Byla 2A-1179-258/2012
Dėl praleisto įstatymų nustatyto termino nuosavybės teises į žemę patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimo ir juridinę reikšmė turinčio fakto nustatymo

1Vilniaus apygardos teismo teisėja Rita Kisielienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo M. M. apeliacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo M. M. pareiškimą dėl praleisto įstatymų nustatyto termino nuosavybės teises į žemę patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimo ir juridinę reikšmė turinčio fakto nustatymo,

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3Pareiškėjas M. M. prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad B. K., miręs ( - ), iki nacionalizacijos ( - ) nuosavybės teise valdė 20 ha žemės sklypą, kurio vieta ir ribos pažymėtos ( - ) B. K. turėtos žemės sklypo ribų plane; atnaujinti pareiškėjui M. M. LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d. nustatytą terminą pateikti atsakingai institucijai dokumentus, patvirtinančius, kad B. K. iki nacionalizacijos ( - ) nuosavybės teise valdė 20 ha žemės sklypą, kurio vieta bei ribos pažymėtos ( - ) B. K. turėtos žemės sklypo ribų plane.

4Nurodė, kad pareiškėjo senelis B. K. iki nacionalizacijos ( - ) nuosavybės teise valdė 20 ha žemės sklypą. Po B. K. mirties jo turtą paveldėjo sutuoktinė E. K., kuri 1991-10-22 Švenčionių rajono Sarių apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą atkurti nuosavybę į 20 ha žemės plotą. E. K. vardu buvo atkurta nuosavybė į 20,16 ha žemės plotą. E. K. mirus, jos turtą paveldėjo R. K. bei pareiškėjo motina E. M., kuriai mirus, jos turtą paveldėjo pareiškėjas. Todėl jis reiškia prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į senelio valdytą nekilnojamąjį turtą. Nei E. K., nei pareiškėjo motina E. M. nežinojo, kad be žemės, į kurią atkurtos nuosavybės teisės, B. K. valdė dar 20 ha žemės sklypą. Šią aplinkybę pareiškėjui po tėvo laidotuvių pasakė E. K. Archyve neišlikę duomenys apie B. K. valdytą 20 ha žemės sklypą, tačiau šią aplinkybę patvirtina liudytojų E. K. ir J. F. parodymai, kad, kaip ir kiti kaimo gyventojai, pareiškėjo senelis žemę 1930- 1940 m. įsigijo iš pono V. I. D. Aplinkybė, kad minėtas asmuo turėjo žemės ir galėjo ją parduoti, patvirtinama iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo gautais dokumentais. Nustačius juridinę reikšmę turintį faktą, pareiškėjas prašė atnaujinti terminą pateikti atsakingai institucijai B. K. nuosavybės teisę įrodančius dokumentus, kadangi pareiškėjas šį terminą praleido dėl svarbių priežasčių - tik 2009 m. sužinojo apie tai, kad jo senelis B. K. valdė žemę, į kurią neatkurtos nuosavybės teisės, todėl įstatyme nustatytu terminu suinteresuotai institucijai pateikti nuosavybės teisę įrodančius dokumentus neturėjo galimybės.

5Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašė pareiškimo netenkinti, nes nėra įrodymų apie tai, jog terminas pateikti B. K. nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus praleistas dėl svarbių priežasčių. B. K. sutuoktinė E. K. turėjo žinoti apie jos sutuoktiniui nuosavybės teise priklausiusią žemę ir galėjo pateikti nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus, todėl mano, kad terminas praleistas dėl subjektyvių priežasčių. Taip pat nurodė, kad negauta įrodymų apie tai, jog pareiškėjo senelis B. K. iki nacionalizacijos valdė dar 20 ha žemės. Liudytojai iki nacionalizacijos buvo tokio amžiaus, kad negalėjo prisiminti apie B. K. nuosavybės teisėmis valdytą žemę, be to, jie negali geriau žinoti padėties už B. K. sutuoktinę E. K., kuri pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo tik į 20 ha žemės plotą.

6Suinteresuotas asmuo R. K. prašė pareiškimą patenkinti. Nurodė, kad jam žinoma, jog motina E. K. ganė už upės gyvulius, sodino daržus, tačiau negalėjo paaiškinti, ar tai buvo iki nacionalizacijos ar po jos. Suinteresuotas asmuo taip pat paaiškino, kad, atkuriant nuosavybės teises į tėvo valdytą žemę, apie tai, kad tėvas turėjo dar 20 ha žemės, niekam nesakė.

