Byla 2A-1571-302/2014
Dėl skolos, nuostolių iš turto pardavimo priteisimo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš Romualdos Janovičienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Henricho Jaglinskio ir Almos Urbanavičienės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo „Swedbank lizingas“, UAB ieškinį atsakovui V. A., trečiasis asmuo bankrutavusi UAB „Valdauta“, dėl skolos, nuostolių iš turto pardavimo priteisimo,

Nustatė

3I.

4Ginčo esmė

5Ieškovas „Swedbank lizingas“, UAB kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas priteisti iš atsakovo V. A. ieškovo naudai 2 516,08 Lt nesumokėtų mokėjimų, 22 483,92 Lt dydžio nuostolį iš turto pardavimo, t.y. iš viso 25 000,00 Lt; 5 procentus dydžio metines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas - žyminį mokestį 750,00 Lt. Nurodė, kad ieškovas „Swedbank lizingas“, UAB ir UAB „Valdauta“ (buvęs pavadinimas V. A. prekybos įmonė) sudarė lizingo sutartis, pagal kurias ieškovas įsipareigojo nupirkti iš UAB „Valdauta“ nurodyto pardavėjo sutartyse nurodytą turtą (naudotą sunkvežimį M. B. 1834L, naudotą vilkiką su įranga 5 mašinoms vežti M. B. 1843, autovežį Man T50, autovežį Man T33) ir perduoti jį naudoti ir valdyti UAB „Valdauta“ su sąlyga, kad UAB „Valdauta“ sutartyse numatytais terminais mokės sutartines įmokas. Ieškovas tinkamai įvykdė įsipareigojimus, sudarė turto pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurias įgijęs turtą nuosavybės teise, perdavė jį UAB „Valdauta“ valdyti ir naudotis sutartyse nustatytomis sąlygomis ir tvarka. UAB „Valdauta“ nuolat vėluodavo mokėti įmokas pagal sutartis, susidarė įsiskolinimas. Ieškovas ir atsakovas V. A. sudarė laidavimo sutartis, pagal kurias atsakovas įsipareigojo įvykdyti UAB „Valdauta“ neįvykdytas ar netinkamai įvykdytas sutartines prievoles. UAB „Valdauta“ per nustatytą terminą neįvykdžius ieškovo reikalavimo sumokėti skolą, ieškovas 2009 m. rugsėjo 25 d. pranešimu vienašališkai nutraukė sutartis ir pareikalavo sumokėti įsiskolinimą bei grąžinti turtą. UAB „Valdauta“ įsiskolinimo nepadengė. Ieškovas 2011 m. rugsėjo 5 d. pranešimu pareikalavo iš atsakovo iki 2011 m. rugsėjo 19 d. įvykdyti UAB „Valdauta“ neįvykdytas prievoles pagal sutartis, tačiau atsakovas neįvykdė įsipareigojimų pagal laidavimo sutartis. UAB „Valdauta“ grąžino turtą, tačiau nepadengė 2 516,08 Lt įsiskolinimo. Turtas buvo parduotas tretiesiems asmenims, patiriant nuostolį iš turto pardavimo, todėl ieškovas turi teisę reikalauti padengti nuostolį, kuris sudaro 35 360,44 Lt. Ieškovas turi teisę reikalauti priteisti mažesnį nuostolį, todėl ieškovas reikalauja padengti 22 483,92 Lt.

6Atsakovas V. A. atsiliepimu su pareikštu ieškiniu nesutiko prašydamas jį atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas atsakovo naudai. Nurodė, kad atsakovas, kaip fizinis asmuo, su ieškovu nėra pasirašęs jokių laidavimo sutarčių. Su ieškiniu pateiktus dokumentus atsakovas pasirašė kaip V. A. prekybos įmonės savininkas. Atsakovas nėra gavęs ieškovo 2011 m. rugsėjo 5 d. pranešimo iki 2011 m. rugsėjo 19 d. įvykdyti įmonės neįvykdytas arba netinkamai įvykdytas prievoles pagal sutartis. Ieškovas transporto priemones tretiesiems asmenims pardavė už neprotingas kainas, kurios iš esmės neatitiko tuo metu buvusių vidutinių rinkos kainų. Ieškovas pardavimo procedūras vykdė netinkamai, neskaidriai ir nesiekiant gauti didžiausią kainą. Įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, asmenys turi laikytis protingumo ir teisingumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti teise, t.y. draudžiama įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims. Ieškovas iš esmės pažeidžia įstatymo nustatytus sąžiningo savo teisių įgyvendinimo principus. Ieškovas dėl savo nesąžiningų ir neteisėtų veiksmų negali gauti teisėtos naudos iš atsakovo. Ieškovas privalo įrodyti, kad transporto priemones pardavė už protingą kainą, kuri atitiko tuo metu rinkoje buvusias kainas.

