Byla 2S-583-440/2017
Dėl baudos skyrimo ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, suinteresuoti asmenys A. V. ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyrius

1Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė, sekretoriaujant Kristinai Rupšienei, dalyvaujant pareiškėjui antstoliui S. D., suinteresuotam asmeniui A. V., Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus atstovei V. V.,

2teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo antstolio S. D. atskirąjį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2VP-1849-636/2017 pagal pareiškėjo antstolio S. D. pareiškimą dėl baudos skyrimo ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, suinteresuoti asmenys A. V. ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyrius.

3Teismas

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Apeliacinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl atsisakymo skirti baudą teisėtumo vykdant teismo sprendimą.
  2. Pareiškėjas antstolis S. D. prašo skirti baudą Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus (toliau ? NŽT Mažeikių skyrius) vedėjui Z. Š.. Nurodė, kad antstolio kontoroje užvesta vykdomoji byla Nr. ( - ) pagal Šiaulių apygardos administracinio teismo išduotą vykdomąjį raštą administracinėje byloje Nr. I-600-84/2010 dėl nuosavybės teisės atkūrimo A. V. į 3,4 ha žemės sklypą. Teismo sprendimas tik iš dalies įvykdytas, liko neatkurtos nuosavybės teisės į 2,2413 ha žemės sklypą. Skolininkas NŽT Mažeikių skyrius visiškai ignoruoja teismo sprendimą ir antstolio reikalavimus, nes antstolis tokio pobūdžio bylose negali niekaip suvaržyti jo teisių, taikyti kokių nors prievartos priemonių. Prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir uždrausti perleisti, nuomoti kitiems asmenims žemės sklypus, minimus Mažeikių rajono savivaldybės administracijos 2017 m. sausio 23 d. rašte. Taip pat prašė pareiškimą nagrinėti teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (b. l. 1–2).

6II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

7

  1. Mažeikių rajono apylinkės teismas 2017 m. gegužės 2 d. nutartimi netenkino antstolio S. D. prašymo (b. l. 3–5).
  2. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 593 straipsnio 3 dalį pareiškimai vykdymo procese nagrinėjami rašytinio proceso tvarka nepranešus suinteresuotiems asmenims, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Susipažinęs su antstolio S. D. pareiškimu ir vykdomosios bylos Nr. ( - ) medžiaga, teismas pripažino, kad nėra pagrindo šį antstolio pareiškimą nagrinėti žodinio proceso tvarka, bylos aplinkybės yra aiškios, todėl jis nagrinėtinas rašytinio proceso tvarka nepranešus suinteresuotiems asmenims.
  3. Teismas nustatė, kad antstolio S. D. kontoroje 2013 m. spalio 16 d. užvesta vykdomoji byla Nr. ( - ) pagal Šiaulių apygardos administracinio teismo išduotą vykdomąjį raštą administracinėje byloje Nr. I-600-84/2010, kuriuo NŽT Mažeikių skyrius įpareigotas atkurti nuosavybės teises į 3,40 ha žemės A. V.. Teismo sprendimas įvykdytas iš dalies, išieškotojui A. V. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,6685 ha žemės sklypo dalį, nuo 2013 m. spalio 24 d. A. V. yra įtrauktas į piliečių, pageidaujančių lygiaverčių žemės sklypų individualiai statybai už miesto teritorijoje turėtą žemę, eilę, kaip pretendentas gauti lygiavertį žemės sklypą.
  4. Teismas pažymėjo, kad baudos skyrimas yra viena iš griežčiausių civiliniame procese numatytų poveikio priemonių, sukelianti proceso dalyviams finansinio pobūdžio neigiamas pasekmes. CPK 585 straipsnyje nustatyta, kad bauda už antstolio reikalavimų nevykdymą gali būti skiriama asmeniui, nevykdančiam antstolio reikalavimo ar kitaip kliudančiam antstoliui vykdyti vykdomuosius dokumentus. Sprendžiant klausimą dėl antstolio reikalavimų nevykdymo, svarbu konstatuoti ne tik patį reikalavimo neįvykdymo faktą, bet įvertinti ir reikalavimo neįvykdymo priežastis bei paties reikalavimo pagrįstumą, realias šio reikalavimo įvykdymo galimybes.
  5. Teismas atkreipė dėmesį, kad antstolis jau du kartus kreipėsi į Mažeikių rajono apylinkės teismą su analogišku prašymu dėl skolininko nubaudimo, abu kartus NŽT Mažeikių skyriaus vedėjo Z. Š. veiksmuose nenustatyta tyčios nevykdyti teismo sprendimo. Kadangi 2015 m. spalio 13 d. ir 2016 m. balandžio 27 d. nutartys dėl atsisakymo skirti baudą yra įsiteisėjusios, todėl teismas analizavo tik tolimesnius vykdymo veiksmus.
  6. Teismas konstatavo, kad NŽT Mažeikių skyrius nevengia vykdyti teismo sprendimo, bendradarbiauja su antstoliu S. D., išieškotoju A. V. ir jo atstovu advokatu J. M., vengimo ar piktybiškumo NŽT Mažeikių skyriaus vedėjo Z. Š. veiksmuose antstolis nekonkretizavo, teismas nenustatė vengimo ar tyčios nevykdyti teismo sprendimo, todėl nėra pagrindo skirti baudą skolininko NŽT Mažeikių skyriaus vedėjui, taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

