Byla 2A-750-544/2018
Dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisių į namą pripažinimo, kompensacijos priteisimo, neturtinės žalos atlyginimo

1Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Laimanto Misiūno ir Laimutės Sankauskaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2932-723/2017 pagal ieškovės R. A. ieškinį atsakovams R. G. ir J. G. dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisių į namą pripažinimo, kompensacijos priteisimo, neturtinės žalos atlyginimo ir

Nustatė

2I. Ginčo esmė

31. Ieškovė R. A. prašė: pripažinti jai nuosavybės teisę į ½ dalį gyvenamojo namo, unikalus Nr. ( - ), pastato žymėjimas sklype 1S1/ž, bendras plotas 79,96 kv. m., esančio ( - ); nepatekinus pirmojo reikalavimo, priteisti bendrosios dalinės nuosavybės teise ½ dalį minėto gyvenamojo namo, išmokant ieškovei kompensaciją, apskaičiuotą neatlikus individualaus vertinimo pagal VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto išraše nurodytą masinio vertinimo būdu nustatytą namo vertę, kuri sudaro 4 649 Eur; priteisti iš atsakovo R. G. 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginto; priteisti bylinėjimosi išlaidas. 2. Nurodė, kad 2005 m. kartu su atsakovu pradėjo kartu gyventi ir tvarkyti bendrą ūkį, o 2010 m. statyti gyvenamąjį namą, esantį ( - ). Namo statyba buvo užbaigta 2014 m. gruodžio 11 d., užregistravus deklaraciją apie statybos užbaigimą. Jame šalys bendrai gyveno iki 2015 m. rugsėjo 25 d., kada, kilus eiliniam konfliktui bei atsakovui pavartojus smurtą ieškovės atžvilgiu, ji buvo priversta išeiti. Statant namą ji savo lėšomis nupirko: 1) 2010 m. liepos 27 d. namo karkasinės konstrukcijos medžiagas bei jų montavimo paslaugas iš UAB „Karkasa“ už 1 735,39 Eur; 2) statybines medžiagas už bendrą 274,45 Eur sumą; 3) langus, lauko palanges, antgalius bei apvadus, duris iš UAB „Morita“ už bendrą 1 468,37 Eur sumą; 4) įvairių namo įrengimui ir aplinkos tvarkymui reikalingų prekių. Bendra ieškovės išleistų pinigų suma namo statybai sudaro daugiau kaip 3 478,21 Eur (neskaičiuojant kvituose nurodytos sumos). Be statybinių medžiagų pirkimo, ji atliko ir kitus namo statybos darbus. 3. Ieškovės teigimu, asmenines lėšas ir darbą namui pastatyti bei jam įrengti ji investavo atsižvelgdama į tai, kad prieš pradedant namo statybas šalys penkerius metus gyveno kartu kaip faktiniai sutuoktiniai, tvarkė bendrą ūkį, bendriems tikslams naudojo gaunamas pajamas, turėjo tikslą sukurti šeimyninius santykius. Ieškovė bendram naudojimuisi kartu su atsakovu 2006 m. spalio 28 d. sudarė kredito sutartį dėl 3 000 Lt (868,86 Eur) dydžio vartojimo paskolos, o 2013 m. gruodžio 23 d. lanksčių įmokų kredito kortelės sutartį dėl 3 750 Lt (1 086,08 Eur) dydžio vartojimo paskolos. Statant namą atsakovas žadėjo jį Nekilnojamojo turto registre užregistruoti lygiomis dalimis ieškovės ir atsakovo vardu kaip bendrąją dalinę nuosavybę, tačiau to nepadarė. Baigiant namo įrengimo ir sklypo aplinkos sutvarkymo darbus, atsakovas ėmė dažnai psichologiškai bei fiziškai smurtauti. Dėl tos priežasties gyvenimas kartu jų bendromis jėgomis ir lėšomis pastatytame name tapo negalimas. 4. Nurodė, kad dėl atsakovo psichologinio ir fizinio smurtavimo ji patyrė sveikatos sužalojimus, labai didelį dvasinį sukrėtimą, emocinį šoką, net ir šiuo metu vis dar patiria fizinį skausmą, diskomfortą, kas sudaro pagrindą reikalauti atlyginti 2 000 Eur neturtinę žalą. Atsakovas 2015 m. rugsėjo mėnesį atliko neteisėtus veiksmus, jos atžvilgiu panaudojo fizinę jėgą, dėl ko 2015 m. rugsėjo 4 d. ir 2016 m. sausio 7 d. gydytojas diagnozavo juosmens, galvos skausmus, pykinimą, vėmimą, bendrą silpnumą, gumbą galvoje. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp atsakovo atliktų neteisėtų veiksmų ir ieškovei atsiradusios žalos sveikatai.

4II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

55. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2017 m. spalio 12 d. sprendimu ieškinį atmetė. 6. Teismas nustatė, kad atsakovams R. G. ir J. G. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, unikalus Nr. ( - ), esantis ( - ). Nekilnojamo turto registre 2014 m. vasario 25 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą/paskirties pakeitimą Nr. 1 pagrindu atsakovo R. G. vardu įregistruotos nuosavybės teisės į ginčo pastatą – 79,96 kv. m sodo namą, unikalus Nr. ( - ), esantį nurodytame atsakovams priklausančiame žemės sklype. Sodo namo statybos pradžia – 2010 m., o pabaiga – 2013 m., baigtumo procentas – 100 proc. 7. Nustatė, kad ieškovė 2005 m. sausio 22 d. su UAB „Snoro lizingas“ sudarė Išperkamosios nuomos (vartojimo kredito) sutartį Nr. ( - ) dėl 1 158,60 Lt vartojimo kredito televizoriaus „Vido CTV PF 29 T18 Silver“ ir telefono „GE 29352“ įsigijimui. Ieškovė taip pat 2006 m. spalio 28 d. su AB „Snoro bankas“ sudarė naudojimosi pirkimo išsimokėtinai kortele sutartį Nr. ( - ), kuria jai bankas suteikė 3 452,73 Lt kreditą 24 mėnesiams. Be to, ji 2013 m. gruodžio 23 d. su „Swedbank“, AB sudarė Lanksčių įmokų kredito kortelės sutartį, pagal kurią jai buvo suteiktas 3 750 Lt kredito limitas jos vardu atidarytoje banko sąskaitoje. Teismas vertino, kad šie ieškovės įrodymai objektyviai nepatvirtina to, kad gauti pinigai buvo skirti ginčo namo statyboms finansuoti, o ne asmeninių poreikių tenkinimui. 8. Nustatė, kad ieškovė byloje pateikė: UAB „Karkasa“ 2010 m. liepos 27 d. PVM sąskaitą – faktūrą, serija ( - ) Nr. ( - ), kurioje nurodyta pirkėja R. A., prekės/paslaugos – karkasinės konstrukcijos medžiagos ir montavimas 2 025,01 Eur (6 991,94 Lt), taip pat pažymėta, kad prekes gavo R. A. (parašas) (1 t., b. l. 22); UAB „Karkasa“ 2010 m. liepos 27 d. pinigų priėmimo kvitą, serija ( - ), kuriame nurodyta, jog R. A. sumokėjo 2 025,01 Eur (6 991,94 Lt); UAB „Karkasa“ 2010 m. spalio 27 d. PVM sąskaitą – faktūrą, serija ( - ) Nr. ( - ), kurioje nurodyta pirkėja R. A., prekės/paslaugos – mediena, klijai, vinys 274,45 Eur (947,62 Lt); UAB „Karkasa“ 2010 m. spalio 27 d. pinigų priėmimo kvitą, serija ( - ), kuriame nurodyta, jog R. A. sumokėjo 947,62 Lt; UAB „Morita“ PVM sąskaitas – faktūras 2010 m. spalio 5 d. Nr. ( - ) (949,95 Eur/3280,00 Lt) ir 2010 m. gruodžio 3 d. Nr. ( - ) (518,42 Eur/1790 Lt) už PVC langus ir duris, palanges ir kt., kuriose nurodytas gavėjas mokėtojas – R. A.. Teismas atsižvelgė į UAB „Karkasa“ direktoriaus 2017 m. liepos 25 d. rašytinį paaiškinimą, kuris paneigė ieškovės nurodomas aplinkybes, jog ji mokėjo už ginčo namo karkasines medžiagas. Taip pat nurodė, kad ieškovė byloje pateikė UAB „Makveža“, UAB „Ermitažas“, UAB „Senukų prekybos centras“ 2014 – 2015 m. čekius, jog pirko įvairias buities ir statybos medžiagas. Tačiau teismas vertino, jog byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad šios buitinės ir statybos medžiagos buvo pirktos pačios ieškovės ir kad jos buvo skirtos ginčo namo statybai. 9. Teismas nurodė, kad po savo motinos V. A. mirties 2012 m. birželio 20 d. ieškovė paveldėjo ¼ dalį gyvenamojo namo, esančio ( - ), kitas dalis – palikėjos sūnus ir vaikaitis. Ieškovė nuo 1994 m. sausio 1 d. iki 2016 m. lapkričio 17 d. dirbo UAB „Vilniaus viešasis transportas“. Jos vidutinis darbo užmokestis 2013 - 2014 m. buvo apie 325,16 Eur. Darbo grafikai rodo, kad ieškovė dirbo „slenkamu“ darbo grafiku, o jos darbo laikas buvo nepastovus ir nevienodas. Teismo vertinimu, ieškovė fiziškai negalėjo kiekvieną dieną būti ginčo name nei vienos savaitės per visus tuos metus, išskyrus ligos atvejus. 2010 m. balandžio 22 d. atlikus darbingumo lygio vertinimą, jai buvo nustatytas 80 procentų darbingumo lygis. Iš medicininių dokumentų matyti, kad ieškovei 2010 m. kovo 23 d. skundžiantis kaklo ir juosmens skausmais, stiprėjančiais po fizinio krūvio, plitimu į rankas, negalėjimu vaikščioti ir stovėti, buvo rekomenduota riboti fizinį krūvį. Šis įrodymas patvirtina atsakovo argumentus, kad ieškovė ribotai galėjo atlikti fizinius namo statybos darbus. 10. Pasisakydamas dėl neturtinės žalos, teismas nurodė, kad teismas neanalizuoja ieškovės argumentų, nes jie teisiškai neturi jokio pagrindo, kad taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnį, kai nėra nustatyta atsakovo deliktinė ar baudžiamoji atsakomybė, todėl šalių santykiai įstatymo kontekste neturi ryšio su neturtine žala. 11. Teismas kritiškai vertino, kad tik teismo metu ieškovė sužinojo, jog atsakovas yra vedęs, kadangi labiau tikėtina, jog, pagal byloje nustatytas aplinkybes ir pagal tarp šalių susiklosčiusių ilgalaikių santykių pobūdį, ji šio fakto nesužinoti negalėjo. Sprendė, jog ieškovė byloje neįrodė nei jos ir atsakovo susitarimo dėl bendros jungtinės veiklos tikslo – sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, padarant įnašus asmeniniu kiekvieno iš jų turtu, nei įnašų pinigais ar kitokiu turtu fakto ir dydžio, nei jungtinės veiklos rezultato sukūrimo ar įgijimo fakto. Nuo ieškovės ir atsakovo faktinių santykių bei bendravimo nuo 2005 m. iki 2015 m. rugsėjo 2 d. ginčo turtas buvo atsakovo ir jo sutuoktinės bendroji jungtinė nuosavybė ir tokia išliko. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad ieškovė padėjo atsakovui prie ginčo namo vidinės apdailos darbų, yra įprasta draugiška pagalba, nes ieškovė gyveno jai nepriklausančiame ginčo name, naudojosi visais jo ir sodo teikiamais patogumais nemokėdama nei nuomos mokesčio, nei turėdama namo ir sodo išlaikymui papildomų išlaidų. Todėl teismas sprendė, jog nėra pagrindo priteisti ieškovei pusę sumos už atliktus namo įrengimo darbus, kuriuos ji pati įvertino.

6III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

712. Apeliaciniu skundu ieškovė R. A. prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pripažinti jai nuosavybę į ½ dalį gyvenamojo namo, unikalus Nr. ( - ), pastato žymėjimas sklype 1S1/ž, bendras plotas 79,96 kv. m., esančio ( - ), priteisti iš atsakovo 2 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą bei patirtas bylinėjimosi išlaidas. 13. Nurodo, kad, remiantis byloje patiktais rašytiniais įrodymais, teisminio bylos nagrinėjimo metu liudytojų parodymais nustatytomis aplinkybėmis, darytina išvada, jog ji nuo 2005 m. su atsakovu gyveno bendrai kaip sutuoktiniai, vedė bendrą ūkį, o 2010 m. sutarė statyti namą atsakovui priklausančiame žemės sklype. Byloje pateikti įrodymai ir liudytojų parodymai tarpusavyje yra susiję, vienas kitam neprieštarauja, tuo tarpu atsakovų byloje pateiktos faktinės aplinkybės, jų vertinimas nesutampa su byloje esančiais rašytiniais įrodymais, prieštarauja jų visumai. Atsakovas, nepagrįstai, neteisingai, siekdamas suklaidinti teismą, nurodė, kad sąskaitas už ginčo objekto karkasą ir langus sumokėjo jis, nors byloje pateikti rašytiniai įrodymai, PVM sąskaitos – faktūros, pinigų priėmimo kvitai to nepatvirtina. Atsakovas nepaneigė šių dokumentų ir jų turinio tikrumo. Jis taip pat neteisingai ir melagingai nurodė, kad nuolat skolindavo jai pinigų, kad ji jam išrašydavo skolos lapelius, nors jokių rašytinių įrodymų tam pagrįsti nepateikė. Kartu neteisinga teismo prielaida, jog savo turėtas lėšas ieškovė skyrė ar galėjo skirti jai priklausančio gyvenamojo namo, esančio ( - ), remontui, ypač kai byloje nėra pateikta jokių rašytinių įrodymų, kad ji šį namą remontavo. Bylą nagrinėjęs teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad atsakovas nuslėpė nuo savo sutuoktinės, kad vedė bendrą ūkį ir gyveno santuokinį gyvenimą su ja, ieškove. 14. Apeliantė teigia, jog teismas nevertino, ar byloje pateiktų įrodymų visuma patvirtina jungtinės veiklos sutarties buvimą tarp ieškovės ir atsakovo dėl bendros dalinės nuosavybės objekto – namo sukūrimo. Mano, kad nepagrįstai, be jokios objektyvios priežasties, teismas padarė išvadą, jog ieškovė negalėjo atlikti statybos, apdailos darbų, nes neturi tam reikiamo išsilavinimo. Faktas, kad ieškovė neturi statybos srities išsilavinimo, nereiškia, jog ji negali atlikti kai kurių statybos, vidaus apdailos darbų, tuo labiau, kad byloje apklausti liudytojai patvirtino, jog ieškovė nurodytus darbus dirbo. 15. Remiantis pateiktu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nurodymu, šio ginčo faktinėms aplinkybėms sutampant su kasacinio teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014 nagrinėtomis aplinkybėmis, teismas turėjo pritaikyti kasacinio teismo suformuotą taisyklę ir ginčą išspręsti pagal nustatytą precedentą. Šiuo atveju teismas ne tik neteisingai įvertino byloje pateiktus rašytinius įrodymus, liudytojų parodymus, neteisingai pritaikė materialinės teisės normas, bet ir nukrypo nuo teismų praktikos, todėl priėmė neteisėtą ir naikintiną sprendimą. 16. Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas R. G. prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. 17. Nurodo, kad apeliaciniame skunde neteisingai dėstomos bylos aplinkybės, jos atspindi tik pačios apeliantės poziciją, bet ne objektyviai teismo nustatytas faktines aplinkybes. Žinodama, kad jis yra vedęs, gyvena santuokoje, ieškovė negalėjo tikėtis, jog šalys kartu sukurs bendrą turtą. Apeliantei niekada nežadėjo, kad su ja ves bendrą ūkį ir kurs šeimą, niekada nesitarė dėl namo statybos ir nežadėjo dalies ginčo namo perleisti ar registruoti jos vardu. Namą statėsi savo poreikiams, apeliantės pagalbą vertina tik kaip draugišką talką, padedant atlikti smulkius darbus, kurie galbūt suteikia teisę į tam tikrą atlygį, tačiau negali suteikti jai dalinės nuosavybės teisės į ginčo namo dalį. Apeliantės prisidėjimas prie namo statybos buvo minimalus, jokia pinigų suma ji prie jo statybos neprisidėjo. Visus stambius statybos darbus atliko samdyti statybininkai, apdailą jis darė daugiausia savo jėgomis. Mano, jog ieškinio reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo buvo atmestas taip pat pagrįstai. 18. Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė J. G. prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. 19. Nurodo, kad palaiko sutuoktinio atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytas aplinkybes ir argumentus, nesutinka su ieškovės reikalavimais priteisti jai ½ dalį namo, kadangi šis turtas yra abiejų atsakovų bendroji jungtinė nuosavybė. Namo statybai buvo skirtos visos jos pajamos (gaunama pensija ir kompensacija už ypatingas darbo sąlygas), kurias ji perduodavo sutuoktiniui nurodytoms reikmėms. Teisėjų kolegija

konstatuoja:

8IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

920. Apeliacinis skundas atmetamas. 21. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis). 22. Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad ieškovė byloje neįrodė buvus šalių susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos tikslo, siekiant sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, padarant įnašus asmeniniu kiekvieno iš jų turtu, taip pat įnašu pinigais ar kitokiu turtu fakto ir dydžio, jungtinės veiklos rezultato sukūrimo ar įgijimo fakto. Dėl to teismas nesutiko su ieškinio argumentais, kad ieškovė reikšmingai prisidėjo prie gyvenamojo namo ½ dalies įrengimo, o atsakovas turi atlyginti jai ½ dalį pastatyto ginčo namo vertės. 23. Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis yra sutartis, kuria du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai (CK 6.969 straipsnio 1 dalis). Teisinę jungtinės veiklos (partnerystės) sutarties formą gali įgyti labai įvairūs civiliniai santykiai – bet kokie įstatymui neprieštaraujantys kelių asmenų tarpusavio įsipareigojimai kooperuojant turtą ar nematerialines vertybes užsiimti bendra veikla ar siekti bendro tikslo. Esminiai jungtinės veiklos sutarties požymiai yra: kelių asmenų turtinių, intelektualinių ar darbinių išteklių (įnašų) kooperavimas; įsipareigojimas naudojant kooperuotus išteklius bendrai veikti; bendras dalyvių tikslas ir interesas – tam tikros veiklos plėtojimas ar tikslo siekimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2013). 24. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai formuojamoje (CPK 4 straipsnis) teismų praktikoje įtvirtinta, jog nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-181-969/2016). Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra išaiškinta, kad nuosavybės teisės sukūrimas jungtinės veiklos santykiuose yra specifinis, palyginti su nuosavybės teisės į santuokos metu įgytą turtą atsiradimu, todėl sprendžiant dėl kiekvieno nuosavybės teisių objekto sukūrimo turi būti pasisakoma atskirai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2015). Tai reiškia, kad, skirtingai nei sutuoktiniams, kartu gyvenantiems nesusituokusiems asmenims netaikoma kartu gyvenant įgyto turto bendrumo prezumpcija (CK 3.87 straipsnis). Todėl tokių asmenų gyvenimo kartu negalima tapatinti su jungtinės veiklos sudarymu, o bendro gyvenimo nutraukimo su tokios sutarties pasibaigimu. Dėl nuosavybės teisės į objektą ar jo dalį turi būti sprendžiama ne pagal gyvenimo ar negyvenimo kartu faktą ar trukmę, o pagal susitarimo sukurti kiekvieną nuosavybės teisių objektą, kaip bendrą nuosavybę, egzistavimą ar neegzistavimą. 25. Nagrinėjamu atveju ieškovė, siekdama gyvenamojo namo, unikalus Nr. ( - ), pastato žymėjimas sklype 1S1/ž, bendras plotas 79,96 kv. m., esančio ( - ), pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir jo padalinimo, privalėjo įrodyti ne tik bendravimo su atsakovu faktą, ne tik savo dalyvavimą statant šį namą, bet ir šalių susitarimą sukurti šį turtą kartu, jungtinėmis pastangomis bendrosios dalinės nuosavybės teise (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegija sprendžia, jog ieškovė šios procesinės pareigos neįvykdė, o pirmosios instancijos teismas faktines bylos aplinkybes, susijusias su ginčo gyvenamojo namo nuosavybe, įvertino teisingai. 26. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, neatsižvelgė į liudytojų paaiškinimus, dėl ko neteisingai išsprendė bylą ir priėmė neteisėtą sprendimą. Įrodinėjimo, įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės įtvirtintos CPK 176 – 185 straipsnių nuostatose bei nuosekliai išplėtotos kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-411-611/2015 ir kt.). Pažymėtina, kad, vertindamas šalių pateiktus įrodymus, teismas remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. 27.Priešingai nei teigia apeliantė, įvertinus bylos duomenis, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino pateiktus į bylą įrodymus ir jais pagrindė savo išvadas. Teismas vertino tiek tiesioginius, tiek netiesioginius įrodymus, susijusius su byloje įrodinėjamais šalių tarpusavio santykiais. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliacinio skundo argumentai neatskleidžia apeliantės nurodomų CPK 176 – 185 straipsnių, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, pažeidimo. Teismo procesiniame sprendime neturi būti pasisakoma dėl absoliučiai kiekvieno byloje esančio rašytinio įrodymo, o glausta forma nurodomi ir teisiškai įvertinami tie įrodymai, kuriais grindžiamas teismo priimamas sprendimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2012). 28. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinėje byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, įvertinęs skundžiamame sprendime padarytas teismo išvadas, apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentus, sprendžia, jog, priešingai apeliantės argumentams, Vilniaus rajono apylinkės teismas 2017 m. spalio 12 d. sprendime išdėstė šalių prašymus, paaiškinimus, nurodė nustatytas aplinkybes, pateikė byloje esančių įrodymų vertinimą, padarė išvadas dėl ieškovės ir atsakovų reikalavimų bei atsikirtimų, išdėstė teisinius priimamo sprendimo argumentus, su kuriais teisėjų kolegija iš esmės sutinka, todėl visų jų nekartoja. Šiuo atveju apeliantė nurodytais skundo argumentais tik išreiškia savo nesutikimą su jai nepalankiomis teismo išvadomis dėl bylos faktų, tačiau nepagrindžia, jog teismas pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Taigi, tai, kad apeliantė turi kitą nuomonę dėl pirmosios instancijos teismo išvadų, savaime nesudaro pagrindo pripažinti, kad byloje nebuvo atskleista bylos esmė, kad skundžiamas teismo sprendimas neteisėtas ar nepagrįstas ar kad yra pagrindas priimti priešingą sprendimą. 29. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės teiginiu, jog teismas turėjo pritaikyti kasacinio teismo suformuotą taisyklę ir ginčą išspręsti pagal nustatytą precedentą kasacinio teismo civilinėje byloje Nr.3K-3-84/2014. Ieškovės cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika tiek jos nurodomoje, tiek kitose bylose šios bylos atveju netaikytina, nes šios bylos faktinės aplinkybės nesutampa su skunde nurodytose bylose nustatytomis faktinėmis bylų aplinkybėmis. Kaip matyti, pagrindinis skirtumas yra tas, kad cituojamoje kasacinio teismo byloje būtent buvo įrodytos faktinės aplinkybės apie tai, kad šalys ilgą laiką gyveno kartu, turėjo asmeninių lėšų ir pajamų, vedė bendrą ūkį, planavo bendrą ateitį, kūrė bendrą turtą asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu. Be to, nors apeliantė akcentuoja tai, jog minėtoje byloje viena iš šalių taip pat nebuvo nutraukusi savo ankstesnės santuokos, tačiau ir šios aplinkybės negalima laikyti tapačia šios bylos aplinkybėms, kadangi civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014 buvo nustatyta, kad šalies santuoka, nors oficialiai ir nebuvo nutraukta, tačiau faktiškai buvo nutrūkusi jau seniai, sutuoktinis turtinių pretenzijų nekėlė ir neįrodinėjo, kad su tebevaldo turtą bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Tuo tarpu šio ginčo atveju atsakovų santuoka pagal byloje esančius ir nustatytus faktinius duomenis nėra faktiškai iširusi, jų bendroji jungtinė nuosavybė nėra pasibaigusi, atsakovai tebeveda bendrą ūkį, palaiko šeimyninius ryšius ir neketina santuokos nutraukti. 30. Apeliantė teigia, jog PVM sąskaitos – faktūros patvirtina, kad jai buvo parduoti ginčo objektui panaudoti karkasas, langai, kitos prekės, o už įsigytas prekes ji mokėjo iš savo lėšų. Kaip matyti, UAB „Karkasa“ 2010 m. liepos 27 d. PVM sąskaitoje – faktūroje, serija ( - ) Nr. ( - ), tikrai nurodyta, kad karkasinės konstrukcijos medžiagos pirkėja ir montavimo paslaugos gavėja yra ieškovė R. A. (t. 1, b. l. 22); UAB „Karkasa“ 2010 m. liepos 27 d. pinigų priėmimo kvite, serija ( - ), taip pat nurodyta, jog ieškovė R. A. sumokėjo 6 991,94 Lt (t. 1, b. l. 23); UAB „Karkasa“ 2010 m. spalio 27 d. PVM sąskaitoje – faktūroje, serija ( - ) Nr. ( - ), nurodyta, kad medienos, klijų, vinių pirkėja R. A. (t. 1, b. l. 24); UAB „Karkasa“ 2010 m. spalio 27 d. pinigų priėmimo kvite, serija ( - ), nurodyta, jog R. A. sumokėjo 947,62 Lt (t. 1, b. l. 25); UAB „Morita“ 2010 m. spalio 5 d. ir 2010 m. gruodžio 3 d. PVM sąskaitose – faktūrose nurodyta, kad PVC langų, durų, palangių ir kt. gavėja, mokėtojas yra R. A. (t. 1, b. l. 26). Atsakovas nurodė, kad, nors prekes ir paslaugas pirko jis ir sumokėjo savo lėšomis, tačiau ieškovės įkalbėtas sutiko, jog minėtuose dokumentuose prekių pirkėja, gavėja, mokėtoja būtų nurodyta ieškovė, nes patikėjo, jog šiais dokumentais ji norėjo pagrįsti prašymus giminėms prašydama iš jų paramos jos pačios namo, esančio ( - ), renovavimui. Be to, tuo metu jam atrodė, kad nėra skirtumo, kieno vardu išrašyta sąskaita. Šiuos atsakovo teiginius iš dalies patvirtina ant UAB „Morita“ čekių esantys atsakovo padaryti įrašai. Pažymėtina, kad ieškovė atsakovo nurodytos aplinkybės, jog įrašai aptartuose dokumentuose padaryti atsakovo ir jo pasirašyti, neginčijo. Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto teiginius taip pat patvirtina UAB „Karkasa“ direktoriaus 2017 m. liepos 25 d. rašytinis paaiškinimas, kad įmonei atliekant karkasinės konstrukcijos montavimą ir teikiant medžiagas įmonės direktorius A. B. visą laiką bendravo tik su R. G., visi klausimai buvo derinami tik su juo, jis atliko visus piniginius mokėjimus ir tik jo pageidavimu PVM sąskaitos – faktūros bei pinigų priėmimo kvitai buvo išrašomi R. A. vardu (t. 3, b. l. 121). Nors apeliantė ginčija UAB „Karkasa“ direktoriaus pateikto paaiškinimo įrodomąją reikšmę, tačiau, visų pirma, tokio rašto adresavimas advokatui, o ne teismui, nedaro jo netinkamu įrodymu. Advokatas, kaip šalies atstovas, turėjo teisę rinkti reikiamus įrodymus byloje. Apeliantė argumentuoja, kad paaiškinimą pateikęs UAB „Karkasa“ direktorius neprisiekė CPK nustatyta tvarka ir nebuvo supažindintas su atsakomybe už melagingų parodymų davimą. Tačiau pažymėtina, jog 2017 m. liepos 12 d. teismo posėdyje sprendžiant šio asmens iškvietimo liudyti teisme klausimą ir teismui nurodžius, kad, pateikus aptartą rašytinį dokumentą, liudytojo apklausa nebetikslinga, apeliantė prašymo kviesti šį asmenį liudyti neišreiškė. Kadangi minėtas asmuo liudytoju teismo posėdyje neapklaustas, tai ir prisiekti CPK nustatyta tvarka teismo posėdyje neturėjo. Taigi, priešingai nei teigia apeliantė, pateiktas rašytinis įrodymas yra leistina įrodinėjimo priemonė, kuri pirmosios instancijos teismo buvo tinkamai įvertinta visų įrodymų kontekste. 31. Sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės nurodytos išperkamosios nuomos, pirkimo išsimokėtinai kortele, lanksčių įmokų kredito kortelės sutartys nepatvirtina fakto, kad pagal jas gauti pinigai buvo skirti būtent ginčo namo statyboms finansuoti, o ne kitiems asmeniniams ieškovės poreikiams tenkinti. Kai kuriose iš šių sutarčių visai kitas panaudojimo tikslas nurodytas tiesiogiai. Pateikti byloje UAB „Makveža“, UAB „Ermitažas“, UAB „Senukų prekybos centras“ čekiai apie pirktas įvairias buities ir statybos medžiagas taip pat objektyviai nepatvirtina, jog šios prekės buvo pirktos pačios ieškovės ir buvo skirtos būtent ginčo namo statybai. Be to, byloje nustatyta, kad ieškovė su sūnumi tuo pat metu renovavo savo namą, esantį ( - ), taigi, taip pat pirko statybines medžiagas ir kitas namo remontui reikalingas prekes. Be to, bylos nagrinėjimo metu pati ieškovė pripažino aplinkybę, kad tiek ji, tiek atsakovas turėjo savo asmenines sąskaitas piniginėms lėšoms. 32. Įvertinant byloje esančių įrodymų visumą, sutiktina su tuo, kad apeliantės prisidėjimas prie namo statybos darbu buvo (galėjo būti) tik minimalus. Logiška teismo išvada, jog ieškovės pagalba atsakovui prie ginčo namo statybos apdailos darbų vertintina kaip įprasta draugiška pagalba, nes ieškovė gyveno jai nepriklausančiame ginčo name, naudojosi visais namo ir sodo teikiamais patogumais ir naudomis, nemokėdama nuomos ir kitų mokesčių už paslaugas ir neturėdama išlaidų namo ir sodo išlaikymui. Ieškovė, nors tvirtino, kad jos dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje yra lygi su atsakovu, nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie duotų pagrindą pagrįstai manyti, kad ir jos indėlis bei lėšos sukuriant ginčo nuosavybę buvo lygūs atsakovų indėliui į ginčo turto sukūrimą. Liudytojai tokios ieškovės nurodytos prisidėjimo prie namo statybos apimties taip pat nepatvirtino. Teismo posėdžio metu pati ieškovė iš esmės patvirtino, kad jos ir atsakovo piniginės lėšos nebuvo bendros ir ji negali pateikti įrodymų, kad jos asmeniniais pinigais buvo pirkti konkretūs daiktai. Šiame kontekste svarbu ir tai, kad ieškovė nurodo turinti sveikatos problemų, skundžiasi kaklo ir juosmens skausmais, stiprėjančiais po fizinio krūvio, plitimu į rankas, negalėjimu vaikščioti ir stovėti, jai buvo rekomenduota riboti fizinį krūvį (t. 3, b. l. 55). Pagal bylos duomenis, ieškovė dirbo pagal darbo grafiką ir kasdien statybos apdailos darbų ginčo name ar prie jo atlikti negalėjo. Taigi, labiau tikėtina, kad ieškovė, pagal bylos duomenis neturėdama fizinio pasirengimo, kvalifikacijos, darbo patirties, reikalingos įrangos atlikti bendrastatybiniams ir fizinės jėgos reikalaujantiems darbams, prie namo statybos darbų savo asmeniniu darbu galėjo prisidėti ribotai ir daug mažesne apimtimi, negu nurodė procesiniuose dokumentuose, ką pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Nors apeliantė šią teismo išvadą kritikuoja, tačiau patikimų ir objektyvių įrodymų, paneigiančių šiame punkte nurodytas išvadas, nepateikia (CPK 178 straipsnis). 33. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovas, nors buvo santuokoje, nuo savo sutuoktinės, bylos atsakovės nuslėpė, kad veda bendrą ūkį ir gyvena santuokinį gyvenimą su ieškove. Visų pirma, tokį teiginį paneigia atsakovės J. G. parodymai apie tai, kad ji su J. G. santuokinių ryšių nėra nutraukusi ir kad ji sodo namo statybai skyrė savo pajamas (gaunamą pensiją ir kompensaciją už ypatingas darbo sąlygas). Be to, šios bylos kontekste tai, kad atsakovas su ieškove palaikė nesantuokinius ryšius, savaime nereiškia, jog ieškovė įgijo nuosavybės teisę į sutuoktiniams jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto dalį. 34. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kaip nepagrįstą prielaidą ieškovės lūkestį, jog, pastačius gyvenamąjį namą, ji gyvens su atsakovu ir ves bendrą ūkį, o atsakovas gyvenamąjį namą užregistruos lygiomis dalimis savo ir ieškovės vardu kaip bendrąją dalinę nuosavybę. Pagal CK 3.92 straipsnio 4 dalį, sandorius, susijusius su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančio nekilnojamojo daikto ar daiktinių teisių į jį disponavimu ar jų suvaržymu, taip pat sandorius dėl bendros įmonės perleidimo ar teisių į ją suvaržymo bei vertybinių popierių, kurie yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, perleidimo ar teisių į juos suvaržymo gali sudaryti tik abu sutuoktiniai, išskyrus tuos atvejus, kai vienas iš sutuoktinių turi kito sutuoktinio išduotą įgaliojimą tokį sandorį sudaryti. Esant paminėtam teisiniam reglamentavimui, nuo ieškovės ir atsakovo faktinių santykių pradžios 2005 metais iki jų bendravimo pabaigos 2015 m. rugsėjo 2 d. ginčo turtas buvo bei išliko atsakovo ir jo sutuoktinės bendroji jungtinė nuosavybė. Šiuo atveju jokio leidimo ar įgaliojimo namo statybai atsakovei J. G. priklausančiame žemės sklype pastaroji atsakovui ir ieškovei nebuvo davusi. Ieškovė net neįrodinėja, kad buvo prašiusi ar gavusi leidimą iš atsakovės jos žemės sklype vykdyti namo, kurį siekia įgyti bendrosios dalinės nuosavybės teise kartu su atsakovu, statybą. 35. Apeliantė taip pat prašo priteisti 2 000 Eur atlyginti neturtinei žalai, kurią kildina iš atsakovo 2015 m. rugsėjo mėnesį jos atžvilgiu atliktų neteisėtų veiksmų, panaudojant fizinį smurtą, dėl ko ji patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, žalą sveikatai su liekamaisiais padariniais. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad jis neanalizuoja ieškovės argumentų, nes jie neturi teisinio pagrindo, kad taikyti CK 6.250 straipsnį, kadangi nėra nustatyta atsakovo deliktinė ar baudžiamoji atsakomybė, todėl šalių santykiai įstatymo kontekste neturi ryšio su neturtine žala. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su teismo išvada, kad nebuvo faktinio ir teisinio pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovo, tačiau nepritaria teismo išvadoms, motyvams ir argumentams, kurių pagrindu buvo nuspręsta šią ieškinio dalį atmesti. Tačiau tai, teisėjų kolegijos nuomone, nesudaro pakankamo pagrindo apeliacinio skundo motyvais formaliai keisti (panaikinti) iš esmės teisėtą ir pagrįstą aptariamą skundžiamo sprendimo dalį (CPK 328 straipsnis). 36. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą patirta ir įrodyta neturtinė žala atlyginama visas atvejais tik kai sužalojama sveikata, atimama gyvybė ar padaromas nusikaltimas, o kitų asmens neturtinių teisių pažeidimo atvejais ji atlyginama tik įstatymo nustatytais atvejais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Pagal kasacinio teismo praktiką, neturtinės žalos padarymo faktą ir tą aplinkybę, kad yra įstatymo nustatytas neturtinės žalos atlyginimo atvejis, turi įrodyti ieškovas (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2006). 37. Iš ieškovės nurodytų faktinių aplinkybių sektų, kad ji neturtinės žalos atlyginimo iš atsakovo reikalauja ir tuo pagrindu, kad atsakovas neteisėtais veiksmais (pavartojęs fizinį smurtą) padarė žalą ieškovės sveikatai. Pagal nutarties 36 punkte nurodytą teisinį reglamentavimą sužalojus asmens sveikatą neturtinė žala gali būti atlyginama, tačiau tam turi būti įrodytos visos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos: asmens neteisėta veika, atsiradusi žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir žalos bei kaltė (CK 6.246 – 6.249 straipsniai). 38. Iš bylos duomenų – Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2015 m. rugsėjo 7 d. specialisto išvados Nr. ( - ) matyti, kad R. A. padaryti odos įbrėžimai viršugalvio, kaktos dešinėje pusėje, odos nubrozdinimai kaklo dešinės pusės šoniniame paviršiuje, dešiniame petyje, krūtinės ląstos, nugaros dešinėje pusėje, odos įbrėžimai abiejose plaštakose, poodinės kraujosruvos dešinio kelio sąnario srityje, dešinėje blauzdoje, kairėje šlaunyje, nuo trauminių poveikių kietu buku, ribotą bei aštriabriaunį, smailų paviršių turinčiu daiktu (daiktais), galimai tiriamosios nurodytu laiku (2015 m. rugsėjo 2 d.); sužalojimai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu (t. 1, b. l. 16-19). Šis įrodymas patvirtina, kad ieškovei buvo sutrikdyta sveikata. 39. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, byloje neįrodytos kitos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. kad atsakovas atliko neteisėtus kaltus veiksmus atsakovės atžvilgiu, esančius priežastiniame ryšyje su ieškovės patirta žala sveikatai (CPK 178 straipsnis). Ši išvada daroma vadovaujantis šiais motyvais. Atsakovas byloje taip pat pateikė Paciento, patyrusios traumą, apžiūros lapą Nr. ( - ), iš kurio matyti, jog jis 2015 m. rugsėjo 5 d. kreipėsi į VšĮ Respublikinę universitetinę ligoninę ir nurodė, kad 2015 m. rugsėjo 2 d. nukrito ant stiklų (t. 1, b. l. 65). Jam buvo diagnozuota abiejų plaštakų žaizdos, 6, 7, 8, 9 šonkaulių lūžis (t. 1, b. l. 68, 70-71). Atsakovas nurodo, kad traumas patyrė dėl ieškovės neteisėtų veiksmų. Nustatyta, kad ieškovė į ekspertus kreipėsi tik po to, kai atsakovas jau buvo kreipęsis į medicinos įstaigą dėl patirtų traumų (sužalojimų). Iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio Maišiagalos policijos nuovados 2016 m. kovo 4 d. rašto Nr. ( - ) (1.39-10-57) duomenų nustatyta, kad pagal ieškovės prašymą Vilniaus apskrities VPK Vilniaus rajono PK 2015 m. rugsėjo 3 d. buvo registruotas įvykis, reg. Nr. ( - ) dėl to, kad sugyventinis R. G. jai neatiduoda asmeninių daiktų. Tiriant minėtą įvykį tą pačią 2015 m. rugsėjo 3 dieną ir kitą dieną po to, kai ieškovė nurodo, kad atsakovas prieš ją smurtavo, policijos pareigūnai buvo nuvykę į virš nurodytą ginčo namą, kur buvo šalys, tačiau, pagal bylos duomenis, ieškovė reiškė pretenzijas dėl daiktų, kurių neatiduoda atsakovas, šis konfliktas buvo išspręstas vietoje, bet apie tai, kad atsakovas jos atžvilgiu vartojo smurtą, ieškovė nenurodė (1, b. l. 20). 40. Teisėjų kolegija pažymi, jog kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną skundo argumentą. Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams, jei yra atskleista bylos esmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Kadangi pirmosios instancijos teismas sprendime išsamiai ir nuosekliai išdėstė ir nurodė įrodymus ir jų pagrindu byloje nustatytas aplinkybes, dėl kiekvienos jų padarė atitinkamas išvadas, tai teisėjų kolegija jų visų dar kartą nekartoja, o, pritardama esminėms teismo išvadoms ir motyvams, konstatuoja, jog apeliantė byloje neįrodė jos ir atsakovo susitarimo dėl bendros jungtinės veiklos tikslo sukurti bendrąją dalinę nuosavybę. Kaip minėta, dėl nuosavybės teisės į objektą ar jo dalį turi būti sprendžiama ne pagal gyvenimo kartu faktą ar trukmę, o pagal susitarimo sukurti kiekvieną nuosavybės teisių objektą, kaip bendrą nuosavybę, egzistavimą. 41. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai išnagrinėjo byloje susiklosčiusias aplinkybės, išsamiai pasisakė dėl į bylą pateiktų įrodymų, iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio nėra pagrindo keisti ar naikinti ieškovės apeliacinio skundo argumentų pagrindu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). 42. Už atsakovės J. G. bei savo atsiliepimų į apeliacinį skundą paruošimą atsakovas R. G. turėjo 1 000 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti (t. 3, b. l. 174, 175). Kadangi ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, o minėtų išlaidų dydis neviršija Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, šios išlaidos atsakovui R. G. priteisiamos iš ieškovės R. A. (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1, 3 dalys, 98 straipsnis).

10Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

11Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

12Priteisti iš R. A. (a. k. ( - ) 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, R. G. (a. k. ( - ) naudai.

Ryšiai