Byla 2A-88-516/2017
Dėl žalos atlyginimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Egidijaus Žirono,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų D. G. ir J. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2390-392/2016 pagal ieškovės Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ieškinį atsakovams J. G. ir D. G. dėl žalos atlyginimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Ieškovė Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir VMI) kreipėsi į teismą, prašydama priteisti solidariai iš atsakovų J. G. ir D. G. 75 264,71 Eur žalos atlyginimą.
  2. Ieškovė nurodė, kad 2014 m. gegužės 22 d. baudžiamojoje byloje Nr. 1-1915-506/2014 buvo priimtas baudžiamasis įsakymas, kuriuo D. G. buvo pripažintas kaltu padariusiu nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 222 straipsnio 1 dalyje ir 220 straipsnio 1 dalyje. Taigi minėtas asmuo buvo pripažintas kaltu dėl to, kad laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 25 d., būdamas UAB „Erelio akis“ direktoriumi, siekdamas išvengti atitinkamo dydžio PVM ir pelno mokesčio, užpildė ir pateikė VMI deklaracijas, įrašydamas į jas neteisingus duomenis apie UAB „Erelio akis“ pajamas ir pelną, be to apgaulingai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą, dėl ko nebuvo galima iš dalies nustatyti bendrovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Taip valstybės biudžetui padaryta žala, kuri nėra atlyginta.
  3. Ieškovė taip pat nurodė, kad 2015 m. kovo 31 d. baudžiamojoje byloje Nr. 1-135-843/2015 buvo priimtas Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis, kuriuo UAB „Erelio akis“ direktorė ir akcininkė J. G. pripažinta kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje ir jai buvo skirta 1 129,51 Eur dydžio bauda.
  4. Ieškovės nuomone, yra pagrindas atsakovams taikyti civilinę atsakomybę, nes yra nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: žala, neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys ir kaltė. Baudos paskirtos už nusikalstamų veikų padarymą, nereiškia, kad atsakovai, teismui patenkinus reiškiamą ieškinį, bus nubausti pakartotinai už tą patį nusikaltimą, nes nagrinėjamu atveju ieškovė siekia valstybės biudžetui padarytos žalos atlyginimo.
  5. Ieškovė paaiškino, kad bendrovė buhalterinėje apskaitoje siekė apskaityti visas veiklai vykdyti patirtas išlaidas, bet vengė apskaityti dalį pajamų, taip išvengdama mokesčių mokėjimo. Patikrinimo metu bendrovei papildomai apskaičiuota 262 174 Lt, iš jų: mokesčių įstatymų nustatyta tvarka – 1111 Lt PVM ir 790 Lt PM, pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą –162 276 Lt PVM ir 97 997 Lt PM.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gegužės 3 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė ieškovei solidariai iš atsakovų J. G. ir D. G. 75 264,71 Eur turtinės žalos atlyginimą bei po 897 Eur bylinėjimosi išlaidų.
  2. Teismas nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 22 d. baudžiamuoju įsakymu D. G. pripažintas kaltu padariusiu nusikalstamą veiką numatytą BK 220 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, t. y. kad D. G., būdamas UAB „Erelio akis“ direktorius ir atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, ataskaitų pateikimą bei veiklą, tyčia, siekdamas išvengti PVM, įrašė į deklaracijas ir finansines ataskaitas neteisingus duomenis apie įmonės pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą bei jas pateikė VMI, o nuo 2009 m. rugsėjo 24 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. tyčia neužtikrino, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi, palyginama, išsami bei naudinga, ir dėl šių pažeidimų negalima iš dalies nustatyti UAB „Erelio akis“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.
  3. Teismas nustatė ir tai, kad 2015 m. kovo 31 d. nuosprendžiu J. G. pripažinta kalta pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, t. y. jog J. G. nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. rugsėjo 24 d., būdama UAB „Erelio akis“ direktore, tyčia apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, pažeisdama teisės aktų reikalavimus, todėl neužtikrino, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi, palyginama, išsami ir naudinga, dėl padarytų pažeidimų nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „Erelio akis“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.
