Byla 3K-7-466/2008

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė), Dangutės Ambrasienės, Virgilijaus Grabinsko, Birutės Janavičiūtės, Gintaro Kryževičiaus, Zigmo Levickio (pranešėjas), Algio Norkūno,

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. R. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. R. ieškinį atsakovui V. R. dėl nekilnojamojo turto dalies atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir naudojimosi tvarkos nustatymo. Byloje trečiaisiais asmenimis be savarankiškų reikalavimų dalyvauja S. G. R., A. B.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Ieškovas prašė: 1) atidalyti du jam ir atsakovui bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančius daugiabučius gyvenamuosius namus ( - ), paskiriant kiekvieno nuosavybėn atitinkamus butus; 2) nustatyti naudojimosi namo pusrūsyje esančiais sandėliukais ir kitomis pagalbinėmis patalpomis tvarką pagal ieškovo pasiūlytą variantą; 3) nustatyti naudojimosi žemės sklypo dalimis tvarką pagal ieškovo pasiūlytą variantą.

6Ieškovas nurodė, kad su atsakovu bendrosios dalinės nuosavybės teise po 1/2 dalį valdo dalytiną nekilnojamąjį turtą, kuriuo naudojasi pagal notaro patvirtintos ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotos sutarties sąlygas. Šalių ginčas kilo dėl bendro turto valdymo, ginčo taikiai išspręsti nepavyksta, todėl, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.80 straipsnio 1, 2 dalių nuostatomis, yra pagrindas atidalyti turtą iš bendrosios dalinės nuosavybės, atsižvelgiant į tai, kaip šiuo metu realiai naudojamasi turtu.

7II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo, apeliacinės instancijos teismo nutarties esmė

8Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2007 m. lapkričio 26 d. sprendimu atmetė ieškovo ieškinį; priteisė iš ieškovo valstybei 21 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

9Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad, nors ieškovas ieškinį grindė aplinkybėmis, jog nesutaria su atsakovu dėl bendro turto valdymo, naudojimo ir disponavimo, iš tiesų į bylą nepateikė jokių rašytinių tai patvirtinančių įrodymų. Teismas konstatavo, kad šalys laikosi nustatytos naudojimosi tvarkos, įrodymų apie ginčus ir nesutarimus dėl šių aplinkybių byloje nepateikta. Į bylą pateiktas preliminariąsias sutartis, ieškovo ir atsakovo susirašinėjimą dėl ieškovui priklausančio nekilnojamojo turto dalies pardavimo atsakovui pirmumo teise, 2006 m. spalio 24 d. liudijimą Vilniaus miesto 28-ajame notaro biure teismas vertino kaip patvirtinančius aplinkybę, jog ieškovas siekia bet kokiais būdais išvengti jam priklausančios turto dalies pardavimo pirmenybės teise atsakovui. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas siekia atidalyti turto dalį dėl to, kad galėtų parduoti tretiesiems asmenims, o nurodytus atidalijimo motyvus laikė darančiais žalą visam nekilnojamojo turto objektui ir pažeidžiančiais atsakovo, turinčio pirmumo teisę pirkti iš ieškovo turto dalį, teises (CK 4.79 straipsnis). Netenkinęs pagrindinio ieškinio reikalavimo, teismas atmetė ir išvestinius.

10Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 16 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

11Teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovas, kaip bendraturtis, turi teisę atsidalyti (atskirti savo dalį) iš bendrosios dalinės nuosavybės su atsakovu ir kad jo motyvai šiam veiksmui atlikti nėra teisiškai reikšmingi, tačiau atidalijimas pagal ieškovo pareikštus reikalavimus negalimas, nes toks veiksmas neatitiktų atidalijimo iš bendrosios nuosavybės teisinio ir faktinio turinio, nes po jo liktų nemažai bendrų nekilnojamojo turto objektų, o tai reikštų bendrosios dalinės nuosavybės statuso išsaugojimą.

12III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

13Kasaciniu skundu ieškovas prašė panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui; priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas surašant ir paduodant kasacinį skundą. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:

141. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 4.80, 4.82 straipsnių normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (2003 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje J. K. ir kt. v. N. A., bylos Nr. 3K-3-1016/2003, 2005 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje A. M. v. A. U., T. G., bylos Nr. 3K-3-638/2005).

