Byla eA-464-438/2016
Dėl sprendimo panaikinimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Irmanto Jarukaičio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tritho“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tritho“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas UAB „Tritho“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2015 m. sausio 20 d. sprendimą Nr. (23.24-08)-327-142; 2) tenkinti pareiškėjo 2014 m. gruodžio 22 d. prašymą išdėstyti mokestinę nepriemoką, įpareigojant atsakovą sudaryti mokestinės paskolos sutartį su pareiškėju.

5Nurodė, kad 2014 m. gruodžio 12 d. kreipėsi į Telšių apskrities valstybinę mokesčių inspekciją su prašymu išdėstyti mokestinę nepriemoką, leidžiant ją sumokėti dalimis per keturis metus. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2015 m. sausio 20 d. sprendimu Nr. (23.24-08)-327-142 atsisakė išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą. VMI šiame sprendime priėjo prie klaidingos išvados dėl pareiškėjo galimybių stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką tuo atveju, jei jos mokėjimas būtų išdėstytas 4 metams. Atsakovas nepagrįstai rėmėsi nustatytu 0,92 einamojo likvidumo koeficientu, kadangi jis parodo santykį tarp įmonės trumpalaikio turto ir trumpalaikių įsipareigojimų – tik įmonės gebėjimą tvarkytis su atsargomis ir vertina tik gebėjimą padengti trumpalaikius įsipareigojimus iš trumpalaikio turto. Pareiškėjo įsiskolinimą iš esmės sudaro skola dviem kreditoriams, iš kurių įsiskolinimas vienam yra ( - ) Lt dydžio, o kitam – ( - ) dydžio. Trumpalaikius įsipareigojimus įmonė ketina vykdyti ne tik iš trumpalaikio turto, bet ir iš ilgalaikio – realizuojant įmonės veikloje nebereikalingą žemės ūkio techniką, kurios vertė siekia apie ( - ). Darant prielaidą, kad įmonei pavyktų parduoti bent pusę numatytos realizuoti technikos ir išdėsčius Mokestinę nepriemoką 4 metams, einamojo likvidumo rodiklis pasiektų 1,17. Suteikus mokestinę paskolą prašyme prašomam laikotarpiui, įmonei būtų sudaryta galimybė išbristi iš finansinių sunkumų, atkurti trumpalaikį mokumą ir tapti normaliu ir statistinius mokumo vidurkius atitinkančiu rinkos dalyviu. Pareiškėjo ankstesnės veiklos 2012–2014 metais finansinės rizikos ir likvidumo koeficientai išimtinai teigiami ir didesni už rinkos vidurkius, kas taip pat leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įmonės gyvybingumą ir pajėgumą tęsti ūkinę veiklą, jei jai būtų suteikta tokia galimybė. Per 2012–2014 metų laikotarpį, remiantis VMI pateiktais balanso duomenimis, iš nuosavo įmonės kapitalo (t. y. akcininkų turto) buvo padengta net ( - ) bendrovės įsiskolinimų, be to, įmonei pagalbą suteikė ir su jos dalyviais (akcininkais ar vadovais) susiję asmenys, mainais už įsigytą turtą ( - ) sumą, todėl nepagrįsta VMI išvada, kad neva nėra numatytas svarbus steigėjo, akcininko indėlis stabilizuojant pareiškėjo ekonominę būklę numatant papildomas investicijas ir lėšų gavimo šaltinius. Tai, kad įmonę ištiko laikini finansiniai sunkumai, o ne sisteminis nemokumas, patvirtino ir Šiaulių apygardos teismas, nusprendęs, jog nėra pagrindo įmonei kelti bankroto bylą (žr. Šiaulių apygardos teismo 2015 m. sausio 12 d. ir 2015 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. ( - )). Kartu su VMI pareiškėjas pateikė verslo planą, iš kurio matyti, kad tuo atveju, jei mokestinės nepriemokos sumokėjimas būtų išdėstytas, įmonei realu atsiskaityti ne tik su biudžetu, bet ir padengti kitus įsipareigojimus. Atsakovas priėmė galutinį sprendimą nesivadovaudamas savo paties tarpinėmis išvadomis bei nusistatytais kriterijais ir nepagrįstai atsisakė išdėstyti mokestinę nepriemoką. Taip pat pažymėjo, kad pelno mokesčio ir pridėtinės vertės mokesčio skola susidarė po to, kai pareiškėjas, siekdamas įvykdyti savo įsipareigojimus kreditoriams, 2012 metais pardavė beveik visus jam nuosavybės teise priklausiusius žemės ūkio paskirties sklypus (727,1 ha), dėl ko tais metais susidarė didelis veiklos pelningumas, už kurį ir buvo paskaičiuota atitinkama prašomo išdėstyti pelno mokesčio skola. Tačiau už parduotą žemę gautos lėšos buvo tiesiogiai nukreiptos kreditorinių reikalavimams dengti. Tai reiškia, kad mokestinė nepriemoka atsirado ne iš tipinės (pagrindinės) pareiškėjo vykdomos žemės ūkio produkcijos auginimo veiklos, o dėl turto pardavimo, atlikto siekiant gelbėti įmonę iš sunkios finansinės padėties.

