Byla e2A-1468-803/2017
Dėl darbo sutarties Nr. RV44 nutraukimo šalių susitarimu pripažinimo negaliojančiu atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Korpo“ autocentrui

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Burdulienės, Virginijaus Kairevičiaus ir Rūtos Petkuvienės (kolegijos pranešėja),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Korpo“ autocentro apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. A. ieškinį dėl susitarimo dėl darbo sutarties Nr. RV44 nutraukimo šalių susitarimu pripažinimo negaliojančiu atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Korpo“ autocentrui.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Apeliacinėje byloje sprendžiama dėl darbo santykių nutraukimo teisėtumo šalių sudaryto susitarimo pagrindu, teismo atlikto įrodymų vertinimo, rungimosi principo pažeidimo.
  2. Ieškovas paaiškino, jog pagal 2016-02-05 darbo sutartį su atsakovu jis buvo priimtas dirbti vadybininku. Darbe ieškovas jokių nuobaudų neturėjo, darbo sąlygos jį tenkino. 2016-06-16 dieną su tiesioginio vadovo l.e.p. R. V. žodiniu leidimu 12.45 val. ieškovas išvyko iš darbo asmeniniais reikalais, o į darbą grįžo 16.15 val. Įmonės vadovas jį pasikvietė į savo kabinetą, kur buvo dar vienas asmuo, prisistatęs įmonės advokatu. R. V. jam pasakė, kad ketina atleisti ieškovą iš darbo, nes, jo nuomone, ieškovas netinkamai atlieka savo pareigas, kad klientai ir įmonės partneriai skundžiasi jo darbu, turi įtarimų, kad jis švaisto įmonės turtą. Remdamasis tokiais argumentais pasiūlė pasirašyti susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu. R. V. ir kartu buvęs teisininkas ieškovui paaiškino, kad nepasirašius jų siūlomo susitarimo, jie informuos visus savo partnerius apie ieškovo nekokybišką darbą, padarys įmonėje patikrinimą ir tikrai ras už ką jį atleisti, grasino, kad to patikrinimo pasekoje jam gali kilti problemų su teisėsauga, o pagal pilnos materialinės atsakomybės sutartį ieškovas privalės atlyginti visus nuostolius.
  3. Ieškovui buvo pateiktas jau iš anksto surašytas pasiūlymas su darbo sutarties nutraukimo sąlygomis bei susitarimas dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu – jau buvo atspausdinti egzemplioriai ir nei vieno susitarimo punkto ieškovas keisti negalėjo. Ieškovas buvo spaudžiamas pasirašyti sutartį iškart, nesinaudojant įstatymo numatytu septynių dienų terminu pagalvoti apie savo sprendimą. Esant tokiam dideliam spaudimui jis su pasirašomais dokumentais susipažino tik paviršutiniškai, tačiau įsigilinti į jų esmę, pasikonsultuoti su artimaisiais ar valstybinėmis institucijomis ir priimti pagrįsta sprendimą galimybės neturėjo. Pasirašius dokumentus R. V. išvyko iš darbo vietos, nurodęs ieškovui priduoti nebaigtus darbus kolegoms. Pasibaigus darbo dienai ir grįžęs namo ieškovas suprato, kad darbo sutarties nutraukimas neatitiko šalių tikrosios valios – darbdavio valia jam primesta, esant psichologiniam spaudimui, kryptingai ir nuosekliai daromiems veiksmams. Nuvykus kitą dieną ryte į darbą ir paprašius parodyti dokumentus, kuriais remiantis buvo apskaičiuota jo padaryta įmonei žala, buvo atsisakyta tai padaryti. Taip pat nebuvo pateikti jokie dokumentai, kurie patvirtintų, kad ieškovas netinkamai atlieka savo pareigas. Tada ieškovas paprašė priimti prašymą panaikinti susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo, tačiau jis priimtas nebuvo, motyvuojant, kad įmonės vadovo nėra darbe, todėl prašymą ieškovas įteikė išsiuntęs įmonės adresu registruotu laišku.
  4. Ieškovas savo valios neatitikimą sudarytam susitarimui dėl darbo santykių pabaigos įrodinėja ir šeiminėmis aplinkybėmis: ieškovo šeimoje auga du nepilnamečiai vaikai, šeima gyvena nuomojame bute, turi paskolą, kurią dalimis kas mėnesį moka bankui. Taip pat, anot ieškovo, susitarimas įrodo esminę šalių nelygybę, nes pateiktame pasiūlyme išdėstytos tik darbdaviui palankios sąlygos – vienašališkai nustatoma 2000,00 Eur žala, jos atlyginimo terminas ganėtinai trumpas (išmokama suma keletą kartų viršija mokėtą mėnesinį atlyginimą), darbuotojas atsisako jam priklausančių išmokų, net nenurodant jų skaitinės išraiškos. Tokiu pagrindu pasirašytas susitarimas negali būti laikytinas pasiektas suderinus abiejų šalių laisvas valias. Laiko, kad darbdavys netinkamai įgyvendino Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 35 straipsnio reikalavimus.
  5. Atsakovas su ieškiniu nesutiko. Atsiliepime į ieškinį nurodė, kad atsakovo vadovas pasiūlė ieškovui nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu pateikdamas rašytinį pasiūlymą, kuriame buvo nurodytos visos esminės darbo sutarties nutraukimo sąlygos, pasiūlyme nurodant, kad atsakovas turi 7 dienų terminą apsispręsti dėl pasiūlymo, taip pat informuojant, jog ieškovas turi teisę atsisakyti pasiūlymo ir informavus ieškovą, kad jam atsisakius pateikto pasiūlymo nutraukti darbo sutartį šalių susitarimu, dėl jo veiksmų atsakovas bus priverstas kreiptis į ikiteisminio tyrimo pareigūnus dėl galimai padarytų nusikalstamų veikų.
  6. Darbo santykių nutraukimo pagrįstumą atsakovas įrodinėjo netinkamo ieškovo darbo pareigų vykdymu. Paaiškino, jog ieškovui buvo pateikti jo parengti dokumentai, kurių pagrindu jis iš esmės įtraukdavo į autoservise draudiko lėšomis klientų remontuojamų transporto priemonių sąmatas detales, kurios būdavo montuojamos į jam priklausančią transporto priemonę. Taigi draudikai apmokėdavo ne už faktiškai klientų automobiliuose sumontuotas detales, o už ieškovui priklausančioje transporto priemonėje montuojamas detales. Tokiu būdu atsakovas negalėdavo gauti pelno už faktiškai darbuotojų atliktus darbus, mažindavo savo pelną tokiu būdu, jog ieškovas atsakovo lėšomis įsigydavo savo transporto priemonei reikalingas detales, jas sumontuodavo savo transporto priemonėje, išnaudodavo draudiko apmokamų darbų limitą, dėl ko atsakovas negalėdavo įtraukti atliktų darbų visa apimtimi arba būdavo priverstas mažinti montuojamų į klientų automobilius detalių kainą. Pokalbio metu ieškovo buvo paprašyta pasiaiškinti dėl atvejų, kai jis neįtraukdavo remonto ar diagnostikos darbų į atsakovo buhalterinę apskaitą, t.y. neišrašydavo klientams sąskaitų, o gautus pinigus iš klientų tiesiogiai visa apimtimi pasisavindavo pats arba dalį jų savo iniciatyva mokėdavo ir darbus atlikusiems serviso darbuotojams. Ieškovas pokalbio metu patvirtino faktus, jog vykdė aukščiau nurodytus pažeidimus, savo transporto priemonės remontą atliko darbovietėje darbo metu ir nepranešęs darbdaviui ir pripažino, jog tokiais savo veiksmais padarė atsakovui 2 000 Eur dydžio žalą.