8III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

9

  1. Atskiruoju skundu pareiškėjas antstolis S. D. prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės ? tenkinti jo pareiškimą arba perduoti klausimą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (b. l. 7). Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas nustatęs, kad Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-600-84/2010 nėra įvykdytas, neanalizavo priežasčių, kodėl nėra atkurtos nuosavybės teisės A. V..
    2. Teismas neanalizavo teisės aktų nuostatų, reglamentuojančių teisinius santykius. NŽT raštuose siūloma pasirinkti kitą nuosavybės teisės atkūrimo būdą nei prašo išieškotojas, t. y. išieškotojas prašo atkurti žemės plotą Mažeikių mieste, o skolininkas siūlo pasirinkti žemės sklypą individualiai statybai arba kompensaciją pinigais.
    3. Teismas netinkamai taikė procesines normas, įpareigojančias teismą būti aktyvų ypatingosios teisenos bylose, byloje esančius įrodymus vertino išimtinai skolininko naudai.
    4. Taikant laikinąsias apsaugos priemones jokia žala kitiems asmenims nebūtų padaryta, o jų netaikius ? būtų apsunkintos išieškotojui palankaus teismo sprendimo įvykdymas.
  2. Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo NŽT Mažeikių skyrius prašo Mažeikių rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį palikti nepakeistą (b. l. 10–11). Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, padarė pagrįstas išvadas, todėl nutartis teisėta ir pagrįsta. Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-600-84/2010 iš dalies įvykdytas, t. y. 2011 m. spalio 25 d. A. V. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,6685 ha žemės sklypo, 2014 m. gruodžio 19 d. ? dar 0,3177 ha žemės sklypo, 2015 m. gruodžio 31 d. ? 0,1725 ha žemės sklypo. Nėra galimybės grąžinti likusio turto natūra, todėl kompensacija pinigais taip pat užtikrinama nuosavybės teisių atkūrimą.
    2. Remiantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau ? Įstatymas) 12 straipsniu, 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu jei žemė negali būti pripažinta laisva (neužstatyta), tai yra pakankamas pagrindas negrąžinti žemės sklypo natūra. A. V. negali būti atkurtos nuosavybės teisės Mažeikių mieste. A. V. ne kartą buvo išaiškinta, kad jo pasirinktu atkūrimo būdu nėra galimybės atkurti nuosavybės teisių ir įvykdyti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 10 d. sprendimą.
    3. Teismas pagrįstai netaikė laikinųjų apsaugos priemonių, nes nuosavybės teisės atkuriamos ne tik A. V., bet ir kitiems asmenims, taikius laikinąsias apsaugos priemones būdų apsunkintas nuosavybės atkūrimo procesas.

10IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

11teisiniai argumentai ir išvados

12Atskirasis skundas netenkintinas

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir apskųstos dalies pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

13Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

  1. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-600-84/2010 tenkino pareiškėjo A. V. skundą ir panaikino Telšių apskrities viršininko administracijos 2003 m. spalio 17 d. sprendimą Nr. Vl-61-11442 bei įpareigojo NŽT Mažeikių skyrių atkurti nuosavybės teises į A. V. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 3,40 ha žemės atlyginant natūra (b. l. 35–37). Įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu 2013 m. kovo 26 d. išduotas vykdomasis raštas, pagal kurį antstolio S. D. kontoroje užvesta vykdomoji byla Nr. ( - ) (vykdomoji byla, b. l. 90–94).
  2. Administracinėje byloje nustatyta, kad dar Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2008 m. birželio 20 d. sprendimu Nr. Tl-178 dalis buvusio V. S. teritorijos pripažinta svarbia vieta bendruomenei (rekreacijos, poilsio tikslams) ir negali būti privatizuojama, dalis teritorijos priskirta valstybiniams miškams, dalyje teritorijos įrengtos inžinerinės sistemos ir šioje teritorijoje laisvos (neužstatytos) žemės nėra. Kadangi nėra galimybės atkurti nuosavybės teisės A. V. į žemę natūra toje pačioje vietoje, kurioje buvo V. S. turtas, todėl A. V. buvo įtrauktas į sąrašą asmenų, kuriems turėtų būti suteiktas lygiavertis žemės sklypas Mažeikių mieste (b. l. 54–58, 59–60).
  3. Vykdant Šiaulių apygardos administracinis teismo 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimą A. V. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,6685 ha dalį kitos paskirties žemės sklypo ( - ) (b. l. 31–32); į 0,3177 ha dalį žemės sklypo, unikalus Nr. ( - ), esančio ( - ) (b. l. 77–78); į 0,1258 ha žemės, perduodant nuosavybėn lygiavertį naują 0,3000 ha žemės sklypą, esantį ( - ) (b. l. 91), taigi Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-600-84/2010 iki šiol yra įvykdytas tik iš dalies. Liko neatkurtos nuosavybės teisės A. V. į 2,2413 ha žemės.
  4. A. V. teigimu, NŽT Mažeikių skyriaus vedėjas sąmoningai vilkina teismo sprendimo vykdymą, dar NŽT Mažeikių skyriaus 2013 m. sausio 29 d. raštu Nr. 35SD-(14.35.104.)-212 A. V. informuotas, kad nėra galimybių natūra pilnai atkurti nuosavybės teisių į likusį žemės plotą, nes kitas natūroje esantis žemės plotas yra priskirtas visuomenės poreikiams, yra valstybės išperkama žemė, už likusį plotą piliečiui atkurti nuosavybės teises bus galima tik atlyginant pinigais (b. l. 38–39), tačiau A. V. nesutiko pasirinkti kito nuosavybės teisės atkūrimo būdo – kompensacijos pinigais (b. l. 40, 46). Atsižvelgiant į tai, kad teismo sprendimo vykdymo procese kilo neaiškumu dėl sąvokos „atkurti natūra“ ar nagrinėjamu atveju gali būti taikoma kompensaciją pinigais, todėl antstolis kreipėsi į sprendimą priėmusį teismą dėl išaiškinimo. Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 30 d. nutartimi išaiškinta antstoliui S. D., kad jis gali atlikti procesinius veiksmus, numatytus CPK 634 ir 771 straipsniuose vykdant Šiaulių apygardos administracinis teismo 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimą, kad minėto sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodymas nuosavybės teises atkurti atlyginant natūra reiškia, jog gali būti atkurtos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą toje pačioje vietoje arba kitoje vietoje pagal turto lygiavertiškumą (vykdomoji byla, b. l. 48–50). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. vasario 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-127-146/2016 Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 30 d. nutartis palikta nepakeista (vykdomoji byla, b. l. 38–47).
  5. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad A. V. ne kartą kreipėsi Mažeikių rajono savivaldybės administraciją ir į NŽT Mažeikių skyrių prašydamas atkurti nuosavybės teises neatlygintinai perduodant konkrečius žemės plotus, tačiau jam iki šiol nėra atkurtos nuosavybės teisės. Pavyzdžiui, 2016 m. kovo 10 d. raštu kreipėsi į Mažeikių rajono savivaldybės administraciją ir į NŽT Mažeikių skyrių prašydamas atkurti nuosavybės teises neatlygintinai perduodant 0,6050 ha žemės sklypą, esantį ( - ) bei 0,1634 ha žemės sklypą, esantį ( - ), taip pat prašė jo lėšomis suprojektuoti 0,5000 ha žemės plotą, esantį ( - ), ir 0,5027 ha žemės sklypą, esantį ( - ) ir ( - ) (b. l. 92); NŽT Mažeikių skyriuje 2016 m. kovo 18 d. gautas A. V. prašymas atkurti nuosavybės teises neatlygintinai perduodant 0,7200 ha žemės sklypą, esantį ( - ) (b. l. 93). Mažeikių rajono savivaldybės administracijos 2016 m. balandžio 11 d. rašte Nr. R5-468 nurodoma, kad žemės klypo, esančio ( - ), dokumentacija perduota NŽT Mažeikių skyriui, žemės sklypo, esančio ( - ), kadastriniai matavimai bus atliekami vėliau. Nėra aiškūs sklypo, esančio ( - ), plotai, taip pat prašoma pateikti preliminarias schemas dėl