Byla e2A-450-450/2017

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Loretos Bujokaitės, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Neringos Švedienės, teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Profesinės bendrijos „D. G. ir partnerių juridinė kontora“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje pagal ieškovės Profesinės bendrijos „D. G. ir partnerių juridinė kontora“ ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo, kaip galutinės instancijos teismo, pažeidusio Europos Sąjungos teisę administracinėje byloje, priteisimo, ir

Nustatė

2I. Ginčo esmė

  1. Ieškovė Profesinė bendrija „D. G. ir partnerių juridinė kontora“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės 1 406 160 Eur neturtinės žalos, kurią padarė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. rugpjūčio 11 d. administracinėje byloje Nr. A-146-1420-2008 pažeidęs ES teisę, neužtikrinus Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniu ginamų vertybių apsaugą bei nusižengus konstituciniam teisinės valstybės principui; įpareigoti atsakovę viešai paaiškinti priežastis, dėl kurių galutinės instancijos teismas, kuris pagal nacionalinę teisę negali būti skundžiamas toliau, pažeidė ES teisę, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
  2. Ieškinį grindė tuo, kad tiek Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2014 m. kovo 20 d. sprendime C-61/12, tiek Konstitucinis Teismas 2015 m. vasario 3 d. konstitucinės justicijos byloje Nr. 18/2012 konstatavo, kad nustatytas teisinis reglamentavimas, uždraudžiantis dešiniavairių automobilių registravimą, pažeidžia Konstitucijos 29 str. saugomas vertybes, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui bei pažeidžia pamatines Europos Sąjungos teisės nuostatas. Tuo pagrindu ieškovė 2013 m. liepos 19 d. pateikė Lietuvos Vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą a. b. Nr. A-525-1615/2008, tačiau teismas prašymo netenkino. Ieškovė nuo 2005 m. kreipėsi į įvairias Lietuvos Respublikos institucijas dėl nepagrįsto ir neteisėto draudimo registruoti dešiniavairius automobilius, tačiau administraciniai teismai nesuprato nagrinėjamo klausimo prieštaravimo Konstitucijai bei ES teisės normoms. Lietuvos Vyriausiojo Administracinio teismo suformuota teisės aiškinimo bei taikymo praktika buvo neteisėta, antikonstitucinė ir nesuderinta su ES teise. Dėl to ieškovei kilo neigiamos pasekmės, žlugo jos verslas - prekyba dešiniavairiais automobiliais, buvo padaryta žala, kurią privalo atlyginti atsakingas asmuo. LVAT privalėjo savo pareigą atlikti taip, kad nekiltų žalos dėl teismo neteisėtų veiksmų, LVAT neteisėti veiksmai įrodyti pilnai, nes galutinės instancijos teismui, pažeidusiam ES ir konstitucinės teisės normas, valstybei kyla pareiga tuo pažeidimu padarytą žalą atlyginti. Teismui nusprendus, kad ieškovė nepagrįstai pareiškė skundą, ji patyrė daug nepatogumų, nes visomis įmanomomis informacijos sklaidos priemonėmis – spaudoje, internete, per televiziją buvo pateikta informacija, kad UAB „Pastoliai“ skundas atmestas kaip nepagrįstas, bendrovė tapo pajuokos objektu, diletantiškumo pavyzdžiu, pseudoteisybės ieškotoja. Ieškovė UAB „Pastoliai“ pavadinimu nebegalėjo daugiau sėkmingai veikti ir verstis šia veikla, dėl ko 2011 m. pakeitė pavadinimą į UAB „D. G. ir partnerių juridinė kontora“, o nuo 2014 m. - profesinė bendrija „D. G. ir partnerių juridinė kontora“ bei pradėjo verstis teisinių paslaugų teikimu, nes nebematė galimybių grįžti prie prekybos dešiniavairėmis transporto priemonėmis. Reikalaudama priteisti neturtinę žalą, ieškovė vadovaujasi aplinkybe, jog UAB „Pastoliai“ buvo sudarę sutartį įvežti ne mažiau 540 automobilių. LVAT 2008 m. rugpjūčio 11 d. nutarties priėmimo diena a. b. Nr. A146-1686/2014, kurioje ieškovė prašė priteisti iš valstybės turtinę ir neturtinę žalą, laikytina momentu, nuo kurio pradedama skaičiuoti neturtinė žala. Vadovaujantis teismo jurisprudencija analogiškoje byloje, 540 automobilių nepagrįsto bei neteisėto atsisakymo registruoti neturtinė žala per vieną mėnesį sudaro 16740 Eur (540 vnt. x 31 Eur). Per vienerius metus neturtinė žala pagal analogišką skaičiavimą sudaro 200880 Eur. Nuo padaryto ES teisės ir Konstitucijos pažeidimo praėjo daugiau nei 7 m., todėl neturtinės žalos dydis vertintinas 1406160 Eur (200880 Eur x 7 m.).