7Trečiasis asmuo BUAB „Valdauta“, atstovaujamas bankroto administratorės, atsiliepimo į ieškinį nepateikė. Parengiamajame teismo posėdyje trečiojo asmens bankroto administratorė nurodė, kad trečiasis asmuo neturi suinteresuotumo bylos baigtimi, kadangi bylos baigtis neturės įtakos nei BUAB „Valdauta“, nei įmonės kreditorių interesams, prašė bylą nagrinėti trečiajam asmeniui nedalyvaujant. Nurodė, kad yra didelė tikimybė, kad trečiosios eilės kreditoriaus „Swedbank lizingas“, UAB kreditorinis reikalavimas bankroto byloje nebus tenkinamas.

8II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 22 d. sprendimu ieškinį tenkino visa apimtimi. Priimdamas sprendimą, teismas nustatė, jog Lizingo sutarčių nutraukimas nenuginčytas. Taip pat nebuvo paneigtas įsiskolinimo ieškovui dydis. Teismas konstatavo, kad ieškovo reikalavimas priteisti 2 516,08 Lt įsiskolinimo pagal nutrauktas sutartis atitinka sutarčių sąlygas, kadangi juose nustatyta, kad Lizingo gavėjui iš esmės pažeidus lizingo sutartį, ieškovas turi teisę nutraukti sutartį, pareikalauti grąžinti turtą ir sumokėti visas iki sutarties nutraukimo nesumokėtas įmokas, netesybas, palūkanų įmokas, išlaidas dėl pirmalaikio sutarties nutraukimo. Pirmos instancijos teismas sprendė, kad byloje surinktų įrodymų visuma parodo, jog lizingo gavėjo laiduotojui, atsirado civilinė sutartinė atsakomybė dėl ieškovo patirto 22 483,92 Lt nuostolio, kuris yra priežastiniame ryšyje su lizingo gavėjo kaltais lizingo sutartį pažeidžiančiais veiksmais, dėl kurių ieškovui teko vienašališkai nutraukti sutartį ir rūpintis pagal lizingo sutartį neišpirktos transporto priemonės realizavimu. Tokią išvadą teismas padarė remdamasis mokėjimo grafiku t.y. skirtumas tarp lizingo gavėjo neišpirktos transporto priemonės vertės ir šios transporto priemonės 2011 m. kovo 31 d. pardavimo kainos ir autovežio vardine rinkos verte 2011 m. vasario 1 d., kuri sudarė 16 000,00 Lt. Teismas nustatė, kad atsakovas reikiamai nepagrindė savo atsikirtimų į ieškinį, kad autovežio rinkos vertė žymiai viršijo jo pardavimo kainą. Remiantis byloje pateiktais įrodymais teismas konstatavo, jog ginčo dalyko, autovežio pardavimo kaina žymiai viršijo vertinimo metu nustatytą jo rinkos vertę.

10III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

11Apeliantas V. A. pateikė apeliacinį skundą ir prašo skundžiamą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti. Nurodo, kad jis nesutinka su teismo išsakyta pozicija, jog atsakovo nurodyta aplinkybė, kad atsakovas, kaip fizinis asmuo, nėra pasirašęs su ieškovu jokių laidavimo sutarčių, neįrodyta, nepagrįstas atsakovo nesutikimas su tuo, kad jis asmeniškai yra įsipareigojęs ieškovui įvykdyti lizingo gavėjo neįvykdytas ar netinkamai įvykdytas prievoles pagal lizingo sutartis. Apeliantas teigia, kad visas laidavimo sutartis ieškovas sudarė prisijungimo būdu, t. y. laidavimo sutarčių sąlygų vienašališkai, nederindamas su apeliantu. Sutarties sąlygos yra privalomos kitai šaliai tik tuo atveju, jeigu jai buvo sudaryta tinkama galimybė su tomis sąlygomis susipažinti. Apeliantas teigia, kad jis su laidavimo sutartimis nebuvo supažindintas, jog jos buvo sudarytos dėl tariamos ieškovo apgaulės, todėl prieš jį negali būti panaudotos standartinės sutarties sąlygos.