  4. Teismas taip pat nurodė, kad UAB „Erelio akis“ buvo atlikti mokestiniai patikrinimai ir 2012 m. liepos 30 d. Patikrinimo aktu Nr. (4.65)-05-77-10 priskaičiuota sumokėti į biudžetą 262 174 Lt mokesčių. Teismas pažymėjo, kad įsiskolinimas sumažėjęs 666,12 Eur, todėl civilinis ieškinys reiškiamas dėl 75 264,71 Eur sumos (iš jos 46 654,02 Eur PVM ir 28 610,69 Eur PM). Teismas atkreipė dėmesį, kad mokesčių administratoriaus sprendimai, kuriais patvirtinti patikrinimo aktai bei duotas nurodymas UAB „Erelio akis“ sumokėti patikrinimo akte apskaičiuotus mokesčius, buvo ginčijami ir ikiteisminėje mokestinių ginčų nagrinėjimo institucijoje, ir teisme, tačiau galutine Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 15 d. nutartimi išvados paliktos nepakeistos.
  5. Teismas konstatavo, kad atsakovai savo neteisėtais veiksmais (apgaulingu apskaitos tvarkymu ir neteisingų duomenų apie pajamas, pelną, turtą bei jų naudojimą pateikimu) padarė 75 264,71 Eur dydžio turtinę žalą valstybės biudžetui, kuri atlyginta nebuvo, todėl atsakovams kyla pareiga ją atlyginti. Tarp atsakovų veiksmų ir žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys. Teismas taip pat nurodė, kad atsakovų argumentai, jog ieškinį patenkinus, pastarieji bus nubausti pakartotinai, atmestini kaip nepagrįsti, nes atsakovams nuosprendžiu ir baudžiamuoju įsakymu skirtos baudos yra bausmė už nusikalstamų veikų padarymą, o VMI pareikštas civilinis ieškinys yra dėl valstybės biudžetui padarytos žalos atlyginimo.
  6. Teismas taip pat konstatavo, kad atsižvelgiant į tai, jog atsakovai buvo pripažinti kaltais padarius tyčinius nusikaltimus, nėra pagrindo atsižvelgti į atsiliepime nurodytus argumentus dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.282 straipsnio 3 dalies taikymo ir mažinti atlygintinos žalos dydį.
  7. Teismas pažymėjo, kad nors atsakovai įmonei vadovavo skirtingais laikotarpiais, atsakovus siejo artimiausi giminystės santykiai (motina ir sūnus) ir bendra neteisėta veika, vykdant UAB „Erelio akis“ veiklą, abu jie tyčia apgaulingai tvarkė įmonės apskaitos dokumentus. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad atsakovai veikė bendrai, turėdami tikslą nuslėpti gaunamas pajamas ir išvengti mokesčių mokėjimo, tokiais veiksmais padarydami žalą valstybės biudžetui, todėl yra pagrįstas pagrindas taikyti atsakovams solidariąją atsakomybę ir tenkinti ieškinį visa apimtimi.
  8. Atsakovų pozicija, kad ieškovės reikalavimas turėjo būti išnagrinėtas nagrinėjant baudžiamąsias bylas ir ieškovė praleido ieškinio senatį, teismo įvertinta kritiškai, nes ieškovė ieškinį buvo pareiškusi jau ikiteisminio tyrimo metu ir jis nebuvo išnagrinėtas tik dėl procesinių kliūčių, nurodytų baudžiamojo proceso tvarka priimtuose sprendimuose.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9

  1. Atsakovai J. G. ir D. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. sprendimą ir ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Solidarioji atsakomybė buvo taikyta neįrodžius atsakovų kaltės dėl kilusių padarinių, nenustačius priežastinio ryšio tarp kiekvieno iš atsakovų veiksmų ir atsiradusios žalos. Vien tik tai, kad apeliantus sieja artimiausi giminystės santykiai, jokiu būdu negali reikšti, jog apeliantai veikė bendrai, o solidarioji atsakomybė taikytina tik kai neteisėti veiksmai atlikti bendrai. Vilniaus miesto apylinkės teismas nuosprendžiu civilinį ieškinį paliko nenagrinėtu ir konstatavo, kad atsakovė J. G. UAB „Erelio akis“ vadove buvo tik iki 2009 m. rugsėjo 24 d., o jos baudžiamoji atsakomybė byloje buvo kildinama tik iš jos, kaip bendrovės vadovės, neteisėtos veiklos, todėl reikalavimas priteisti visą 75 264,71 Eur žalos sumą už visą tikrinimo laikotarpį negalėjo būti patenkintas iš abiejų apeliantų. Teismas neatsižvelgė į teismų išaiškinimus, kad J. G. nėra atsakinga už ne savo laikotarpiu padarytus neteisėtus veiksmus, taigi ir D. G. negalėjo būti pripažintas solidariai atsakingu už atsakovės atliktus veiksmus. Taigi teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir nepagrįstai nustatė abiejų atsakovų kaltę. Be to, ieškovė žalos dydžio dėl kiekvieno iš apeliantų atliktų neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio, neįrodinėjo, todėl ieškinys turėjo būti atmestas kaip neįrodytas.