  7. Anot atsakovo, ieškovo laisvą valią nutraukti darbo santykius patvirtina ir tai, jog jis derėjosi dėl žalos dydžio prašydamas ją mažinti iki 1 300 Eur ir žalos atlyginimo termino išdėstymo. Ieškovas nebuvo spaudžiamas pasirašyti sutarties iškart, pačiame pasiūlyme buvo nurodyta galimybė apsvarstyti darbdavio pasiūlymą per 7 dienas, buvo nurodyta eilutė, kurioje pats ieškovas raštu galėjo įrašyti žodį „sutinku“ arba „nesutinku“ (minėti žodžiai nurodyti pačioje formoje), pats pokalbis truko apie valandą, kurio metu ieškovas pripažinęs neteisėtus veiksmus derėjosi dėl žalos padengimo terminų ir žalos dydžio. Ieškovas nepateikia jokių įrodymų, patvirtinančių psichologinį spaudimą. Jam atvykus į įmonę po sutarties pasirašymo ieškovas neprašė pateikti jokių dokumentų, nepateikė jokių prašymų nei žodžiu nei raštu. Vienintelis jo prašymas buvo pateiktas dėl susitarimo dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimo laikymo negaliojančiu, ką pagrindė ir pats ieškovas savo el. laišku. Darbdavys negali būti įpareigotas atmesti darbuotojo sutikimą su pasiūlytomis darbo sutarties nutraukimo sąlygomis vien dėl to, kad toks sutikimas pareiškiamas pasiūlymo pateikimo dieną. Pats ieškovas išreiškė norą nutraukti sutartį šalių susitarimu ir kuo skubiau atlyginti atsakovui padarytą materialinę žalą. Ieškovas vietoje perskaitė pasiūlymą, su juo susipažino, paties pasiūlymo sąlygos buvo aptartos žodžiu, o pasiūlymo ir sutarties nuostatos nesudėtingos ir nereikalaujančios ilgo ypatingo gilinimosi ar specialių įgūdžių, gali būti išdėstytos keliais sakiniais - 1) išeitinės išmokos nemokėjimas, o kitų kompensacijų išmokėjimas įstatymo nustatyta tvarka; 2) atsiskaitymas su darbuotoju darbo sutarties nutraukimo dieną, kuri yra 2016 m. birželio 17 d. 3) žalos atlyginimo įmonei tvarka.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimu ieškinį tenkino.
  2. Teismas nurodė, kad šalys pripažįstą faktą, jog darbdavys 2016-06-16 reiškė pretenziją žodžiu ieškovui dėl to, kad jis remontavo savo automobilį darbo vietoje ir naudojo jo remontui įmonės detales. Teismas nevertino atsikaitymo už remonto darbus fakto, nurodydamas, jog tai nėra ginčo objektu, tačiau pripažino, kad tarp ginčo šalių pagrįstai kilo klausimai dėl ieškovo galimos žalos padarymo atsakovui. Kartu teismas [pabrėžė, jog atsakovas negalėjo pagrįsti, kad ieškovas neginčijamai padarė 2000 eurų žalą.
  3. Teismas sprendė, jog atsakovas neįrodė. kad ieškovas derėjosi dėl mažesnio žalos dydžio. Ištyręs 2016-06-16 ginčo sutartį ,teismas padarė išvadą, kad ginčo sutartis nėra galutinis darbo sutarties nutraukimo susitarimas, o tik pasiūlymas nutraukti darbo sutartį 2016-07-16 šalių susitarimu ir jame numatytomis sąlygomis tik po to, kai ieškovas raštu praneš apie tai darbdaviui (7 punktas). Taip pat tai, kad paties pasiūlymo sąlygose buvo numatyta (1p.), jog darbo sutartis šalims sutikus gali būti nutraukta 2016-06-17 tik vadovaujantis DK 125 straipsnio nuostatomis, t.y. raštu pranešus darbuotojui apie sutikimą nutraukti darbo sutartį per 7 kalendorines dienas ir pasirašomas susitarimas dėl darbo sutarties nutraukimo, sudaro pagrindą dokumentą įvertinti tik kaip siūlymą.
  4. Taip pat teismas nurodė, ieškovas sekančią dieną elektroniniu laišku informavo atsakovą, kad nesutinka nutraukti darbo sutartį. Tai pripažįsta ir atsakovas. Ieškovas 2016-06-17 pateikė ieškinį teismui. Tai patvirtina, kad ieškovas atmetė 2016-06-16 pasiūlymą nutraukti sutartį susitarimu. Sutartį surašė pats atsakovas ir sprendžiant iš jos turinio tai padarė iš anksto. Teismas konstatavo, jog sutartis surašyta išimtinai atsakovo interesais. Pagal jos sąlygas darbuotojas atsisako išeitinės išmokos, sutarties nutraukimo dienai jam priklausančio atlyginimo, kompensacijos už nepanaudotas atostogas, nes nurodytas žalos dydis yra didesnis už minėtas išmokas. Taip pat teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovas M. A. turi du nepilnamečius vaikus: G. A., gim. 2005-01-15, ir S. A., gim. 2002-03-04. Ieškovas ir jo sutuoktinė V. A. su AB SEB banku yra sudarę 2007 09 27 Kredito sutartį Nr. 1760718014120-35 (ir jo pakeitimą Nr. 1) dėl 141 227,61 Eur (487 630,70 Lt) kredito sumos. Tai reiškia, kad ieškovo argumentai, t.y. kad 2016-06-16 susitarimas buvo sudarytas darbdaviui panaudojus psichologinį spaudimą darbuotojui, nesusiformavus jam laisva valia nutraukti darbo sutartį, ir esant neteisėtai įtakai, kai grasinama ikiteisminiu tyrimu, yra įrodyti. Ieškovas, pasirašydamas 2016-06-16 sutartį, neturėjo tikrosios valios nutraukti darbo santykius su atsakovu. Todėl teismui pripažino, kad ieškovo M. A. sudarytas su atsakovu UAB „Korpo“ autocentru 2016-06-16 susitarimas dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu yra negaliojantis nuo jo pasirašymo momento, kaip neatitinkantis tikrosios šalių valios.
