Byla e2-945-330/2018
Dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 19 d. nutarties, kuria patenkintas bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „ON Baltic“ bankroto administratorės R. V. prašymas uždarosios akcinės bendrovės „ON Baltic“ bankrotą pripažinti tyčiniu, priimtos uždarosios akcinės bendrovės „ON Baltic“ bankroto byloje (Nr. eB2-498-230/2018), suinteresuoti asmenys – I. A., V. P., uždaroji akcinė bendrovė „Lemora“

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs suinteresuoto asmens I. A. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 19 d. nutarties, kuria patenkintas bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „ON Baltic“ bankroto administratorės R. V. prašymas uždarosios akcinės bendrovės „ON Baltic“ bankrotą pripažinti tyčiniu, priimtos uždarosios akcinės bendrovės „ON Baltic“ bankroto byloje (Nr. eB2-498-230/2018), suinteresuoti asmenys – I. A., V. P., uždaroji akcinė bendrovė „Lemora“,

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3

  1. Kauno apygardos teismo 2016 m. gruodžio 16 d. nutartimi UAB „ON Baltic“ iškelta bankroto byla, įmonės bankroto administratore paskirta R. V.. 2017 m. gegužės 16 d. nutartimi patvirtinti įmonės kreditorių finansiniai reikalavimai. 2017 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi UAB „ON Baltic“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
  2. UAB „ON Baltic“ bankroto administratorė kreipėsi į teismą prašydama UAB „ON Baltic“ bankrotą pripažinti tyčiniu. Bankroto administratorė prašymą grindė tuo, jog įmonės vadovas sudarė nuostolingą sandorį, netinkamai tvarkė buhalterinę apskaitą (avanso apyskaitas), nepagrįstai nurašinėjo turimą turtą, pažeidė įstatyme numatytą atsiskaitymų eiliškumo tvarką, teikė klaidingus duomenis apie įmonės finansinę būklę.
  3. Bankroto administratorė nurodė, kad 2016 m. kovo 1 d. UAB „ON Baltic“ ir UAB „Solmida“ sudarė programinės sistemos kūrimo sutartį. Šia sutartimi UAB „Solmida“ įsipareigojo sukurti programinę sistemą, įdiegti serverį ir reikiamą kompiuterinę įrangą už 115 000 Eur plius PVM kainą. Įmonė, vykdydama šią sutartį sumokėjo 39 450 Eur ir atliko įsiskolinimo įskaitymą. Administratorės nuomone, šis sandoris buvo nuostolingas ir ekonomiškai nenaudingas UAB „ON Baltic“, nes jau 2015 m. gruodžio 31 d. jos finansinė padėtis buvo sunki, nuo 2015 metų įmonėje sutriko atsiskaitymai. Administratorė akcentavo, kad pagal 2015 m. gruodžio 31 d. balansą įmonė planavo 2016 metais gauti 154 610 Eur pajamų, kai vien pagal sudarytą sutartį turėjo (įsipareigojo) išleisti 115 000 Eur plius PVM. BUAB „ON Baltic“ veikla buvo statybos rangos darbų vykdymas, tačiau įmonė planavo beveik visas iš veiklos gautinas sumas nukreipti minėta sutartimi prisiimtų įsipareigojimų vykdymui, bet ne medžiagų įsigijimui, darbuotojų atlyginimams ir kitoms statybos veiklai būtinoms išlaidoms padengti. Administratorės nuomone, sutartis galėjo būti sudaryta tik dėl akių, siekiant prieš įmonės bankrotą išvesti paskutinius BUAB „ON Baltic“ apyvartinių lėšų likučius. Jeigu UAB „ON Baltic“ nebūtų sudariusi šio nuostolingo sandorio, ji savo žinioje būtų turėjusi 37 880 Eur lėšų, kurių būtų pakakę padengti žymius įmonės finansinius įsipareigojimus bei tokiu būdu būtų išvengta nemokumo situacijos.
  4. Bankroto administratorė nurodė, kad įmonės buhalterinėje apskaitoje yra užfiksuoti atskaitingo asmens ir iki 2016 m. liepos 13 d. buvusio vienintelio bendrovės akcininko V. P. mokėjimai fiziniams asmenims. Iš viso šio asmens avanso apyskaitose fiksuojama nepagrįstų mokėjimų už 74 384,41 Lt (t. y. 21 543,21 Eur). Mokėjimus patvirtinantys išlaidų orderiai nėra pasirašyti nei pinigus išduodančio V. P., nei lėšų gavėjų. Taip pat kasos išlaidų orderiuose nėra nurodyti paso arba kitų asmens tapatybę įrodančių dokumentų pavadinimai, numeriai ir gyvenamosios vietos, abstrakčiai nurodoma mokėjimų paskirtis. Administratorės nuomone, nurodytos lėšos išmokėtos be pagrindo ir įmonei nebuvo grąžintos.