  3. Atsakovė Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti ir nurodė, kad ieškovė neturi teisės reikšti ieškinį, nes 2008 m. rugpjūčio 11 d. nutartyje a. b. Nr. A146-1450/2008 nurodyta, kad pareiškėja yra UAB „Pastoliai“. Ieškovė taip pat yra praleidusi ieškinio senaties terminą, todėl ieškinys turėtų būti atmestas ir tuo pagrindu. Ieškovė neįrodė ir visų būtinų civilinei atsakomybei įtvirtintų CK 6.246-6.250 str. sąlygų. Analizuojant LVAT nutartį, būtina atkreipti dėmesį į nagrinėtos administracinės bylos dalyką ir jos ribas, nes nurodytoje administracinėje byloje buvo nagrinėjamas ne ES teisės aktų taikymo, o žalos atlyginimo klausimas, reglamentuotas CK, todėl LVAT tyrė, ar Lietuvos valstybei atstovaujančių institucijų veiksmuose buvo deliktinės atsakomybės sąlygos, neskaitant kaltės ir konstatuota, kad pareiškėja neįrodė ne tik neteisėtų veiksmų, bet ir žalos. Ieškovės minima Europos Teisės aktų taikymo ir aiškinimo praktika yra visiškai nesusijusi su jos pareiga įrodyti savo teiginius nagrinėjant bylą dėl žalos atlyginimo, todėl ginčijama nutartis nėra vertintina kaip pažeidžianti ES teisę, todėl nėra pagrindo valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Atsakomybė už galutinės instancijos teismo veiksmus gali kilti ne visais, tik ypatingais atvejais, t. y. esant akivaizdžiam pažeidimui, kuris nustatomas atsižvelgiant į šiuos kriterijus: 1) pažeistos taisyklės aiškumą ir tikslumą; 2) ar padaryta teisės klaida pateisinama; 3) jei nagrinėjamas spendimas akivaizdžiai pažeidė Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką. Pareiga įrodyti šių kriterijų egzistavimą tenka ieškovui. LVAT priimtoje nutartyje matyti, kad teismas, atsižvelgdamas į ieškovės apibrėžtas bylos ribas, išnagrinėjo kilusį ginčą civilinės deliktinės atsakomybės aspektu, todėl ieškinyje nepagrįstai teigiama, kad teismas privalėjo kreiptis į Konstitucinį teismą ir Europos Sąjungos Teisingumo teismą dar 2008 m. Nors ieškovė teigia, kad ESTT sprendimas ir KT nutarimas yra galutiniai, neskundžiami ir įsiteisėję, todėl juose nustatytos teisės aiškinimo taisyklės yra privalomos visiems LR teismams, tačiau, LVAT nutartis buvo priimta 2008 m., t. y. prieš 6-7 m., todėl nelogiška būtų teigti, jog teismas, priimdamas nutartį, galėjo numatyti po kelių metų būsiančius įvykius. Pagal Konstitucijos 72 str. 1 d. nuostatas, Lietuvos Respublikos įstatymas, jo dalis ar Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas ar jo dalis negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl, aplinkybės, kad KT pripažino atitinkamus teisės aktus prieštaraujančius Konstitucijai, nereiškia, kad visi šiais teisės aktais paremti anksčiau priimti teismo sprendimai yra neteisėti. Todėl ieškovė neįrodė teismo neteisėtų veiksmų, kaip būtinos sąlygos deliktinei atsakomybei kilti, taip pat neįrodė ir teismo (teisėjų) kaltės. Jokių aplinkybių, iš kurių būtų galima spręsti, kad teismas padarė akivaizdžias teisės aiškinimo ir taikymo klaidas, ieškinyje nėra nurodyta. Ieškovė prašo priteisti 1 406 160 Eur neturtinę žalą, kuri paskaičiuota remiantis LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartimi a. b. Nr. A146-1686/2014 priteistos neturtinės žalos dydžiu ir matematiškai padauginus ją iš laiko bei kiekio matų. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad ieškovė yra juridinis asmuo, nesuprantama, kodėl neturtinė žala grindžiama dvasiniais išgyvenimais, emocine depresija ir kitomis pasekmėmis, kurias gali patirti tik fizinis asmuo, o abstraktus ir nedetalus pažeistos juridinio asmens dalykinės reputacijos argumentavimas nėra pakankamas pagrindas tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Nors ieškovė nurodo, kad dėl negalėjimo vykdyti sutartį - įvežti į Lietuvą dešiniavairius automobilius, patyrė pažeminimą bei privalėjo keisti juridinio asmens veiklos sritį, tačiau jokių įrodymų, patvirtinančių šias aplinkybes, nepateikė.