  5. Pasisakydamas dėl sandorio negaliojimo pasekmių teismas nurodė, jog patenkinus ieškinį, iš atsakovo ieškovui yra priteistina pagal darbo sutartį išmoka už priverstinę pravaikštą dėl darbdavio kaltės nuo 2016-06-17 iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos arba ieškovo pravaikštos dienos pabaigos. Pagal sutartį jam sulygtas minimalus darbo užmokestis, o nedirbant priedai už darbą, kuris priklauso nuo papildomų darbo rezultatų, nepriteistini.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

9

  1. Atsakovas UAB „Korpo“ autocentras pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Taip pat apeliantas prašė skirti bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka bei šaukti liudytoju R. V.. Nurodo, kad:
    1. skundžiamas sprendimas yra naikintinas CPK 329 straipsnio pagrindu. Nagrinėjant civilinę bylą pirmojoje instancijoje, teismas nepaskyrė parengiamojo teismo posėdžio, ir tokiu būdu pažeidė CPK 415 straipsnio 2 dalį. Taigi teismas nutartimi iškart paskyrė bylą nagrinėti iš esmės 2016 m. lapkričio 18 d. teismo posėdyje), nei teikti paruošiamieji procesiniai dokumentai (nebuvo priimta jokių rezoliucijų ar teismo nutarčių). teismui praleidus pasirengimo nagrinėti bylą teismo posėdyje stadiją, nebuvo tinkamai pasirengta civilinės bylos nagrinėjimui, ir Apeliantas neturėjo galimybės pateikti visų įrodymų į bylą (garso įrašo, patvirtinančio pokalbio su darbuotoju vykusio dėl darbo sutarties nutraukimo, vaizdo įrašų, patvirtinančių darbuotojo neteisėtus veiksmus, dokumentų patvirtinančių asmeninių detalių prirašymą prie kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių sąmatų), kviesti liudytojus, patvirtinančius pokalbio su darbuotoju faktą ir jo turinį (UAB „Korpo autocentras“ tuometinį vadovą R. V.), dėl ko teismas akivaizdžiai neteisingai išnagrinėjo bylą;
    2. teismas nenagrinėjo šalių susiklosčiusių teisinių santykių visumą, dėl ko ir buvo priimtas sprendimas nutraukti darbo teisinius santykius, taip pat pagrindžia ir pats teismas skundžiamo sprendimo 7 puslapio 13 punkte, nurodydamas, jog detalių ėmimas, neatsiskaitymas už jas neva neturi įtakos šiai bylai. Tokia teismo pozicija reiškia, jog pasak teismo darbuotojo neteisėti veiksmai nagrinėjamu atveju nėra vertintini sprendžiant darbo teisinių;
    3. pareiškėjai apgaulingai nurodė DGK tariamai neišmokėtą jiems darbo užmokestį. UAB „Atėja“ pateikė teismui jai V. V. atsiųstas pareiškėjų pakvitavimų dėl pastarojo jiems sumokėto darbo užmokesčio kopijas (yra byloje). 2016-08-24 teismo posėdyje dalyvavusieji atsakovai (pareiškėjai) S. R., S. K. ir R. B. pripažino minėtus pakvitavimus. Atsakovas S. R. 2016-08-29 atsiliepime nurodė gavęs iš V. V. viso 2 047 EUR darbo užmokesčio (tokiai sumai pasirašė ir pakvitavimų). Skunde DGK jis teigė gavęs tik 150 EUR avansą ir reikalavo 1 650 EUR darbo užmokesčio įsiskolinimo. Taigi jo 1 650 EUR reikalavimas yra nepagrįstas, nes ieškovas įrodė darbo užmokesčio permoką (2 047 EUR – 1 650 EUR = 397 EUR permoką). Atsakovai S. K. ir R. B. 2016-08-29 atsiliepime nurodė gavę iš V. V. viso 3 000,00 EUR darbo užmokesčio (pasirašė 2 834 EUR pakvitavimų + 2*100 EUR avansą = 3 034 EUR). Skunde DGK teigė gavę kiekvienas po 100 EUR avansą ir bendrai reikalavo 1 650 EUR + 1 700 EUR = 3 350 EUR darbo užmokesčio įsiskolinimo. Tačiau, jų atsiliepimo skaičiavimais bendra nepriemoka sudaro 316 EUR (= 3 034 EUR – 1650 EUR – 1700 EUR). Atsakovas S. Ž. yra pasirašęs pakvitavimus dėl gauto iš V. V. 1 990 EUR darbo užmokesčio. Skunde DGK teigė gavęs 100 EUR avansą ir reikalavo 1 640 EUR užmokesčio įsiskolinimo. Taigi jo reikalavimas nepagrįstas (1990 EUR – 1 640 EUR = 350 EUR permoką).
    4. pirmosios instancijos teismas netinkamai išnagrinėjo bylą: (1) neanalizavo ieškovo konkrečių įrodymų dėl DGK psichologinio spaudimo UAB „Atėja“ direktorei ir to pasėkoje jos suklydimo dėl DGK pateiktų taikos sutarčių pasirašymo; (2) netinkamai įvertino ginčo darbo santykius ir jų subjektus; neleido ieškovui pateikti įrodymus, kurių nebuvimas tapo svarbių teismo sprendimui (ieškovo mokėjimus pareiškėjams pagal darbo 1 val. per savaitę sutartis ir kt.); (3) visiškai nevertino fakto, jog pareiškėjai gavo jų skunduose DGK reikalautas priteisti (neva jų negautas) ginčo darbo užmokesčio sumas, t.y. byloje neliko pareiškėjais iškelto DGK bylose ginčo dalyko, kadangi naujų ieškininių reikalavimų jie nereiškė. Tuo tarpu teismas dėl atsakovų darbo užmokesčio, kurį jie faktiškai gavo, nepasisakė visai ir nevertino gautų sumų.
  2. DGK pateiktame procesiniame dokumente prašė bylą spręsti teismo nuožiūra.
  3. Ieškovas M. A. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, jog su apeliaciniu skundu nesutinka, taip pat prašo atmesti apelianto prašymą prijungti prie bylos papildomus įrodymus, kuriuos teikia apeliantas, nes apeliantas, akivaizdžiai piktnaudžiaudamas savo procesinėmis teisėmis, šiuos įrodymus teikė teismo posėdyje bylą nagrinėjant iš esmės ar elektroninėmis priemonėmis šio posėdžio išvakarėse, o liudytoju apklausti įmonės vadovą R. V. nėra teisinio pagrindo. Taip pat ieškovas nurodė, kad nesutinka su apelianto argumentais, nes:
    1. bylų, kylančių iš darbo santykių, nagrinėjimui, CPK 413 straipsnis nustato gana trumpus pasirengimo ir išnagrinėjimo terminus. Atitinkamai ir pasirengimą bylos nagrinėjimui reglamentuojančios teisės normos negali būti aiškinamos tokiu būdu, kad teismas neturėtų teisės, nusprendęs, jog tolimesni parengiamieji veiksmai nebėra reikalingi, skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje;
    2. pirmosios instancijos teismas ėmėsi priemonių, kad į bylą būtų pateikti atsakovo poziciją pagrindžiantys įrodymai. Vilniaus rajono apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 8 d. nutartimi nutarė patenkinti ieškovo M. A. prašymą ir išduoti teismo liudijimą, suteikiantį teisę jam arba jo įgaliotam atstovui gauti dokumentus (duomenis) iš atsakovo UAB „Korpo autocentras“ atsakovo atsiliepime nurodytus rašytinius įrodymus – ieškovo parengtus dokumentus, kurių pagrindu ieškovas įtraukdavo į autoserviso draudiko lėšomis kliento remontuojamų transporto priemonių sąmatas detales, kurios būdavo montuojamos į ieškovui priklausančią transporto priemonę. 2016 m. rugsėjo 27 d. ieškovas šio liudijimo pagrindu iš atsakovo atstovo gavo dokumentus – tiekėjų sąskaitas už atsakovo perkamas automobilių dalis bendrai 1143,09 EUR sumai (PVM įskaitytas), t.y., žymiai mažesnei nei atsakovo nurodomi jo tariamai patirti nuostoliai sumai. Pažymėtina, kad nei vienas iš šių dokumentų nėra parengtas ieškovo, ir tik dalis šių dokumentų yra pasirašyti ieškovo kaip prekių pirkėjo UAB „Korpo autocentras“ atstovo;