15Teismas aiškino CK 4.80 straipsnio 2 dalies normą turto padalijimui nustatydamas papildomą, įstatyme nenustatytą kriterijų, – tai, kad atidalijus turtą, bendrosios nuosavybės neturi likti. Teismas neatsižvelgė į esminę faktinę aplinkybę, kad dalijamą turtą sudaro gyvenamieji namai, susidedantys iš atskirų butų ir administracinių patalpų, todėl buvo būtina taikyti CK 4.82 straipsnio 1 dalį, kurioje nurodyta, kad butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė ir kita įranga. Sistemiškai aiškinant CK 4.80 ir 4.82 straipsnių normas, galima daryti išvadą, kad tuo atveju, kai dalijamą turtą sudaro atskiri butai ir kitos patalpos, bendraturčiams atsidalijus butus, bendrojoje dalinėje nuosavybėje gali likti bendrojo naudojimo patalpos, inžineriniai tinklai, bendros namo konstrukcijos ir pan.

162. Teismas nesvarstė jokių kompensavimo pinigais ar mišrių (dalies turto ir piniginės kompensacijos galimybės) variantų, nors, taikydamas CK 4.80 straipsnio 2 dalį, privalėjo tai svarstyti. Teismas, nusprendęs, kad daiktas negali būti padalytas be neproporcingos žalos jo paskirčiai, privalėjo tirti įrodymus ir aplinkybes, susijusias su kompensavimo pinigais galimybe. Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (2007 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje A. I. J. v. A. J., bylos Nr. 3K-3-459/2007). Teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 185 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles.

173. Ginčo objektai, sudarantys dalijamą turtą, Nekilnojamojo turto registre įregistruoti kaip pastatai – gyvenamieji namai, kurių tikslinė paskirtis yra dviejų butų pastatas ir trijų ir daugiau butų pastatas. Gyvenamieji daugiabučiai namai gali būti padalijami tik bendraturčiams priskiriant atskirus butus ir kitas patalpas, bendrąja daline nuosavybe išlaikant bendrojo naudojimo patalpas, pagrindines konstrukcijas, bendrojo naudojimo inžinerines konstrukcijas. Butai ir kitos patalpos taptų atsakovo asmenine nuosavybe, juos būtų galima suformuoti kaip atskirus kadastrinius vienetus. Vadovaujantis CK 4.82 straipsniu, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 705 ,,Dėl statybos techninio reglamento STR 2.02.01:2004 ,,Gyvenamieji pastatai“ patvirtinimo“, daugiabutis gyvenamasis namas negali būti padalijamas kitaip, kaip bendraturčiams priskiriant atskirus butus ar kitas atskiras patalpas, o bendrojo naudojimo patalpas paliekant bendrąja daline nuosavybe.

18IV. Atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

19Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašė kasacinį skundą atmesti, o apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:

201. Kasatorius neteisingai traktuoja CK 4.80 straipsnio 2 dalies nuostatą dėl daikto padalijimo natūra. Apeliacinės instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad, nustačius dalis pagal ieškovo pateiktą projektą ir patenkinus ieškovo prašymą atidalyti iš bendro turto tik dalį jiems priklausančios dalies bendrojoje dalinėje nuosavybėje, šalių gyvenamojo namo bendroji dalinė nuosavybė nebūtų nutraukta, nes liktų bendrojo naudojimo patalpos. Toks atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės institutą reglamentuojančių teisės normų aiškinimas atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką (2008 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje P. R. ir P. R. v. A. U., bylos Nr. 3K-3-359/2008; 2000 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-316/2000, Teismų praktika 14; 2007 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459/2007).

212. Kasatorius ne tik neteisingai traktuoja CK 4.80 straipsnio 2 dalį, bet ir labai susiaurina jos esmines nuostatas. Pagal CK 4.80 straipsnio 2 dalį bendraturčio teisė reikalauti atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinama bendru sutarimu, ir tiktai nesutarus dėl atidalijimo būdo, klausimą pagal bet kurio iš bendraturčio ieškinį sprendžia teismas. Jokių pasiūlymų ar bandymų taikiai spręsti turto padalijimo klausimą ieškovas nebuvo pateikęs. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodyta, kad bendraturčiai privalo išnaudoti visas galimybes, siekdami suderinti savo valią dėl bendro daikto (2007 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2008). Jeigu bendraturtis nori atidalyti savo dalį, siekdamas patenkinti tik savo interesus, teismas tokius veiksmus gali įvertinti kaip piktnaudžiavimą savo teise (2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje V. J. ir kt. v. S. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-780/2003).