3II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė

4

  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu ieškinį atmetė.
  2. Dėl reikalavimo teisės reikšti ieškinį. Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 11 d. nutartyje a. b. Nr. A146-1450/2008 nurodyta, kad pareiškėjas yra UAB „Pastoliai“, tačiau aplinkybę, kad ieškovė „D. G. ir partnerių juridinė kontora“ yra buvusios bendrovės UAB „Pastoliai“ teisių ir pareigų perėmėjas patvirtina UAB „Pastoliai“ vienintelio akcininko D. G. 2011 m. vasario 12 d. sprendimas dėl įmonės pavadinimo iš UAB „Pastoliai“ pakeitimo į UAB „D. G. ir partnerių juridinė kontora“, o be to, ši aplinkybė yra patikrinta teismo, kai ieškovė 2013 m. kreipėsi į Lietuvos Vyriausiąjį administracinį teismą dėl proceso atnaujinimo aukščiau paminėtoje administracinėje byloje.
  3. Teismas iš prijungtos Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinės bylos I-7983-437/2007 nustatė, kad ieškovė patikslintu skundu, kuriame atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Susisiekimo ministerijos, Valstybinės kelių transporto inspekcijos ir VĮ „Regitra“, pareiškė šiuos reikalavimus: 1) įpareigoti atsakovus vykdyti Direktyvos 70/311/EEB 2 straipsnio, Direktyvos 74/60/EEB 3 straipsnio, Direktyvos 92/62/EEB 2 straipsnio bei Direktyvos 1999/7/EB 2 straipsnio 1 dalies, JTO/EEK reglamento Nr. 79, 1995 m. spalio 16 d. Sutarties dėl vienodų techninių nurodymų ratinėms transporto priemonėms, įrangai ir jų dalims, kurios gali būti sumontuotos ir (arba) naudojamos ratinėse transporto priemonėse, priėmimo ir pagal šiuos nurodymus išduotų patvirtinimų abipusio pripažinimo sąlygų 11 straipsnio 3 dalies, Motorinių transporto priemonių vairavimo mechanizmų tipo patvirtinimo taisyklių, patvirtintų 2006 m. gegužės 9 d. Valstybinės kelių transporto inspekcijos viršininko įsakymu Nr. 2-152, 20 straipsnio, Kelių transporto priemonių registracijos taisyklių, patvirtintų Vidaus reikalų ministro 2006 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 1V-492, Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 4 skirsnio 16 straipsnio 3 dalies, Kelių eismo taisyklių 276 straipsnio reikalavimus; 2) priteisti iš atsakovo - Lietuvos valstybę atstovaujančių institucijų 540 000 Lt turtinės žalos (iš Susisiekimo ministerijos -340 000 Lt, Valstybinės kelių inspekcijos – 100 000 Lt, VĮ „Regitra“ -100 000 Lt) bei 10 000 Lt neturtinės žalos (iš Susisiekimo ministerijos) atlyginimo. Pareiškėja jos nurodytą turtinę žalą (540 000 Lt) kildina iš 2004 m. kovo 2 d. UAB „Pastoliai“ ir Didžiosios Britanijos įmonių „Woodhouse Commercials“ bei „Archers Van Spares“ sutarties dėl automobilių tiekimo, pagal kurią per laikotarpį nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. gegužės 1 d. pareiškėjai turėjo būti pateikta ne mažiau 540 įvairių automobilių, kurių vairo mechanizmas įrengtas dešinėje pusėje, naudojimui Lietuvoje, tačiau dėl nustatyto teisinio reglamentavimo Lietuvos Respublikoje neregistruojant transporto priemonių, kurių vairo mechanizmas įrengtas dešinėje pusėje, UAB „Pastoliai“ patyrė nuostolius. 