12Apeliantas nesutinka su teismo padaryta išvada, kad byloje nustatytos aplinkybės suteikia pagrindą laikyti pagrįstais ieškovo teiginius apie ieškovo patirtą 35 360,44 Lt nuostolį, sudarantį skirtumą tarp autovežio pirkimui ieškovo išleistų ir neatgautų lėšų, t.y. skirtumą tarp lizingo gavėjo neišpirktos transporto priemonės vertės ir šios transporto priemonės pardavimo kainos. Apeliantas teigia, kad ginčo autovežio rinkos vertė buvo nustatyta netinkamai ir neatitiko analogiškų autovežių tuo metu buvusių vidutinių rinkos kainų. Nurodo, jog pirmos instancijos teisme ginčo autovežio vidutinę rinkos vertę įrodinėjo remiantis lyginamaisiais objektais. Lyginamaisiais objektais pasirinktos transporto priemonės nebuvo analogiškos ginčo autovežiui, bet esminę reikšme turėjo tai, kad ginčo autovežio variklis buvo žymiai galingesnis ir kėbulas buvo pilnai sukomplektuotas, paliginant su lyginamąją transporto priemonę. Apeliantas nesutinka ir su teismo padaryta išvada, kad atsakovas teismo posėdyje pripažino dalį užfiksuotų trūkumų. Nepagrįstai surašyti ginčo autovežio gedimai ir trūkumai sąlygojo nepagrįstą mažą ginčo autovežio vertę. Nurodo, jog nepaneigė ginčo transporto priemonės 2011 m. vasario 1 d. apžiūrėjimo akte nurodytų ginčo autovežio trūkumų, tik dėl nesugebėjimo tiksliai atsiminti ne esminių detalių, susijusių su ginčo autovežiu. Nurodo, jog nesutinka su ginčo transporto priemonės apžiūrėjimo akte grafoje „Bendras techninis stovis" nurodyta išvada - „Netvarkingas stovis“, nesutinka ir su grafoje „Komentarai“ surašytais pastebėjimais - „Sunkvežimis nevažiuojantis“, kadangi ginčo transporto priemonė iš UAB „Valdauta“ kiemo 2011 m. sausio 26 d. išvažiavo savo eiga ir neturėjo akivaizdžių gedimų ar trūkumų.