  5. Bankroto administratorė taip pat nurodė, kad UAB „ON Baltic“ vadovas 2016 metais patvirtino materialinių vertybių nurašymo aktus, o bankroto administratorei buvo perduotas tik nedidelės vertės materialusis turtas. Tvirtino, kad tarp bendrovės buhalterinių dokumentų nėra jokių duomenų, pagrindžiančių turto nurašymo aplinkybes. Administratorės nuomone, prieš įmonei iškeliant bankroto bylą, įmonės buhalterinė apskaita buvo organizuojama taip, jog turtas nebūtų perduotas bankroto administratorei.
  6. Bankroto administratorė taip pat nurodė, kad UAB „ON Baltic“ pažeidė įstatyme nustatytą atsiskaitymų eiliškumo tvarką - UAB „ON Baltic“ nuo 2016 m. kovo 15 d. iki 2016 m. birželio 15 d. vykdė mokėjimus UAB „Solmida“, nepaisant to, kad buvo neįvykdytų įsipareigojimų, susidariusių iki 2016 m. kovo 15 d. Be to, įmonė nuo 2016 m. birželio 15 d. turėjo įsiskolinimų Valstybinei mokesčių inspekcijai, tačiau vykdė atsiskaitymus su kitais kreditoriais.
  7. Bankroto administratorė nurodė, kad įmonė kreditorei UAB „Lemora“ teikė klaidingus duomenis apie bendrovės finansinę būklę. 2016 m. vasario 8 d. įmonė pateikė 2015 m. gruodžio 31 d. finansinės atskaitomybės dokumentus, kurie neatitinka VĮ Registrų centro pateiktų duomenų. Kreditorei pateiktoje finansinės atskaitomybės versijoje yra nurodyti pozityvesni bendrovės pelno, pardavimo pajamų, turto ir per vienerius metus gautinų sumų rodikliai. Anot kreditorės, jei ji būtų gavusi tikrovę atitinkančius finansinės atskaitomybės rodiklius, būtų patyrusi mažesnę žalą, kadangi būtų nutraukusi prekių tiekimą.
  8. Suinteresuotas asmuo UAB „Lemora“ (kreditorė) prašė bankroto administratorės prašymą patenkinti – UAB „ON Baltic“ bankrotą pripažinti tyčiniu. Suinteresuoto asmens nuomone, bankroto administratorės nurodytos aplinkybės patvirtina tyčinio įmonės bankroto faktą.
  9. Suinteresuotas asmuo I. A. su bankroto administratorės pareiškimu nesutiko, prašė jo netenkinti. Nurodė, kad vien įmonės valdymo organų neteisėti veiksmai konkrečiu ir pavieniu atveju (mokėjimų eiliškumo pažeidimas) nepadarė žalos įmonei ir nėra teisinis pagrindas konstatuoti, jog tokiais veiksmais buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Nustačius mokėjimų eiliškumo pažeidimo faktą, būtų pagrindas reikalauti konkretiems kreditoriams tokiu būdu sumokėtų lėšų grąžinimo. Akcentavo aplinkybę, jog dar iki bankroto bylos iškėlimo UAB „ON Baltic“ buvo susidūrusi su finansiniais sunkumais, todėl buvo rengiamasi restruktūrizavimo procesui. Suinteresuotas asmuo nesutiko su bankroto administratorės teiginiais dėl sudaryto programinės įrangos pirkimo sandorio nuostolingumo. Tvirtino, kad programine įranga buvo siekiama optimizuoti įmonės veiklą, maksimaliai sumažinti įmonės veiklos rizikas, išvengti nuostolių. Nurodė, kad Kauno apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovės BUAB „ON Baltic“ ieškinį atsakovams I. A. ir V. P. dėl atskaitingam asmeniui išduotų lėšų grąžinimo ir žalos atlyginimo, kuriuo ieškovė prašo priteisti iš atsakovo I. A. 37 880 Eur žalos atlyginimo. Reikalavimas dėl 37 880 Eur priteisimo grindžiamas 2016 m. kovo 1 d. sandorio sudarymu. Nurodytoje byloje nustatytos sandorio aplinkybės taps prejudicinėmis. Suinteresuotas asmuo nurodė, kad lėšos pagal avanso apyskaitas išmokėtos teisėtai, turto nurašymai atlikti pagrįstai.
  10. Suinteresuotas asmuo V. P. su bankroto administratorės prašymu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė kreditorių atžvilgiu elgęsis sąžiningai. Suinteresuoto asmens nuomone, nustačius mokėjimų eiliškumo tvarkos pažeidimo faktus, atitinkami mokėjimai kreditoriams turėtų būti ginčijami, tokiu būdu ginant kitų kreditorių teises. Akcentavo už įmonės prievolių kreditorei UAB „Lemora“ vykdymą laidavęs asmeniniu turtu. Dėl finansinių duomenų tikrumo nurodė, jog tokius duomenis kreditorė pati galėjo gauti iš viešojo registro. Suinteresuoto asmens nuomone, argumentai, esą UAB „ON Baltic“ sudarė nuostolingą sandorį su UAB „Solmida“, nepagrįstas, kadangi byloje nėra įrodymų, kad suinteresuoti asmenys sąmoningai ir tyčia būtų sudarę sandorius, kurie blogino įmonės būklę. Suinteresuotas asmuo, būdamas akcininku, buhalterinės apskaitos nevedė, todėl už apskaitos trūkumus negali būti atsakingas.

