Byla 2A-203/2008
2Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Donato Šerno, sekretoriaujant Violetai Drėmienei, Jūratei Česnulevičienei, dalyvaujant ieškovo atstovams V. B., advokatui Eligijui Karbauskui, atsakovo atstovei advokatei Eglei Balnienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Baltijos autocentras“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 4 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 22-1865-45/2007 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Baltijos autocentras“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei draudimo bendrovei ,,Ergo Lietuva“, trečiasis asmuo uždaroji akcinės bendrovė ,,Hansa lizingas“, dėl draudimo išmokos ir palūkanų priteisimo.
3Teisėjų kolegija
Nustatė
4
5Ieškovas UAB ,,Baltijos autocentras“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui UADB ,,Ergo Lietuva“ dėl 180 600 Lt draudimo išmokos bei palūkanų priteisimo. Nurodė, kad 2005 m. sausio 12 d. su atsakovu sudarė draudimo sutartį, kuria buvo apdrausta transporto priemonė ( - ) valst. Nr. ( - ) (draudimo polisas (sutartis) Nr. 710-851-168489). Šis automobilis 2005 m. gruodžio 10 d. apie 1.00 - 3.45 val. buvo pavogtas. Apie įvykį atsakovas buvo informuotas, todėl pagal Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 030 2.1.1.9 punktą atsakovas privalo sumokėti draudimo išmoką (Taisyklių 10.1.1p.), tačiau atsisakė ją mokėti, todėl ieškovas 2006 m. spalio 20 d. pateikė pretenziją. Atsakovas 2006 m. lapkričio 27 d. atsakyme nurodė, jog draudimo poliso Nr. 710-851-168489 draudimo apsauga buvo sustabdyta dėl draudimo įmokos nesumokėjimo. Ieškovas su tokia atsakovo pozicija nesutiko, nurodė, jog raštą, kuriuo atsakovas pranešė apie draudimo apsaugos sustabdymą, gavo tik 2005 m. gruodžio 28 d. Nurodė, kad pavogtą automobilį jis įsigijo lizingo sutarties, sudarytos su trečiuoju asmeniu UAB „Hansa lizingas“, pagrindu, todėl, dalis draudimo išmokos priteistina šiam asmeniui. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 76 529,14 Lt išmokos bei 12 600 Lt palūkanų, o trečiajam asmeniui – 91 470,86 Lt išmokos. Iki bylos nagrinėjimo pradžios ieškovas įvykdė lizingo sutartį, todėl ieškovas patikslino ieškinį ir prašė priteisti jam iš atsakovo 168 000 Lt draudimo išmokos, 12 600 Lt palūkanų, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas.
6Atsakovas su ieškiniu nesutiko. Nurodė, jog 2005 m. sausio 12 d. draudimo sutartyje ieškovas įsipareigojo kas ketvirtį mokėti draudimo įmoką po 3 392,50 Lt. Atsakovas 2005 m. liepos 1 d. raštu jį informavo, kad iki 2005 m. liepos 12 d. sumokėtina trečioji įmokos dalis, o 2005 m. rugsėjo 27 d. raštu - kad per 15 dienų nesumokėjus įmokos dalies, draudimo apsauga bus sustabdyta. Ieškovas įmokos nesumokėjo ir atsakovas 2005 m. spalio 10 d. raštu jam pranešė, kad draudimo apsauga sustabdyta nuo 2005 m. spalio 10 d. Automobilis buvo pavogtas draudiminės apsaugos sustabdymo laikotarpiu, todėl pagal Draudimo įstatymo 80 straipsnį atsakovas neprivalo mokėti draudimo išmoką. Atsakovas taip pat prašė teismo taikyti ieškinio senatį, kuri turi būti skaičiuojama nuo 2005 m. gruodžio 20 d. (CK 1.125 str. 7d.).
7Vilniaus apygardos teismas 2007 m. spalio 4 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, jog draudiminis įvykis įvyko tuo metu, kai buvo sustabdyta draudimo apsauga pagal draudimo sutartį Nr. 710-851-168489, todėl teismas sprendė, kad, vadovaujantis Draudimo įstatymo 80 straipsniu, nėra pagrindo tenkinti ieškinį. Šią išvadą teismas grindė nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, jog atsakovas 2005 m. rugsėjo 27 d. raštu informavo ieškovą apie nesumokėtą draudimo įmokos dalį, nurodė, kad draudimo apsaugos laikotarpis yra nuo 2005 m. liepos 12 d. iki 2005 m. spalio 11 d., kad nesumokėjus įmokos dalies per 15 dienų, draudimo apsauga bus sustabdyta. Šis raštas ieškovui buvo išsiųstas 2005 m. rugsėjo 27 d. Be to, atsakovas ir 2005 m. spalio 10 d. raštu informavo ieškovą, kad nesumokėjus draudimo įmokos dalies draudimo apsauga sustabdyta nuo 2005 m. spalio 10 d., o autotransporto priemonė buvo pavogta 2005 m. gruodžio 10 d. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas konstatavo, jog ginčo transporto priemonė buvo pavogta praėjus daugiau kaip dviems mėnesiams nuo atsakovo pranešimo (perspėjimo) apie draudimo apsaugos sustabdymą.
8Teismas taip pat sprendė, jog nagrinėjamu atveju yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą (CK 1.125 str. 7 d.), nes atsakovo 2005 m. gruodžio 20 d. raštas, kuriuo ieškovui pranešta apie atsisakymą sumokėti draudimo išmoką už pavogtą automobilį, registruotu paštu buvo išsiųstas 2005 m. gruodžio 28 d. Teismo nuomone, 2006 m. sausio 2 d. ieškovas turėjo gauti šį raštą bei sužinoti apie savo teisės pažeidimą, todėl nagrinėjamas 2007 m. balandžio 14 d. ieškinys pateiktas praleidus sutrumpintą vienerių metų senaties terminą.