13Ieškovas „Swedbank lizingas“, UAB atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad nebuvo pagrindo laidavimo sutartis pripažinti negaliojančiomis dėl apgaulės, kadangi atsakovas Laidavimo sutartims nereiškė reikalavimo pripažinti jas negaliojančiomis dėl apgaulės. Pažymi, jog atsakovas skirtingu laikotarpiu pasirašė net keturias laidavimo sutartis ir niekuomet jokių pretenzijų dėl šių sutarčių nereiškė. Laidavimo sutarčių turinys yra aiškūs, nedviprasmiškas ir jį gali suprasti bet kuris asmuo, o tam, kad suprasti šių sutarčių sukeliamas teisines pasekmes užteko perskaityti sutarčių tekstą, ir tokią galimybę atsakovas turėjo. Atsakovas pasisako tik dėl vienos laidavimo sutarties, tai leidžia daryti išvadą, kad Laidavimo sutartys visiškai atitiko tikrąją atsakovo valią, o teiginiai apie tariamą atsakovo valios sudaryti šias sutartis ydingumą yra tik jo bandymas išvengti laisva valia prisiimtos atsakomybės. Atsakovas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų teiginius, jog lizingo sutarties Nr. LT057383 dalyku buvęs autovežis MAN T50 buvo parduotas per pigiai. Priešingai, apeliaciniame skunde atsakovas nurodo, jog ginčo autovežis buvo parduotas už rikos kainą. Todėl nėra aišku, kodėl atsakovas teigia, kad ieškovas prisidėjo prie patirtų nuostolių padidėjimo. Nurodo, kad teismui pateikta Vertinimo ataskaita, kurios pagrindu buvo nustatyta autovežio rinkos vertė jo pardavimo metu, nėra nuginčyta. Nesutinka su apelianto išsakytais argumentais dėl autovežio defektų, užfiksuotų Vertinimo ataskaitoje ir nurodo, jog sutinka su pirmosios instancijos teismo išsakyta išvada, kad nuo autovežio perdavimo ieškovui iki vertinimo ataskaitos surašymo praėjo mažas laiko tarpas, todėl nėra pagrindo manyti, kad Vertinimo ataskaitoje nurodyti defektai atsirado jau po autovežio perdavimo ieškovui. Taip pat nurodo, kad už surašyto priėmimo - perdavimo akto išsamumą atsakingos abi jį pasirašiusios šalys ir vien aplinkybė, kad šiame akte nebuvo nurodyti visi defektai nesudaro pagrindo spręsti, kad jokių defektų nebuvo. Nurodo, kad atsakovas pats pripažįsta pati faktą, jog negali atsiminti visų reikšmingų detalių, todėl pirmosios instancijos teismo išvados dėl blogos autovežio techninės būklės jo grąžinimo ieškovui metu yra pagrįstos.

14IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15Apeliacinis skundas atmestinas.

16Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

17Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas šioje byloje tinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesines teisės normas (CPK 176 str., 185 str.), ir materialines teisės normas, bei pagrįstai ieškinį tenkino. Apeliaciniame skunde išdėstyti atsakovo teiginiai nepaneigia šių teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo.

18Byloje nustatyta, kad ieškovas „Swedbank lizingas“, UAB su trečiuoju asmeniu UAB „Valdauta“ (buvęs V. A. prekybos įmonė) sudarė keturias transporto priemonės finansinio lizingo sutartis: Nr. LT022431; LT029967; LT057383; LT069590. Iš lizingo sutarčių kylančių prievolių vykdymui užtikrinti ieškovas ir atsakovas V. A. sudarė laidavimo sutartis: 2005 m. rugsėjo 6 d. sutartį Nr. LT02243/L; 2006 m. kovo 10 d. sutartį Nr. LT029967/L; 2007 m. rugpjūčio 1 d. sutartį Nr. LT057383/L ir 2008 m. vasario 22 d. sutartį Nr. LT069590/L, kuriomis atsakovas įsipareigojo kaip solidarus bendraskolis atsakyti ieškovui, jei skolininkas neįvykdys visų ar dalies savo prievolių pagal lizingo sutartis (t. 1, b.l 14, 25, 36, 47). Skolininkui UAB „Valdauta“ nevykdant prievolių pagal lizingo sutartis, „Swedbank lizingas“, UAB 2009 m. rugpjūčio 5 d. raštu kreipėsi į skolininką UAB „Valdauta“ su pretenzija informuodamas, jog skolininkui iki 2009 m. rugpjūčio 21 d. nepadengus savo įsiskolinimų, lizingo sutartys bus vienašališkai nutrauktos. Prievolės nebuvo vykdomos. Trečiasis asmuo 2009 m. rugpjūčio 25 m. iš ieškovo gavo pranešimą dėl vienašališko sutarčių nutraukimo (t. 1, b. l. 52-53). Ieškovas 2011 m. rugpjūčio 5 d. raštu Nr. SL-SR-13112 kreipėsi į atsakovą V. A. dėl laidavimo sutarčių vykdymo, informuodamas, kad UAB „Valdauta“ naudotas Turtas pagal aukščiau minėtas sutartis buvo parduotas tretiesiems asmenims patiriant nuostolį iš Turto pardavimo kuris apskaičiuojamas iš likusios neišpirktos Turto vertės minusuojant sumą, už kurią turtas buvo parduotas tretiesiems asmenims (t. 1, b. l. 54).