6Atsakovas VMI prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7Paaiškino, kad pareiškėjas nepateikė duomenų ir dokumentų, patvirtinančių, jog turi realių galimybių atsiskaityti per prašomą suteikti mokestinės nepriemokos išdėstymo laikotarpį. Kai kurie pareiškėjo pateikti balansiniai duomenys skiriasi nuo VĮ Registrų centrui pateiktų duomenų. Pareiškėjo pardavimų apimtys, ilgalaikis turtas bei nuosavas kapitalas kiekvienais metais ženkliai mažėja, įsiskolinimo laikotarpiu pareiškėjas gavo ženklias įplaukas iš turto pardavimo, tačiau nevykdė prievolės valstybės biudžetui. Skundo motyvuose pareiškėjas vadovaujasi atskiromis iš konteksto išimtomis faktinėmis aplinkybėmis, neatsižvelgiant į faktinių aplinkybių visumą. Skundžiamu sprendimu pagrįstai nuspręsta netenkinti pareiškėjo prašymo išdėstyti mokestinę nepriemoką, todėl pareiškėjo skundas atmestinas.

8II.

9Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

10Teismas nustatė, kad byloje kilo ginčas dėl VMI 2015 m. sausio 20 d. sprendimo Nr. (23.24-08)-327-142, kuriuo atsisakyta išdėstyti pareiškėjo UAB „Tritho“ mokestinės nepriemokos mokėjimą, teisėtumo.

11Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 88 straipsniu, Mokestinės nepriemokos sumokėjimo arba išdėstymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos finansų ministro 1998 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. 268 (toliau – ir Taisyklės), 6 ir 14 punktais, teismas nurodė, kad sprendimas dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo ar išdėstymo gali būti priimtas tik esant dviem sąlygoms, t. y., kai nustatoma, jog, nedelsiant sumokėjus mokesčio nepriemoką, mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų itin sunki arba jis turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus bei, jog mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiks mokesčių mokėtojui galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau. Mokesčių mokėtojas turi pagrįsti dokumentais savo realias galimybes sumokėti mokestinę nepriemoką per jos atidėjimo ar išdėstymo laikotarpį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1237/2014). Vien tik konstatavimas aplinkybės, kad, nedelsiant sumokėjus mokestinę nepriemoką, mokesčių mokėtojo finansinės padėtis gali tapti kritine, nėra absoliutus pagrindas atidėti ar išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą, o mokesčių mokėtojas yra saistomas ir antros sąlygos, reikalaujančios mokesčių mokėtojui įrodyti, kad jis turi realių galimybių atsiskaityti per prašomą suteikti mokestinės nepriemokos atidėjimo laikotarpį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-3585/2001; 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje A438-2139/2011).