9Apeliaciniu skundu ieškovas UAB ,,Baltijos autocentras“ prašo minėtą teismo sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Prašymą grindžia tokiomis aplinkybėmis:
101. Teismas pažeidė CPK 246 straipsnio pirmąją dalį, nes 2007 m. spalio 4 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo bylą dalyvaujant tik atsakovo atstovui. Ieškovo atstovas negalėjo dalyvauti dėl ligos, apie tai informavo teismą iki parengiamojo teismo posėdžio pradžios ir pateikė prašymą atidėti parengiamąjį teismo posėdį. Ieškovas elgėsi sąžiningai, apdairiai, nes jo atstovo neatvykimo priežastis atsirado staiga, todėl teismas be pagrindo šios priežasties nepripažino svarbia ir nepatenkino prašymo. Be to, teismas, neturėjo pagrindo nagrinėti bylą iš esmės ieškovui nedalyvaujant, nes pagal CPK 246 straipsnio nuostatas, nesant atsakovo prašymo priimti sprendimą už akių, ieškinys paliktinas nenagrinėtas. Šiuo atveju, teismas viršijo įgaliojimus, pažeidė ieškovo teisę būti išklausytam, rungimosi, šalių lygiateisiškumo principus.
112. Teismas pažeidė CPK 141 straipsnio trečiąją dalį, nes ieškinyje ieškovas prašė priteisti dalį išmokos trečiajam asmeniui UAB ,,Hansa lizingas“, ieškinys patikslintas 2007 m. spalio 3 d., todėl, teismui jį priėmus, bylos nagrinėjimas turėjo būti atidėtas ne mažiau keturiolikai dienų (CPK 141 str. 3 d.). Tačiau teismas to nepadarė.
123. Teismas pažeidė CPK 231 straipsnio penktąją dalį, nes 2007 m. spalio 4 d. buvo paskirtas parengiamasis teismo posėdis, iš kurio pereita prie bylos nagrinėjimo iš esmės, tuo tarpu 2007 m. spalio 4 d. parengiamajame teismo posėdyje ieškovas nedalyvavo ir nesutiko pradėti žodinį bylos nagrinėjimą iš esmės.
134. Teismas neteisingai vertino byloje esančius įrodymus ir taip pažeidė CPK 176, 185 straipsnius, nenustatė teisiškai reikšmingų faktinių bylos aplinkybių, padarė neteisingas ir nepagrįstas išvadas. Išvadą, kad draudiminis įvykis įvyko apsaugos sustabdymo laikotarpiu teismas grindė tik atsakovo pateiktais įrodymais. Parengiamojo teismo posėdžio metu ieškovas būtų pateikęs įrodymus, jog nėra gavęs atsakovo raštų apie draudimo apsaugos sustabdymą. Ieškovas gaudavo atsakovo pranešimus apie įmokos nesumokėjimą, tačiau atsakovas nenurodydavo, jog nesumokėjus įmokos per 15 dienų, apsauga bus sustabdyta. Teismui pateikti dokumentai ieškovui nebuvo pateikti. Atsakovo pateikti raštai buvo sudaryti tik po draudiminio įvykio, o raštų datos parinktos pagal kitų raštų išsiuntimo ieškovui duomenis.
145. Teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, nes ieškovui nebuvo pranešta apie atsisakymą sumokėti išmoką. Priešingai, atsakovas žadėjo ją sumokėti, šalys derėjosi ir tik tada, kai išmoka nebuvo išmokėta ir negautas atsisakymas ją mokėti, ieškovas 2006 m. spalio 25 d. pateikė pretenziją, į kurią gavo atsakymą 2006 m. gruodžio 4 d. ir sužinojo apie teisių pažeidimą. Įstatymo numatytas senaties terminas nebuvo pasibaigęs.
15Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas UADB ,,Ergo Lietuva“ prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, o skundą atmesti. Nurodo, kad teismas, ieškovo neatvykimo priežastis pripažinęs nesvarbiomis ir esant atvykusio į teismo posėdį atsakovo prašymui nagrinėti bylą iš esmės, išnagrinėjęs bylą iš esmės, nepažeidė CPK nuostatų. Teismas pagrįstai netaikė CPK 141 straipsnio, nes ieškovas patikslintu ieškiniu tik padidino ieškinio reikalavimą, kas nėra laikoma ieškinio dalyko pakeitimu (CPK 41 str. 1 d.). Teismas pagrįstai sprendė, jog draudiminė apsauga buvo sustabdyta, nes kartu su atsiliepimu į ieškinį yra pateikti dokumentai, patvirtinantys pranešimų išsintimą ieškovui. Be to, ieškovas kreipėsi į teismą praleidęs ieškinio senaties terminą (CK 1.124 str. 7 d.).
16Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
17Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino surinktus įrodymus, nustatė bylos aplinkybes, o taip pat suklydo taikydamas teisės normas ir dėl to neteisingai išnagrinėjo šią bylą (CPK 263 str.).
18Dėl draudimo išmokos priteisimo
19Kaip buvo minėta, ginčo šalys 2005 m. sausio 12 d. sudarė draudimo sutartį, kuria buvo apdrausta ieškovui priklausanti transporto priemonė. Šis automobilis 2005 m. gruodžio 10 d. buvo pavogtas, todėl ieškovas pareikalavo, kad atsakovas sumokėtų draudimo išmoką. Atsakovas atsisakė tai padaryti, nurodydamas, jog draudiminio įvykio metu draudimo apsauga pagal ginčo sutartį buvo sustabdyta (Draudimo įstatymo 80 str.). Šiuos teiginius atsakovas grindė nurodydamas, jog ieškovas laiku nesumokėjo draudimo įmokos pagal minėtą sutartį, todėl atsakovas 2005 m. liepos 1 d. raštu informavo ieškovą, kad iki 2005 m. liepos 12 d. turi būti sumokėta trečioji įmokos dalis, o 2005 m. rugsėjo 27 d. raštu - kad per 15 dienų nesumokėjus įmokos dalies, draudimo apsauga bus sustabdyta. Atsakovas teigė, jog ir po šių pranešimų ieškovas įmokos nesumokėjo ir atsakovas 2005 m. spalio 10 d. raštu jam pranešė, kad draudimo apsauga sustabdyta nuo 2005 m. spalio 10 d. Ieškovas su tokiais atsakovo teiginiais nesutiko, nurodydamas, jog raštą, kuriuo atsakovas pranešė apie draudimo apsaugos sustabdymą, gavo tik 2005 m. gruodžio 28 d.
20Tarp šalių nėra ginčo, jog ieškovas iš tiesų laiku nesumokėjo draudimo įmokos pagal ginčo draudimo sutartį, tačiau šalys nesutaria dėl to, ar buvo ir kada buvo išsiųstas ieškovui įspėjimas apie draudimo apsaugos sustabdymą, jei įmoka nebus sumokėta: atsakovas teigia, kad jis tokį įspėjimą išsiuntė ieškovui 2005 m. rugsėjo 27 d., o 2005 m. spalio 10 d. raštu pranešė, kad draudimo apsauga sustabdyta nuo 2005 m. spalio 10 d., tuo tarpu ieškovas nurodo, kad raštą, kuriuo atsakovas pranešė apie draudimo apsaugos sustabdymą, gavo tik 2005 m. gruodžio 28 d. Taigi nagrinėjamu atveju ginčas iš esmės yra kilęs dėl atsakovo įspėjimo bei pranešimo apie draudimo apsaugos sustabdymą siuntimo ieškovui fakto ir laiko.
21Teismas konstatavo, jog atsakovas 2005 m. rugsėjo 27 d. raštu informavo ieškovą apie nesumokėtą draudimo įmokos dalį ir nurodė, kad nesumokėjus įmokos dalies per 15 dienų, draudimo apsauga bus sustabdyta, o 2005 m. spalio 10 d. raštu informavo ieškovą, kad nesumokėjus draudimo įmokos dalies draudimo apsauga sustabdyta nuo 2005 m. spalio 10 d. Tuo remdamasis, teismas laikė įrodytu, jog draudiminis įvykis įvyko draudimo apsaugai pagal ginčo sutartį esant sustabdytai ir, pritaikęs Draudimo įstatymo 80 straipsnio pirmosios dalies nuostatas, ieškinį atmetė.
22Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, jog apeliantas teisingai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė teisiškai reikšmingų faktinių bylos aplinkybių, padarė neteisingas ir nepagrįstas išvadas. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje nėra pakankamai duomenų, pagrindžiančių atsakovo teiginius apie minėtų 2005 m. rugsėjo 27 d. ir 2005 m. spalio 10 d. raštų ieškovui siuntimą, todėl teismas neturėjo pagrindo atmesti ieškinį.
23Nurodytoje Draudimo įstatymo 80 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtinta, kad draudėjui nesumokėjus draudimo įmokos ar jos dalies draudimo sutartyje numatytu laiku, draudikas apie tai privalo pranešti draudėjui raštu, nurodydamas, jog per 15 dienų nuo pranešimo gavimo draudėjui nesumokėjus draudimo įmokos ar jos dalies draudimo apsauga bus sustabdyta ir atnaujinta tik draudėjui sumokėjus draudimo įmoką ar jos dalį. Taip pat įstatymas numato, kad jei draudimo sutartyje nenustatytas kitoks pranešimų siuntimo būdas, preziumuojama, jog draudėjas gavo draudimo pranešimą, išsiųstą paštu, praėjus protingam terminui po jo išsiuntimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. lapkričio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-600/2006 yra išaiškinęs, jog draudėjui nesumokėjus draudimo įmokos ar jos dalies šalių sutartyje nustatytu terminu ir draudikui nusprendus pasinaudoti sustabdymo teise, draudimo sutartis ir draudiminė apsauga galioja, kol draudėjas gauna draudiko pranešimą ir dar 15 dienų po šio pranešimo gavimo dienos. Kasacinės instancijos teismas taip pat nurodė, kad tam, jog draudiminė apsauga būtų sustabdyta, draudikas privalo įrodyti, kad išsiuntė draudėjui pranešimą, o šio pranešimo gavimas pagal nurodytos normos taisyklės preziumuojamas. Įstatymas nenumato draudikui prievolės siųsti draudėjui dar vieną pranešimą apie draudimo apsaugos sustabdymą, jei išsiuntus įspėjimą įmoką vis tiek nėra sumokama. Taigi nagrinėjamoje byloje yra svarbu nustatyti ar ieškovas (draudėjas) buvo informuotas, jog atsakovas (draudikas) nusprendė pasinaudoti draudiminės apsaugos sustabdymo teise ir kad po 15 dienų nuo pranešimo gavimo jam priklausantis automobilis ( - ) valstybinis Nr. ( - ) (draudimo polisas (sutartis) Nr. 710-851-168489) neteks draudiminės apsaugos, tai yra, ar atsakovas išsiuntė 2005 m. rugsėjo 27 d. įspėjimą ieškovui.