žemės sklypo, esančio ( - ) ir ( - ), kad savivaldybė galėtų kreipsis į NŽT Mažeikių skyrių dėl jo nuosavybės, o jam esant laisvam – imtis žemės sklypo formavimo darbų (vykdomoji byla, b. l. 12). NŽT Mažeikų skyriaus vedėjo 2016 m. balandžio 13 d. rašte Nr. 35SD-1658-(14.35.104) nurodoma, kad iki šiol nėra atkurtos nuosavybės natūra į 2,2413 ha žemės sklypą, kad įstatymas nenumato galimybės piliečiui perduoti kelis lygiaverčius žemės sklypus individualiai statybai, todėl nėra galimybės A. V. atkurti nuosavybės teisės mieste, prašo pasirinkti lygiavertį žemės sklypą kaimo vietovėje ar kompensaciją pinigais (b. l. 95–99; vykdomoji byla, b. l. 25–29). NŽT Mažeikų skyriaus vedėjo 2016 m. liepos 21 d. rašte, adresuotame A. V. atstovui advokatui J. M., nurodoma, kad 2016 m. balandžio 13 d. A. V. įpareigotas pasirinkti nuosavybės teisės atkūrimo būdą, tačiau iki šiol negauta jokių duomenų apie jo pasirinktą nuosavybės teisės atkūrimo būdą (b. l. 107). A. V. 2016 m. gruodžio 27 d. raštu kreipėsi į Mažeikių rajono savivaldybės administraciją ir į NŽT Mažeikių skyrių prašydamas atkurti nuosavybės teises neatlygintinai perduodant 0,5000 ha žemės sklypą, esantį ( - ), 0,5027 ha žemės sklypą, esantį ( - ) ir ( - ), ir 0,7200 ha žemės sklypą, esantį ( - ) (b. l. 111). NŽT Mažeikių skyriaus 2017 m. sausio 3 d. rašte Nr. 35SD-5-(14.35.104) nurodoma, kad A. V. 2016 m. gruodžio 27 d. rašte nenurodė ar renkasi atkurti nuosavybės teisės atkūrimo į žemės sklypą kaimo vietovėje ar pageidauja gauti kompensaciją pinigais, todėl prašoma apsispręsti ir apie savo sprendimą informuoti NŽT Mažeikių skyrių (b. l. 112–113). Mažeikių rajono savivaldybės administracijos 2017 m. sausio 23 d. rašte Nr. 28-232-301 nurodoma, kad A. V. 2016 m. gruodžio 27 d. rašte minimi žemės sklypai, esantys ( - ) išskyrus numerius 39 ir 46D, suformuoti ir perduoti NŽT Mažeikių skyriui. Sprendimas dėl žemės sklypų paskyrimo, pardavimo, nuomos bus priimtas NŽT Mažeikių skyriaus specialistų teisės aktų nustatyta tvarka (b. l. 117; vykdomoji byla, b. l. 9).
  6. NŽT Mažeikių skyriaus 2017 m. sausio 27 d. raštu A. V. informuojamas, kad nėra galimybės atkurti nuosavybės teisės į likusį plotą Mažeikių mieste, todėl jis turi pasirinkti kitą Įstatymo 16 straipsnio 9 punkte numatytą nuosavybės atkūrimo būdą, išskyrus šios dalies 4 punktą, be to, informuojama, kad rengiamas Įstatymo projektas numatantis galimybę artimiausiu metu užbaigti nuosavybės teisų atkūrimo projektą, todėl A. V. raginamas apsispręsti dėl nuosavybės teisės atkūrimo būdo ir vietos (b. l. 114–115), todėl A. V. 2017 m. vasario 9 d. raštu kreipėsi į NŽT Mažeikių skyrių prašant tęsti nuosavybės teisės atkūrimo procedūras į likusį 2,2413 ha žemės plotą iki visiško atlyginimo perduodant žemės sklypus Mažeikių mieste (b. l. 118). NŽT Mažeikių skyriaus 2017 m. vasario 22 d. rašte Nr. 35DD-557-(14.35.104) pabrėžiama, kad nėra galimybės perduoti kelis lygiaverčius žemės sklypus individualiai statybai Mažeikių mieste, todėl prašoma apsispręsti ar pageidauja gauti lygiavertį žemės sklypą kaimo vietovėje ar kompensaciją pinigais (b. l. 119–120).
  7. Vykdomojoje byloje esantys duomenys patvirtina, kad antstolis 2013 m. spalio 17 d. siuntė raginimą skolininkui įvykdyti teismo sprendimą (b. l. 61; vykdomoji byla, 68), du kartus kreipėsi į teismą dėl baudos skyrimo NŽT Mažeikių skyriaus vadovui (vykdomoji byla, b. l. 58, 35), tačiau abu kartus Mažeikių rajono apylinkės teismas 2015 m. spalio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. P2-183-169/2015 ir 2016 m. balandžio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2VP-1859-344/2016 nenustatęs skolininko tyčios ar nepakankamo rūpestingumo vykdymo procese neskyrė baudos NŽT Mažeikių skyriaus vadovui (vykdomoji byla, b. l. 57, 31). Atsižvelgiant į tai, kad Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 30 d. nutartimi buvo išaiškinta, kad vykdymo procese antstolis gali siųsti užklausas skolininkui prašant suteikti informacijos kaip vykdomas teismo sprendimas, pateikti paaiškinimus bei duomenis, kodėl teismo sprendimas nėra įvykdytas, todėl antstolis 2016 m. kovo 21 d. ir 2017 m. kovo 8 d. (b. l. 100–101; vykdomoji byla, b. l. 37, 33–34), į kurį skolininkas NŽT Mažeikių skyrius atsakė 2016 m. balandžio 15 d. raštu Nr. 35SD-1699-(14.35.104) ir 2017 m. kovo 30 d. raštu Nr. 35SD-1054(14.35.104) (b. l. 102–106, 121–124; vykdomoji byla, b. l. 20–24). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad skolininko NŽT Mažeikių skyriaus raštai savo turiniu iš esmės identiški raštams, adresuotiems A. V., atsakant, kad nėra galimybės atkurti nuosavybės teisės į 2,2413 ha žemės natūra, nes tai yra valstybės išperkama žemė, kad Įstatyme nenumatyta galimybė perduoti kelis lygiaverčius žemės sklypus individuliai statybai Mažeikių mieste.