    3. apeliantui buvo žinoma tiek apie šią bylą (į bylą pateiktas atsakovo atsiliepimas), tiek apie Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 8 d. nutartimi išduotą teismo liudijimą. Atsakovas turėjo pakankamą laikotarpį pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad, kaip įrodinėja atsakovas, ieškovas savo veiksmais atsakovui tariamai padarė žalą, ir, atsižvelgiant į išduotą teismo liudijmą, atsakovas (apeliantas) turėjo ne tik teisę, bet ir procesinę pareigą šiuos įrodymus pateikti;
    4. papildomai atsakovo pateikti įrodymai buvo didesnės apimties, nei įrodymai, kuriuos 2016 m. rugsėjo 27 d. atsakovas pateikė ieškovui pagal teismo išduotą liudijimą, todėl teismas pagrįstai atsisakė juos priimti, nes apeliantas rėmėsi tik argumentu, jog teismo posėdis tariamai turėtų būti laikomas parengiamuoju, nes byloje parengiamojo posėdžio nebuvo, ir dėl to jo pateikiami įrodymai tariamai turėtų būti prijungti prie bylos‘
    5. teismas nagrinėjo realiai šalių sudarytą sandorį (susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo), dėl kurio ir buvo pareikštas ieškinys, o ne veiksmus kuriuos šalys galėjo ar būtų turėjusios pagrindą atlikti, tačiau neatliko. Esant šalių valios defektų, susitarimas dėl darbo sutarties nutraukimo gali būti negaliojantis, nepaisant to, kad darbuotojo atleidimas kitais pagrindais ir kita tvarka galimai galėjo būti teisėtas;
    6. apeliantas nepateikė jokių paskaičiavimų, kaip buvo nustatyta 2000 EUR suma, kurią pagal ginčijamą sandorį ieškovas privalėjo apeliantui atlyginti. Kaip matyti iš apelianto pateikto garso įrašo ir stenogramos, apeliantas apytiksliai paskaičiavo 1500 EUR sumą, o į susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo „preliminariai“ (apelianto vadovo R. V. žodžiais) įrašė 2000 EUR sumą;
    7. apelianto argumentai dėl sutarčių aiškinimo taisyklių pažeidimo yra teisiškai nereikšmingi. Net visiškai aiškiai ir nepriekaištingai suformuluotas sandoris yra pripažintinas negaliojančiu, jei jis buvo sudarytas prievartos, apgaulės, spaudimo ar grasinimų įtakoje. Esminę reikšmę šiuo atveju turi ne sutarties turinys ir jos aiškinimas, o valios defektai. Šantažas, t.y., reikalavimas elgtis pagal šantažuojančio asmens reikalavimus, yra neteisėtas nepriklausomai nuo to, ar šantažuojantis asmuo grasina neteisėtais, ar teisės požiūriu leistinais veiksmais;
    8. apelianto papildomai pateikiami įrodymai patvirtina ieškinio pagrįstumą – iš garso įrašo ir jo stenogramos matyti, kad ieškovas, dalyvaujant atsakovo vadovui ir atsakovo advokatui buvo apkaltintas vagystėmis ir piktnaudžiavimais, iš jo buvo reikalaujama čia ir dabar duoti paaiškinimus prieš save, jam buvo grasinama „pareiškimais prokuratūrai“, tardymais ir pan. Tuo tarpu patys ginčijamo sandorio (darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu) dokumentai ieškovui buvo pateikti pačioje pokalbio pabaoigoje tik pasirašyti, sprendžiant iš įrašo ir stenogramos, ieškovui nebuvo nei pasiūlyta bent juos perskaityti, nei duota laiko tai padaryti.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11VI. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka ir rodymų prijungimo

  1. Apelianto (atsakovo) prašymas skirti bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka atmestinas. Teisėjų kolegija nurodo, kad teisminio nagrinėjimo dalyką apeliaciniame teisme lemia apeliacinio skundo ribos, o apskųsto teismo sprendimo teisėtumas tikrinamas remiantis byloje surinktais įrodymais (CPK 314 straipsnis, 320 straipsnio 1 dalis), apeliaciniame procese draudžiama remtis naujomis aplinkybėmis ir naujais įrodymais, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija taip pat sprendžia, kad byloje nebuvo nurodyta argumentuotų priežasčių, kodėl būtų pagrindas skirti žodinį bylos nagrinėjimą. Kaip teisingai nurodė ieškovo atstovas, liudytoju apklausti įmonės vadovą R. V., kai jis yra įmonės atstovas ir procesines teises realizuoja teikdamas paaiškinimus procesiniuose dokumentuose (CPK 55 straipsnis numato, jog bylas juridinių asmenų vardu teisme veda jų vienasmeniai valdymo organai), nėra teisinio pagrindo.
  2. CPK 306 straipsnio 3 dalis nustato, kad kartu su apeliaciniu skundu turi būti pateikiami įrodymai, numatyti šio Kodekso 314 straipsnyje, ir motyvai, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau (jeigu apeliantas jų turi), taip pat duomenys apie tai, kad už skundą sumokėtas žyminis mokestis (arba kad nuo žyminio mokesčio apeliantas atleistas, arba kad žyminio mokesčio sumokėjimas atidėtas). CPK 314 straipsnyje nurodoma jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
  3. Kaip byloje nustatyta, teismas, neskyręs parengiamojo teismo posėdžio, apeliantui pateikus įrodymus prieš teismo posėdį bylos nagrinėjime iš esmės, atsisakė juos priimti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokiu būdu pirmosios instancijos teismas apribojo rungimosi principo įgyvendinimą (CPK 12 straipsnis) ir pažeidė atsakovo teisę naudotis procesinėmis teisėmis, numatytomis CPK 226 straipsnyje. Atsižvelgiant į tai, kad nors ir ieškovo atstovas prieštaravo įrodymų prijungimui, tačiau dėl įrodymų turinio pasisakė atsiliepime į apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas, siekdamas ištaisyti pirmosios instancijos padarytus procesinius pažeidimus, priima kartu su apeliacinius skundu į bylą pateiktus įrodymus ir juos vertina rašytinio bylos nagrinėjimo metu (CPK 321 straipsnis).
Dėl įrodinėjamų procesinių teisės normų pažeidimų
  1. Apeliantas nurodė, kad, neskyręs parengiamojo teismo posėdžio, kaip tai numato CPK 415 straipsnio 2 dalis, pirmosios instancijos teismas padarė procesinės teisės normų pažeidimus, todėl skundžiamas sprendimas yra naikintinas CPK 329 straipsnio pagrindu.
  2. Pagal CPK 329 straipsnio 1 dalį procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Taigi procesinės normos pažeidimas savaime nėra pagrindas naikinti sprendimą. Šiuo atveju byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tuomet, kai padarytų pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas.
  3. Nurodytas teisinis reguliavimas reiškia, kad, pirmiausia, būtina pasisakyti dėl materialiųjų teisės normų taikymo nagrinėjant ginčą iš esmės, todėl Teisėjų kolegija atmeta apelianto prašymą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą vien tuo pagrindu, jog yra pažeistos procesinės teisės normas.