12Teismas pasisakė, kad iš byloje gautų įrodymų matyti, jog pareiškėjo pardavimų apimtys, ilgalaikis turtas bei nuosavas kapitalas nuo 2013 m. mažėja, pareiškėjas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad jo pajamos iš pagrindinės vykdomos žemės ūkio veiklos būtų reikšmingai augusios. 2013 m. pareiškėjas gavo ( - ) pajamų pardavęs savo turtą. Pareiškėjas klaidingai už parduotą turtą gautas pajamas traktuoja kaip pagalbą (iš turtą nusipirkusio subjekto), be to, gavęs šias pajamas, pareiškėjas nesiėmė padengti mokestinius įsiskolinimus valstybės biudžetui, nors apskaičiuotų mokesčių ir delspinigių mokėjimo terminai buvo suėję – pelno mokesčio mokėjimo terminas suėjo 2013 m. spalio 1 d. (už 2012 m.), PVM mokėtinas už 2013 metų gegužės, rugpjūčio, rugsėjo, spalio, lapkričio bei 2014 metų spalio mėn., nekilnojamojo turto mokesčio mokėjimo terminas 2014 m. vasario 3 d. (už 2013 m.). Tai, teismo vertinimu, patvirtina, kad pareiškėjas nesiekia geranoriškai apmokėti savo mokestinius įsiskolinimus. Teismo įsitikinimu, pareiškėjas nepagrindė teiginio, kad skunde nurodyta technika jam yra nereikalinga, t. y., kad turi kitos technikos, kuri liktų pardavus minėtąją, su kuria jis toliau galėtų vykdyti savo veiklą ir gauti savo pateiktame verslo plane numatytas pajamas. Pareiškėjo pateiktoje pelno (nuostolių) ataskaitoje nurodyta, kad 2014 metais jo tipinės veiklos nuostoliai buvo ( - ) dydžio, o 2013 metais tipinės veiklos nuostoliai siekė ( - ), 2013 metais juos kompensavo pajamos iš realizuoto pareiškėjo turto. Tai, kad pareiškėjo veikla nuostolinga ilgą laiką, teismo vertinimu, patvirtina ir skunde teismui nurodyta aplinkybė, kad, siekdamas įvykdyti savo įsipareigojimus kreditoriams, jis 2012 metais pardavė beveik visus jam nuosavybės teise priklausiusius žemės ūkio paskirties sklypus. Taip pat pareiškėjas nepateikė mokestinės nepriemokos sumokėjimo užtikrinimo įkeitimu, hipoteka, laidavimu, garantija ar sutarčių, ketinimo protokolų, kuriais įrodoma, kad pareiškėjas turėtų realių galimybių atsiskaityti su biudžetu tuo atveju, jeigu mokestinės nepriemokos sumokėjimas būtų atidėtas arba išdėstytas. Kaip buvo minėta, atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą yra priskirta spręsti mokesčių administratoriaus kompetencijai. Teismas konstatavo, kad išdėstytos aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas neturi galimybių atsiskaityti su biudžetu tuo atveju, jeigu mokestinės nepriemokos sumokėjimas būtų atidėtas arba išdėstytas ir su skundu pareiškėjas nepateikė tai paneigiančių įrodymų.

13Teismas sprendė, kad skundžiamame atsakovo sprendime ir išvadoje nurodomi faktiniai duomenys yra nustatyti ir teisiškai įvertinti teisingai bei pagrįstai, ir negalima konstatuoti, jog pareiškėjas atitiko Mokesčių administravimo įstatymo 88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas mokestinės nepriemokos sumokėjimo išdėstymo ar atidėjimo sąlygas, todėl teismas darė išvadą, kad ginčijamas atsakovo sprendimas yra teisėtas.

14III.

15Pareiškėjas UAB „Trihto“ apeliaciniame skunde prašo priimti teikiamus naujus įrodymus; Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti visiškai; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

16Pareiškėjo įsitikinimu, Vilniaus apygardos administracinis teismas pažeidė Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles, dėl ko buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas sprendimas. Iš dalies kartoja tas pačias faktines ir teisines aplinkybes, nurodytas skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, kad visi pareiškėjo skaičiavimai ir finansinės prognozės buvo nurodyti verslo plane, kuris tiek atsakovui, tiek pirmosios instancijos teismui buvo teiktas kartu su prašymu ir skundu, tačiau tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas minėtame verslo plane numatytas pareiškėjo finansines galimybes vertino netinkamai. Nors dėl ištikusių laikinų finansinių sunkumų pareiškėjas ir buvo priverstas mažinti savo vykdomos veiklos apimtį, tai jokiu būdu nereiškia, kad jis, atsakovui suteikus mokestinę paskolą, negalės toliau stabiliai dirbti, o vėliau galbūt ir plėsti savo veiklos.

17Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo galimybės stabilizuoti savo finansinę būklę, netinkamai vertino tą aplinkybę, kokiu būdu pareiškėjas ketina atsiskaityti su atsakovu, t. y. iš esmės vertino ne tai, kad pareiškėjas turi galimybę ir ketina realizuoti įmonės veikloje nebereikalingą žemės ūkio techniką, kas suteiks galimybę per laiką sumokėti ir mokestinę nepriemoką, o iš esmės nepagrįstai rėmėsi vien tuo, kad pareiškėjo pardavimų apimtys, ilgalaikis turtas bei nuosavas kapitalas jau kurį laiką mažėja.

18Pažymi, kad pareiškėjo turtas mažėjo, nes buvo parduodamas, o būtent parduodant minėtą turtą ir susidarė mokestinė nepriemoka valstybei (pridėtinės vertės mokesčio ir pelno mokesčio pavidalu). Atitinkamai, pareiškėjo įsitikinimu, neteisinga kaltinti įmonę, kad ji nesiekia pirmiausia atsiskaityti su biudžetu, nes pirma vyksta pardavimas, atsiskaitoma su kreditoriais, o tada Valstybinė mokesčių inspekcija apskaičiuoja mokėtiną sumą. Būtent tokia situacija ir susiklostė pareiškėjo ilgalaikio turto pardavimo pajamų atveju. Šiuo aspektu taip pat atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo mokestinė nepriemoka atsirado ne iš tipinės (pagrindinės) pareiškėjo vykdomos žemės ūkio produkcijos auginimo veiklos, o dėl turto pardavimo, atlikto siekiant gelbėti įmonę iš sunkios finansinės padėties.

19Aplinkybę, kad pareiškėjas nevengia savo įsipareigojimų valstybės biudžetui, patvirtina ir pareiškėjo 2015 m. kovo 6 d. prašymas Nacionalinei mokėjimo agentūrai, kuriuo pareiškėjas 2015 metais mokėtinas išmokas pagal 2014 m. birželio 11 d. pateiktą paramos už žemės ūkio naudmenų ir kitus plotus paraišką Nr. 14-1004750882-A1-1 buvo prašoma pervesti ne jam, bet tiesiogiai VMI.

20Pažymi, jog su pareiškėjo dalyviais (akcininkais ir vadovais) susiję asmenys – UAB „Rytų ūkis“, juridinio asmens kodas300529686, ir UAB „Valhalla“, juridinio asmens kodas 300042301, taip pat užsiima grūdų auginimu ir prekyba, todėl pareiškėjo veiklai reikalingą techniką palankiomis kainomis ji turės galimybę nuomotis ir iš minėtų įmonių, jei būtų toks poreikis.

21Atkreipia dėmesį, kad atsakovas nesiūlė pareiškėjui mokestinės nepriemokos sumokėjimą užtikrinti įkeitimu, hipoteka, laidavimu ar garantija.

22Teisėjų kolegija

konstatuoja:

23IV.

24Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2015 m. sausio 20 d. sprendimo Nr. (23.24-08)-327-142, kuriuo mokesčių administratorius atsisakė išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą, bei atsakovo įpareigojimo sudaryti mokestinės paskolos sutartį su pareiškėju.

25Pirmosios instancijos teismas aptartą atsakovo sprendimą paliko nepakeistą, konstatavęs, jog pareiškėjas neturi galimybių atsiskaityti su biudžetu tuo atveju, jeigu mokestinės nepriemokos sumokėjimas būtų atidėtas arba išdėstytas, ir su skundu pareiškėjas nepateikė tai paneigiančių įrodymų.

26Pareiškėjas, apeliaciniame skunde nesutikdamas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, teigia, kad, mokestinę nepriemoką išdėsčius, jam atsirastų galimybių sumokėti mokestinę nepriemoką.

27Byloje kilusius teisinius santykius reglamentuoja Mokesčių administravimo įstatymo 88 straipsnis. Šios straipsnio 1 dalis nustato, kad mokestinės nepriemokos sumokėjimo terminą finansų ministro nustatyta tvarka mokesčių administratorius gali atidėti arba išdėstyti. Mokestinės nepriemokos mokėjimas atidedamas arba išdėstomas mokesčių administratoriaus sprendimu. Šio sprendimo pagrindu sudaroma mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus mokestinės paskolos sutartis. Šio straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad sprendimas atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimą ar jį išdėstyti gali būti priimtas tik nustačius, kad nedelsiant ją sumokėjus mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų kritine arba mokesčių mokėtojas turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, tačiau šios mokestinės nepriemokos mokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiktų jam galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau.