2007 m. liepos 31 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė nagrinėti pareiškėjo patikslinto skundo 2-ąjį reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, ta pačia nutartimi teismas atsisakė priimti UAB „Pastoliai“ patikslinto skundo 1-ąjį reikalavimą dėl atsakovų įpareigojimo vykdyti patikslinto skundo 1-ajame punkte išvardintų teisės aktų reikalavimus. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. spalio 31 d. sprendimu ieškovo reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės atmetė, konstatavęs, jog galiojantys nacionaliniai teisės aktai dėl dešiniavairių transporto priemonių registravimo yra suderinti su Europos Bendrijos teisės aktais, teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovo skundo pirmąjį reikalavimą, ieškovas neskundė. 2008 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas paliko galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą. 2008 m. rugpjūčio 28 d. ieškovas pateikė prašymą Lietuvos Vyriausiajam administraciniam teismui dėl proceso atnaujinimo ir nurodė įvairias galiojusio Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo normas, neatitinkančias Europos Sąjungos teisei, tačiau teismas konstatavo, jog ieškovo pateikiamoje argumentacijoje konkrečiai ir aiškiai neatskleidžiama dėl kokių priežasčių bylą nagrinėjusių teismų išvados bei sprendimai neatitinka pareiškėjo nurodytų normų. Įvertinus pareiškėjo prašymo turinį matyti, kad pareiškėjo argumentacija iš esmės yra orientuota į faktinių bylos aplinkybių tyrimą bei įrodymų vertinimą. Tuo tarpu Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 str. 2 d. nenumato galimybės atnaujinti procesą, siekiant dar kartą įvertinti bylos faktines aplinkybes ir dar kartą vertinti bylos įrodymus. Taip pat teismas nustatė, jog nepatvirtinta, kad egzistuoja Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 str. 2 d. 8 p. numatytas proceso atnaujinimo pagrindas. Šiuo pagrindu procesas gali būti atnaujintas tada, kai byloje priimtas teismo sprendimas ar nutartis yra be motyvų. Tačiau šią administracinę bylą nagrinėjusio Vilniaus apygardos administracijos teismo sprendime atsisakymo kreiptis į Konstitucinį teismą iš esmės yra pateikti. Pareiškėjo prašyme dėl proceso atnaujinimo pateikti argumentai dėl teismų procesinių sprendimų nemotyvavimo galėtų patvirtinti tik tam tikrus motyvavimo trūkumus, tačiau jie negali būti pagrindas teismų procesinius sprendimus laikyti iš viso be motyvų ir atnaujinti procesą, pažymėjo, kad teismai su prašymu dėl Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo gali kreiptis į Europos Bendrijų Teisingumo Teismą, jei kyla klausimų dėl teisės taikymo ar aiškinimo. Nagrinėjamoje byloje tokių abejonių administraciniam teismui nekilo, todėl pagrįstai nebuvo kreiptasi į minėtą teisminę instituciją.
