Byla 2A-60-440/2015
Dėl ieškovės įpareigojimo netrukdyti jam naudotis bendro naudojimo keliu pažymėtu sklypo plane einančiu pro jos žemės sklypą

1Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės, Egidijaus Mockevičiaus ir kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Vilijos Valantienės, teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo ieškovės E. B. apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 9 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-50-237/2014 m. pagal ieškovės E. B. pareikštą ieškinį dėl nuosavybės gynimo nuo pažeidimų, nesusijusių su valdymo netekimu ir atsakovo A. V. priešieškinį dėl ieškovės įpareigojimo netrukdyti jam naudotis bendro naudojimo keliu pažymėtu sklypo plane einančiu pro jos žemės sklypą,

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3Ieškovė E. B. kreipėsi į teismą ieškiniu prašydama įpareigoti atsakovą A. V. nesinaudoti įvažiavimo į jos sodybą, esančią ( - ), keliu, pažymėtu žemės sklypo plane. Paaiškino, kad nuo plento į jos sodybą eina keliukas, kuriuo nori naudotis atsakovas. Jis važiuoja pro pat jos gyvenamojo namo langus, tai sukelia jai daug nepatogumų, be to, ji savo sklype pastato užtvarus gyvuliams, kurias atsakovas važiuodamas atkabina, o atgal neužkabina, pasileidžia jos gyvuliai. Keliukas priklauso jai, yra jos nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, jis nėra bendro naudojimo kelias, į savo sodybą atsakovas gali važiuoti kitu keliu, kuris eina nuo kito kaimo pusės, o jei juo neprivažiuoja, turi jį pats sutaisyti. Ji gal būtų sutikusi, kad jis važinėtų lauko keliuku aplenkiant jos kiemą, bet dabar nesutinka, nes kaimynas ją skundė, dėl to ji yra nubausta neteisingai administracine tvarka, jie susipykę. Prašo ieškinį tenkinti, o priešieškinį atmesti.

4Atsakovas A. V. pareiškė priešieškinį, kuriuo prašo įpareigoti ieškovę E. B. jokiais būdais netrukdyti jam naudotis bendro naudojimo keliu pažymėtu sklypo plane einančiu pro jos žemės sklypą. Atsakovas A. V. paaiškino, kad jis 2011 m. žiemą nusipirko sodybą, jam pardavėjas paaiškino, kad įvažiavimas yra per E. B. kiemą, jis juo važinėjo iki E. B. nepradėjo užstatyti kelio technika, užtverti vielomis. Kito pravažiavimo nėra, kelias einantis nuo ( - ) kaimo pusės nepravažiuojamas. Pro E. B. sodybą kelias į jo sodybą eidavo visada, juo naudojosi ir ankstesni gyventojai, jis yra pažymėtas kaip bendro naudojimo kelias. E. B. už trukdymą naudotis tuo keliu yra bausta administracine tvarka, bet vis tiek ji trukdo jam naudotis keliu. Prašo ieškinio netenkinti, tenkinti jo priešieškinį.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6Raseinių rajono apylinkės teismas 2014-07-09 sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-50-237/2014 E. B. ieškinio netenkino. A. V. priešieškinį tenkino ir įpareigojo ieškovę E. B. jokiais būdais netrukdyti jam naudotis bendro naudojimo keliu pažymėtu sklypo plane einančiu pro jos žemės sklypą. Priteisė iš E. B. A. V. 144,00 Lt žyminio mokesčio. Teismas nustatė, kad tarp šalių kilusio ginčo kelias yra E. B. nuosavybės teise priklausančiame žemės ūkio paskirties žemės sklype. Šis kelias nėra vietinės reikšmės (bendrojo naudojimo) kelias valstybinėje žemėje. Ieškovės tėvui atstatant nuosavybės teises į žemę ir jam perkant valstybinę žemę (ieškovė žemę paveldėjo iš tėvo) šis kelias buvo įvardintas visuose dokumentuose – potvarkyje, žemės pirkimo-pardavimo sutartyje, ir žemė buvo sugrąžinta ir parduota su sąlyga (apribojimu), kad pro sklypą einantis kelias naudojamas bendrai. Sklypui buvo atlikti kadastriniai matavimai, parengtas žemės sklypo laikinasis planas bei šiam sklypui buvo nustatyti kadastro duomenys ir jie 1993 metais įregistruoti Nekilnojamo turto kadastre ir registre, įregistruota, jog šiame sklype yra 0,22 ha kelių. Šie duomenys nėra panaikinti ar pakeisti. Nekilnojamo turto kadastre ir registre įrašyti duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais, kol jie nenuginčyti ar nepakeisti įstatymo nustatyta tvarka, tą numato Lietuvos Respublikos Nekilnojamo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 4 dalis, Lietuvos Respublikos Nekilnojamo turto registro įstatymo 4 straipsnis. Šiam keliui nėra nustatytas servitutas, tačiau E. B., esant galiojančiai žemės naudojimo sąlygai – kad kelias turi būti naudojamas bendrai, neturi teisės uždrausti keliu naudotis kitiems asmenims, tame tarpe, ir atsakovui. Kad ji pažeidinėja atsakovo teises užtverdama šį kelią, įrodo ir jai paskirtos administracinės nuobaudos, kurios taip pat yra galiojančios ir nepanaikintos. Nors E. B. yra žemės savininkė, ji turi laikytis sąlygų, kol jos nėra pakeistos ar nuginčytos. Teismas nurodė, kad negali būti pagrindas tenkinti jos ieškinį dėl to, kad kitų asmenų važinėjimas per kiemą jai sukelia nepatogumus, kad ji negali statyti užtvarų gyvuliams per einamą kelią ar pan. Byloje nustatyta ir įrodyta, kad E. B. pažeidinėja kito asmens – A. V. teisę naudotis keliu bendrai ir patekti į savo sodybą per E. B. žemės sklypą einančiu keliu, kuris yra artimiausias ir vienintelis pravažiuojamas kelias į jo sodybą. A. V. priešieškinys pagrįstas, jis turi teisę naudotis šiuo keliu, šią teisę suteikia viešuose registruose įregistruota šio kelio, esančio privačiame E. B. sklype naudojimo sąlyga – naudotis bendrai.

7III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

8Apeliaciniu skundu ieškovė E. B. prašo pakeisti 2014-07-09 pirmosios instancijos teismo sprendimą ir E. B. ieškinio reikalavimą tenkinti, o A. V. reikalavimą įpareigoti ieškovę E. B. jokiais būdais netrukdyti jam naudotis bendro naudojimo keliu pažymėtu sklypo plane einančiu pro jos žemės sklypą, atmesti.

9Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

101. Jokiais būdais netrukdomo naudojimo žemės sklypo dalimi (keliu) nustatymas reiškia savininko teisių apribojimą. Atsakovo reikalavimas yra paslėptas reikalavimas nustatyti kelio servitutą. Tokio reikalavimo pagalba atsakovas siekė išvengti susitarimo su žemės sklypo savininke dėl naudojimosi keliu tvarkos nustatymo, kelio remonto, aptvėrimo ir teisingo atlyginimo už naudojimąsi svetimo žemės sklypo dalimi. Iš esmės ši sklypo dalis yra paimama visuomenės poreikiams ir turėtų būti teisingai atlyginama. Teisingas atlyginimas yra reglamentuotas servituto nustatymo teisės normose, kurių teismas šioje byloje netaikė. Teismas padarė išvadą, kad kelio servitutas nėra nustatytas, tačiau keliu turi būti naudojamasi bendrai, nes apie kelio buvimą įrašyta į Nekilnojamojo turto kadastrą ir registrą. Reikalaudamas teisės naudotis keliu atsakovas A. V. privalėjo nurodyti teismui, kokią žemės sklypo dalį ir kurioje vietoje jis prašo apsunkinti, apribojant savininko valdymo teisę. Pravažiuoti į savo žemės sklypą A. V. gali keliu einančiu šalia E. B. kiemo, o taip pat per E. B. kiemą. Toks ginčo objekto neapibrėžimas nepagrįstai pažeidžia savininko teisę remiantis įstatymu nurodyti, kur turi eiti kelias. Pirmosios instancijos teismas neatribojo kelio vietos net pagal objektus, tai yra nenurodė ar tai kelias einantis šalia E. B. kiemo, ar per jos kiemą. Kadangi pirmosios instancijos teismas kelio vietos žemės sklype nenurodė, liko neatskleista bylos esmė pagal byloje iškeltus reikalavimus. Nei ieškovė, nei atsakovas, nei viešo administravimo subjektai teismui nenurodė, kur eina ginčo kelias. Byloje yra duomenų, kad A. V. į savo žemės sklypą gali įvažiuoti ir kitu keliu. Teismas kito įvažiavimo galimybę atmetė remiantis kelio būkle. Toks argumentavimas nėra pagrįstas, nes kelio remontu turi pasirūpinti tas asmuo, kuris tuo keliu naudojasi. Pateikdama apeliacinį skundą ieškovė prašė prie bylos pridėti E. B. sodybos kiemo planą ir aiškinamąjį raštą. Dokumentų pateikimo būtinybė iškilo tik po pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuris neapibrėžia kokiu keliu per E. B. žemės sklypą gali važinėti A. V..

11Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas A. V. prašo apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-50-237/2014 atmesti. Netenkinti apelianto prašymo, neprijungti prie bylos pateiktus sodybos kiemo plano ir aiškinamojo rašto kopijas.

12Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

13Jokio paslėpto ar nepaslėpto reikalavimo nustatyti kelio servitutą priešieškinyje nėra, o toks prašymas atsirado dėl to, kad ieškovė visokiais būdais ( užtvėrimu, technikos statymu ir kt.) trukdė pravažiuoti ginčo keliu, už ką ne kartą ir buvo nubausta administracine tvarka. Priešieškinį pareiškė todėl, kad ieškovė pareiškė nepagrįstą ieškinį. Nekilnojamojo turto kadastre ir registre įrašyti duomenys laikomi teisingais nuo įrašymo dienos kol jie nenuginčyti ar nepakeisti įstatymo nustatyta tvarka. Todėl ieškovė esant galiojančiai jos tėvo J. V. įgyto valstybinės žemės sklypo naudojimo sąlygai, kad kelias turi būti naudojamas bendrai, neturėjo ir neturi teisės uždrausti keliu naudotis ne tik atsakovui bet ir kitiems asmenims. Jokių dabartinės žemės savininkės teisių priešieškinyje išdėstytas reikalavimas nepažeidžia, nes ji, nors yra žemės savininkė, bet turi laikytis sąlygų, kurios buvo nustatytos jos tėvui J. V. grąžinant ir perkant dabar jai priklausančią nuosavybės teise žemę ir kol jos nėra pakeistos ar nuginčytos įstatymų nustatyta tvarka.

14IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

16Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegija, remdamasi ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta (LR CPK 329 straipsnis).

17Byloje kilo ginčas dėl naudojimosi keliu einančiu per ieškovei nuosavybės teisėmis priklausantį žemės sklypą.

18Nekilnojamojo turto registro duomenimis, registro Nr. ( - ), E. B. ( - ) nuosavybės teise įregistruota 20.6500 ha žemės sklypas, įgytas 2003-05-13 paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu, sklypo unikalus Nr. ( - ), kadastrinis Nr. ( - ), jame yra nurodyta 0,2200 ha kelių plotas. Specialiosiose žemės ir miško naudojimo sąlygose, 9.1 p. dėl kelių apsaugos zonos nurodyta, valdybos potvarkis 1992-10-06 Nr. 758 p., įrašas galioja nuo 1993-06-21. ( b.l. 5) Raseinių rajono Valdybos 1992-10-06 potvarkyje Nr. 758 p. „Dėl žemės suteikimo naudoti J. V., susigrąžinančiam ją žemės ūkio veiklai“ nurodoma, kad J. V. (ieškovės tėvui) buvo suteikta ( - ) 29,45 ha sklypas, tame tarpe, suteikta 0,22 ha kelių. Šio bendro sklypo dalis buvo suteikta naudotis neatlygintinai, o dalis 2,41 ha leista pirkti ( b.l. 51 ). Iš valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties Nr. P72/96-1387, sudarytos 1996-06-28, matyti, kad šio potvarkio pagrindu J. V. buvo parduotas 2,41 ha, sutarties 7 p. įrašyta žemės naudojimo apribojimai ir sąlygos ir nurodyta, kad pro sklypą einantį kelią naudoti bendrai. Iš Valstybinio žemės kadastro duomenų registro Nr. 72/1077-4 1996-09-03 duomenų matyti, kad J. V. sklype įregistruota 0,22 ha kelių, iš jų 0,22 ha bendro naudojimo, duomenų apie servitutus nėra. ( b.l. 7-8) Byloje pateiktas žemės sklypo laikinasis planas įregistruotas 1993-06-21 (b.l. 10). Iš ūkininko pažymėjimo matyti, kad E. B. įregistravusi 2002-02-04 ūkininko ūkį. ( b.l. 9 ). Iš Raseinių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2009-10-01 įsakymo Nr. (5.3)A1-724 „Dėl Raseinių rajono savivaldybės teritorijos vietinės reikšmės viešųjų kelių tinklo išdėstymo žemėtvarkos schemos tvirtinimo“ matyti, kad patvirtintoje Raseinių rajono savivaldybės teritorijos vietinės reikšmės viešųjų kelių išdėstymo žemėtvarkos schemoje, ginčo kelias pažymėtas. ( b.l. 98-99). Iš Raseinių rajono savivaldybės administracijos 2014-04-25 rašto Nr. (5.28) R5 -1190 matyti, kad kelias iki sodybos nėra rajono savivaldybės apskaitoje kaip vietinės reikšmės kelias. ( b.l. 100,101) Iš Raseinių rajono savivaldybės administracijos 2014-06-18 rašto Nr. (5.28)R5 -1651 matyti, kad 2009-10-01 įsakymas nėra pakeistas. ( b.l. 110) Iš Administracinės komisijos prie Raseinių rajono savivaldybės tarybos 2013-06-10 ir 2013-07-22 nutarimų administracinėse bylose matyti, kad E. B. už tai, kad ji buvo uždėjusi rastą ant bendro naudojimo kelio, užtvėrusi kelią virvėmis, buvo pripažinta padariusi nusižengimus, numatytus ATPK 188 straipsnyje ir nubausta 100,00 Lt bei 150,00 Lt baudomis ( b.l. 13,14).

19LR CK 4.37 straipsnyje numatyta nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Nuosavybės teisės įgyvendinimas skiriasi priklausomai nuo to, ar turtas priklauso vienam asmeniui, ar keliems asmenims vienu metu, t. y. nuosavybė yra asmeninė ar bendroji. Asmeninės nuosavybės atveju į daiktą nukreipta tik vieno asmens (savininko) valdžia, jo teisių disponuoti, naudoti daiktą ir jį valdyti neriboja kitų savininkų teisės, todėl asmeninės nuosavybės subjekto teisių apimtis yra plačiausia, jis nepažeisdamas įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų gali savo nuožiūra valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti (LR CK 4.37 straipsnis). Naudojimosi bendru nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymas ir atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės skiriasi savo turiniu ir teisiniais padariniais. Į tokį teisinį reglamentavimą būtina atsižvelgti sprendžiant bendraturčių ginčą, priklausomai nuo to, kokį reikalavimą bendraturtis pareiškė – dėl atidalijimo (LR CK 4.80 straipsnis) ar naudojimosi tvarkos nustatymo (LR 4.81 straipsnis). ( pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008.)

20Vadovaujantis LR CK 4.111 straipsnio 1 dalimi, servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Nustatant servitutą apribojimai taikomi nuosavybės teisėms. Servitutas gali būti nustatomas įstatymais, sandoriais, teismo sprendimais. Servitutas yra daiktinė teisė, kuri suvaržo kito asmens – tarnaujančiojo daikto savininko –nuosavybės teisę. Dėl to jis teismo sprendimu gali būti nustatomas tik išimtiniais atvejais. Pagal LR CK 4.126 straipsnį teismo tvarka galima nustatyti servitutą tik tais atvejais, kai nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Taigi servitutas priverstinai gali būti nustatytas tik įrodžius, kad jis yra objektyviai būtinas. Jeigu asmuo, reikalaujantis nustatyti servitutą, daiktu gali naudotis ir be servituto nustatymo, tai servituto negalima nustatyti, nes servituto nustatymas tokiu atveju reikštų nepagrįstą kito savininko nuosavybės teisės ribojimą. Ta aplinkybė, kad asmuo, prašantis nustatyti servitutą, patiria tam tikrų sunkumų ar nepatogumų, įgyvendindamas savo nuosavybės teisę, taip pat nėra pakankamas pagrindas varžyti kito asmens nuosavybės teisę. Dėl to servitutas gali būti nustatytas tik tada, kai jo nenustačius kitas asmuo objektyviai negali naudotis daiktu arba kliūčių naudotis daiktu pašalinimas būtų susijęs su neprotingomis ir nepateisinamomis išlaidomis ir servituto nustatymas yra vienintelis būdas pašalinti objektyvias kliūtis naudotis daiktu. Taigi, nagrinėdamas tokias bylas, teismas turi siekti protingos abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyros, kad nebūtų be pakankamo pagrindo varžoma nuosavybės teisė ir vieno asmens problemos nebūtų sprendžiamos kito asmens teisių sąskaita, visiškai neatsižvelgiant, ar tų problemų nėra pats sau sukūręs servitutą nustatyti reikalaujantis asmuo ir ar jis pats tų problemų be didelio vargo negalėtų pašalinti. (pvz.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2005 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-496/2005).

21Atsižvelgiant į nuosavybės teisės svarbą, jos ribojimas pateisinamas tik esant svarbioms priežastims, todėl nėra pagrindo taikyti servitutą ir riboti kito (tarnaujančiojo daikto) savininko nuosavybės teisę vien todėl, kad savininkas (valdytojas), siekiantis nustatyti servitutą, nori naudotis svetimu daiktu, nes jam taip yra naudingiau ar patogiau (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2012). Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformavo praktiką, jog asmuo gali kreiptis dėl suteikimo teisės naudotis svetimu daiktu tik tada, kai be tokios teisės nustatymo jis negali normaliai įgyvendinti jam priklausančių teisių. Teismų praktikoje akcentuojama, kad servituto būtinumas turi būti objektyvus, įrodytas ir vienintelis būdas išspręsti viešpataujančiojo daikto savininko interesų tinkamą įgyvendinimą (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-466/2012).

22Nagrinėjamoje byloje nebuvo keliamas klausimas dėl servituto nustatymo. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs bylos duomenis nurodė, kad Nekilnojamo turto kadastre ir registre įrašyti duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais, kol jie nenuginčyti ar nepakeisti įstatymo nustatyta tvarka. Ginčo keliui nėra nustatytas servitutas, tačiau E. B., esant galiojančiai žemės naudojimo sąlygai – kad kelias turi būti naudojamas bendrai, neturi teisės uždrausti keliu naudotis kitiems asmenims, tame tarpe, ir atsakovui. Teismas vertino, kad ieškovė pažeidinėja atsakovo teises užtverdama šį kelią, tai įrodo jai paskirtos administracinės nuobaudos. Nors E. B. yra žemės savininkė, tačiau ji negali pakeisti sąlygų, kurios buvo nustatytos grąžinant ir perkant dabar jai priklausančią nuosavybės teise žemę. Ji, kaip žemės paveldėtoja, turi šių sąlygų laikytis, kol jos nėra pakeistos ar nuginčytos. Negali būti pagrindas tenkinti jos ieškinį dėl to, kad kitų asmenų važinėjimas per kiemą jai sukelia nepatogumus, kad ji negali statyti užtvarų gyvuliams per einamą kelią ar pan. Teismas sprendė, kad E. B. pažeidinėja kito asmens – A. V. teisę naudotis keliu bendrai ir patekti į savo sodybą per E. B. žemės sklypą einančiu keliu, kuris yra artimiausias ir vienintelis pravažiuojamas kelias į jo sodybą. Jo priešieškinys pagrįstas, jis turi teisę naudotis šiuo keliu, šią teisę suteikia viešuose registruose įregistruota šio kelio, esančio privačiame E. B. sklype naudojimo sąlyga – naudotis bendrai

23Teisėjų kolegija sprendžia, kad įvertinus bylos medžiagą yra pagrindo išvadai, jog pirmosios instancijos teismas neištyrė ir neįvertino visų reikšmingų byloje faktinių aplinkybių. Ieškovė reikšdama prašymą įpareigoti A. V. nesinaudoti įvažiavimo į jos sodybą keliu, nurodė argumentus, kad pažeidžiamos jos nuosavybės teisės, kad sukeliami nepatogumai ir kita. LR CK 4.37 straipsnyje įtvirtinta savininko teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, naudoti, valdyti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Savininkas savo teises gali ginti reikalaudamas pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu (LR CK 4.98 straipsnis), taip pat ir kitais LR CK reglamentuotais savininko teisių gynimo būdais. Taigi, tiek vindikacinio, tiek negatorinio ieškinio prigimtis ir paskirtis yra ginti daikto savininko pažeistas teises – nevaldantis savo turto savininkas reikalauja grąžinti neteisėtai valdomą turtą, pareikšdamas vindikacinį ieškinį, o kai savininkas siekia pašalinti nuosavybės teisės pažeidimą, nesusijusį su valdymo netekimu, pareiškia negatorinį ieškinį. Savininkas, pareiškęs negatorinį ieškinį, turi įrodyti , kad jis yra turto savininkas ir kad jo teisės yra pažeistos. Tačiau pirmosios instancijos teismas ieškovės nurodytų argumentų netyrė ir nevertino. Atsakovas byloje pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė įpareigoti ieškovę E. B. jokiais būdais netrukdyti jam naudotis bendro naudojimo keliu pažymėtu sklypo plane einančiu pro jos žemės sklypą. Atsakovas paaiškino, kad jis tuo keliu važinėjo iki E. B. pradėjo drausti. Pažymėtina, kad atsakovas reikšdamas ieškinį nepateikė duomenų, kokiu konkrečiai keliu jis nori naudotis, kad neturi galimybės kitu keliu privažiuoti prie savo nuosavybės, nepateikė jokių duomenų apie savo nuosavybę ir kita. Sutiktina, kad atsakovo teisės taip pat pažeidžiamos jei jam ribojama galimybė patekti į savo nuosavybę, tačiau reikalavimo pagrįstumą atsakovas taip pat turi pareigą įrodyti. Apeliacinės instancijos teismui yra pagrindo sutikti su ieškovės apeliacinio skundo argumentais, kad reikalaudamas teisės naudotis keliu atsakovas A. V. privalėjo nurodyti teismui, kokią žemės sklypo dalį ir kurioje vietoje jis prašo apsunkinti, apribodamas savininko valdymo teisę. Nepaneigti ieškovės argumentai, kad pravažiuoti į savo žemės sklypą A. V. gali keliu einančiu šalia E. B. kiemo, o taip pat per E. B. kiemą, taip pat, kad yra kita privažiavimo galimybė. Apeliantės vertinimu ginčo objekto neapibrėžimas nepagrįstai pažeidžia savininko teisę remiantis įstatymu nurodyti, kur turi eiti kelias. Pirmosios instancijos teismas neatribojo kelio vietos net pagal objektus, tai yra nenurodė ar tai kelias einantis šalia E. B. kiemo, ar per jos kiemą. Kadangi pirmosios instancijos teismas kelio vietos žemės sklype nenurodė, liko neatskleista bylos esmė pagal byloje iškeltus reikalavimus. Teismas kito įvažiavimo galimybę atmetė remiantis kelio būkle. Apeliantės vertinimu toks argumentavimas nėra pagrįstas, nes kelio remontu turi pasirūpinti tas asmuo, kuris tuo keliu naudojasi. Pripažintina, kad jei atsakovas neturi galimybės patekti į savo nuosavybę nevaržydamas ieškovės nuosavybės teisių, įpareigojimas atsakovą nesinaudoti įvažiavimo į ieškovės sodybą, esančią ( - ), keliu, pažymėtu žemės sklypo plane, varžytų atsakovo teises.

24Pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino, ar atsakovo priešieškinyje nurodyti argumentai yra pagrįsti ir pateisinami ieškovės nuosavybės teisių apsaugos aspektu, ar tai pakankamas pagrindas ieškovės teisėms suvaržyti ir kaip tai suderinama su savininkų interesų pusiausvyros principo įgyvendinimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas Konstitucijos ir įstatymo nuostatas dėl savininko teisių ribojimo, yra nurodęs, kad sprendžiant dėl savininko teisių suvaržymo ribų nustatymo, būtina laikytis Konstitucijos reikalavimo, garantuojančio savininko nuosavybės teisių apsaugą, atsižvelgiant į būtinumo ir proporcingumo reikalavimus. Lietuvos Aukščiausiasis teismas ne kartą yra akcentavęs, kad įrodinėjimo procese būtina siekti proceso koncentracijos ir ekonomiškumo bei kitų proceso principų pusiausvyros. Ieškovas ieškinyje, atsakovas atsiliepime ar priešieškinyje privalo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, visus įrodymus, kuriais ketina įrodinėti tas aplinkybes, ir pridėti tuos įrodymus. Pasirengimo civilinių bylų nagrinėjimui teisme stadijoje teismas privalo išsiaiškinti šalių ginčo esmę ir apimtį, jų pateiktus įrodymus, jeigu pateiktų įrodymų neužtenka, pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustatyti terminą jiems pateikti, preliminariai įvertinti teisinį santykį, dėl kurio kilo ginčas, surasti taikytiną teisės normą ir jos pagrindu nustatyti įrodinėjimo dalyką, esant pagrįstam šalių prašymui, išreikalauti įrodymus, kurių dalyvaujantys byloje asmenys negali gauti ir prašo juos išreikalauti, patikrinti įrodymų ryšį su įrodinėjimo dalyku (įrodymų sąsajumą), įrodymų leistinumą, prireikus patikslinti šalių pareigą įrodinėti (LR CPK 159 straipsnio 1 dalis, 179 straipsnio 1 dalis, 225 straipsnio 1 punktas, 226 straipsnis, 227 straipsnio 4 dalis, 230 straipsnio 1 dalis). Tiek dispozityviosiose, tiek ir nedispozityviosiose bylose teismas dalyvauja įrodinėjimo procese, yra atsakingas už tinkamą įrodinėjimo pareigos paskirstymą ir įrodinėjimo dalyko nustatymą, gali reikalauti paaiškinimų iš dalyvaujančių byloje asmenų, nurodyti jiems aplinkybes, kurias būtina nustatyti siekiant teisingai išnagrinėti bylą, pasiūlyti dalyvaujantiems byloje asmenims pateikti papildomus įrodymus (LR CPK 179 straipsnio 1 dalis). Įstatymų leidėjas nustatė ne tik įrodinėjimo pareigas, bet ir jų paskirstymo taisykles, kurių bendriausios yra suformuluotos LR CPK 12, 178 ir 179 straipsniuose. Įrodinėjimo pareiga pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – priešieškinio, atsikirtimų faktinį pagrindą. Nagrinėjamu atveju nepateikta duomenų, neatlikti matavimai dėl ginčo kelio ribų nustatymo, nenustatyta kelio vieta žemės sklype, kelio ribos. Pirmosios instancijos teismas, nepasiūlė šalims pateikti papildomus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas vertindamas, kad kitų galimybių, išskyrus nurodytą kelią per ieškovės sklypą atsakovui patekti į jam priklausantį sklypą nėra, tokių išvadų taip pat tinkamai nemotyvavo, todėl yra pagrindo vertinti, kad pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias visapusišką ir objektyvų įrodymų vertinimą ir tyrimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamas sprendimas priimtas visapusiškai neištyrus ir neišsiaiškinus su nagrinėjamos bylos dalyku susijusių faktinių aplinkybių, neįsigiliant į bylos esmę, neišanalizavus nagrinėjamai bylai reikšmingų šalių paaiškinimų. Kaip minėta pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą turėjo visapusiškai nustatyti ir įvertinti visas aplinkybes, kuriomis šalys įrodinėja reikalavimus, teikia atsikirtimus, bei nepakakus įrodymų pasiūlyti šalims juos papildomai pateikti. Konkrečiu atveju teisėjų kolegijos vertinimu, nenustačius bylai reikšmingų faktinių aplinkybių nėra galimybės objektyviai įvertinti susidariusią situaciją ir išspręsti tarp šalių besitęsiančius ginčus.

25Teisėjų kolegija laiko pagrįstais apeliacinio skundų argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesprendė servituto atlygintinumo klausimo. Iš procesinių dokumentų turinio matyti, kad ieškovė kėlė klausimą dėl servituto atlygintinumo, nors tokio ieškinio reikalavimo nereiškė, teigė, kad už naudojimąsi jos nuosavybe turėtų būti kompensuojama. Konkrečiu atveju nebuvo sprendžiamas klausimas dėl servituto nustatymo nors servituto atlygintinumo klausimas yra vienas esminių sprendžiant dėl servituto nustatymo (LR CK 4.129 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse ne kartą pasisakyta, kad esant keliems galimiems servituto nustatymo variantams sprendžiant atlygintinumo klausimą ir, atitinkamai, parenkant servituto, kuris mažiausiai ribotų tarnaujančiojo daikto savininko teises, vietą, turi būti vadovaujamasi protingos žemėnaudos principais, atsižvelgiama į turtinius ir neturtinius tarnaujančiojo daikto savininko netekimus: galimybės naudotis daikto dalimi netekimu, nepatogumų atsiradimą dėl bendro naudojimosi daiktu ar jo dalimi, ilgalaikį tokių nepatogumų pobūdį ir kita, įvertinta pinigais. Servituto pobūdis – nustatomas jis atlygintinai ar ne – yra viena esminių bylos aplinkybių, ištirtinų bylos nagrinėjimo metu; priešingu atveju tai reikštų nevisapusišką bylos aplinkybių ištyrimą ir įvertinimą LR CPK 185 straipsnyje nustatytų taisyklių laikymosi aspektu.

26Minėta, kad pagal LR CK 4.37 straipsnį savininkas turi teisę savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti, tačiau pažymėtina, kad nuosavybės teisė nėra absoliuti, nuosavybės teisė gali būti apribota paties savininko valia, įstatymų arba teismo sprendimo. Savininkas turi teisę laisvai ir nevaržomai įgyvendinti nuosavybės teisę, ginti savo teises tik įstatyme nustatytais būdais, neturi pažeisti ir kitų asmenų teisių ir interesų. Nagrinėjamu atveju teismas tenkinęs atsakovo priešieškinį įpareigojo ieškovę jokiais būdais netrukdyti jam naudotis bendro naudojimo keliu pažymėtu sklypo plane einančiu pro jos žemės sklypą. Toks abstraktus, nekonkretizuojantis leidimas naudotis ieškovei nuosavybės teise priklausančiu keliu nepagrįstai ir neproporcingai suvaržo jos nuosavybės teises. Nuosavybės neliečiamumo principas turi būti taikomas derinant jį su kitais civilinės teisės principais, įtvirtintais LR CK 1.2 straipsnio 1 dalyje, civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, teisinio apibrėžtumo, neleistinumo piktnaudžiauti teise, visokeriopos civilinių teisių teisinės gynybos. Bylą nagrinėjantis teismas turėtų taikyti interesų pusiausvyros principą ir ginčą išspręsti taip, kad būtų išvengta ar kiltų kuo mažiau konfliktų ateityje. Konkrečiu atveju apeliacinės instancijos teismui yra pagrindo spręsti, kad dėl pirmosios instancijos priimto sprendimo galima prognozuoti šalių ginčus dėl kelio naudojimo, nuosavybės teisių pažeidimo, nuostolių atlyginimo ir kita.

27Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, remdamasi kasacinio teismo formuojama praktika, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neištyrė ir neįvertino visų reikšmingų bylai aplinkybių, tuo pažeisdamas pareigą racionaliai ir ekonomiškai išspręsti tarp šalių kilusį ginčą, kuo greičiau atkurti teisinę taiką. Bylos duomenys ir pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys suteikia pagrindo išvadai, kad teismas nenustatė faktinių aplinkybių dėl kelio ribų žemės sklype, nevertino kitų galimų šalių teisių įgyvendinimo būdų, nesiaiškino dėl servituto nustatymo būtinybės, nesprendė servituto atlygintinumo klausimo, t.y. neatskleidė bylos esmės ir pagal byloje pateiktus įrodymus jos, atsižvelgiant į tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimtį ir pobūdį, negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Dėl nurodytų proceso teisės normų pažeidimų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas negali būti paliktas galioti, todėl yra naikintinas, o byla perduotina iš naujo nagrinėti Raseinių rajono apylinkės teismui (LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas). LR CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tada, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad taikant LR CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą, turi būti įvertinta, kokios apimties, kokių įrodymų, iš ko ir kokia tvarka turi būti išreikalaujama, ar jų reikalavimas iš esmės nereiškia naujo esminio bylos aplinkybių tyrimo, t. y. ar pagrindinės faktinės ir teisinės bylos aplinkybės nėra atskleistos, o jų apeliacinės instancijos teismas negali atskleisti dėl ribotai pateiktų įrodymų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatymų leidėjas, įtvirtindamas civiliniame procese kooperacijos principą, nustatė teismui pareigą imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta (LR CPK 8 straipsnis). Atskleisti bylos esmę bei priimti sprendimą dėl pareikštų konkrečių reikalavimų pagal konkrečias byloje nustatytas faktines aplinkybes yra pirmosios instancijos teismo pareiga. Iš naujo nagrinėdamas bylą, pirmosios instancijos teismas turi pašalinti aukščiau nurodytus procesinius pažeidimus, tinkamai nustatyti su bylos nagrinėjamu dalyku susijusias faktines aplinkybes, įpareigoti šalis pateikti bylai reikšmingus įrodymus.

28Teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, nes aukščiau išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą skundžiamą teismo sprendimą naikinti visa apimtimi, nes tik pašalinus apeliacinės instancijos teismo nurodytus procesinius pažeidimus ir ištyrus visas aplinkybes, susijusias su bylos nagrinėjimo dalyku, spręstinas byloje pareikštų reikalavimų pagrįstumas.

29Grąžinus bylą nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidos šiuo atveju nepriteistinos, nes jų paskirstymo klausimą spręs pirmos instancijos teismas, priimdamas galutinį sprendimą šioje byloje.

30Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 327 straipsniu, 331 straipsniu,

Nutarė

31Raseinių rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 9 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

32Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

33Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti bylos šalims.

Ryšiai
1. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. I. Ginčo esmė... 3. Ieškovė E. B. kreipėsi į teismą ieškiniu prašydama įpareigoti atsakovą... 4. Atsakovas A. V. pareiškė priešieškinį, kuriuo prašo įpareigoti ieškovę... 5. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 6. Raseinių rajono apylinkės teismas 2014-07-09 sprendimu, priimtu civilinėje... 7. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai... 8. Apeliaciniu skundu ieškovė E. B. prašo pakeisti 2014-07-09 pirmosios... 9. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:... 10. 1. Jokiais būdais netrukdomo naudojimo žemės sklypo dalimi (keliu)... 11. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas A. V. prašo apeliacinį skundą... 12. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:... 13. Jokio paslėpto ar nepaslėpto reikalavimo nustatyti kelio servitutą... 14. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 15. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.... 16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 17. Byloje kilo ginčas dėl naudojimosi keliu einančiu per ieškovei nuosavybės... 18. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, registro Nr. ( - ), E. B. ( - )... 19. LR CK 4.37 straipsnyje numatyta nuosavybės teisė – tai teisė savo... 20. Vadovaujantis LR CK 4.111 straipsnio 1 dalimi, servitutas – tai teisė į... 21. Atsižvelgiant į nuosavybės teisės svarbą, jos ribojimas pateisinamas tik... 22. Nagrinėjamoje byloje nebuvo keliamas klausimas dėl servituto nustatymo.... 23. Teisėjų kolegija sprendžia, kad įvertinus bylos medžiagą yra pagrindo... 24. Pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino, ar atsakovo... 25. Teisėjų kolegija laiko pagrįstais apeliacinio skundų argumentus, kad... 26. Minėta, kad pagal LR CK 4.37 straipsnį savininkas turi teisę savo... 27. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, remdamasi kasacinio teismo formuojama... 28. Teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo... 29. Grąžinus bylą nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidos šiuo atveju... 30. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 31. Raseinių rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 9 d. sprendimą panaikinti ir... 32. Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.... 33. Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti bylos šalims....