223. Ieškovas nebendradarbiavo su bendraturčiu ir nesiekė taikaus sprendimo ir interesų suderinimo.

234. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad jo pasiūlytas turto padalijimo variantas yra priimtinausias. Tokių įrodymų ir negalėjo būti, nes ieškovo pasiūlytas turto padalijimo variantas buvo visiškai nepriimtinas.

245. Kasacinio skundo argumentai dėl CK 4.82 straipsnio taikymo ir nurodyta teismų praktika nesusiję su šioje civilinėje byloje keliamais klausimais.

256. Kasatorius nepagrįstai kaltina apeliacinės instancijos teismą, kad jis savo iniciatyva nesvarstė jokių kompensavimo variantų. Šioje civilinėje byloje ieškovas pasirinko atidalijimo būdą natūra ir kitų variantų nesiūlė, o atsakovo pasiūlytus variantus atmesdavo nenagrinėjęs. Todėl teismas savo iniciatyva neprivalėjo svarstyti kitų turto padalijimo būdų.

267. Kiti kasacinio skundo argumentai, nurodytas Aplinkos ministro įsakymas, teismų praktika (nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1016/2003, civilinėje byloje Nr. 3K-3-638/2005) nesusiję su šioje byloje keliamais klausimais.

27Teisėjų kolegija

konstatuoja:

28Vienas bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų yra CK 4.80 straipsnyje nustatytas atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės. Dėl tokiu būdu įgyvendinamos bendraturčio nuosavybės teisės ieškovas pareiškė reikalavimą, prašydamas daugiabučiuose namuose atidalyti jo dalį iš šalims nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų namų. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai netinkamai taikė CK 4.80 straipsnio teisės normas (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

29Dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės sampratos ir teismų praktikos

30Bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Jeigu dėl to nesutariama, tai kilęs ginčas išsprendžiamas teismo (CK 4.75 straipsnio 1 dalis). CK 4.80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės. Pareiškus tokį reikalavimą, teismas jį turi išspręsti.

31Esminis klausimas, kuris kyla teismų praktikoje, yra CK 4.80 straipsnyje nustatytos atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės sąvokos turinio nustatymas. CK 4.80 straipsnio prasme atidalijimas reiškia daikto teisinio režimo ir bendraturčio statuso pasikeitimus. Šiuo būdu įgyvendinus nuosavybės teises reiškia, kad atidalijamo bendraturčio atžvilgiu pasibaigia bendroji dalinė nuosavybė su kitu (kitais) bendraturčiais. Tuo atveju, kai atidalijamas vienas bendraturtis, o kiti bendraturčiai tarp savęs lieka neatidalyti, šie ir toliau būna likusios daikto bendrosios dalinės nuosavybės savininkai. Atidalijimu gali pasibaigti ir bendroji jungtinė nuosavybė (CK 4.90 straipsnis), tačiau šioje byloje tokio atidalijimo klausimo nekeliama ir jis nenagrinėjamas.

32CK 4.81 straipsnyje nustatytas ir kitas nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas. Tai – atitinkamų daiktų naudojimosi tvarkos nustatymas. Šiuo atveju tik nustatoma tvarka, pagal kurią bus naudojamasi nekilnojamojo daikto konkrečiomis dalimis, tam tikros nekilnojamojo daikto dalys gali būti bendraturčių naudojamos bendrai. Pagal tokį nuosavybės teisės įgyvendinimo būdą atskirų nuosavybės teisės objektų nesuformuojama ir bendroji dalinė nuosavybės teisė nenutraukiama. Taigi naudojimosi bendru nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymas ir atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės skiriasi savo turiniu ir teisiniais padariniais. Į tokį teisinį reglamentavimą būtina atsižvelgti sprendžiant bendraturčių ginčą, priklausomai nuo to, kokį reikalavimą bendraturtis pareiškė – dėl atidalijimo (CK 4.80 straipsnis) ar naudojimosi tvarkos nustatymo (4.81 straipsnis).