  4. Teismas, apibendrindamas aukščiau nurodytoje byloje priimtą teismo sprendimą, nustatė, kad teismas svarstė ieškovės prašymus kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą ir Europos Sąjungos Teisingumo teismą dėl nacionalinės teisės reglamentavimo prieštaravimų, šių prašymų netenkino, nes teismui nekilo klausimų dėl teisės taikymo ar aiškinimo, tokia teismo pozicija nereiškia, kad dėl tokio priimto teismo sprendimo kyla teismui kaltė. Teismo vertinimu, ieškovė neįrodė aplinkybių, iš kurių būtų galima spręsti, kad teismas padarė akivaizdžias teisės aiškinimo ir taikymo klaidas, tokiu būdu neįrodė ir teismo kaltės. Pažymėjo, jog Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo nutartis buvo priimta 2008 m., kai Europos Sąjungos Teisingumo Teismas tik 2014 m. sprendė dėl Lietuvos nacionaliniuose teisės aktuose įtvirtinto draudimo registruoti lengvuosius dešiniavairius automobilius, o Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2015 m. sprendė dėl atitinkamų Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Kelių eismo taisyklių nuostatų prieštaravimo Konstitucijai. Todėl, aplinkybė, kad Konstitucinis teismas pripažino atitinkamus teisės aktus prieštaraujančiais Konstitucijai, nereiškia, jog visi šiais teisės aktais paremti anksčiau priimti teismo sprendimai yra neteisėti. Taip pat teismas pažymėjo, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje I-7983-437/2007, ieškovė kėlė tik turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo iš valstybės klausimą, kurį teismas ir išnagrinėjo, o ne Europos Sąjungos teisė aktų taikymo ir aiškinimo praktikos klausimus, pati ieškovė skundo reikalavimu apibrėžė ginčo ribas - reikalavimą priteisti žalą iš valstybės, Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo nutartis, kuria išnagrinėtas ieškovės skundas šio ginčo ribose, negali būti vertinama kaip pažeidžianti ES teisę. Ieškovė neįrodė atsakovės deliktinės atsakomybės sąlygų, todėl nėra pagrindo taikyti CK 6.272 str. nuostatų.
  5. Teismo vertinimu, ieškovė neįrodė nei jai padarytos neturtinės žalos, nei reikalaujamos priteisti 1406160 Eur neturtinės žalos dydžio. Teismas pažymėjo, kad ieškovės argumentai dėl juridinio asmens dalykinės reputacijos pablogėjimo yra abstraktūs, ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad su ja, kaip juridiniu asmeniu, verslo partneriai būtų nutraukę ar nesudarę sutarčių dėl priimto teismo sprendimo. Jeigu UAB „Pastoliai“ verslo kryptis buvo automobilių prekyba, nereiškia, kad negalėjimas prekiauti dešiniavairiais automobiliais galėjo priversti ieškovę keisti automobilių prekybos verslo kryptį į teisinių paslaugų verslą.
  6. Vilniaus apygardos administracinio teismo a. b. Nr. I-7983-437-2007 2007 m. spalio 31 d. sprendimas įsiteisėjo Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi, todėl ieškinio senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, nes ieškovė neginčijo aplinkybės, jog jai buvo žinoma apie priimtą sprendimą nuo jo įsiteisėjimo momento. Ieškiniu dėl žalos atlyginimo ieškovė kreipėsi 2015 m. spalio 7 d., t. y. praleidusi įstatymo nustatytą 3 m. ieškinio senatį, todėl teismas ieškinį atmetė ir CK 1.131 str. 1 d. pagrindu.

5III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

6

  1. Apeliaciniu skundu ieškovė Profesinė bendrija „D. G. ir partnerių juridinė kontora“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą.
    1. Iš sprendimo matyti, kad bylą nagrinėjęs teismas nesuprato ieškinio dalyko bei pagrindo, todėl bylą išnagrinėjo netinkamai. Kaip matyti retrospektyviai, tiek į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą, tiek ir Europos Sąjungos Teisingumo teismą, kreiptis buvo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos ne tik teisė, bet ir pareiga, nustatyta tiek Konstitucijos, tiek Teismų įstatymo, tiek ABTĮ, tiek ES teisės normų pagrindu. Pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, jog vadovaujantis ABTĮ 15 str., LVAT formuoja vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus. Tai suponuoja šio teismo sprendimų neginčijamumą, nes tiek administraciniai teismai, tiek bendrosios kompetencijos teismai atsižvelgia ir vadovaujasi jo suformuluota praktika taikant įstatymus bei kitus teisės aktus.
    2. Teismas neteisingai nustatė teisės į ieškinį atsiradimo momentą, nes nekyla abejonių, jog tokiu atskaitos tašku laikytina 2014 m. kovo 20 d., kuomet ESTT sprendimu byloje C-61/12 konstatavo, jog Lietuvos Respublika pažeidė ES teisę, bei 2015 m. vasario 6 d., kuomet analogiškai pasisakė LR KT. Iki to laiko apeliantė pagrįstai negalėjo kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl LVAT padarytos ES ir konstitucinės teisės taikymo klaidos padarytos žalos atlyginimo. Be to, LVAT nuo 2008 m. rugpjūčio 11 d. pažeidimo pasekmių nepanaikino, naujos teismo praktikos nesuformavo, todėl ginčytinas klausimas ar tokio pobūdžio pažeidimas neturi visų tęstinio pažeidimo bruožų.
    3. Ieškovė byloje teikė prašymą apklausti D. M., kuri būdama tuometine Kauno apylinkės teismo teisėja, administracinio teisės pažeidimo byloje, kurioje asmeniui buvo skirta pati lengviausia administracinė nuobauda – įspėjimas, kreipėsi į KT dėl SEAKĮ 25 str. 4 d. ir KET atitikties LR Konstitucijos 29 str. bei teisinės valstybės principams. Tuo tarpu ieškovės atveju klausimą dėl kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą ir Europos Sąjungos Teisingumo teismą sprendė trijų teisėjų LVAT kolegija, todėl buvo svarbu nustatyti kodėl apylinkės teismo teisėja, žinodama LVAT suformuotą praktiką dėl SEAKĮ 25 str. 4 d. ir KET nuostatų, pamatė prieštaravimus konstitucinės teisės normoms, nors aukštesnės kompetencijos teismas to nepastebėjo.
  1. Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, prašė jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
    1. Ieškovė neneigė, kad apie Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 11 d. nutarties neteisėtumą jai buvo žinoma nuo pat jos priėmimo momento, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškinio senaties terminas yra skaičiuotinas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, todėl ieškinio pateikimo metu (2015 m. spalio 7 d.) jis jau buvo suėjęs. Apeliantės minimos aplinkybės - Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Konstitucinio Teismo priimti sprendimai neturi įtakos ieškinio senaties pradžios skaičiavimui, nes ieškovei nebuvo užkirstas kelias kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo iškart po nutarties priėmimo ir jau teisminio proceso metu kreiptis į atitinkamas nacionalines ir tarptautines institucijas prašant įvertinti ginčijamos teisės normos atitikimą aukštesnės galios teisės aktams.
    2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tyrė, ar Lietuvos valstybei atstovaujančių institucijų veiksmuose buvo deliktinės atsakomybės sąlygos (neskaitant kaltės), tačiau konstatavęs, kad pareiškėja neįrodė ne tik neteisėtų veiksmų, bet ir žalos, jo skundą atmetė. Taigi, ginčijama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis negali būti vertinama kaip pažeidžianti ES teisę (tuo labiau, kad nuo jos iki Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimo priėmimo praėjo beveik 6 metai), todėl konstatuotina, jog ieškovė neįrodė neteisėtų veiksmų fakto. Be to, apeliaciniame skunde pasisakoma tik dėl vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – kaltės, tačiau visiškai nepasisakyta dėl teismo argumentų, susijusių su reikalaujamos neturtinės žalos pagrįstumu bei dydžiu.

7IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.

8Apeliacinis skundas atmestinas.

  1. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
  2. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, teismas nenustatė.
  3. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl valstybės civilinės atsakomybės už žalą, padarytą neteisėtais teismo veiksmais administracinėje byloje.
  4. Civilinio kodekso 6.272 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Pagal CK 6.272 straipsnyje įtvirtintą deliktą, gali būti atlyginama tiek turtinė, tiek neturtinė žala (CK 6.272 str. 3 d.). Nagrinėjamu atveju ieškovas prašo neturtinės žalos atlyginimo. Pagal kasacinio teismo praktiką ieškovui, reikalaujančiam atlyginti tokio pobūdžio žalą, tenka pareiga įrodyti teismo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš nurodytų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-5/2009; 2010 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013; kt.).
  5. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 11 d. nutarties neteisėtumą apeliantas grindžia tuo, kad teismo suformuota teisės aiškinimo bei taikymo praktika dėl lengvųjų dešiniavairių automobilių registravimo buvo neteisėta, antikonstitucinė ir nesuderinta su ES teise. Pasak apelianto, šios aplinkybės konstatuotos tiek Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2014 m. kovo 20 d. sprendime C-61/12, tiek ir Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 3 d. konstitucinės justicijos byloje Nr. 18/2012.
  6. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad tais atvejais, kai žalos atlyginimo reikalavimas yra kildinamas iš įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo, kuris nėra panaikintas (pakeistas) instancinės teismų sprendimų kontrolės tvarka, bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas, vertindamas teismo veiksmų neteisėtumą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, turi nustatyti, ar ieškovo nurodomos teismo klaidos (neteisėti veiksmai) yra tokios, kurios reiškia, jog procesinis teismo sprendimas yra akivaizdžiai neteisėtas, savavališkas, priimtas ignoruojant (šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant) svarbiausius teisės principus, įtvirtintus nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose, arba aiškią, nusistovėjusią teismų praktiką. Jokiais atvejais ieškinys dėl žalos atlyginimo dėl neteisėtų teismo veiksmų, kildinamų iš įsiteisėjusio ir nepanaikinto (nepakeisto) teismo procesinio sprendimo, negali būti panaudotas kaip priemonė instancinei teismų sprendimų kontrolei pakeisti, kai asmuo, kurio skundas atmestas, pateikia žalos atlyginimo ieškinį, siekdamas dar sykį patikrinti įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-635-915/2015). Nors nurodyta teisės aiškinimo taisyklė suformuluota byloje, kurioje buvo sprendžiamas žalos atlyginimo CK 6.271 straipsnio 1 dalies pagrindu klausimas, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ši taisyklė aktuali ir nagrinėjamoje byloje, nes CK 6.272 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas valstybės civilinės atsakomybės reglamentavimas teismo neteisėtų veiksmų aspektu nenumato kitokių valstybės civilinės atsakomybės taikymo taisyklių ar apribojimų.
  7. Taigi, pagal kasacinio teismo praktiką, aplinkybė, kad žala yra kildinama iš įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo, savaime nėra pagrindas ieškinį atmesti / nekonstatuoti teismo neteisėtų veiksmų, nes, kaip minėta, bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas, vertindamas teismo veiksmų neteisėtumą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, turi nustatyti, ar ieškovo nurodomos teismo klaidos (neteisėti veiksmai) yra tokios, kurios reiškia, jog procesinis teismo sprendimas yra akivaizdžiai neteisėtas, savavališkas, priimtas ignoruojant (šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant) svarbiausius teisės principus, įtvirtintus nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose, arba aiškią, nusistovėjusią teismų praktiką. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. rugpjūčio 11 d. nutartyje sprendė dėl žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. Minėtoje nutartyje teismas konstatavo, kad 2007 m. liepos 31 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė nagrinėti pareiškėjo UAB „Pastoliai“ reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, o pareiškėjo reikalavimą dėl atsakovų įpareigojimo vykdyti teisės aktų reikalavimus atsisakė priimti; pareiškėjas nutarties dalies, kuria atsisakyta priimti jo patikslintą skundą, neskundė, taip apibrėždamas administracinio ginčo byloje ribas (dėl žalos atlyginimo). Taigi, kaip teisingai nurodo atsakovė, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tyrė, ar Lietuvos valstybei atstovaujančių institucijų veiksmuose buvo deliktinės atsakomybės sąlygos (neskaitant kaltės), tačiau konstatavęs, kad pareiškėjas neįrodė ne tik neteisėtų veiksmų, bet ir žalos, jo skundą atmetė. Atsižvelgdama į aukščiau nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apelianto argumentus, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas turėjo pareigą kreiptis tiek į Lietuvos Respublikos Konstitucinį teismą, tiek ir Europos Sąjungos Teisingumo teismą, nes, kaip minėta, teismas 2008 m. rugpjūčio 11 d. nutartyje sprendė dėl žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo, o ne dėl valdžios institucijų įpareigojimo vykdyti teisės aktų, reglamentuojančių lengvųjų dešiniavairių automobilių registravimą, reikalavimus.
  8. Papildomai pažymėtina ir tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, dėl kurios pasak apelianto jam atsirado žala, priimta 2008 m. rugpjūčio 11 d. Tuo tarpu Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimas C-61/12 priimtas 2014 m. kovo 20 d., o Konstitucinio Teismo nutarimas Nr. 18/2012 - 2015 m. vasario 3 d., todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad aplinkybė, jog Konstitucinis teismas pripažino atitinkamus teisės aktus prieštaraujančiais Konstitucijai, nereiškia, jog visi šiais teisės aktais paremti anksčiau priimti teismo sprendimai yra neteisėti. Esant nustatytoms aplinkybėms darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas administracinio teismo veiksmus nagrinėjant administracinę bylą, pagrįstai nenustatė teismo kaltų veiksmų, kaip to reikalauja CK 6.272 straipsnio nuostatos. Taigi, teismo kaltės, kaip būtinosios atsakomybės taikymo sąlygos, padarytos dėl akivaizdžių teisės aiškinimo ir taikymo klaidų, kurių kvalifikuotas teisėjas neturėtų daryti, nėra.
  9. Pirmosios instancijos teismas kaip savarankišką ieškinio atmetimo pagrindą konstatavo ieškinio senaties termino praleidimą. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo, teismas skaičiavo nuo 2008 m. rugpjūčio 11 d., kai įsiteisėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 11 d. nutartis. Apeliantas teigia, kad jis dėl žalos atlyginimo galėjo kreiptis tik 2014 m. kovo 20 d., kuomet ESTT sprendimu byloje C-61/12 konstatavo, jog Lietuvos Respublika pažeidė ES teisę, bei 2015 m. vasario 6 d., kuomet analogiškai pasisakė Konstitucinis teismas. Toks apelianto argumentas nepagrįstas, nes kaip nurodo pats apeliantas, jam apie nutarties neteisėtumą buvo žinoma nuo nutarties priėmimo, t. y. nuo 2008 m. rugpjūčio 11 d., šis momentas laikytinas senaties termino pradžia pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo. Kadangi apeliantas šio termino atnaujinti neprašė ir nenurodė jo praleidimo priežasčių, pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad tai yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškovo reikalavimus.
  10. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta.
  11. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad ieškovas neįrodė atsakovės deliktinės atsakomybės sąlygų, taip pat reikalavimus pareiškė praleidęs ieškinio senaties terminą ir neprašė jo atnaujinti. Tai yra pagrindai atmesti ieškinį, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas netenkintinas.

9Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

10Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai