Byla 2A-65-340/2013
Dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo VĮ „Automagistralė“

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija,

2susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Tatjanos Žukauskienės,

3kolegijos teisėjų Jelenos Šiškinos, Vytauto Zeliankos,

4teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. kovo 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UADB „Ergo Lietuva“ ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo VĮ „Automagistralė“.

5Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

6I. Ginčo esmė

7Byloje kilo ginčas dėl laukinio gyvūno padarytos žalos atlyginimo.

8Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas priteisti iš atsakovo 4350 Lt žalos atlyginimą, 5 proc. metines procesines palūkanas ir 131 Lt bylinėjimosi išlaidų. Nurodė, kad su UAB „Dzūkija“ 2008-07-24 sudarė savanorišką transporto priemonės draudimo sutartį, pagal kurią vienerių metų terminui nuo 2008-07-26 iki 2009-07-26 buvo apdraustas automobilis Huyndai Sonata, v/n ( - ) 2009-06-15 buvo gautas draudėjo atstovo T. S. pranešimas, kad 2009-06-11 vairuodamas minėtą automobilį ir važiuodamas keliu Vilnius – Panevėžys, Ukmergės rajone jis susidūrė su staiga į kelio važiuojamąją dalį išbėgusiu laukiniu gyvūnu, dėl ko buvo apgadintas jo vairuojamas automobilis Huyndai Sonata, v/n ( - ) Ieškovas vykdydamas draudimo sutartį, išmokėjo draudėjui 4350 Lt draudimo išmoką ir CK 6.1015 str. pagrindu įgijo draudėjo teises į žalos atlyginimą. Ieškovas prašė taikyti CK 6.267 str. 1 d., vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėse bylose Nr.3K-3-138/2009 ir Nr.3K-3-509/2009 suformuota praktika ir ieškinį tenkinti.

9Atsakovas su ieškiniu nesutiko. Pažymėjo, jog ieškovas neįrodė ir nepagrindė visų civilinei (deliktinei) atsakomybei kilti būtinų sąlygų, todėl valstybei nekyla pareiga atlyginti žalą. Už žalą padarytą eismo įvykio metu visais atvejais be kaltės atsako padidinto pavojaus šaltinio – transporto priemonės valdytojas, jeigu neįrodo jo atsakomybę šalinančių aplinkybių. Tokių aplinkybių ieškovas (kaip teisių perėmėjas) reikšdamas subrogacinį reikalavimą neįrodinėja. Atsakovo teigimu, transporto priemonės valdytojas nebuvo pakankamai rūpestingas ir atsargus, nes turėjo ir privalėjo numatyti bei išvengti susidūrimo su stirna. Pažymėjo, kad eismo įvykis įvyko 2009-06-11 23.30 valandą, todėl paros laikas galėjo įtakoti susidūrimą. Atsakovas atkreipė dėmesį ir į tai, kad vairuotojas nors važiavo leistinu 120 km/h greičiu, tačiau nepasirinko saugaus greičio. Atsakovo teigimu, pagal CK 6.270 str. dėl žalos atsiradimo kaltu yra pripažintinas automobilio vairuotojas. CK 6.267 str. 1 d. yra speciali norma, todėl negali būti taikoma pagal analogiją. Dėl skirtingų bylos aplinkybių, atsakovo manymu, negali būti taikoma ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-11-23 nutartis Nr. 3K-3-509/2009. Byloje nėra įrodymų apie 71,05 km avaringumą, kad minėtame kelio ruože vyksta dažni susidūrimai. Valstybė tinkamai ir pakankamai reguliavo ir reguliuoja stirnų populiaciją. Laukinės gyvūnijos įstatymo 22 str. 6 d. nustato sąlygas ir atvejus, kada yra atlyginama valstybei nuosavybės teise priklausančių laukinių gyvūnų eismo įvykių metu padaryta žala, t.y. asmuo teikdamas prašymą atlyginti žalą turi įrodyti valstybės atsakomybei būtinus elementus: neteisėtus valstybės veiksmus (neveikimą), kaltę ir priežastinį ryšį, t.y. dėl kokių valstybės neteisėtų, priešingų teisei veiksmų ir teisės normų pažeidimų įvyko eismo įvykis, dėl kurio kalta ir atsakinga yra valstybė ir kaip tie neteisėti veiksmai įtakojo žalos atsiradimo faktą. Neįrodžius visų valstybės atsakomybei būtinų sąlygų, pagal paminėto įstatymo normą valstybė neprivalo tokios žalos atlyginti. Nėra pagrindo priteisti ieškovo reikalaujamas procesines palūkanas, nes tarp šalių nėra sutartinių santykių.

10Trečiasis asmuo atsakovo pusėje VĮ „Automagistralė“ atsiliepime į ieškinį iš esmės palaikė atsakovo argumentus. Papildomai nurodė, kad VĮ „Automagistralė“ tinkamai vykdo jai pavestą kelių priežiūros funkciją, veiklą reglamentuojančių teisės aktų nepažeidė.

11II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

12Vilniaus m. 3 apylinkės teismas 2011-03-14 sprendimu ieškinį tenkino visiškai: priteisė iš atsakovo 4350 Lt žalos atlyginimo, 131 Lt žyminio mokesčio ir 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

13Teismas konstatavo, jog šiuo atveju ginčas spręstinas pagal įstatymo analogiją taikant CK 6.267 str. 1 d., kuri nustato, kad naminių gyvūnų arba laukinių gyvūnų padarytą žalą privalo atlyginti jų savininkas, jei neįrodo, jog buvo CK 6.270 str. 1 d. numatytos aplinkybės (LAT nutartys c.b. Nr. 3K-3-509/2009 ir c.b. Nr.3K-3-138/2009). Teismas atmetė atsakovo argumentus, dėl Laukinės gyvūnijos įstatymo 22 str. 6 d. taikymo, kuri numato, kad valstybei nuosavybės teise priklausančių laukinių gyvūnų eismo įvykių metu padaryta žala atlyginama, jeigu įrodomi neteisėti valstybės veiksmai (neveikimas), kaltė ir priežastinis ryšys ir jeigu žala atsirado ne dėl nenugalimos jėgos, nukentėjusio asmens veiksmų arba kitų Civilinio kodekso 6.253 straipsnyje nurodytų veiksmų. Nurodė, jog minėto įstatymo nuostata įsigaliojo nuo 2010-07-10 ir žalos padarymo dieną, t.y. 2009-06-11, ji dar negaliojo. Byloje surinktų įrodymu pagrindu, teismas konstatavo, jog atsakovas šiuo atveju realiai galėjo numatyti, kontroliuoti ir pašalinti 71,05 km susidūrimo su laukiniu gyvūnu grėsmę, todėl šios aplinkybės nelaikė nenugalima jėga, kuri pašalintu atsakovo atsakomybę atlyginti padarytą žalą. Teismas atmetė kaip neįrodytus atsakovo argumentus dėl automobilį vairavusio asmens nepakankamo apdairumo ir rūpestingumo. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas neįrodė, jog kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos ar automobilį vairavusio asmens didelio neatsargumo, teismas ieškinį tenkino visiškai.

14III. Apeliacinio skundo argumentai

15Apeliaciniu skundu atsakovas prašo Vilniaus m. 3 apylinkės teismo 2011-03-14 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo, jog kelio 65 - 69 km įvykusių susidūrimų (su laukiniais gyvūnais) skaičius nepatvirtina kelio 71,05 km pavojingumo (avaringumo). Pažymi, kad apsauginių tvorų nuo laukinių žvėrių įrengimas po eismo įvykio neįrodo kelio avaringumo ir apelianto netinkamo savo, kaip laukinės gyvūnijos savininko, pareigų vykdymo. Atkreipia dėmesį, kad kelyje Vilnius – Panevėžys yra daugybė įspėjamųjų kelio ženklų, t.y. net 22 įspėjamieji ženklai „Laukiniai žvėrys”, todėl laikytina, kad valstybė atliko pozityvius veiksmus, o aplinkybė, kad toks ženklas negaliojo eismo įvykio vietoje, nesudaro pagrindo teigti, kad buvo koks nors valstybės neveikimas. Apelianto teigimu, pirmos instancijos teismas visiškai ignoravo Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2004-07-22 įsakymu Nr. 3-390 patvirtintą „Avaringųjų ruožų nustatymo valstybinės reikšmės keliuose metodika“, kuria remiantis turėjo būti vertinamas kelio ruožo, kuriame įvyko eismo įvykis, avaringumas. Nurodo, kad ieškovas neįrodė aplinkybių, jog valstybė netinkamai vykdo stirnų populiacijos reguliavimą. Pažymi, kad laukiniai gyvūnai – stirnos nemigruoja ir yra pakankamai sėslūs, todėl atsižvelgiant į tai, kad pagal pateiktus duomenis toje vietoje nėra buvę tokių susidūrimų, manytina, kad pavienės stirnos iššokimas į kelią šiuo atveju buvo force majeure aplinkybė. Apelianto teigimu, teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl vairuotojo atidumo ir rūpestingumo. Nors teismas sprendė dėl vairuotojo tinkamo greičio pasirinkimo ir jo tyčios bei didelio neatsargumo nebuvimo, tačiau, apelianto manymu, tai nereiškia, kad automobilį vairavęs asmuo ėmėsi visų atsargumo priemonių, kad reikalui esant galėtų tinkamai suvaldyti automobilį. Apeliantas pažymi, kad pirmos instancijos teismas be pagrindo jam pritaikė griežtąją civilinę atsakomybę, nes nagrinėjant bylą nebuvo nustatyta, kad kuris nors viešasis juridinis asmuo būtų netinkamai vykdęs jam įstatymais nustatytas pareigas. Nurodo, jog šiuo atveju negalima vadovautis pirmos instancijos teismo nurodyta kasacinio teismo praktika, nes skiriasi bylų faktinės aplinkybės, jų įrodinėjimo apimtys. Apeliuoja 5 proc. dydžio metinių palūkanų priteisimą remiantis CK 6.210 str. 1 d. Nurodo, jog minėtas straipsnis yra CK skyriuje, kuris reglamentuoja sutarčių neįvykdymo teisines pasekmes, t.y. sutartines prievoles. Atsižvelgiant į tai, kad tarp šalių yra susiklostę deliktiniai teisiniai santykiai, minėta norma netaikytina, tarp ginčo šalių nebuvo pažeistas joks sutarties įvykdymo terminas. Atsakomybės teisinius santykius reglamentuojančių normų, anot apelianto, negalima taikyti pagal analogiją.

16Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo Vilniaus m. 3 apylinkės teismo 2011-03-14 sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovo nuomone, apelianto teiginiai, kad buvo imtasi visų įmanomų priemonių kelio Vilnius – Panevėžys ar atkarpai, kurioje įvyko eismo įvykis, saugumui užtikrinti, neatitinka tikrovės. Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad kelio Vilnius – Panevėžys 66 – 69 km atkarpoje laikotarpiu nuo 2007 m. gegužės mėn. iki 2008 m. gegužės mėn. įvyko net 5 susidūrimai su laukiniais gyvūnais, tuo tarpu eismo įvykio vietoje nebuvo jokių teisės aktuose numatytų eismo organizavimo priemonių. Pažymi, kad po eismo įvykio įrengtos tinklo tvoros, skirtos apsisaugoti nuo laukinių žvėrių išbėgimo į intensyvaus eismo magistralę, parodo, jog kelias yra nesaugus. Nurodo, jog neginčija fakto, kad tokie valstybės veiksmai, kaip apsauginės tvoros įrengimas, laikytini pozityviais, tačiau pažymi, jog tokie veiksmai buvo atlikti per vėlai ir tai sąlygojo valstybės neteisėtų veiksmų, kurie pasireiškė neveikimu, atsiradimą. Atkreipia dėmesį į tai, kad nors remiantis Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2004-07-22 įsakymu Nr. 3-390 patvirtina „Avaringųjų ruožų nustatymo valstybinės reikšmės keliuose metodika“, kelio atkarpa, kurioje įvyko avarija, laikytina neavaringa, tačiau toks faktas nepaneigia apelianto atsakomybės. Nesutinka su apelianto argumentu, kad šiuo atveju staigus stirnos pasirodymas kelyje laikytinas force majeure aplinkybe, nes iš byloje esančių duomenų matyti, kad tai yra nuolatinis reiškinys, turintis tendenciją, todėl jo negalima pavadinti neprognozuojamu ar nekontroliuojamu, juo labiau, kad apeliantas ėmėsi jį suvaldyti, tačiau tai buvo atlikta per vėlai. Ieškovo teigimu, byloje esanti eismo įvykio medžiaga patvirtina, kad automobilio vairuotojas jokių kelių eismo taisyklių prieš susidurdamas su staiga į kelią išbėgusia stirna nepažeidė. Nurodo, jog pareiga mokėti procesines palūkanas kyla iš įstatymo, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai jas priteisė iš apelianto.

17Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo prašo apeliacinį skundą patenkinti: Vilniaus m. 3 apylinkės teismo 2011-03-14 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo, kad pirmos instancijos teismas, vertindamas kelio ruožo, kuriame įvyko eismo įvykis, pavojingumą nesivadovavo Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2004-07-22 įsakymu Nr. 3-390 patvirtintą „Avaringųjų ruožų nustatymo valstybinės reikšmės keliuose metodika“ bei neteisingai įvertino faktinius bylos duomenis, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad kelio 71, 05 km yra pavojingas. Nurodo, jog kelyje Vilnius – Panevėžys yra 22 įspėjamieji ženklai „Laukiniai žvėrys”, be to eismo įvykio vietoje tokio kelio ženklo galiojimas buvo tik pasibaigęs, todėl nėra pagrindo teigti, kad valstybė nesiėmė jokių aktyvių veiksmų eismo saugumui kelyje užtikrinti. Pažymi, jog tai, kad po eismo įvykio buvo įrengta tinklo tvora nuo laukinių žvėrių neįrodo kelio avaringumo, nes avaringumas vertinamas pagal įskaitinių eismo įvykių skaičių, o ne pagal prevencines priemones, kurių buvo imtasi po eismo įvykio. Trečiojo asmens manymu, byloje surinktų įrodymu pagrindu negalima vertinti, jog automobilio vairuotojas elgėsi kaip apdairus ir rūpestingas didesnio pavojaus šaltinio valdytojas civilinės teisės prasme.

18IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

19Apeliacinis skundas tenkinamas.

20Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama atsakovo Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo argumentus ir motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinis skundas iš esmės yra pagrįstas ir sudaro pagrindą skundžiamam pirmosios instancijos teismo sprendimui panaikinti.

21Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl valstybės atsakomybės už laukinių gyvūnų padarytą žalą taikymo. Byloje nustatyta, kad 2009-06-11 įvyko eismo įvykis, kurio metu kelio Vilnius – Panevėžys 71, 05 km buvo apgadintas ieškovo apdraustas automobilis Huyndai Sonata, valst. Nr. ( - ) šiam susidūrus su staiga prieš jį į kelią išbėgusia stirna. Tai patvirtina nutarimas atisakyti pradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną (b.l. 14). Ieškovo apdraustam automobiliui padaryta žala įvertinta 4 350 Lt suma (b.l. 25), kurią pirmos instancijos teismas priteisė iš atsakovo, kaip laukinio gyvūno savininko, taikydamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.267 str. 1 d. analogiją. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 23 d. nutartyje c.b. Nr. 3K-3-509/2009 konstatuota, kad sprendžiant dėl laukinio žvėries padarytos žalos atlyginimo, pagal analogiją taikytina CK 6.267 str. 1 d. Nagrinėjamoje byloje teismas padarė išvada, kad nėra aplinkybių, kurios CK 6.270 str. 1 d. pagrindu atleistų atsakovą nuo civilinės atsakomybės: nenustatyta, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo.

22Kasacinis teismas, plėtodamas ir tikslindamas formuojamą teismų praktiką, vėliausiai išnagrinėtose bylose išaiškino, kad CK 6.267 str. 1 d. nuostata dėl naminių gyvūnų savininkų atsakomybės be kaltės (t. y. griežtosios atsakomybės) yra specialioji norma, todėl, laikantis CK 1.8 str. 3 d. įtvirtinto draudimo, ji pagal analogiją negali būti taikoma. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad, sprendžiant dėl valstybės atsakomybės už eismo įvykio metu laukinių gyvūnų padarytą žalą, CK 6.267 str. 1 d. taikytina nustatant visas CK 6.246–6.249 str. įtvirtintas būtinąsias civilinei atsakomybei kilti sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje If P&C Insurance AS v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-338/2011; 2011 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje If P&C Insurance AS v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-371/2011). Taigi kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad valstybės atsakomybė už laukinių gyvūnų padarytą žalą gali būti pripažinta tik nustačius neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos bei kaltę. Net ir tuo atveju, jeigu būtų taikoma atsakomybė be kaltės, asmuo, siekiantis įgyvendinti teisę į žalos atlyginimą, privalo įrodyti tris likusias būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. nepakanka įrodyti tik žalą, kad atsirastų skolininko pareiga atlyginti kitos šalies patirtus nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje If P&C Insurance AS v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-338/2011; 2011 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje If P&C Insurance AS v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-371/2011).

23Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo teiginiu, kad atsižvelgiant į CK 1.8 str. 3 d. įtvirtintą draudimą taikyti pagal analogiją specialiąsias teisės normas, t. y. bendrųjų taisyklių išimtis nustatančias normas CK 6.267 str. 1 d. įtvirtintas atsakomybės už naminių gyvūnų padarytą žalą principas (atsakomybė be kaltės) sprendžiant dėl laukinio žvėries padarytos žalos atlyginimo nagrinėjamoje byloje negali būti taikomas. Taigi CK 6.267 str. 1 d. nustatyta atsakomybė už gyvūnų padarytą žalą nagrinėjamoje byloje turėtų būti atlyginama pagal bendras deliktinės atsakomybės taisykles (CK 6.246–6.249 str.); valstybė atsako už stirnos, kaip laukinio žvėries, eismo įvykio metu padarytą žalą, tik nustačius visas būtinas civilinei atsakomybei kilti sąlygas, įrodžius tam tikrų pareigų (susijusių su laukinių gyvūnų populiacijos valdymu, saugaus eismo užtikrinimu) pažeidimą.

24Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 1 str. 1 p., 4 str. 1 p. numatyta valstybės pareiga rūpintis eismo saugumu keliuose yra bendro pobūdžio, o tam, kad pripažinti valstybės civilinę atsakomybę nagrinėjamoje byloje, būtina nustatyti atsakingų už eismo saugumą institucijų neveikimą, užtikrinant saugų eismą konkrečiame kelio ruože – nagrinėjamoje byloje kelyje Vilnius-Vilnius –Panevėžys 66-69 km. atkarpoje.

25Apeliantas įrodinėja, kad kelyje Vilnius – Panevėžys yra daugybė įspėjamųjų kelio ženklų, t.y. net 22 įspėjamieji ženklai „Laukiniai žvėrys”, todėl laikytina, kad valstybė atliko pozityvius veiksmus, o aplinkybė, kad toks ženklas negaliojo eismo įvykio vietoje, nesudaro pagrindo teigti, kad buvo koks nors valstybės neveikimas. Taip pat nurodo, jog autoįvykio vieta remiantis autoįvykių avaringumo statistika yra laikytina saugi, neavaringa ir eismo požiūriu nepavojinga, todėl apeliantas neturėjo pareigos imtis specialiųjų apsaugos priemonių, užkertančių kelią gyvūnams patekti į važiuojamąją kelio dalį. Vertinant apelianto veiksmus (neveikimą) kaip pagrindą jo civilinei atsakomybei kilti, būtina nustatyti, ar apeliantas turėjo pareigą šiuo konkrečiu atveju imtis veiksmų užkirsti kelią ieškovo patirtos žalos atsiradimui.

26Nagrinėjamoje byloje ieškovas teigė, kad valstybė, kaip laukinės gyvūnijos savininkė, turėjo imtis veiksmų eismo saugumui užtikrinti ir laukinių gyvūnų sukeliamai žalai išvengti, tačiau to nebuvo padaryta, ir tai patvirtina valstybės neteisėtą neveikimą. Tokią valstybės pareigą ieškovas grindė byloje esančiais duomenimis, iš kurių matyti kad kelio Vilnius – Panevėžys 66-69 km atkarpoje laikotarpiu nuo 2007-05-15 iki 2008-09-25 įvyko 5 transporto priemonių susidūrimai su laukiniais gyvūnais, byloje nagrinėjamo eismo įvykio metu įspėjamojo kelio ženklo Nr.131 „Laukiniai žvėrys“ galiojimas buvo tik pasibaigęs, nebuvo įrengtos ir apsauginės tvoros nuo laukinių žvėrių. Apsauginė tvora nuo žvėrių buvo įrengta minėtame kelio ruože po eismo įvykio. Tai, ieškovo nuomone, tik patvirtina, kad kelias, kuriame įvyko eismo įvykis yra nesaugus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės, susijusios su eismo įvykių kelyje Vilnius – Panevėžys dažnumu, nepatvirtina kokio nors išskirtinio šio kelio ruožo pavojingumo dėl laukinių gyvūnų migracijos ir jo avaringumo šiuo pagrindu. Atitinkamo kelio avaringumui nustatyti taikoma Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2004-07-22 įsakymu Nr. 3-390 patvirtinta „Avaringųjų ruožų nustatymo valstybinės reikšmės keliuose metodika“, kurios tikslas yra apibrėžti padidinto avaringumo kelio ruožo sąvoką ir atsižvelgiant į tam tikrus transporto eismo parametrus, įvertinti tokių ruožų pavojingumo laipsnį. Pagal šią metodiką avaringi ruožai ir „juodosios dėmės“ nustatomos taikant 500 m. ilgio slenkmenį ir jame per 4 metus įvykusių įskaitinių eismo įvykių skaičių. Įskaitinis eismo įvykis – įvykis, kuriame žuvo arba buvo sužeisti žmonės. Pirmos instancijos teismas kelio atkarpos, kurioje įvyko autoįvykis, avaringumo ir būtinumo jį ženklinti atitinkamais kelio ženklais ar įrenginėti kitas technines priemones nenustatinėjo ir nevertino, taip pat jokios reikšmės nesuteikė ir minėtai metodikai. Tuo tarpu Kelio ženklų ir signalų konvencija, priimta 1968 m. lapkričio 8 d. Vienoje, nustato (I priedo 15 punktas), kad kelio ženklas „Laukiniai žvėrys“ statomas tais atvejais, kai yra didelė tikimybė, kad per kelią gali eiti laukiniai žvėrys. Vertinant, ar šio kelio ženklo, ar kitų kelio apsaugos priemonių buvimas įvykio vietoje galėtų būti vertinamas kaip apelianto neteisėti veiksmai, dėl kurių atsirado ieškovo nuostoliai, teisėjų kolegija pažymi, kad iki nagrinėjamo įvykio nuo 2007-2009 m. kelio Vilnius – Panevėžys atkarpoje nuo 66 km iki 69 km buvo užregistruoti 5 transporto priemonių susidūrimai su laukiniais gyvūnais (b.l. 88), tuo tarpu minėtu laikotarpiu kelio Vilnius – Panevėžys nuo 70, 55 km iki 71, 55 km tokių susidūrimų buvo vienas, t.y. šioje byloje nagrinėjamas eismo įvykis. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pateikta statistika objektyviai nepagrindžia būtinybės įrengti specialų ženklą ir tokio ženklo nebuvimas šiuo atveju negali būti laikomas apelianto neteisėtu neveikimu. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog ieškovas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad kelio ruožą, kuriame įvyko eismo įvykis, kerta laukinių gyvūnų migracijos takai, nepateikė duomenų, kad šioje vietoje dažnai įvykdavo susidūrimai su laukiniais gyvūnais. Dėl šių aplinkybių nėra pagrindo konstatuoti, jog eismo įvykio vieta buvo išskirtinai nesaugi, avaringa ir kad atsakovas dar iki nagrinėjamo eismo įvykio turėjo imtis kokių nors papildomų, būtinų priemonių, siekiant užtikrinti eismo dalyvių saugumą. Kitoks šios situacijos aiškinimas neatitiktų racionalumo bei protingumo standartų, kadangi valstybei negalima užkrauti besąlygiškos pareigos visuose kelių ruožuose imtis priemonių užkirsti laukinių gyvūnų patekimą į važiuojamąją kelio dalį, neatsižvelgiant į objektyvius avaringumo bei gyvūnų migracijos duomenis, tuo labiau, aiškinti tai atsietai nuo transporto priemonių vairuotojų pareigos kelyje būti budriems bei atsargiems (Saugaus eismo automobilių keliais įstatymas, Kelių eismo taisyklės). Faktas, kad vėliau eismo įvykio vietoje buvo pastatytos apsauginės tvoros nuo laukinių gyvūnų, neįrodo kelio pavojingumo. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su trečiojo asmens atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytu argumentu, jog kelio avaringumas vertinamas pagal įskaitinių eismo įvykių skaičių, o ne pagal prevencines priemones, kurių pastatymas vėliau – po eismo įvykio negali patvirtinti ar paneigti, kad valstybė netinkamai vykdė savo, kaip laukinės gyvūnijos savininkės, pareigas. Kadangi aplinkybių, patvirtinančių kelio ruožo, kuriame įvyko eismo įvykis, padidintą pavojingumą, suponuojantį valstybės pareigą imtis sustiprintų eismo saugumo priemonių, byloje nenustatyta, taigi nėra ir teisinių prielaidų valstybės veiksmų neteisėtumui konstatuoti.

27Konstitucinis Teismas 2005 m. gegužės 13 d. nutarime yra konstatavęs, jog valstybei kyla priedermė užtikrinti, kad laukinių gyvūnų (jų rūšių) populiacijos būtų tinkamai valdomos (t. y. reguliuojamos ir kontroliuojamos) taip, kad būtų užtikrinta laukinės gyvūnijos, kaip visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės, apsauga ir racionalus naudojimas. Pagal šį Konstitucinio Teismo išaiškinimą, negali būti suteiktas prioritetas laukiniams žvėrims prieš kitas Konstitucijoje įtvirtintas, jos saugomas ir ginamas vertybes. Vis dėlto nustatant valstybės atsakomybę už laukinių gyvūnų padarytą žalą, būtina įvertinti laukinės gyvūnijos objekto specifiką, t.y. valstybės galimybę jį valdyti ir kontroliuoti, kad nesukeltų žalos. Pagrindinė priemonė kontroliuoti laukinių gyvūnų skaičių yra medžioklė. Nagrinėjamu atveju ieškovas nepateikė į bylą duomenų, kurie patvirtintų, kad laukinių gyvūnų populiacija eismo įvykio zonoje buvo reguliuojama netinkamai.

28Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad aplinkybių, patvirtinančių kelio ruožo, kuriame įvyko eismo įvykis, padidintą pavojingumą, suponuojantį valstybės pareigą imtis sustiprintų eismo saugumo priemonių, byloje nenustatyta, taigi nėra ir teisinių prielaidų valstybės veiksmų neteisėtumui konstatuoti. Kadangi neteisėti veiksmai yra viena būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, tai, jų neįrodžius, valstybės civilinė atsakomybė negalima.

29Apelianto argumentas, jog šiuo atveju automobilio vairuotojas nebuvo pakankamai apdairus ir rūpestingas atmestinas kaip nepagrįstas. Byloje esanti eismo įvykio medžiaga iš esmės patvirtina, kad vairuotojas jokių kelių eismo taisyklių prieš susidurdamas su staiga į kelią išbėgusia stirna nepažeidė. Pažymėtina, jog ieškovas pateikė oficialius rašytinius įrodymus, kurie pagal LR CPK 197 str. 2 d., turi didesnę įrodomąją galią, tuo tarpu atsakovas nepateikė jokių raštinių įrodymų apie tai, kad ieškovo pateikti prima facie įrodymai yra netikslūs, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovo argumentus dėl vairuotojo nepakankamo atsargumo ir rūpestingumo.

30Atmetus ieškinį, nevertinti ir apelianto argumentai dėl priteistų procesinių palūkanų.

31Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

32Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. kovo 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

33Priteisti valstybei (išieškotojas Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752) įmokos kodas 5660) iš ieškovo UADB „Ergo Lietuva“ 10,65 Lt susijusių su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija,... 2. susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Tatjanos Žukauskienės,... 3. kolegijos teisėjų Jelenos Šiškinos, Vytauto Zeliankos,... 4. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo... 5. Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 6. I. Ginčo esmė... 7. Byloje kilo ginčas dėl laukinio gyvūno padarytos žalos atlyginimo.... 8. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas priteisti iš atsakovo... 9. Atsakovas su ieškiniu nesutiko. Pažymėjo, jog ieškovas neįrodė ir... 10. Trečiasis asmuo atsakovo pusėje VĮ „Automagistralė“ atsiliepime į... 11. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 12. Vilniaus m. 3 apylinkės teismas 2011-03-14 sprendimu ieškinį tenkino... 13. Teismas konstatavo, jog šiuo atveju ginčas spręstinas pagal įstatymo... 14. III. Apeliacinio skundo argumentai... 15. Apeliaciniu skundu atsakovas prašo Vilniaus m. 3 apylinkės teismo 2011-03-14... 16. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo Vilniaus m. 3 apylinkės... 17. Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo prašo apeliacinį skundą... 18. IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai... 19. Apeliacinis skundas tenkinamas.... 20. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos... 21. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl valstybės atsakomybės už laukinių... 22. Kasacinis teismas, plėtodamas ir tikslindamas formuojamą teismų praktiką,... 23. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo teiginiu, kad atsižvelgiant... 24. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 1 str. 1 p., 4 str. 1 p. numatyta... 25. Apeliantas įrodinėja, kad kelyje Vilnius – Panevėžys yra daugybė... 26. Nagrinėjamoje byloje ieškovas teigė, kad valstybė, kaip laukinės... 27. Konstitucinis Teismas 2005 m. gegužės 13 d. nutarime yra konstatavęs, jog... 28. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad aplinkybių,... 29. Apelianto argumentas, jog šiuo atveju automobilio vairuotojas nebuvo... 30. Atmetus ieškinį, nevertinti ir apelianto argumentai dėl priteistų... 31. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso... 32. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. kovo 14 d. sprendimą panaikinti ir... 33. Priteisti valstybei (išieškotojas Valstybinė mokesčių inspekcija...