28Atsižvelgiant į minėtą teisinį reguliavimą, mokesčių administratorius, visų pirma, turi teisę, bet ne pareigą atidėti mokestinės nepriemokos mokėjimą, tačiau šiuo atveju mokesčių administratoriui suteikta diskrecija nėra neribojama. Įgyvendindamas jam suteiktą diskreciją dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo ar išdėstymo, mokesčių administratorius turi įvertinti mokesčių surinkimo ir mokestinės nepriemokos išdėstymo tikslus, atsižvelgti į teisės aktų, reguliuojančių mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimą ar išdėstymą, reikalavimus, bendruosius teisės ir mokesčių administravimo principus.

29Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas minėtų teisės aktų nuostatas, yra nurodęs, jog vien tik konstatavimas aplinkybės, kad nedelsiant sumokėjus mokestinę nepriemoką mokesčių mokėtojo finansinės padėtis gali tapti kritine, nėra absoliutus pagrindas atidėti ar išdėstyti mokestinės nepriemokos mokėjimą, o yra saistomas ir antros sąlygos, reikalaujančios mokesčių mokėtojui įrodyti, kad jis turi realių galimybių atsiskaityti per prašomą suteikti mokestinės nepriemokos atidėjimo laikotarpį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-3585/2001; 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje A438-2139/2011).

30Taigi, sprendimas dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo ar išdėstymo gali būti priimtas tik esant dviem sąlygoms, t. y., kai nustatoma, jog nedelsiant sumokėjus mokesčio nepriemoką mokesčių mokėtojo finansinė būklė taptų itin sunki arba jis turėtų didelių sunkumų vykdydamas kitus savo finansinius įsipareigojimus, taip pat nustatoma, jog mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimas ar išdėstymas suteiks mokesčių mokėtojui galimybę stabilizuoti savo finansinę būklę ir sumokėti mokestinę nepriemoką vėliau. Šios mokestinės procedūros metu mokesčių mokėtojas turi pagrįsti dokumentais savo realias galimybes sumokėti mokestinę nepriemoką per jos atidėjimo ar išdėstymo laikotarpį.

31Mokestinės nepriemokos sumokėjimo arba išdėstymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos finansų ministro 1998 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. 268 (akto redakcija, galiojusi nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. liepos 4 d.), 6 punkte taip pat nustatyta, kad priimant sprendimą atidėti arba išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą, vertinama mokesčių mokėtojo finansinė būklė pagal Mokesčių mokėtojo finansinės būklės vertinimo rekomendacijas, nustatytas Centrinio mokesčių administratoriaus.

32Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius atliko Bendrovės finansinės būklės vertinimą, kurį išdėstė 2015 m. sausio 19 d. išvadoje Nr. (23.23-08)-326-182 (toliau – ir Išvada), siūlydamas neatidėti pareiškėjo mokestinės nepriemokos terminų (b. l. 10–14). Išvadoje buvo vertinama galimybė išdėstyti 67 472,89 Eur mokestinę nepriemoką iki 2018 m. gruodžio 31 d. ir nustatyta, kad pareiškėjas, išdėsčius mokestinė nepriemoką, neturėtų realių galimybių sumokėti mokestinę nepriemoką.

33Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, analizavo ir vertino Išvadoje dėl pareiškėjo finansinės būklės vertinimo nurodytus faktinius duomenis ir atsakovo sprendimą laikė teisėtu ir pagrįstu.

34Atsižvelgusi į pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą, teisėjų kolegija, viena vertus, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjo finansinė situacija yra sunki, jo padavimų apimtys, ilgalaikis turtas bei nuosavas kapitalas nuo 2013 metų mažėja. Antra vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, išvada, kad byloje nepateikta įrodymų, jog, išdėsčius mokestinę nepriemoką, pareiškėjas turėtų realių galimybių atsiskaityti su valstybės biudžetų, yra padaryta išsamiai neišnagrinėjus visų byloje esančių įrodymų, todėl byla turi būti nagrinėjama iš naujo.