7II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8Švenčionių rajono apylinkės teismas 2011 m. liepos 29 d. sprendimu netenkino M. M. pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad B. K., miręs ( - ), iki nacionalizacijos ( - ) nuosavybės teisėmis valdė 20 ha žemės sklypą, nustatymo ir LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d. nustatyto termino pateikti atsakingai institucijai B. K. nuosavybės teises įrodančius dokumentus atnaujinimo; nusprendė išieškoti iš M. M. 15,30 Lt pašto išlaidų į valstybės biudžetą.

9Teismas konstatavo, kad byloje nėra įrodymų, iš kurių būtų galima konstatuoti faktą apie B. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą žemę. Suinteresuotas asmuo R. K. negalėjo paaiškinti apie jo tėvo nuosavybės teisėmis valdytą žemę, nurodė tik aplinkybę, kad už upės ganydavo gyvulius. Liudytojai E. K. ir J. F. tikslaus B. K. valdyto žemės kiekio nurodyti negalėjo, apie šio asmens iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą žemę nurodė žinantys iš tėvų ir senelių pasakojimų. Be to, šie liudytojai dėl iki nacionalizacijos buvusio jų amžiaus nebūtų galėję tinkamai suprasti, kokiu pagrindu valdoma žemė. Iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo gautuose dokumentuose apie V. I. D. nuosavybės teisėmis valdytą žemę nėra duomenų apie tai, kas nuosavybės teisėmis valdė pareiškėjo nurodytą žemės sklypą 1934-1935 m., kai jis, pagal pareiškėjo ir liudytojų paaiškinimus galėjo būti įsigytas. Įrodymu apie B. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą žemę teismas nepripažino ir 2009-03-27 sklypo, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, vietos apžiūrėjimo akto, nes minėtu aktu tik patvirtinama, į kokį žemės sklypą atkurti nuosavybės teises pageidauja pareiškėjas. Teismas atsižvelgė į tai, kad E. K. prašymą pateikė tik dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 20 ha žemės, nors ji su B. K. susituokė ( - ) m., todėl turėjo gerai žinoti apie sutuoktinio įsigytą ir nuosavybės teisėmis valdomą nekilnojamąjį turtą. Teismas nurodė abejojantis R. K. nurodyta aplinkybe dėl jo žinojimo apie iki nacionalizacijos jo tėvo valdytą žemės kiekį, nes jis teigė nors ir žinojęs apie B. K. valdytą žemę, to niekam nesakęs, į atitinkamas institucijas nesikreipęs. Nenustatęs juridinę reikšmę turinčio žemės valdymo fakto, teismas neatnaujino pareiškėjui LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nustatyto termino dokumentams, patvirtinantiems savininko turėtas nuosavybės teises į pretenduojamą turtą, pateikti.

10III. Apeliacinio skundo argumentai

11Apeliaciniu skundu pareiškėjas M. M. prašė Švenčionių rajono apylinkės teismo 2011-07-29 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškimą tenkinti pilnai. Nurodė, kad priešingai, nei konstatavo pirmos instancijos teismas, R. K. aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, kad jo tėvai turėjo daug žemės ir jog ta žemė buvo už upelio, t.y. ne pačiame rėžiniame ( - ) kaime. J. F. aiškiai nurodė žemės kiekį – B. K. turėtus 20 ha žemės už upės, t.y. būtent ginčo žemę. Aplinkybė, kad J. F. ir E. K. nacionalizacijos metu buvo atitinkamai 4 ir 15 metų, nepaneigia šių liudytojų duotų parodymų teisingumo ir patikimumo. Nors E. K. ir J. F. apie bylai reikšmingas aplinkybes sužinojo iš savo tėvų, senelių, tai nėra pagrindas šių liudytojų parodymus atmesti, nes jie aiškūs, nuoseklūs, neprieštaringi. Byloje nėra jokių kitų įrodymų, kurie būtų pagrindas abejoti šių liudytojų parodymų teisingumu ir patikimumu. Nors liudytoja E. K. parodė, kad ginčo žemę pirko ne B. K., o V. K., tačiau aplinkybė, kuris iš jų pirko žemę nėra svarbi. Reikšminga tik tai, kad nacionalizacijos metu šis žemės sklypas priklausė B. K. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad bylai nėra reikšmingos liudytojų nurodytos aplinkybės, susijusios su padėtimi po nacionalizacijos. Apelianto įsitikinimu, juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymui svarbu, jog E. K. po nacionalizacijos ginčo žemės sklype ganė gyvulius, kirto mišką, nes naudotis sklypu galėjo tik tie asmenys, kurie iki nacionalizacijos buvo šio sklypo savininkai. Teismas nepagrįstai neatnaujino termino nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti. Šiam prašymui tenkinti egzistuoja svarbios priežastys: pareiškėjo senelė buvo senyvo amžiaus ir labai ligota, todėl ji neatsiminė viso iki nacionalizacijos valdyto žemės kiekio, o turto paveldėtojai, įskaitant pareiškėją, apie ginčo žemę nežinojo ir negalėjo žinoti, nes archyviniuose dokumentuose tokių duomenų nėra išlikę, ir pareiškėjas apie tai sužinojo atsitiktinai.

12IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą nuosavybės teisių atkūrimo tikslu. Pareiškėjas nurodė, kad jo senelis B. K. iki nacionalizacijos ( - ) nuosavybės teise valdė 20 ha žemės sklypą. Po jo mirties, turtą paveldėjo sutuoktinė E. K., kuriai mirus, jos turtą paveldėjo R. K. bei pareiškėjo motina E. M. Pastarajai mirus, jos turtą paveldėjo pareiškėjas. Žemę pareiškėjo senelis įsigijo 1930-1940 m. iš pono V. I. D., tačiau pirkimo – pardavimo akto (sutarties) archyvuose nėra išlikę, taip pat nėra išlikusių kitų dokumentų, kurių pagrindu valstybės įgaliotos institucijos galėtų atkurti pareiškėjui nuosavybės teises, todėl būtina nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Pirmos instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, sprendė, kad pareiškėjo prašomam juridiniam faktui nustatyti duomenų nepakanka. Apeliantas su pirmos instancijos teismo išvadomis nesutinka ir kaip esminius tokio nesutikimo motyvus nurodo, kad teismas netinkamai įvertino liudytojų parodymus.

14Nuosavybės teisės į asmenų iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos specialia įstatymo leidėjo nustatyta tvarka. 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ ir vėliau jį pakeitęs 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas nustato asmenų, turinčių teisę pateikti prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo (2 straipsnis), dokumentų, pagrindžiančių turėtas nuosavybės teises, sąrašą (10 straipsnio 4 dalis), valstybės institucijas, įgaliotas pateiktus prašymus nagrinėti ir priimti atitinkamus sprendimus (17 straipsnis), ir kt. Šio įstatymo nustatyta, kad asmuo, pateikdamas prašymą atkurti nuosavybės teises, kartu turi pateikti nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus. Tokiais dokumentais laikytini išrašai iš hipotekos knygų, jeigu šių nėra – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai, testamentai ar kiti Vyriausybės nustatyti dokumentai (9 straipsnio 1 dalis). Tik tuo atveju, kai dokumentų nėra išlikę ar jų nepakanka, asmuo turi teisę dėl nuosavybės teisių nustatymo kreiptis į teismą CPK nustatyta tvarka (9 straipsnio 2 dalis).

15Nei įstatymo, nei jo lydimųjų aktų nuostatose nėra įtvirtinto reikalavimo, jog asmuo, siekdamas atkurti nuosavybės teises, turi įrodyti nuosavybės teisės įgijimo pagrindą, ir kad priešingu atveju negalės būti priimamas palankus pareiškėjui sprendimas atkurti nuosavybės teises. Tiek administracine, tiek teismine tvarka sprendžiant nuosavybės teisės atkūrimo klausimus, reikšmingas buvusio savininko valdymo nuosavybės teise nacionalizavimo momentu faktas. Aplinkybė, kad žemės sklypas, kurio valdymo faktą prašo nustatyti pareiškėjas, buvo priskirtas laisvam valstybinės žemės fondui, galėjo būti reikšminga sprendžiant nuosavybės teisės atkūrimo būdo pasirinkimo, bet ne valdymo nuosavybės teise nacionalizavimo momentu fakto nustatymo klausimą.