4II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5

  1. Kauno apygardos teismas 2018 m. kovo 19 d. nutartimi UAB „ON Baltic“ bankrotą pripažino tyčiniu.
  2. Teismas nustatė, kad UAB „ON Baltic“ dar iki programinės įrangos kūrimo sutarties sudarymo susidūrė su dideliais finansiniais sunkumais, kadangi nepajėgė vykdyti nuo 2015 metų prisiimtų finansinių įsipareigojimų pagrindinėje įmonės veiklos (statybos) srityje. Įvertinęs įmonės finansinės atskaitomybės duomenis, teismas konstatavo, kad 2015 metais jos finansiniai įsipareigojimai buvo artimi turimo turto vertei. Įvertinęs įmonės balanso ir kitų apskaitos dokumentų duomenis teismas sprendė, kad įmonės finansiniai sunkumai atsirado ne 2016 metais, kuomet buvo inicijuotas bankroto procesas, o 2015 metais. Pažymėjo, kad 2016 metais įmonės finansinė padėtis buvo toliau bloginama.
  3. Teismo vertinimu, suinteresuotų asmenų I. A. ir V. P. atsikirtimai, jog sąmoningą siekimą bankroto esą paneigia kreipimasis dėl restruktūrizavimo bylos įmonei iškėlimo, nepagrįsti. Pažymėjo, kad restruktūrizavimo procesą buvo bandyta inicijuoti iš esmės tuo pačiu metu, kuomet buvo kreiptasi dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismas nustatė, kad 2016 metais įmonė nebuvo sudariusi naujų rangos sutarčių. Teismo vertinimu, nesudarius naujų pajamas generuojančių sutarčių iš esmės buvo siekiama ne vystyti ūkinę veiklą, o tik bandoma pasinaudoti susidariusia situacija, sudarant nenaudingą ir ekonomine logika nepagrįstą sandorį, taip sąmoningai vedant įmonę prie bankroto, esmingai bloginant jos padėtį. Teismas sutiko su bankroto administratorės argumentais, jog 2016 metais pajamos įmonėje galėjo būti gautos tik pagal 2015 metais sudarytas rangos sutartis (pagal balanso duomenis – 154 000 Eur), kurių didžioji dalis turėjo būti panaudota ne tiesioginei įmonės veiklai vystyti ar atsiskaityti su kreditoriais, bet sudarant įmonei nenaudingą sandorį su UAB „Solmida“, pagal kurį UAB „ON Baltic“ sumokėjo reikšmingas sumas, nors sutarties rezultatas bendrovei nebuvo perduotas. Teismas konstatavo, kad jokiais įrodymais nepatvirtintas šio sandorio sudarymo būtinumas, tikslingumas, atsiperkamumas. Teismas pažymėjo, jog tai, kad bankroto administratorė pareiškė ieškinį ginčydama šį sandorį, nepaneigia galimybės jį vertinti kaip tyčinio bankroto požymį.
  4. Teismas buhalterinės apskaitos tvarkymo teisinio reguliavimo kontekste įvertinęs bankroto administratorei perduotus apskaitos dokumentus – avanso apyskaitų ir kasos išlaidų orderių turinį, konstatavo jų neatitiktį teisės aktų reikalavimams. Teismo vertinimu, tokie buhalterinės apskaitos trūkumai patvirtina sąmoningą ir netinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą, turintį įtakos tam, kad būtų apsunkinta galimybė nustatyti tikrąsias bankroto priežastis.
  5. Teismo vertinimu, suinteresuoto asmens V. P. laidavimas už įmonės prievoles nepaneigia byloje nustatytų tyčinio bankroto požymių. Taip pat pažymėjo, kad šios laidavimo prievolės vykdymas faktiškai yra negalimas dėl blogos suinteresuoto asmens turtinės padėties.
  6. Teismas nustatė, kad, iškėlus bankroto bylą, bankroto administratorei buvo perduotas tik nedidelės apimties ir nedidelės vertės materialus turtas, nors pagal 2015 metų duomenis įmonė turėjo ilgalaikio turto už 67 881 Eur, o materialaus turto už 27 751 Eur. Teismas nustatė, kad UAB „ON Baltic“ 2016 metų sausio - liepos mėnesių laikotarpiu buvo nurašyta materialinių vertybių, kurių vertė 13 029,92 Eur. Teismo vertinimu, turto nurašymo aplinkybės patvirtina, kad faktiškai buvo siekiama, jog įmonėje neliktų jokių materialinių vertybių. Teismas padarė išvadą, jog logiškai negali būti paaiškinta, kad veikiančioje, statybinę veiklą vykdžiusioje įmonėje prieš pat bankroto bylos iškėlimą neliko jokių materialinių vertybių ir net gamybos priemonių. Akcentavo aplinkybę, jog objektyviais duomenimis nebuvo pagrįstas turto nurašymo būtinumas ir pagrindas. Teismo vertinimu, turto nurašymo veiksmų neteisėtumą patvirtina tai, jog teismo sprendimu kitoje byloje iš I. A. yra priteista žala, kurios dalį sudaro ir nurašyto turto vertė.
  7. Teismas nustatė, kad 2016 metais įmonė, atsiskaitydama su pasirinktais kreditoriais, sąmoningai teikė pirmenybę žemesnės eilės kreditoriams, žinodama, kad įsipareigojimai kitiems kreditoriams nebebus įvykti. Šiuos veiksmus teismas taip pat pripažino tyčinio bankroto požymiu.
  8. Teismas nustatė, kad buvęs UAB „ON Baltic“ vadovas 2016 m. vasario 8 d. pateikė įmonės kreditorei UAB „Lemora“ 2015 metų balanso duomenis, kurie skiriasi nuo balanso, pateikto viešajam registrui. Teismas sprendė, kad tokiu būdu įmonė, turėdama įsipareigojimų kreditorei UAB „Lemora, galėjo tikėtis iš šios kreditorės tolimesnio prekių tiekimo tik patvirtinusi savo gerą finansinę padėtį, t. y. pateikdama apgaulingus apskaitos duomenis. Tokius veiksmus teismas pripažino apgaulingu buhalterinės apskaitos tvarkymu. Teismas pažymėjo, jog suinteresuotas asmuo I. A. objektyviais duomenimis nepagrindė argumentų, jog VĮ Registrų centrui pateiktame balanse buvo atlikti patikslinimai dėl atsiradusių naujų duomenų.