14Dėl teismo sprendimo privalomumo

  1. Įsiteisėjęs teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 18 straipsnis). Taigi šiame straipsnyje įtvirtintas teismo sprendimo visuotinio privalomumo principas, pagal kurį tai, kas nuspręsta teismo, yra privaloma visiems teisės subjektams ir turi būti vykdoma, įsiteisėjusio teismo sprendimo teisingumas negali būti kvestionuojamas kitaip negu CPK nustatyta tvarka, t. y. naudojant galimybe skųsti teismo sprendimą aukštesnės instancijos teismui.
  2. Teismo procesinio sprendimo vykdymas – baigiamoji asmens teisių teisminio gynimo stadija, kurioje įgyvendinamos teismo sprendimu pritaikytos pažeistų teisių gynybos priemonės, todėl vykdymo proceso teisinis reguliavimas visų pirma skirtas išieškotojo – asmens, kurio naudai yra priimtas teismo sprendimas (nutartis) – teisių ir teisėtų interesų apsaugai. Vykdymo procesas yra imperatyviai reglamentuojamas viešosios teisės (proceso teisės) normų, todėl visi šio proceso dalyviai – skolininkas, išieškotojas ir antstolis – privalo griežtai laikytis CPK bei jo pagrindu priimtų kitų teisės aktų nustatytos teismo sprendimų vykdymo tvarkos, kad nebūtų pažeidžiamos išieškotojo, skolininko ir trečiųjų asmenų teisės bei teisėti interesai. Kartu vykdymo procesas yra grindžiamas bendraisiais teisiniais interesų derinimo bei proporcingumo principais, kurie reiškia tai, kad, vykdydamas vykdomuosius dokumentus, antstolis privalo imtis visų teisėtų priemonių išieškotojo interesams tinkamai apginti, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų (Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 3 straipsnio 1 dalis). CPK 634 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos antstolio pareigos savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, aktyviai padėti šalims ginti jų teises ir įstatymų saugomus interesus.
  3. Vykdomųjų dokumentų vykdymo funkcijas valstybė suteikė antstoliui, kurio reikalavimai vykdyti sprendimus privalomi visiems asmenims ir turi būti įvykdyti per antstolio nustatytą terminą (Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, CPK 585 straipsnio 1 dalis). Jeigu antstolio reikalavimai nevykdomi, tai antstolio arba vykdymo proceso šalių prašymu teismas gali pritaikyti procesinio poveikio priemones – baudas (CPK 585 straipsnio 2 dalis, 616 straipsnis, 771 straipsnio 6 dalis).
  4. Jeigu neįvykdytas sprendimas, įpareigojantis skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar lėšų perdavimu, antstolis, remdamasis CPK 771 straipsnio 1 dalimi, apie tai surašo Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos aktą, t. y. Sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktą. CPK 771 straipsnio 5 dalyje (nuo 2017 m. sausio 1 d. CPK 771 straipsnio 6 dalis) nustatyta, kad jeigu per teismo nustatytą terminą neįvykdytas sprendimas, įpareigojąs skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, kuriuos gali atlikti arba nutraukti tiktai pats skolininkas, surašytą aktą antstolis perduoda antstolio kontoros buveinės vietos apylinkės teismui; sprendimo neįvykdymo klausimas išsprendžiamas teismo posėdyje; teismas, nustatęs, kad skolininkas sprendimo neįvykdė, gali jam skirti iki 300 Eur baudą už kiekvieną uždelstą įvykdyti sprendimą dieną išieškotojo naudai. Taigi, sprendimo, kuriuo skolininkas įpareigotas atlikti ar nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar lėšų perdavimu, neįvykdymo faktą motyvuotu aktu konstatuoja antstolis, o poveikio priemones už sprendimo neįvykdymą taiko teismas, patikrinęs antstolio akto pagrįstumą ir nustatęs, kad skolininkas sprendimo neįvykdė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-916/2016).
  5. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad ypatingosios teisenos bylose teismas turi būti aktyvus, imtis priemonių visapusiškai išsiaiškinti bylos aplinkybes (CPK 443 straipsnio 8 dalis). Tačiau teismų praktikoje pripažįstama, kad tai savaime nereiškia teismo pareigos būti aktyviam visose bylose vykdymo procese, ši teisė turi būti derinama su asmenų procesinio lygiateisiškumo, rungimosi ir dispozityvumo principais (CPK 6, 12, 13 straipsniai), todėl kiekvienoje byloje teismas turi teisę įvertinti faktines aplinkybes, sudarančias teisinį pagrindą teismui aktyviai veikti, tam, kad ši išimtinė taisyklė būtų taikoma tik konkrečioje byloje ar tokioje byloje pareikštų reikalavimų daliai, ir netaptų privaloma visiems reikalavimams, pavyzdžiui, pareiškus prašymą dėl baudos skyrimo skolininkui, tiek skolininkas, tiek ir antstolis dalyvauja lygiomis teisėmis vadovaudamiesi rungimosi ir dispozityvumo principais. Taigi CPK 443 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta teismo teisė imtis priemonių visapusiškai išsiaiškinti bylos aplinkybes nepaneigia šalių pareigos įrodyti aplinkybių, kuriomis jie remiamasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai). Todėl ir antstoliui, prašančiam skirti baudą skolininkui, tenka pareiga įrodyti, kad egzistuoja pagrindas taikyti šias procesines poveikio priemones.
