Byla e2A-523-553/2018

Dėl įpareigojimo įtraukti į išmokų gavėjų už indėlius sąrašą, trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Rinkevičiaus, Neringos Švedienės ir Aldonos Tilindienės (pirmininkė ir pranešėja),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Paysera LT“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-04-18 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Paysera LT“ ieškinį atsakovui bankrutuojančiai kredito unijai „Amber“, atstovaujamai bankroto administratoriaus Remigijaus Jazbučio, dėl įpareigojimo įtraukti į išmokų gavėjų už indėlius sąrašą, trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“.

3Teisėjų kolegija,

Nustatė

4

1. Ginčo esmė

1. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas įpareigoti atsakovą kredito uniją „Amber“ įtraukti UAB „Paysera LT“ į išmokų už indėlius gavėjų sąrašą ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad 2016-04-27 ieškovas UAB „Paysera LT“ sudarė su kredito unija „Amber“ Terminuoto indėlio sutartį Nr. S0007885/16 dėl 100 000 EUR vertės indėlio iki 2017-04-27. 2016-07-25 Lietuvos banko valdyba, įvertinusi kredito unijos „Amber“ inspektavimo metu rastus pažeidimus, apribojo šios kredito įstaigos veiklą. 2016-09-20 Lietuvos banko valdyba pripažino kredito uniją „Amber“ nemokia ir priėmė sprendimą atšaukti jos veiklos licenciją. 2016-10-10 Vilniaus apygardos teismas iškėlė kredito unijai „Amber“ bankroto bylą. UAB „Paysera LT“ nurodė, kad kreipėsi į VĮ „Indėlių ir investicijų draudimą“ dėl draudimo išmokos išmokėjimo, tačiau 2016-10-05 VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ nurodė, kad UAB „Paysera LT“ nėra draudimo išmokų už kredito unijos indėlius gavėjų sąraše (kredito unija nėra perdavusi duomenų apie ieškovui priklausančią draudimo išmoką) ir kad indėlių draudimo objektu nėra indėliai, nurodyti Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje. Ieškovo teigimu, lėšos, kurias padėjo į terminuotą indėlį, yra ieškovo klientų lėšos, kurias įstaiga privalo apsaugoti inter alia investuodama į indėlius. Indėlininku kredito unijoje yra ne ieškovas, o jo klientai, kurių lėšas ieškovas laiko indėlio sąskaitoje. Ieškovo klientų lėšos nepatenka į nei vieną iš Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje numatytų išimčių, taigi indėlis pagal Terminuoto indėlio sutartį Nr. S0007885/16 turi būti pripažįstamas indėlių draudimo objektu. Pažymėjo, kad šis indėlis nepatenka ir į indėlių draudimo išimčių sąrašą.

3. Atsakovas pateiktu atsiliepimu su pareikštu ieškiniu nesutiko.
4. Paaiškino, kad į sąrašą asmenų, turinčių teisę gauti indėlių draudimo išmokas, ieškovas nebuvo įtrauktas, kadangi pagal IĮIDĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punktą finansų įstaigos (koks yra ieškovas, kaip elektroninių pinigų įstaiga) indėliai nėra indėlių draudimo objektu ir nebuvo jokio pagrindo ieškovo pagal Sutartį padėtą indėlį laikyti priskirti ne ieškovui, o kitiems asmenims. VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 2016-09-08 raštu ieškovui atsakė į jo paklausimą ir nurodė, kad ieškovo Sutarties pagrindu padėtas indėlis nėra indėlių draudimo objektu, nes patenka į IĮIDĮ 3 straipsnio 2 dalyje numatytas indėlių draudimo išimtis. Atsakovas nesutinka su ieškiniu, nes indėlis yra ieškovo lėšos, kurioms netaikoma indėlių draudimo apsauga, indėlis nebuvo laikomas depozitinėje sąskaitoje, ginčo išsprendimui IĮIDĮ 3 straipsnio 2 dalies 14 punktas neturi reikšmės, sutarties nuostatos negali paneigti imperatyvaus reguliavimo, ieškovo teiginiai dėl tariamos valstybės atsakomybės yra nepagrįsti.

5. Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ su ieškovo reikalavimais nesutiko.
6. Nurodė, kad Kredito unijai indėlių draudžiamasis įvykis įvyko 2016-09-20, kai Lietuvos banko valdyba pripažino kredito uniją AMBER nemokia ir priėmė sprendimą atšaukti jos veiklos licenciją. Vadovaujantis IĮIDĮ 6 straipsnio 7 dalimi, indėlių draudimo išmokos apskaičiuojamos ir mokamos pagal indėlių draudimo sistemos dalyvio indėlių draudžiamojo įvykio dienos duomenis apie indėlius ir indėlininkus. Indėlių draudimo išmokos sumą pagal indėlių draudimo sistemos dalyvio pateiktus duomenis apskaičiuoja ir indėlių draudimo išmokų išmokėjimą organizuoja draudimo įmonė. Už draudimo įmonei perduotų duomenų tikrumą ir pateikimą laiku atsako indėlių draudimo sistemos dalyvis. Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo išmokų apskaičiavimo ir išmokėjimo taisyklių, patvirtintų valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ tarybos 2016 m. balandžio 4 d. nutarimu Nr. 02-5-2.3 „Dėl indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo išmokų apskaičiavimo ir išmokėjimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau - Išmokų išmokėjimo taisyklės) 12 punkte įtvirtinta, kad įvykus indėlių draudžiamajam įvykiui, indėlių draudimo sistemos dalyvis privalo be atskiro pareikalavimo nedelsiant, bet ne vėliau kaip per 2 darbo dienas nuo draudžiamojo įvykio dienos, o įvykus įsipareigojimų investuotojams draudžiamajam įvykiui, įsipareigojimų investuotojams sistemos dalyvis - be atskiro pareikalavimo nedelsiant, bet ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo draudžiamojo įvykio dienos, pateikti draudimo įmonei draudžiamojo įvykio dienos duomenis, reikalingus indėlių draudimo išmokoms ar įsipareigojimų investuotojams draudimo išmokoms apskaičiuoti. Nurodė, kad Išmokų išmokėjimo taisyklių 13 punktas numato, kad indėlių draudimo sistemos dalyvis ir įsipareigojimų investuotojams draudimo sistemos dalyvis, kuriam įvyko draudžiamasis įvykis, atsako už duomenų, perduotų draudimo įmonei, tikrumą, teisingumą ir pateikimą tinkamos formos bei nustatytu laiku. Indėlių draudimo sistemos dalyvis ar įsipareigojimų investuotojams sistemos dalyvis privalo užtikrinti, kad perduotuose duomenyse nebūtų duomenų apie indėlius ar įsipareigojimus investuotojams, kurie pagal Įstatymą nėra draudimo objektas. Jie, remdamasi Kredito unijos perduotais duomenimis, apskaičiavo ir 2016-09-29 išmokėjo indėlių draudimo išmokas Kredito unijos indėlininkams. Atsakovas neperdavė IID duomenų apie Ieškovą dėl ieškinyje nurodomos draudimo išmokos sumos, atsižvelgiant į tai, IID nėra pažeidęs draudimo išmokų išmokėjimo tvarkos. Ne kiekvienam subjektui, kuris laikė lėšas kredito įstaigoje, kuriai įvyko indėlių draudžiamasis įvykis, indėlių draudimo išmoka mokėtina, kadangi IĮIDĮ įtvirtina ir indėlių draudimo išmokų mokėjimo apribojimus. Paaiškino, kad Indėlių draudimo tvarką reglamentuoja IĮIDĮ, į nacionalinę teisę perkeliantis 2014 m. balandžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/49/ES dėl indėlių garantijų sistemų nuostatas. Pagal IĮIDĮ 3 straipsnio 1 dalį indėlių draudimo objektas yra indėlininkams priklausantys tinkami drausti indėliai. IĮIDĮ 2 straipsnio 37 dalyje įtvirtinta, kad tinkamas drausti indėlis - indėlis, kuriam netaikomos šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatytos indėlių draudimo išimtys. Pagal IĮIDĮ 3 straipsnio 2 dalies 14 punktą indėlių draudimo objektas nėra elektroniniai pinigai ir elektroninių pinigų įstaigos iš elektroninių pinigų turėtojų mainams į elektroninius pinigus gautos lėšos. Taip pat IĮIDĮ 3 straipsnio 2 dalies 4 punktas nustato, kad draudimo objektas nėra finansų įstaigų indėliai.

2. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017-04-18 sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš UAB „Paysera LT“ bankrutuojančios kredito unijos „AMBER“ naudai 2 029,06 EUR bylinėjimosi išlaidų.
8. Teismas nurodė, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog ieškovas su atsakovu tarėsi dėl depozitinės sąskaitos atidarymo, todėl nėra pagrindo teigti, kad indėlis buvo laikomas depozitinėje sąskaitoje. Depozitinėje sąskaitoje esančiomis lėšomis kredito įstaiga negali disponuoti, tuo tarpu Indėliu buvo disponuojama, ką patvirtina ieškovo gautos palūkanos -nagrinėjamu atveju Indėlio sąskaitoje esančiomis lėšomis buvo leista disponuoti Kredito unijai. Teismas taip pat netaikė Direktybos Nr. 2014/49/ES 7 straipsnio 3 dalies nuostatos, kadangi ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų nustatyti galutinius indėlio lėšų savininkas, jo klientus. Teismas atmetė ieškovo argumentus, kad aplinkybė, jog ieškovas nėra įtrauktas į Sutarties 16 punkte numatytas išimtis neva rodo, kad indėlis yra apdraustas ir jog už indėlį buvo mokamos draudimo įmokos, kadangi atsakovas už indėlį nemokėjo indėlio draudimo įmokos. Nepagrįstais laikytini ir ieškovo teiginiai dėl valstybės atsakomybės, nes depozitinėje sąskaitoje gali būti laikomos tik tokios tretiesiems asmenims priklausančios lėšos, kuriomis negali naudoti finansų įstaiga, kurioje tokios lėšos padėtos.

3. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9. Ieškovas (apeliantas) apeliaciniu skundu prašo: 1) panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-04-18 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai: 2) išreikalauti iš atsakovo 2016 m. gegužės mėn. jos pateiktą ataskaitą VĮ Indėlių ir investicijų draudimui apie pagrindinių apdraustųjų indėlių sumą ir informaciją apie 2016 m. gegužės mėn. buvusių indėlių skaičių ir indėlių sumą, detalizuojant, kokie indėliai nebuvo draudžiami; 3) Kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prejudiciniais klausimais: a) ar 2014-04-16 Europos Parlamento ir Tarybos Direktyvos 2014/49/ES dėl indėlių garantijų sistemų 5 str. 1 d. (d) p., 7 str. 3 d. turi būti aiškinami taip, kad indėlių garantijų schemos turi būti taikomos elektroninių pinigų turėtojams (kaip absoliutiems lėšų savininkams), kai jų lėšos yra deponuotos sąskaitoje elektroninių pinigų įstaigai vykdant klientų lėšų apsaugos reikalavimus pagal direktyvos 2009/110/EB dėl elektroninių pinigų įstaigų steigimosi, veiklos ir riziką ribojančios priežiūros 7 str. 1 d.; b) Ar 2014-04-16 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/49/ES dėl indėlių garantijų sistemų 7 str. 3 d. turi būti aiškinama kaip įpareigojanti sąskaitos savininką atsidaryti depozitinio statuso sąskaitą, taip pat įpareigojanti atskleisti sąskaitos mokėjimo paslaugų teikėjui faktą, kad sąskaitoje yra laikomos kitiems asmenims priklausančios lėšos, tinkamai šiuos absoliučius teisių turėtojus identifikuojant sąskaitos atidarymo metu. Kokia apimtimi turi būti galima nustatyti absoliučios teisės į sąskaitos lėšas turėtojus?; 4) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas pernelyg susiaurino IĮIDĮ 2 str. 3 d. įtvirtintą depozitinės sąskaitos sąvoką, netinkamai aiškino direktyvos 2014/49/ES dėl indėlių garantijų sistemos 7 str. 3 d., todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovas ir atsakovas nesitarė dėl depozitinės sąskaitos atidarymo. Byloje turėjo būti vertinama, kieno lėšos toje sąskaitoje buvo laikomos ir kas turi absoliučias teises į šias lėšas. IĮIDĮ 2 str. 5 d. apibrėžta depozitinės sąskaitos sąvoka turi būti aiškinama remiantis Indėlių draudimo direktyvos 7 str. 3 d.
2. Elektroninių pinigų įstaigai pagal teisės aktų reikalavimus apsaugant klientų lėšas ir dedant jas į terminuotuosius indėlius kredito įstaigose, šios į indėlį atiduodamos lėšos nėra elektroninių pinigų įstaigos nuosavybė, jos priklauso elektroninių pinigų turėtojams. Taigi, nors indėlininku formaliai yra elektroninių pinigų įstaiga, tačiau absoliučias teises į indėlio lėšas turi elektroninių pinigų įstaigos klientai, kurių interesai turi būti apsaugomi indėlių garantijų schemomis. Indėlių draudimo direktyva ir atitinkamai IĮIDĮ turi būti aiškinami taip, kad indėlių draudimo objektu turi būti ir lėšos, esančios elektroninių pinigų įstaigos vardu atidarytoje sąskaitoje ar padėtame indėlyje.
3. Ieškovas, laikydamas klientų lėšas indėliu pas atsakovą, neturi absoliučių teisių į indėlio lėšas, nors sąskaita nėra depozitinė, teisės aktuose nekeliamas reikalavimas, kad klientų lėšos būtų deponuojamos į depozitinę sąskaitą, todėl teisiškai nėra svarbu, ar ieškovas ir atsakovas tarėsi dėl depozitinės sąskaitos atidarymo ir ar ieškovo indėliui ir indėlio sąskaitai atsakovas suteikė depozitinės sąskaitos statusą. Taigi ieškovo klientų lėšoms, laikytoms pas atsakovą, turi būti taikoma indėlių draudimo direktyvos 7 str. 3 d. ir IĮIDĮ 6 str. 3 d. numatyta apsauga.
4. Teismas nepagrįstai atsisakė vertinti ir taikyti Direktyvos 7 str. 3 d., nes Direktyva nekelia reikalavimo, kad indėlininko sąskaitoje esančių lėšų savininkai būtų tinkamai identifikuoti. Esminis Direktyvoje numatytas kriterijus – galimybė nustatyti sąskaitoje esančių lėšų savininkus, o ne jų tinkama tapatybės identifikacija. Teismas reikalavimą, kad lėšų savininkas būtų tinkamai identifikuotas netinkamai perkėlė iš Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutarties c. b. Nr. 3K-3-92-611/2017, kurioje aiškinama prieš tai galiojusi direktyva.
5. Galimybė nustatyti asmenis, kurie turi absoliučią teisę į ieškovo vardu padėto indėlio lėšas, yra ir ieškovas galėtų pateikti asmenų, kurie turi absoliučią teisę į indėlio lėšas, sąrašą. Elektroninių pinigų įstaigos specifika pasižymi tuo, kad joje laikomos klientų lėšos nuolat juda, klientų lėšos, laikomos elektroninių pinigų įstaigos, nėra diferencijuojamos, kokiose konkrečiai sąskaitose konkretaus kliento lėšos yra laikomos. Taigi į indėlį pas atsakovą absoliučią reikalavimo teisę turi visi ieškovo klientai, proporcingai savo laikomų ieškovo įstaigoje lėšų dydžiui.
6. Neteisėti teismo argumentai, kad indėlio sąskaita nebuvo depozitinė. Teisiškai nėra aktualu, ar sąskaitai yra suteiktas depozitinės sąskaitos statusas, nes Indėlių draudimo direktyvos 7 str. 3 d. nėra nustatytas reikalavimas, kad lėšos būtų laikomos būtent depozitinėje sąskaitoje, todėl IĮIDĮ pernelyg susiaurina šios direktyvos reguliavimą ir neteisėtai eliminuoja iš indėlių draudimo schemų kitus asmenis, kurių lėšos laikomos trečiojo asmens vardu atidarytoje sąskaitoje.
7. Po 2016-01-01 įsigaliojus naujai IĮIDĮ redakcijai, depozitinėse sąskaitose laikomos lėšos tapo draudimo objektu. Kadangi tokiose sąskaitose laikomos lėšos tapo draudimo objektu, kredito įstaigoms neliko pareigos nenaudoti depozitinėse sąskaitose laikomų lėšų ir atskirti jų nuo savo turto, nes nebeliko pareigos to turto grąžinti. Indėlininkams jų praradimus kompensuoja indėlių draudimo įstatymas.
8. Nepagrįstai skundžiamame sprendime nurodyta, kad ieškovas neįvykdė indėlio atskleidimo pareigos atsakovui, todėl tariamai ieškovui turi tekti ši rizika. Indėlių draudimo direktyvoje nėra keliama pareiga indėlininkui atskleisti, kad jis laiko tretiesiems asmenims priklausančias lėšas, direktyvoje tiesiog numatytas reikalavimas, kad būtų galima nustatyti asmenis, kurie turi absoliučią teisę į sąskaitoje laikomas lėšas. Pažymi, kad elektroninių pinigų įstaiga nelaiko klientų lėšų patikėjimo teise.
9. Terminuoto indėlio sutarties pasirašymo metu ieškovui nebuvo pateiktas kokių nors klausimynų, kurie leistų ieškovui pateikti paaiškinimus dėl indėlio lėšų. Atsakovas tiesiog pateikė pasirašyti standartinę Terminuoto indėlio sutartį, kurios 16 p. aiškiai nurodoma, kad ieškovo padėtas indėlis yra apdraustas Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ Indėlių ir investicijų draudimo. Atsakovui buvo tinkamai atskleista ieškovo, kaip elektroninių pinigų įstaigos veikla, taigi atsakovui buvo ir turėjo būti žinoma, kad ieškovui taikytini klientų lėšų apsaugos reikalavimai ir kad absoliučios teisės į indėlio lėšas priklauso ieškovo klientams.
10. Teismas nepagrįstai aiškina IĮIDĮ nustatytas išimtis indėlių draudimo objektams ir teigia, kad pagal IĮIDĮ 3 str. 2 d. 4 p. visi finansų įstaigų indėliai yra nedraudžiami. Apelianto teigimu, ši teisės norma turi būti aiškinama, atsižvelgiant į sisteminį įstatymo ir atitinkamai Indėlių draudimo direktyvos reguliavimą. Minėta teisės norma aiškinama IĮIDĮ 2 str. 5 d., 9 d., 6 str. d., Indėlių draudimo įstatymo 7 str. 3 d. kontekste turi būti suprantama taip, kad nedraudžiami tik tiek finansinių įstaigų indėliai, kurie yra padėti iš savo nuosavų lėšų. Jeigu į indėlio lėšas absoliučią teisę turi tretieji asmenys, šio indėlio lėšos turi būti laikomos apdraustomis.
11. Teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad už ieškovo indėlį atsakovas nemokėjo indėlio draudimo įmokų, todėl tai rodo, kad indėlis nebuvo draudimo objektas. Teismas šią išvadą padarė, remdamasis išimtinai tik atsakovo pateiktu raštu, kuris nėra tinkamas ir pakankamas įrodymas byloje konstatuoti, kad už indėlį nebuvo mokamos draudimo įmokos. Apelianto įsitikinimu, iš atsakovo turi būti išreikalaujama atsakovo 2016 m. gegužės mėn. ataskaita apie pagrindinių apdraustųjų indėlių sumą ir informacija apie 2016 m. gegužės mėn. buvusių indėlių skaičių ir indėlių suma, detalizuojant, kokie indėliai nebuvo draudžiami.
12. Nepagrįstai padaryta išvada, kad ieškovas neįrodė, jog pas atsakovą laikė klientų lėšas. Pažymi, kad byloje buvo pateikta pakankamai įrodymų, kurie patvirtino, kad indėlio lėšos priklauso ieškovo klientams, kaip elektroninių pinigų savininkams.
13. Sprendime taip pat nepagrįstai konstatuota, kad finansų įstaigos nemokumo rizika tenka išimtinai ieškovui ir negali būti perkeliama valstybei. Pažymi, kad ne elektroninių pinigų įstaiga sprendžia, kaip saugoti klientų lėšas, o tokias pareigas įstaigai nustato valstybė, nurodydama konkrečius klientų lėšų apsaugos metodus. Reguliavimas, kad tokiose kredito įstaigose laikomoms elektroninių pinigų turėtojų lėšoms, kaip absoliučių teisių į sąskaitos lėšas savininkams, nebūtų taikoma indėlių draudimo apsauga, iškreiptų finansų rinką, lemtų jos nestabilumą.
14. Šioje byloje aktualus indėlių draudimo direktyvos nuostatų aiškinimo klausimas dėl to, ar indėlių draudimo apsauga taikoma vien depozitinėms sąskaitoms, kaip turi būti aiškinama nuostata dėl finansinių įstaigų, elektroninių pinigų įstaigų indėlių draudimo, dėl pareigos atskleisti depozitinės sąskaitos statusą, identifikuoti absoliučią teisę į indėlį turinčius asmenis ir kiti klausimai, todėl būtina kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą.

10. Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-04-18 sprendimą, atmesti prašymą išreikalauti iš atsakovo rašytinius įrodymus ir atmesti prašymą dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Indėlio lėšos priklauso ieškovui, kurio atžvilgiu IĮIDĮ apsauga nėra taikoma. Byloje nėra nė vieno įrodymo, kuris patvirtintų, kad atsakovas yra sutartiniuose santykiuose su ieškovo klientais. Priešingai, byloje yra eilė įrodymų, kurie aiškiai patvirtina, kad iki pat atsakovo bankroto bylos iškėlimo ieškovas ne kartą patvirtino, jog ginčo indėlio lėšos priklauso būtent jam, o ne jo klientams.
2. Net jei ginčo indėlio lėšos iš tikrųjų priklausytų ieškovo klientams, šių lėšų atžvilgiu indėlių draudimo apsauga vis vien negalėtų būti taikoma, kadangi šios aplinkybės ieškovas tinkamai ir laiku neatskleidė atsakovui. Rizika dėl tokio ieškovui tenkančios informavimo pareigos neįvykdymo tenka pačiam ieškovui ir ji negali būti perkeliama atsakovui ar valstybei.
3. Indėlis nebuvo laikomas depozitinėje sąskaitoje, nes tam, kad sąskaita galėtų būti laikoma depozitine, joje turi būti laikomos tretiesiems asmenims nuosavybės ar patikėjimo teise priklausančios lėšos, o nagrinėjamu atveju indėlio lėšos priklauso pačiam ieškovui. Ieškovas ir atsakovas nesitarė dėl depozitinės sąskaitos atidarymo, kurioje būtų laikomos ieškovo klientų lėšos. Depozitinę sąskaitą nuo kitų banko sąskaitų skiria tai, kad depozitinėje sąskaitoje esančiomis lėšomis kredito įstaiga negali disponuoti, tuo tarpu indėliu buvo disponuojama, ką patvirtina ieškovo gauta ekonominė nauda (palūkanos).
4. Apelianto argumentai dėl tariamos valstybės atsakomybės yra nepagrįsti, kadangi valstybė nustatė ne tik pareigą atskirti elektroninių pinigų įstaigos klientų lėšas, tačiau taip pat ir pareigą kredito įstaigai, į kurią tokios lėšos įnešamos, atskleisti veikimo patikėjimo teise faktą. Valstybė neįpareigoja ieškovo kliento lėšas laikyti būtinai kredito įstaigoje kaip indėlį, priešingai – pats ieškovas yra laisvas pasirinkti jam priimtiną savo klientų lėšų apsaugos būdą ir iš tos kylančias rizikas.
5. Nėra pagrindo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, nes konkrečiu atveju byla gali būti išsamiai ir visapusiškai išnagrinėta ir be Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimų.

11. Trečiasis asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-04-18 sprendimą. Netenkinti prašymo dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Trečiasis asmuo nėra pažeidęs draudimo išmokų mokėjimo tvarkos. Trečiasis asmuo, remdamasis atsakovo perduotais duomenimis, apskaičiavo ir 2016-09-29 išmokėjo indėlių draudimo išmokas atsakovo indėlininkams. Atsakovas neperdavė trečiajam asmeniui duomenų apie ieškovą.
2. Ieškovui 2012-09-27 Lietuvos bankas yra suteikęs elektroninių pinigų įstaigos licenciją, ieškovo kaip finansų įstaigos indėlio lėšos neatitinka tinkamo drausti indėlio sąvokos, todėl jos nėra indėlių draudimo objektas.
3. Indėlio lėšos priklauso ieškovui, kurio vardu ir buvo atidaryta indėlio sąskaita, todėl nėra pagrindo teigti, kad indėlio sąskaita buvo depozitinė. Ieškovas nenurodo imperatyvių įstatymo nuostatų, kurios įpareigotų ieškovą, kaip elektroninių pinigų įstaigą, savo klientų lėšas laikyti depozitinėse sąskaitose.
4. Pagal suformuotą kasacinio teismo išaiškinimą, patikėtojas gali būti laikomas indėlininku tik tuo atveju, jeigu indėlių draudžiamojo įvykio dieną jis gali būti identifikuojamas kaip turintis teisę naudotis šiomis lėšomis (reikalavimo teisę į šias lėšas). Ieškovas, sudarydamas indėlio sutartį, nenurodė atsakovui, kad į sąskaitą pervedamos piniginės lėšos nepriklauso jam nuosavybės teise, o neva priklauso kitiems asmenims. Taip pat neatskleidė atsakovui informacijos apie patikėtojams nuosavybės teise priklausančių pinigų dalis, nepateikė turto patikėjimo sutarčių, kurios pagal CK 6.960 straipsnį privalo būti rašytinės, o formos nesilaikymas turto patikėjimo sutartį daro negaliojančia. Ieškovo minima Lietuvos Respublikos elektroninių pinigų ir elektroninių pinigų įstaigų įstatymo 22 str. 1 d. 1 p. įtvirtinta pareiga atskirti ieškovo klientų lėšas nuo kitų asmenų lėšų nesudaro pagrindo teigti, kad ieškovas indėlio sutarties sudarymo metu veikė kaip patikėtinis.
5. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad yra galimybė nustatyti asmenis, kurie turi absoliučią teisę į indėlio lėšas. Pažymi, kad indėlių draudimo išmokų mokėjimo tikslais, informacija apie tikruosius lėšų savininkus turėjo būti indėlių draudimo sistemos dalyviui (atsakovui) atskleista iki indėlių draudžiamojo įvykio dienos. Todėl negalima sutikti su apelianto teiginiu ir taikyti Direktyvos 7 str. 3 d. nuostatą, nes egzistuoja galimybė identifikuoti tikruosius indėlio lėšų savininkus bylos nagrinėjimo metu, t. y. – jau po indėlių draudžiamojo įvykio dienos.
6. Skundžiame sprendime išdėstyti argumentai atitinka ne tik kasacinio teismo praktiką, suformuotą c. b. Nr. 3K-3-92-611/2017, bet ir vėlesnę - suformuotą c. b. Nr. e3K-3-124-611/2017.
7. Indėlių garantijų direktyvos nuostatos yra aiškios, tinkamai įgyvendintos nacionalinėje teisėje, šią direktyvą įgyvendinančiame IĮIDĮ, todėl nagrinėjamoje byloje nereikalauja papildomo Direktyvos nuostatų aiškinimo.

4. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.
13. Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniu skundu nustatytų ribų (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
14. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios procesinės taisyklės ir peržengti šios bylos ribas, nustatytas apeliaciniu skundu.
15. Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).
16. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, privalo patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išsiaiškino visas aktualaus klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes ir ar teisingai taikė tuo metu galiojusius teisės aktus.
17. Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovo indėlio atsakovo įstaigoje nepripažino indelių draudimo objektu.

18. Apeliantas apeliaciniame skunde prašo išreikalauti iš atsakovo atitinkamus įrodymus, kurie turėtų reikšmės įrodinėjant aplinkybes dėl ginčo objekto galėjimo būti draudimo objektu. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šį apelianto prašymą, kadangi šių įrodymų išreikalavimo klausimas galėjo būti sprendžiamas pirmosios instancijos teisme. Be to iš dalies šis klausimas ir buvo išspręstas pirmosios instancijos teismo bankroto administratorių įpareigojus pateikti rašytinį patvirtinimą, jog draudimo įmokos už ieškovo indėlį nebuvo mokamos. Apeliantas pirmosios instancijos teismo metu nekėlė šio rašytinio įrodymo netinkamumo klausimo.

19. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad apeliaciniame skunde apeliantas tiesiogiai remiasi Direktyvos nuostatomis, tačiau būtina pažymėti, kad direktyva kaip Europos Sąjungos teisės aktas nėra taikomas tiesiogiai nacionalinėje teisėje. Lietuvos valstybė, įgyvendindama 2014-04-16 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2014/49/ES dėl indėlių garantijų sistemų (toliau – Direktyva), 2015-11-19 priėmė naują Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo redakciją, kuri iš esmės įsigaliojo nuo 2016-01-01. Kadangi dėl bylai reikšmingų teisės normų nebuvo keliamas klausimas dėl netinkamo ir nesavalaikio Direktyvos įgyvendinimo, nagrinėjamu atveju turi būti vadovaujamasi nacionaline teise, o Direktyvos nuostatomis vadovaujamasi tiek, kiek reikia atskleisti Direktyvos siekiamus tikslus.
20. Iš esmės apeliantas skunde nesutinka su teismo vertinimu, jog ieškovas neįrodė, kad pas atsakovą esantis ieškovo indėlis priklauso ne jam, o ieškovo klientams, kuriam turi būti taikoma draudimo apsauga. Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad asmenys turintys absoliučią teisę į indėlio sąskaitoje esančias lėšas, turi būti identifikuojami, nes pagal teisinį reglamentavimą pakanka galimybės juos nustatyti reikiamu metu.
21. Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – IĮIDĮ) 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad indėlių draudimo objektas yra indėlininkams priklausantys tinkami drausti indėliai visomis valiutomis. To paties straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta, kad indėlių draudimo objektas nėra: 1) kitų kredito įstaigų indėliai, laikomi savo sąskaita ir savo vardu; 2) nuosavos lėšos; 3) indėliai, dėl kurių priimtas apkaltinamasis nuosprendis baudžiamojoje byloje dėl pinigų plovimo; 4) finansų įstaigų indėliai; 5) valdymo įmonių indėliai; 6) finansų maklerio įmonių indėliai; 7) indėliai, kurių savininkų tapatybė nenustatyta (anoniminėse ir koduotose sąskaitose laikomi indėliai) 8) pagal Lietuvos Respublikos draudimo įstatymą veikiančių draudimo įmonių ir perdraudimo įmonių indėliai; 9) kolektyvinio investavimo subjektų indėliai; 10) pensijų fondų indėliai; 11) valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, kaip jos apibrėžtos Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme, indėliai, išskyrus tokių institucijų ir įstaigų depozitinėse sąskaitose laikomas kitiems asmenims priklausančias lėšas; 12) Lietuvos banko indėliai; 13) paties indėlių draudimo sistemos dalyvio išleisti skolos vertybiniai popieriai ir įsipareigojimai, susiję su jo akceptais ir paprastaisiais vekseliai; 14) elektroniniai pinigai ir elektroninių pinigų įstaigos iš elektroninių pinigų turėtojų mainams į elektroninius pinigus gautos lėšos. Nagrinėjamu atveju neginčijama aplinkybė, kad ieškovas yra finansų įstaiga, todėl pagal išdėstytą teisinį reglamentavimą, jos indėlis nėra draudimo objektas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantu, jog ieškovo klientų lėšos nepatenka į IĮIDĮ 3 straipsnio 2 dalies reglamentavimą. Tačiau tam, kad būtų pagrindas atitinkamą indelį pripažinti indėlių draudimo objektu, būtina įvertinti IĮIDĮ 2 straipsnio 9 punkte įtvirtintą indėlininko sąvoką, apibrėžiančia, kad indėlininkas yra indėlio savininkas fizinis ar juridinis asmuo arba kita organizacija, arba, jeigu sąskaita bendra, kiekvienas bendroje sąskaitoje laikomo indėlio bendraturtis, arba, jeigu sąskaita depozitinė, kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo arba kita organizacija, kuriems priklausančios lėšos laikomos depozitinėje sąskaitoje ir kurie indėlių draudžiamojo įvykio dieną yra arba gali būti nustatyti.
22. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė, jog pas atsakovą depozitinėje sąskaitoje laikė ne savo, o klientų lėšas. Apelianto įsitikinimu byloje teisinės reikšmės neturi sąskaitos, kurioje buvo laikomas apelianto indėlis, statusas ar jos titulas, nes turi būti vertinama, kieno lėšos toje sąskaitoje buvo laikomos ir kas turi absoliučias teises į šias lėšas. Skunde apeliantas nurodo, kad aplinkybę, jog indėlio lėšos priklauso apelianto klientams, kaip elektroninių pinigų savininkams, pagrindžia rašytiniai įrodymai, kad lėšos atsakovui buvo pervestos iš apelianto depozitinės sąskaitos, kuri skirta klientų lėšoms saugoti, dokumentai, apelianto teikti Lietuvos bankui 2015 m. inspektavimo metu apie klientų lėšų apsaugos reikalavimų laikymasi, apelianto visų turimų sąskaitų planas, balansinės ataskaitos, iš kurių galima matyti, kad apeliantas neturėjo tiek nuosavų lėšų, kad galėtų padėti indėlį pas atsakovą, apelianto generalinio direktoriaus įsakymas investuoti klientų lėšas. Apeliantas, remdamasis direktyvos nuostatomis, teigia, kad apeliantui nebuvo ir negalėjo būti keliama pareiga nurodyti, kad pas atsakovą laiko tretiesiems asmenims priklausančias lėšas.
23. Kaip minėta anksčiau, 2014-04-16 Europos Parlamento ir Tarybos direktyva Dėl indėlių garantijų sistemų buvo įgyvendinta Lietuvos Respublikos nacionalinėje teisėje, priimant Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo naują redakciją. Direktyvos 7 straipsnio „Grąžintinos sumos nustatymas“ 3 dalis, kuri nustato, jog tais atvejais, kai indėlininkas neturi absoliučios teisės į sąskaitoje esančias sumas, garantija taikoma tam asmeniui, kuris turi absoliučią teisę, jeigu šis asmuo buvo ar gali būti nustatytas iki tos dienos, kurią atitinkama administracinė institucija priima sprendimą, jog kredito įstaiga negali grąžinti indėlio ir įstaiga neturi galimybių tai padaryti artimiausiu metu arba teisminė institucija priėmė sprendimą, kuriuo sustabdomos indėlininkų teisės reikšti reikalavimus kredito įstaigai, įgyvendinta IĮIDĮ 6 straipsnio 3 dalyje. Apeliantas, teigdamas, kad jam nebuvo ir negalėjo būti keliama pareiga nurodyti, kad pas atsakovą laiko tretiesiems asmenims priklausančias lėšas, nepagrįstai tiesiogiai remiasi Direktyvos nuostatomis.
24. IĮIDĮ 6 straipsnio 3 dalyje be kitų nuostatų nustatyta, kad kiekvienas asmuo, atidarydamas kredito įstaigoje sąskaitą, kurioje bus laikomos tik kitiems asmenims nuosavybės, patikėjimo teises ar kitais pagrindais priklausančios lėšos, privalo kredito įstaigai nurodyti, kad atidaroma sąskaita yra depozitinė sąskaita, nurodyti įstatymą, kuriuo vadovaujantis atidaryta tokia sąskaita, ir kredito įstaigos arba draudimo įmonės reikalavimu per 5 darbo dienas pateikti duomenis apie tokioje sąskaitoje laikomas kiekvienam asmeniui priklausančias lėšas. Taigi, pareiga apeliantui nurodyti, kad pas atsakovą laiko tretiesiems asmenims priklausančias lėšas kylą iš IĮIDĮ 6 straipsnio 3 dalies, kuriuo Lietuvos Respublika įgyvendino Direktyvos nuostatas.
25. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas neįvykdė pareigos atsakovui nurodyti, kad pas atsakovą laiko savo klientų lėšas. Iš bylos duomenų nustatyta, kad 2014-12-18 Juridinio asmens deklaracijoje apeliantas pažymėjo, jog neplanuoja sąskaitose vykdyti piniginių operacijų kitų asmenų vardu arba laikyti jose kitų asmenų pinigines lėšas. Nors apeliantas skunde teigia, kad pasirašant naują Terminuoto indėlio sutartį atsakovas apeliantui nepateikė atnaujinti Juridinio asmens deklaracijos, tačiau šios aplinkybės nesudaro pagrindo reikšmingas byloje aplinkybes vertinti kitaip. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad piniginės lėšos, įneštos Juridinio asmens deklaracijos pasirašymo metu – 2014-12-19, buvo panaudotos sudaryti naują Terminuoto indėlio sutartį (2016-04-27), todėl atsakovui nesudarė pagrindo abejoti, jog pasikeitė aplinkybės, nurodytos Juridinio asmens deklaracijoje. Nepagrįstai apeliantas teigia, kad atsakovas žinojo, jog ieškovas į indėlį deda klientų lėšas, kadangi byloje tokių duomenų nėra. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo atsiliepimo į skundą argumentais, kad apelianto, kaip elektroninių pinigų įstaigos, veikla nesudaro pagrindo atsakovui manyti, kad indėlio lėšos apeliantui nepriklauso, kadangi ieškovo turimos lėšos neapsiriboja vien tik iš klientų už ieškovo išleistus elektroninius pinigus gaunamomis lėšomis, bet apeliantas turi ir kitų lėšų, kurios nuosavybės teise gali priklausyti ieškovui. Šias aplinkybes patvirtina ir apelianto skundo argumentai, kad apeliantas neturėjo tiek nuosavų lėšų, kad galėtų padėti indėlį pas atsakovą. Apeliacinės instancijos vertinimu, šiuo atveju nustačius, kad apeliantas neįvykdė pareigos atsakovui nurodyti, jog indėlio piniginės lėšos priklauso ne apeliantui, o jo klientams, aplinkybės, ar apeliantas įrodė, kad šios lėšos priklauso jo klientams, tampa teisiškai nereikšmingomis.
26. Nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentais, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad finansų įstaigos nemokumo rizika tenka išimtinai apeliantui ir negali būti perkeliama valstybei, kadangi nagrinėjamu atveju apeliantas neįvykdė visų savo pareigų, kurios sukėlė neigiamas pasekmes.
27. Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai taikė galiojančias teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

28. Ieškovas prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teisimą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl to, ar indėlių draudimo apsauga taikoma vien depozitinėms sąskaitoms, kaip turi būti aiškinama nuostata dėl finansinių įstaigų, elektroninių pinigų įstaigų indėlių draudimo, dėl pareigos atskleisti depozitinės sąskaitos statusą, identifikuoti absoliučią teisę į indėlį turinčius asmens, kiti klausimai.
29. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju ieškovo nurodytų klausimų dėl taikomų Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo ir galiojimo nekyla, todėl prašymo kreiptis prejudicinio sprendimo netenkina.

30. Atsakovas bankrutuojanti kredito unija Amber pateikė teismui prašymą priteisti iš ieškovo 869,99 EUR bylinėjimosi išlaidų, patirtų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius, į Rekomendacijų 8.11 punktą (už atsiliepimą į apeliacinį skundą rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis siekia 1,3 vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio), byloje pateiktus duomenis dėl patirtų išlaidų, atsiliepimo į apeliacinį skundą apimtį, daro išvadą, kad išlaidos neviršija Rekomendacijų 8.11 punkte nurodytų dydžių, todėl yra pagrįstos. Atsižvelgiant į šią aplinkybę atsakovui iš apelianto priteisiama 869,99 EUR bylinėjimosi išlaidų (LR CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis 2 dalis).

5Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

6Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

7Netenkinti prašymo dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo.

8Priteisti iš UAB „Paysera LT“ (į. k. 300060819) bankrutuojančios kredito unijos „AMBER“ (į. k. 302651151) naudai 869,99 EUR (aštuonis šimtus šešiasdešimt devynis eurus, 99 ct) bylinėjimosi išlaidų.