6III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

7

  1. Suinteresuotas asmuo I. A. atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 19 d. nutartį ir klausimą dėl BUAB „ON Baltic“ bankroto pripažinimo tyčiniu perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Skundas grindžiamas šiais argumentais:
  1. Teismas nepagrįstai netenkino suinteresuoto asmens atstovo prašymo trečiuoju asmeniu į bylą įtraukti UAB „Solmita“, siekiant išsiaiškinti atliktų informacinių technologijų darbų apimtis ir kitus sandorio vykdymo aspektus. Nurodytą asmenį įtraukti į procesą privalėjo pareiškėja, o to nepadarius, turėjo būti taikomas trūkumų šalinimo institutas. Teismas nesiaiškino sudaryto sandorio realumo, vykdytinumo galimybių. Teismas vadovavosi vien deklaratyviais bankroto administratorės teiginiais.
  2. Teismas, spręsdamas dėl kito tyčinio bankroto požymio – netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo, nepagrįstai netenkino suinteresuoto asmens atstovo prašymo į bylą trečiuoju asmeniu įtraukti apskaitą tvarkiusios buhalterės. Teismas turėjo atsižvelgti į suinteresuoto asmens atstovo argumentus, jog nėra dokumentų dėl įmonės lėšų perdavimo, ir šiuos dokumentus išreikalauti iš pareiškėjos. Teismas, neišreikalavęs klausimo nagrinėjimui būtinų duomenų, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.
  3. Byloje neatsakyta į esminius klausimus, susijusius su nusidėvėjusių materialinių vertybių nurašymo teisėtumu ir suinteresuotam asmeniui V. P. perduotų lėšų grąžinimu. Šias aplinkybes patvirtinantys dokumentais buvo perduoti bankroto administratorei. Teismas nepagrįstai atsisakė šiuos dokumentus išreikalauti. Vien sugadinto ar nusidėvėjusio turto nurašymo faktas, teisės aktų nustatyta tvarka sudarant komisijas, negali būti pagrindu pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu.
  4. Teismas turėjo nustatyti momentą, kada įmonė susidūrė su finansiniais sunkumais, kadangi 2014-2015 metais įmonė veikė pelningai. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į suinteresuoto asmens V. P. laidavimo už įmonės prievoles faktą. Teismas turėjo vertinti suinteresuotų asmenų sąžiningumą kreditorių atžvilgiu. Teismas turėjo nustatyti priežastinį ryšį tarp įmonės nemokumo ir sąmoningai blogo įmonės valdymo.
  1. Bankroto administratorės atstovaujama BUAB „ON Baltic“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 19 d. nutartį palikti nepakeistą ir suinteresuoto asmens I. A. atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas tokiais argumentais:
    1. UAB „Solmita“ įtraukimas į bylą trečiuoju asmeniu yra netikslingas, kadangi pareiškėjos surinktų duomenų pakanka sandorio nenaudingumo faktui nustatyti. Informacinių technologijų darbų apimtys, kiti sandorio vykdymo aspektai nei patvirtins, nei paneigs to, kad sandoris buvo sudarytas bendrovei itin nepalankiomis aplinkybėmis, neturint pakankamai finansinių resursų, bendrovei prisiimant papildomus finansinius įsipareigojimus, nors jau buvo nevykdomi įsipareigojimai kitiems kreditoriams, susijusiems su tiesiogine UAB „ON Baltic“ statybos veikla.
    2. Teismas pagrįstai atmetė suinteresuoto asmens prašymus į bylą trečiuoju asmeniu įtraukti įmonės buhalterinę apskaitą tvarkiusią buhalterę ir išsireikalauti papildomus dokumentus. Byloje nustatyti duomenys patvirtina, kad apskaita įmonėje buvo tvarkoma pažeidžiant teisės aktus.
    3. Teismas pagrįstai nustatė sąmoningo blogo įmonės valdymo faktus ir įmonės nemokumo atsiradimo momentą. Aplinkybę, jog įmonė nebuvo pajėgi vykdyti prisiimtų įsipareigojimų dar 2015 metais, patvirtina įmonės kreditorių finansinių reikalavimų susidarymo aplinkybės, naujų pajamas generuojančių sandorių nesudarymo faktas.
  2. Suinteresuotas asmuo UAB „Lemora“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 19 d. nutartį palikti nepakeistą ir suinteresuoto asmens I. A. atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Suinteresuoto asmens I. A. prašymas dėl trečiųjų asmenų įtraukimo į procesą atmestas pagrįstai, kadangi teismo procesinis sprendimas neturės įtakos šių asmenų teisėms ir pareigoms.
    2. Teismas byloje nustatė įmonės nemokumo momentą. Byloje nustatyta ir neginčijama, jog dar 2015 metais įmonė nepajėgė vykdyti įsipareigojimų kreditoriams. Bylos duomenys patvirtina, kad būdama nemoki įmonė sudarė ekonomiškai nenaudingą sandorį, nepagrįstai nurašė materialųjį turtą, įmonėje atsiskaitymai buvo vykdomi pažeidžiant mokėjimų eiliškumo tvarką, apgaulingai tvarkoma apskaita, kreditoriams teikiama klaidinga informacija.

8IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinis teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių apskųstosios nutarties negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalautų viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
  2. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria BUAB „ON Baltic“ bankrotas pripažintas tyčiniu, yra pagrįsta ir teisėta.
  3. Pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 2 straipsnio 12 dalį, tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Teismas, esant ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu.
  4. Įmonės bankroto pripažinimas tyčiniu sukelia ĮBĮ 20 straipsnyje nurodytas pasekmes, t. y. bankroto administratoriaus pareigą patikrinti įmonės sandorius, sudarytus per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareikšti ieškinius teisme pagal įmonės buveinės vietą dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Bankrotą pripažinus tyčiniu taip pat sukuriama priežastinio ryšio tarp už tyčinį bankrotą atsakingo asmens neteisėtų veiksmų (kuriais įmonė buvo privesta prie bankroto tyčia) ir tos įmonės kreditoriaus žalos (likviduotos įmonės bankroto byloje patvirtinto kreditoriaus reikalavimo sumos, neišieškotos bankroto procese) teisinė prezumpcija, kurią dėl tyčinio bankroto atsakingas asmuo turi teisę paneigti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017). Taigi, įmonės bankroto pripažinimas tyčiniu yra prielaida spręsti dėl įmonės per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo sudarytų sandorių teisėtumo ir atsakingų už tyčinį bankrotą asmenų civilinės atsakomybės, tačiau, sprendžiant patį įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu klausimą, nurodyti klausimai (įmonės sudarytų sandorių teisėtumas ir galiojimas, atsakingų už tyčinį bankrotą asmenų civilinės atsakomybės klausimi) nėra nagrinėjami, o tik patikrinama, ar egzistuoja ĮBĮ įtvirtinti pagrindai įmonės bankrotą vertinti kaip tyčinį.
  5. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad, nors ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje nurodomi penki atskiri tyčinio bankroto požymiai, tam, kad įmonės bankrotas būtų pripažintas tyčiniu, teismui pakanka nustatyti bent vieną jų. Nutarties, kuria įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu, teisinė galia ir šios nutarties sukeliamos teisinės pasekmės nesiskiria, priklausomai nuo to, kiek ĮBĮ 20straipsnio 2 dalyje įtvirtintų požymių (vieną ar daugiau) nustatė šį klausimą nagrinėjantis teismas.
  6. Kasacinis teismas, plėtodamas tyčinį bankrotą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką, yra pažymėjęs, kad esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemokia tapusi įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokia tapusios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013).
  7. Kasacinis teismas taip pat yra akcentavęs, kad visi ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu. Jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisines priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).