  6. Nagrinėjamu atveju Šiaulių apygardos administracinis teismo 2010 m. gruodžio 10 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-600-84/2010 nebuvo numatytas terminas, per kurį turi būti atkurtos nuosavybės teisės. Tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad vien aplinkybė, kad sprendime nenustatytas jo įvykdymo terminas, tai nepanaikino nacionalinių institucijų pareigos įvykdyti jį nedelsiant (Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) 2016 m. birželio 1 d. sprendimas byloje Arbačiauskienė prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 2971/08, par. 89). Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pabrėžęs, kad nacionalinės vykdymo procedūros sudėtingumas neatleidžia valstybės nuo pareigos pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvenciją visiems užtikrinti teisę į privalomo teismo sprendimo įvykdymą per kuo trumpiausią laiką ir kad būtent susitariančiosios valstybės turi organizuoti savo teisines sistemas taip, kad kompetentingos institucijos galėtų įvykdyti savo įsipareigojimus šioje srityje (EŽTT 2009 m. sausio 15 d. sprendimas byloje Burdov prieš Rusiją, (Nr. 2), pareiškimo Nr. 33509/04, par 70). Jei sprendimo vykdymas ilgokai užsitęsia, atsakomybė už tai tenka ne pareiškėjui, o valstybės institucijoms (EŽTT 2011 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Gladysheva prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 7097/10, par. 80).
  7. Įvertinus Įstatymo bei jį detalizuojančios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintoje Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – Tvarka) nuostatas matyti, kad sprendimą dėl nuosavybės teisės atkūrimo priima Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio padalinio vedėjas (Tvarkos 106 punktas), taigi prievolė įvykdyti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-600-84/2010 yra skolininko NŽT Mažeikių skyriaus prievolė.
  8. Skolininkui NŽT Mažeikių skyriui neatkūrus nuosavybės teisės į A. V. tenkančią nekilnojamojo turto dalį – 3,40 ha žemės atlyginant natūra, išieškotojas kreipėsi dėl priverstinio teismo sprendimo vykdymo (vykdomoji byla, b. l. 89). Nors nuo sprendimo atkurti nuosavybės teises į A. V. tenkančią nekilnojamojo turto dalį praėjo daugiau nei šešeri metai, tačiau iki šiol teismo sprendimas įvykdytas tik iš dalies (b. l. 31–32, 77–78, 91). Atsižvelgiant į tai, kad sprendimai turi būti įvykdomi visiškai ir išsamiai, o ne tik iš dalies (EŽTT 2004 m. kovo 2 d. sprendimas byloje Sabin Popescu prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 48102/99, par. 68–76, 2016 m. birželio 1 d. sprendimas Arbačiauskienė prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 2971/08, par. 96).
  9. Teisinėje valstybėje turi būti ginami visų asmenų teisėti lūkesčiai, kad įstatymo jiems suteiktos teisės valstybės institucijose bus įgyvendinamos laikantis įstatymo nustatytos tvarkos ir terminų. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo nuostatų įgyvendinimas yra ne tik asmens turtinių teisių realizavimas, šio įstatymo reglamentuojamas nuosavybės teisių atkūrimo procesas kartu reiškia ir istorinio teisingumo atstatymą, neteisėtais okupacinės valdžios veiksmais Lietuvos piliečiams padarytų skriaudų atlyginimą. Dėl to netinkamas valstybės institucijos veikimas įgyvendinant šį įstatymą dažniau nei kitose viešojo administravimo teisinių santykių srityse gali sukelti teisėtai pretenduojantiems į grąžinimą nuosavybę asmenims neigiamus dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-662-877-14). Todėl valstybės institucijos, vykdančios nuosavybės atkūrimo procedūras, turi dėti maksimalias pastangas, kad būtų užtikrinti piliečių lūkesčiai atkurti nuosavybės teises.
  10. Atsižvelgiant į tai, kad teritorija, kurioje anksčiau buvo V. S. turtas, yra užstatyta, kitoje dalyje yra Mažeikių miesto rekreacinės paskirties zonos ir miškai, todėl nėra galimybės atkurti nuosavybės teisės į žemę natūra toje pačioje vietoje. Remiantis Įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi tuo atveju, jei nėra galimybės atkurti nuosavybės teisės į žemės sklypą, nes ši teritorija užimta bendroms gyventojų reikmėms, tuomet ši žemė išperkama ir už ją atlyginama Įstatymo 16 straipsnyje numatyta tvarka. Pagal Įstatymo 16 straipsnio 9 dalį už valstybės išperkamą žemę gali būti atlyginama šiais būdais: (1) perduodant lygiavertį žemės, miško ar vandens telkinio plotą; (2) įskaitymu panaikinant piliečio pinigines prievoles valstybei, atsiradusias po nekilnojamojo turto nusavinimo iki sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo dienos; (3) perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam naują žemės sklypą individualiai statybai miestuose ir kaimo vietovėse, kur buvo turėtoji žemė, lygiavertį turėtajam žemės sklypą prie nuosavybės teise turimų pastatų (nepaisant turėtos žemės vietos); (4) pinigais išperkant žemę. Nors piniginė kompensacija yra vienas iš nuosavybės teisės atkūrimo būdų numatytų Įstatymo 16 straipsnio 9 dalyje, tačiau atsižvelgiant į Šiaulių apygardos vyriausiojo teismo 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-600-84/2010 bei jo išaiškinimą, numatytą Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 30 d. nutartyje matyti, kad nagrinėjamu atveju šis atkūrimo būdas negali būti taikomas.
  11. Papildomai pastebėtina, kad NŽT Mažeikių skyrius ir anksčiau tvirtino, kad nėra galimybės A. V. atkurti nuosavybės teisės natūra, todėl atitinkamai prašė pakeisti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimą (vykdomoji byla, b. l. 53–56), tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. vasario 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS-127-146/2016 atmetė šiuos NŽT Mažeikių skundo argumentus pabrėždamas, kad aiškindamas savo sprendimą teismas negali jo turinio aiškinti taip, kad būtų pakeista sprendimo esmė, tuo tarpu Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 10 d. sprendime numatyta, kad A. V. nuosavybės teisės gali būti atkuriamos nekilnojamuoju turtu (vykdomoji byla, b. l. 38–47), taigi galimi tik Įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 ir 4 punktuose numatyti nuosavybės teisės atkūrimo būdai, t. y. lygiaverčio žemės ploto perdavimas arba žemės sklypo individualiai statybai neatlygintinis perdavimas.