33Minėta, kad atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės reiškia bendrosios dalinės nuosavybė pasibaigimą. Šiuo atveju pasikeičia bendro daikto teisinis režimas – suformuojami atskiri nuosavybės teisės objektai, kurie valdomi ir naudojami bei jais disponuojama savarankiškai, bendroji dalinė nuosavybės teisė pasibaigia. Aiškinant 1964 m. CK 126 straipsnio (1994 m. gegužės 17 d. įstatymo Nr. I -459 redakcija) normas, buvo formuojama teismų praktika, kad tik visiškas turto dalies atidalijimas, t. y. nepaliekant bendrai naudojamų jo dalių, yra teisingas ir tinkamas bendraturčio aitdalijimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. V. v. I. Z., bylos Nr. 3K-7-316/2000; Teismų praktika 14). Analogiškai aiškinamos ir 2000 m. CK 4.80 straipsnio normos, reglamentuojančios atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės, pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M., H. M., E. M. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, R. R., bylos Nr. 3K-3-836/2002; 2003 m. sausio 15 d. nutartis G. Š. v. A. J., bylos Nr. 3K-3-93/2003; 2006 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. K. v. N. K., M. T., bylos Nr. 3K-3-536/2006; 2006 m. spalio 30 d. nutartis AB „Prospero polis“ v. UAB „Kauno gelžbetonis“, VĮ Registrų centro Kauno filialas, bylos Nr. 3K-3-473/2006; 2008 m. liepos 18 d. P. R., P. R. v. A. U. (A. U.) bylos Nr. 3K-3-359/2008 ir kt.). Tokią teismų praktiką, kai siekiama visiškai atidalyti bendraturtį iš bendrosios dalinės nuosavybės, Išplėstinė teisėjų kolegija pripažįsta teisinga, nes visiškas daikto atidalijimas yra prioritetą geriausiai užtikrinantis maksimalų įstatymų nustatytą bendraturčių nuosavybės teisių įgyvendinimą. Kartu pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog bendraturčiams priklausančių dalių iš bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimas nereiškia, jog tokiu atveju nebelieka jokių bendrojo naudojimo patalpų (lieka bendrosios konstrukcijos, bendroji inžinerinė įranga, kitos bendrojo naudojimo patalpos) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. A. U., T. G., bylos Nr. 3K-3-638/2005); fiziškai nedalūs ir būtini visiems atsidalijantiems bendraturčiams tam, kad galėtų naudotis pagal paskirtį atsidalyta nuosavybe, negali būti dalijami natūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. J. v. A. J., bylos Nr. 3K-3-459/2007).

34Dėl teisės reikalauti atidalyti dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės

35CK 4.80 straipsnio, reglamentuojančo atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės, 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas bendraturtis turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės. Taigi, šioje įstatymo nuostatoje reglamentuojama bendraturčio teisė reikalauti jį atidalyti. Kartu ši nuostata reiškia, kad atidalijimas turi būti natūra. Kokios sąlygos lemia atidalijimo galimybę natūra, šioje įstatymo nuostatoje nenustatyta. Tai nustatyta CK 4.80 straipsnio 2 dalies normoje.

36Taigi, CK 4.80 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Taigi, viena atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės sąlygų yra bendraturčių nesusitarimas dėl atidalijimo būdo. Šios įstatyme nustatytos sąlygos teismas negali aiškinti kaip reikalavimo įrodyti nesutarimą dėl bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimo. CK 4.75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrosios dalinės nuosavybės objektas valdomas, naudojamas ir disponuojamas bendraturčių sutarimu. Pagal šią įstatymo normą patys savininkai sprendžia, kaip įgyvendinti bendrąją dalinę nuosavybę. Tik tuo atveju, jeigu bendraturčiai nesutaria, kaip ji turi būti įgyvendinta, sprendžia teismas pagal bet kurio bendraturčio ieškinį. Šių įstatymo normų (CK 4.75 straipsnio 1 dalies ir 4.80 straipsnio 2 dalies) sisteminis aiškinimas reikštų, kad ieškinio pareiškimas patvirtina, jog bendraturčiai nesutaria dėl bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimo, todėl neturi būti reikalaujama įrodyti nesutarimą, o neįrodžius jo – atmesti ieškinį dėl atidalijimo. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad visi civilinių teisinių santykių dalyviai, įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, turi elgtis sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų ir įgyvendinti savo teises taip, kad be teisinio pagrindo nebūtų pažeidžiamos ar varžomos kitų asmenų teisės ar teisėti interesai (CK 1.5, 1.137 straipsniai). Remiantis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintu protingumo principu, spręsdamas ginčą teismas turi siekti, kad bendraturčiai išnaudotų visas galimybes derindami savo valią dėl atidalijimo. Tai reiškia, kad daikto atidalijimo būdu negali būti ginami tik vieno (grupės) ir nepaisoma kitų bendraturčių interesų. Jeigu atidalijimo prašantis bendraturtis (grupė) siekia patenkinti tik savo interesus, tokie veiksmai gali būti vertinami kaip piktnaudžiavimas teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. J., R. V. ir kt. v. S. B., Alytaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-780/2003). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra nurodęs, kad bendraturčiai, įgyvendindami savo teises, privalo išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto ir aktyviai ieškoti visiems bendraturčiams priimtino sprendimo būdo, taip pat ir vykstant ginčui teisme; optimalesniam atidalijimo variantui pasiekti būtinas bendraturčių kooperavimasis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje V. J., R. V. ir kt. v. S. B., Alytaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-780/2003; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. A. U., T. G., bylos Nr. 3K-3-638/2005). Vertinant tokią formuojamą teismų praktiką, kartu pažymėtina, kad kito bendraturčio nenoras, jog būtų įvykdytas atidalijimas, nereiškia, kad toks nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas negalimas. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog bendraturtis, siekdamas atidalyti jam tenkančią dalį, turi įrodyti, kad jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtiniausias ir kad kiti bendraturčiai turi teisę įstatymų nustatyta tvarka pateikti kitokius atidalijimo iš bendrosios nuosavybės variantus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje B. M. M., I. M. v. L. M. ir kt., Nr. 3K-3-485/2005).

