Byla 2A-95-544/2018
Dėl žalos atlyginimo atsakovei AB „Lietuvos draudimas“, trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, O. K

1Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Laimanto Misiūno ir Laimutės Sankauskaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės akcinės bendrovės (toliau – AB) „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2017 m. rugsėjo 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-57-1000/2017 pagal ieškovų S. T., K. T., V. K. ieškinius dėl žalos atlyginimo atsakovei AB „Lietuvos draudimas“, trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, O. K..

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovai K. T. bei S. T. teismui pateiktu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 3681 Eur turtinę žalą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo 2016 m. lapkričio 24 d. iki visiško priteistos sumos atlyginimo, o taip pat patirtas bylinėjimosi išlaidas.
  2. Nurodė, kad 2015 m. gruodžio 13 d. įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sugadintas jiems priklausantis ieškovės K. T. vairuojamas automobilis „( - )“, valst. Nr. ( - ) kuris susidūrė su trečiajam asmeniui V. K. priklausančiu automobiliu „( - )“, valst. Nr. ( - ) vairuojamu O. K.. Po eismo įvykio, padedant policijos pareigūnams, buvo užpildyta eismo įvykio deklaracija. Kadangi minėtas automobilis buvo draustas savanoriškuoju draudimu AB „Lietuvos draudimas“, ji buvo informuota apie įvykį bei pateiktas prašymas išmokėti draudimo išmoką.
  3. Atsakovė, atlikusi transporto priemonės apžiūrą bei skaičiavimus, informavo, jog išmokos dydis būtų 3681 Eur, tačiau ją išmokėti atsisakė motyvuodama tuo, kad įvykio nepripažino draudiminiu, nes jis įvyko ne eismo įvykių dalyvių nurodytomis aplinkybėmis. Ieškovų vertinimu, atsakovė nenurodė motyvų ir konkretaus pagrindo, kodėl atsisako mokėti draudimo išmoką, nors ieškovė ėmėsi visų veiksmų, kad nepadidintų nuostolių, apie eismo įvykį buvo pranešta policijos pareigūnams, kurie dalyvavo užpildant eismo įvykio deklaraciją.
  4. Ieškiniu ieškovas V. K. prašė priteisti iš atsakovės 2090 Eur žalos atlyginimą už eismo įvykio metu apgadintą automobilį, 170 Eur už žalos apskaičiavimą, 113,44 Eur už transportavimą ir saugojimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei patirtas bylinėjimosi išlaidas.
  5. Nurodė, kad įvykio dieną automobilį vairavo trečiasis asmuo O. K., o eismo įvykis įvyko dėl „( - )“, valst. Nr. ( - ) vairuotojos K. T. kaltės, kurios, kaip transporto priemonės valdytojos, civilinė atsakomybė eismo įvykio dienai buvo apdrausta AB „Lietuvos draudimas“. Atsakovė, atsisakydama mokėti išmoką, elgiasi netinkamai, be jokio teisėto pagrindo nevykdo prisiimtos pareigos. Kadangi nesutiko su AB „Lietuvos draudimas“ paskaičiuotu žalos atlyginimo dydžiu, kreipėsi į turto vertintoją M. L., kuris pateikė ataskaitą Nr. ( - ), jog žalos dydis dėl automobilio „( - )“, valst. Nr. ( - ) apgadinimo minėtame įvykyje yra 2090 Eur.

4II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5

  1. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas ieškovų ieškinius tenkino visiškai ir priteisė iš atsakovės AB ,,Lietuvos draudimas“ ieškovams S. ir V. T. - 3566 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2016 m. lapkričio 24 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 446,62 Eur bylinėjimosi išlaidas ieškovei K. T., ieškovui V. K. - 2090 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2016 m. gruodžio 16 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 756,44 Eur bylinėjimosi išlaidų.
  2. Teismas sprendė, kad įvykęs eismo įvykis pripažintinas draudžiamuoju, o draudikas (atsakovė) neįrodė aplinkybių, atleidžiančių ją nuo draudimo išmokos išmokėjimo. Teismas nurodė, kad šią išvadą daro vadovaudamasis nuosekliais ieškovų bei trečiojo asmens paaiškinimais, kurie sutampa ir su liudytojų parodymais. Atsakovė remiasi eksperto išvada, kuri priimta remiantis kompiuterinės programos atlikta įvykio moduliacija, todėl atsakovės nurodytos galimos įvykio aplinkybės nesuteikia atsakovei teisės nevykdyti savo, kaip draudėjos, įsipareigojimų. Teismo vertinimu, aplinkybė, jog ieškovai nurodė, kad K. T. vairuojamas automobilis buvo sustojęs, o atsakovė nustatė, jog nebuvo stabdoma, nesudaro pagrindo teigti, jog įvykis ieškovų buvo sukeltas tyčia ar inscenizuotas.
  3. Teismo nuomone, byloje nėra duomenų, jog ieškovai tyčia nuslėpė įvykio priežastis, arba tyčia padarė eismo įvykį, arba kitais neteisėtais būdais siekė gauti draudimo išmoką, todėl nėra pagrindo tokį įvykį laikyti nedraudžiamuoju. Objektyvių duomenų, jog eismo įvykio metu susidūrusių transporto priemonių vairuotojai buvo pažįstami, bendravo iki įvykio nėra, todėl tikėtina, jog jie negalėjo susitarti dėl įvykio inscenizavimo. Atsakovės nurodomos sąsajos su trečiaisiais asmenimis, kurie galimai inscenizavo kitus įvykius, nėra tiesiogiai susijusios su byloje dalyvaujančiais asmenimis ir yra nekonkrečios, juo labiau, kad ir ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas nesurinkus pakankamai duomenų, patvirtinančių K. T.. ir O. K. kaltę dėl įtartų nusikalstamų veikų padarymo.
  4. Lietuvos teismo ekspertizės centro 2016 m. rugpjūčio 29 d. specialisto išvadą Nr. ( - ) teismas vertino tik kaip tikėtiną išvadą apie tai, kad automobilio „( - )“ sugadinimų apimtis ir kiekis neatitinka automobilio „( - )“ sugadinimų apimties ir padarymo masto. Tikėtinas faktas, kad automobilis „( - )“ judėjo, o ne stovėjo, kaip kad nurodė vairuotojai, neįrodo, kad nepažįstami asmenys (kitaip neįrodyta) klaidino draudiką ir tyčia eismo įvykį interpretavo kitaip. Suprantama, kad po susidūrimo fakto vairuotojai dėl patiriamo streso negali adekvačiai perteikti visų vairavimo aplinkybių, realiai egzistavusių kelias sekundės dalis iki eismo įvykio, taip pat prieš eismo įvykį vairuotojai nefiksuoja greičio rodmenų prietaisų skydelyje. Pažymėtina, kad, važiuojant 45-60 km/h greičiu ir sustabdžius automobilį, stabdymo laikas trunka kelias sekundės dalis, todėl neabejotinai teigti, kad vienas iš vairuotojų pateikė žinomai klaidingus duomenis apie įvykį, nėra pagrindo. Nors atsakovė nurodo, jog įvykio dalyvių paaiškinimai nėra pakankamai konkretūs, tikslūs ir išsamūs, kad būtų galima padaryti išvadą apie eismo įvykio mechanizmą, tačiau, teismo vertinimu, tai neįrodo, jog paaiškinimai neatitinka įvykio aplinkybių. Vairuotojų paaiškinimai iš esmės atitinka ekspertų nurodomas aplinkybes, todėl teismas sprendė, jog atsakovė neįrodė, kad įvykis įvyko ne vairuotojų nurodomomis aplinkybėmis.
  5. Kadangi ginčo dėl atsakovės apskaičiuoto ir mokėtino ieškovams K. ir S. T. žalos dydžio nekilo, teismas jiems priteisė 3566,00 Eur žalai atlyginti. Spręsdamas klausimą dėl žalos dydžio ieškovui V. K., teismas nurodė, jog vadovaujasi turto vertintojo M. L. sudaryta transporto priemonės vertinimo ataskaitoje Nr. ( - ) nustatytu 2090,00 Eur žalos dydžiu, nes ši ataskaita, lyginant su atsakovės atliktu žalos nustatymu, yra tikslesnė, išsamesnė, atlikta kvalifikuoto turto vertintojo, sudaryta remiantis aiškiais transporto priemonės vidutinės rinkos vertės, rinkos vertės, atstatymo kaštų nustatymas, remonto sąmata ir likutinės vertės skaičiavimais ir kt. Tuo tarpu atsakovės pateiktoje žalos sąmatoje yra daug netikslumų ir neaiškumų, kurių atsakovė negalėjo paaiškinti.

6III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į skundus teisiniai argumentai

7

  1. Apeliaciniu skundu atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškinius, nes pirmosios instancijos teismas netinkamai identifikavo ginčo dalyką, ginčui taikytinas materialinės teisės normas, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, dėl ko padarė klaidingas išvadas ir priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.
  2. Pabrėžia, kad ieškovų K. ir S. T. reikalavimas grindžiamas savanoriškojo draudimo sutarties (KASKO) sąlygomis, kuriose nėra įtvirtina, jog draudiko prievolė siejama su draudėjo tyčios pasireiškimu. Šiuo atveju yra reikšminga, jog pagal Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo (toliau – ir DĮ) 96 straipsnio 3 dalies nuostatas draudikas neturi teisės: 1) išmokėti draudimo išmoką ar atsisakyti ją išmokėti, neįsitikinęs, kad draudžiamasis įvykis buvo; 2) atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, nepatikrinęs visos jam prieinamos informacijos. Nustatant aplinkybę, ar įvyko draudiminis įvykis, itin reikšmingos specialistų išvada, pateikta ikiteisminio tyrimo metu, kurioje nurodyta, jog tikėtina, kad žala eismo įvykio metu buvo mažesnė (ne visi sugadinimai paaiškinami automobilių tarpusavio kontaktu) bei AB „Lietuvos draudimas“ darbuotojo surašyta ekspertinė pažyma, kurioje O. K. nurodytas greitis nėra vienintelis ir (ar) svarbiausias duomuo modeliuojant transporto priemonių susidūrimą, tačiau ją surašant buvo tirtos transporto priemonių padėtys po įvykio, apgadinimų požymiai ir kita informacija.
  3. Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvavimas eismo dalyvių tyčia yra nepagrįstas, o tokių išvadų padarymą sąlygojo paviršutiniškas, pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles atliktas įrodymų vertinimas bei netinkamas įrodinėjimo pareigos paskirstymas. Apeliantės vertinimu, teismo argumentai, kurie remiasi baudžiamosios teisės principais (nesivadovauti specialistų išvada tik todėl, kad ji yra „labiausiai tikėtina“) ir įrodinėjimo pareigos dėl ieškovų tyčios atsakovei perkėlimas, patvirtina, kad teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą. Teismas privalėjo atsižvelgti tiek į eismo įvykio modeliavimo rezultatus, tiek į specialistų atliktą sugadinimų apimčių vertinimą, iš kurių darytina išvada, kad eismo įvykis įvyko ne vairuotojų nurodomomis natūraliai susiklosčiusioms, bet kitomis aplinkybėmis. Mano, kad apeliantės pateiktų įrodymų ieškovų paaiškinimai negalėjo paneigti.
  4. Remdamasi skunde išdėstytais argumentais apeliantė tvirtina, kad ji neturi pagrindo išmokėti draudimo išmoką ieškovams K. ir S. T. pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir LRV) 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių (toliau – ir Taisyklių) 8.1.17. punktą, o ieškovui V. K. - pagal Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – ir TPVCAPDĮ) 2 straipsnio 3 dalį, 3 straipsnio 1 dalį, 16 straipsnio 1 dalį.
  5. Atsiliepimu ieškovai K. T. ir S. T. prašo atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinio skundo netenkinti ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
  6. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė draudimo teisinius santykius reglamentuojančias teisės aktų nuostatas bei pagrįstai atsižvelgė į byloje esančių įrodymų visumą, kuri leido daryti išvadą, jog įvyko draudiminis įvykis. Mano, kad teismas tinkamai įvertino eismo įvykyje dalyvavusių asmenų paaiškinimus, kuriuos patvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Atsakovė savo poziciją, jog eismo įvykis nedraudiminis, iš esmės grindžia tik savo darbuotojo surašyta ekspertine išvada, kurios pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo detaliai aptarti ar analizuoti, kadangi ji nėra pakankamai objektyvi bei tiksli.
  7. Atsiliepimu ieškovas V. K. prašo atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinį skundą atmesti, nes jis nepagrįstas, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
  8. Nurodo, kad nagrinėjamu atveju teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes bei pagrįstai atsižvelgė, kad ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Apeliantė sau naudinga linkme interpretuoja byloje esančius įrodymus, tačiau nevertina aplinkybės, jog draudimo bendrovės darbuotojo parengta ekspertinė išvada prieštarauja ikiteisminio tyrimo metu pateiktai specialisto išvadai. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai vertino byloje esančių įrodymų visumą ir rėmėsi ne tik Lietuvos teismo ekspertizės centro 2016 m. rugpjūčio 29 d. specialisto išvada, tačiau ir eismo įvykio nuotraukomis, šalių paaiškinimais, liudytojų parodymais bei ikiteisminio tyrimo metu surinkta medžiaga, įskaitant ir tą, kuri patvirtina, jog nenustatyta tarpusavio ryšių tarp eismo įvykio dalyvių. Mano, kad teismas pagrįstai sprendė, jog vien tik vairuotojų paaiškinimų netikslumai neįrodo, kad šie paaiškinimai neatitinka įvykio aplinkybių, juo labiau, kad tie paaiškinimai iš esmės atitinka ir ekspertų nurodomas aplinkybes. Įvertinęs įrodymų visumą, teismas padarė pagrįstą išvadą, jog neįrodyta, kad eismo įvykis įvyko ne įvykio dalyvių nurodytomis aplinkybėmis.
  9. Kartu atsiliepime pabrėžiama, jog ieškovas nesutinka su skundo argumentu, kad teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos, kadangi šioje byloje jokių abejonių dėl paties eismo įvykio, jo vietos ir laiko nekilo.
  10. Pažymėjo, jog atsakovė, būdama savo srities profesionalė ir privalėdama po eismo įvykio apžiūrėti apgadintus automobilius, neužtikrino, jog ši apžiūra būtų atlikta tinkamai ir automobilių sugadinimai nuotraukose būtų užfiksuoti taip, kad matytųsi jų apimtis ir visuma.

8Teismas

konstatuoja:

9IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10

  1. Atsakovės apeliacinis skundas tenkinamas visiškai, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas – ieškovų ieškinius atmesti (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
  2. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta.
  3. Byloje esančių duomenų pagrindu nustatyta, kad 2015 m. gruodžio 13 d. apie 16 val. ( - ) gatvių sankryžoje įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadintas ieškovams K. T. ir S. T. priklausantis ieškovės K. T. vairuojamas automobilis „( - )“, valst. Nr. ( - ) kuris susidūrė su trečiajam asmeniui V. K. priklausančiu automobiliu „( - )“, valst. Nr. ( - ) vairuojamu O. K.. Eismo įvykio dalyviai sutarė, kad jis įvyko dėl ieškovės K. T. kaltės (1 t., 87 – 91 b. l.). Įvykio metu pas atsakovę AB „Lietuvos draudimas“ ieškovams K. ir S. T. priklausančios transporto priemonės „( - )“ civilinė atsakomybė buvo apdrausta privalomuoju draudimu bei pagal 2015 m. balandžio 22 d. transporto priemonių draudimo liudijimą Nr. ( - ) - savanoriškuoju transporto priemonių draudimu pagal Transporto priemonių draudimo taisykles Nr. 021 (KASKO) (1 t., 9 – 10 b. l.), pagal kurį ir reikalaujama atlyginti žalą. Pas atsakovę AB „Lietuvos draudimas“ pagal draudimo liudijimą Nr. ( - ) privalomuoju draudimu buvo apdrausta ir ieškovui V. K. priklausančios transporto priemonės „( - )“, valst. Nr. ( - ) valdytojo civilinė atsakomybė (1 t., b. l. 53-56). Po eismo įvykio ieškovai kreipėsi į atsakovę dėl draudimo išmokos išmokėjimo, pateikė eismo įvykio deklaraciją, kitus dokumentus bei prašymus atlyginti eismo įvykio metu padarytą žalą (1 t., 18, 20-21, 68-69, 92 b. l.). Atsakovė, atlikusi apgadinto automobilio „( - )“, valst. Nr. ( - ) priklausančio K. ir S. T., apžiūrą nustatė remonto kaštus – 3681,00 Eur, o atlikusi V. K. priklausančio automobilio „( - )“, valst. Nr. ( - ) apžiūrą nustatė remonto kaštus 1317,54 Eur (1 t., b. l. 95-98). Ieškovas V. K., nesutikdamas su atsakovės vertinimu, kreipėsi į turto vertintoją M. L. ir vertintojas šios transporto priemonės vertinimo pažymoje Nr. ( - ) automobilio „( - )“ remonto kaštus nurodė 2090,00 Eur. Atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ atsisakė mokėti draudimo išmokas ieškovams K. ir S. T. pagal LRV 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir išmokos mokėjimo taisyklių 8.1.17. punktą, Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 021 11.1.1 punktą, o ieškovui V. K. - pagal TPVCAPDĮ 2 straipsnio 3 dalį, 3 straipsnio 1 dalį, 16 straipsnio 1 dalį, Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygas, patvirtintas Draudimo priežiūros Komisijos 2004 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. ( - ), nes, atlikus eismo įvykio aplinkybių tyrimą, buvo nustatyta, jog transporto priemonės buvo sugadintos ne eismo įvykio dalyvių nurodytomis, o kitomis aplinkybėmis (1 t., 11-17, 19, 22-23, 94 b. l.).
  4. Pagrindiniai apeliantės AB „Lietuvos draudimas“ apeliacinio skundo argumentai yra tie, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas CPK 176 – 185 straipsniuose įtvirtintas įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas, paviršutiniškai atliko įrodymų vertinimą, rėmėsi baudžiamosios teisės principais, netinkamai tarp šalių paskirstė įrodinėjimo pareigą, nes pareigą įrodyti ieškovų tyčią be pagrindo perkėlė atsakovei, netinkamai nustatė bylos aplinkybes, aiškino ir taikė šalių teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir padarė nepagrįstą išvadą, kad pagal savanoriškojo draudimo sutarties (KASKO) ir privalomojo draudimo sutarties sąlygas draudiko (atsakovės) prievolė išmokėti draudimo išmoką yra susieta su įrodyta draudėjų (ieškovų) tyčia. Įvertinusi byloje esančius įrodymus, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą bei šalių pateiktus procesinius dokumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovės apeliacinio skundo argumentai teisėti ir pagrįsti.
  5. Pažymėtina, kad civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) suteikia teisę ir procesinę pareigą šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Įstatymų leidėjas nustatė ne tik įrodinėjimo pareigas, bet ir jų paskirstymo taisykles, pagal kurias įrodinėjimo pareiga tenka tam, kas teigia, – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – priešieškinio, atsikirtimų faktinį pagrindą (CPK 12, 178, 179 straipsniai). Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-316/2010; Nr. 3K-3-372/2014; Nr. 3K-3-118-219/2015, kt.).
  6. Be to, įrodinėjimas civiliniame procese, priešingai nei baudžiamajame, grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus. Teismo įsitikinimas dėl tam tikro fakto susiformuoja kaip protingo asmens objektyviai ir nešališkai atlikto vertinimo rezultatas. Šiuo požiūriu vertinant yra galimos abejonės, nes įstatymas ir teisė, o taip pat nurodyta teismų praktika nereikalauja absoliutaus teismo įsitikinimo – kai abejonių visiškai neliktų. Tais atvejais, kai byloje yra prieštaringi įrodymai, kurie protingai sukelia rimtų abejonių ir trukdo teismui įsitikinti fakto tikrumu, teismas turi išnaudoti prieštaravimų pašalinimo galimybes per įrodinėjimo naštos patikslinimą, išaiškinimus, o po to įvertinti įrodymų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2010).
  7. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nutarties 26 ir 27 punktuose nurodytą teismų praktiką įrodymų vertinimo klausimu bei teisinį įrodymų vertinimo reguliavimą, sutinka su atsakovės apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles, nustatytas CPK 185 straipsnyje, neatsižvelgė į įrodymų visetą ir dėl to padarė neteisingas išvadas dėl bylai reikšmingų aplinkybių nustatymo ir jų įrodytinumo.
  8. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas, Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, Draudimo įstatymas (CK 6.988 straipsnio 3 dalis, 6.1018 straipsnis, TPVCAPDĮ 1 straipsnio 6 dalis).
  9. Remiantis CK 6.987 straipsniu, tuo metu galiojusio DĮ 2 straipsnio 10, 12, 14, 19 punktais, 98 straipsniu, TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalimi draudiko prievolės išmokėti draudimo išmoką atsiradimas siejamas su draudžiamojo įvykio fakto nustatymu. Tik pripažinus, kad eismo įvykis yra draudžiamasis, gali būti sprendžiamas klausimas dėl draudiko pareigos mokėti draudimo išmoką ir šios pareigos apimties. TPVCAPDĮ draudžiamasis eismo įvykis apibrėžiamas kaip eismo įvykis, kuriam įvykus pagal šį įstatymą turi būti išmokama išmoka (2 straipsnio 3 dalis). Draudimo apsauga yra išmoka TPVCAPDĮ nustatyta tvarka mokama dėl nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos žalos, kai už žalą atsakingiems asmenims valdant ar naudojant transporto priemonę atsiranda civilinė atsakomybė (3 straipsnio 1 dalis). Pagal TPVCAPDĮ atsakingas draudikas arba Biuras moka išmoką, jeigu transporto priemonės valdytojui dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiranda civilinė atsakomybė (16 straipsnio 1 dalis). Tuo tarpu nenustačius kurios nors būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti, draudikas turi pareigą atsisakyti išmokėti draudimo išmoką (DĮ 96 straipsnio 3 dalis, TPVCAPDĮ 2 straipsnio 3 dalis, 3 straipsnio 1 dalis, 16 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-386-469/2015, Nr. e3K-3-531-701/2016).
  10. Pagal DĮ 98 straipsnio 7 dalį įrodinėjimo pareiga atsisakant mokėti draudimo išmoką ar nusprendus ją mokėti sumažintą priklauso draudikui, dėl ko šioje byloje atsakovė, teigdama, jog įvykis įvyko ne vairuotojų nurodomomis aplinkybėmis, privalėjo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias nuo draudimo išmokos sumokėjimo, t. y. kad įvykis nevertintinas kaip draudžiamasis, nes sąlygų kilti draudėjo (transporto priemonės valdytojo) civilinei atsakomybei nenustatyta. Tą patvirtina ir TPVCAPDĮ 19 straipsnio 3 dalies nuostatos, kuriose įtvirtina, kad atsakingas draudikas, jo atstovas pretenzijoms nagrinėti arba Biuras per 30 dienų (arba šio straipsnio 2 dalyje nurodytu atveju – per 3 mėnesius) nuo pretenzijos pateikimo dienos turi pateikti motyvuotą pasiūlymą dėl išmokos mokėjimo arba privalo pateikti pagristą atsakymą ir įrodymus, atleidžiančius nuo išmokos išmokėjimo ar suteikiančius teisę sumažinti išmoką. Taigi pagal minėtų teisės aktų bei CPK 178 straipsnio nuostatas, teismų praktiką tuo atveju, kai draudėjas teigia, jog įvykis yra draudžiamasis, o draudikas teigia priešingai, tai šis ir turi įrodyti, jog įvykis yra nedraudžiamasis.
  11. Nagrinėjamoje byloje atsakovei AB „Lietuvos draudimas“ remiantis ir pateikus įrodymus, patvirtinančius, kad nėra nustatyta draudžiamojo įvykio fakto, o ieškovams remiantis priešinga aplinkybe, t. y. kad draudžiamasis įvykis buvo, šios aplinkybės įrodinėjimo bei atsakovės pateiktų įrodymų paneigimo pareiga teko ieškovams, kurios, teisėjų kolegijos nuomone, jie neįvykdė (CPK 178 straipsnis), o pirmosios instancijos teismas aptartas įrodinėjimo pareigas tarp šalių paskirstė netinkamai.
  12. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, sprendė, kad ieškovams turi būti išmokėtos draudimo išmokos, nes eismo įvykį yra pagrindas pripažinti draudžiamuoju, kadangi atsakovė neįrodė aplinkybių, atleidžiančių ją nuo pareigos mokėti draudimo išmokas bei neįrodė, kad eismo įvykio dalyviai būtų pažįstami, kad jie klaidino draudiką, tyčia kitaip interpretavo eismo įvykį ar tyčia jį sukėlė. Teisėjų kolegijos nuomone, šios pirmosios instancijos teismo išvados nepagrįstos, nes atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ šioje byloje įrodė, kad ji neturi faktinio ir teisinio pagrindo išmokėti draudimo išmoką ieškovams K. ir S. T. pagal LRV 2004 m. birželio 23 d. nutarimu Nr. 795 patvirtintų Taisyklių 8.1.17. punktą, kuriame numatyta, kad nedraudžiamuoju įvykiu yra laikomas įvykis, kuriuo metu draudėjas, apdraustasis arba su draudėju ar apdraustuoju susiję asmenys siekdami gauti išmoką ar ją padidinti, suklastojo arba pateikė žinomai klaidingus duomenis apie įvykį ir jo padarinius, o ieškovui V. K. - pagal TPVCAPDĮ 2 straipsnio 3 dalį, 3 straipsnio 1 dalį, 16 straipsnio 1 dalį (CPK 178 straipsnis) kadangi, atlikusi eismo įvykio aplinkybių tyrimą, nustatė, jog transporto priemonės visa apimtimi buvo sugadintos ne eismo įvykio dalyvių nurodytomis, o kitomis aplinkybėmis, dėl ko eismo įvykis negali būti pripažintas draudžiamuoju (1 t., 11, 94 b. l.).
  13. Įvykio pripažinimas draudžiamuoju (nedraudžiamuoju) yra grindžiamas eismo įvykio aplinkybių vertinimu. Įvertinęs byloje esančius įrodymus, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą bei šalių pateiktus procesinius dokumentus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas netinkamai, nes ne pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas, įvertino Lietuvos Teismo ekspertizės centro 2016 m. rugpjūčio 29 d. specialisto išvados Nr. ( - ), atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ ekspertinės pažymos, įvykio deklaracijos ir jos priedų, įvykio dalyvių paaiškinimų, liudytojų parodymų įrodomąją reikšmę nustatant, ar virš minėtas eismo įvykis yra draudžiamasis, dėl ko padarė byloje esančių faktinių duomenų neatitinkančią išvadą, kad eismo įvykis yra draudžiamasis, kad ieškovai tyčia nebuvusių eismo įvykio aplinkybių nenurodė, įvykio neinscenizavimo ir jiems pagal sutartis turi būti išmokėtos draudimo išmokos.
  14. Lietuvos Teismo ekspertizės centro 2016 m. rugpjūčio 29 d. specialisto išvados Nr. ( - ) duomenimis yra nustatyta, kad, atlikus abiejų objektų (automobilių) tyrimą ir atsižvelgus į tirtas aplinkybes, buvo padarytos išvados, kad: automobilio „( - )“ nuotraukose užfiksuoti priekinės dalies sugadinimai visa apimtimi tikėtina nebuvo padaryti tik nurodyto eismo įvykio (2015 m. gruodžio 13 d.) metu susidūrus su automobiliu „( - )“; kad tikėtina, jog automobilis „( - )“ priekinės plokštumos kaire puse trenkėsi į apgadintą automobilį „( - )“, dėl ko buvo apgadintas automobilio „( - )“ priekis ir priekinis dešinysis sparnas; kad šio kontakto metu buvo padaryti raudonos spalvos užnešimai ant apgadinto automobilio „( - )“; kad negalima nustatyti kokie dar tiksliai apgadinimai buvo padaryti automobiliui „( - )“ šio kontakto metu; kad negalima nustatyti eismo įvykio mechanizmo, kokiu greičiu prieš pat susidūrimą važiavo automobiliai „( - )“ ir ( - )“ ir atkurti tolimesnės eismo įvykio analizės (nėra įvykio vietos plano, kuriame matmenimis būtų fiksuotos galutinės transporto priemonių padėtys kelio ilgio, pločio ir tarpusavio padėtis). Tokios išvados buvo padarytos todėl, kad iš nuotraukų buvo nustatyta, jog ant automobilio „( - )“ deformuoto variklio dangčio yra raudonos spalvos užnešimai, kurie padaryti ne pačioje giliausioje deformacijos vietoje, o kai kurie raudoni antsluoksniniai pėdsakai padaryti ant paviršiaus, nuo kurio yra nusluoksniuoti dažai. Kartu akte nurodoma, kad automobilio „( - )“ variklio dangčio deformacija buvo padaryta su horizontaliu objektu, turinčiu standžias briaunas, o analogiškame aukštyje ant automobilio „( - )“ priekinės dalies nėra tokio standaus horizontalaus elemento, kuris galėtų deformuoti automobilio „( - )“ variklio dangtį bei kitas dalis. Panašiame aukštyje yra tik automobilio „( - )“ variklio dangčio priekinė briauna, tačiau ji nėra deformuota. Automobilio „( - )“ priekinio bamperio apdaila yra deformuota tik viršutinėje dalyje, o apatinė dalis – nesulaužyta, o automobilio „( - )“ priekinio bamperio apdaila yra sulaužyta tik apatinėje dalyje, o vieta, dengianti horizontalią metalinę siją – nesulaužyta, nors abiejų automobilių bamperio apdailos (išsikišančios į išorę) ir už jų esančios horizontalios sijos yra analogiškame aukštyje. Negana to, nurodoma, jog automobilio „( - )“ apimtis ir sugadinimai neatitinka automobilio „( - )“ sugadinimų apimties ir padarymo masto, t. y. automobilio „( - )“ priekinis dešinysis kampas turėjo gilėti į nesugadinto automobilio „( - )“ variklio dangtį, tačiau „( - )“ priekinis dešinys žibinto korpusas yra net nesulaužytas, nedeformuotas (nepažeistas) aušinimo radiatorius bei priekyje esantys vamzdeliai. Aplinkybė, kad, esant automobilių tarpusavio susidūrimui nurodytose padėtyse, didžiausios kėbulo plastinės deformacijos ir intensyvios trasos (sugadinimai) buvo padaryti tik deformuojantis automobiliui „( - )“, o automobiliui „( - )“ praktiškai nesideformuojant, atsižvelgiant į automobilių modelius, geometrinę formą ir konstrukciją, yra neįtikėtina ir negalima. Taigi automobilio „( - )“ nuotraukose užfiksuoti priekinės dalies sugadinimai visa apimtimi nebuvo padaryti nurodyto eismo įvykio metu susidūrus su automobiliu „( - )“. Atsižvelgiant į tai, kad ant automobilio „( - )“ apgadinti variklio dangčio yra raudonos spalvos horizontalių užnešimų (ir ant nedažytų vietų), o ant automobilio „( - )“ priekinio dešinio sparno yra dažų sluoksnio pažeidimų bei sparnas nežymiai pastumtas link galinės dalies, galima teigti, jog šios transporto priemonės galėjo kontaktuoti tarpusavyje, kai automobilis „( - )“ trenkėsi į apgadintą automobilį „( - ).“ (baudžiamosios bylos Nr. ( - ) b. l. 155-161). Kartu pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje atkreipiamas dėmesys į ekspertizės metu nustatomus transporto priemonių sugadinimo sutapimus (nesutapimus), kurie yra itin reikšmingi sprendžiant klausimą, ar automobilių sugadinimai buvo padaryti kitomis aplinkybėmis, nei nurodo jas vairavę asmenys (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-462-695/2017).
  15. Lietuvos teismo ekspertizės centro nešališkų specialistų, turinčių specialių žinių nagrinėjamoje srityje, nustatytos aplinkybės, išdėstytos nutarties 34 punkte, dėl ieškovų automobilių apgadinimų vietos neatitikimų bei padaryta tikėtina išvada dėl transporto priemonių susidūrimo automobiliui „( - )“ jau esant apgadintam, dėl esminių aplinkybių sutampa su atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ ekspertinės išvados duomenimis, kurioje nurodoma, kad vairuotojų nurodomos aplinkybės apie eismo įvykį prieštarauja natūraliai susiklosčiusių aplinkybių principui, dėl ko galima teigti, kad įvykis įvyko ne vairuotojų nurodomomis aplinkybėmis (1 t., 12 – 17 b. l.). Nepaisant to, kad ekspertinė pažyma yra pateikta atsakovės, t. y. bylos baigtimi suinteresuoto asmens, tačiau joje padaryta išvada iš esmės atitinka pirmiau minėtoje specialisto išvadoje, kurios objektyvumu ir patikimumu nėra pagrindo abejoti, nurodytą aplinkybę, jog eismo įvykis įvyko ne vairuotojų nurodomomis, bet kitomis aplinkybėmis. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčo esmės, neturėjo pagrindo atmesti AB „Lietuvos draudimas“ ekspertinės pažymos, kaip vieno iš bylos įrodymų, įrodomosios reikšmės atsakovės atsikirtimams pagrįsti. Kaip matyti iš atsakovės atlikto tyrimo, ši atsakovės atlikta ekspertinė išvada buvo parengta vertinant ne tik ieškovų parodymus dėl transporto priemonių greičių, tačiau ir automobilių padėtis po nurodomo susidūrimo, apgadinimo pobūdį, įvykio vietoje likusių liekanų išsidėstymą ir pobūdį. Joje užfiksuoti faktiniai duomenys nėra nuginčyti jokiais objektyviais ir patikimais duomenimis, sutampa su nutarties 34 punkte aptartos specialisto išvados duomenimis, todėl abejoti šių įrodymų objektyvumu ir patikimumu teismui nebuvo pagrindo. To neleidžia daryti ir faktas, kad automobilio „( - )“ nuotraukos buvo padarytos nesilaikant kriminalistinės fotografijos taisyklių, kadangi pirmiau aptartos aplinkybės dėl automobilių apgadinimų neatitikimų specialistų buvo padarytos remiantis tais duomenimis, kurie buvo pakankami toms išvadoms padaryti, o į dalį klausimų atsakyta nebuvo nurodant, jog trūksta duomenų. Taigi, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, remiantis minėtais įrodymais ir jų pagrindu nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis buvo pagrįstas pagrindas padaryti išvadą, kad atliktos ekspertų išvados nuosekliai patvirtino žalos ir eismo įvykio priežastinio ryšio nebuvimą, nes transporto priemonių sugadinimai visa apimtimi nebuvo padaryti ieškovų nurodomo eismo įvykio metu jų nurodomomis aplinkybėmis.
  16. Įvykus eismo įvykiui, kuris gali būti pripažintas draudžiamuoju, draudėjui, naudos gavėjui ir (ar) nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiranda pareiga pateikti draudikui visus turimus dokumentus ir informaciją apie draudžiamojo įvykio aplinkybes ir pasekmes, būtinus nustatant draudimo išmokos dydį, o draudikas turi pareigą tirti aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, pasekmėms ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti, dėdamas reikiamas pastangas, turi teisę gauti informaciją apie įvykio aplinkybes ir padarinius iš bet kurio asmens (DĮ 96 straipsnio 1, 2, 4 dalys). Nors ieškovai ginčijo įrodymų, kuriais rėmėsi atsakovė, atsisakydama mokėti draudimo išmoką, turinį ir vertinimą bei tvirtino, kad atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ ekspertinė pažyma, kurioje nurodyta, jog ieškovų automobiliai buvo sugadinti ne vairuotojų nurodomomis, o kitomis aplinkybėmis, nepaneigia nuoseklių ieškovų paaiškinimų apie eismo įvykio aplinkybes ir dėl ko nėra pagrindo remiantis šia pažyma nemokėti draudimo išmokos, teisėjų kolegija su tokiu ieškovų aplinkybių vertinimu nesutinka. Pripažintina, kad dėl patirto streso ieškovai galėjo pateikti nevisiškai tikslius paaiškinimus apie eismo įvykį, jo metu buvusį tikslų greitį ir pan. Tačiau šios aplinkybės, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, nėra esminės sprendžiant klausimą dėl to, ar eismo įvykis įvyko kitomis, nei nurodė įvykio dalyviai, aplinkybėmis. Kaip jau minėta pirmiau, vertinimą dėl eismo įvykio atsitikimo kitomis aplinkybėmis esmingai pagrindžia Lietuvos Teismo ekspertizės centro 2016 m. rugpjūčio 29 d. specialisto išvadoje Nr. ( - ) užfiksuotos aplinkybės, susijusios su transporto priemonių apgadinimų lokalizacija bei atitikimu padarytiems transporto priemonių apgadinimams, kurioje nurodyti faktiniai duomenys dėl esminių aplinkybių sutampa su atsakovės pateikta ekspertine išvada, transporto priemonių nuotraukomis, iš dalies ieškovų paaiškinimais dėl stabdymo momento bei važiavimo greičio. Šių tarpusavyje dėl esminių aplinkybių sutampančių duomenų nepaneigia jokie patikimi įrodymai, tarp kurių – ir liudytojų N. B. ir D. S. parodymai, nes jie pačio įvykio nematė, todėl jų parodymai neprieštarauja specialistų išvadų duomenims. Be to, kaip pagrįstai nurodė atsakovė, eismo įvykio dalyviai pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodė pakankamai konkrečias įvykio aplinkybes ir nei vienas jų nenurodė, kad dėl patirto šoko neprisimena ar negali nurodyti kokių nors eismo įvykio aplinkybių (1 t., 87 – 90 b. l.).
  17. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pabrėžia, jog aplinkybės, kad ikiteisminis tyrimas ieškovų atžvilgiu dėl pasikėsinimo sukčiauti, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamųjų kaltę, buvo nutrauktas (baudžiamosios bylos Nr. ( - ) b. l. 229-235) bei kad nėra nustatyta, jog ieškovai iki eismo įvykio būtų pažįstami ar kontaktavę tarpusavyje, nekeičia pirmiau išdėstyto vertinimo bei padarytų išvadų. Šioje vietoje pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu atliktos telekomunikacijų įvykių ir dalyvių analizės metu nebuvo nustatyta ryšių tik tarp K. ir S. T. bei O. K., tačiau tokia įvykių ir dalyvių analizė neatlikta tarp šių ir kitų galimai tarpusavyje susijusių asmenų, dėl kurių pagal atsakovės kreipimąsi buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas įtariant nevienkartinį sukčiavimą inscenizuojant eismo įvykius, kuriuose dalyvavo tie patys asmenys. Ikiteisminio tyrimo medžiagoje yra duomenys apie tai, kad ieškovas S. T. nuo 2014 m. sausio mėnesio dirba UAB „( - )“, kurio vadovu yra P. P., su kuriuo atsakovė turi panašaus pobūdžio ginčą. Šioje bendrovėje dirba ir M. K., kurį S. T. apklausoje nurodę pažįstąs ir kuris 2015 m. lapkričio 4 d. vairavo į autoįvykį patekusį automobilį ( - ) automobilį, kurį anksčiau, kaip tvirtina atsakovė pareiškime, pardavinėjo S. T.. 2012 metais nepataisomai nukentėjo automobilis R. M., kurį kitam savininkui po eismo įvykio buvo pardavęs P. P., o kitą automobilį vairavo S. T.. Nepaneigta atsakovės policijai pareiškime atlikti ikiteisminį tyrimą pateikta informacija, kad minėti tie patys asmenys yra dalyvavę eilėje panašių eismo įvykių (baudžiamosios bylos b. l. 12-16). Tokie faktai nesudaro pagrindo vienareikšmei išvadai, kad iki eismo įvykio ieškovai ir kiti atsakovės pareiškime policijai nurodyti asmenys buvo nepažįstami ir nėra kontaktavę tarpusavyje. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nėra nustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų faktų buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių, tačiau ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau visuma byloje esančių įrodymų leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2004). Nagrinėjamoje byloje esančių įrodymų visuma, kaip jau minėta pirmiau, leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad eismo įvykis įvyko kitomis, nei ieškovų nurodomos, aplinkybėmis, dėl ko jo nėra pagrindo pripažinti draudžiamuoju.