19Nagrinėjamuoju atveju atsakovas neginčija lizingo davėjui nesumokėtų einamųjų mokėjimų pagal lizingo sutartis, taip pat nėra ginčo, jog ieškovas teisėtai nutraukė lizingo sutartis CK 6.217 str. pagrindu, lizingo gavėjui netinkamai vykdant esmines sutarčių sąlygas. Byloje kilo ginčas dėl laidavimo sutarties sudarymo teisėtumo ir nuostolių dydžio.

20Dėl atsakovo kaip laiduotojo atsakomybės

21Atsakovas ginčija savo kaip laiduotojo atsakomybę pagal laidavimo sutartį, nurodydamas, jog jis kaip fizinis asmuo laidavimo sutarčių nepasirašė, o pasirašė jas kaip įmonės vadovas. Laidavimo kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo samprata pateikta CK 6.76 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Taigi laidavimas atsiranda sutarties pagrindu. Laidavimas yra asmeninis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas. Laidavimas dėl jo asmeninio pobūdžio sieja kreditorių su įsipareigojimą patenkinti laidavimu užtikrintą reikalavimą prisiėmusiu subjektu (laiduotoju), bet ne konkrečiu turtu, o kreditoriaus reikalavimas skolininkui gali būti patenkinamas iš viso laiduotojo turto. Laidavimas padidina tikimybę, kad prievolė kreditoriui bus įvykdyta, nes, skolininkui jos neįvykdžius, kreditorius gali savo reikalavimą pareikšti laiduotojui. Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, t.y. iš laidavimo sutarčių teksto dalies matyti, jog laidavimo sutartys sudarytos tarp dviejų šalių, kuriose nurodytos sutartį sudarančios šalys „Swedbank lizingas“, UAB (buvęs UAB Hansa Lizingas) ir V. A. (b.l. 14-15, 25-26, 36-37, 47-48). Laidavimo sutartyse kur nurodyti asmens duomenys (asmens kodas, gyvenamoji vieta), duomenys atitinka fizinio, o ne juridinio asmens duomenis; sutartyse nurodytas jas pasirašantis asmuo taip pat V. A., o ne juridinis asmuo ar jo atstovas. Laidavimo teisiniuose santykiuose (kai nėra laiduotojų daugeto – solidariųjų laiduotojų ar sublaiduotojų (dvigubo laidavimo atveju), kreditorių ar skolininkų daugeto) dalyvauja trys asmenys –nagrinėjamu atveju kreditorius „Swedbank lizingas“ UAB, skolininkas UAB „Valdauta“ ir laiduotojas V. A.. Greta esamų kreditoriaus ir skolininko prievolinių teisinių santykių sukuriami nauji kreditoriaus ir laiduotojo prievoliniai teisiniai santykiai. Taigi laidavimo sutartimi laiduotojas prisiima pareigą kito asmens (skolininko) kreditoriui, o šis įgyja papildomą reikalavimo teisę savo pradinės reikalavimo teisės, susijusios tik su skolininku, atžvilgiu. Pirmos instancijos teismas padarė tinkamą ir pagrįstą išvadą, kad atsakovas yra laiduotojas, kuris nagrinėjamu atveju laidavo už UAB „Valdauta“ tinkamą prievolių pagal lizingo sutartis vykdymą. Pažymėtina ir tai, kad pagal atsakovo pateiktą argumentą, kad laidavimo sutartis jis pasirašė kaip Juridinis asmuo yra teisiškai nepagrįstas, kadangi kaip minėta laidavimo santykiuose dalyvauja trys asmenys, o UAB „Valdauta“ laiduoti už save pagal įstatymą nėra galimybės, nes tai jau būtų asmenų sutapimas prievolėje - todėl negalima laiduoti už patį save savo kreditoriui.

22Dėl nuostolių dydžio

23Apeliantas apeliaciniu skundu ginčija teismo išvadą, kad Lizingo gavėjui nemokant grafikuose nustatytų įmokų, ieškovas prieš terminą nutraukęs lizingo sutartis patyrė nuostolių dėl susigrąžinto turto, kuris buvo lizingo sutarties Nr.057383 dalyku, pardavimo, t.y. dėl autovežio Man T50, valst. Nr. ( - ), pardavimo (turto neišpirktos vertės ir turto pardavimo kainos skirtumo). Turtas, buvęs lizingo sutarčių dalyku, ieškovo parduotas tretiesiems asmenims. Nuostolis dėl šio turto pardavimo sudaro 35 360,44 Lt, iš kurių 22 483,92 Lt ieškovo reikalavimu teismas priteisė. Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad turtas iš BUAB „Valdauta“ perimtas pagal 2011 m. sausio 26 d. (autovežis Man T50, valst. Nr.( - )) priėmimo-perdavimo aktą. Taigi byloje aktualus CK 6.574 straipsnio taikymas bei nuostolių, susijusių su lizingo bendrovei sugrąžinto turto pardavimu, apskaičiavimas. CK 6.574 straipsnyje, reglamentuojančiame lizingo sutarties nutraukimo pasekmes, nustatyta, kad lizingo sutartį nutraukęs, lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį. Kaip yra nurodęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, šioje normoje įtvirtinta lizingo gavėjo civilinės atsakomybės apimtis, kuri apibrėžiama aiškiai: lizingo davėjui turi būti atlyginta tiek nuostolių, kad jie grąžintų jį į tokią padėtį, kokia būtų buvusi tinkamai įvykdžius sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2012).

24Reikalavimas atlyginti nuostolius, atsiradusius iš lizingo dalyku buvusio ir lizingo bendrovei sugrąžinto turto pardavimo, yra reikalavimas taikyti lizingo gavėjo sutartinę civilinę atsakomybę, kylančią todėl, kad lizingo gavėjui pažeidus sutartį, ji buvo nutraukta. Viena iš civilinės atsakomybės sąlygų yra žala, kuri nėra preziumuojama, todėl šalis, kuri reikalauja taikyti civilinę atsakomybę kitai šaliai, turi įrodyti savo patirtos žalos dydį (CK 6.249 str. 1 d., CPK 178 str.). Nustatyta, kad pagal pirkimo – pardavimo sutartį Nr. LT057383/PPS, ieškovas už autovežį MAN T50 valst. Nr. ( - ) sumokėjo 122 746,79 Lt. Nutraukus 2009 m. rugpjūčio 25 d. lizingo sutartį prieš terminą, autovežio Man T50 neišpirkta vertė sudarė 59 530,04 Lt be PVM. Ginčo dalykas 2011 m. kovo 31 d. buvo parduotas už 24 169,60 Lt be PVM (29 245,22 Lt su PVM) trečiajam asmeniui (b.l. 56-57). Byloje yra pateikti ieškovo paskaičiavimai, patvirtinantys lizingo gavėjo UAB „Valdauta“ mokėjimus pagal visas, įskaitytinai ir šioje byloje nagrinėjama, lizingo sutartis bei skolos susidarymo dinamiką, pateikti duomenys, liudijantys galutinį skolos dydį ir ieškovo nuostolius iš lizinguojamo turto pardavimo (b.l. 30-40, 56-57, 58). Teismas tinkamai vertino ieškovo nurodytas aplinkybes ir jas pagrindžiančius įrodymus apie patirtos žalos dydį, ir padarė pagrįstą išvadą, kad pardavęs lizingo dalyku buvusią transporto priemonę (autovežį Man T50, valst. Nr. ( - )) ieškovas patyrė žalos, kurią sudaro turto likutinės (neišpirktos) vertės ir turto pardavimo kainos skirtumas. Ieškovo susigrąžintas turtas buvo parduotas už rinkos kainą, tą įrodo atlikta transporto priemonės vertinimo ataskaita. Pažymėtina tai, kad lizingo bendrovė parduodama susigrąžintą turtą neprivalo atlikti nepriklausomo turto vertinimo, tačiau nagrinėjamu atveju toks vertinimas atliktas, ir vertinimas patvirtina, kad turto vertė pardavimo metu atitiko jo pardavimo kainą.

25Apeliantas nesutinka su kaina, už kurią ieškovas realizavo susigrąžintą turtą tretiesiems asmenims, nurodydamas, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi ginčo autovežio vardine rinkos verte, kuri vertinimo metu sudarė apie 16 000,00 Lt be PVM, kadangi šios transporto priemonės vidutinė rinkos vertė vertinimo dieną, t.y. 2011 m. vasario 1 d., buvo 29 112 Lt.