  4. Nors apeliantas remiasi argumentu, kad neskyrus parengiamojo teismo posėdžio buvo pažeista teisė į teisingą teismą, nes pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 12 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą bei CPK 13 straipsnyje įtvirtintą dispozityvumo principą, atsisakydamas priimti apelianto pateiktus įrodymus, tačiau dėl šio pažeidimo jau pasisakyta nutarties 18 punkte ir klausimas išspręstas tenkinus prašymą dėl įrodymų prijungimo, todėl dėl šios aplinkybės apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako. Tačiau atkreipia dėmesį, kad, inicijuojant atleidimo iš darbo procedūrą šalių susitarimu, apeliantas buvo atstovaujamas advokato, o tai reiškia, kad nuo pasiūlymo pateikimo momento apeliantas turėjo visus reikalingus dokumentus, būtinus pagrįsti atleidimo iš darbo teisėtumui ir pagrįstumui. Tokiu atveju, Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantas (darbdavys) turėjo ir galėjo pateikti visus įrodymus, reikalingus bylos išnagrinėjimui, jau su atsiliepimu, t.y. nelaukdamas parengiamojo teismo posėdžio paskyrimo, todėl apeliacinėje instancijoje priėmus apelianto prašomus įrodymus, atmetamas jo argumentas dėl teisės į teisingą teismą pažeidimo.
  5. Taip pat apeliantas įrodinėja, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 414, 417 straipsniuose bei teismų praktikoje įtvirtintą pareigą būti aktyviam, nagrinėjant darbo bylas.
  6. Teisėjų kolegija atmeta šį argumentą, nes teismo aktyvus vaidmuo yra nustatytas tiek, kiek tai yra susijęs su darbuotojo, bet ne darbdavio (apelianto) reikalavimo patenkinimu. CPK 414 straipsnis suteikia teismui teisę viršyti pareikštus reikalavimus, savo iniciatyva įtraukti dalyvauti byloje antrąjį atsakovą, o CPK 417 straipsnis – patenkinti reikalavimus daugiau nei buvo pareikšta. Teismas, rengdamasis bylą nagrinėti teisme, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, išreikalauja iš atsakovo dokumentus apie ieškovo priėmimą ir atleidimą (perkėlimą, nušalinimą) iš darbo, draudiminių nuobaudų skyrimą, apie vidutinį ieškovo darbo užmokestį ir kitus bylai nagrinėti būtinus dokumentus, jeigu jų negali pateikti ieškovas (CPK 415 straipsnis).
  7. Nagrinėjamoje byloje būtent apeliantas savo iniciatyva privalėjo teikti įrodymus, siekdamas atsikirsti į ieškinį. Taip pat pagal teismo nurodymą tuo atveju, jei ieškovo ieškinio reikalavimai pagal į bylą pateiktus įrodymus negalėtų būti patenkinti ir jei apeliantas, kaip darbdavys, jų nepateikė. Taigi apeliantas negali gintis nuo ieškinio teisės normomis, kurios skirtos priešingos šalies teisių apsaugai, todėl jo argumentais, kuriais grindžiamas procesinių teisių pažeidimas ir prašymas tuo pagrindu panaikinti teismo spendimą, atmetamas. Tokia išvada atitinka CPK 7 straipsnyje įtvirtintus civilinio proceso ekonomiškumo ir operatyvumo principus.

13Dėl darbuotojo valios nutraukti darbo santykius šalių susitarimu

  1. Byloje nustatyta, kad ieškovas M. A. 2016-02-05 Darbo sutartimi Nr. RV 44 buvo priimtas į darbą UAB „Korpo“ autocentre vadybininku, nustatant valstybės minimalų darbo užmokestį ir trijų mėnesių bandomąjį laikotarpį. Be to, ieškovas su atsakovu 2016-02-05 sudarė visiškos materialinės atsakomybės sutartį, pagal kurią prisiėmė visišką materialinę atsakomybę už bet kokio pobūdžio jam Darbdavio patikėtą turtą, taip pat turtą, kurį jis gavo iš trečiųjų asmenų, vykdydamas savo darbo pareigas, taip pat už atliekamus darbus, kurie jam privalomi pagal pereigines nuostatas.
  2. Apeliantas 2016-06-16 pateikė pasiūlymą ieškovui dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu, pagal kurį darbo sutartis būtų nutraukiama nuo 2016-06-17 pagal DK 125 straipsnį ir pagal kurį būtų susitarta, jog darbdavys nemokėtų ieškovui išeitinės išmokos, tačiau atsiskaitytų su darbuotoju darbo sutarties nutraukimo dieną teisės aktų nustatyta tvarka; M. A. pripažintų savo tyčiniais veiksmais darbdaviui padarytą žalą 2 000,00 Eur sumai ir įsipareigotų ją atlyginti. Šios žalos dydis būtų padengiamas iš būtinųjų išmokų darbuotojui, o likusią dalį ieškovas turėtų padengti per 1 mėnesį. Pasiūlyme (antrame puslapyje, antroje pastraipoje, paryškintu tekstu ieškovo paprašyta raštu ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo šio pasiūlymo įteikimo momento pranešti, ar sutinka nutraukti Darbo sutartį pasiūlytomis sąlygomis. Atsakovo pateiktoje pasiūlymo kopijoje yra ieškovo parašas ir įrašas 2016-06-16 dienai, kad su aukščiau nurodytomis sąlygomis ieškovas sutinka.
  3. Ieškovas M. A. ir atsakovas UAB „Kropo“ autocentras tą pačią dieną, t.y. 2016-06-16, pasirašė Susitarimą dėl Darbo sutarties Nr. RV 55 nutraukimo šalių susitarimu, kurio sąlygos atitiko pasiūlymo turinį, t.y. šalys susitarė, kad Darbo sutartis nutraukiama nuo 2016-06-15 pagal DK 125 straipsnį (Susitarimo 1 punktas), Darbdavys nemokės ieškovui išeitinės išmokos, tačiau atsiskaitys su juo darbo sutarties nutraukimo diena teisės aktų nustatyta tvarka (2 p.); ieškovas pripažino, jog tyčia savo veiksmais padarė žalą Darbdaviui, kurios dydis yra 2 000,00 Eur ir įsipareigojo ją atlyginti atliekant išskaitas iš Darbo sutarties nutraukimo dieną Jeigu darbo sutarties nutraukimo dieną Darbuotojui priklausančio darbo užmokesčio ir kompensacijos už nepanaudotas atostogas, o jei šių lėšų nepakaktų žalai pilnai padengti, įsipareigojo likusią nepadengtą žalos dalį sumokėti Darbdaviui ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo Darbo sutarties nutraukimo į Darbdavio atsiskaitomąją sąskaitą (3 p.).
  4. Ieškovas M. A. 2016-06-17 12.15 val. išsiuntė el. laišką adresu raimundas@socgarantijos.lt, kurį gavėjas 2016-06-17 12.22 val. persiuntė atsakovo atstovui adresu albertas@consultax.lt, kuriame ieškovas nurodė, kad ramiai apsvarstęs ir pasitaręs su VDI vakar vakare nusprendė, kad pasirašytas susitarimas neatitinka jo ir šeimos interesų, skubotas ir su sąlygomis sutiko tik smarkiai spaudžiamas psichologiškai, todėl kreipėsi į teismą su pareiškimu, kurį radus bendrą susitarimą sutinka atsiimti.
  5. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovas įrodė, jog šalių susitarimas dėl darbo santykių pabaigos neatitinka jo valios, todėl ieškinį tenkino. Apeliantas įrodinėja, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles, numatytas CK 6.193 straipsnyje.
  6. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta pagrįstu ieškovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentą, jog nagrinėjamoje byloje nekyla ginčo dėl sutarties sąlygų, todėl kasacinio teismo praktika, kuria remiasi apeliantas nėra aktuali ir dėl jos nepasisakoma. Byloje kyla ginčas, ar yra pagrindas pripažinti sutartį negaliojančia dėl šalių valios defektų.
  7. Apeliantas įrodinėja, kad iš garso įrašo aiškiai girdėti, kaip darbuotojas pripažįsta padaręs žalą, suvokia, jog kalbama apie darbo sutarties nutraukimą ir žalos atlyginimą.
  8. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad būtent šis argumentas ir įrodo, kad nei apeliantas, nei ieškovas neturėjo tikrojo ketinimo susitarti dėl darbo santykių pabaigos pagal DK 125 straipsnį, nes apeliantas siekė nutraukti darbo sutartį įrodinėdamas darbo teisės pažeidimus ir materialinės atsakomybės taikymo sąlygas. Tai reiškia, kad apeliantas pats pripažįsta, jog darbo santykiai turėjo būti nutraukti kitu teisiniu pagrindu, t.y. pagal DK 136 straipsnio 3 dalį (redakcija, galiojusi 2016-06-17, t.y. darbo santykių nutraukimo momentu). Atsakovo (apelianto) nurodyti nepasitenkinimo ieškovo elgesiu faktai sudarė tik prielaidas atsakovui pateikti pasiūlymą dėl darbo sutarties nutraukimo. Tuo tarpu nustatant ieškovo valios išreiškimo laisvanoriškumą, ši aplinkybė turi būti vertinama kompleksiškai su kitais teismo surinktais ir ištirtais įrodymais.
  9. Perklausius apelianto pateiktą garso įrašą, galima spręsti, jog pokalbio metu buvo aiškinamasis dėl galimai neapskaitytos 200 eurų sumos remontuojant automobilį. Taip pat klausinėjama dėl darbo pareigų vykdymo (pvz., dėl automobilių diagnostikos, aiškinantis programos pildymo aspektus), dėl ieškovui priklausančio automobilio remonto, detalių įsigijimo ir apskaitymo. Viso pokalbio metu darbuotojas (ieškovas) buvo nuosekliai veikiamas, rodant nepasitenkinimą vykdomosiomis pareigomis, demonstruojant vaizdo įrašą, skatinat pasirašyti susitarimą „gražiuoju“ ar „negražiuoju“ dėl darbo santykių pabaigos ir žalos atlyginimo. Pažymėtina, kad apeliantas ieškovą veikė metodiškai, vis pateikdamas, anot jo, netinkamus pareigų atlikimo pavyzdžius, grįsdamas juos ne konkrečiomis faktinėmis aplinkybės, susiejant su pareiginių nuostatų, darbo taisyklių galimai netinkamu vykdymu, o argumentuodamas draudimo kompanijų nepasitenkinimu, įprastos įmonės veiklos praktikos nepaisymu. Ieškovas rėmėsi tuo, kad apeliantas neišmokė valdyti diagnostikos programos. Tačiau tai nebuvo tinkamai įvertinta, o nurodyta, jog ieškovas pinigus pavogė. Iš ko susidaro žalos dydis konkrečiai nenurodyta, tiesiog buvo pasakyta, kad „viskas labai aišku“, vėliau nurodant, kad kreipsis į prokuratūrą, policiją. Pokalbio metu buvo grindžiama, jog vagystės aiškinimasis užims daug laiko, aiškiai duodant suprasti, kad ieškovui bus sudėtinga toliau dirbti įmonėje. Darbuotojas (ieškovas) paaiškino, kad visos detalės buvo parduotos su pelnu. Iš ko susidaro 2000 eurų žala, apeliantas pokalbio metu neargumentavo, ir nurodė, jog nesigilins į konkrečius darbus, nes vien detalės ieškovo automobilio remontui kainavo „1300 kažkiek tai“. Ieškovas parodė, kad neneigs savo kaltės, tačiau prašė sumažinti kompensaciją iki 1000 eurų. Tačiau apeliantas argumentavo, kad nenori padovanoti ieškovo pasisavinto turto, įgyto remontuojant jo paties automobilį. Nors iš pradžių sakė, kad duoda laiko pagalvoti, tačiau vėliau nurodė, kad susitarimas turi būti sudarytas čia ir dabar. Ieškovas dar bandė argumentuoti, kad apeliantas pats sakė, jog žala yra tik apie 1 500 eurų, tačiau apeliantas atsakė, kad 2000 eurų yra principinė suma. Apeliantas ieškovui paaiškino, kad nenori viešumo, t.y. atlikinėti patikrinimo, nes paaiškėtų sąmatų sudarymo aplinkybės ir nėra suinteresuotas, kad apie tai kas sužinotų, o ypač draudimo bendrovės. Pokalbio pabaigoje, sprendžiant iš įrašo ir stenogramos, ieškovui buvo pateiktas tiek siūlymas, tiek susitarimas, kuris iš karto buvo jo pasirašytas.
  10. Chronologiškai įvertinus pokalbio eigą ir rezultatą, Teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliantas pažeidė imperatyviai nustatytą DK 125 straipsnyje susitarimo dėl darbo santykių nutraukimo tvarką ir tai paveikė, kad susitarimas nėra laisvanoriškas ir palankus darbuotojui, todėl šios aplinkybės sudaro pagrindą pripažinti 20416-06-16 šalių sudarytą susitarimą negaliojančiu.
  11. Kasacinis teismas nurodė, kad tą pačią dieną pasiūlymo dėl darbo santykių nutraukimo pasirašymas ir susitarimo dėl darbo sutarties nutraukimo sudarymas nepažeidžia darbuotojo teisių, jei jis atitinka teisės normas, reglamentuojančias darbo santykius, darbuotojo interesus, ir darbo sutartis nutraukta darbuotojui palankiomis sąlygomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-213/2008).
  12. DK 224 straipsnis (redakcija galiojusi darbo santykių nutraukimo momentu) numatė, jog išskaitos iš darbuotojų darbo užmokesčio padengti jų įsiskolinimą įmonei, įstaigai ar organizacijai, kurioje jie dirba, gali būti daromos administracijos nurodymu: 1) grąžinti avansą, kuris buvo duotas, įskaitant jį į darbo užmokestį; grąžinti sumas, permokėtas dėl skaičiavimo klaidų; padengti neišleistą ir laiku negrąžintą avansą, kuris buvo duotas tarnybinės komandiruotės ar perkėlimo į kitą vietovę atveju, taip pat už ūkinius patarnavimus; atlyginti žalą, kurią darbuotojas dėl savo kaltės padarė įmonei. Šiais atvejais administracija turi teisę duoti nurodymą padaryti išskaitą ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo tos dienos, kurią baigėsi avanso grąžinimo ar įsiskolinimo padengimo nustatytas terminas, buvo išmokėta suma, permokėta dėl skaičiavimo klaidų, arba paaiškėjo darbuotojo padaryta žala, jei darbuotojo įsiskolinimas neviršija jo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio; 2) darbuotoją atleidžiant iš darbo nepasibaigus tiems darbo metams, už kuriuos jis gavo atostogas, išieškoti už neatidirbtas atostogų dienas. Išskaita už šias dienas nedaroma, jei darbuotojas atleidžiamas iš darbo nesant jo kaltės.