10Dėl įmonės nemokumo momento

  1. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs UAB „ON Baltic“ bankroto byloje surinktus duomenis, nustatė, kad įmonė jau 2015 metais susidūrė su reikšmingais finansiniais sunkumais, kurie pasireiškė prievolių kreditoriams nevykdymu. Įvertinęs įmonės finansinės atskaitomybės duomenis teismas konstatavo, kad 2015 metais jos finansiniai įsipareigojimai buvo artimi turimo turto vertei. Teismas padarė išvadą, kad esminiai įmonės finansiniai sunkumai kilo ne 2016 metais, kuomet buvo inicijuotas bankroto procesas, o dar 2015 metais. Suinteresuotas asmuo I. A. (apeliantas) atskirajame skunde teigia, kad teismas neįvykdė pareigos nustatyti sprendžiamam klausimui dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu reikšmingą aplinkybę – įmonės tapimo nemokia faktą ir tikslų momentą. Apeliacinis teismas neturi pagrindo sutikti su apelianto teiginiais.
  2. Apeliacinio teismo vertinimu, apskųstos nutarties turinys patvirtina, kad teismas atliko išsamų UAB „ON Baltic“ finansinės padėties vertinimą. Šio vertinimo tikslas buvo nukreiptas į įmonės nemokumo būsenos atsiradimo momento nustatymą. Apeliacinis teismas pažymi, jog teisinis įmonės nemokumas konstatuojamas esant tokiai įmonės padėčiai, kuomet jos pradelsti įsipareigojimai viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis). Faktinio nemokumo būseną bendrąja prasme leidžia konstatuoti įmonės negebėjimas vykdyti prisiimtų prievolių. Pirmosios instancijos teismas nemokumo būsenos fakto ir momento nustatymo tikslu pagrįstai atsižvelgė ne tik į įmonės balanso duomenis, bet ir į įmonės kreditorių finansinių reikalavimų pagrindus, esmines jų susidarymo aplinkybes. Bylos duomenys patvirtina, jog reikšminga įmonės finansinių reikalavimų dalis susidarė 2015 metais, kas, apeliacinio teismo vertinimu, leidžia daryti išvadą, jog įmonės nemokumo (negebėjimo vykdyti įsipareigojimus kreditoriams) požymiai išryškėjo dar 2015 metais. Šių pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių apeliantas atskirajame skunde nepaneigė. Taip pat nebuvo pateikta duomenų, jog 2015 metais egzistavusių įsipareigojimų kreditoriams įmonė nevykdė ne dėl nemokumo būsenos, o dėl kitų objektyvių ir pateisinamų priežasčių.
  3. Apeliacinis teismas pagrįsta pripažįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, jog 2015 m. gruodžio 31 d. balanso duomenys patvirtina, kad bendrovė tuo metu jau buvo faktiškai nepajėgi vykdyti įsipareigojimų, kadangi deklaravo turtinti 487 748 Eur vertės turto, tačiau ilgalaikio turto vertė sudarė 67 881 Eur, o materialaus turto – 27 751 Eur sumą, kai per vienerius metus mokėtinos sumos siekė 473 914 Eur. Apeliacinio teismo vertinimu, nors dėl duomenų trūkumo nebuvo nustatyta tiksli tuo laikotarpiu buvusių pradelstų įsipareigojimų suma, tokie finansinės atskaitomybės duomenys, juos vertinant 2015 metais susidariusių finansinių reikalavimų kontekste, leidžia daryti išvadą, kad nemokumo būsena buvo pasiekta būtent 2015 metais. Tuo tarpu 2016 metų balanso duomenys, pateikti bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, leidžia daryti išvadą, kad įmonės finansinė padėtis, net ir pasiekus nemokumo ribą, toliau blogėjo, ką iliustruoja turto vertės ir įsipareigojimų kitimas.
  4. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinis teismas formuluoja išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai identifikavo įmonės nemokumo būsenos kilimo momentą – 2015 metais. Šiame kontekste apeliacinis teismas pažymi, jog tikslesnį šios aplinkybės (konkretesnio laikotarpio) nustatymą sutrukdė būtent apelianto procesinis elgesys, kuomet, kaip nustatyta bankroto byloje, buvo vengiama dar pradinėje bankroto bylos stadijoje atskleisti tikrąją įmonės finansinę padėtį. Net ir nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo priimtu procesiniu sprendimu, kuriuo konstatuota, jog įmonė prie bankroto privesta tyčia, suinteresuotas asmuo, deklaratyviai apeliuodamas į ginčui aktualų teisinį reguliavimą, suponuojantį būtinumą nustatyti įmonės nemokumo momentą, objektyviais duomenimis nepaneigė fakto, jog įmonė nemokia tapo 2015 metais. Apeliacinio teismo vertinimu, atsižvelgiant į bankroto administratorės įrodinėtus tyčinio bankroto pagrindus, tikslesnis nemokumo nustatymas (jį apibrėžiant konkrečiu mėnesiu ar net diena) nėra būtinas. Kaip matyti iš bankroto administratorės pareiškimo argumentų, pirmosios instancijos teismo nutarties motyvų, nagrinėjamu atveju buvo sprendžiama iš esmės dėl 2015 m. nemokia tapusios įmonės vadovo veiksmų 2016 metais ir jų įtakos nemokios įmonės padėties tolesniam bloginimui. Todėl nėra pagrindo prielaidai, jog tikslesnio nemokumo momento nustatymas galėtų lemti kitokį bankroto administratorės nurodytų tyčinio bankroto požymių kvalifikavimą.