26Įstatymai numato, kad lizingo davėjui tenka pareiga imtis visų priemonių mažinti lizingo gavėjui tenkančius nuostolius, ir tai atlikti realizuojant turtą komerciškai pagrįstu būdu. Atsakovo teiginiai, jog autovežio rinkos vertė žymiai viršijo jo pardavimo kainą ir tai, kad ginčo autovežio rinkos vertė buvo nustatyta netinkamai ir neatitiko analogiškų autovežių tuo metu buvusių vidutinių rinkos kainų yra nepagrįsti pakankamais įrodymais. Vertintojai nustatinėdami ginčo autovežio tikrąją vidutinę rinkos vertę rėmėsi lyginamaisiais objektais pasirinktomis transporto priemonėmis. Vidutinė rinkos vertė, kiekvienam objektui ir kiekvienu atveju nustatoma individualiai, atsižvelgiant į turto pobūdį, jo techninį stovį, paklausą rinkoje ir galimybę tą turtą realizuoti dabar arba ateityje, į galimą turto nuvertėjimą delsiant tą turtą parduoti ir kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes. Tačiau visais atvejais komerciškai pagrįstas būdas yra toks, kuris neužkerta kelio už susigrąžintą lizingo sutarties dalyku buvusį turtą gauti didesnę pardavimo kainą, jei egzistuoja reali tokios kainos gavimo galimybė per protingą laiką. Teisėjų kolegija daro išvada, skirtingai nei teigia atsakovas, šioje byloje transporto priemonės vertinimo ataskaita įrodo aplinkybę, kad turtas buvo parduotas už vidutinę rinkos kainą ir, kad lizingo bendrovė ėmėsi priemonių, jog būtų sumažinti lizingo gavėjo patiriami nuostoliai, kadangi iš kelių transporto priemonės vertinimo pažymos matyti, jog vertinimo dieną t.y. 2011 m. vasario 1 d. ginčo objekto rinkos vertė sudarė 16 000 Lt, o ieškovo pateikti duomenys apie panašių autovežių skelbiamas pardavimo kainas yra bendro pobūdžio, o ne individualus konkretaus autovežio vertinimas, todėl apelianto nurodyta rinkos vertė, gali skirtis nuo konkretaus turto vertinimo metu nustatytos rinkos vertės, tačiau bendro pobūdžio vertinimas nepaneigia individualiai atlikto konkretaus turto vertinimo teisingumo.

27Apeliaciniame skunde apeliantas taip pat nesutinka su pirmos instancijos teismo išsakytais argumentais dėl autovežio techninio stovio. Apeliantas teigia, kad perimant autovežį iš atsakovo 2011 m. sausio 26 d. priėmimo-perdavimo aktu, neturėjo visų techninio stovio trūkumų, nurodytų autovežio 2011 m. vasario 1 d. apžiūros akte. Remiantis byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad ginčo autovežis ieškovui buvo perduotas 2011 m. sausio 26 d. priėmimo-perdavimo aktu, o transporto priemonės apžiūrėjimo aktas buvo surašytas 2011 m. vasario 1 d. t.y. tas laikotarpis sudarė šešias dienas. Teismas teisingai akcentavo, kad nėra jokio pagrindo manyti, jog per tokį trumpą laiką transporto priemonės apžiūrėjimo akte nurodyti defektai atsirado jau po autovežio perdavimo ieškovui. Perduodant autovežį dalyvavo dvi bylos šalys, todėl už surašyto priėmimo - perdavimo akto išsamumą atsakingos abi jį pasirašiusios šalys, todėl vien aplinkybė, kad šiame akte nėra nurodyti visi defektai nesudaro pagrindo spręsti, kad jokių defektų nebuvo. Iš į bylą pateikto 2011 m. sausio 26 d. priėmimo-perdavimo akto, kolegija negali nustatyti autovežio defektų apimties. Be to apeliantas pripažįsta, jog negali tiksliai atsiminti kokia buvo autovežio būklė jo grąžinimo ieškovui dieną. Tiek pirmos instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde, apeliantas savo poziciją dėl autovežio techninės būklės grindžia tik savo paaiškinimais, nepateikiant jokių objektyvių įrodymų.