  12. Pagal Tvarkos 39 punktą, jeigu piliečiui sugrąžintas ar perduodamas neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypas miesto teritorijai priskirtoje žemėje yra mažesnio ploto už sklypą, į kurį atkuriama nuosavybės teisė, valstybė jam atlygina Tvarkos 82 punkte nurodytais būdais, kurie iš esmės yra tokie patys kaip ir Įstatymo 16 straipsnio 9 dalyje (nurodyti nutarties 28 punkte). Todėl įvertinęs Tvarkos 39 ir 82 punktų nuostatas apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad vien aplinkybė, kad dalis žemės yra atkurta perduodant lygiavertį žemės plotą Mažeikių mieste, tai savaime nereiškia, kad likusi dalis negali būti atkurta taip pat perduodant lygiavertį žemės plotą.
  13. Įvertinus byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimus bei byloje esančius rašytinis įrodymus, daroma išvada, kad A. V. pasirinko nuosavybės teisės atkūrimą natūra reikalaujant jam perduoti nuosavybės teisės į žemę kitoje vietoje Mažeikių mieste, jis ne kartą buvo nurodęs konkrečius žemės sklypus, į kuriuos prašo atkurti jam nuosavybės teises (nutarties 16 punktas), tačiau NŽT Mažeikių skyrius neįrodė, kad nėra galimybės pareiškėjui skirti sklypo jo pasirinktose vietovėse, taip pat nepaaiškino, kodėl jo pasirinktas nuosavybės teisės atkūrimo būdas yra netinkamas, kodėl NŽT Mažeikių skyriaus raštuose primigtinai siūloma, kad A. V. pasirinktų žemės sklypą kaimo vietovėje arba kompensaciją pinigais, nors pastarasis nuosavybės teisės atkūrimo būdas net negali būti taikomas atsižvelgiant į Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimo išaiškinimus, pateiktus Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 30 d. nutartyje ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. vasario 3 d. nutartyje.
  14. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, konkretaus pobūdžio susirašinėjimas, koks jis yra konkrečiu atveju tarp NŽT Mažeikių skyriaus ir A. V. neišsprendžia susidariusios situacijos ir ginčo išsprendimo dėl teismo sprendimo vykdymo, t. y ar gali būti atkurtos nuosavybės teisės A. V. į žemę Mažeikių mieste, todėl negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad NŽT Mažeikių skyrius bendradarbiavo su išieškotoju A. V., antstoliu S. D.. Byloje dalyvaujantys asmenys teismo posėdyje patvirtino, kad A. V. savo iniciatyva susirasdavo žemės sklypus, į kuriuos jis prašydavo atkurti nuosavybės teises, tačiau, NŽT Mažeikių skyriaus vertinimu, A. V. pasirinktas nuosavybės teisės atkūrimas Mažeikių mieste negalimas, todėl jo prašymai būdavo arba atmestini, arba nesvarstytini ir pan. Pastebėtina, kad valstybės institucija NŽT Mažeikių skyrius turėdama pareigą kuo greičiau įvykdyti teismo sprendimą nesiūlė išieškotojui A. V. žemės sklypų, į kuriuos jis galėtų atkurti nuosavybės teises. NŽT Mažeikių skyriui manant, kad dėl objektyvių aplinkybių nėra galimybės įvykdyti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimo ir atkurti nuosavybės teisių perduodant nekilnojamąjį turtą A. V., NŽT Mažeikių skyrius turėjo teisę kreiptis į sprendimą priėmusį teismą dėl sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo (CPK 284 straipsnis, 771 straipsnio 3 dalis) arba pakartotinio teismo sprendimo išaiškinimo, o ne atkakliai laikytis savo pozicijos, kitiems proceso dalyviams nenurodant (tiesiog kartojant) tokio sprendimo motyvų. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pareigą įvykdyti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimą turi būtent NŽT Mažeikių skyrius, tačiau byloje nėra pagrindo išvadai, kad NŽT Mažeikių skyrius siektų kuo greičiau įvykdyti teismo sprendimą ir atkurtų nuosavybės teises A. V. į likusią 2,2413 ha žemę.
  15. Be to teismas atkreipia dėmesį, kad Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 30 d. nutartyje nurodė, kad nesant galimybės įvykdyti teismo sprendimo, tai pagal antstolio surašytą aktą sprendimą priėmęs teismas sprendžia klausimą dėl sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo CPK 284 straipsnyje nustatyta tvarka (vykdomoji byla, b. l. 48–50).
Dėl baudos skyrimo skolininkui, kuris neįvykdė teismo sprendimo, įpareigojančio skolininką atlikti tam tikrus veiksmus
  1. Pažymėtina, kad esant paminėtai situacijai antstolis nesėkmingai bandė paspartinti sprendimo vykdymą, t. y. 2013 m. spalio 17 d. siuntė raginimą skolininkui įvykdyti teismo sprendimą (b. l. 61; vykdomoji byla, 68), siuntė užklausas dėl to, kaip vykdomas teismo sprendimas (b. l. 100–101; vykdomoji byla, b. l. 37, 33–34), du kartus kreipėsi į teismą dėl baudos skyrimo NŽT Mažeikių skyriaus vadovui (vykdomoji byla, b. l. 58), tačiau abu kartus Mažeikių rajono apylinkės teismas civilinėse bylose Nr. P2-183-169/2015 ir Nr. 2VP-1859-344/2016 nenustatęs skolininko tyčios ar nepakankamo rūpestingumo vykdymo procese neskyrė baudos NŽT Mažeikių skyriaus vadovui (vykdomoji byla, b. l. 57, 31), nes per ilgą laiko tarpą vis dar nėra įvykdytas teismo sprendimas dėl nuosavybės teisės atkūrimo natūra. Sutiktina, kad tokie NŽT Mažeikių skyriaus veiksmai, kuriais ilgą laiko tarpą nėra atliekami jokie veiksmai, siekiant įgyvendinti teismo sprendimą, nėra teikiami pasiūlymai, kokiu konkrečiu būdu galėtų būti atkurtos nuosavybės teisės A. V. į likusią žemės sklypo dalį yra nesuderinami su teismo sprendimo privalomumo, ekonomišku, vykdymo proceso dalyvių kooperavimo (bendradarbiavimo) principais, tai neužtikrina išieškotojo teisėtų lūkesčių gauti jam palankaus teismo sprendimo įvykdymą per kiek įmanoma trumpesnį laiko tarpą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinio teismo vertinimu, teismo sprendimas iki šiol nepagrįstai yra neįvykdytas.
  2. Nors teismas ir atsižvelgia į paminėtas faktines aplinkybes, tačiau sprendžiant konkretų klausimą dėl baudos skyrimo ar neskyrimo atkreiptinas dėmesys į šio instituto tikslus. Formuodamas teismų praktiką dėl CPK 771 straipsnio taikymo kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vykdymo procese teismo skiriamos baudos atlieka dvejopą funkciją. Paprastai ši teisinė sankcija yra bauda, skiriama už proceso pažeidimus ir išieškoma į valstybės biudžetą (pavyzdžiui, CPK 585 straipsnio 2 dalis). Tačiau už sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymą CPK 771 straipsnio 6 dalyje nustatyta bauda atlieka kompensavimo funkciją, nes skiriama išieškotojo naudai kaip satisfakcija dėl laiku neįvykdytos prievolės. Kartu tokia bauda skatina skolininką įvykdyti prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-916/2016).
  3. Kaip minėta nutarties 22 punkte, tik nuo Sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo akto surašymo dienos yra pagrindas konstatuoti, jog skolininkas neįvykdė pareigos atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, kuriuos gali atlikti arba nutraukti tiktai pats skolininkas, todėl teismas, teismo posėdyje spręsdamas sprendimo neįvykdymo klausimą ir taip nustatęs, kad skolininkas neįvykdė sprendimo, turi pagrindo skirti skolininkui baudą nuo kitos dienos, einančios po Sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo akto surašymo dienos (CPK 73 straipsnio 3 dalis) už kiekvieną uždelstą įvykdyti sprendimą dieną išieškotojo naudai iki įpareigojimo įvykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-916/2016). Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju nėra duomenų apie antstolio priimtą Sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktą, todėl šiuo atveju nėra vienos iš CPK 771 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos baudos skyrimo sąlygos. Esant tokioms aplinkybėms, negalima vertinti, kad nepagrįstai pirmosios instancijos teismas atsisakė skirti baudą NŽT Mažeikių skyriaus vedėjui, nors atsisakymą ir grindė CPK 585 straipsnio nuostatomis, o ne specialiomis CPK LVII skyriaus nuostatomis, reglamentuojančiomis nepiniginio pobūdžio teismo sprendimų, kuriose numatyta galimybė skirti baudą už įpareigojimo atlikti tam tikrus veiksmus nevykdymą.
Dėl kitų skundo argumentų
  1. EŽTT praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimui priimti. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (EŽTT 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Hirvisaari prieš Suomiją, peticijos Nr. 4968/99, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Olandiją, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-687/2015), todėl pirmosios instancijos teismui pateikus glaustus ir lakoniškus argumentus dėl esminių nagrinėjamo klausimo aspektų laikoma, kad teismo sprendimas yra motyvuotas.
  2. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio (pareiškimo) reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatymas laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti nustato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo (pareiškėjo) reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo takyti laikinąsias apsaugos priemones.
  3. Teismų praktikoje pripažįstama, kad laikinosios apsaugos priemonės taikomos siekiant užtikrinti ieškovui (pareiškėjui) palankaus teismo sprendimo įvykdymą, jei atlikus ieškovo (pareiškėjo) pareikštų reikalavimų bei pateiktų įrodymų preliminarų vertinimą ir nusprendus, kad yra pagrįstų abejonių, jog ieškovui (pareiškėjui) palankus teismo sprendimas galės būti priimtas, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas atsakovo atžvilgiu negalimas. Pagrįstos abejonės dėl ieškovui (pareiškėjui) palankaus sprendimo priėmimo yra ir tuomet, kai ieškovui (pareiškėjui) nepalankus teismo sprendimas yra priimtas po teismo nutarties laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu priėmimo, nors šis sprendimas ir neįsiteisėjo (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-713-381/2016, 2016 m. rugsėjo 29 d nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1905-302/2016).
  4. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju antstolis neįrodė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų. Nors nagrinėjamu atveju A. V. nurodė, kad jam nurodžius žemės sklypus, į kuriuos jis pageidauti atkurti nuosavybės teises NŽT Mažeikių skyrius juos perleidžia kitiems asmenis, tačiau byloje nėra pateikta jokių šiuos teiginius patvirtinančių duomenų. Be to, pripažintina, kad prašoma taikyti laikinąsias priemonės labai abstrakčiai, nesant duomenų kiek tai konkrečiai susiję su A. V. interesais, be to uždraudus atkurti nuosavybės teises kitiems asmenims į Mažeikių mieste esančius žemės sklypus, galimai būtų pažeisti kitų pretendentų teisėti interesai, be to nesant pakankamai duomenų nėra galimybės vertinti prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių ir proporcingumo principo požiūriu.
Dėl procesinės baigties
  1. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju teismas pagrįstai atsisakė skirti baudą skolininko NŽT Mažeikių skyriaus vadovui, kuris nevykdo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimo įpareigojančio atkurti nuosavybės teises A. V., nes vykdomojoje byla nėra duomenų apie antstolio S. D. priimtą Sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktą. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti teisiškai pagrįstą ir teisėtą nutartį (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
  2. Byloje dalyvaujantys asmenys nepateikė duomenų apie bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, todėl jų atlyginimo klausimas nespręstinas.

15Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu,

Nutarė

16Palikti nepakeistą Mažeikių rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 2 d nutartį.

17Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

18Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti byloje dalyvaujantiems asmenims.

Proceso dalyviai
Ryšiai