11Dėl sandorio (ne) naudingumo vertinimo

  1. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką bylose dėl įmonių tyčinio bankroto, yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 ir joje nurodoma kasacinio teismo praktika).
  2. Įmonei iki tyčinių veiksmų atlikimo jau esant nemokiai, tokios įmonės padėties pabloginimas kaip tyčinio bankroto požymis gali pasireikšti kaip vengimas atsiskaityti su bendrovės kreditoriais ĮBĮ numatyta tvarka ir schemų, kurios užtikrina, kad dar likęs nemokios įmonės turtas bus paskirstytas apeinant bankroto procedūroje numatytą tvarką, įgyvendinimas. Esminis pabloginimas reiškia reikšmingos turto dalies iš įmonės išėmimą, kai dėl tokių veiksmų žymiai pasikeičia daugumos kreditorių galimybės gauti savo reikalavimų patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017).
  3. pagal teismų formuojamą praktiką, tyčinis bankrotas gali būti nustatytas ir tais atvejais, kai įmonės, kuriai gresia bankrotas, turtinė padėtis jos vadovų ar akcininkų veiksmais (neveikimu) yra dar labiau bloginama, įmonei pasiekus nemokumo būklę pažeidžiamas kreditorių lygiateisiškumo principas, mažinamos atskirų kreditorių galimybės patenkinti savo reikalavimus.
  4. Bylos duomenys patvirtina, kad UAB „ON Baltic“ ir UAB „Solmida“ 2016 m. kovo 1 d. sudarė programinės sistemos kūrimo sutartį, pagal kurią UAB „Solmida“ įsipareigojo sukurti programinę įrangą, įdiegti serverį ir reikiamą kompiuterinę įrangą, o UAB „ON Baltic“ už ją sumokėti 115 000 Eur plius PVM. UAB „ON Baltic“, vykdydama šią sutartį sumokėjo už paslaugas 37 880 Eur, už nešiojamąjį kompiuterį – 730,45 Eur, kopijavimo aparatą – 537,44 Eur ir atliko 1 267,89 Eur skolų įskaitymą.
  5. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs aplinkybes, jog UAB „ON Baltic“ rangos sutarčių, užtikrinančių stabilių pajamų gavimą, 2016 metais nesudarė, jog įmonė įsipareigojo pagal sudarytą programinės sistemos kūrimo sutartį sumokėti iš esmės visas 2016 metais planuotas gauti pajamas (už paslaugas įsipareigota sumokėti 115 000 Eur plius PVM, kai planuota gauti 154 000 Eur pajamų iš įmonės veiklos), įvertinusi tai, jog tokios paslaugos savaime negalėjo užtikrinti įmonės veiklos tęstinumo, tai, jog užsakytos paslaugos tiesiogiai nebuvo susijusios su pagrindine įmonės veikla, sprendė, kad tokiu būdu buvo siekiama ne vystyti ūkinę veiklą, o tik bandoma pasinaudoti susidariusia situacija, sudarant nenaudingą ir ekonomine logika nepagrįstą sandorį, taip sąmoningai vedant įmonę prie bankroto, esmingai bloginant jos padėtį. Apeliacinis teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, sprendžia, kad nėra pagrindo nesutikti su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis.
  6. Pritartina teismo išvadoms, jog programinės sistemos kūrimo sutartis, atsižvelgiant į byloje nustatytą įmonės finansinę padėtį, atitinkančią nemokumo kriterijus, šiame įmonės veiklos laikotarpyje nebuvo būtina ir naudinga. Tokios sutarties sudarymas ir vykdymas įmonei, turinčiai didelius pradelstus įsiskolinimus, savaime lėmė tik žymų finansinės naštos padidėjimą ir nesudarė prielaidų manyti, jog per trumpą laikotarpį tai leistų stabilizuoti įmonės finansinę padėtį. Nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, jog programinės sistemos kūrimo sutarties sudarymas lėmė vien įmonės finansinės naštos išaugimą, taigi ir kreditorių interesų pažeidimą. Dėl šios sutarties padidėję finansiniai įsipareigojimai, tiesioginei įmonės veiklai ir esamų kreditorinių reikalavimų tenkinimui skirtų lėšų nukreipimas tik vienos sutarties vykdymui esmingai sumažino kitų įmonės kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimo galimybes.
  7. Atskirajame skunde nurodoma, kad teismas nepagrįstai netenkino suinteresuoto asmens atstovo prašymo trečiuoju asmeniu į bylą įtraukti UAB „Solmita“, siekiant išsiaiškinti atliktų informacinių technologijų darbų apimtis ir kitus sandorio vykdymo aspektus. Apelianto nuomone, teismas turėjo aiškintis sudaryto sandorio realumą, vykdytinumo galimybes. Apeliacinis teismas neturi pagrindo sutikti su šiais atskirojo skundo argumentais.
  8. Proceso įstatyme nurodyta, kad tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų dėl ginčo dalyko, gali įstoti į bylą ieškovo ar atsakovo pusėje iki baigiamųjų kalbų pradžios, jeigu bylos išsprendimas gali turėti įtakos jų teisėms arba pareigoms (CPK 47 straipsnio 1 dalis). Toks teisinis reguliavimas lemia, kad trečiųjų asmenų įstojimas į bylą paremtas pagrįsta tikimybe, jog teismo sprendimas gali turėti įtakos jų (trečiųjų asmenų) teisėms arba pareigoms. Nagrinėjamu atveju tokia aplinkybė (ar prielaida) nenustatyta, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas netenkinti atitinkamo suinteresuoto asmens atstovo prašymo teisiškai pagrįstas. Iš atskirojo skundo argumentų darytina išvada, jog trečiojo asmens įtraukimas į procesą siejamas su papildomų duomenų (įrodymų) poreikiu. Tokių tikslų realizavimas nesusijęs su trečiojo asmens procesine padėtimi. Apeliantas nepagrįstai šio procesinio veiksmo kontekste akcentuoja poreikį įvertinti sudaryto sandorio realumą ir vykdytinumą. Tuo atveju, jeigu suinteresuoto asmens nuomone, šios sandorio savybės būtų reikšmingos, jis pats turėjo procesinę teisę ir galimybę šias aplinkybes pagrįsti kitomis įrodinėjimo priemonėmis. Tačiau nagrinėjamu atveju byloje nustatytos aplinkybės, suinteresuoto asmens argumentai nepaneigia pagrįstų teismo išvadų dėl akivaizdaus sandorio nenaudingumo ir kilusios žalos įmonės kreditoriams.
  9. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismo išvados dėl sandorio ekonominio nenaudingumo ir galimo fiktyvumo grindžiamos prielaidomis. Apeliacinis teismas šį argumentą pripažįsta nepagrįstu. Kasacinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų faktų buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo absoliučiai nėra jokių abejonių; išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; 2009 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2009; ir kt.). Įrodymų pakankamumas civiliniame procese grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu). Vadovavimasis tikimybių pusiausvyros principu teismui priimant procesinį sprendimą negali būti prilygintas teismo procesinio sprendimo pagrindimui prielaidomis, kurį draudžia proceso įstatymai.
  10. Nors bankroto bylos turi viešąjį interesą, lemiantį aktyvesnį teismo vaidmenį šios kategorijos bylose, tačiau tai nepaneigia civiliniame procese vyraujančio rungimosi principo (CPK 12 straipsnis) – kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Apeliantas, manydamas, kad įmonės sudarytas sandoris įmonei buvo (turėjo būti) naudingas, be kita ko, ir esant sudėtingai įmonės finansinei padėčiai, atitinkančiai nemokumo būseną, šias aplinkybes turėjo pagrįsti, kartu paneigdamas bankroto administratorės argumentus, kurie, jos teigimu, rodo sandorio akivaizdų nenaudingumą ir galimą fiktyvumą. Konstatuotina, jog apeliantas įrodinėjimo pareigos neįvykdė.