24Teisėjų kolegija sprendžia, jog byloje nėra pakankamai duomenų, leidžiančių vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą. Kaip matyti iš atsakovo Lietuvos apeliaciniam teismui pateiktų įrodymų, atsakovas dėl priminimų, įspėjimų ir kitų dokumentų spausdinimo bei perdavimo siųsti paštui buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB ,,Itella Information“ (t. 2, b. l. 72, 73, 76). Iš šios paslaugų teikimo sutarties priedo Nr. 6 matyti, kad siunčiami laiškai būdavo žymimi indeksais, nurodančiais laiško tipą: indeksu 3 buvo žymimi raginimai, o 5 – sustabdymai (t. 2, b. l. 79). Taigi šie įrodymai leidžia daryti išvadą, jog atsakovas savo klientams siuntė ne vien įspėjimus (raginimus), bet ir pranešimus apie draudiminės apsaugos sustabdymą. Atsakovas, grįsdamas savo teiginius, kad 2005 m. rugsėjo 27 d. išsiuntė ieškovui įspėjimą, jog nesumokėjus įmokos pagal ginčo draudimo sutartį Nr. 710-851-168489 bus sustabdyta draudiminė apsauga, pateikė teismui UAB ,,Intella Information“ parengtą sąrašą laiškų, kuriuos ši bendrovė, pagal minėtą paslaugų teikimo sutartį perdavė AB Lietuvos paštui išsiųsti registruotu paštu (t. 2, b. l. 81-83). Taip pat atsakovas pateikė ir sąrašus registruotų laiškų, pateiktų Vilniaus PPC (t. 2, b. l. 84-99). Pagal minėtos UAB ,,Intella Information“ pateiktus duomenis, ieškovui 2005 m. rugsėjo 27 d. turėjo būti išsiųsti trys laiškai: du įspėjimai dėl draudimo polisų Nr. 6045 bei ginčo poliso Nr. 168489 ir vienas pranešimas dėl poliso Nr. 174674 draudimo apsaugos sustabdymo (t. 2, b. l. 82). Tačiau iš minėtų registruotų laiškų, perduotų Vilniaus PPC, sąrašo matyti, kad ieškovui rugsėjo mėnesį buvo siųstos tik dvi siuntos: Nr. 39571 bei Nr. 39700 (t. 2, b. l. 86-88). Ieškovas pateikė teismui 2005 m. rugsėjo 27 d. atsakovo raštą, kuriuo pranešta apie draudimo apsaugos sustabdymą pagal draudimo polisą Nr. 174674, siuntos Nr. 39571 (t. 1, b. l. 122). Taigi galima spręsti, kad vienas iš 2005 m. rugsėjo 27 d. siųstų raštų buvo šis raštas dėl draudimo apsaugos pagal polisą Nr. 174674 sustabdymo. Taigi šie įrodymai vienareikšmiai nepatvirtina atsakovo teiginių, kad 2005 m. rugsėjo 27 d. jis ieškovui išsiuntė įspėjimą (raginimą) dėl apie ginčo draudimo apsaugos sustabdymą tuo atveju, jeigu nebus sumokėta įmoka, nes kaip minėta, paties atsakovo pateikti duomenys apie tai, kiek tą dieną buvo siųsta laiškų, nesutampa: UAB ,,Intella Information“ duomenimis turėjo būti siųsti du įspėjimai, o pagal Vilniaus PPC sąrašą – buvo siųstos dvi siuntos. Viena iš jų jau yra identifikuota, tačiau byloje nėra pakankamai duomenų, leidžiančių identifikuoti minėtos siuntos Nr. 39700 turinį. Atsakovo teigimu, tai buvo įspėjimas apie draudimo apsaugos sustabdymą pagal ginčo sutartį Nr. 168489, šio rašo kopiją atsakovas teismui pateikė (t. 1, b. l. 61). Tačiau, ant šio rašto nėra nurodytas siuntos numeris, be to paties atsakovo pateikti duomenis neleidžia atsakyti į klausimą, ar minėtą dieną buvo siųsti du, ar vienas įspėjimas, todėl nėra pagrindo neginčijamai konstatuoti, kad 2005 m. rugsėjo 27 d. ieškovui buvo išsiųstas įspėjimas dėl ginčo sutarties draudimo apsaugos sustabdymo, jei nebus sumokėta įmoka (CPK 185 str.).
25Teisėjų kolegija laiko, kad kita byloje esanti medžiaga, iš kurios matyti neatitikimai dėl kitų atsakovo siuntų ieškovui, tik patvirtina išvadą, jog atsakovo pateikti įrodymai nėra pakankamai patikimi. Atsakyme į ieškovo pretenziją atsakovas nurodė, kad 2005 m. spalio 10 d. išsiuntė ieškovui raštišką pranešimą apie draudimo apsaugos sustabdymą pagal ginčo sutartį Nr. 710-851-168489, byloje yra ir atsakovo pateikta 2005 m. spalio 10 d. rašto dėl apsaugos sustabdymo pagal ginčo sutartį kopija (t. 1, b. l. 63). Tačiau, kaip matyti iš UAB ,,Itella Information“ išsiustų atsakovo raštų suvestinės, 2005 m. spalio 10 d. siųstas tik vienas raštas dėl draudimo apsaugos pagal polisą Nr. 6045 sustabdymo (t. 2, b. l. 82), o pagal minėtą sąrašą laiškų, kurie buvo perduoti Vilniaus PPC iki spalio 11 d., buvo siųsta tik viena siunta Nr. 15550, kurios identifikuoti nėra galimybės. Šios aplinkybės neleidžia daryti vienareikšmę išvadą, kad ši siunta tai iš tiesų buvo raštas pagal ginčo sutartį.
26Atsakyme į ieškovo pretenziją atsakovas nurodė, kad 2005 m. gruodžio 20 d. ieškovui išsiuntė pranešimą, kad išmoka už pavogtą automobilį nebus mokama (t. 1, b. l. 13). Byloje yra atsakovo pateikta šio rašto kopija (t. 1, b. l. 68). Tačiau pagal atsakovo siustų laiškų suvestinę matyti, jog 2005 m. gruodžio 20 d. jokie laiškai iš UAB ,,Itella Information“ perduoti nebuvo (t. 2, b. l. 82). Pagal Vilniaus PPC perduotų laiškų sąrašą, 2005m. gruodžio mėnesį buvo siųstos dvi siuntos Nr. 32678 ir Nr. 32465 (t. 2, b. l. 93-95). Pagal siuntos numerius galima identifikuoti, kad siunta Nr. 32678 buvo atsakovo 2005 m. gruodžio 28 d. raštas ieškovui, įspėjantis, jog nesumokėjus draudimo įmokos, draudimo apsauga pagal ginčo polisą Nr. 168489 bus sustabdyta (t. 1, b. l. 8). Tuo tarpu siunta Nr. 32465 identifikuotina kaip atsakovo 2005 m. gruodžio 28 d. ieškovui siųstas įspėjimas dėl sustabdymo draudimo apsaugos pagal draudimo sutartį Nr. 193273 (t. 1, b. l. 125). Beje, aplinkybę, kad buvo siųstas pastarasis raštas, patvirtina ir UAB ,,Itella Information“ perduotų siuntų sąrašas. Tačiau pagal šį sąrašą 2005 m. gruodžio 28 d. buvo siųsti tik du laiškai – vienas aptartasis, o kitas – įspėjimas dėl poliso Nr. 192660. Ieškovas pateikė teismui šio poliso kopiją, kas patvirtina, jog jis gavo šią siuntą (t. 1, b. l. 124). Tai dar vienas neatitikimas tarp byloje esančių dokumentų, liudijančių šalių susirašinėjimą. Be to, nors ieškovas pateikė atsakovo 2005 m. gruodžio 20 d. raštą dėl nesumokėjimo pagal polisą Nr. 193604 (t. 1, b. l. 123), tačiau, kaip minėta, pagal UAB ,,Itella Information“ duomenis šią dieną ieškovui niekas nebuvo siųsta, o pagal Vilniaus PPC perduotų laiškų suvestinę dvi gruodžio mėnesio siuntos jau yra identifikuotos ir nė viena iš jų nėra raštas dėl poliso Nr. 193604. Dėl paminėto apeliantas teisus teigdamas, kad atsakovas nepaneigė jo tvirtinimo, jog įspėjimas dėl draudimo apsaugos sustabdymo pagal minimą draudimo sutartį, jam buvo atsiųstas tik po draudiminio įvykio, tai yra po 2005 m. gruodžio 20 d. (t. 1, b. l. 8).
27Esant tokioms aplinkybėms, kai esminis dalykas, leidžiantis atsakyti į klausimą, ar draudimo apsauga buvo sustabdyta draudiminio įvykio metu, yra įspėjimo apie tai išsiuntimo ieškovui faktas, o atsakovo vedama siunčiamų dokumentų apskaita yra nepakankamai tvarkinga ir neduoda pagrindo vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą, būtina atsižvelgti į tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių specifiką. Kaip ne kartą yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, draudimo sutartis yra ne tik rizikos, tačiau ir fiduciarinė sutarties, tai yra sutartis, kurios šalis sieja tarpusavio pasitikėjimu grindžiami santykiai, draudimo sutarties šalių santykiuose, be kitų bendrųjų prievolių vykdymo principų, yra ypač svarbus draudimo sutarties šalių bendradarbiavimo (kooperavimosi) principas, pagal kurį šalys privalo padėti įgyvendinti viena kitai savo teises ir vykdyti pareigas (CK 6.38 str.). Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija yra pažymėjusi, jog draudikas, kuriam draudimo veikla yra profesinė, privalo paaiškinti draudėjui ne tik dėl draudimo įmokos mokėjimo terminų, mokėjimo tvarkos, tačiau taip pat ir dėl šios įmokos nesumokėjimo nustatytais terminais teisinių pasekmių. Atsižvelgiant į draudiko veiklos specifiką ir draudimo sutarties kaip rizikos sutarties pobūdį, draudimo kompanija prisiimtos rizikos gali atsisakyti tik tuo atveju, jei neginčijamai įrodo, jog maksimaliai tinkamai vykdė savo veiklą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-797/2003, 2006 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-600/2006).
28Nagrinėjamu atveju tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad ieškovas pažeidė savo prievolę mokėti draudimo įmokas draudimo sutartyje nustatytais terminais. Tačiau iš nurodytų aplinkybių akivaizdu, kad atsakovas nepateikė pakankamai įrodymų, leidžiančių konstatuoti, jog jis prieš draudiminį įvykį nurodė jam dėl prievolių nevykdymo galinčias atsirasti teisines pasekmes, tai yra draudimo apsaugos sustabdymą. Dėl to laikytina, kad atsakovas netinkamai vykdė savo bendradarbiavimo pareigą.
29Šių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, kurią civiliniame procese leidžiama taikyti. Ši taisyklė, kaip žinoma, yra grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvada apie fakto buvimą civiliniame procese gali būti padaroma ir tada, kai išlieka tam tikros abejonės, tačiau įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina, jog šis faktas buvo, nei, kad jo nebuvo (CPK 185 str.). Nagrinėjamu atveju, išvadą, jog labiau tikėtina, kad draudimo apsauga nebuvo sustabdyta, patvirtina ir bendras ginčo šalių elgesys. Nors atsakovas nurodė, kad pagal ginčo sutartį ieškovas turėjo mokėti pirmą įmokos dalį iki 2005 m. sausio 15 d., antrą – iki 2005 m. balandžio 12 d., trečią – iki 2005 m. liepos 12 d., ketvirtą - iki 2005 m. spalio 12 d., o sumokėjo tik pirmą dalį 2005 m. rugpjūčio 31 d. Nepaistant to, atsakovas nepateikė jokių duomenų, jog būtų reagavęs į tokį neatsiskaitymą iš karto po jo atsiradimo (CPK 178 str.). Be to, 2006 m. vasario 10 d., tai yra praėjus porai mėnesių po draudimo įvykio, šalys sudarė skolų suderinimo aktą, kuriame taip pat yra užfiksuota ieškovo skola pagal ginčo draudimo polisą Nr. 168489 (t. 1, b. l. 9). Šio rašytinio įrodymo patikimumo atsakovas neginčijo. Ieškovo atstovas apeliacinės instancijos teismui paaiškino, kad (t. 2, b. l. 43 – 45) bendrovė su šia atsakovu bendradarbiavo nuo 1995 m., joje buvo apdrausti automobiliai, kitas turtas, buvo sudaryta apie 30 sutarčių, pagal susiklosčiusią tvarką atsakovas primindavo ieškovui dėl įmokų įsiskolinimų ir bendrovės buhalterija apmokėdavo. Ieškovo atstovai teigė, kad atsakovui buvo naudinga turėti tokį klientą, todėl buvo daromos nuolaidos. Net po draudiminio įvykio tarp šalių buvo derinami klausimai, susiję su ginčo draudimo sutartimi.
30Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šias aplinkybes bei į anksčiau išdėstytą draudimo teisinių santykių specifiką, sprendžia, jog pats atsakovas savo elgesiu leido ieškovui pagrįstai tikėtis, kad net neatsiskaičius laiku pagal draudimo sutartį, draudimo apsauga galioja, todėl ginčo draudiminio įvykio rizika tenka draudimo verslo profesionalui atsakovui, kuris ir yra atsakingas už aiškų teisinių santykių įforminimą bei skaidrumą (CPK 185 str.).
31Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kilus ginčui dėl to, ar prieš įvykstant draudiminiam įvykiui ieškovui buvo išsiųstas įspėjimas apie draudimo apsaugos sustabdymą, bei nesant neginčijamų įrodymų apie tai, jog toks įspėjimas iš tiesų buvo išsiųstas, nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas įvykdė Draudimo įstatymo 80 straipsnyje nurodytos sąlygos ir pirmosios instancijos teismas neteisingai laikė, kad yra pagrindas ieškinį netenkinti dėl draudimo apsaugos sustabdymo (CPK 263 str. 1 d.). Dėl to, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas ieškovo reikalavimas priteisti draudimo išmoką, naikintina, šioje dalyje priimtinas naujas sprendimas ir, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl draudimo išmokos dydžio, ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo 168 000 Lt draudimo išmoką tenkintinas (CK 6.38, 6.987 str., Draudimo įstatymo 81 str., Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr.030 2.1.1.9, 10.1.1 p.).
32
33Dėl palūkanų priteisimo
34Ieškovas patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 12 600 Lt palūkanų. Šį reikalavimą grindė CK 6.210 straipsnio nuostatomis, nurodydamas, jog draudimo išmokos yra piniginė prievolė, o atsakovas draudimo taisyklėse nustatytu terminu šios išmokos nesumokėjo.
35Teisėjų kolegija atmeta šį ieškovo reikalavimą. Iš tiesų, pagal CK 6.210 straipsnio nuostatas, skolininkas, praleidęs terminą įvykdyti piniginę prievolę, turi mokėti palūkanas. Tačiau nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija laiko, kad nėra pagrindo atsakovui taikyti šių sutarties neįvykdymo teisinių pasekmių. Visų pirma, kaip buvo paminėta šioje nutartyje anksčiau, nagrinėjamam ginčui kilti turėjo įtakos paties ieškovo elgesys: nors nėra ginčo dėl to, kad savo prievoles pagal draudimo sutartį jis privalo vykdyti ir laiku mokėti draudimo įmokas, šios pareigos jis tinkamai nevykdė. Byloje nėra ginčo dėl to, jog pats ieškovas vėluodavo mokėti draudimo įmokas. Todėl šio ieškovo reikalavimo priteisti palūkanas patenkinimas prieštarautų šalių lygiateisiškumo, sąžiningumo, protingumo bei teisingumo principams (CK 1.5 str.). Antra, šios palūkanos atlieka kompensavimo, o ne mokėjimo funkciją, tuo tarpu ieškovas teismui nepateikė įrodymų, jog dėl draudimo išmokos nesumokėjimo jis yra patyręs realių nuostolių.
36Esant paminėtoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovo atžvilgiu nėra pagrindo taikyti CK 6.210 straipsnio nuostatas.
37Dėl ieškinio senaties taikymo
38Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą. Teismas nustatė, kad atsakovas 2005 m. gruodžio 20 d. raštu informavo ieškovą apie atsisakymą sumokėti draudimo išmoką už pavogtą automobilį, šį raštą atsakovas registruotu paštu išsiuntė 2005 m. gruodžio 28 d., todėl, teismo nuomone, ieškovas jį turėjo gauti 2006 m. sausio 2 d. ir sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškinys teismui pateiktas 2007 m. balandžio 13 d., teismas sprendė, kad ieškovas praleido sutrumpintą vienerių metų senaties terminą (CK 1.125 str. 7 d.).
39Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas ieškinio senaties terminą taikė neatsižvelgdamas į šio instituto tikslus, esmė bei paskirtį, pažeisdamas teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principus, todėl teismo sprendimas šioje dalyje naikintinas, priimtinas naujas sprendimas ir atsakovo prašymas taikyti ieškinio senaties terminą atmestinas (CK 1.5 str., CPK 185 str.).
40Ieškinio senatį reglamentuojančios teisės normos, kaip ir visos teisinės taisyklės, negali būti taikomos formaliai, neatsižvelgiant į šio instituto tikslus bei neįvertinus konkrečios byloje susiklosčiusios situacijos. Ieškinio senaties instituto tikslas – sudaryti realią galimybę asmeniui apginti savo pažeistą teisę, užtikrinti civilinių santykių stabilumą ir užkirsti kelią begaliniam bylinėjimuisi, skatinti asmenį kuo greičiau ginti savo pažeistą teisę. Tačiau šie tikslai negali paneigti sąžiningo asmens teisės kreiptis į teismą pažeistų teisių gynybos. Kaip matyti iš CK 1.127 straipsnio, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kuria asmuo sužinojo, arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. taigi teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ieškinio senaties termino pradžia, nusakoma ne objektyviu, o subjektyviu momentu, nes teisė ginti savo pažeistas teises asmuo gali įgyvendinti tik žinodamas, kad jos yra pažeistos. Taigi kiekvieną kartą taikant ieškinio senaties institutą, turi būti įvertintas ginčo šalių elgesys, subjektyviai ieškovo suvokiamos galimybės ginti savo teises, jo sąžiningumas bei būtinybės kreiptis į teismą suvokimas.
41Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog ieškovas atsakovo atsisakymą mokėti draudimo išmoką turėjo gauti 2006 m. sausio pradžioje, tačiau teismas neįvertino kitų reikšmingų aplinkybių (CPK 185 str.). Kaip jau buvo minėta anksčiau šiame sprendime, tarp šalių susiklosčiusiems santykiams buvo būdinga tai, jog atsakovas toleruodavo vėluojančias ieškovo draudimo įmokas, susirašinėjimo apskaita buvo vedama nepakankamai tvarkingai. Taip pat buvo nustatyta, jog net po atsakovo atsisakymo sumokėti draudimo išmoką šalys dėl šio klausimo derėjosi, 2006 m. vasario 10 d. buvo sudariusios skolų suderinimo aktą, kuriame aptarė ir ieškovo įsiskolinimą pagal ginčo sutartį. Taip pat nepaneigti apelianto skunde nurodyti argumentai, jog tik nepavykus deryboms ir negavęs konkretaus atsakymo iš atsakovo, jis pateikė 2006 m. spalio 20 d. pretenziją dėl draudiminės išmokos išmokėjimo pagal ginčo draudimo sutartį (t. 1, b. l. 10). Taip pat apeliantas nurodė, jog negavęs atsakovo atsakymo, 2006 m. lapkričio 24 d. išsiuntė pakartotinę pretenziją dėl draudimo išmokos sumokėjimo pagal ginčo sutartį (t. 1, b. l. 11). Ir tik 2006 m. lapkričio 27 d. atsakovas atsiliepė į ieškovo pretenziją, nurodydamas, jog draudiminio įvykio metu draudimo apsauga buvo sustabdyta, todėl atsakovas neprivalo mokėti draudimo išmokos (t. 1, b. l. 12).
42Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą. Bylos medžiaga patvirtina, jog ieškovas sąžiningai stengėsi išspręsti ginčą nesikreipiant į teismą, atsakovas šiose derybose dalyvavo, todėl galima konstatuoti, kad tik nepavykus deryboms ir gavęs iš atsakovo 2006 m. lapkričio 27 d. atsakymą į pretenziją, ieškovas subjektyviai galėjo suvokti, jog atsakovas nesiruošia išmokėti draudimo išmokos, kuri, ieškovo nuomone, turi būti sumokėta, ir kreiptis į teismą dėl šių teisių gynybos. Ieškinys paduotas, kaip minėta, 2007 m. balandžio 12 d., tai yra nepraleidus CK 1.125 straipsnio septintojoje dalyje įtvirtinto sutrumpinto vienerių metų ieškinio senatis termino. Kartu, teisėjų kolegija pažymi, jog CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismui pripažinus kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje teismas, spręsdamas dėl minimo termino pabaigos teisinių pasekmių taikymo, nesvarstė klausimo dėl šio termino praleidimo priežasčių, nors pagal susiformavusią teismų praktiką tai privalo daryti ex fficio. Pagal šioje byloje nustatytas ir anksčiau išdėstytas aplinkybes, net ir konstatavus senaties termino praleidimą, teismas turėjo pagrindą šį terminą atnaujinti.
43Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų
44Iš apeliacinio skundu turinio matyti, kad kiti apelianto nurodyti argumentai iš esmės yra susiję su procesinių teisės normų pažeidimais. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 246 straipsnio pirmąją dalį, 141 straipsnio trečiąją dalį bei CPK 231 straipsnio penktąją dalį. Apelianto nuomone, šie civilinio proceso teisės normų pažeidimai lėmė nepilną bylos išnagrinėjimą, buvo pažeistos ieškovo teisės išsakyti savo poziciją ir pan. Dėl to apeliantas prašė grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
45Kaip žinoma, CPK 327 straipsnis reglamentuoja apeliacinės instancijos teismo teisę panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Apeliacinės instancijos teismas tikrinta ne tik pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą, tačiau ir pagrįstumą, taigi apeliacinės instancijos teisme gali būti nagrinėjami ne tik teisės, tačiau iš fakto klausimai. Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, jog nėra CPK 327 straipsnyje nustatytų pagrindų, įpareigojančių apeliacinės instancijos teismą perduoti bylą nagrinėti iš naujo. Atsižvelgdama į tai, bei vadovaujamasi proceso ekonomiškumo bei koncentruotumo principais, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija šioje byloje 2008 m. birželio 3 d. nutartimi pasiūlė šalims pateikti papildomus bylai reiškimus įrodymus, kurie buvo išanalizuoti teismo posėdžio metu. Taigi buvo suteikta galimybė abiem bylos šalims išdėstyti savo pozicijas, pateikti visus jų argumentus pagrindžiančius įrodymus, atsikirsti į priešingos šalies teiginius ir t. t. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, bei į tai, jog buvo nustatytas pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą bei priimti naują sprendimą remiantis kitais apelianto skunde nurodytais motyvais, teisėjų kolegija sprendžia, kad apelianto skunde nurodyti pirmosios instancijos teismo, apelianto nuomone, padaryti procesiniai pažeidimai nėra reikšmingi ir nėra tikslinga juos nagrinėti bei dėl jų pasisakyti (CPK 329 str.).
46Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija iš dalies patenkina ieškovo UAB ,,Baltijos autocentras“ apeliacinį skundą, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikina kaip neteisėtą bei nepagrįstą, priima naują sprendimą ir ieškovo UAB ,,Baltijos autocentras“ ieškinį atsakovui UADB ,,Ergo Lietuva“ patenkina iš dalies, tai yra priteisia ieškovui iš atsakovo 168 000 Lt draudimo išmoką. Taip pat tenkinamas ieškovo reikalavimas dėl priteisimo 6 procentų dydžio metinių palūkanų nuo priteistos 168 000 Lt draudimo išmokos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, tai yra nuo 2007 m. balandžio 13 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d.). Kita ieškinio dalį atmetama (CPK 263 str., 329 str. 1 d.).
47Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
48Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str.). Nagrinėjamu atveju turi būti sprendžiamas klausimas dėl žyminio mokesčio, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, bei išlaidų, turėtų advokato pagalbai apmokėti, atlyginimo (CPK 88 str.).
49Kaip matyti iš šio sprendimo, teisėjų kolegija apeliacinį skundą patenkina iš dalies: panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą, priima naują sprendimą ir ieškinį patenkina iš dalies (CPK 326 str. 1 d. 2 p.). Atsižvelgiant į tai, pagal CPK 93 straipsnio nuostatas, ieškovui turi būti atlyginamos jo turėtos bylinėjimosi išlaidos tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose, proporcingai patenkinto reikalavimo dydžiui. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas ieškiniu prašė priteisti 180 600 Lt, šiuo sprendimu priteista 168 000 Lt. Taigi buvo patenkinta apie 93 procentus ieškinio. Proporcingai šiam dydžiui turi būti tarp šalių paskirstomos bylinėjimosi išlaidos.
50Ieškovas sumokėjo 4612 Lt žyminio mokesčio už ieškinį bei 4612 Lt šio mokesčio už apeliacinį skundą, tai yra iš viso sumokėjo 9224 Lt (t. 1, b. l. 24, 25, 31, 129), todėl iš atsakovo priteistina ieškovui 93 procentai šios sumos, tai yra 8578 Lt (CPK 88, 93 str.1225+700).
51Apeliacinės instancijos teismui ieškovas pateikė įrodymus, jog patyrė 2500 Lt išlaidų advokato pagalbai (t. 2, b. l. 40), todėl iš atsakovo priteistina ieškovui 93 procentai šios sumos, tai yra 2325 Lt (CPK 98 str.). Taip pat ir atsakovas pateikė teismui duomenis, kad turėjo 1925 Lt išlaidų advokato pagalbai (t. 2, b. l. 41, 42, 100, 101). Atsakovui ieškovas turėtų grąžinti 7 procentus šios sumos, tai yra 135 Lt. Atsižvelgiant į tai, ieškovui priteistina suma mažintina iki 2190 Lt.
52Teisėjų kolegija, remdamasi CPK 88, 93 straipsniais bei atsižvelgdama į bylos pobūdį bei į tai, kad didžioji dalis ieškinio buvo patenkinta, priteisia iš atsakovo valstybei 82,15 Lt išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginti (t. 1, b. l. 1, t. 2, b. l. 17).
53Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 2 punktu,
Nutarė
54Ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Baltijos autocentras“ apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
55Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 4 d. sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą ir ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Baltijos autocentras“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei draudimo bendrovei ,,Ergo Lietuva“ patenkinti iš dalies.
56Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės draudimo bendrovės ,,Ergo Lietuva“ (įmonės kodas 110012799) ieškovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Baltijos autocentras“ (įmonės kodas 141996531) 168 000 Lt (vienas šimtas šešiasdešimt aštuoni tūkstančiai litų) draudimo išmoką.
57Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės draudimo bendrovės ,,Ergo Lietuva“ ieškovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Baltijos autocentras“ 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 168 000 Lt draudimo išmokos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2007 m. balandžio 13 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
58Kitą ieškinio dalį atmesti.
59Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės draudimo bendrovės ,,Ergo Lietuva“ ieškovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Baltijos autocentras“ 8578 Lt (aštuoni tūkstančiai penki šimtai septyniasdešimt aštuoni litai) žyminį mokestį.
60Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės draudimo bendrovės ,,Ergo Lietuva“ ieškovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Baltijos autocentras“ 2190 Lt (du tūkstančiai šimtas devyniasdešimt litų) atstovavimo išlaidoms atlyginti.
61Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės draudimo bendrovės ,,Ergo Lietuva“ valstybei 82,15 Lt (aštuoniasdešimt du litai 15 ct) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginti.