Byla 2S-734-603/2012
Dėl priverstinio skolos išieškojimo iš skolininko A. K. ir įkeistų daiktų savininkės G. K. įkeistų nekilnojamųjų daiktų

1Vilniaus apygardos teismo teisėja Loreta Lipnickienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo (kreditoriaus) Nordea Bank Finland Plc, veikiančio per Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrių, atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 15 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjo pareiškimas dėl priverstinio skolos išieškojimo iš skolininko A. K. ir įkeistų daiktų savininkės G. K. įkeistų nekilnojamųjų daiktų.

2Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė

4Pareiškėjas kreipėsi į teismą su prašymu pradėti priverstinį skolos išieškojimą iš įkeistų nekilnojamųjų daiktų, juos areštuojant ir įspėjant skolininką (įkeisto turto savininkus), kad negrąžinus skolos per vieną mėnesį nuo nutarties įteikimo dienos, įkeisti daiktai bus parduoti iš varžytynių arba perduoti administruoti kreditoriui. Pareiškime nurodė, kad kad skolininkas nevykdė 2005 m. rugpjūčio 12 d. Kreditavimo sutarties Nr. KK 05/08/89B su visais vėlesniais jos sąlygų pakeitimais bei papildymais sąlygų - nustatytais terminais negrąžino kredito dalių, nemokėjo palūkanų ir kitų mokėjimų, todėl kreditorius pranešimu įspėjo skolininką (įkeisto turto savininkus) ir skyrė papildomą 15 dienų terminą sumokėti 13 624,97 EUR įsiskolinimą. Per nustatytą papildomą terminą skolininkui sumokėjus 1000 EUR, kreditorius nuo 2011-11-25 vienašališkai nutraukė kredito sutartį prieš terminą ir kreipėsi į teismą dėl priverstinio skolos išieškojimo.

  1. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos teisėjas 2011 m. gruodžio 15 d. nutartimi pareiškėjo prašymą dėl priverstinio skolos išieškojimo atmetė. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog 2005 m. rugpjūčio 12 d. Kreditavimo sutartis Nr. KK 05/08/8913 yra ilgalaikė, galutinis kredito grąžinimo terminas yra 2030 m. liepos 20 d., kreditas turi būti grąžinamas nedidelėmis dalimis kas mėnesį. Laikė, kad kreditoriui išsiuntus skolininkui (įkeistų daiktų savininkams) pranešimus apie kredito sutarties nutraukimą, buvo mokamos nepilnos įmokos, su kreditoriumi bendraujama, todėl šių aplinkybių nelaikė sutarties esminiu pažeidimu. Padarė išvadą, kad tarp A. K. bei Nordea Bank Finland Plc buvo sudaryta kreditavimo ir hipotekos vartojimo sutartis. Pagrindą vienašališkai nutraukti 2005 m. rugpjūčio 12 d. Kreditavimo sutartį Nr. KK 05/08/89B kreditorius Nordea Bank Finland Plc nurodė 13 624,97 EUR įsiskolinimą, t. y. sumą, kuri sudaro mažą dalį negrąžinto kredito sumos (608 643.23 EUR), todėl teismas pažymėjo, jog nutraukiant 2005 m. rugpjūčio 12 d. Kreditavimo sutartį Nr. KK 05/08/8913, CK 6.209 str. 3 d. negalėjo būti taikoma, kadangi neįvykdytos prievolės dalis sudarė mažą pagrindinės prievolės dalį. Konstatavo, kad 2005 m. rugpjūčio 12 d. Kreditavimo sutartis Nr. KK 05/08/89B prieš terminą nutraukta nepagrįstai, todėl kreditoriaus pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo atmetė.

  1. Atskirojo skundo argumentai

6Pareiškėjas (kreditorius) Nordea Bank Finland Plc, veikiantis per Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrių, atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 15 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – pareiškimą dėl priverstinio skolos išieškojimo iš A. K. ir G. K. įkeisto turto patenkinti. Pažymėjo, kad Hipotekos skyrius netinkamai įvertino pareiškėjo ir skolininko A. K. sudarytų susitarimų turinį bei pareiškėjo 2011 m. lapkričio 10 d. pranešime apie sutarties nutraukimą Nr. OUT-2320 išdėstytas aplinkybes ir todėl neteisingai nustatė, kad skolininkas nepadarė esminio Kredito sutarties pažeidimo. Kredito sutartis buvo nutraukta ne po pirmojo skolininko Kredito sutarties pažeidimo, bet skolininkui nuolat, sistemingai pažeidus mokėjimo prievoles, be to, Kredito sutartis buvo nutraukta ir kitais Kredito sutartyje numatytais pagrindais. Skolininkas akivaizdžiai nevykdė prisiimtų įsipareigojimų pagal Kredito sutartį, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad Kredito sutarties sąlygos yra nesąžiningos ir kad vienašalis Kredito sutarties nutraukimas yra neteisėtas. Pareiškėjas iki sutarties nutraukimo jau buvo atidėjęs skolininkui kredito įmokų mokėjimo terminus, bet net ir po atidėjimo (kuris buvo padarytas skolininko naudai) skolininkas įsipareigojimų nevykdė. Be to, skolininkas nemokėjo ne tik kredito įmokų, bet ir palūkanų. Hipotekos skyrius neįvertino svarbios aplinkybės, kad skolininkas mokėjimo prievolių terminus pažeidė dar 2010 metais. Tačiau tuomet pareiškėjas, siekdamas sudaryti sąlygas skolininkui pašalinti sutartinių įsipareigojimų vykdymo pažeidimus, sudarė su skolininku 2010 m. liepos 26 d. papildomą susitarimą Nr. KKP 10/07/63 B, kuriuo, be kita ko, taikytas kredito įmokoms grąžinimo atidėjimas iki 2011 m. liepos 20 d. (įskaitytinai), o metinei palūkanų normai grąžinimo atidėjimas netaikytas. Mano, jog skolininko ir pareiškėjo sudarytas susitarimas patvirtina, kad bankas su skolininku buvo susitaręs dėl kredito įmokų mokėjimo terminų atidėjimo, tačiau net ir atidėjus mokėjimus vieneriems metams, skolininkas įsipareigojimų tinkamai nevykdė. Be to, skolininkas nemokėjo ne tik kredito įmokų, bet ir palūkanų. Bankas nutraukė Kredito sutartį dėl mokėjimo prievolių netinkamo vykdymo (Kredito sutarties bendrųjų sąlygų 13.1 p.), skolininkui laiku nevykdant mokėjimo prievolių kitiems kreditoriams (Kredito sutarties bendrųjų sąlygų 13.2.4 p.), skolininko turtą pagal kitų kreditorių reikalavimus areštavus 3 613.658,38 Lt sumai (Kredito sutarties bendrųjų sąlygų 13.2.5 p.). Hipotekos skyrius skundžiamoje nutartyje įvertino tik Kredito sutarties sąlygą, numatančią pagrindą nutraukti sutartį dėl mokėjimo prievolių pažeidimo, tačiau visiškai nevertino, kad Kredito sutartis buvo nutraukta ir dėl kitų minėtų pagrindų. Skolininkas mokėjimo prievoles pažeidė 2010 metais, taip pat netinkamai vykdė mokėjimo prievoles nuo 2011 m. birželio 20 d., kai tuo tarpu Kredito sutartis buvo nutraukta nuo 2011 m. lapkričio 25 d., t. y. po ilgalaikio sistemingo mokėjimo prievolių pažeidimo. Dalies pinigų mokėjimas tada, kai kredito gavėjas gali, nėra laikomas tinkamu sutarties vykdymu ar įrodymu, kad jis galės įvykdyti sutartį. Todėl nėra pagrindo teigti, kad skolininkas nepadarė esminio pažeidimo. Nurodė, kad per įspėjimo laikotarpį skolininkas sumokėjo 1 000 EUR iš 13 624,97 EUR skolos, tačiau tai, kad skolininkas padengė dalį skolos, negali būti laikoma pagrindu teigti, jog skolininkas bendradarbiauja (pareiškėjas nėra gavęs jokio prašymo/pranešimo iš skolininko) ar kad skolininkas įvykdys prievolę. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartimi Nr. 3K-7-272//2011, kadangi skolininkas praleido daugiau negu vieną įmoką, t. y. Kredito sutartis buvo nutraukta ne po pirmojo skolininko Kredito sutarties pažeidimo.

7Atsiliepimų į atskirąjį skundą nepateikta.

  1. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

8Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

9Apeliacinis procesas yra bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme neišeinant už apeliacinio (atskirojo) skundo ribų, siekiant nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek teisine, tiek faktine prasme bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

10Hipoteka – tai daiktinė teisė, kuria užtikrinamas pagrindinės prievolės – esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo – įvykdymas įkeičiant nekilnojamąjį daiktą, kai įkeistas daiktas neperduodamas kreditoriui (CK 4.170 straipsnio 1 dalis). Hipoteka gali atsirasti iš įstatymo ar teismo sprendimo (priverstinė hipoteka) arba iš šalių laisva valia sudaryto susitarimo (sutartinė hipoteka) (CK 4.175 str. 1 d.)). Pagal CPK 442 straipsnio 11 punktą bylos dėl hipotekos teisinių santykių nagrinėjamos ypatingosios teisenos tvarka. Šių bylų (prašymų dėl hipotekos įregistravimo, hipotekos baigimo, jos perleidimo įregistravimo, išregistravimo, hipotekos registre esančių duomenų pakeitimo, pareiškimus dėl priverstinio skolos išieškojimo bei kitų iš hipotekos atsirandančių teisinių santykių) nagrinėjimo tvarka ir sąlygos yra nustatytos CPK XXXVI skyriuje „Bylos dėl hipotekos ar įkeitimo teisinių santykių“. Pagrindinė hipotekos teisėjo funkcija nagrinėjant aptariamo pobūdžio bylas – patikrinti, ar egzistuoja visos CK, CPK ir kituose teisės aktuose nurodytos sąlygos hipotekos įregistravimui, keitimui, baigimui, priverstiniam išieškojimui iš įkeisto turto ir kt.

11CK 4.192 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta hipotekos kreditoriaus teisė kreiptis dėl skolos išieškojimo, jei skolininkas neįvykdo įsipareigojimų hipotekos kreditoriui, ir patenkinti savo reikalavimą iš įkeisto daikto. Pagal CK 4.174 straipsnio 1 dalį hipoteka užtikrinamas pagrindinio reikalavimo įvykdymas, iš šio reikalavimo atsirandančių palūkanų, netesybų bei teismo išlaidų, susijusių su hipotekos vykdymu, išieškojimas. CPK 558 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu skolininkas per hipotekos lakšte nustatytą terminą neįvykdo hipoteka apsaugoto skolinio įsipareigojimo, hipotekos kreditorius gali kreiptis į hipotekos skyrių su pareiškimu dėl priverstinio skolos išieškojimo arba teisės administruoti įkeistą daiktą suteikimo, nurodydamas jame hipotekos kodą hipotekos registre, negrąžintos skolos dydį, skolininką, įkeisto daikto savininką ir jų adresus (buveines). Hipotekos teisėjas priima nutartį areštuoti įkeistą daiktą ir įregistruoja ją turto arešto aktų registre bei raštu įspėja skolininką ir įkeisto daikto savininką, kad negrąžinus skolos per vieną mėnesį nuo nutarties įteikimo dienos įkeistas daiktas bus parduotas iš varžytynių arba perduotas administruoti kreditoriui.

12Bylos medžiaga nustatyta, kad A. K. ir pareiškėjas 2005 m. rugpjūčio 12 d. sudarė kreditavimo sutartį Nr. KK 05/08/89B su vėlesniais pakeitimais (2006 m. rugsėjo 6 d. papildomas susitarimas Nr. KKP 06/09/57B; 2008 m. sausio 17 d. papildomas susitarimas Nr. KKP 08/01/119B; 2009 m. kovo 26 d. papildomas susitarimas Nr. KKP 05/08/89B; 2010 m. liepos 26 d. papildomas susitarimas Nr. KKP 10/07/63 B) (b. l. 71-103), pagal kurią bankas suteikė kreditą A. K., o pastarasis įsipareigojo grąžinti kreditą, mokėti palūkanas ir vykdyti kitus įsipareigojimus Kredito sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Skolininko prievolių pagal Kredito sutartį įvykdymo užtikrinimui pareiškėjo naudai buvo įkeistas nekilnojamasis turtas – 80,30 kv. m. ploto butas, unikalus Nr. ( - ), esantis ( - ); 73,90 kv. m. ploto butas, unikalus Nr. ( - ), esantis ( - ); 0,6000 ha žemės sklypas, unikalus Nr. ( - ), esantis ( - ); 426,38 kv. m. ploto pastatas - gyvenamasis namas, unikalus Nr. ( - ), esantis ( - ) (b. l. 108-124). Skolininkui nevykdant įsipareigojimų, pareiškėjas, vadovaudamasis Kredito sutarties bendrųjų sąlygų 13.1, 13.2.4, 13.2.5 punktais, nuo 2011 m. lapkričio 25 d. vienašališkai nutraukė Kredito sutartį (b. l. 105) ir kreipėsi į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo Hipotekos skyrių su pareiškimu dėl priverstinio skolos išieškojimo, kuriuo prašė areštuoti įkeistą nekilnojamąjį turtą bei pradėti priverstinį skolos išieškojimą iš įkeisto turto ir pareiškėjo naudai iš skolininko A. K. išieškoti 608 643,23 EUR ir 139 Lt sumokėto žyminio mokesčio (b. l. 69-69). Tačiau Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo Hipotekos skyriaus teisėjas 2011 m. gruodžio 15 d. skundžiama nutartimi banko pareiškimą atmetė (b. l. 128-130).

13Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad tarp A. K. ir Nordea Bank Finland Plc buvo sudaryta kreditavimo ir hipotekos vartojimo sutartis, todėl pagrįstai tikrino, ar sutartis nutraukta laikantis sutartyje ar įstatyme nustatytos tvarkos (CK 4.192 str. 1 d., CPK 558 str.). Teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011, kurioje kasacinis teismas nurodė, jog kai kreditavimo sutartis yra ilgalaikė, galutinis kredito grąžinimo terminas yra beveik penkiolika metų, kreditas turi būti grąžinamas nedidelėmis dalimis kas mėnesį, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kreditavimo sutarties Bendrosios dalies 44 ir 46.1 punktuose įtvirtintos sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai (CK 6.188 straipsnio 1 ir 2 dalys), todėl pripažino nurodytas sutarties sąlygas negaliojančiomis ab initio (CK 6.188 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011). Apeliantas iš esmės neginčija, jog kvalifikavus sutartį kaip vartojimo, sutarties sąlygos turėjo būti teismo vertinamos sąžiningumo aspektu, tačiau mano, jog kasacinio teismo nagrinėtos bylos aplinkybės skiriasi nuo nagrinėjamu atveju nustatytų bylos faktinių aplinkybių, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo kreditoriaus pareiškimą tenkinti. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atskirojo skundo argumentais, jog kiekvienu konkrečiu atveju turėtų būti nagrinėjamos tarp šalių individualiai susiklosčiusios aplinkybės, todėl ir sutarčių sąlygos turi būti vertinamos atsižvelgiant į byloje nustatytas konkrečias aplinkybes. Pažymėtina, jog kasacinis teismas, plėtodamas teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, yra pažymėjęs, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali tam tikra apimtimi nevykdyti hipoteka užtikrintų prievolių ar naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Hipotekos teisėjas, spręsdamas klausimą dėl priverstinio išieškojimo pagrindų ir vartotojų teisių apsaugos tikslais vertindamas kreditavimo sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu, turi nustatyti, ar kreditavimo sutarties pripažinimas vartojimo sutartimi, atsižvelgiant į vartojimo sutartis reguliuojančios materialiosios teisės nuostatas, gali nulemti skolininko prievolių pažeidimo vertinimą kaip neproporcingą kylantiems teisiniams padariniams ir imtis ginti skolininko teises. Kitaip tariant, teismas turi nustatyti, ar sutarties kvalifikavimas vartojimo sutartimi vertinant kreditoriaus pareiškime nurodytus faktus gali lemti kitokį nei prašoma hipotekos teisėjo sprendimą. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu skolininkui netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-58/2012).

14Nagrinėjamu atveju pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl priverstinio skolos išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto skolininkui pradelsus sumokėti 13 624,97 EUR skolą. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad šis įsiskolinimas sudaro tik mažą dalį negrąžinto kredito sumos (608 643,23 EUR). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nors pradelsta mokėti suma sudaro tik apie 2,23 procento suteikto kredito sumos, tačiau imantis ginti skolininko kaip vartotojo interesus, teismui būtina įvertinti visas su sutarties vykdymu susijusias aplinkybes. Kreditorius kartu su pareiškimu dėl priverstinio skolos išieškojimo pirmosios instancijos teismui buvo pateikęs 2010 m. liepos 26 d. papildomą susitarimą prie Kreditavimo sutarties, kuriame šalys pažymėjo, jog kredito gavėjas nuo 2010 m. balandžio 20 d. vėluoja vykdyti savo mokėjimo įsipareigojimus bankui pagal Kreditavimo sutartį. Šiuo susitarimu kredito suma buvo padidinta laiku nesumokėta kredito dalimi ir palūkanomis (susitarimo 1 punktas) ir taikytas Kredito įmokoms grąžinimo atidėjimas iki 2011 m. liepos 20 d. (įskaitytinai), o metinei palūkanų normai grąžinimo atidėjimas netaikytas. Kredito gavėjas A. K. susitarime pažymėjo, jog jam yra žinoma ir jis supranta, kad nemokėjimas ir/ar vėlavimas atlikti mokėjimus pagal Kreditavimo sutartį yra pagrindas bankui vienašališkai nutraukti Kreditavimo sutartį ir pradėti priverstinį skolos išieškojimą ir/ar atlikti kitus kreditavimo sutartyje nurodytus veiksmus. Pirmosios instancijos teismas nurodyto dokumento neįvertino. Be to, kaip matyti iš kartu su atskiruoju skundu pateiktų 2011 m. liepos 4 d. priminimo apie skolą, 2011 m. liepos 20 d. reikalavimo mokėti skolą bei 2011 m. rugpjūčio 19 d. pakartotinio reikalavimo mokėti skolą (b. l. 141-143), skolininkas įsipareigojimų vėl pradėjo nevykdyti nuo 2011 m. birželio 20 d. Kaip matyti iš pranešimo apie sutarties nutraukimą (b. l. 105), skolininkas sumokėjo dalį 2011 m. birželio 20 d. nesumokėtos skolos, tačiau vėliau iki sutarties nutraukimo ir toliau nemokėjo kredito palūkanų bei negrąžinto kredito dalies. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks sistemingas prievoles pažeidžiantis skolininko elgesys davė pagrindą kreditoriui nesitikėti, kad sutartis bus tinkamai vykdoma ateityje. Aukščiau minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 20 d. nutartyje civilinėje byloje 3K-3-58/2012, kurioje nagrinėtos aplinkybės yra panašios į nagrinėjamoje byloje nustatytus faktus, yra išaiškinta, kad sprendžiant, ar sutarties pažeidimas, šios bylos kontekste vertinant neįvykdytų prievolių mastą ir vartotojų teisių apsaugos aspektus, buvo pagrindas vienašališkai nutraukti sutartį remiantis CK 6.209 straipsniu, reikia įvertinti, ar pagal sutarties esmę griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminę reikšmę. Štai Finansinio tvarumo įstatymo preambulėje įstatymo leidėjas nurodė, kad finansų sektorius, kurio reikšmingą dalį Lietuvoje sudaro bankų sektorius, priskirtinas prie vieno jautriausių sektorių, o situacija jame gali turėti didelės įtakos šalies ekonomikai, gyventojų ir ūkio subjektų pasitikėjimui šalies finansų sistema, šios sistemos tvarumui, todėl būtina užtikrinti tinkamų ir laiku įgyvendinamų finansų sistemos stabilumo stiprinimo priemonių panaudojimo galimybes. Šios įstatymų nuostatos rodo, kad finansų sistemos stabilumas yra viešasis interesas, o griežtas paskolos sąlygų laikymasis, atsižvelgiant į kreditavimo verslo specifiką, turi esminę reikšmę. Apeliacinės instancijos teismui įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, darytina išvada, jog pareiškėjas sutartį vienašališkai nutraukė įspėjęs skolininką per protingą laikotarpį (Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 13.1. p., CK 6.209 str.), pranešimą dėl sutarties nutraukimo pateikė praėjus beveik pusei metų po nuolatinio sutarties nevykdymo (b. l. 106-107), todėl pirmosios instancijos teismas, privalėjęs įvertinti šių aplinkybių visumą, nenustatęs kitų kliūčių priverstinio išieškojimo procedūroms pradėti, turėjo teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto.

15Apeliantas teigia, jog sutartį nutraukė remdamasis ne tik kreditavimo sutarties 13.1. punktu, bet ir 13.2.4. bei 13.2.5. punktais (b. l. 105). Kreditavimo sutarties 13.2.4. punkte nustatyta, kad kreditavimo sutartis gali būti nutraukta, kai kredito gavėjas laiku neįvykdė mokėjimo įsipareigojimų ar jų dalies kitam kreditoriui ar bankui pagal kitas sutartis. Sutarties 13.2.5. punktas numato, kad sutartis gali būti nutraukta, jei bet kuri kredito gavėjo sąskaita banke ar kitas turtas ar jo dalis yra areštuojama arba nustatomi kiti disponavimo sąskaita ar kitu turtu ar jo dalimi apribojimai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir tai kelia pavojų kredito gavėjo įsipareigojimų pagal sutartį tinkamam vykdymui. Kaip matyti iš apelianto pateiktos turto arešto registro informacijos (b. l. 144), 2011 m. lapkričio 10 d. duomenimis 2010 m. gegužės 10 d. įregistruotas A. K. turto areštas 3 608 743,98 Lt sumai užtikrinant kreditoriaus Rusijos Federacijos akcinio komercinio banko „RosEvroBank“ reikalavimą, 2011 m. rugpjūčio 31 d. įregistruotas suinteresuoto asmens turto areštas užtikrinant UAB „Vilniaus energija“ reikalavimą 4 914,40 Lt sumai. Kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenų, Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu, kuris kreditavimo sutarties nutraukimo dieną jau buvo įsiteisėjęs, visiškai patenkino ieškovo Rusijos Federacijos akcinio komercinio banko „RosEvroBank“ ieškinį ir Rusijos rubliais priteisė teismui pateiktame turto arešto dokumente nurodytą sumą. Esant nurodytoms aplinkybėms konstatuotina, jog pranešimo apie sutarties nutraukimo dieną egzistavo visi 13.1., 13.2.4. bei 13.2.5. punktuose nustatyti kreditavimo sutarties nutraukimo pagrindai. Taigi kompleksiškai įvertinus visas byloje nustatytas aplinkybes, o ne vertinant sutarties nutraukimą remiantis vien 13.1. punkte nurodytu pagrindu, spręstina, jog pirmosios instancijos teismas padarė neteisingą išvadą, kad 2005 m. rugpjūčio 12 d. Kreditavimo sutartis prieš terminą nutraukta nepagrįstai. Aplinkybė, jog per įspėjimo laikotarpį skolininkas sumokėjo pareiškėjui 1 000 EUR, nesudaro pagrindo išvadai, jog skolininkas bendradarbiavo su pareiškėju, kadangi byloje nėra duomenų, jog skolininkas būtų siekęs tolesnio sutarties vykdymo ir bendradarbiavimo su banku, taip pat įrodymų apie realią galimybę sumokėti likusią skolą pagal kreditavimo sutartį.

16Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo nutartį. Kadangi CPK 542 straipsnyje nustatyta, kad prašymus dėl hipotekos ar įkeitimo įregistravimo, hipotekos ar įkeitimo pakeitimo ir baigimo, jos perleidimo įregistravimo, išregistravimo, hipotekos registre esančių duomenų pakeitimo, pareiškimus dėl priverstinio skolos išieškojimo bei kitų iš hipotekos ar įkeitimo atsirandančių teisinių santykių, išskyrus kai XXXVI skyriuje ar kituose įstatymuose numatyta kitaip, nagrinėja hipotekos teisėjas XXXVI skyriuje bei Civiliniame kodekse nustatyta tvarka, o pirmosios instancijos teismas vertino tik sutarties nutraukimo pagrįstumą, tačiau nevertino, ar yra kitos pagal pateiktus įrodymus įstatyme nustatytos sąlygos priverstiniam išieškojimui iš įkeisto turto, apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis CPK XXXVI skyriuje nustatytos tvarkos, perduoda šį klausimą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 337 str. 3 p.).

17Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 1 d., 2 d., 302 str.). Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad už suteiktas teisines paslaugas apeliacinės instancijos teisme nagrinėjant bylą patyrė 1 575,90 Lt dydžio išlaidas (b. l. 157). CPK 98 str. 2 dalyje nustatyta, kad teismas priteisia šaliai išlaidas, susijusias su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgdamas į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, tačiau ne didesnes, kaip yra nustatyta Teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į minėtų rekomendacijų 8.15 punktą, bylos sudėtingumą, sprendžia, kad priteistinų išlaidų už advokato pagalbą apmokėti dydis mažintinas iki 400 Lt.

18Vadovaudamasis išdėstytais argumentais ir CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 3 punktu, 339 straipsniu, teismas

Nutarė

19Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 15 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

20Priteisti iš skolininkų A. K. ir G. K. pareiškėjo (kreditoriaus) Nordea Bank Finland Plc, veikiančio per Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrių naudai 400 Lt išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo teisėja Loreta Lipnickienė, apeliacine rašytinio... 2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,... 3.
  1. Ginčo esmė
...
4. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su prašymu pradėti priverstinį skolos... 5. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos teisėjas 2011 m. gruodžio 15 d.... 6. Pareiškėjas (kreditorius) Nordea Bank Finland Plc, veikiantis per Nordea Bank... 7. Atsiliepimų į atskirąjį skundą nepateikta.
    8. Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.... 9. Apeliacinis procesas yra bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme... 10. Hipoteka – tai daiktinė teisė, kuria užtikrinamas pagrindinės prievolės... 11. CK 4.192 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta hipotekos kreditoriaus teisė kreiptis... 12. Bylos medžiaga nustatyta, kad A. K. ir pareiškėjas 2005 m. rugpjūčio 12 d.... 13. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad tarp A. K. ir... 14. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl priverstinio skolos... 15. Apeliantas teigia, jog sutartį nutraukė remdamasis ne tik kreditavimo... 16. Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas... 17. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos... 18. Vadovaudamasis išdėstytais argumentais ir CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio... 19. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 15 d. nutartį panaikinti... 20. Priteisti iš skolininkų A. K. ir G. K. pareiškėjo (kreditoriaus) Nordea...