37Atsakovas savo nesutikimą dėl ieškovo pareikšto atidalijimo būdo grindžia ir tuo, kad ieškovas pareikštu ieškiniu siekia nepaisyti CK 4.79 straipsnyje nustatytą bendraturčio pirmenybės teisę pirkti parduodamą dalį, o tokia teise atsakovas nori pasinaudoti. Aiškinant CK 4.79 įtvirtintą teisinį reglamentavimą, galima daryti išvadą, kad šio reglamentavimo vienas tikslų – sudaryti sąlygas, kad pasibaigtų bendroji nuosavybė. Jos pasibaigimas turi atitikti bendraturčių interesus ir nepažeisti jų nuosavybės teisių į daiktą. Apskritai bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimas susijęs su interesų derinimu, nuosavybės teisės ribojimais, bendraturčių ginčais, todėl vieno savininko buvimas gali optimaliau atitikti atidalijamų savininkų interesus – viena vertus gauti už parduodamą dalį pinigus, kita vertus sumažinti bendraturčių skaičių arba panaikinti bendrąją dalinę nuosavybę. Plačiau apie bendraturčio pirmenybės teisę pirkti parduodamą dalį pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje L. D. v. M. V. P., R. P., bylos Nr. 3K-7-133/2007; 2007 m. spalio 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. S. v. L. J., R. S., bylos Nr. 3K-7-273-2007). CK 4.79 straipsnio 1 dalyje nustatyta pirmenybės teisė pirkti kito bendraturčio dalį įgyvendinama tik tada, kai ši dalis yra parduodama. Tuo atveju, kai bendraturtis siekia atidalijimo, kito bendraturčio interesai negali būti ginami remiantis CK 4.79 straipsnyje įtvirtinta pirmumo teise pirkti parduodamą dalį. Įstatyme nustatyta bendraturčio teisė reikalauti jį atidalyti negali būti aiškinama ir taikoma siaurinamai. Suteikiant prioritetą bendraturčiui pirmenybės teisė pirkti atidalijamą dalį, gali būti paneigta įstatymo nustatyta kito bendraturčio teisė būti atidalytam, kartu paneigiant įstatyme nustatytą teisę būti ne bendraturčiu, bet atskiru savininku, suformuojant jam atskirą (atidalytą) daiktą, vadinamąjį „daiktą daikte“.

38

39Dėl dalies atidalijimo natūra

40Kita CK 4.80 straipsnio 2 dalies nuostata yra ta, kad pagal bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai. Teismas, spręsdamas atidalijimo klausimus, visų pirma turi atsižvelgti į įstatymo nuostatą, kad atidalijamam bendraturčiui daikto dalis būtų paskirta natūra. Sprendžiant dėl galimybės padalyti daiktą natūra, būtina atsižvelgti į CK 4.6 straipsnio normas apibrėžiančias daliuosius ir nedaliuosius daiktus. Pagal šį straipsnio 1 dalį daliaisiais daiktais laikomi daiktai, kurių, fiziškai juos padalijus, nepasikeičia tikslinė paskirtis ir kiekviena dalis gali būti kaip savarankiškas dalykas. Pagal CK 4.6 straipsnio 2 dalį nedaliaisiais daiktais laikomi daiktai, kurių, fiziškai juos padalijus, pasikeičia tikslinė paskirtis, ir dalieji pagal prigimtį daiktai, kuriuos nedaliaisiais pripažįsta įstatymai. Taigi daikto dalumą ar nedalumą lemia jo tikslinė paskirtis ir tai, ar, padalijus jį, ši paskirtis išlieka, pasikeičia ar išnyksta. Suprantama, kad pagal CK 4.6 straipsnio 2 dalį nedalusis daiktas taip pat yra toks, kurį nedaliuoju pripažįsta įstatymai.

41Tikslinę daikto paskirtį taip pat lemia tai, ar atidalijamas daiktas yra pagrindinis, kuris pagal CK 4.12 straipsnį gali būti savarankišku teisinių santykių objektu, ar antraeilis, kuris pagal CK 4.13 straipsnio 1 dalį yra tik su pagrindiniais daiktais egzistuojantis arba pagrindiniam daiktui priklausantis, arba kitaip su juo susijęs daiktas. Šis įstatyme nustatytas pagrindinio ir antraeilio daikto apibūdinimas turi reikšmės sprendžiant klausimus dėl bendraturčio atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, nes gali lemti CK 4.80 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai, taikymą. Atsižvelgdamas į pagrindinių ir antraeilių daiktų buvimą, teismas gali spręsti, ar padalijamam daiktui natūra padaroma neproporcinga žala jo paskirčiai.

42Sprendžiant, ar galima atidalyti daiktą natūra, taip pat turi reikšmės ir CK 4.15 straipsnis, kuriame nustatyta, kad esminės pagrindinio daikto dalimis laikomi daiktai, kurie įeina į pagrindinio daikto sudėtį ir su juo susiję taip neatskiriamai, kad be jų pagrindinis daiktas negalėtų būti naudojamas pagal paskirtį arba būtų pripažintas nevisaverčiu. Ši įstatymo norma reiškia, kad bendraturčio atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės atveju ta daikto dalis, kuri, nors ir įeina į pagrindinio daikto sudėtį, bet be šio daikto pagrindinis daiktas gali būti naudojamas pagal paskirtį ir išlieka visavertis, gali būti atskirtas nuo pagrindinio daikto ir toks atskyrimas gali būti pripažintas kaip proporcingos žalos padarymas atidalijamam daiktui.

43Pagal CK 4.14 straipsnio 1 dalį antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ir įstatymo nenustatyta kitaip. Ši nuostata leidžia sutartyje ar įstatyme nustatyti kitokį antraeilio daikto likimą negu pirmaeilio. Iš šios ir kitų pirmiau nurodytų įstatymo (CK 4.12-4.15 straipsnių) normų darytina išvada, kad daikto atidalijimo procese esminę reikšmę turi pagrindinis daiktas. Jeigu bendraturčiui jį galima atidalyti, o antraeilio daikto atidalijimas negalimas, bendraturčio pasirinktas pagrindinio daikto visiško atidalijimo būdas, tačiau kartu antraeiliui daiktui pasirenkant kitokį nuosavybės teisės įgyvendinimo būdą, pvz., naudojimosi tvarkos nustatymą, toks nuosavybės teisės įgyvendinimas savaime nesudaro kliūčių pagrindiniam daiktui atidalyti. Galimybė nustatyti skirtingą antraeilio daikto likimą, kitokį nei pagrindiniam daiktui, yra įtvirtinta ir CK 4.19 straipsnio 1 dalies normoje, kurioje nustatytas antraeilių daiktų, kaip pagrindinio daikto priklausinių, teisinis režimas. Sisteminis šių CK normų aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės atveju antraeilio daikto, esančio priklausiniu, teisinis režimas gali būti nustatytas kitoks, negu jį turės pagrindinis daiktas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 31 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje S. J. v. A. J., bylos Nr. 3K-3-459/2007, konstatuota, kad svarbu, jog dėl atidalijimo pagrindinis daiktas neprarastų savo pirminės paskirties, išskyrus atvejus, kai atidalijamas bendraturtis siekia naudoti atidalyto daikto dalį pagal kitokią paskirtį ir toks daikto paskirties keitimas galimas pagal galiojančius teisės aktus. Taigi, remiantis įstatymų nustatytu reglamentavimu ir formuojama teismų praktika, darytina išvada, kad tam tikrais atvejais pagrindinio daikto paskirties, sprendžiant jo atidalijimo klausimą, negali lemti antraeilis daiktas, net ir tada, jeigu jis yra priklausinys.

44Dėl žalos padarymo atidalijant iš bendrosios dalinės nuosavybės

45Minėta, kad sprendžiant daikto atidalijimą natūra neturi būti padaryta neproporcinga žala jo paskirčiai. Ši įstatymo formuluotė reiškia tai, kad daikto paskirčiai gali būti padaroma tam tikra žala. Jeigu atidalijant daiktą jo paskirčiai padaryta žala yra proporcinga, tai toks atidalijimas nepažeidžia CK 4.80 straipsnio 2 dalyje nustatyto reglamentavimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. J., R. V., O. Š. v. S. B., E. G., Alytaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-780/2003, konstatavo, kad, atidalijant daiktą, žalą galima laikyti neproporcinga tuo atveju, kai ji aiškiai neatitinka atidalijimu pasiektos naudos, pavyzdžiui, praktiškai nelieka daikto panaudojimo pagal paskirtį galimybės. Žalos padarymas yra pateisinamas, jei po tokio atidalijimo daiktą galima naudoti pagal paskirtį, nepažeidžiant įstatymo reikalavimų. Taigi, ar žala yra proporcinga ar ne, sprendžiama pagal tai, ar daikto paskirtis išlieka ar jos neišlieka. Ši paskirtis gali pasižymėti įvairiai, pavyzdžiui, daikto techninės būklės esminiu pablogėjimu, meninės vertės esminiu sumažėjimu ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. M. M., I. M. v. L. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-485/2005). Atidalijimu turi būti užtikrintas tokio turto naudojimo racionalumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. K. v. V. M., G. M., bylos Nr. 3K-3-166/2007). Kiekvienu atveju, ar padaryta žala yra proporcinga daikto paskirčiai, teismas sprendžia nagrinėdamas bylą dėl daikto atidalijimo.

46Dėl piniginės kompensacijos atidalijant iš bendrosios dalinės nuosavybės

47Daikto nedalumas fizine prasme nereiškia, kad bendraturtis negali būti atidalijamas. CK 4.80 straipsnio 2 dalies normoje yra nuostata, kad kai daikto atidalijimas natūra be neproporcingos žalos jo paskirčiai neįmanomas, vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Ši nuostata yra bendrojo daikto atidalijimo reikalavimo išimtis – visų pirma turi būti sprendžiamas jo atidalijimo natūra galimumas, net padarant atitinkamą (proporcingą) žalą daikto paskirčiai. Tik nesant galimybės atidalyti daikto natūra arba atidalijant natūra daiktą bus padaryta neproporcinga žala jo paskirčiai, atidalijamajam ar kitiems bendraturčiams gali būti priteista kompensacija pinigais. Tokia kompensacija reikš bendraturčio atidalijimą su sąlyga, kad piniginė kompensacija atitiks tikrąją atidalijamos dalies vertę. Paprastai ji yra teisinga, jeigu atitinka daikto rinkos kainą. Teismas, kiekvienu konkrečiu atveju įvertinęs kiekvieno iš atidalijamų bendraturčių poreikį dalijamam daiktui, galimybę įsigyti kitą tokį daiktą, išmokėti kompensaciją kitiems atidalijamiems bendraturčiams, kitas reikšmingas aplinkybes, turi spręsti, kuriam iš bendraturčių būtų teisinga priteisti kompensaciją pinigais. Įstatymų nedraudžiama ir mišraus atidalijimo būdo, todėl tais atvejais, kai įmanoma padalyti daiktą be neproporcingos žalos jo paskirčiai, tačiau toks padalijimas neatitinka bendraturčių dalių bendrojoje dalinėje nuosavybėje, taip pat galimas atidalijimas natūra, teisingai kompensuojant pinigais už atidalijamam bendraturčiui natūra tenkančią didesnę daikto dalį.

48Dėl daugiabučių namų atidalijimo

49Palyginus žodine ir logine prasme 2000 m. CK 4.80 straipsnio 1 ir 2 dalių ir 1964 m. CK 126 straipsnio 1 ir 2 dalių (1994 m. gegužės 17 d. įstatymo Nr. I-459 redakcija) normas, galima daryti išvadą, kad jų esmė yra ta pati – atidalyti bendraturčius iš bendrosios dalinės nuosavybės taip, kad ši būtų pakeista kita privačios nuosavybės teisės rūšimi. Tačiau esminis šiose normose nustatytas reglamentavimo skirtumas, sprendžiant dėl butų atidalijimo, atsirado dėl reglamentavimo, įtvirtinto CK 4.82 straipsnyje. Šios normos įtraukimas į 2000 m. CK reiškia tam tikrą ypatumą atidalijant butus daugiabučiame name, t. y. turinčiame tris ir daugiau butų (Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 2 dalis). Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 5 dalį bendrojo naudojimo objektai – bendrosios konstrukcijos, bendroji inžinerinė įranga, bendrojo naudojimo patalpos yra bendroji dalinė daugiabučio namo savininkų nuosavybė, jei jos nuosavybės teise nepriklauso atskiriems patalpų savininkams ar tretiesiems asmenims. Analogiška šių objektų nuosavybės teisė įtvirtinta ir CK 4.82 straipsnyje, kurio 1 dalyje nustatyta, kad butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendrojo naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga. Toks reglamentavimas reiškia, kad daugiabučiame name butas yra atskiras nuosavybės teisės objektas, tačiau tokio buto savininkas yra bendraturtis su kitais butų savininkais namo objektams, kurie yra neišvengiami norint butą naudoti pagal paskirtį.

50Nagrinėjamo ginčo atveju yra tam tikra šalių specifika, taip pat daugiabučių namų butų savininkų teisinės padėties skirtumas – šalių nuosavybės teisės įregistruotos į namus, bet ne į atskirus butus. Tačiau tiek daugiabučiuose, tiek ginčo šalims nuosavybės teise priklausančiuose namuose butai yra pagrindiniai daiktai, turintys tokią pačią paskirtį: jie yra pritaikyti gyventi. Teismai konstatavo, kad ieškovas siekia atidalyti daiktus, paskiriant kiekvienam atitinkamus butus, paliekant naudojimosi tvarką kai kuriomis pagalbinėmis patalpomis. Ieškovas tokio atidalijimo būtinumą grindžia 1994 m. birželio 24 d. šalių sudaryta ir notariškai patvirtinta sutartimi, kuria nustatyta naudojimosi tvarka atskirais butais ir kitomis patalpomis.

51Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs įrodymus, padarė išvadą, kad, atidalijus butus pagal ieškovo pateiktą pasiūlymą ir patenkinus ieškovų prašymą atidalyti iš bendro turto butais tik dalį jiems priklausančios dalies bendrojoje dalinėje nuosavybėje, šalių gyvenamojo namo bendroji dalinė nuosavybė nebūtų nutraukta, nes liktų bendrojo naudojimo objektų – rūsių, laiptinių ir pan., būtų nesprendžiami šiluminio mazgo, vandentiekio tinklų atskyrimo ir kiti klausimai. Šie apeliacinės instancijos teismo motyvai reiškia, kad teismas nesvarstė, ar namo atidalijimas butais, o kai kurių bendrojo naudojimo objektų bei įrenginių neatidalijimas padarys neproporcingą žalą butams, kurių paskirtis yra žmonių gyvenimas juose. Namo dalumo butais nepaneigė ir atsakovas. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, iš esmės apsiribojo tik tuo, kad ieškovas nepateikė rašytinių įrodymų, kad šalių nesutarimai kyla dėl bendrosios dalinės nuosavybės įgyvendinimo, taip pat tuo, kad atidalijimu bus paneigta atsakovo pirmumo teisės pirkti parduodamą dalį, o vieno nekilnojamojo objekto sutelkimas vieno asmens nuosavybėn turės didesnę vertę. Šie teismo argumentai neatitinka CK 4.80 straipsnyje nustatyto reglamentavimo. Taigi šis teismas faktiškai neaiškino atidalijimo galimybės, todėl neatskleidė bylos esmės. Šis proceso pažeidimas yra esminis ir jis negali būti pašalintas apeliacinės instancijos teisme, todėl remiantis CPK 360 straipsniu byla perduotina iš naujo nagrinėti Vilniaus miesto 3-iajam apylinkės teismui.

52Remdamasis išdėstytais motyvais kasacinis teismas konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai materialiąsias teisės normas, reglamentuojančias bendraturčio teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, taikė netinkamai, todėl jų priimti sprendimai naikintini.

53Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 ir 362 straipsniais,

Nutarė

54

55Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. nutartį ir Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 26 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus miesto 3-iajam apylinkės teismui.

56Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.