  18. Atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 021, kurių pagrindu buvo sudaryta ieškovės K. T. transporto priemonės savanoriškojo draudimo sutartis, 8.1.17. punkte įtvirtinta, jog nedraudžiamaisiais įvykiais laikomi įvykiai, jei draudėjas, apdraustasis arba su draudėju ir (ar) apdraustuoju susijęs asmuo, siekdamas gauti išmoką ar ją padidinti, suklastojo arba pateikė klaidingus duomenis apie įvykį ir (ar) jo padarinius. Atsižvelgiant į tai, jog byloje nustatyta, kad nėra aiškios įvykio aplinkybės, o draudikas nustatė ir įrodė (DĮ 96 straipsnio 7 dalis), kad įvykis įvyko kitomis, nei nurodo vairuotojai, aplinkybėmis, nėra aišku, kieno neteisėti veiksmai lėmė atsiradusią žalą, o nenustačius priežastinio ryšio, neteisėtų veiksmų apimties ir priežasties, negalima teigti, kad ieškovei K. T. kyla civilinė atsakomybė. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo įvykį pripažinti draudžiamuoju ir išmokėti draudimo išmoką, nes tai prieštarautų TPVCAPDĮ 3 straipsnio 1 daliai, DĮ 96 straipsnio 3 dalies 1 punktui, Transporto priemonių draudimo taisyklių Nr. 021 8.1.17 bei CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems sąžiningumo, teisingumo principams.
  19. Draudžiamasis eismo įvykis TPVCAPDĮ prasme yra eismo įvykis, kai transporto priemonės valdytojui (už žalą atsakingiems asmenims valdant ar naudojant transporto priemonę) dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiranda civilinė atsakomybė. Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos 2004 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. N-47, kurių pagrindu buvo sudaryta ieškovo V. K. draudimo sutartis, 9.5. punkte numatyta, kad draudikas nuo draudimo išmokos mokėjimo yra atleidžiamas ir kitais TPVCAPDĮ numatytais atvejais. Pastarojo teisės akto 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog išmoka šio įstatymo nustatyta tvarka mokama dėl nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos žalos, kai už žalą atsakingiems asmenims valdant ar naudojant (toliau – naudojant) transporto priemonę atsiranda civilinė atsakomybė. TPVCAPDĮ 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad jeigu draudikui išmokėjus išmoką arba jos dalį nukentėjusiam trečiajam asmeniui paaiškėja, kad nukentėjęs trečiasis asmuo pateikė klaidingą informaciją ir dėl to buvo neteisingai apskaičiuota ir neteisėtai išmokėta išmoka ir atlyginta žala, arba nukentėjusiam trečiajam asmeniui žalą atlygino atsakingi už žalos padarymą asmenys, draudiko reikalavimu nukentėjęs trečiasis asmuo privalo grąžinti neteisėtai gautą išmoką arba jos dalį. Vadinasi, nurodytais motyvais nėra pagrindo draudimo išmokos išmokėjimui ir kitam ieškovui V. K..
  20. Atsižvelgiant į nutarties 29, 30, 32 punktuose išdėstytą teisinį reglamentavimą bei kasacinio teismo formuojamą praktiką daroma išvada, kad neįrodytas ieškovų nurodytos žalos ir 2015 m. gruodžio 13 d eismo įvykio priežastinis ryšys, dėl to ieškovų nurodytas eismo įvykis negali būti pripažintas draudiminiu. Nesant nustatyto draudiminio įvykio, neatsiranda draudiko prievolės sumokėti draudimo išmoką tiek privalomuoju, tiek savanoriškuoju transporto priemonės draudimu apsidraudusiam asmeniui, nes nėra galimybės nustatyti visų civilinės atsakomybės sąlygų (CK 6.987 straipsnis).
  21. Pagal DĮ 96 straipsnio nuostatas, draudikas turi tik pagrįsti savo atsisakymo mokėti išmoką pagrindą, šiuo atveju turi įrodyti, kad nėra būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, bet ne įrodyti, kokiomis iš tiesų aplinkybėmis įvyko įvykis ar kad asmenys padarė nusikalstamą veiką. Todėl visiškai sutiktina su apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, jog aptartos teisės aktų nuostatos neįtvirtina pareigos draudikui įrodyti buvus inscenizuotą eismo įvykį ar kad eismo įvykio dalyviai tyčia pateikė išgalvotus duomenis apie įvykį. Draudėjams pateikus ne visą informaciją apie įvykusį eismo įvykį, nėra galimybės objektyviai nustatyti kaltojo asmens bei civilinės atsakomybės sąlygų. Dėl to pirmosios instancijos teismas, tenkindamas pareikštus ieškinius, nepagrįstai vertino tik eismo dalyvių tyčią kitaip interpretavus eismo įvykį, todėl netinkamai taikė minėtas materialinės teisės nuostatas, reglamentuojančias draudiko teisę nemokėti draudimo išmokos draudėjams nepateikus tikrosios informacijos apie eismo įvykį.
  22. Bylą laimėjusi šalis (atsakovė) turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovė AB „Lietuvos draudimas“ už apeliacinį skundą sumokėjo 127 Eur žyminio mokesčio, kuris jai priteisiamas iš ieškovų proporcingai atmestų reikalavimų daliai: iš ieškovų K. T. ir S. T. priteisiama po 40,00 Eur, o ieškovo V. K. – 47,00 Eur (CPK 90 straipsnio 5 dalis).

11Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu

Nutarė

12panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2017 m. rugsėjo 5 d. sprendimą, kuriuo ieškovų K. T., S. T., V. K. ieškiniai dėl žalos atlyginimo priteisimo tenkinti visiškai, ir priimti naują sprendimą – ieškovų ieškinius atmesti.

13Priteisti iš ieškovų K. T., a. k. ( - ) ir S. T., a. k. ( - ) po 40,00 Eur (keturiasdešimt eurų), iš ieškovo V. K., a. k. ( - ) - 47,00 Eur (keturiasdešimt septynis eurus) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą atsakovės AB „Lietuvos draudimas“ naudai.

Proceso dalyviai
Ryšiai