16Apeliantas nesutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad liudytojams tiesiogiai žinomos ir jų paliudytos aplinkybės, kurios liečia po nacionalizacijos buvusią padėtį, nėra reikšmingos šiai bylai. Apelianto įsitikinimu, juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymui svarbu, jog E. K. po nacionalizacijos ginčo žemės sklype ganė gyvulius, kirto mišką, nes naudotis sklypu galėjo tik tie asmenys, kurie iki nacionalizacijos buvo šio sklypo savininkai. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad nustatant valdymo nuosavybės teise faktą reikšminga yra nustatyti, kas buvo nacionalizuotos žemės savininkas iki žemės nacionalizacijos, o ne aplinkybę, kas šia žeme naudojosi po žemės nacionalizavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2006). Atsižvelgiant į tai, liudytojų parodymai, kas žemės sklype, į kurį nuosavybės teises siekia atkurti pareiškėjas, po nacionalizacijos ganė gyvulius, kirto mišką, nėra reikšmingi sprendžiant pareiškėjo prašymą ir negali pagrįsti ieškovo nurodytos aplinkybės, jog 20 ha žemės sklypą, ( - ) nuosavybės teise valdė B. K.

17Savo pareiškimą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą apie jo senelio B. K. iki nacionalizacijos valdytą žemę pareiškėjas iš esmės grindė liudytojų parodymais. 2009-03-27 sklypo, į kurį atstatomos nuosavybės teisės vietos apžiūrėjimo bei ribų nustatymo aktas ir ( - ) B. K. turėtos žemės sklypo ribų planas parengti remiantis daugiausiai tų pačių asmenų, liudytojų paaiškinimais (t.1, b.l. 36-37, 57). Taigi šių įrodymų negalima vertinti kaip savarankiškų rašytinių įrodymų pareiškime nurodytos žemės sklypo valdymo faktui nustatyti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad įrodymų pakankamumo prasme liudytojų parodymų vertinimą lemia gautų duomenų subjektyvus pobūdis. Liudytojai parodymai apie nuosavybės teisių įgijimą į žemės sklypą yra nepakankami žemės valdymo nuosavybės teise faktui konstatuoti; tokie parodymai dėl subjektyvaus pobūdžio turi silpnesnę įrodomąją galią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutartis civ.b. Nr. 3K-3-232/2008). Nepaisant to, kad pareiškėjas juridinę reikšmę turintį faktą siekia nustatyti remdamasis iš esmės vien liudytojų parodymais, kurie dėl subjektyvaus pobūdžio turi silpnesnę įrodomąją galią, jie patys nėra pakankamai išsamūs ir konkretūs. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad parodymai neturėtų būti atmetami vien dėl to, kad liudytojas negali tiksliai nurodyti tam tikrų detalių, tačiau vertinant parodymų patikimumą, vis dėlto turėtų būti atsižvelgiama į liudytojų amžių nustatinėjamo fakto egzistavimo metu, jų sužinojimo apie reikšmingas bylai aplinkybes šaltinius ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartis civ. b. Nr. 3K-3-323/2012). Bet kokiu atveju protingas teismo įsitikinimas faktų buvimu arba nebuvimu turi išlikti, todėl įrodymų turi būti pakankamai tam, kad susiformuotų vidinis teismo įsitikinimas faktų buvimu arba nebuvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 27 d. nutartis civ.b. Nr. 3K-3-416/2011).

18Nagrinėjamu atveju suinteresuotas asmuo R. K. nenurodė, kiek žemės turėjo jo tėvai, netgi aiškiai pasakė nežinojęs tėvų valdyto žemės ploto. Jo paaiškinimas, kad tėvai turėjo daug žemės, dėl to turėjo ir du arklius, negali pagrįsti, kad be jau atkurtos nuosavybės teisės į 20 ha žemės, pareiškėjo senelis nuosavybės teise valdė ir dar 20 ha. Be to, negalima nesutikti su pirmos instancijos teismo motyvais, jog kelia pagrįstų abejonių aplinkybė, kad, kaip teigia, žinojęs apie tėvų žemę, į kurią nuosavybės teisės dar neatkurtos, R. K. niekam apie tai nesakė, į atitinkamas institucijas nesikreipė. Iš bylos duomenų matyti, kad nuosavybės teisių į dar 20 ha nesiekė atkurti ir pareiškėjo senelė E. K., po B. K. mirties valdžiusi jo nuosavybės teise turėtą žemę, bei E. K. dukra, pareiškėjo motina E. M..

19Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad liudytojas J. F. nurodė B. K. valdytą žemės kiekį (t.1, b.l.114), tačiau tai nesudaro pagrindo besąlygiškai remtis šiais parodymais, atsižvelgiant į tai, kad tiek šis liudytojas, tiek liudytoja E. K. dėl iki nacionalizacijos buvusio jų amžiaus ( 4 ir 15 m.) nebūtų galėję tinkamai suprasti, kokiu pagrindu valdoma žemė. Neturi esminės reikšmės liudytojų parodymų nenuoseklumas dėl to, kas įsigijo žemę, į kurią prašoma atkurti nuosavybės teises, t.y. B. K. ar V. K. Svarbu šioje byloje nustatyti, kad žemę iki nacionalizacijos V. K. valdė nuosavybės teise. Tačiau rašytinių įrodymų tokiai išvadai padaryti į bylą nėra pateikta, o liudytojų parodymai nėra pakankamai konkretūs ir informatyvūs, be to, jų nepakanka vidiniam teismo įsitikinimui dėl B. K. valdyto 20 ha žemės sklypo ( - ) susiformuoti. Taigi byloje nėra nustatytas nei B. K. žemės valdymo, nei įgijimo faktas. Pastarąjį (žemės įgijimo) faktą pareiškėjas grindė liudytojo J. F. parodymais bei Lietuvos centrinio valstybės archyvo dokumentais apie V. I. D. nuosavybės teise valdytą žemę. Tačiau pastarieji dokumentai (t. 1, b.l. 90-95) pagrindžia V.I. D. nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą ir juose niekaip neužsimenama apie šio turto ar jo dalies pardavimą B. K. Liudytojų parodymais dėl žemės įsigijimo fakto nustatymo būtų galima remtis tik esant rašytinių duomenų apie tokį sandorį, nes sandorio sudarymo aplinkybės konstatavimas remiantis tik liudytojų parodymais, nesant rašytinių įrodymų, neatitiktų nei ad hoc, nei sandorio sudarymo metu galiojusių teisės normų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 6 d. nutartis civ. b. Nr. 3K-3-171/2006; 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civ. b. Nr. 3K-3-193/2008). Be to, apie žemės įsigijimą tiek liudytojas J. F., tiek E. K. nurodė žinantys ne tiesiogiai, o iš savo tėvų. Tokie įrodymai, kai informacija gauta netiesiogiai, nors nepraranda įrodomosios reikšmės, tačiau jų įrodomoji galia susilpnėja ir jais remtis galima tik esant kitų, tiesioginių, ypač rašytinių įrodymų, kurių nagrinėjamu atveju byloje nėra.

20Teismui nusprendus dėl reikalavimo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą nepagrįstumo, nebeliko teisinių prielaidų spręsti klausimo dėl prašymo atnaujinti terminą dokumentams dėl valdymo fakto nustatymo pagrįstumo pateikti, todėl su tuo susiję apelianto argumentai nenagrinėjami.

21Civilinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas ištyrė visas reikšmingas aplinkybes byloje. Teiginys, jog B. K., miręs ( - ), iki nacionalizacijos ( - ) nuosavybės teise valdė 20 ha žemės sklypą nėra įrodytas, todėl tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.

22Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 331 str., teismas

Nutarė

23Švenčionių rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo teisėja Rita Kisielienė, apeliacine rašytinio... 2. I. Ginčo esmė... 3. Pareiškėjas M. M. prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad... 4. Nurodė, kad pareiškėjo senelis B. K. iki nacionalizacijos ( - ) nuosavybės... 5. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio... 6. Suinteresuotas asmuo R. K. prašė pareiškimą patenkinti. Nurodė, kad jam... 7. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 8. Švenčionių rajono apylinkės teismas 2011 m. liepos 29 d. sprendimu... 9. Teismas konstatavo, kad byloje nėra įrodymų, iš kurių būtų galima... 10. III. Apeliacinio skundo argumentai... 11. Apeliaciniu skundu pareiškėjas M. M. prašė Švenčionių rajono apylinkės... 12. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai... 13. Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę... 14. Nuosavybės teisės į asmenų iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą... 15. Nei įstatymo, nei jo lydimųjų aktų nuostatose nėra įtvirtinto... 16. Apeliantas nesutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad liudytojams... 17. Savo pareiškimą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą apie jo senelio... 18. Nagrinėjamu atveju suinteresuotas asmuo R. K. nenurodė, kiek žemės turėjo... 19. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad liudytojas J. F. nurodė B. K.... 20. Teismui nusprendus dėl reikalavimo nustatyti juridinę reikšmę turintį... 21. Civilinę bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas ištyrė visas... 22. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 str., 326... 23. Švenčionių rajono apylinkės teismo 2011 m. liepos 29 d. sprendimą palikti...