  13. Taigi 2000 eurų materialinės žalos atlyginimui dėl išskaitos atlikimo susitarti nebuvo galima, kai darbuotojui buvo mokamas minimalus valstybės nustatytas darbo užmokestis, nors apeliantas tai numatė Susitarimo 3.1 punkte. Be to, Susitarimo 3.2 punktu ieškovas įsipareigojo atsisakyti nuo bet kokių pretenzijų ar reikalavimų, susijusių su darbo santykiais, įskaitant ir reikalavimus dėl kasmetinių atostogų suteikimo, kompensacijas už asmenines priemones, naudotas darbui bei kt. CPK 5 straipsnis numato, kad atsisakymas nuo teisės negalioja.
  14. Taip pat apeliantas įrodinėja, kad darbuotojo valios negalėjo paveikti nurodomi jo darbo drausmės pažeidimai. Tačiau Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad visą pokalbį ieškovas įvertino kaip jam darytą psichologinį darbdavio spaudimą, kurio metu jis buvo apkaltintas vagystėmis ir piktnaudžiavimais. Atsižvelgiant į tai, įvertinus byloje esančius įrodymus, Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog ieškovui buvo padarytas poveikis, dėl ko jo valia neatitiko susitarimo dėl darbo sutarties sutarties nutraukimo esmės, todėl toks sandoris yra negaliojantis nuo jo pasirašymo momento (CK 1.91 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad, be kita ko, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ieškovas negalėjo derėtis dėl atlygintinos žalos dydžio. Teisėjų kolegija, išklausiusi pokalbio įrašą, kurio rezultatas buvo ginčo sutartis, taip pat pripažįsta, jog apeliantas padarė neleistiną ir su darbuotojo teisėmis nesuderinamą poveikį ieškovo sprendimui pasirašyti sutikimą dėl 2000 eurų žalos atlyginimo, t.y. nenaudingomis sandorį sudariusiam asmeniui sąlygomis. Pažymėtina, ginčo susitarimo sudarymo metu ieškovui nebuvo pateiktas apelianto įrodinėjamas žalos dydžio apskaičiavimas su pagrindimu. Tai reiškia, kad ieškovas objektyviai negalėjo daryti poveikio susitarimo sąlygoms, o tai neatitinka sutarties esmės (CK 6.154 straipsnio 1 dalis).
  15. Apeliantas įrodinėja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi aplinkybe, jog ieškovas M. A. turi du nepilnamečius vaikus: G. A., gim. 2005-01-15, ir S. A., gim. 2002-03-04, ir tuo, jog ieškovas ir jo sutuoktinė V. A. su AB SEB banku yra sudarę 2007 09 27 Kredito sutartį Nr. 1760718014120-35 (ir jo pakeitimą Nr. 1) dėl 141 227,61 Eur (487 630,70 Lt) kredito sumos. Teisėjų kolegija dėl šių aplinkybių nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino ieškovo šeiminės ir turtinės padėties santykyje su ieškovo valia sudarant ginčo susitarimą, todėl dėl to nepasisako.
  16. Apeliaciniame skunde ieškovas įrodinėja, kad teismo sprendimo 8 puslapio 19 – 22 punktuose nepagrįstai nurodoma, kad susitarimas dėl darbo sutarties nutraukimo yra tik pasiūlymas nutraukti darbo sutartį. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su šiuo argumentu, nes ginčo susitarimo preambulė nereiškia preliminarios sutarties sudarymo, kai tolimesni susitarimo punktai yra išbaigtos sąlygos dėl darbo santykių pabaigos. Tačiau ši aplinkybė plačiau nevertinama kaip teisiškai nereikšminga, nes ji neveikia teisinio rezultato byloje dėl reikalavimo pripažinti susitarimą negaliojančiu.
Dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo darbuotojo atleidimo iš darbo atveju ir įrodinėjamos padarytos materialinės žalos
  1. Apeliantas nurodė, jog teismas netinkamai vykdė pareigą pasirengti bylos nagrinėjimui, buvo priimtas sprendimas, kuriame nebuvo nustatyta konkreti priteistina suma, kas sudaro prielaidą kilti ginčui tarp šalių ateityje dėl darbo užmokesčio dydžio.
  2. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su tokiu apelianto argumentu, nes, kaip minėta, CPK 414 straipsnyje yra numatyta teismui diskrecija viršyti pareikštus reikalavimus ir taikyti įstatymuose numatytą alternatyvų darbuotojo teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą, ir ši norma sistemiškai buvo taikoma su galiojusio DK 300 straipsnio 3, 4 dalyse įtvirtintomis materialiosiomis normomis, siekiant išspręsti ginčą galutinai (CPK 260 straipsnis).
  3. Taigi teismas turėjo spręsti dėl darbuotojo teisių gynimo būdo ne tik pasisakant dėl priteistino vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos, bet ir dėl grąžinimo į pirmesnį darbą. Be to, pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinė dalis, kurioje nuspręsta ieškovui M. A. priteisti išmoką iš atsakovo UAB „Korpo“ pagal 2016-02-05 darbo sutartį Nr. RV 44 už priverstinę pravaikštą dėl darbdavio kaltės nuo 2016-06-17 iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos arba ieškovo pravaikštos dienos pabaigos, yra pažeidžianti CPK 267 straipsnį, numatantį draudimą priimti sąlyginius sprendimus. Teismo rezoliucinė dalis negali būti reiškiama per alternatyvą, kurios nenumatė šalių darbo santykių nutraukimo metu galiojusios DK 300 straipsnio 3, 4 dalys. Atsižvelgiant į tai, Teisėjų kolegija sprendžia panaikinti pirmosios instancijos teismo spendimą dalyje, kurioje ieškovui M. A. nuspręsta priteisti išmoką iš atsakovo UAB „Korpo“ už priverstinę pravaikštą dėl darbdavio kaltės nuo 2016-06-17 iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos arba ieškovo pravaikštos dienos pabaigos (CPK 326 straipsnis).
  4. Tačiau, kaip jau minėta, apeliacinės instancijos teismas grąžina bylą nagrinėti iš naujo tik tuo atveju, jei jis pats negali iš pateiktų įrodymų jos išnagrinėti (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pažymėtina, kad vidutinio darbo užmokesčio dydžio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimas yra fakto klausimas, ir kasacinis teismas yra nurodęs, jog būtina nustatyti šias aplinkybes: darbo santykių trukmę; priteistiną sumą; darbdavio finansinę padėtį; priteistinos išmokos dydžio reikšmę darbdavio kitų darbuotojų ir kreditorių interesams; kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2008; 2012 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245/2012; 2012 m. sausio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2012 ir kt.). Teismas, kiekvienu konkrečiu nagrinėjimo atveju nustatęs pagal aptartus kriterijus reikšmingas bylai faktines aplinkybes, sprendžia, ar jos pažeidžia darbdavio padaryto pažeidimo ir darbuotojo pažeistų teisių proporcingumo principą ir ar sudaro teisinį pagrindą mažinti darbuotojui priteistiną išmoką.
  5. Nagrinėjamoje byloje pas apeliantą ieškovas dirbo nuo 2016-02-05 iki 2016-06-17, t.y. iki buvo sudarytas ginčo susitarimas, kurį, kaip jau konstatuota, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino negaliojančiu. Tokiu atveju pripažįstama, jog darbuotojas buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo 2016-06-17, todėl jam priklauso priteisti vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos arba darbo užmokesčio skirtumą už šį laikotarpį, jeigu darbuotojas buvo įsidarbinęs kitoje darbovietėje, taikant galiojusio DK 300 straipsnio 4 dalį, nes ieškovas neprašė grąžinti jo į darbą. Atsižvelgiant į tai, laikoma, jog darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos.
  6. Pagal apelianto į bylą pateiktą lentelę, ieškovas per dieną gaudavo 16,67 eurų vidutinį darbo užmokestį, o jo mėnesio vidutinis darbo užmokestis buvo 350 eurų. Dėl šių sumų ginčo nėra (CPK 12,178 straipsniai). Darbo pas apeliantą laikotarpiu ir jį atleidus iš darbo ieškovas visą laiką dirbo viešojoje įstaigoje „HOBBY HORSE“, kur jo darbo užmokestis yra didesnis. Atsižvelgiant į tai, kad darbuotojas dirbo trumpą laiką, atleidimas iš darbo nebuvo jautrus socialiniu ir ekonominiu aspektu, nes ieškovas visą laiką dirbo ir viešojoje įstaigoje „HOBBY HORSE“, gaudamas didesnį darbo užmokestį, Teisėjų kolegija sprendžia, jog yra pagrindas taikyti DK 300 straipsnio 4 dalyje numatytą darbuotojo teisių gynimo alternatyvą dėl darbo užmokesčio skirtumo, nepriteisiant vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką.
  7. Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, jog darbdaviui sankcijos taikymas turi būti pagrįstas protingumo principu, reikalaujančiu užtikrinti tinkamą darbo teisių įgyvendinimą ir pareigų vykdymą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-541/2011; ir kt.). Nagrinėjamu atveju, nutrūkus darbo santykiams darbuotojas turėjo pragyvenimo šaltinį, todėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimas neatitiktų galiojusio DK 35 straipsnio 1 dalies, įpareigojančios darbo šalis įgyvendinti savo teises ir vykdyti pareigas, laikantis įstatymų, ir veikti sąžiningai, nepažeisti protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principų.
  8. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jis neįrodė, jog ieškovas padarė jam 2 000 eurų žalą.
  9. Iš apelianto teiktų į bylą rašytinių įrodymų matyti, jog jis yra paskaičiavęs, kad ieškovas iš įmonės pasisavino detalių už 1 451,79 eurų sumą. Apeliantas įrodinėja, jog ieškovas atlikdamas savo transporto priemonės remontą įmonėje įtraukė jo automobilio ir kitų automobilių remontui panaudotas dalis į kitų asmenų automobilių remonto užsakymus, tokiu būdu padarydamas įmonei žalą. Taip pat apeliantas įrodinėjo, kad ieškovas atliko 13 transporto priemonių diagnostiką, kurios buvo užsakytos, tačiau ieškovas minėtų diagnostikų nepažymėjo kaip atliktos paslaugos. Atsakovo skaičiavimu, tokiu būdu ieškovas įmonei padarė 260 Eur žalą. Žala buvo padaryta, anot apelianto ir tuo, kad ieškovas neįtraukė į apskaitą automobilių BMW X5, valstybinis numeris ( - ) ir H. C., valstybinis numeris ( - ) papildomų darbų, su darbuotojais be jokio pagrindo atsiskaitydamas grynaisiais pinigais. Minėtų darbų kaina 250 Eur, o tai reiškia įmonės patirtos žalos dydį.
  10. Atsižvelgiant į tai, kad ginčo dėl darbuoto materialinės atsakomybės byloje nebuvo keliama (CPK 13 straipsnis), Teisėjų kolegija dėl materialinės žalos fakto ir dydžio nepasisako (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Kaip jau buvo nurodyta, apelianto įrodinėjama kaip ieškovo padaryta materialinė žala negali pagrįsti Susitarimo teisėtumo, nustačius šio sandorio valios trūkumą, tačiau tai neatima apelianto teisės ieškovui pareikšti savarankišką reikalavimą, remiantis materialinės atsakomybės institutu.
  11. Kasacinis teismas išaiškino, jog teismo teisė viršyti ieškinio dalyką ir pagrindą nereiškia išnagrinėti bet kokį darbo byloje nepareikštą reikalavimą, bet priklauso nuo ieškinio pagrindą sudarančių ir teismo posėdyje paaiškėjusių bylos aplinkybių, o reikalavimai turi būti tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-306-248/2017; 85 punktas).
  12. Apelianto pozicija, kad susitarimas dėl darbo sutarties nutraukimo nelaikytinas sandoriu ir jam netaikytinos CK 1.91 str. nuostatos – nepagrįsta. Darbo kodeksas nenustato savarankiškų sandorio sampratų, todėl pagal CK 1.1. straipsnio 3 dalį taikytinos atitinkamos CK nuostatos. CK 6.224 straipsnis numato, jog bet kuri sutartis gali būti pripažinta negaliojančia pagal šio kodekso pirmosios knygos numatytus sandorio negaliojimo pagrindus. Teismas nevertina kitų argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų apeliacijos objektui (CK 1.5 straipsnis; CPK 5 straipsnis, 7 straipsnis, 177 - 179 straipsniai, 185 straipsnis, 270 straipsnis, 313 straipsnis, 320 straipsnis, 328 straipsnis).
  13. Apibendrindama išdėstytus motyvus teisėjų kolegija sprendžia, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimas panaikinamas dalyje dėl priteistino vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
  1. CPK normos yra viešosios teisės normos. Bylinėjimosi išlaidos reglamentuojamos CPK, todėl jų mokėjimas, paskirstymas, grąžinimas, priteisimas yra vertinami kaip teismo veikla veikiant ex officio. Spręsdamas materialinį ieškovo reikalavimą atsakovui priteisti žalą ir patenkindamas ieškinį iš dalies, pirmosios instancijos teismas taikydamas CPK 93 straipsnį turi vadovautis jo 2 dalimi ir proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai priteisti ieškovui bylinėjimosi išlaidas, o atsakovui – proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai.
  2. Pirmosios instancijos teismas priteisė iš apelianto 300 eurų bylinėjimosi išlaidų ieškovo naudai ir 31 eurą valstybės naudai. Atsižvelgiant į tai, kad teismas iš esmės patenkino ieškovo materialinį reikalavimą dėl ginčo sutarties pripažinimo negaliojančia, o išvestiniai reikalavimai, kurie priklauso spręsti teismo diskrecijai nebuvo ginčo objektu, priteistos bylinėjimosi išlaidos neperskirstomos. Taip pat Teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra nepriteisiamas iš ieškovo apelianto sumokėtas žyminis mokestis už apeliacinį skundą, nes byloje nebuvo priimtas sprendimas naudingas apeliantui (CPK 93 straipsnio 1, 4 dalys).
  3. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos yra mažesnės nei 3 eurų suma, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį bei Teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos. Kitos po apeliacinio skundo pateikimo patirtos bylinėjimosi išlaidos paskirstytinos dalyvaujantiems byloje asmenims bylą išnagrinėjus iš naujo pirmosios instancijos teisme.

14Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

Nutarė

15ieškovo UAB „Korpo“ autocentro apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

16Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimo dalį, kurioje ieškovui M. A. nuspręsta priteisti išmoką iš atsakovo UAB „Korpo“ už priverstinę pravaikštą dėl darbdavio kaltės nuo 2016-06-17 iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos arba ieškovo pravaikštos dienos pabaigos, panaikinti, o kitoje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.

17Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai