Byla A-1551-492/2015
Dėl administracinio akto panaikinimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų K. B. ir E. A. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų K. B. ir E. A. B. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims akcinei bendrovei „Klaipėdos nafta“, uždarosioms akcinėms bendrovėms „Ardynas“, „Sweco Lietuva“ dėl administracinio akto panaikinimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjai K. B. ir E. A. B. kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su skundu, prašydami panaikinti atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2013 m. rugpjūčio 19 d. įsakymą Nr. 12 VĮ-(14.12.2)-1089 (toliau – ir ginčijamas įsakymas, Įsakymas).

5Pareiškėjai nurodė, jog jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, kadastro Nr. ( - ), 6,3706 ha ploto, esantis ( - ) (toliau – ir žemės sklypas). Teigė, jog ginčijamu įsakymu atsakovas pareiškėjų žemės sklypui nepagrįstai nustatė žemės servitutus, suteikiančius teisę 1,5495 ha plote tiesti centralizuotas (bendro naudojimo) požemines ir antžemines komunikacijas, aptarnauti centralizuotas (bendro naudojimo) požemines ir antžemines komunikacijas ir naudoti centralizuotas (bendro naudojimo) požemines ir antžemines komunikacijas. Argumentavo, jog nors servitutai suprojektuoti Suskystintų gamtinių dujų terminalo, susijusios infrastruktūros ir dujotiekio statybos specialiajame plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2013 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. 1-130 (toliau – ir Specialusis planas), tačiau Specialiojo plano grafinės dalies brėžiniuose projektuojami servitutai nėra pažymėti, tokiu būdu pažeidžiant Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punkte, Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių 2.4 punkte numatytą sąlygą, leidžiančią administraciniu aktu nustatyti servitutus privačios žemės sklypams tik tuomet, jei servitutas numatytas pagal teritorijų planavimo dokumentus. Pabrėžė, jog Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punktas suteikia galimybę administraciniu aktu pagal teritorijų planavimo dokumentų sprendinius nustatyti servitutus, suteikiančius teisę tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus, tačiau mano, jog Specialiuoju planu numatytas tiesti magistralinis dujotiekis negali būti priskiriamas prie bendrojo naudojimo inžinerinės infrastruktūros tinklų, nes Gamtinių dujų įstatymo 2 straipsnio 56 dalis prie bendrojo naudojimo sistemos priskiria tiktai gamtinių dujų skirstymo (o ne perdavimo) sistemos dalį. Rėmėsi Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių 15 punktu, numatančiu, jog servitutas turi būti projektuojamas tokio dydžio, ribų ir ploto, kad būtų užtikrintas viešpataujančio daikto tinkamas naudojimas ir būtų kuo mažiau ribojamos tarnaujančio daikto savininko teisės naudotis žemės sklypu ir tvirtino, kad servituto apimtis pareiškėjų žemės sklypui nustatyta be jokios objektyvios bei technologiškai pagrįstos būtinybės, sukuriant situaciją, kai servituto turėtojos AB „Klaipėdos nafta“ teisės tampa didesnės už žemės savininkų teises. Mano, jog skundžiamame įsakyme nėra aiškiai apibrėžtas servituto turinys, o jų nuosavybės teisės į žemės sklypą suvaržymai paneigia pačią nuosavybės teisės esmę. Pažymi, kad pareiškėjai nepretenduoja naudotis ir nesinaudos teise tiesti, aptarnauti ar naudoti aukšto slėgio dujotiekį, todėl pareiga tinkamai išlaikyti tarnaujantįjį daiktą pareiškėjui K. B. nustatyta visiškai nepagrįstai. Tvirtino, kad žemės sklypas galėjo būti panaudotas dujotiekio tiesimui tiktai jį paėmus visuomenės poreikiams ir pakeitus žemės naudojimo paskirtį, vėliau servitutą nustatant jau valstybiniam žemės sklypui. Teigė, kad servitutas turėjo būti nustatytas ne po 25 m abipus dujotiekio vamzdžio ašies, bet visame specialiųjų sąlygų taikymo plote. Be to, pareiškėjai nesutiko su skundžiamo įsakymo 2.4 punktu nustatytos 10 927,83 Lt vienkartinės kompensacijos dydžiu. Nurodė, kad nuostoliai buvo apskaičiuoti remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1541 patvirtinta Vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, tarnaujančio daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo metodika (toliau – ir Metodika), kurioje visiškai nenumatytas žemės savininkų nuostolių atlyginimas dėl žemės rinkos vertės netekimo, nėra nustatyta nuostolių dydžio priklausomybė nuo servituto trukmės, nenustatytas periodinės kompensacijos paskaičiavimo būdas, todėl prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti: 1) ar Žemės įstatymo 23 straipsnio 8 dalis, suteikianti teisę Lietuvos Respublikos Vyriausybei nustatyti Metodiką, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 2 daliai, kadangi deleguoja Lietuvos Respublikos Vyriausybei tas funkcijas, kurias Konstitucija priskiria įstatymų leidėjui; 2) ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-12-02 nutarimas Nr. 1541 ir juo patvirtinta Metodika neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 2 daliai, kadangi reguliuoja klausimus, kurie turi būti sprendžiami įstatymu; 3) ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimas Nr. 1541 ir juo patvirtinta Metodika neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai, Civilinio kodekso 4.93 straipsnio 4 daliai ta apimtimi, kad nenumato visų realių savininko nuostolių atlyginimo. Paaiškino, jog pareiškėjai turi tikslą ir galimybę pakeisti žemės sklypo naudojimo paskirtį į komercinės paskirties, nes Klaipėdos rajono bendrasis planas teritorijoje žemės ūkio paskirties sklypų nenumato, o sklypas yra netinkamoje žemės ūkio veiklai vietoje. Pakeitus žemės sklypo paskirtį pareiškėjų patiriami nuostoliai siektų ženkliai daugiau, nei atsakovo apskaičiuota vienkartinė kompensacija. Be to, papildomus nuostolius pareiškėjai patirtų ir dėl to, kad realiai nebegalėdami naudotis žemės dalimi, turėtų už šią dalį dar kasmet mokėti žemės mokestį. Mano, jog atsakovo nustatyto dydžio nuostolių atlyginimas ne tik nekompensuoja pareiškėjų patirtų nuostolių dėl servitutų nustatymo, bet yra neteisingas, nesąžiningas ir neproporcingas jų žemės panaudojimo galimybių vertei. Teigė, jog nuostoliai turėjo būti paskaičiuoti kaip žemės paėmimo visuomenės poreikiams atveju. Akcentavo, kad atsakovas pažeidė ir Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nes tinkamai neišaiškino ginčijamo akto apskundimo tvarkos.

6Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimuose (I t., b. l. 71-80, II t., b. l. 66-73) prašė pareiškėjų skundą atmesti.

7Rėmėsi Lietuvos Respublikos suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią suskystintų gamtinių dujų terminalo projektas yra pripažintas ypatingos valstybinės svarbos ekonominiu projektu. Pažymėjo, jog Suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo 13 straipsnio 1 dalis numato, jog teritorijai, kurioje turi būti įrengta suskystintų gamtinių dujų terminalo infrastruktūra ir (ar) gamtinių dujų sistemos įrenginiai, susiję su suskystintų gamtinių dujų terminalo projekto įgyvendinimu, ir kuri nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais nėra valdoma bendrovės ar perdavimo sistemos operatoriaus, nustatomas žemės servitutas. Paaiškino, kad 2013 m. liepos 15 d. AB „Klaipėdos nafta“ pateikė prašymą Nr. (22.3)A6-432 dėl žemės servitutų nustatymo, pateikdama žemės sklypų, kuriems reikalinga nustatyti servitutą administraciniu aktu, sąrašą. Pažymėjo, kad Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, nustatant servitutus administraciniu aktu, teisės aktai nenumato pareigos ar teisės nagrinėti servituto būtinumo ir tikslingumo klausimą, nes tai sprendžia teritorijų planavimo dokumentas – Specialusis planas. Teigė, jog pareiškėjų žemės sklypui buvo nustatytas servitutas pagal Specialaus plano rengėjo pateiktą žemės sklypo su nustatytomis specialiosiomis žemės ir miško naudojimosi sąlygomis bei servitutu planą, kuriame aiškiai nurodyta servituto vieta, ribos ir plotas. Akcentavo, jog servituto ribos sutampa su tiesiamo dujotiekio apsaugos zonos ribomis, todėl apribojimus naudoti žemės sklypu toje dalyje, kurioje numatytas servitutas, nustato teisės aktai ir Specialusis planas, o ne ginčijamas įsakymas. Argumentavo, kad ginčijamo įsakymo 2.3 punkte nustatyta prievolė žemės sklypo savininkui tinkamai išlaikyti tarnaujantįjį daiktą reiškia, jog pareiškėjai, kaip protingi ir rūpestingi asmenys, neturėtų imtis veiksmų, kurie akivaizdžiai trukdytų servituto turėtojui prižiūrėti ir naudotis infrastruktūros objektais. Pabrėžė, jog atsakovas patikrino, ar AB „Sweco Lietuva“ apskaičiuodama pareiškėjui kompensaciją, tinkamai taikė Metodikos nuostatas, ir jokių pažeidimų nenustatė. Nurodė, kad nors pareiškėjai ir teigia, jog remiantis Metodika apskaičiuota vienkartinė kompensacija neapima visų jų patiriamų nuostolių, tačiau jie turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl likusių neatlygintinų nuostolių priteisimo.

8Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Klaipėdos nafta“ atsiliepime (I t., b. l. 97-105) su pareiškėjų skundo argumentais nesutiko. Nurodė, jog pareiškėjai nepagrįstai teigia, kad Specialiuoju planu nebuvo suprojektuotas ginčo servitutas. Pabrėžė, kad tiek Specialiojo plano aiškinamajame rašte, tiek kiekviename Specialiojo plano sprendinių konkretizavimo brėžinyje yra pateikti žemės sklypų, kuriuose specialiuoju planu rezervuojama teritorija dujotiekio statybai, sąrašai, nurodytas konkretus rezervuojamos teritorijos plotas kvadratinių metrų tikslumu. Be to, administraciniu aktu nustatytų žemės servitutų plotas yra identiškas Specialiajame plane nurodytam rezervuojamos teritorijos plotui. Paaiškino, jog prieš rengiant Suskystintų gamtinių dujų terminalo specialųjį planą, buvo įvertinta ir žemės sklypų paėmimo visuomenės poreikiams alternatyva, tačiau šio nuosavybės paėmimo būdo buvo atsisakyta, kaip labiau ribojančio ir varžančio savininkų teises. Tvirtino, kad servitutas nustatytas laikantis teisės aktų reikalavimų ir tokios apimties, kokia būtina pagal teisės aktų reikalavimus. Argumentavo, jog servitutai administraciniu aktu nustatomi pagal teritorijų planavimo dokumentų sprendinius, kuriuose yra suprojektuotas servituto dydis, plotas ir ribos, todėl nagrinėjamu atveju atsakovas, nustatydamas pareiškėjų žemės sklypui servitutą, privalėjo vadovautis galiojančiais Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2013 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. 1-130 patvirtinto Specialiojo plano sprendiniais. Pažymėjo, kad prievolę viešpataujančiu tampančio daikto savininkui kompensaciją apskaičiuoti pagal Metodiką nustato Žemės įstatymo 23 straipsnis, ir tiek specialiojo plano rengėjas, parengęs vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, tarnaujančio daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo aktus, tiek viešpataujančiu tampančio daikto savininkas AB „Klaipėdos nafta“, tiek ir administracinį aktą patvirtinęs atsakovas, veikė vykdydami Lietuvos Respublikos teisės aktų, reglamentuojančių servitutų nustatymą administraciniu aktu, reikalavimus, ir nei vienas iš šių subjektų neturi teisės nesilaikyti teisės aktų reikalavimų arba nustatyti kitokią, nei yra patvirtinta Vyriausybės, nuostolių apskaičiavimo metodiką. Nesutiko su pareiškėjų teiginiais, kad nuostoliai jiems turtėtų būti kompensuoti, kaip ir nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams atvejais. Vertino, jog servitutas nustatytas įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos ekonominį projektą, o servituto nustatymo galimybė numatyta Suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatyme, todėl kaip ir reikalauja Konstitucijos 23 straipsnis, nuosavybė apribota remiantis įstatymu. Mano, kad pareiškėjų argumentai dėl Metodikos ydingumo ir prieštaravimo Konstitucijai, yra visiškai nepagrįsti. Nurodė, jog priimant skundžiamą administracinį aktą kompensacija pareiškėjui apskaičiuota pagal tuo metu buvusią nekilnojamojo turto būklę, o ne tai, ką pareiškėjas planuoja daryti su žemės sklypu ateityje. Teigė, kad pareiškėjas skundą teismui pateikė per įstatymo nustatytus terminus, todėl ginčijamame įsakyme jo apskundimo tvarka buvo išaiškinta tinkamai.

9Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Sweco Lietuva“ atsiliepimuose (II t., b. l. 1-7; 76-79) nurodė, kad yra Suskystintų gamtinių dujų terminalo, susijusios infrastruktūros ir dujotiekio statybos specialiojo plano rengėjas. Pabrėžė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gegužės 27 d. nutartimi, išnagrinėjęs administracinę bylą dėl Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos 2013 m. birželio 13 d. įsakymo Nr. 1-130, kuriuo patvirtintas Suskystintų dujų terminalo, susijusios infrastruktūros ir dujotiekio statybos specialusis planas, pripažino neteisėta tik tą Specialiojo plano sprendinių dalį, kuri numato, kad pareiškėjams priklausančiuose žemės sklypuose atstumas nuo linijų uždarymo įtaisų aikštelių, valymo prietaiso siuntimo ir priėmimo kamerų, kompresorių reguliavimo bei apskaitos stočių iki gyvenamųjų, visuomeninių pastatų ir kitų statinių, kelių ir geležinkelių sankryžų, viešojo naudojimo geležinkelių bei AM kategorijos kelių sankasos apačios turi būti ne mažesnis nei 50 metrų ir (ar) atstumas nuo uždarymo įtaisų iki bet kokios paskirties pastatų, nepriklausančių magistraliniam dujotiekiui, turi būti ne mažesnis kaip 100 metrų. Argumentavo, kad nei Teritorijų planavimo įstatymas, nei 2011 m. sausio 24 d. Lietuvos Respublikos energetikos ministro ir aplinkos ministro įsakymu Nr. 1-10/D1-61 patvirtintos Infrastruktūros plėtros (šilumos, elektros, dujų ir naftos tiekimo tinklų) specialiųjų planų rengimo taisyklės nenumato servituto nustatymo specialiuoju teritorijų planavimo dokumentu, t. y. patvirtintas Specialusis planas nėra dokumentas, kuriuo vadovaujantis, viešpataujančiu tampančio daikto savininkas (planavimo organizatorius) galėtų registruoti savo teisę nekilnojamojo turto registre be tolimesnių teisinių aktų (sandorio ar administracinio akto). Pabrėžė, jog priešingai nei teigia pareiškėjai, Suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis aiškiai apibrėžia, kas yra laikoma suskystintų gamtinių dujų terminalo infrastruktūra, o Specialiuoju planu planuojamas dujotiekis yra priskiriamas prie Suskystintų gamtinių dujų terminalo infrastruktūros. Prašė pareiškėjo motyvus dėl servituto didesnės apimties nei apsaugos zona magistralinio dujotiekio atkarpose, atmesti kaip nepagrįstus. Pažymėjo, jog specialiojo plano rengėjas, apskaičiuodamas žemės savininkų nuostolius rėmėsi visais Metodikos punktais, siekdama maksimaliai teisingai įvertinti galimus žemės sklypo savininkų nuostolius.

10II.

11Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimu (II t., b. l. 131-141) pareiškėjų skundą tenkinto iš dalies. Panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2013 m. rugpjūčio 19 d. įsakymo Nr. 12VĮ-(14.12.2)-1089 „Dėl servituto nustatymo K. B. žemės sklype (kadastro Nr. ( - )), esančio ( - )“ 2.3 punktą. Kitą pareiškėjų skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

12Teismas kaip precedentu rėmėsi Vilniaus apygardos administracinis teismo 2014 m. vasario 25 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-803-189/2014 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-1748/2014 nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir iš naujo nevertino pareiškėjų skundo argumentų dėl jų žemės sklype nustatytų servitutų pagrįstumo, ar jų apimties, kadangi servitutų turinys (apimtis) apibrėžti Specialiajame plane, kurio teisėtumas buvo nagrinėtas nurodytose nutartyse. Pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė argumentų ir įrodymų, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono skyrius būtų nesilaikęs Specialiojo plano sprendinių nustatant Specialiajame plane numatytus servitutus. Nurodė, kad Specialiajame plane nurodytas mažesnis servituto plotas 1,4812 ha, nei ginčijamame įsakyme 1,5495 ha, negali būti pagrindu naikinti Įsakymą, nes plane servitutas apskaičiuotas pagal preliminarius žemės matavimus, kadangi Specialus planas pradėtas rengti 2011 m. rugpjūčio 1 d. Pareiškėjo K. B. žemės sklypas suformuotas atliekant kadastrinius matavimus 2013 m. kovo 4 d., kurio metu pareiškėjui padidėjo ir pats žemės sklypas nuo 6.3500 ha iki 6.3706 ha, todėl atitinkamai padidėjo ir servituto plotas iki 1.5495 ha, už kurį ir buvo paskirta kompensacija. Teismas taip pat vertino, kad pareiškėjų skundo argumentai dėl jų žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams netenka juridinės reikšmės, kadangi nuosavybės teisės ribojimo būdas – servitutų nustatymas, jau yra įtvirtintas galiojančiame ir nenuginčytame teritorijų planavimo dokumente. Teismas sprendė, kad servitutas pareiškėjų žemės sklypui nustatytas vadovaujantis galiojančių teisės aktų reikalavimais. Kita vertus, teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo skunde akcentuotą Civilinio kodekso 4.113 straipsnio 1 dalies nuostatą, jog servituto suteikiamos teisės turi būti įgyvendinamos pagal tikslinę paskirtį, kad būtų kuo mažiau nepatogumų tarnaujančiojo daikto savininkui, pripažino, kad atsakovas ginčijamo įsakymo 2.3 punkte nepagrįstai įtvirtino prievolę žemės savininkui (pareiškėjui) tinkamai išlaikyti tarnaujantį daiktą. Pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1289 patvirtintų Žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 16.9 punktą, tarnaujančiojo žemės sklypo savininko pareiga tinkamai išlaikyti tarnaujantįjį žemės sklypą nustatoma tik tais atvejais, kai servituto turinį sudarančiomis teisėmis naudojasi ir pats tarnaujančiojo žemės sklypo savininkas. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju servitutų turinį sudaro teisės – tiesti centralizuotas (bendro naudojimo) požemines ir antžemines komunikacijas, aptarnauti centralizuotas (bendro naudojimo) požemines ir antžemines komunikacijas ir naudoti centralizuotas (bendro naudojimo) požemines ir antžemines komunikacijas. Teismas pažymėjo, jog akivaizdu, kad nurodytomis servitutą sudarančiomis teisėmis naudosis išimtinai viešpataujančio daikto savininkas AB „Klaipėdos nafta“, o ne K. B., todėl darė išvadą, kad ginčijamo akto 2.3 punktas yra juridiškai nepagrįstas.

13Teismas, įvertinęs Apskaičiavimo akto A ir Apskaičiavimo akto B turinį, nenustatė, jog nuostoliai pareiškėjui būtų apskaičiuoti nesilaikant Metodikos reikalavimų. Pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog yra priimti sprendimai dėl žemės naudojimo paskirties keitimo ir pareiškėjo ketinimai yra realūs, todėl pripažino, jog atsakovas pagrįstai vadovavosi ta pareiškėjo žemės sklypo pagrindine naudojimo paskirtimi, kuri įrašyta Nekilnojamojo turto registre. Teismas laikė nepagrįstu pareiškėjo argumentą, kad jo nuostoliai dėl galimybės naudoti sklypus pagal paskirtį pagal Metodikos 9.2 punktą nebuvo apskaičiuoti bei nenurodyta atlyginti. Teismas taip pat nurodė, kad konkretūs nuostoliai, patirti dėl servituto, priteisiami pagal atskirą tarnaujančiojo daikto savininko reikalavimą ir pareiškėjai dėl Metodikoje nenumatytų nuostolių atlyginimo turi teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą. Apskundimo tvarkos netinkamą nurodymą Įsakyme teismas laikė neesminiu procedūriniu pažeidimu, nesutrukdžiusiu pareiškėjams Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatytais terminais kreiptis į teismą.

14Teismas sprendė, kad nėra pagrindo abejoti pareiškėjų nurodytų teisės aktų nuostatų konstitucingumu.

15III.

16Pareiškėjai pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 145-149), kuriame prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjų skundas ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti. Pareiškėjai taip pat prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti: 1) ar Žemės įstatymo 23 straipsnio 8 dalis, suteikianti teisę Lietuvos Respublikos Vyriausybei nustatyti Metodiką, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 2 daliai, kadangi deleguoja Lietuvos Respublikos Vyriausybei tas funkcijas, kurias Konstitucija priskiria įstatymų leidėjui; 2) ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimas Nr. 1541 ir juo patvirtinta Metodika neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 2 daliai, kadangi reguliuoja klausimus, kurie turi būti sprendžiami įstatymu; 3) ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimas Nr. 1541 ir juo patvirtinta Metodika neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai, Civilinio kodekso 4.93 straipsnio 4 daliai ta apimtimi, kad nenumato visų realių savininko nuostolių atlyginimo.

17Pareiškėjai mano, kad teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 straipsnio 2 dalį ir nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-1748/2014 nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kadangi pareiškėjai nebuvo šios bylos dalyviai. Pažymi, kad minėtoje byloje nebuvo vertinamas servitutų nustatymo administraciniu aktu pagrįstumo ir teisėtumo klausimas. Tvirtina, kad magistralinis dujotiekis negali būti priskiriamas prie bendrojo naudojimo inžinerinės infrastruktūros tinklų, nesant šios esminės įstatyme įtvirtintos sąlygos servitutai pareiškėjų sklypui negalėjo būti nustatyti. Remiasi SGD terminalo įstatymo 1 straipsnio 3 dalimi, Gamtinių dujų įstatymo 2 straipsnio 56 dalimi, 54 straipsnio 2 dalimi, 2 straipsnio 29 dalimi, straipsnio 13, 14 dalimis, Energetikos įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi, Žemės įstatymo nuostatomis. Tvirtina, kad teismas nepagrįstai atsisakė vertinti, ar viešasis interesas nebūtų užtikrintas kitais būdais, pvz., nuosavybės teisės paėmimu visuomenės poreikiams, taip nepažeidžiant privataus žemės sklypo savininko nuosavybės teisės. Pažymi, kad nors formaliai nustatytu servitutu yra apribojama nedidelės dalies žemės ploto naudojimas, tačiau realiai faktinis nuosavybės teisių apribojimas yra kur kas didesnis, kadangi pareiškėjai privalo laikytis Specialiosiose žemės ir miško naudojimo sąlygose ir kituose teisės aktuose nustatytų ribojimų. Mano, kad nustatyti suvaržymai paneigia pačią pareiškėjų nuosavybės teisės esmę. Mano, kad teismas netinkamai vertino įrodymus dėl servituto ploto. Pažymi, kad pareiškėjų sklypo kadastriniai matavimai buvo atlikti keletą mėnesių prieš Specialiojo plano patvirtinimą, todėl plano rengėjai turėjo pakankamai laiko tinkamai apskaičiuoti servituto plotą. Pareiškėjų teigimu, nustačius didesnio ploto servitutą, nei nustatyta Specialiajame plane, buvo pažeisti teritorijų planavimo reikalavimai, kadangi toks nustatytas servituto plotas nebuvo patvirtintas Specialiuoju planu.

18Pareiškėjų nuomone, nuostolių apskaičiavimas atliktas vadovaujantis aiškiai Konstitucijai prieštaraujančiu teisės aktu, kuriame nėra įvertintas žemės savininko realus nuostolių atlyginimas. Pažymi, kad Metodikoje nėra nustatyta nuostolių priklausomybė nuo servituto trukmės, nėra vertinami savininko nuostoliai dėl žemės sklypo rinkos vertės sumažėjimo, vertinant galimybės naudoti žemės sklypą pagal paskirtį praradimą neatsižvelgiama į norminiu teisės aktu nustatytą teritorijos naudojimo režimą. Pažymi, kad realiai Metodika nustato tik vienkartinės kompensacijos mokėjimo būdą. Nors žemės savininko išlaidos, susijusios su servitutu, gali būti didesnės nei kompensacija. Mano, kad šie argumentai suteikia pagrindą abejoti Metodikos konstitucingumu. Mano, kad šiuo metu galiojanti praktika, kai pareiga įrodinėti servituto sukeliamus nuostolius perkeliama turto savininkui, kuris ir taip nukenčia dėl nuosavybės teisių suvaržymo, nėra teisinga, pažeidžia konstitucinį teisinės valstybės principą, Konstitucijos nuostatą „Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“.

19Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydamas apeliacinį skundą atmesti (II t., b. l. 165-169).

20Atsakovas tvirtina, kad servitutas nustatytas vadovaujantis galiojančiais teisės aktais (SGD terminalo įstatymu, Žemės įstatymu, Civilinio kodekso nuostatomis, patvirtintu Specialiuoju planu). Mano, kad teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus. Pažymi, kad kompensacija pareiškėjui apskaičiuoja vadovaujantis galiojančiu teisės aktu, kurio atsakovas negali pakeisti.

21Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Klaipėdos nafta“ pateikė atsiliepimą į pareiškėjų apeliacinį skundą, prašydamas apeliacinį skundą atmesti (II t., b. l. 158-163).

22AB „Klaipėdos nafta“ paaiškina, kad pirmos instancijos teismas teisingai įvertino visus ginčo santykius apibrėžiančius teisės aktus ir nustatė, kad servitutas pareiškėjos žemės sklypui galėjo būti nustatytas administraciniu aktu. Teismas pagrįstai nevertino žemės paėmimo visuomenės poreikiams, nes tai prieštarautų administracinio teismo kompetencijai, Žemės įstatymo nuostatoms, Specialiojo plano sprendiniams bei jau nustatytiems faktams įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Joks teisės aktas nenustato, kokie inžinieriniai statiniai laikytini centralizuotais bendro naudojimo inžinieriniais infrastruktūros tinklais, todėl pareiškėjai klaidingai interpretuoja, kas yra priskiriama prie centralizuotų inžinierinių infrastruktūros tinklų. Šis gamtinių dujų terminalas yra strateginės reikšmės objektas, susijęs su viešuoju interesu, todėl terminalo jungtis priskirtina prie bendrojo, o ne prie vietinio naudojimo inžinierinių infrastruktūros tinklų. Nurodo, kad Metodika reglamentuoja nuostolių už nustatomą servitutą atlyginimą ir paskaičiavimo tvarką, o ne suvaržo pareiškėjų nuosavybę. Nuosavybė gali būti suvaržyta tik įstatymu, o Metodika yra įstatymą įgyvendinantis teisės aktas. Žemės įstatymo 23 straipsnio 8 dalyje ir Metodikoje yra nurodytas baigtinis objektų, už kuriuos atlyginami nuostoliai, sąrašas.

23Teisėjų kolegija

konstatuoja:

24IV.

25Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Klaipėdos rajono skyriaus 2013 m. rugpjūčio 19 d. įsakymo Nr. 12VĮ-(14.12.2)-1089 „Dėl servituto nustatymo K. B. žemės sklype (kadastro Nr. ( - )), esančio ( - )“, kuriuo sklypo 1,5495 ha plote nustatyti žemės servitutai, suteikiantys teisę tiesti, aptarnauti ir naudoti centralizuotas (bendro naudojimo) požemines ir antžemines komunikacijas, teisėtumo ir pagrįstumo.

26Apeliacinės instancijos teismas patikrinęs bylą ABTĮ 136 straipsnio nustatyta apimtimi, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išsprendė bylą, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su padarytomis išvadomis jų nekartoja, o tik jas papildo atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus.

27Dėl servituto nustatymo pagrįstumo

28Pareiškėjai ginčija Įsakymu nustatytą servitutą, nurodydami, kad šis servitutas pareiškėjų nuosavybės teises riboja tokia apimtimi, jog ši jos teisė iš esmės paneigiama. Teisėjų kolegija, siekdama įvertinti šių pareiškėjos teiginių pagrįstumą, vertina servitutu nustatytų ribojimų turinį servituto nustatymo pagrįstumo aspektu.

29Teisėjų kolegija pabrėžia, kad bylos dalykas yra ginčijamo įsakymo pagrįstumas, įskaitant servituto nustatymo klausimą, kompensacijos už servitutą, jei servitutas nustatytas pagrįstai, klausimą ir servituto atitiktį specialiojo planavimo dokumentams. Šiai bylai yra svarbi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1748/2014. Administracinėje byloje Nr. A502-1748/2014 buvo išspręstas ginčas dėl Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2013 m. birželio 13 d. įsakymo Nr. 1-130 teisėtumo, kuriuo buvo patvirtintas Suskystintųjų gamtinių dujų terminalo, susijusios infrastruktūros ir dujotiekio statybos specialusis planas. Sprendimas priimtas minėtoje byloje turi prejudicinę reikšmę šiam ginčui ir faktai nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu iš naujo neįrodinėjami nagrinėjamoje administracinėje byloje (ABTĮ 58 straipsnio 2 dalis). Minėta nutartimi neatliktas individualus vertinimas dėl suprojektuotų servitutų nustatymo pagrįstumo žemės sklypų savininkų nuosavybės teisės įgyvendinimo kontekste, toks vertinimas, konstatuota, turi būti atliekamas priimant konkretų sprendimą dėl servituto nustatymo. Klausimas dėl to, ar atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, teisėtai ir pagrįstai administraciniu aktu nustatė byloje nagrinėjamą servitutą – šios bylos dalykas.

30Pabrėžtina, kad bet koks nuosavybės teisių ribojimas, o tokio pobūdžio priemonė yra ir žemės servitutas, turi neprieštarauti konstituciniam reguliavimui. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga reiškia, kad savininkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją. Negali būti nustatyta tokio teisinio reguliavimo, kuriuo ne valstybės nuosavybės subjektams būtų nustatyta nuolatinė pareiga savo nuosavybę naudoti valstybės funkcijoms, kurios turi būti finansuojamos valstybės lėšomis, vykdyti (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 21 d., 2002 m. kovo 14 d. nutarimai).

31Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją pažymėtina ir tai, kad pagal Konstituciją nuosavybės teisė nėra absoliuti ir tuo atžvilgiu, jog ji gali būti įstatymu ribojama dėl nuosavybės objekto pobūdžio, dėl padarytų teisei priešingų veikų ir/arba dėl visuomenei būtino ir konstituciškai pagrįsto poreikio. Taigi pagal Konstituciją nuosavybės teisės ribojimas nėra negalimas, tačiau visais atvejais turi būti laikomasi šių sąlygų: nuosavybės teisė ribojama tik remiantis įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, Konstitucijoje įtvirtintas vertybes ir/arba konstituciškai svarbius tikslus; yra laikomasi proporcingumo principo, pagal kurį įstatymuose numatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus. Pagal Konstituciją bet kokiu nuosavybės teisės ribojimu negalima paneigti nuosavybės teisės esmės. Konstitucinis Teismas 1996 m. balandžio 18 d. nutarime konstatavo, kad jeigu teisė apribojama taip, kad ją įgyvendinti pasidaro neįmanoma, jeigu ji suvaržoma peržengiant protingai suvokiamas ribas arba neužtikrinamas jos teisinis gynimas, tai būtų pagrindo teigti, jog pažeidžiama pati teisės esmė, o tai tolygu šios teisės neigimui (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas).

32Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.111 straipsnio 1 dalį, servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Atitinkamai Žemės servitutas – teisė į svetimą žemės sklypą ar jo dalį, suteikiama naudotis tuo svetimu žemės sklypu ar jo dalimi (tarnaujančiuoju daiktu), arba žemės savininko teisės naudotis žemės sklypu apribojimas siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą (ŽĮ 2 straipsnio 13 dalis). Vyriausybės nustatyta tvarka pagal patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų ar žemės valdos projektų sprendinius servitutai administraciniu aktu nustatomi išnuomotiems ar perduotiems neatlygintinai naudotis valstybinės žemės sklypams, taip pat savivaldybių ir privačios žemės sklypams, kai pagal teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus numatomas servitutas, suteikiantis teisę tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), kelius bei takus, jais naudotis ir juos aptarnauti (Žemės įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

33Servituto nustatymo administraciniu aktu sąlygas ir tvarką reglamentuoja Žemės įstatymo 23 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, kad administraciniu aktu servitutus nustato Nacionalinė žemės tarnyba vadovo arba jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo sprendimu, o to paties straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta, kad administraciniu aktu Vyriausybės nustatyta tvarka pagal patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų sprendinius servitutai nustatomi išnuomotiems ar perduotiems neatlygintinai naudotis valstybinės žemės sklypams, taip pat savivaldybių ir privačios žemės sklypams, kai pagal teritorijų planavimo dokumentus numatomas servitutas, suteikiantis teisę tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), kelius bei takus, jais naudotis ir juos aptarnauti. Teisinio santykio subjektas, kuriam suteikta teisė priimti tokio pobūdžio sprendimus, yra Nacionalinės žemės tarnybos vadovas arba jo įgaliotas teritorinio padalinio vadovas; objektas – žemės naudojimo sąlygų nustatymas konkrečiam žemės sklypui; dalykas – servitutas, suteikiantis teisę tiesti centralizuotus (bendrojo naudojimo) inžinerinės infrastruktūros tinklus (požemines ir antžemines komunikacijas), kelius bei takus, jais naudotis ir juos aptarnauti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1820/2013). Nagrinėjamu atveju žemės naudojimo sąlygos yra aptartos Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2013 m. birželio 13 d. įsakymu Nr. 1-130 „Dėl suskystintųjų gamtinių dujų (toliau – ir SGD) terminalo, susijusios infrastruktūros ir dujotiekio statybos specialiojo plano patvirtinimo“ patvirtintu Specialiuoju planu.

34SGD terminalo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad SGD terminalo įstatymu suskystintų gamtinių dujų terminalo projektas pripažįstamas ypatingos valstybinės svarbos ekonominiu projektu, kurio įgyvendinimui taikomas Lietuvos Respublikos žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymas, išskyrus pastarojo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nurodytą reikalavimą pateikti projekto galimybių studiją. Pagal SGD terminalo įstatymo 13 straipsnio 4 dalį, jeigu Vyriausybė priima nutarimą patvirtinti projekto specialųjį planą ir pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą, projekto įgyvendinimui reikalinga žemė gali būti paimama visuomenės poreikiams iš privačios žemės savininkų arba valstybinės žemės nuomos ir (ar) panaudos sutartys gali būti nutraukiamos prieš terminą Žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors SGD terminalo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintas SGD terminalo ypatingos valstybinės svarbos ekonominio projekto statusas, kuris suteikia teisę atlikti žemės paėmimą visuomenės poreikiams pagal Lietuvos Respublikos žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymą, tokia teisė savaime nereiškia pareigą tokį statusą turintį projektą vykdyti tik pagal minėtą įstatymą. Pagal SGD terminalo įstatymo 13 straipsnio 1 dalį, teritorijai, kurioje turi būti įrengta SGD terminalo infrastruktūra ir (ar) gamtinių dujų sistemos įrenginiai, susiję su SGD terminalo projekto įgyvendinimu, ir kuri nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais nėra valdoma bendrovės ar perdavimo sistemos operatoriaus, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis nustatomas žemės servitutas.

35Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek žemės paėmimas visuomenės poreikiams, tiek servituto nustatymas administraciniu aktu yra skirtingo pobūdžio institutai, kuriais ribojamos savininko teisės. Abu institutai taikomi įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka. Tačiau jų taikymo būtinybė kyla iš būtinybės nuosavybei ypatingais atvejais atlikti nuosavybės socialinę funkciją. Kaip 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarime yra nurodęs Konstitucinis Teismas, ši socialinė funkcija suponuoja, kad ne valstybės nuosavybės subjektams gali būti nustatyta pareiga savo nuosavybe prie ypatingų visuomenės reikmių prisidėti tiek, kiek pareiga prisidėti prie šių reikmių užtikrinimo esant nepaprastoms sąlygoms išplaukia iš Konstitucijos. Sekant konstitucine jurisprudencija, esminėmis nuosavybės ribojimo sąlygomis tampa proporcingumo principo laikymasis, pagal kurį įstatymuose numatytos nuosavybė ribojančios priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus.

36Kaip matyti iš SGD įstatyme įtvirtinto reguliavimo, įstatymų nustatytose ribose, esant įstatymuose įtvirtintoms sąlygoms ir pagrindams, SGD terminalo infrastruktūros projektų vykdymas gali būti nukreiptas skirtingomis kryptimis, t. y. tiek paimant žemę visuomenės poreikiams, tiek nustatant nuosavybės teises ribojančius servitutus. Abiem atvejais ribojimas – nuosavybės paėmimas arba ribojimas servitutu – kyla iš visuomenės poreikio. Nagrinėjamos bylos kontekste visuomenės poreikį pagrindžia infrastruktūros, dėl kurios nustatomas servitutas, priklausomybės SDG terminalo projektui, kuris yra pripažintas ypatingos valstybinės svarbos ekonominiu projektu. Ginčo byloje dėl SGD projekto svarbos nėra.