    2. Teismo sprendimas surašytas pažeidžiant Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 270 straipsnio 4 dalies 1–3 punktus, t. y. sprendime teismas visiškai nepasisakė dėl D. G. atsikirtimų apie ieškinio jo atžvilgiu palikimą nenagrinėtu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai taikoma BPK 115 straipsnio 2 dalyje nustatyta išimtis, civilinės atsakomybės sąlygas nustato teismas, priimantis apkaltinamąjį nuosprendį, nes nesant civilinės atsakomybės sąlygų ieškinys turėtų būti atmestas ir nebūtų teisinio pagrindo išimčiai taikyti. Jeigu teismas nustato, kad yra sąlygos civilinei atsakomybei taikyti ir pripažįsta civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o ieškinį dėl žalos dydžio nustatymo perduoda nagrinėti civilinio proceso tvarka, tai ieškinį nagrinėjantis teismas nebegali iš naujo spręsti dėl civilinės atsakomybės sąlygų buvimo ir tuo pagrindu atmesti ieškinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2009). Nagrinėjamos bylos atveju, ieškovė baudžiamojoje byloje Nr. 1-1915-506/2014 prokurorui ar teismui iki įrodymų tyrimo pradžios civilinio ieškinio nepareiškė, ji nebuvo įgijusi civilinio ieškovo statuso, o teismas baudžiamuoju įsakymu nepripažino ieškovei teisės į ieškinio patenkinimą. Taigi ieškinys atsakovui D. G. pareikštas neteisėtai ir turi būti paliktas nenagrinėtas, o jo atžvilgiu iškelta byla nutraukta CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 293 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.
    3. Ikiteisminis tyrimas apelianto D. G. atžvilgiu buvo pradėtas dėl nuo 2009 m. rugsėjo 25 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. padarytų nusikalstamų veiksmų, t. y. su šia data (2010 m. gruodžio 31 d.) turėjo būti siejamas ieškovės susižinojimo momentas apie jo teisių pažeidimą. Tačiau ieškinį VMI pateikė tik 2015 m. gruodžio 22 d., taigi ieškovė praleido 3 metų ieškinio senaties terminą dėl žalos priteisimo. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad buvo objektyvios priežastys, kurios realiai sutrukdė jai per nurodytą terminą baudžiamojoje byloje, ar atskirai civilinio proceso tvarka pateikti ieškinį.
    4. Ieškovė negalėjo realiai tikėtis gauti reikalaujamas sumas ir ji pati prisidėjo prie žalos atsiradimo. Spėjimais ir prielaidomis mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiavo pagal jo atliekamą įvertinimą. Mokesčių administratoriaus papildomai apskaičiuotos pagal jo atliktą įvertinimą, taikant Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnį, 162 276 Lt PVM ir 97 997,00 Lt sumos negalėjo būti pripažintos kaip realiai patirta žala ar realiai tikėta gauti suma CK 6.249 straipsnio 1 dalies prasme. Be to, ieškovė patvirtino, kad iki UAB „Erelio akis“ buvo iškelta bankroto byla, UAB „Erelio akis“ buvo pradėjusi vykdyti administracinio teismo sprendimus ir dalimis dengti priteistas sumas, o ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo pateikė pati VMI. Taigi ieškovė, suvokdama, kad toks jo elgesys iš esmės yra žalingas jai pačiai, prisiėmė žalos, kurią šiuo metu reikalauja priteisti iš apeliantų, atsiradimo riziką. Ieškovė laisva valia pateko į tokią padėtį, kad ji nebegalės atgauti priteistų sumų iš bendrovės, todėl yra pagrindas apeliantus atleisti nuo civilinės atsakomybės.
    5. Teismas pasirėmė CK 6.282 straipsnio 3 dalimi, nors apeliantai prašė taikyti CK 6.251 straipsnio 2 dalį, t. y. teismo procesas nebuvo tinkamas, nes netaikyta reikiama materialinė teisės norma ir nesiaiškintos būtinos jai taikyti aplinkybės. CK 6.251 straipsnio 2 dalis gali būti taikoma atskirai nuo CK 6.282 straipsnio 3 dalies. Apeliantai pateikė įrodymus apie tai, kad kiekvienas atskirai ar kartu jokio turto, išskyrus byloje areštuotą žemės sklypą, neturi. J. G. yra pensijos amžiaus, turi antrą invalidumo grupę, gauna tik senatvės pašalpą, kompensuojamąsias išmokas bei našlių arba našlaičių pensiją ir minimalias darbo užmokesčio pajamas. D. G. nustatytas vos 35 proc. darbingumo lygis. Šios aplinkybės sudaro reikšmingas kliūtis atsakovams susirasti darbus, o tai nulemia jų mažas pajamas. Teismui patenkinus ieškinį visiškai, sprendimo įgyvendinimas sukels apeliantams dar sunkesnius padarinius – negalės skirti pakankamai lėšų gydymui ir kils reali grėsmė jų sveikatai, neturės lėšų susimokėti už komunalinius patarnavimus, dėl ko kils reali grėsmė, jog bus priversti išeiti gyventi „į gatvę“, negalės skirti pakankamai lėšų maistui, taip kils reali grėsmė gyvybei.
  2. Ieškovė Vilniaus apskrities VMI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Teismas pagrįstai konstatavo, kad yra pagrindas taikyti atsakovams solidariąją atsakomybę. D. G. vadovavimo įmonei laikotarpiu J. G. buvo šios bendrovės akcininkė ir faktiškai organizavo veiką. Baudžiamajame įsakyme konstatuota, kad D. G. kaltu prisipažino ir paaiškino, jog visus klausimus sprendė jo motina ir jis per daug nesigilino. Pasirašinėdavo tuos dokumentus, kuriuos jam pateikdavo motina, nes ja pasitikėjo. Taip pat pasirašinėjo visas deklaracijas, skirtas VMI, pagal motinos suvestus duomenis. Taigi pats D. G. nurodė, kad su savo motina vykdė bendrą neteisėtą veiklą.
    2. Teismo 2015 m. kovo 31 d. nuosprendžiu VMI civilinį ieškinį teismas paliko nenagrinėtu, tačiau ieškovei išaiškino, kad savo procesines teises ji gali realizuoti civilinio proceso nustatyta tvarka. J. G. nebuvo išteisinta pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, baudžiamoji byla šioje dalyje nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Atsižvelgiant į Vilniaus mieto apylinkės teismo 2015 m. kovo 31 d. nuosprendyje ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 16 d. nutartyje konstatuotus faktus, galima teigti, kad turtinė žala valstybės biudžetui buvo padaryta ne vien tik J. G. neteisėtais veiksmais, pasireiškusiais neteisingų duomenų apie bendrovės pajamas, turtą, jų panaudojimą įrašymu į atitinkamus dokumentus ir jų pateikimu institucijoms, inkriminuotais kaip nuskalstama veika, bet ir neteisėtais veiksmais, pasireiškusiais apgaulingu bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymu.
    3. Teismo 2015 m kovo 31 d. nuosprendyje buvo konstatuota, kad atliekant apskaičiavimus, buvo remtasi įvairiais informacijos šaltiniais, taip pat ir kitų tokią pačią veiklą vykdančių įmonių pateiktais duomenimis, parenkant bendrovei palankiausius duomenis, todėl nuspręsta, jog atliekant pajamų apskaičiavimus informacijos šaltiniai buvo parinkti taip, kad atspindėtų kuo tikslesnius skaičiavimams atlikti reikalingus rodiklius. Taigi šiuo atveju yra pagrindas vadovautis CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktais, nes žalos dydis yra nustatytas, o atsakovų neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys yra visiškai įrodyti baudžiamosiose bylose įsiteisėjusiais sprendimais.
    4. Atsakovams buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 38-1-00013-12, o ieškovė VMI ikiteisminio tyrimo metu, t. y. 2013 m. kovo 25 d. pareiškė atsakovams civilinį ieškinį dėl 262 174 Lt sumos. Prokurorei priėmus sprendimą atskirti ikiteisminį tyrimą J. G. atžvilgiu, ieškovė pateikė patikslintą ieškinį, kuriame tik J. G., kaip įmonės vadovę iki 2009 m. rugsėjo 24 d. ir įmonės akcininkę visu tiriamuoju laikotarpiu, nurodė atsakove dėl 262 174 Lt sumos. Kadangi VMI buvo pripažinta civiline ieškove dėl visos 262 174 Lt sumos ikiteisminiame tyrime Nr. 10-1-00387-13 (dėl J. G. nusikalstamų veikų), VMI 2014 m. gegužės 8 d. raštu informavo prokuratūrą, kad ieškinio ikiteisminiame tyrime Nr. 38-1-00013-12 (D. G. atžvilgiu) nereikš. Apeliantų argumentas, kad ieškinys D. G. atžvilgiu turi būti paliktas nenagrinėtas, o byla nutraukta, yra nepagrįstas, nes šio atsakovo kaltė dėl jam inkriminuotų veikų yra įrodyta ir jis pripažintas kaltu. Dėl jo nusikalstamų veikų valstybės biudžetui padaryta žala, kuri nėra atlyginta.
    5. Teismas pagrįstai kritiškai įvertino argumentą dėl ieškinio senaties taikymo, nes ieškovė civilinį ieškinį atsakovams buvo pareiškusi dar atliekamo ikiteisminio tyrimo metu, o jis nebuvo išnagrinėtas dėl procesinių kliūčių.
    6. Apeliantai atsiliepime į ieškinį nurodė ir CK 6.282 straipsnio 3 dalį. CK 6.282 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad teismas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgdamas į žalą padariusio asmens sunkią turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaryta tyčia, todėl teismas sprendime pagrįstai konstatavo, kad atsakovams darius tyčinius nusikaltimus, nėra pagrindo takyti CK 6.282 straipsnio 3 dalį. Be to, J. G. gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini), deklaravo nuo 1971 m. birželio 22 d. ir tik 2012 metais, pradėjus ikiteisminį tyrimą, buvo įformintas minėtu adresu esančio buto pardavimas, o atsakovai gavo minėto buto uzufruktorių teises. Be to, apeliantei nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis).
  2. Nagrinėjamu atveju iškilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškovei VMI priteistas žalos (nesumokėtų mokesčių) atlyginimas iš atsakovų J. G. ir D. G. (UAB „Erelio akis“ vadovų ir akcininkės), teisėtumo ir pagrįstumo.
  3. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovai nustatytais neteisėtais veiksmais (apgaulingu apskaitos tvarkymu ir neteisingų duomenų apie pajamas, pelną, turtą ir jų naudojimą pateikimu) padarė valstybės biudžetui 75 264,71 Eur žalą ir atsakovams, susijusiems artimais giminystės ryšiais (motina ir sūnus) ir bendra neteisėta veika, taikytina solidarioji civilinė atsakomybė.
  4. Apeliantai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo išvadomis, be kita ko nurodo, kad solidarioji atsakomybė taikytina tik kai neteisėti veiksmai atlikti bendrai, o vien tik tai, jog apeliantus sieja giminystės ryšiai, nereiškia, kad atsakovai veikė bendrai. Be to, apeliantų įsitikinimu, J. G. baudžiamoji atsakomybė buvo kildinama tik iš jos, kaip įmonės vadovės, neteisėtos veiklos, todėl reikalavimas priteisti visą žalos sumą už visą tikrinimo laikotarpį (nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d.), kai ši atsakovė įmonės vadove buvo iki 2009 m. rugsėjo 24 d., negalėjo būti tenkintas, tuo labiau, kad ieškovė neįrodinėjo žalos dydžio dėl kiekvieno iš atsakovų atliktų neteisėtų veiksmų bei priežastinio ryšio.
  5. Byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 22 d. baudžiamuoju įsakymu D. G. pripažintas kaltu padariusiu nusikalstamą veiką, nustatytą BK 220 straipsnio 1 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, t. y. D. G., būdamas UAB „Erelio akis“ direktoriumi ir atsakingu už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, ataskaitų pateikimą bei veiklą, tyčia, siekdamas išvengti pridėtinės vertės mokesčio, įrašė į deklaracijas ir finansines ataskaitas neteisingus duomenis apie įmonės pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą bei jas pateikė VMI Vilniaus skyriui, o taip pat jis nuo 2009 m. rugsėjo 24 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. tyčia neužtikrino, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi, palyginama, išsami bei naudinga ir dėl šių pažeidimų negalima iš dalies nustatyti UAB „Erelio akis“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.
  6. Byloje taip pat nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 31 d. nuosprendžiu J. G. pripažinta kalta pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, t. y. jog ji (J. G.) nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. rugsėjo 24 d., būdama UAB „Erelio akis“ direktore, teisės aktų nustatyta tvarka atsakinga už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, veiklą, dokumentų išsaugojimą, tyčia apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, pažeisdama teisės aktų reikalavimus, dėl ko neužtikrino, kad apskaitos informacija būtų tinkama, objektyvi, palyginama, išsami ir naudinga, dėl padarytų pažeidimų nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „Erelio akis“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Pirmiau nurodytu nuosprendžiu baudžiamosios bylos dalis, kurioje atsakovė buvo kaltinama padariusi ir BK 220 straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką, nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo terminui.
  7. Iš bylos medžiagos nustatyta ir tai, kad atlikus UAB „Erelio akis“ mokestinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d., mokesčių mokėtojui (juridiniam asmeniui) buvo priskaičiuota sumokėti 262 174 Lt mokesčių. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, mokesčių administratoriaus sprendimai, kuriais patvirtinti UAB „Erelio akis“ patikrinimo aktai, buvo ginčijami, tačiau galutine Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 15 d. nutartimi mokesčių administratoriaus išvados paliktos nepakeistos.
  8. Atsižvelgusi į pirmiau nurodytas aplinkybes ir įvertinusi, kad UAB „Erelio akis“ įsiskolinimas sumažėjo 666,12 Eur, VMI pareiškė civilinį ieškinį dėl 75 264,71 Eur sumos priteisimo iš atsakovų J. G. ir D. G., teigdama, jog UAB „Erelio akis“ yra iškelta bankroto byla ir šis juridinis asmuo neturi jokio turto, iš kurio būtų galima patenkinti kreditorių reikalavimus.
  9. Pagal CK 2.33 straipsnį juridinis asmuo yra savo pavadinimą turinti įmonė, įstaiga ar organizacija, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas, būti ieškovu ar atsakovu teisme. Taigi juridinis asmuo yra savarankiškas teisės subjektas tiek materialiuoju teisiniu, tiek procesiniu teisiniu aspektu.
  10. Teisinis subjektiškumas inter alia reiškia ir pareigą atsakyti pagal savo prievoles, todėl vienas iš svarbiausių juridinio asmens savarankiškumo elementų yra jo savarankiška atsakomybė pagal savo prievoles. Juridinis asmuo atsako pagal savo prievoles jam nuosavybės ar patikėjimo teise priklausančiu turtu. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad juridinio asmens savarankiškumo principas lemia juridinio asmens savarankišką atsakomybę ne tik dalyvių, bet ir kitų juridinio asmens veikloje dalyvaujančių asmenų – vadovų ir darbuotojų – aspektu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012).
  11. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad įmonės vadovo (vienasmenio ar kolegialaus) civilinė atsakomybė gali atsirasti tiek įmonei, kai įmonės vadovas veikia priešingai įmonės interesams, tiek tretiesiems asmenims, kai įmonės vadovas pažeidžia apribojimus, nustačiusius tam tikras trečiųjų asmenų teisių apsaugos garantijas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-266/2006). Tačiau bendrovės vadovo atsakomybė įmonės kreditoriams, kaip ir jos dalyvio, yra subsidiaraus pobūdžio (CK 6.245 straipsnio 5 dalis).
  12. Atsižvelgdamas į pirmiau nurodytus išaiškinimus ir bankroto proceso ypatumus, kasacinis teismas suformavo nuoseklią poziciją, kad kreditoriaus ieškinys dėl žalos atlyginimo iš vadovo ir (ar) dalyvio iki bankrutuojančios įmonės pabaigos negali būti nagrinėjamas ir sprendžiamas iš esmės, neužbaigus bankroto bylos, nes nėra galimybių tinkamai nustatyti žalos fakto ir dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012), nebent iš nagrinėjamos bylos duomenų būtų akivaizdu, kad ieškovo reikalavimai nebebus patenkinti ir žalos dydis nepasikeis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014).
  13. Savo ruožtu nagrinėjamoje byloje, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio ir bylos medžiagos, ne tik nebuvo nustatinėjamos UAB „Erelio akis“ bankroto bylos eigos aplinkybės, aiškinamasi, ar ieškovės reikalavimas iš tikrųjų net dalimi negalėtų būti patenkintas iš paties juridinio asmens turto ir yra pagrindas taikyti įmonės vadovų subsidiarią civilinę atsakomybę visos ieškovės nurodytos 75 264,71 Eur sumos apimtimi, bet ir apskritai į bylą trečiuoju asmeniu nebuvo įtraukta pati UAB „Erelio akis“, atstovaujama bankroto administratoriaus, kuris galėtų pateikti nagrinėjamam ginčui teisingai išspręsti svarbių aplinkybių.
  14. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, sprendžiant klausimą dėl atsakomybės rūšies – solidarioji ar dalinė atsakomybė, visų pirma turi būti tinkamai nustatytas atsakomybės pagrindas, t. y. ar žalą padarė bendrovės vadovas, de facto vadovas, ar bendrovės akcininkai bendrais veiksmais, nepriskirtinais vadovo kompetencijai. Esant skirtingiems atsakomybės pagrindams, atsakovams taikytinos skirtingos taisyklės dėl atsakomybės rūšies esant skolininkų daugetui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014).
  15. Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai pažymėjo atsakovai, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 31 d. nuosprendyje aiškiai nurodyta, kad J. G. baudžiamoji atsakomybė yra kildinama tik iš jos, kaip įmonės vadovės, neteisėtos veiklos, o jos, kaip akcininkės, veikimo ir (ar) neveikimo teisėtumas baudžiamojoje byloje nebuvo vertintas (taigi jos, kaip akcininkės, neteisėti veiksmai nebuvo konstatuoti). Iš byloje esančių duomenų taip pat nustatyta, kad J. G. įmonės vadove buvo ne viso mokestinio patikrinimo laikotarpiu, už kurį apskaičiuota valstybės biudžetui padaryta žala, o tik iki 2009 m. rugsėjo 24 d., tačiau pirmosios instancijos teismas, solidariai priteisdamas žalos atlyginimą iš abiejų atsakovų (D. G. ir J. G.) už visą mokestinio patikrinimo laikotarpį (nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d.), ne tik aiškiai nenurodė, kokiu konkrečiu pagrindu (kaip įmonės akcininkei, ar galbūt, kaip įmonės de facto vadovei) taiko atsakomybę J. G., bet ir apskritai nevertino šios atsakovės veiksmų (ne)teisėtumo laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 24 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d., jų priežastinio ryšio su ieškovės nurodoma žala, formaliai pasiremdamas tik pirmiau nurodytu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 31 d. nuosprendžiu, nesančiu savaime pakankamu pagrindu atsakovės civilinei atsakomybei už žalą, kilusią laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 24 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d., taikyti.
  16. Nagrinėjamo klausimo kontekste pastebėtina ir tai, kad nors situacija, kai baudžiamasis procesas nutraukiamas suėjus senaties terminui, savaime neeliminuoja asmens, traukto baudžiamojon atsakomybėn, civilinės atsakomybės, kaip tokios, kasacinis teismas išaiškino civilinę bylą nagrinėjančio teismo pareigą tokiu atveju tirti įrodymus, tarp jų ir esančius nutrauktoje baudžiamojoje byloje, laikantis CPK įtvirtintų įrodinėjimo procesą reglamentuojančių taisyklių (CPK II dalis, XIII skyrius) ir nustatinėti visas civilinei atsakomybei taikyti būtinas sąlygas, inter alia ir neteisėtus veiksmus, nes prejudicinis faktas tokiu atveju neatsirado (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. lapkričio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-517/2009). Taigi ieškovės akcentuojama aplinkybė, kad J. G. pagal BK 220 straipsnio 1 dalį nebuvo išteisinta, o tiesiog baudžiamoji byla buvo nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminui, savaime neatleidžia ieškovės nuo atsakovės J. G. neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio tarp jos veiksmų ir konkrečios žalos sumos įrodinėjimo.
  17. Papildomai pažymėtinas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimas, kad pagal bendrąją taisyklę juridinio asmens dalyvio ir valdymo organo nario civilinė atsakomybė yra individuali, todėl jų bendra solidarioji atsakomybė juridiniam asmeniui ar juridinio asmens kreditoriams galima tik išimtiniais atvejais, kai juridinio asmens dalyvis ir valdymo organo narys (veikdami kaip tokie) bendrais neteisėtais veiksmais, pažeisdami jiems nustatytas pareigas, padaro žalos minėtiems subjektams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-665-969/2015).
  18. Savo ruožtu pirmosios instancijos teismui atskirai nenustatinėjant J. G. veiksmų teisėtumo laikotarpiu, kai ji jau nebebuvo įmonės vadove, bei priežastinio ryšio tarp jos veiksmų ir ieškovės nurodomos žalos biudžetui, negalėjo būti sprendžiamas solidariosios atsakomybės klausimas, o, kaip pagrįstai pastebėjo atsakovai, vien tik tos aplinkybės, kad atsakovus sieja artimi giminystės ryšiai, savaime neužtenka solidariajai įmonės vadovo ir jos akcininkės civilinei atsakomybei konstatuoti.
  19. Išnagrinėjusi bylos medžiagą, inter alia šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, įvertinusi Lietuvos Respublikos teismų formuojamą praktiką vadovo ir (ar) dalyvio civilinės atsakomybės už įmonės kreditoriui padarytą žalą klausimu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija priėjo išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nevertinęs ir nesiaiškinęs paties juridinio asmens UAB „Erelio akis“ galimybių patenkinti ieškovės reikalavimą, atskirai nenustatinėdamas atsakovės J. G. atsakomybės taikymo pagrindo ir jos atsakomybei už laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 24 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. atsiradusią žalą taikyti būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, neatskleidė bylos esmės, pažeidė pareigą bylą išnagrinėti visapusiškai ir objektyviai bei įvykdyti teisingumą (CPK 6 straipsnis). Pažymėtina, kad nors apeliacijos dalykas – neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo patikrinamas, nagrinėjant tiek teisės, tiek fakto klausimus, o CPK normos riboja apeliacinės instancijos teismo teisę grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, tačiau apeliacija nėra bylos nagrinėjimas iš naujo. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamo ginčo esmę, spręstinų klausimų pobūdį, papildomai tirtinų šioje byloje aplinkybių ir įrodymų apimtį, jų pagrindu nustatytinas teisiškai reikšmingas aplinkybes, dėl kurių byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama iš esmės visa apimtimi naujais aspektais, taip pat atsižvelgdama į tai, kad į bylą nebuvo įtraukta UAB „Erelio akis“, atstovaujama bankroto administratoriaus, konstatuoja, jog pagal byloje esančią medžiagą šios bylos negalima tinkamai ir iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas), dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

13Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Nutarė

14Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Proceso dalyviai
Ryšiai