Byla 2A-35/2007

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Piškinaitės, Vinco Versecko ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), sekretoriaujant Violetai Drėmienei, dalyvaujant ieškovui S. R. Š., ieškovų atstovui advokatui Vyteniui Gubavičiui, atsakovui J. I., atsakovų atstovėms advokatei Stanislavai Staniukynienei, Z. M., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų S. R. Š. ir O. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. vasario 2 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, o priešieškinis patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr.2-268-173/2006 pagal ieškovų S. R. Š. bei O. S. ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikos Valstybei, Marijampolės apskrities viršininko administracijai, Liucinavo žemės ūkio bendrovei, Užgirių žemės ūkio bendrovei, Šešupės žemės ūkio bendrovei, O. J., V. J. ir S. J., F. B., E. L. B., A. T. B., O. V., J. P., K. M., L. J., J. I., D. M. dėl pajų pasirašymo sutarties pripažinimo negaliojančia, Marijampolės rajono valdybos 1992 m. birželio 16 d. potvarkio dalies panaikinimo, bei pagal L. J. priešieškinį atsakovams S. R. Š. ir O. S. dėl dovanojimo sutarties panaikinimo.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3Ieškovas S. R. Š. 1991 m. rugpjūčio 30 d. pareiškimu kreipėsi į Liudvinavo agrarinę reformos tarnybą, prašydamas atkurti jo nuosavybės teises į pastatą ir kiemo statinius, esančius Gustaičių kaime (buvusiame Tarašiškių), Liudvinavo seniūnija, Marijampolės rajone, kurie buvo įvardinti buitinių-kultūrinių paslaugų gamybiniu technologiniu komplektu (t. 1, b. l. 178). Pastatas ir kiemo statiniai 1992 m. buvo įtraukti į privatizavimo programą, ginčo objekto pirmasis pajų pasirašymo etapas pradėtas 1992 m. balandžio 13 d., o baigtas 1992 m. balandžio 17 d. Pajų pasirašymo sutartis sudaryta 1992 m. birželio 30 d. (t. 1, b. l. 181). Marijampolės rajono valdyba 1992 m. birželio 16 d. potvarkiu Nr. 13-1 atsisakė ieškovams atkurti nuosavybės teises į minėtą išlikusį nekilnojamąjį turtą, kadangi pastatas rekonstruotas ir jo bendras plotas padidėjo daugiau kaip 1/3 daliu (t. 1, b. l. 5).

4Marijampolės rajono apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras, gindamas valstybės ir ieškovų S. R. Š. bei O. S. interesus, kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo, remdamasis 1964 m. CK 47 straipsnio nuostatomis, prašė pripažinti negaliojančia Marijampolės rajono privatizavimo komisijos 1992 m. birželio 30 d. patvirtintą pajų pasirašymo sutartį Nr. 3, taikyti restituciją bei panaikinti pastatų teisinę registraciją S. R. Š. ir O. S. vardu. Nurodė, kad minėta pajų pasirašymo sutartimi Nr. 3 buvo privatizuotas Žemaitės žemės ūkio įmonės buitinių-kultūrinių paslaugų gamybinis-technologinis komplektas, esantis ( - ). Sandoris sudarytas pažeidžiant Lietuvos Respublikos žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo 2 straipsnį ir Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo pasirašant pajus nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 vasario 10 d. nutarimu Nr. 90, 8 punkto reikalavimus. 2005 m. rugsėjo 23 d. Marijampolės rajono apylinkės prokuratūra nuo ieškinio atsisakė (t. 6, b. l. 138).

5Ieškovai S. R. Š. ir O. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė panaikinti Marijampolės rajono valdybos 1992 m. birželio 16 d. potvarkio Nr. 13-1 3.2 punktą, atkurti ieškovams nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą – mūrinį malūną ir jo priklausinius, esančius Gustaičių kaime, Liudvinavo seniūnijoje, Marijampolės rajone, grąžinant išlikusį nekilnojamąjį turtą natūra. Nurodė, kad Marijampolės rajono valdyba 1992 m. birželio 16 d. potvarkiu Nr. 13-1 (3.2 punktas) nusprendė neatkurti ieškovams nuosavybės teisių į minėtą mūrinį malūną natūra, nes jis yra rekonstruotas ir jo bendras plotas padidintas daugiau kaip 1/3 (tai nustatyta 1992 m. gegužės 7 d. apmatavimo aktu). Už išlikusią pastato dalį nutarta kompensuoti buvusių savininkų teisių perėmėjams, suteikiant 6 396 rublių valstybės vienkartinę išmoką. Ieškovų nuomone, šis potvarkis yra neteisėtas, o ginčijamas pastatas buvo privatizuotas pažeidžiant įstatymų reikalavimus: pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo 1997 m. liepos 1 d. įstatymo nuostatas minėtas malūnas nepriskirtinas prie valstybės išperkamų ūkinės-komercinės paskirties pastatų, todėl turėjo būti grąžintas ieškovams natūra.

6Marijampolės rajono apylinkės teismas 2002 m. birželio 12 d. sprendimu prokuroro ieškinį patenkino, o ieškovų S. R. Š. ir O. S. ieškinį patenkino iš dalies. Teismas pripažino ginčijamą pajų pasirašymo sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento, taikė vienašalę restituciją, buitinių-kultūrinių paslaugų gamybinį-technologinį komplektą pripažino valstybės turtu ir perdavė Marijampolės apskrities viršininko administracijos žinion, taip pat panaikino 2000 m. gegužės 11 d. atliktą pastatų, esančių Gustaičių kaime, Liudvinavo seniūnijoje, Marijampolės rajone, teisinę registraciją S. R. Š. ir O. S. vardu. Tenkindamas ieškovų ieškinio dalį, teismas panaikino Marijampolės rajono valdybos 1992 m. birželio 16 d. potvarkio Nr. 13-1 3.2 punktą, kuriuo atsisakyta grąžinti malūną natūra, o reikalavimą dėl nuosavybės teisių ieškovams atkūrimo atmetė. Kauno apygardos teismas 2002 m. lapkričio 20 d. nutartimi pakeitė šio teismo sprendimo dalį dėl restitucijos taikymo: iš dalies taikė dvišalę restituciją ir priteisė iš atsakovo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 225,52 Lt atsakovams J. I., L. J., O. J., F. B., E. L. B., A. J., O. V., J. P., K. M., D. M. ir A.T. B.; kitą apylinkės teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą.

7Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2003 m. birželio 25 d. nutartimi panaikino Marijampolės rajono apylinkės teismo 2002 m. birželio 12 d. sprendimą, išskyrus jo dalį, kuria panaikinta ginčo pastatų teisinė registracija S. R. Š. ir O. S. vardu, ir Kauno apygardos teismo 2002 m. lapkričio 20 d. nutartį, išskyrus jos dalį dėl pastatų teisinės registracijos panaikinimo. Civilinę bylą kasacinės instancijos teismas perdavė iš naujo nagrinėti Kauno apygardos teismui pirmojoje instancijoje.

8Kauno apygardos teismas 2004 m. gruodžio 1 d. sprendimu ieškinio reikalavimus atmetė, tačiau Lietuvos apeliacinis teismas 2005 m. gegužės 6 d. nutartimi šį teismo sprendimą panaikino ir bylą perdavė tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

9Bylą nagrinėjant iš naujo Kauno apygardos teisme, ieškovai patikslino ieškinį ir prašė panaikinti Marijampolės rajono valdybos 1992 m. birželio 16 d. potvarkio Nr. 13-1 3.2 punktą, pripažinti negaliojančia pajų pasirašymo sutartį Nr. 3, taikyti restituciją ir atkurti ieškovams nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą (t. 6, b. l. 71).

10Atsakovas L. J. padavė priešieškinį ieškovams S. R. Š. ir O. S., kuriuo prašė pripažinti negaliojančia ginčo pastatų teisinę registraciją ieškovu vardu, panaikinti 2000 m. liepos 25 d. dovanojimo sutartį Nr. 6497, sudarytą tarp ieškovų, dėl dalies ginčo pastatų dovanojimo. Nurodė, kad Marijampolės rajono apylinkės teismo 2004 m. lapkričio 22 d. sprendimu Nekilnojamojo turto registre buvo panaikinta 2000 m. gegužės 11 d. atlikta teisinė ginčo pastatų registracija O. S. ir S. R. Š. vardu, todėl minėta dovanojimo sutartis, kuria O. S. padovanojo jos vardu registruotą ginčo pasatų dalį S. R. Š. , yra niekinė ir naikintina, nes teisinis pagrindas, kuriuo dovanotoja buvo įregistruota daikto savininke, yra panaikintas, ir sandoris prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms (CK 6.321 str.). Be to, turi būti panaikinta ir pastatų registracija S. R. Š. vardu.

11Kauno apygardos teismas 2006 m. vasario 2 d. sprendimu S. R. Š. ir O. S. ieškinį atmetė, o priešieškinį iš dalies patenkino, tai yra panaikino 2000 m. liepos 25 d. dovanojimo sutartį. Teismas sprendė, kad Marijampolės rajono valdybos 1992 m. birželio 16 d. potvarkis Nr. 13-1 yra pagrįstas, todėl negali būti naikinamas. Šią išvadą teismas grindė nurodydamas, jog nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą klausimus 1992 m. birželio 16 d. potvarkio Nr. 13-1 priėmimo metu reglamentavo 1991 m. birželio 18 d. įstatymas Nr. I-1454 ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos ir sąlygų”. Šio įstatymo 7 straipsniu nustatyta, jog nuosavybės teisės į ūkinės paskirties pastatus su priklausiniais atkuriamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka, grąžinant šiuos pastatus natūra su žemės sklypu. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 470 patvirtino Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų” įgyvendinimo tvarką, o šio nutarimo 32 punktu nustatė, kad ūkinės-komercinės paskirties pastatai ir juose išlikę įrengimai natūra su sklypu, priklausiusiu savininkui, grąžinami tuo atveju, jeigu per visą naudojimo laikotarpį pastatai nebuvo iš esmės perstatyti (rekonstruoti). Teismas konstatavo, jog ūkinių-komercinių pastatų perstatymas buvo apibrėžtas dviem savarankiškom sąlygom: kai pastatuose yra pakeista ne mažiau kaip 50 procentų laikančiųjų konstrukcijų, arba kai bendras plotas ir tūris padidintas daugiau kaip 1/3-daliu. Atsižvelgdamas į tai, teismas nurodė, jog iš 2004 m. sausio 22 d. statybos techninės ekspertizės akto matyti, kad 1985 m. atlikus ginčo malūno rekonstrukciją buvo pakeista 6, 2 procentai pagrindinių laikančiųjų konstrukcijų, pastatų plotas padidėjo 38, 33 procentais (171, 82 kv. m.), tūris 55, 63 procentais (839, 25 kub. m.), naujai sukurto ploto atskirti nuo buvusiojo vandens malūno neatlikus pastato rekonstrukcijos negalima, todėl teismas atmetė ieškovų reikalavimus dėl ginčo potvarkio panaikinimo.

12Teismas sprendime nurodė, jog pastatai Nekilnojamojo turto registre negalėjo būti įregistruoti, nes ginčo pajų pasirašymo sutartis sudaryta 1992 m. birželio 30 d., o ieškovų ieškinys Marijampolės teisme gautas 1992 m. liepos 3 d. ir 1992 m. liepos 8 d. teismo nutartimi pastatas ir jo priklausiniai areštuoti. Taip pat teismas teigė, jog pastatų teisinė registracija galima ir dabar.

13Teismas panaikino ginčo 2000 m. liepos 25 d. dovanojimo sutartį, nurodydamas, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2001 m. birželio 27 d. nutartimi panaikino Marijampolės rajono apylinkės teismo 1999 m. lapkričio 29 d. sprendimą, kuriuo ieškovams natūra buvo atkurtos nuosavybės teisės į pastatą ir priklausinius, o šiuo teismo sprendimu ieškovų ieškinys atmetamas (CK 1. 80 str.). Tačiau teismas atmetė priešieškinį dalyje dėl reikalavimo panaikinti pastato ir jo priklausinių teisinę registraciją ieškovų vardu. Teismas nurodė, jog Marijampolės rajono apylinkės teismas 2002 m. birželio 12 d. sprendimu panaikino ginčo pastato ir jo priklausinių 2000 m. gegužės 11 d. registraciją ieškovų vardu.

14Apeliaciniu skundu ieškovai S. R. Š. ir O. S. prašo pakeisti minėto teismo sprendimo rezoliucinės dalies formuluotę, panaikinti teismo sprendimo dalį, kurioje atmeti ieškovų reikalavimai, šioje dalyje priimti naują sprendimą ir ieškinį patenkinti, tai yra panaikinti Marijampolės rajono valdybos 1992 m. birželio 16 d. potvarkio Nr. 13-1, 3.2 punktą, pripažinti negaliojančia pajų pasirašymo sutartį Nr. 3, atkurti nuosavybės teises į mūrinį malūną su priklausiniais. Taip pat prašo panaikinti teismo sprendimo dalį, kurioje panaikinta pastatų teisinę registracija ieškovo S. R. Š. vardu ir bylą šioje dalyje nutraukti. Prašymus grindžia tokiomis aplinkybėmis:

  1. Nepagrįsta teismo išvada dėl ginčo potvarkio teisėtumo, nes teismas ignoravo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimus bei pažeidė CPK 362 straipsnio antrosios dalies nuostatas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2003 m. birželio 25 d. nutartimi šioje byloje nurodė, kad vertinant skundžiamo potvarkio teisėtumą reikia nustatyti vienintelės sąlygos buvimą – ar po rekonstrukcijos buvo pakeista daugiau kaip 50 procentų Malūno pagrindinių konstrukcijų. Ieškinio reikalavimai buvo atmeti analogišku Kauno apygardos teismo 2004 m. gruodžio 1 d. sprendimu, tačiau Lietuvos apeliacinis teismas 2005 m. gegužės 6 d. nutartimi šį teismo sprendimą panaikino nurodydamas, jog tokios pirmosios instancijos teismo išvados ir teisės aktų aiškinimas neatitinka kasacinio teismo išaiškinimų.
  2. Nepagrįsta teismo išvada dėl ginčo potvarkio teisėtumo, nes pagal 1997 m. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359 14 straipsnio pirmą punktą, atkuriant nuosavybės teises turi būti vertinama viena sąlyga – pagrindinių konstrukcijų pakeitimas, todėl tik ši sąlyga turėjo būti taikoma sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimo į malūną klausimą. Potvarkio teisėtumas turi būti vertinamas jo priėmimo metu galiojusių teisės normų kontekste, tačiau tik tiek, kiek jos nesikerta su minėto 1997 m. įstatymo nuostatomis. Be to, įstatymų leidėjas tokios sąlygos, kaip ūkinės-komercinės paskirties pastatų bendro ploto ir tūrio padidinimas, kada vertinama, ar pastatą pripažinti iš esmės perstatytu, niekada nebuvo įtvirtinęs. Ginčo atveju būtina nustatyti, ar malūno pagrindinių konstrukcijų pakeitimai po 1985 m. rekonstrukcijos siekia 50 procentų, o iš byloje esančių ekspertų išvadų matyti, jog malūno pagrindinių laikančių konstrukcijų pakeitimai po jo nacionalizacijos neviršijo 50 procentų, o naujai sukurto ploto negalima atskirti nuo buvusio vandens malūno neatlikus pastato rekonstrukcijos, todėl ginčo potvarkis turėjo būti panaikintas.
  3. Teismas nepasisakė dėl ieškinio argumentų, susijusių su malūno rekonstrukcijos pagal 1985 m. projektą teisėtumu. Rekonstruojant malūną 1985 metais, tai yra padidinant jo tūrį ir plotą bei keičiant jo pagrindines konstrukcijas, buvo vykdoma savavalinė statyba, nesant statybos leidimo, todėl nei Marijampolės rajono valdyba, nei teismas negalėjo taikyti teisės normų, reguliuojančių malūno perstatymą ir dėl to ribojančių nuosavybės teisių atkūrimą natūra. Įstatymo prasme pastatas negali būti laikomas perstatytu (rekonstruotu). Dėl to ginčo potvarkis turi būti panaikintas.
  4. Ginčijama pajų pasirašymo sutartis Nr. 3 turi būti pripažinta negaliojančia, nes ji per nustatytą terminą nebuvo įregistruota viešajame registre (1964 m. CK 149 str. 2 d., 255 str. 2 d., 1991 m. liepos 25 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 297 patvirtinta Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcija). Be to, pajų pasirašymo sutarties sudarymo metu galiojo 1991 m. liepos 30 d. Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymas Nr.I-1624, kurios 2 straipsnis draudė privatizuoti savininkams grąžinamą turtą. Ieškinys buvo paduotas laiku, todėl ginčo potvarkis negalėjo būti įgyvendinamas ir malūnas jo privatizavimo metu turėjo grąžintino turto statusą (1964 m. CK 47 str. 1 d.). Privatizuojant malūną taip pat buvo pažeisti Vyriausybės 1992 m. vasario 10 d. nutarimu Nr. 90 patvirtintų Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo pasirašant pajus nuostatų 8 punktas ir Centrinės privatizavimo komisijos 1992 m. balandžio 3 d. nutarimo 4.3 punkto reikalavimai.
  5. Pripažinus pajų pasirašymo sutartį negaliojančia, turi būti taikoma restitucija. Šiuo atveju itin sunku nustatyti už privatizuojamą objektą įmokėtų lėšų grynaisiais pinigais paskirstymą, o grąžinti pirkėjams investicinių čekių neįmanoma, todėl valstybės jiems turėtų išmokėti atitinkamą piniginį ekvivalentą, kuris atitiktų tuometinę investicinių čekių perkamąją galią, kaip nurodė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2003 m. birželio 25 d. nutartimi. Taip pat turi būti atsižvelgta į dabartinę malūno rinkos vertę ir potvarkiu nustatytą 6 369 rublių už malūną mokėtiną valstybės vienkartinę išmoką.
  6. Atsakovai neturėtų būti laikomi sąžiningais malūno įgijėjais, nes jiems neįregistravus pajų pasirašymo sutarties Nr. 3, jie nuosavybės teisių į malūną neįgijo, be to, atsakovai turėjo žinoti, jog jų privatizuojamas malūnas turėjo grąžintino turto statusą, nes ieškovai dėl nuosavybės teisių atstatymo kreipėsi 1991 m. rugpjūčio 30 d. į Marijampolės apskrities agrarinės reformos komisijos pirmininką, kuriuo buvo atsakovas L. J. (CK 1.80 str. 4 d., 4.96 str. 2 d.).
  7. Turi būti pakoreguota teismo sprendimo rezoliucinė dalis, kurioje teismas panaikino dovanojimo sutartį, nurodydamas, jog šia sutartimi O. S. dovanojo S. R. Š. malūną, nes minėta dovanojimo sutartimi buvo dovanotas ne visas malūnas, o 1/2 jo dalis.
  8. Teismas neišsprendė restitucijos klausimo, nors tą turėjo padaryti panaikinęs minėtą dovanojimo sutartį (CK 1.80 str. 2 d., 6.472 str. 3 d.).
  9. Ginčo pastatų teisinės registracijos panaikinimo klausimas yra išspręstas įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu, todėl byla šioje dalyje turėjo būti nutraukta (CPK 293 str. 3 p.). Marijampolės rajono apylinkės teismas 2002 m. birželio 12 d. sprendimu panaikino ginčo pastatų teisinę registraciją ieškovų vardu, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2003 m. birželio 25 d. nutartimi šį teismo sprendimą paliko galioti.

15Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Marijampolės apskrities viršininko administracija prašo skundą atmesti, o teismo sprendimą palikti galioti. Nurodo, kad teismo sprendimas yra pagrįstas, jame įvertintos visos su byla susijusios aplinkybės bei ištirti visi įrodymai.

16Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

17Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino surinktus įrodymus, suklydo aiškindamas bei taikydamas teisės normas, ir dėl to neteisingai išnagrinėjo šią bylą (CPK 263 str.). Skundžiamas teismo sprendimas naikinamas remiantis tokiais motyvais:

18Ieškovai S. R. Š. ir O. S. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, kuriuo prašė 1) panaikinti Marijampolės rajono valdybos 1992 m. birželio 16 d. potvarkio Nr. 13-1 3.2 punktą; 2) pripažinti negaliojančia 1992 m. birželio 30 d. patvirtintą pajų pasirašymo sutartį Nr. 3 dėl Žemaitės žemės ūkio įmonės Buitinių-kultūrinių paslaugų gamybinio-technologinio komplekso privatizavimo; 3) atkurti nuosavybės teises į mūrinį malūną su priklausiniais, esančius Gustaičių kaime, Marijampolės rajone, juos grąžinant natūra.

19Kauno apygardos teismas 2006 m. vasario 2 d. sprendimu minėtą ieškinį atmetė. Taip pat teismas iš dalies patenkino L. J. priešieškinį S. R. Š. ir O. S. dėl dovanojimo sutarties panaikinimo ir panaikino 2000 m. liepos 25 d. dovanojimo sutartį, kuria O. S. dovanojo S. R. Š. ginčo pastatą su priklausiniais.

20Nesutikdami su tokiu teismo sprendimu, ieškovai padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti minėto teismo sprendimo rezoliucinės dalies formuluotę, panaikinti teismo sprendimo dalį, kurioje atmesti ieškovų reikalavimai, šioje dalyje priimti naują sprendimą ir ieškinį patenkinti, tai yra panaikinti Marijampolės rajono valdybos 1992 m. birželio 16 d. potvarkio Nr. 13-1, 3.2 punktą, pripažinti negaliojančia pajų pasirašymo sutartį Nr. 3, atkurti nuosavybės teises į mūrinį malūną su priklausiniais. Taip pat prašo panaikinti teismo sprendimo dalį, kurioje panaikinta pastatų teisinė registracija ieškovo S. R. Š. vardu ir bylą šioje dalyje nutraukti.

21Dėl Marijampolės rajono valdybos 1992 m. birželio 16 d. potvarkio Nr. 13 3.2 punkto panaikinimo.

22Teismas skundžiamu sprendimu atmetė ieškovų reikalavimą dėl Marijampolės rajono valdybos 1992 m. birželio 16 d. potvarkio Nr. 13 3.2 punkto panaikinimo. Teismas, priimdamas šį sprendimą, taikė 1991 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. I-1454 ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos ir sąlygų” ir Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimo Nr. 470 nuostatas. Teismas išaiškino, kad ūkinių-komercinių pastatų perstatymas buvo apibrėžtas dviem savarankiškom sąlygom: 1) kai pastatuose yra pakeista ne mažiau kaip 50 procentų laikančiųjų konstrukcijų; arba 2) kai bendras plotas ir tūris padidintas daugiau kaip 1/3-daliu, o 2004 m. sausio 22 d. statybos techninės ekspertizės akte nurodoma, kad 1985 m. atlikus malūno rekonstrukciją buvo pakeista 6, 2 procentai pagrindinių laikančiųjų konstrukcijų, pastatų plotas padidėjo 38, 33 procentais (171, 82 kv. m.), tūris 55, 63 procentais (839, 25 kub. m.), naujai sukurto ploto atskirti nuo buvusiojo vandens malūno neatlikus pastato rekonstrukcijos negalima, todėl teismas sprendė, kad ieškovų reikalavimai dėl ginčo potvarkio panaikinimo negali būti patenkinti.

23Išnagrinėjusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo pateiktas taikytinų teisės normų aiškinimas neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šioje byloje pateikto teisės normų aiškinimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2003 m. birželio 25 d. nutartyje išaiškino: ,,1997 m. liepos 1 d. įstatymo 14 straipsnio nuostatos taikytinos sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimo klausimą, bet vertinant Marijampolės rajono valdybos 1992 m. birželio 16 d. potvarkio teisėtumą būtina taikyti tuo metu galiojusias nuostatas, numatytas 1991 m. birželio 18 d. įstatyme Nr.I-1454. Kadangi tuo metu galiojusio 1991 m. birželio 18 d. įstatymo 15 straipsnyje nebuvo nurodyta, kokius ūkinės-komercinės paskirties pastatus pripažinti iš esmės perstatytais (rekonstruotais), Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytoje šio įstatymo įgyvendinimo tvarkoje buvo nurodytos dvi savarankiškos sąlygos, pagal kurias turėjo būti sprendžiama, ar pastatai perstatyti, ar ne, o 1997 m. liepos 1 d. įstatymo leidėjas sutiko su Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime nurodyta tik viena sąlyga – pagrindinių konstrukcijų pakeitimu, kasacinio teismo teisėjų kolegija, remdamasi įstatymo viršenybės principu, pripažįsta, kad sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimo į ūkinius-komercinius pastatus būtina nustatyti pastatų pagrindinių konstrukcijų pakeitimo apimtį. Tai reiškia, kad vertinant Marijampolės rajono valdybos 1992 m. birželio 16 d. potvarkio Nr.13-1 3.2 punktą reikia nustatyti, ar buvo pakeista ginčijamų pastatų pagrindinių konstrukcijų daugiau kaip 50 procentų.“

24Kaip žinoma, CPK 362 straipsnio antroji dalis įtvirtina, kad kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą. Atsižvelgdama į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 25 d. nutartyje išdėstyti išaiškinimai turi būti suprantami kaip šio teismo pateiktas teisės normos tikrosios prasmės atskleidimas, teisėjų kolegija sprendžia, jog pagrįsti apeliantų skunde nurodytai argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo kasacinės instancijos teismo pateikto teisės normų aiškinimo. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą, turėjo būti atsižvelgta į įstatymo viršenybės principą, todėl vertinant potvarkio teisėtumą turėjo būti nustatytas vienos sąlygos buvimas, tai yra aplinkybė, ar po ginčo pastato rekonstrukcijos buvo pakeista pagrindinių pastato konstrukcijų daugiau kaip 50 procentų. Ginčo potvarkio priėmimo metu galiojęs 1991 m. įstatymas nenurodė, kas turi būti laikoma rekonstrukcija, ir šis klausimas buvo reglamentuojamas detaliau minėtame 1991 m. Vyriausybės nutarime Nr. 470, taigi sąlygas, kada pastatas turi būti laikomas rekonstruotu, todėl negrąžintinu natūra, nustatė ne įstatymas, o poįstatyminis teisės aktas. Vėliau šios sąlygos buvo nustatytos įstatyme, tai yra minėtame 1997 m. įstatyme įtvirtinta tik viena sąlyga – pagrindinių konstrukcijų pakeitimas. Vadovaujantis minėtu įstatymo viršenybės principu, nagrinėjamu atveju turi būti taikoma tik ši sąlyga, nes viršenybę turi įstatymo, o ne Vyriausybės įtvirtintos nuosavybės teisės atkūrimo sąlygos. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju turėjo būti vertinama tik viena sąlyga – ar ginčo pastato pagrindinės konstrukcijos buvo pakeistos daugiau kaip 50 procentų.

25Iš bylos medžiagos matyti, kad siekiant nustatyti šią aplinkybę, buvo atliktos kelios statybos ekspertizės: 1994 m. spalio 28 d. Architektūros ir statybos instituto ekspertizės akte nurodyta, jog objekto laikančių konstrukcijų buvo pakeista ne daugiau kaip 15 procentų (t. 1, b. l. 100), 1999 m. rugpjūčio 30 d. UAB ,,Kauno komprojektas“ ekspertizės akte konstatuota, jog pakeista 6,4 % laikančių konstrukcijų (t. 2, b. l. 4), o 2004 m. sausio 22 d. UAB ,,Kauno komprojektas“ ekspertizės akte nurodyta, kad buvo pakeista 6,2 % laikančių konstrukcijų. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime rėmėsi minėtu 2004 m. sausio 22 d. statybos techninės ekspertizės aktu, iš kurio matyti, jog atlikus malūno rekonstrukciją, buvo pakeista 6,2 procentai pagrindinių konstrukcijų. Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 13 d. posėdžio metu šalys patvirtino, jog nėra ginčo dėl šio ekspertizės akto išvadų (t. 8, b. l. 47, 48).

26Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčo malūno pagrindinių laikančiųjų konstrukcijų pakeitimai po turto nacionalizacijos neviršijo 50 procentų, naujai sukurto ploto negalima atskirti nuo buvusio vandens malūno neatlikus pastato rekonstrukcijos, tai yra ginčo objektas nebuvo iš esmės perstatytas (rekonstruotas). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad Marijampolės rajono valdybos 1992 m. birželio 16 d. potvarkio Nr. 13-1 3.2 punktas, kuriuo atsisakyta ginčo objektą grąžinti natūra, yra neteisėtas, todėl naikintinas (1991 m. liepos 30 d. Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo 2 str., 1991 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. I-1454 ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarko ir sąlygų 7 str., Vyriausybės 1991 m. lapkričio 15 d. nutarimo Nr. 470 31, 32 p., 1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359 14 str.).

27Esant tokioms aplinkybėms, kiti apeliantų argumentai, kuriais jie ginčija potvarkio teisėtumą, neturi teisinės reikšmės, jų nagrinėjimas netikslingas, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

28Dėl pajų pasirašymo sutarties Nr. 3 pripažinimo negaliojančia.

29Teisėjų kolegija sprendžia, jog pripažinus neteisėtu ir panaikinus Marijampolės rajono valdybos 1992 m. birželio 16 d. potvarkio Nr. 13-1 3.2 punktą, kuriuo atsisakyta ginčo objektą grąžinti natūra, ginčo pajų pasirašymo sutartis Nr. 3 taip pat turi būti pripažinta negaliojančia.

30Be to, pajų pasirašymo sutartis turi būti pripažinta negaliojančia dar ir dėl to, kad jos pasirašymo metu ginčo turtas turėjo grąžintino turto statusą ir negalėjo būti privatizuojamas (1964 m. CK 47 str. 1 d.). Pagal ginčo potvarkio priėmimo bei pajų pasirašymo sutarties sudarymo metu galiojusio 1991 m. liepos 30 d. Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo Nr. I-1624 2 straipsnio nuostatas, privatizavimo objektu galėjo būti žemės ūkio įmonių turtas, išskyrus turtą, grąžinamą savininkams ir kitiems įstatyme ,,Dėl piliečių nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ numatytiems asmenims. Dėl ginčo malūno susigrąžinimo natūra apeliantas S. R. Š. kreipėsi 1991 m. rugpjūčio 30 d. į Liudvinavo agrarinės reformos tarnybą bei 1991 m. gruodžio 12 d. – į Marijampolės rajono valdybą. Marijampolės rajono valdyba 1992 m. balandžio 7 d. raštu Nr. 95 pranešė Žemaitės žemės ūkio įmonės laikinajai administracijai, kad į pastariesiems priklausančią svetainę ,,Baltaragio malūnas“ yra pretendentas S. R. Š. (medžiagos lapas 10). Nežiūrint šios informacijos apie pretendentų buvimą, ginčo turtas 1992 m. kovo 20 d. buvo įtrauktas į privatizavimo programą, įvardijant jį butinių-kultūrinių paslaugų bendrovė ,,Baltaragio malūnas“(t. 1, b. l. 179, 224). Tik 1992 m. birželio 16 d. ginčo potvarkio 3.2 punktu buvo nutarta malūno apeliantams negrąžinti. Apeliantai 1991 m. įstatymo Nr. I-1454 20 straipsnio nustatyta tvarka apskundė šį potvarkį teismui. Atsižvelgiant į tai ginčo potvarkis negalėjo būti įgyvendinamas iki teismo proceso pabaigos, ir ginčo turtas jo privatizavimo metu turėjo grąžintino turto statusą. Nepaisant to, 1992 m. birželio 30 d. buvo patvirtinta ginčo pajų pasirašymo sutartis (t. 1, b. l. 181).

31Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliantų skundas, dalyje dėl pajų sutarties pripažinimo negaliojančia, tenkintinas.

32Dėl restitucijos taikymo.

33Apeliantai skunde prašė pripažinti negaliojančia minėtą pajų pasirašymo sutartį bei taikyti restituciją.

34Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2003 m. birželio 25 d. nutartyje išaiškino, kad tuo atveju, jei bus patenkintas ieškinys dėl pajų pasirašymo sutarties pripažinimo negaliojančia, teismas turės taikyti restituciją. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sprendžia, jog sprendžiant restitucijos taikymo klausimą, pirmiausia svarbu išnagrinėti, ar atsakovai tapo ginčo turto savininkais pagal nuginčytą pajų pasirašymo sutartį.

35Apeliantai skunde nurodė, jog ginčo pajų pasirašymo sutarties sudarymo metu galiojo 1964 m. CK, kurio 149 straipsnio antroji dalis nustatė, kad jei sutartis, kuria perleidžiamas daiktas, turi būti registruojama, tai nuosavybės teisė į perleidžiamą daiktą atsiranda įregistravimo metu. Tuo remdamiesi apeliantai teigė, jog ginčo pajų pasirašymo sutartis yra negaliojanti, nes pagal 1964 m. CK 255 straipsnio pirmąją dalį nekilnojamojo daikto pirkimo-pardavimo sutartis turėjo būti registruojama turto registravimo įstaigoje, tačiau atsakovai to nepadarė.

36Teisėjų kolegija atmeta šiuos apeliantų argumentus ir sprendžia, jog ginčo pajų sutarties pagrindu nuosavybės teisė į turtą atsakovams buvo perėjusi, nors sutartis ir nebuvo įregistruota turto registravimo įstaigoje. Pagal 1964 m. CK (1983 m. lapkričio 30 d. redakcijos) 255 straipsnio pirmąją dalį privalomas sutarties įregistravimas buvo nustatytas tik gyvenamojo namo ar jo dalies pirkimo-pardavimo sutarčiai. Šios redakcijos 255 straipsnio antroji dalis numatė, kad tokių sutarties formai keliamų reikalavimų nesilaikymas pirkimo-pardavimo sutartį daro negaliojančią. Tai reiškia, kad kitų nekilnojamojo turto objektų pirkimo-pardavimo sandorio formai buvo keliami bendri CK numatyti reikalavimai. Toks teisinis reguliavimas galiojo iki 1994 m. birželio 10 d. Iš to išplaukia, kad rašytinės pirkimo-pardavimo sutarties, kuria įgyti nekilnojamojo turto objektai, išskyrus gyvenamuosius namus ar jų dalis, neįregistravimas turto registro įstaigoje nesudarė pagrindo tokią sutartį pripažinti negaliojančia, nes CK 255 straipsnio antrojoje dalyje (1983 m. lapkričio 30 d. redakcija) numatytos pasekmės lietė tik gyvenamuosius namus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-122/1999).

37Kaip matyti iš nurodyto teisės normų aiškinimo, sandorio negaliojimas, kaip reikalavimo įregistruoti nekilnojamojo turto perleidimo sandorius nesilaikymo pasekmė, ginčo pajų pasirašymo sutarties sudarymo metu galiojusiose teisės aktuose buvo suprantamas labai siaurai ir taikomas tik gyvenamojo namo pirkimo-pardavimo, dovanojimo sutarčiai. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju yra sprendžiamas klausiamas dėl pajų pasirašymo sutarties neįregistravimo pasekmių. 1964 m. CK nebuvo reglamentuota žemės ūkio bendrovių turto perdavimo tvarka, o minėtas reikalavimas įregistruoti sutartį buvo nustatytas tik pirkimo-pardavimo, dovanojimo, mainų sutartims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-598/2006). Atsižvelgdama į šias aplinkybes, bei įvertinusi tai, jog nėra imperatyvaus nurodymo, jog pajų pasirašymo sutartys be registracijos laikomos negaliojančiomis, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pakankamo pagrindo pripažinti, jog pajų pasirašymo sutarties neįregistravimas lėmė jos negaliojimą ir turi būti laikoma, kad nuosavybės teisė pagal minėtą sutartį atsakovams perėjo. Tokiu atveju, panaikinus ginčo pajų pasirašymo sutartį, turi būti sprendžiamas restitucijos klausimas.

38Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje 2003 m. birželio 25 d. nutartyje išaiškino, kad ,,Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo 2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 44 straipsnis nustatė, kad Civilinio kodekso šeštosios knygos X skyriaus normos dėl restitucijos taikomos ir sprendžiant ginčus, kilusius iš civilinių santykių, atsiradusių iki šio kodekso įsigaliojimo, jeigu restitucija taikoma įsigaliojus šiam kodeksui. Dėl to nagrinėjamu atveju, sprendžiant klausimą dėl restitucijos taikymo turi būti taikomos 2000 m. CK normos.

39Kaip minėta, 1992 m. birželio 30 d. pajų pasirašymo sutartis Nr. 3 buvo pripažinta negaliojančia dėl Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo 2 straipsnio pažeidimo. Pagal CK 1.80 straipsnio antrosios dalies nuostatas, tuo atveju, kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį, o kai negalima grąžinti natūra to, ką ji yra gavusi, atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių. Pagal CK 1.80 straipsnio antrąją dalį bei 6.145 straipsnį, turi būti taikoma dvišalė restitucija.

40Restitucija turi būti atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims. Tokiu atveju restitucija atliekama pinigais. Piniginis ekvivalentas apskaičiuojamas taikant kainas, galiojusias tuo metu, kai skolininkas gavo tai, ką jis privalo grąžinti (CK 6.146, 6.147 str.).

41Taigi, pajų sutartį pripažinus negaliojančia, šalys turi būti grąžinamos į pirminę padėtį. Nagrinėjamu atveju buvęs ginčo turto savininkas – Žemaitės kolūkis – nebeegzistuoja, jo bazėje įkurtos žemės ūkio bendrovės taip pat yra likviduotos. Dėl to ginčo turtas, nesant pakankamo teisinio pagrindo priskirti jį kuriai nors iš egzistuojančių žemės ūkio bendrovių, turi būti laikomas valstybės turtu ir perduotas Marijampolės apskrities viršininko administracijai, kuri pagal šiuo metu galiojančius nuosavybės teisių atkūrimo santykius reglamentuojančius įstatymus yra subjektas, turintis teisę priimti sprendimus dėl nuosavybės teisės atkūrimo (1997 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. VIII-359 17 straipsnis).

42Taikant restituciją atsakovų atžvilgiu reikia atkreipti dėmesį į tai, jog atsakovai, privatizuodami turtą, už jį atsiskaitė dalį kainos sumokėdami grynaisiais pinigais, o dalį – vienkartinėmis išmokomis (investiciniais čekiais). Taigi restitucijos klausimas šioje dalyje susideda iš dviejų dalių: grąžinimo atsakovams jų sumokėtų grynųjų pinigų ekvivalentą bei atlyginant už turtą perduotų investicinių čekių vertę. Šis klausimas susijęs su atsakovų turtinės padėties atstatymu į iki ginčo pajų pasirašymo sutarties buvusią padėtį. Dėl to, sprendžiant šį klausimą labai svarbi yra pačių ginčo šalių pozicija dėl grąžintinų sumų dydžio. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2003 m. birželio 25 d. nutartimi grąžindamas bylą nagrinėti iš naujo išaiškino, kad investicinių čekių vertė gali būti nustatyta pagal tuo metu buvusią investicinių čekių perkamąją galią, bei nurodė, jog restitucija yra neatskiriama ieškinio dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu dalis, todėl ūkinės-komercinės paskirties pastatų pirkėjams grąžintiną pinigų sumą litais privalo paskaičiuoti ir pateikti teismui šalys, pareiškusios ieškinį dėl 1992 m. birželio 30 d. pajų pasirašymo sutarties Nr.3 pripažinimo negaliojančia ir atsiliepimus į šį ieškinį (1964 m. CPK 146 str., CPK 111, 112 str.).

43Pagal CPK 362 straipsnio antrąją dalį, kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą. Tačiau, kaip matyti iš skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties, Kauno apygardos teismas nesiaiškino minėtų aplinkybių, svarbių sprendžiant restitucijos klausimą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pilnai neišsiaiškino ir nenustatė visų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingam bei išsamiam šios bylos dalies išnagrinėjimui. Kaip minėta, klausimui dėl restitucijos atsakovų atžvilgio dydžio išnagrinėti, būtina išklausyti bylos šalių nuomonę, išreikalauti jų poziciją grindžiančius duomenis. Šalių dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje neprivalomas (CPK 319 str. 3 d.), todėl minėtų klausimų nuodugniai ištirti šios instancijos teisme nėra galimybės. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas neįvykdė kasacinės instancijos teismo išaiškinimų, šioje bylos dalyje ginčo esmė nebuvo tinkamai atskleista, o pagal byloje esančius įrodymus bylos šioje dalyje negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Dėl to klausimas dėl atsakovų atžvilgiu taikytinos restitucijos, jos dydžio, turi būti perduotas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str.).

44Pažymėtina, kad sprendžiant šį klausimą iš esmės, būtina atsižvelgti į tai, jog ginčo turto privatizavimo procese buvo panaudota 22 552 rub. atsakovų grynųjų pinigų (t. 1, b. l. 181). Šie pinigai buvo pervesti Žemės ūkio ministerijai (t. 3, b. l. 94) ir buvo skirti Agrarinės reformos fondui (Žemės ūkio įmonių privatizavimo įstatymo 6 str. 2 d.). Šis fondas buvo likviduotas 2000 m. lapkričio 7 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1353, o jame buvę lėšų likučiai pervesti į valstybės iždo sąskaitą, tvarkomą Vyriausybės (Vyriausybės įstatymo 22 str.). Dėl to, taikant restituciją, atsakovų pervesti grynieji pinigai turi būti priteisti iš Vyriausybės, konvertuojant rublius santykiu 1:00. Tokiu būdu atsakovų sumokėtų grynųjų pinigų dalyje atsakovams priteistina 225,52 Lt. Kita dalis atsakovams priteistinos sumos turi būti nustatoma išsprendus anksčiau nurodytą klausimą dėl ginčo sandorio sudarymo metu buvusios investicinių čekių perkamosios galios.

45Dėl ieškovų nuosavybės teisės į malūną su priklausiniais atkūrimo.

46Panaikinus ginčo potvarkį bei pripažinus negaliojančia pajų pasirašymo sutartį, turi būti sprendžiamas klausimas dėl apeliantų nuosavybės teisės atkūrimo į ginčo turtą. Šis klausimas turi būti sprendžiamas vadovaujantis galiojančiomis 1997 m. įstatymo Nr. VIII-359 nuostatas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovai yra asmenys, turintys teisę į nuosavybės teisės atstatymą (2 str.); iš prijungtos nuosavybės teisių atkūrimo bylos matyti, kad ginčo malūnas valdytas nuosavybės teise iki jo nacionalizacijos, o jo buvusį savininką bei ieškovus sieja giminystės ryšiai (2 str. 1 d. 4 p., 2 str. 2 d.); prašymai atkurti nuosavybės teises buvo paduoti įstatymo nustatyta tvarka ir terminais (10 str. 1 d.), o, kaip buvo minėta anksčiau šiame sprendime, malūno perstatymas neduoda pagrindo atsisakyti grąžinti turtą buvusiems savininkams natūra (14 str. 1 p.).

47Dėl skundžiamo teismo sprendimo rezoliucinės dalies formuluotės pakeitimo ir bylos nutraukimo dalyje, kurioje panaikinta pastatų teisinė registracija ieškovo vardu.

48Teismas skundžiamu sprendimu patenkino atsakovo L. J. priešieškinio dalį, tai yra panaikino ginčo 2000 m. liepos 25 d. dovanojimo sutartį, nurodydamas, jog šia sutartimi O. S. dovanojo ginčo malūną S. R. Š. (CK 1. 80 str.). Apeliantai su reikalavimu panaikinti ar pripažinti negaliojančia šią dovanojimo sutartį sutiko, tačiau skunde nurodė, jog minėta dovanojimo sutartimi O. S. dovanojo S. R. Š. ne visą ginčo malūną, o 1/2 jo dalį, ir prašė pakoreguoti skundžiamo teismo sprendimo rezoliucinę dalį, nurodant, jog buvo dovanotas ne visas malūnas, o jo dalis.

49Taip pat teismas skundžiamame sprendime atmetė dalį minėto priešieškinio dėl ginčo pastatų teisinės registracijos panaikinimo, nurodydamas, jog ginčo pastatai Nekilnojamojo turto registre negalėjo būti įregistruoti, tačiau jų teisinė registracija galima ir dabar. Apeliantai, nesutikdami su tokiai teismo teiginiais, nurodė, jog ginčo pastatų teisinės registracijos panaikinimo klausimas yra išspręstas įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu, todėl prašė bylą šioje dalyje nutraukti (CPK 293 str. 3 p.).

50Teisėjų kolegija atmeta šiuos apeliantų reikalavimus kaip teisiškai nereikšmingus. Kaip matyti iš šio sprendimo, panaikinus ginčo potvarkį bei pajų pasirašymo sutartį ir atkūrus ieškovams nuosavybės teises į ginčo turtą, minėtų klausimų sprendimas tampa nebeaktualus, nes atsakovams netekus nuosavybės teisių į ginčo turtą, minėti veiksmai (dovanojimo sutarties pasirašymas, turto registracija ieškovų vardu), niekaip nepažeidžia atsakovų teisių bei teisėtų interesų.

51Dėl prokuroro ieškinio atsisakymo priėmimo.

52Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, kad šioje byloje buvo nagrinėjamas ne tik apeliantų bet ir Marijampolės rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro ieškinys dėl 1992 m. birželio 30 d. pajų pasirašymo sutarties Nr. 3 pripažinimo negaliojančia bei restitucijos taikymo. Prokuroras 2005 m. rugsėjo 23 d. pateikė teismui atsisakymą nuo ieškinio (t. 6, b. l. 138), tačiau byloje nėra duomenų, jog teismas būtų priėmęs šį atsisakymą. Vadovaujantis dispozityvumo principu, šalys turi teisę atsisakyti savo inicijuoto teisminio proceso atsisakydamos nuo pareikšto ieškinio bet kurioje proceso stadijoje (CPK 140 str.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad pateiktas atsisakymas nuo ieškinio atitinka civilinio proceso įstatyme nustatytus tokiems procesiniams dokumentams keliamus turinio ir formos reikalavimus, neprieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui, nepažeidžia kitų asmenų teisių (CPK 42 str. 2 d.).

53Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindų atsisakyti priimti minėtą Marijampolės rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro atsisakymą nuo ieškinio, todėl atsisakymą priima, o procesą pagal prokuroro ieškinį nutraukia (CPK 140 str.).

54Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 2 punktu,

Nutarė

55Priimti ieškovo Marijampolės rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro atsisakymą nuo ieškinio ir šioje dalyje bylą nutraukti.

56Ieškovų S. R. Š. ir O. S. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

57Kauno apygardos teismo 2006 m. vasario 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą:

58Patenkinti ieškovų S. R. Š. ir O. S. ieškinį.

59Panaikinti Marijampolės rajono valdybos 1992 m. birželio 16 d. potvarkio Nr. 13-1 3.2 punktą.

60Pripažinti negaliojančia 1992 m. birželio 30 d. pajų pasirašymo sutartį Nr. 3, kuria buvo privatizuotas Buitinių-kultūrinių paslaugų gamybinis-technologinis komplektas, esantis ( - ). Klausimą dalyje dėl restitucijos atsakovų atžvilgiu dydžio perduoti spręsti Kauno apygardos teismui iš naujo.

61Atkurti S. R. Š. ir O. S. nuosavybės teises į mūrinį malūną, esantį ( - ), su priklausiniais – kiemo statiniais, ( - ), grąžinant šį turtą natūra.

62Atmesti atsakovo L. J. priešieškinį.

63Atmesti ieškovų S. R. Š. ir O. S. apeliacinio skundo reikalavimus pakeisti Kauno apygardos teismo 2006 m. vasario 2 d. sprendimo rezoliucinės dalies formuluotę bei panaikinti Kauno apygardos teismo 2006 m. vasario 2 d. sprendimo dalį dėl ginčo pastato teisinės registracijos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3. Ieškovas S. R. Š. 1991 m. rugpjūčio 30 d. pareiškimu kreipėsi į... 4. Marijampolės rajono apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras, gindamas... 5. Ieškovai S. R. Š. ir O. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė... 6. Marijampolės rajono apylinkės teismas 2002 m. birželio 12 d. sprendimu... 7. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2003 m. birželio 25 d. nutartimi panaikino... 8. Kauno apygardos teismas 2004 m. gruodžio 1 d. sprendimu ieškinio reikalavimus... 9. Bylą nagrinėjant iš naujo Kauno apygardos teisme, ieškovai patikslino... 10. Atsakovas L. J. padavė priešieškinį ieškovams S. R. Š. ir O. S., kuriuo... 11. Kauno apygardos teismas 2006 m. vasario 2 d. sprendimu S. R. Š. ir O. S.... 12. Teismas sprendime nurodė, jog pastatai Nekilnojamojo turto registre negalėjo... 13. Teismas panaikino ginčo 2000 m. liepos 25 d. dovanojimo sutartį, nurodydamas,... 14. Apeliaciniu skundu ieškovai S. R. Š. ir O. S. prašo pakeisti minėto teismo... 15. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas Marijampolės apskrities... 16. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.... 17. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai... 18. Ieškovai S. R. Š. ir O. S. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu,... 19. Kauno apygardos teismas 2006 m. vasario 2 d. sprendimu minėtą ieškinį... 20. Nesutikdami su tokiu teismo sprendimu, ieškovai padavė apeliacinį skundą,... 21. Dėl Marijampolės rajono valdybos 1992 m. birželio 16 d. potvarkio Nr. 13 3.2... 22. Teismas skundžiamu sprendimu atmetė ieškovų reikalavimą dėl Marijampolės... 23. Išnagrinėjusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios... 24. Kaip žinoma, CPK 362 straipsnio antroji dalis įtvirtina, kad kasacinio teismo... 25. Iš bylos medžiagos matyti, kad siekiant nustatyti šią aplinkybę, buvo... 26. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčo... 27. Esant tokioms aplinkybėms, kiti apeliantų argumentai, kuriais jie ginčija... 28. Dėl pajų pasirašymo sutarties Nr. 3 pripažinimo negaliojančia.... 29. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pripažinus neteisėtu ir panaikinus... 30. Be to, pajų pasirašymo sutartis turi būti pripažinta negaliojančia dar ir... 31. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliantų skundas,... 32. Dėl restitucijos taikymo.... 33. Apeliantai skunde prašė pripažinti negaliojančia minėtą pajų pasirašymo... 34. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2003 m. birželio 25 d. nutartyje... 35. Apeliantai skunde nurodė, jog ginčo pajų pasirašymo sutarties sudarymo metu... 36. Teisėjų kolegija atmeta šiuos apeliantų argumentus ir sprendžia, jog... 37. Kaip matyti iš nurodyto teisės normų aiškinimo, sandorio negaliojimas, kaip... 38. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje 2003 m. birželio 25 d. nutartyje... 39. Kaip minėta, 1992 m. birželio 30 d. pajų pasirašymo sutartis Nr. 3 buvo... 40. Restitucija turi būti atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma... 41. Taigi, pajų sutartį pripažinus negaliojančia, šalys turi būti... 42. Taikant restituciją atsakovų atžvilgiu reikia atkreipti dėmesį į tai, jog... 43. Pagal CPK 362 straipsnio antrąją dalį, kasacinio teismo nutartyje... 44. Pažymėtina, kad sprendžiant šį klausimą iš esmės, būtina atsižvelgti... 45. Dėl ieškovų nuosavybės teisės į malūną su priklausiniais atkūrimo.... 46. Panaikinus ginčo potvarkį bei pripažinus negaliojančia pajų pasirašymo... 47. Dėl skundžiamo teismo sprendimo rezoliucinės dalies formuluotės pakeitimo... 48. Teismas skundžiamu sprendimu patenkino atsakovo L. J. priešieškinio dalį,... 49. Taip pat teismas skundžiamame sprendime atmetė dalį minėto priešieškinio... 50. Teisėjų kolegija atmeta šiuos apeliantų reikalavimus kaip teisiškai... 51. Dėl prokuroro ieškinio atsisakymo priėmimo.... 52. Nagrinėjamu atveju iš bylos medžiagos matyti, kad šioje byloje buvo... 53. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra... 54. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio... 55. Priimti ieškovo Marijampolės rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro... 56. Ieškovų S. R. Š. ir O. S. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.... 57. Kauno apygardos teismo 2006 m. vasario 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti... 58. Patenkinti ieškovų S. R. Š. ir O. S. ieškinį.... 59. Panaikinti Marijampolės rajono valdybos 1992 m. birželio 16 d. potvarkio Nr.... 60. Pripažinti negaliojančia 1992 m. birželio 30 d. pajų pasirašymo sutartį... 61. Atkurti S. R. Š. ir O. S. nuosavybės teises į mūrinį malūną, esantį ( -... 62. Atmesti atsakovo L. J. priešieškinį.... 63. Atmesti ieškovų S. R. Š. ir O. S. apeliacinio skundo reikalavimus pakeisti...