37Įstatymų numatytais atvejais viena ar kita nuosavybės ribojimo priemonė gali būti prioretizuojama ir tinkamesnė individualiu atveju. Pavyzdžiui, analizuojamos situacijos kontekste, kaip administracinėje byloje Nr. A502-1748/2014 nurodė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, SGD terminalo projekto įgyvendinimui reikalinga žemė gali būti paimama visuomenės poreikiams iš privačios žemės savininkų Žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis. Atitinkamai ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. spalio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2014, išanalizavęs susiklosčiusią situaciją, konstatavo, kad statytojo ir žemės sklypų savininkų interesus labiausiai atitiktų ir jų pusiausvyrą užtikrintų viešosios teisės normų reglamentuojamas žemės paėmimas visuomenės poreikiams. Tačiau nei viename iš nurodytų procesinių aktų žemės paėmimas visuomenės poreikiams nebuvo nurodytas kaip vienintelis teisių gynimo ir, atitinkamai, teisių ribojimo būdas. Vertinant tam tikro nuosavybės teisių ribojimo būdo parinkimą esminiais klausimais lieka konkrečios priemonės taikymo prielaidų tenkinimas ir tinkamas (ekvivalentis) iš ribojimų kylančios žalos kompensavimas, kuris atitiktų ir iš Konstitucijos kylantį reikalavimą dėl nuosavybės teisių ribojimo proporcingumo.

38Nurodytu aspektu SGD terminalo įstatymas įtvirtina sprendimus priimančios valstybės valdymą įgyvendinančios institucijos diskreciją rinktis tą metodą, kurį ji laiko tinkamiausiu konkrečiu atveju, siekiant įgyvendinti SGD terminalo įstatyme įtvirtintus tikslus. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į galimybes ir procesų ypatumus, buvo pasirinktas servituto nustatymas. Teisėjų kolegija pažymi, kad servitutas iš esmės yra mažesnio nuosavybės ribojimo laipsnio priemonė už nuosavybės paėmimą. Nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams instituto taikymo atveju visa paimama nuosavybė tampa kito savininko nuosavybe. Tuo tarpu servitutas, net ir esant dideliam daiktinių teisių suvaržymui, nelemia tarnaujančio daikto tapimo viešpataujančio daikto nuosavybe. Be to, žemės paėmimas visuomenės poreikiams yra išskirtinė, ypatinga procedūra. Ji turi būti taikoma tik ypatingais atvejais. Tai lemia ne tik įstatymuose įtvirtintos šios procedūros taikymo sąlygos, bet ir sudėtinga šios procedūros vykdymo tvarka. Pavyzdžiui, pagal SGD terminalo įstatymo 13 straipsnio 4 dalyje nurodoma, kad Vyriausybė pradeda žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą. Tuo tarpu servitutą administraciniu aktu nustato Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritorinis skyrius. Tad procedūrų priėmimo ir vykdymo lygmenys ypač skiriasi ir tai taip pat gali iš dalies lemti tam tikros procedūros prioretizavimą konkrečiu atveju.

39Kaip savo jurisprudencijoje servituto nustatymo bylose yra nurodęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2011, 2014 m. spalio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2014), šiems teisiniams santykiams būdingas atlygintinumo principas, kuris reiškia, kad įgydama naudos viena šalis turi suteikti ekvivalentinę naudą kitai šaliai, nebent šalių susitarimu būtų nustatyta kitaip. Atitinkamai ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad nustačius servitutą privačios žemės sklypui, įstatymas nustato tarnaujančio žemės sklypo savininkui kompensacinio pobūdžio teisines garantijas – nuostolių atlyginimą, vienkartines ar periodines išmokas (žr., pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-93/2014). Ši praktika tiesiogiai susijusi ir su konstituciniu reikalavimu užtikrinti ribojamų nuosavybės teisių gynimą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas). Todėl nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, servituto taikymo apimtis tarnaujančiam daiktui (pareiškėjos žemės sklypui) turi būti vertinama per ekvivalentinės naudos kriterijų, t. y. ar pareiškėjai, atsižvelgiant į taikomus ribojimus, nepraranda teisės į teisingą, ekvivalentį atlyginimą.

40Dėl kompensacijos nustatymo

41Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl servituto nustatymo atsiradę nuostoliai atlyginami įstatymų nustatyta tvarka. Įstatymais, sutartimis, teismo sprendimu ar administraciniu aktu gali būti nustatyta viešpataujančiojo daikto savininko prievolė mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui (Civilinio kodekso 4.129 straipsnis). Žemės įstatymo 23 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta, kad žemės savininkas ar valstybinės žemės patikėtinis dėl nuostolių, patiriamų dėl Nekilnojamojo turto registre įregistruoto servituto, atlyginimo turi teisę kreiptis į viešpataujančiojo daikto savininką, o kai nustatytas servitutas prieiti ar privažiuoti prie gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų, įrašytų į Vyriausybės įgaliotos institucijos patvirtintą sąrašą, – į valstybės ar savivaldybės instituciją, atsakingą už šių kompleksų ir objektų apsaugą. Nuostolių dydis ir atlyginimo terminai nustatomi viešpataujančiojo ir tarnaujančiojo daiktų savininkų ar valstybinės žemės patikėtinių susitarimu, o tais atvejais, kai servitutas nustatytas prieiti ar privažiuoti prie gamtos ir kultūros paveldo teritorinių kompleksų ir objektų, įrašytų į Vyriausybės įgaliotos institucijos patvirtintą sąrašą, – valstybės ar savivaldybės institucijos, atsakingos už tokių kompleksų ir objektų apsaugą, ir tarnaujančiojo daikto savininko ar valstybinės žemės patikėtinio susitarimu. Šalims nesusitarus, ginčus dėl nuostolių dydžio ir atlyginimo Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka sprendžia teismas. Kai servitutas nustatomas administraciniu aktu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui atlyginama sunaikintų sodinių, pasėlių, iškirsto miško rinkos vertė bei nuostoliai, atsiradę dėl galimybės naudoti žemės sklypą ar jo dalį pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą praradimo. Vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu servitutu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo metodiką tvirtina Vyriausybė.

42Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1541 patvirtintos Metodikos 10 punkte pateikta nuostolių dėl žemės ūkio paskirties žemėje sunaikinamų žemės ūkio naudmenų formulė. Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjų teiginiais, kad Metodikoje įtvirtinta ir jų atžvilgiu pritaikyta formulė nebūtinai kompensuoja realiai dėl servituto nustatymo patiriamus nuostolius. Nagrinėjamos bylos kontekste Metodikos tikslas neatsiejamas nuo pasirinkimo nagrinėjamu atveju taikyti servitutą, kaip daiktinių teisių suvaržymą – tai sąlyginis paprastumas ir efektyvumas, vykdant didelę visuomeninę reikšmę turintį projektą (SGD terminalo ir jo infrastruktūros parengimą). Metodika yra pagalbinė priemonė, kuri leidžia nestabdyti tam tikros procedūros, nustatyti bent minimalius standartus atitinkantį kompensavimą. Kartu Metodika neužkerta kelio asmeniui Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka reikalauti atlyginti realiai patirtus nuostolius (pvz., rinkos vertės sumažėjimą, praradimą) tiek, kiek jų nepadengia Metodikos pagrindu nustatytas atlyginimas.

43Teisėjų kolegija sutinka, kad servituto atlygintinumo klausimą racionalu išspręsti nustatant servitutą, nes taip užtikrinamas proceso ekonomiškumo, koncentruotumo, siekio kuo greičiau atkurti teisinę taiką principų įgyvendinimas (žr. pagal analogiją Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių 2009 m. balandžio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2009; 2010 m. lapkričio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2010). Tačiau nagrinėjamu atveju aplinkybė, kad Metodika įtvirtinta kompensacija yra nepakankama, pareiškėjų turi būti įrodyta. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai savo teisės į nepakankamą kompensacijos dydį nepagrindžia jokiais duomenimis.

44Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad byloje ginčijamu įsakymu nustatytas servitutas iš esmės atitinka Specialiajame plane numatytas sąlygas. Kaip administracinėje byloje Nr. A502-1748/2014 pažymėjo teismas, nėra pagrindo pripažinti ginčo (magistralinio) dujotiekio trasos vietos suprojektavimą neteisėtu, o planuojami servitutai yra suprojektuoti būtent išilgai šios trasos, šie servitutai yra būtini siekiant įgyvendinti SGD terminalo projektą (nutiesti magistralinį dujotiekį bei vėliau jį eksploatuoti). Todėl vertinant konkretaus Įsakymo pagrįstumą ir servitutu įtvirtinamus daiktinių teisių ribojimus, būtina pabrėžti, kad byloje nėra pateikta duomenų, kurie pagrįstų žymų servitutų nukrypimą nuo Specialiojo plano sprendinių. Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų nustatymas nėra šios bylos dalykas, todėl pareiškėjų argumentai dėl to neturi būti nagrinėjami.

45Pareiškėjai pateikė prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Žemės įstatymo 23 straipsnio 8 dalies atitikties Konstitucijai, ir Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1541 patvirtintos Metodikos atitikties Konstitucijai ir įstatymams. ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Pareiga kreiptis į Konstitucinį Teismą atsiranda tik tuo atveju, jei teismas suabejoja byloje taikytino įstatymo ar kito teisės akto atitiktimi Konstitucijai. Nagrinėjamu atveju teisėjui kolegijai nekyla abejonių dėl būtinybės kreiptis į Konstitucinį Teismą. Nagrinėjamu atveju teismui abejonių šioje byloje tirtinu aspektu dėl minėtų teisės aktų nekyla. Metodikoje pateikta kompensacijos apskaičiavimo principai (formulė) neužkerta kelio asmeniui reikalauti teisingo, realaus atlyginimo dėl servituto nustatymo. Šis atlyginimas priklausytų nuo individualaus turto vertinimo, pateiktų įrodymų pagrįstumo. Bendro pobūdžio formulės pateikimas turi kitus tikslus nei apimti visus idealius turto vertės nustatymo atvejus – tai preliminarus apskaičiavimas, leidžiantis vykdyti visuomenei svarbias procedūros paprastai ir efektyviai.

46Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir palieka pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

47Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

48teisėjų kolegija

Nutarė

49Pareiškėjų K. B. ir E. A. B. apeliacinį skundą atmesti.

50Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

51Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjai K. B. ir E. A. B. kreipėsi į Klaipėdos apygardos... 5. Pareiškėjai nurodė, jog jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise... 6. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos... 7. Rėmėsi Lietuvos Respublikos suskystintų gamtinių dujų terminalo įstatymo... 8. Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Klaipėdos nafta“ atsiliepime (I t., b.... 9. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Sweco Lietuva“ atsiliepimuose (II t.,... 10. II.... 11. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimu... 12. Teismas kaip precedentu rėmėsi Vilniaus apygardos administracinis teismo 2014... 13. Teismas, įvertinęs Apskaičiavimo akto A ir Apskaičiavimo akto B turinį,... 14. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo abejoti pareiškėjų nurodytų teisės... 15. III.... 16. Pareiškėjai pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 145-149), kuriame... 17. Pareiškėjai mano, kad teismas netinkamai taikė Lietuvos Respublikos... 18. Pareiškėjų nuomone, nuostolių apskaičiavimas atliktas vadovaujantis... 19. Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydamas apeliacinį... 20. Atsakovas tvirtina, kad servitutas nustatytas vadovaujantis galiojančiais... 21. Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Klaipėdos nafta“ pateikė atsiliepimą... 22. AB „Klaipėdos nafta“ paaiškina, kad pirmos instancijos teismas teisingai... 23. Teisėjų kolegija... 24. IV.... 25. Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas dėl Nacionalinės žemės tarnybos... 26. Apeliacinės instancijos teismas patikrinęs bylą ABTĮ 136 straipsnio... 27. Dėl servituto nustatymo pagrįstumo ... 28. Pareiškėjai ginčija Įsakymu nustatytą servitutą, nurodydami, kad šis... 29. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad bylos dalykas yra ginčijamo įsakymo... 30. Pabrėžtina, kad bet koks nuosavybės teisių ribojimas, o tokio pobūdžio... 31. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją pažymėtina ir tai,... 32. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.111 straipsnio 1 dalį,... 33. Servituto nustatymo administraciniu aktu sąlygas ir tvarką reglamentuoja... 34. SGD terminalo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad SGD terminalo... 35. Teisėjų kolegija pažymi, kad tiek žemės paėmimas visuomenės poreikiams,... 36. Kaip matyti iš SGD įstatyme įtvirtinto reguliavimo, įstatymų nustatytose... 37. Įstatymų numatytais atvejais viena ar kita nuosavybės ribojimo priemonė... 38. Nurodytu aspektu SGD terminalo įstatymas įtvirtina sprendimus priimančios... 39. Kaip savo jurisprudencijoje servituto nustatymo bylose yra nurodęs ir Lietuvos... 40. Dėl kompensacijos nustatymo ... 41. Teisėjų kolegija pažymi, kad dėl servituto nustatymo atsiradę nuostoliai... 42. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1541... 43. Teisėjų kolegija sutinka, kad servituto atlygintinumo klausimą racionalu... 44. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad byloje ginčijamu įsakymu nustatytas... 45. Pareiškėjai pateikė prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Žemės... 46. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija sutinka su... 47. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 48. teisėjų kolegija... 49. Pareiškėjų K. B. ir E. A. B. apeliacinį skundą atmesti.... 50. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimą... 51. Nutartis neskundžiama....