12Dėl netinkamo ir (ar) apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo

  1. Pirmosios instancijos teismas buhalterinės apskaitos tvarkymo teisinio reguliavimo kontekste įvertinęs bankroto administratorei perduotus apskaitos dokumentus – avanso apyskaitų ir kasos išlaidų orderių turinį, konstatavo jų neatitiktį teisės aktų reikalavimams. Teismas nustatė, kad atskaitingo asmens išrašyti kasos išlaidų orderiai neturi būtinųjų rekvizitų, kas paneigia galimybę įvertinti juose fiksuojamų ūkinių operacijų realumą, taigi ir tikrąsias bankroto priežastis.
  2. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad, iškėlus bankroto bylą, administratorei buvo perduotas tik nedidelės apimties ir vertės materialusis turtas, nors pagal 2015 metų duomenis įmonė turėjo ilgalaikio turto už 67 881 Eur, o materialaus turto – už 27 751 Eur. Teismas nustatė, kad UAB „ON Baltic“ 2016 metų sausio - liepos mėnesių laikotarpiu buvo nurašyta materialinių vertybių, kurių vertė 13 029,92 Eur. Teismo vertinimu, turto nurašymo aplinkybės patvirtina, kad faktiškai buvo siekiama, jog įmonėje neliktų jokių materialinių vertybių.
  3. Apeliantas nesutikimą su šiomis teismo išvadomis grindė tuo, jog teismas nepagrįstai netenkino suinteresuoto asmens prašymo į bylą trečiuoju asmeniu įtraukti įmonės finansinę apskaitą tvarkiusį asmenį, iš bankroto administratorės neišreikalavo būtinų duomenų, todėl, apelianto nuomone, nebuvo atskleistos bylai reikšmingos aplinkybės.
  4. Apeliacinis teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino suinteresuoto asmens atstovo prašymo dėl trečiojo asmens įtraukimo į procesą. Ankstesnėje šios nutarties dalyje buvo pasisakyta dėl trečiojo asmens įtraukimo į bylą vien deklaruojant įrodymų (papildomų duomenų) gavimo poreikį (žr. nutarties 40 punktą). Apeliacinio teismo vertinimu, tikimybės ar prielaidos, jog įmonės buhalterinę apskaitą tvarkęs asmuo gali pateikti paaiškinimus, kurie galbūt būtų palankūs apeliantui, nesudaro pagrindo nei šio asmens įtraukimui į procesą, nei poreikiui jį apklausti. Byloje nustatyti duomenys sudaro pagrindą išvadai, jog apskaitą tvarkiusio asmens paaiškinimų būtinumo apeliantas nepagrindė (CPK 190 straipsnis). Tiek bylos duomenys, tiek atskirojo skundo argumentai leidžia teigti, kad prašymas dėl papildomų duomenų išreikalavimo iš bankroto administratorės netenkintas pagrįstai. Apeliantas nekonkretizavo, kokių įrodymų reikalaujama, ir nepagrindė argumentų, jog jie yra bankroto administratorės žinioje (CPK 199 straipsnis).
  5. Apeliacinis teismas pažymi, jog apeliantas objektyviais duomenimis nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvadų dėl atskaitingam asmeniui perduotų lėšų netinkamo panaudojimo, išlaidų nepagrindimo ir nepagrįsto materialaus turto nurašymo faktų bei aplinkybių. Apeliacinis teismas pastebi, jog apeliantas, nesutikdamas su atitinkamomis teismo išvadomis, apeliuoja į galimus procesinius pažeidimus, kurie apeliacinės kontrolės metu nepasitvirtino. Apeliantas nepateikė objektyvių duomenų ir neidentifikavo įrodymų, kurie paneigtų teismo nustatytas aplinkybes. Nesutikimas su teismo atliktu materialaus turto nurašymo vertinimu grindžiamas vien abstrakčiu teiginiu, jog sugadinto ar nusidėvėjusio turto nurašymo faktas negali būti pripažintas tyčinio bankroto požymiu. Apeliacinis teismas pažymi, jog apeliantas nepagrindė turto nurašymo būtinumo, o tai sudaro pagrindą išvadai, jog tokiu būdu iki bankroto bylos iškėlimo turtas iš įmonės žinios išimtas nepagrįstai, sąmoningai siekiant sumažinti galimybę bankroto procese iš šio turto patankinti kreditorių finansinius reikalavimus. Šiame kontekste turto nurašymo be pagrindo faktą patvirtina ir Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 11 d. sprendimas už akių, priimtas civilinėje byloje Nr. e2-29187-924/2017 (CPK 179 straipsnio 3 dalis).

13Dėl suinteresuotų asmenų sąžiningumo vertinimo

  1. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, turėjo vertinti suinteresuotų asmenų sąžiningumą kreditorių atžvilgiu. Kaip matyti iš suinteresuotų asmenų procesinių dokumentų, jų sąžiningumas buvo grindžiamas tais aspektais, jog įmonė bandė inicijuoti restruktūrizavimo procesą, o suinteresuotas asmuo V. P. laidavo kreditoriams už įmonės prievoles. Apeliacinis teismas, atmesdamas šį atskirojo skundo argumentą, pažymi, jog pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes įvertino priimdamas apskųstąjį procesinį sprendimą. Apeliacinis teismas pritaria teismo išvadoms, jog nei bandymas inicijuoti restruktūrizavimo procesą (pareiškimas dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo teisme nebuvo priimtas), nei suinteresuoto asmens laidavimas už įmonės prievoles nepaneigia nei nustatytų atskirų tyčinio bankroto požymių, nei jų visumos.

14Dėl priežastinio ryšio nustatymo ir kitų argumentų

  1. Apeliantas atskirajame skunde nurodo aktualius teismų praktikos išaiškinimus, kad sprendžiant klausimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017). Apelianto nuomone, teismas tokio ryšio nenustatė. Apeliacinis teismas neturi pagrindo sutikti su šiuo argumentu.
  2. Pirmosios instancijos teismas padarė byloje esančių duomenų visumos įvertinimo pagrindu paremtą išvadą, jog iki veiksmų, kurie šioje byloje pripažinti tyčinio bankroto požymiais, atlikimo įmonė buvo pasiekusi nemokumo būseną, todėl sudarant įmonei nenaudingą sandorį, jį vykdant, atsiskaitant su pasirinktais kreditoriais ir tokiu būdu pažeidžiant atsiskaitymų eiliškumo tvarką, nepagrįstai nurašant materialųjį turtą, netinkamai tvarkant įmonės buhalterinę apskaitą, apeliacinio teismo vertinimu, buvo sąmoningai siekiama sumažinti nemokios įmonės turto apimtis, apsunkinti galimybes nustatyti tikrąsias bankroto priežastis. Šiame kontekste būtina akcentuoti aplinkybę, jog akivaizdų turto apimčių sumažėjimą ginčui aktualiu laikotarpiu patvirtina ir duomenys, užfiksuoti įmonės finansinės atskaitomybės dokumentuose, bei ta aplinkybė, jog iškėlus bankroto bylą, materialaus turto įmonėje iš esmės neliko, o bankroto administratorei buvo perduoti tik menkos vertės ir likvidumo turto objektai. Tokios aplinkybės, apeliacinio teismo vertinimu, patvirtina akivaizdų priežastinį ryšį tarp konstatuotų tyčinio bankroto požymių ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Byloje nustatyti duomenys atitinka apelianto cituojamos teisminės praktikos išaiškinimus dėl būtinų sąlygų įmonės bankrotui pripažinti tyčiniu.
  3. Apeliacinis teismas neturi pagrindo sutikti su apelianto pozicija, jog bankroto administratorės elgesys esąs neteisėtas tuo aspektu, jog ji tuo pačiu metu prašo įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu, o kitose bylose yra pareiškusi savarankiškus (atskirus) reikalavimus dėl šioje byloje tyčinio bankroto požymiais nurodomų veiksmų teisinio įvertinimo taikant konkrečią civilinę atsakomybę (pvz., ginčija sudarytą sandorį, reikalauja žalos atlyginimo). Apeliacinis teismas pažymi, jog tokios bankroto administratorės pasirinktos įmonės ir jos kreditorių teisių gynimo priemonės suinteresuotų asmenų atžvilgiu nereiškia dvigubos atsakomybės taikymo.
  4. Pažymėtina, kad byloje dėl tyčinio įmonės bankroto pripažinimo teismas nesprendžia žalos atlyginimo iš kaltų asmenų klausimo ir nenustatinėja kiekvieno iš kaltų asmenų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos padarymo ir jos dydžio, kaltės ir jos formos, priežastinio ryšio tarp neteisėtais pripažintų veiksmų ar neveikimo ir padarytos žalos). Kiekvienu konkrečiu atveju teismas, spręsdamas dėl įmonės tyčinio bankroto, turi įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla ar įmonės valdymo organų ir/ar dalyvių sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių, o bankroto pripažinimui tyčiniu nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą - turi būti vertinama aplinkybių visuma. Bankroto pripažinimas tyčiniu taip pat nereiškia, jog pareiškėjo nurodyti įmonės vadovo veiksmai ar sprendimai yra neteisėti ar kad visais jais sąmoningai buvo siekiama įmonę privesti prie bankroto. Minėta, kad įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu teismui pakanka nustatyti tam tikrų veiksmų nuoseklią eigą, kurių sistema objektyviai patvirtina blogą įmonės valdymą, privedusį prie bankroto. Tuo tarpu atlikti detalesnį įmonės veiklos patikrinimą (patikrinti įmonės sandorius, sudarytus per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, įvertinti konkrečių nurodytų asmenų veiksmų teisėtumą, atitikimą įmonės interesams ir pan.), pripažinus bankrotą tyčiniu turi bankroto administratorius (ĮBĮ 20 straipsnio 5 dalis).
  5. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi teisinės reikšmės apskųstos nutarties, kuria įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo vertinimui, todėl apeliacinis teismas dėl jų nepasisako.
  6. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinis teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas sprendžiamam klausimui reikšmingas faktines aplinkybes, išsamiai tyrė ir vertino byloje esančius duomenis, jo išvados atitinka byloje surinktų įrodymų visetą. Buvo nustatytas priežastinis ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, siekiant panaikinti ar sumenkinti kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą. Esant tokioms aplinkybėms, suinteresuoto asmens atskirojo skundo argumentai dėl įrodymo vertinimo taisyklių pažeidimo, bylos esmės neatskleidimo, atitinkamo priežastinio ryšio nenustatymo atmestini kaip nepagrįsti. Apeliacinis teismas konstatuoja, jog atskirajame skunde pateikti argumentai nesudaro pagrindo keisti arba naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

15Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Suinteresuotas asmuo UAB „Lemora“ atsiliepime į atskirąjį skundą suformulavo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Kartu su procesiniu dokumentu pateikti įrodymai patvirtina, kad suinteresuotas asmuo patyrė 363 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą. Atsižvelgiant į suteiktų teisinių paslaugų sudėtingumą, apimtį bei kokybę, įvertinus tai, jog šios išlaidos viršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nurodytą maksimalų dydį (8.16 punktas), apeliacinis teismas turi pagrindą suinteresuoto asmens naudai priteistinų bylinėjimosi išlaidų sumą sumažinti iki 300 Eur (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

16Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

17Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 19 d. nutartį palikti nepakeistą.

18Priteisti iš I. A. (a. k. ( - ) uždarosios akcinės bendrovės „Lemora“ (j. a. k. 233623430) naudai 300 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Proceso dalyviai
Ryšiai