35Pirma,Vilniaus apygardos administracinis teismas, praktiškai remdamasis vien atsakovo pateikta Išvada, neatkreipė dėmesio, kad byloje nėra pateiktų Mokesčių mokėtojo finansinės būklės vertinimo rekomendacijų (toliau – ir Rekomendacijos) (Taisyklių 6 p.). Būtent šios Rekomendacijos sudaro vieną iš Išvados bei joje išdėstytų duomenų vertinimo pagrindų, leidžiančių konstatuoti, ar pareiškėjo finansinės būklės vertinimas buvo atliktas tinkamai, taip pat spręsti, kad pareiškėjo finansinė būklė taptų kritine, jei mokestinė nepriemoka būtų padengiama iškart, o, išdėsčius mokestinės nepriemokos sumokėjimą, pareiškėjas turėtų realių galimybių stabilizuoti veiklos rodiklius bei atsiskaityti su valstybės biudžetu.

36Antra, pažymėtina, kad pareiškėjo mokestinės nepriemokos (67 472,89 Eur) didžiąją dalį sudaro nesumokėtas pelno mokestis už vienerius (2012) metus, šio mokesčio delspinigiai (40 107,13 Eur) bei mokesčio avansas už 2013 metus (11 947 Eur). Taip pat pareiškėjas skolingas PVM už 2013 metų 5 mėnesius ir 2014 metų 1 mėnesį bei šio mokesčio delspinigius (14 858,46 Eur), nekilnojamojo turto mokestį ir delspinigius už 2013 metus (559,61 Eur) (b. l. 24–25).

37Kaip matyti iš atsakovo pateiktos informacijos, pelno mokestis nebuvo sumokėtas už dviem laikotarpiais intensyviai vykdomą turto pardavimą, t. y. 2012 metais ir nuo 2013 m. gegužės iki rugsėjo (mokesčio avansas) (b. l. 5). Būtent šis mokestis sudaro didžiąją dalį pareiškėjo įsiskolinimo – 4/6. Šios aplinkybės suponuoja išvadą, kurią patvirtina ir pareiškėjo argumentai, kad skola susidarė ne sistemingai nemokant mokesčių valstybei, bet iš esmės vykdant didelės apimties žemės sklypų pardavimo sandorius, kaip nurodo pareiškėjas – siekiant stabilizuoti finansinę situaciją (b. l. 43). Būtent dėl susidariusios situacijos ūkinėje veikloje pareiškėjas šio mokesčio valstybei nesumokėjo, tačiau teikia duomenų, kurie, jo vertinimu, patvirtina, kad Bendrovės finansinė situacija turėtų stabilizuotis ir Bendrovė galėtų atsiskaityti su valstybės biudžetu išdėsčius mokestinę nepriemoką.

38Trečia, pagal Taisyklių 14 punktą, mokesčių mokėtojas prie prašymo turi pridėti dokumentus (atsižvelgiant į konkretaus mokesčių mokėtojo veiklos apimtis ir pobūdį, prašomos atidėti mokestinės nepriemokos dydį – rašytinius laisvos formos paaiškinimus ar mokesčių mokėtojo įsipareigojimus sumokėti mokestinę nepriemoką ateityje, sutartis, ketinimo protokolus, verslo planą ir (arba) kita), kuriais įrodoma, kad jis turi realių galimybių atsiskaityti su biudžetu tuo atveju, jeigu jo mokestinės nepriemokos sumokėjimas būtų atidėtas arba išdėstytas.

39Pareiškėjas tiek mokesčių administratoriui, tiek pirmosios instancijos teismui pateikė Verslo planą (b. l. 15–18), tačiau šis pareiškėjo pateiktas dokumentas nebuvo išsamiai vertintas ir aptartas, nors atsakovas pateiktoje Išvadoje pažymi, kad Bendrovė nepateikė dokumentų, patvirtinančių, jog Bendrovė turi realių galimybių atsiskaityti su biudžetu.

40Ketvirta, kaip matyti iš atsakovo pateiktų duomenų, pareiškėjas turi darbuotojų, Bendrovės vardu yra sudarytos ir įregistruotos 34 žemės sklypų nuomos sutartys, įregistruota 11 transporto priemonių (2015 m. sausio duomenys), vykdomų bylų nėra, Bendrovė neturi ilgalaikių įsipareigojimų (trumpalaikiai sudaro ( - )), Bendrovė turi debitorių, kurių skola sudaro ( - ) (vyksta teisminiai ginčai) (b. l. 10–14). Pats atsakovas Išvadoje konstatavo, kad Bendrovės nuosavo kapitalo ir įsiskolinimų santykis tinkamas, o Bendrovės finansinės veiklos rizika yra mažesnė nei daugelio tos pačios ekonominės veiklos rūšies dalyvių.

41Pareiškėjas tiek Verslo plane, tiek apeliaciniame skunde nurodo, kad ketina parduoti įmonės veikloje nebereikalingą žemės ūkio techniką, kurios vertė siekia apie ( - ), o reikalingą techniką nuomotis iš susijusių asmenų, kaip kad šią problemą išsprendė ir su žemės sklypų nuoma. Iš pareiškėjo verslo plano matyti, kad pareiškėjas nuomojasi 81,58 ha dirbamos žemės, iš kurios 71,58 ha yra apsėti, pavasarį planuojama apsėti 10 a. Nurodytos aplinkybės iš esmės patvirtina, kad pareiškėjas ūkinę veiklą vykdo, ateityje turėtų gauti pajamų.

42Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, vertinant pareiškėjo pateiktus duomenis, turi būti išanalizuoti pareiškėjo sudaryti žemės pardavimo bei nuomos sandoriai, taip pat ketinimai susijusiems asmenims parduoti bei iš jų nuomotis žemės ūkio techniką. Šios aplinkybės turi esminės reikšmės nustatant, ar pareiškėjas iš tiesų ketina toliau plėtoti ūkinę veiklą, ar, neiškėlus restruktūrizavimo bylos, yra pakankamas pagrindas įtarti, jog pareiškėjas turi ketinimų visą turtą perleisti susijusiems asmenims, tokiu būdu jiems perkeldamas savo vykdytą ūkinę veiklą.

43Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo įstatymo 28 straipsnio 2 dalį, įsiteisėjus teismo nutarčiai nutraukti įmonės restruktūrizavimo bylą šio straipsnio 1 dalies 1, 4 arba 5 punkte nurodytais pagrindais ir jeigu yra kitų Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatyme nurodytų bankroto bylos iškėlimo sąlygų, teismui turi būti pateiktas pareiškimas dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo nustatyta tvarka. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, turi nustatyti aplinkybes, susijusias su Bendrovės restruktūrizavimo bylos nutraukimu ir galimu bankroto bylos iniciavimu.

44Pareiškėjas su apeliaciniu skundu taip pat pateikė 2015 m. kovo 6 d. prašymą Nacionalinei mokėjimo agentūrai visas 2015 m. mokėtinas išmokas pagal 2014 m. birželio 11 d. paraišką pervesti ne pareiškėjui, bet atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai (b. l. 47). Šį prašymą pareiškėjas pateikė likus dviem savaitėms iki pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo.

45Viena vertus, toks prašymas galėtų patvirtinti pareiškėjo siekį bent iš dalies apmokėti susidariusią mokestinę nepriemoką. Antra vertus, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, turėtų įvertinti šį naujai pateiktą įrodymą, dėl kurio neturėjo galimybių pasisakyti, taip pat nustatyti ir kitas su šiuo dokumentu susijusias faktines aplinkybes, būtent: ar pareiškėjas turi teisinį pagrindą gauti išmokų, ar nėra nustatytų tyčinių pažeidimų, kurie gautinas išmokas mažintų ir pan.

46Teisėjų kolegija pažymi, kad mokestinės paskolos sutartimi ūkiniam subjektui suteikiama galimybė stabilizuoti savo finansinę situaciją, nenutraukiant ūkinės veiklos, ką iš esmės lemtų mokestinės nepriemokos sumokėjimas iškart. Todėl ypač akcentuotina, kad teismas, nagrinėdamas bylą dėl mokesčių administratoriaus atsisakymo sudaryti mokestinės paskolos sutartį, įrodymus turi vertinti visapusiškai ir analizuoti tiek atsakovo, tiek pareiškėjo argumentus dėl galimybės stabilizuoti savo finansinę situaciją ir, nenutraukiant ūkinės veiklos, atsiskaityti su valstybės biudžetu.

47Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju išsamiai visų aplinkybių, susijusių su Bendrovės finansine situacija, neišnagrinėjo, praktiškai vertindamas tik tas aplinkybes, kurios patvirtina atsakovo poziciją, jog pareiškėjo finansinė situacija neatitinka MAĮ 88 straipsnyje įtvirtintų sąlygų mokestinės paskolos sutarčiai sudaryti, todėl byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

48Apibendrindama išdėstytus argumentus, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 18 d. sprendimas naikinamas, pareiškėjo UAB „Tritho“ apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

49Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

50Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tritho“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

51Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 18 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

52Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas UAB „Tritho“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė)... 5. Nurodė, kad 2014 m. gruodžio 12 d. kreipėsi į Telšių apskrities... 6. Atsakovas VMI prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.... 7. Paaiškino, kad pareiškėjas nepateikė duomenų ir dokumentų,... 8. II.... 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 18 d. sprendimu... 10. Teismas nustatė, kad byloje kilo ginčas dėl VMI 2015 m. sausio 20 d.... 11. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 88... 12. Teismas pasisakė, kad iš byloje gautų įrodymų matyti, jog pareiškėjo... 13. Teismas sprendė, kad skundžiamame atsakovo sprendime ir išvadoje nurodomi... 14. III.... 15. Pareiškėjas UAB „Trihto“ apeliaciniame skunde prašo priimti teikiamus... 16. Pareiškėjo įsitikinimu, Vilniaus apygardos administracinis teismas pažeidė... 17. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo galimybės... 18. Pažymi, kad pareiškėjo turtas mažėjo, nes buvo parduodamas, o būtent... 19. Aplinkybę, kad pareiškėjas nevengia savo įsipareigojimų valstybės... 20. Pažymi, jog su pareiškėjo dalyviais (akcininkais ir vadovais) susiję... 21. Atkreipia dėmesį, kad atsakovas nesiūlė pareiškėjui mokestinės... 22. Teisėjų kolegija... 23. IV.... 24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos... 25. Pirmosios instancijos teismas aptartą atsakovo sprendimą paliko nepakeistą,... 26. Pareiškėjas, apeliaciniame skunde nesutikdamas su tokia pirmosios instancijos... 27. Byloje kilusius teisinius santykius reglamentuoja Mokesčių administravimo... 28. Atsižvelgiant į minėtą teisinį reguliavimą, mokesčių administratorius,... 29. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas minėtų teisės... 30. Taigi, sprendimas dėl mokestinės nepriemokos sumokėjimo atidėjimo ar... 31. Mokestinės nepriemokos sumokėjimo arba išdėstymo taisyklių, patvirtintų... 32. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius atliko Bendrovės finansinės... 33. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, analizavo ir... 34. Atsižvelgusi į pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą, teisėjų... 35. Pirma,Vilniaus apygardos administracinis teismas, praktiškai remdamasis vien... 36. Antra, pažymėtina, kad pareiškėjo mokestinės nepriemokos (67 472,89 Eur)... 37. Kaip matyti iš atsakovo pateiktos informacijos, pelno mokestis nebuvo... 38. Trečia, pagal Taisyklių 14 punktą, mokesčių mokėtojas prie prašymo turi... 39. Pareiškėjas tiek mokesčių administratoriui, tiek pirmosios instancijos... 40. Ketvirta, kaip matyti iš atsakovo pateiktų duomenų, pareiškėjas turi... 41. Pareiškėjas tiek Verslo plane, tiek apeliaciniame skunde nurodo, kad ketina... 42. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, vertinant... 43. Pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos įmonių restruktūrizavimo... 44. Pareiškėjas su apeliaciniu skundu taip pat pateikė 2015 m. kovo 6 d.... 45. Viena vertus, toks prašymas galėtų patvirtinti pareiškėjo siekį bent iš... 46. Teisėjų kolegija pažymi, kad mokestinės paskolos sutartimi ūkiniam... 47. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos... 48. Apibendrindama išdėstytus argumentus, Vilniaus apygardos administracinio... 49. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 50. Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Tritho“ apeliacinį skundą... 51. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 18 d. sprendimą... 52. Nutartis neskundžiama....