28Bylos nagrinėjimo metu kiekviena šalis turi įrodyti savo reikalavimus ir atsikirtimus remdamasi leistinais įrodymais (CPK 177 straipsnio 1 dalis; 178 straipsnis). Vienas iš įrodymų yra eksperto išvada, kuri išdėstoma ekspertizės akte (CPK 177 straipsnio 2 dalis; 216 straipsnio 1 dalis), todėl dalyvaujantys byloje asmenys turi teisę prašyti teismo skirti ekspertizę, tačiau atsakovas pirmos instancijos teisme šia teise nesinaudojo. Pirmos instancijos teismui pateiktas Transporto priemonės apžiūrėjimo aktas nebuvo nuginčytas, todėl jis yra galiojantis ir įrodo aukščiau minėto autovežio stovį jo pardavimo dienai. Jeigu asmuo nesutinka su minėtu dokumentu, jis turėjo teisė prašyti teismo skirti ekspertizę. Šia teisė atsakovas nepasinaudojo. Įrodymų, kurie liudytų kitokias aplinkybes, apeliantas nepateikė, todėl teiginiai apie tai, kad autovežio defektai buvo nežymūs yra nepagrįsti ir neįrodyti. Teisėjų kolegijos nuomone, skirtingai nei teigia apeliantas, šioje byloje turto priėmimo –perdavimo aktas įrodo tą aplinkybę, kad turtas buvo perduotas, tačiau tai savaime nėra įrodymas, patvirtinantis, kad turtas buvo perduotas be apžiūrėjimo akte nurodytų defektų.

29Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą sprendimą, kuris yra teisėtas ir pagrįstas, materialinės ir procesinės teisės normos pritaikytos tinkamai, nėra LR CPK 329 str., 330 str. numatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, todėl skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str.1 d. 1 p.).

30Apeliantui nėra priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, nes apeliacinis skundas yra atmetamas.

31Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais teisėjų kolegija

Nutarė

32Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija... 2. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V.... 3. I.... 4. Ginčo esmė... 5. Ieškovas „Swedbank lizingas“, UAB kreipėsi į teismą su ieškiniu... 6. Atsakovas V. A. atsiliepimu su pareikštu ieškiniu nesutiko prašydamas jį... 7. Trečiasis asmuo BUAB „Valdauta“, atstovaujamas bankroto administratorės,... 8. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 9. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 22 d. sprendimu ieškinį... 10. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai... 11. Apeliantas V. A. pateikė apeliacinį skundą ir prašo skundžiamą sprendimą... 12. Apeliantas nesutinka su teismo padaryta išvada, kad byloje nustatytos... 13. Ieškovas „Swedbank lizingas“, UAB atsiliepime į apeliacinį skundą... 14. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 15. Apeliacinis skundas atmestinas.... 16. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos... 17. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis... 18. Byloje nustatyta, kad ieškovas „Swedbank lizingas“, UAB su trečiuoju... 19. Nagrinėjamuoju atveju atsakovas neginčija lizingo davėjui nesumokėtų... 20. Dėl atsakovo kaip laiduotojo atsakomybės... 21. Atsakovas ginčija savo kaip laiduotojo atsakomybę pagal laidavimo sutartį,... 22. Dėl nuostolių dydžio... 23. Apeliantas apeliaciniu skundu ginčija teismo išvadą, kad Lizingo gavėjui... 24. Reikalavimas atlyginti nuostolius, atsiradusius iš lizingo dalyku buvusio ir... 25. Apeliantas nesutinka su kaina, už kurią ieškovas realizavo susigrąžintą... 26. Įstatymai numato, kad lizingo davėjui tenka pareiga imtis visų priemonių... 27. Apeliaciniame skunde apeliantas taip pat nesutinka su pirmos instancijos teismo... 28. Bylos nagrinėjimo metu kiekviena šalis turi įrodyti savo reikalavimus ir... 29. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliacinio skundo... 30. Apeliantui nėra priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, nes apeliacinis skundas... 31. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331... 32. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 22 d. sprendimą palikti...