Byla e2-789-186/2017
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Žironas,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovės UAB „NFQ Technologies“ ir atsakovės UAB „ZZZ.LT“ atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 15 d. nutarties, kuria civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „NFQ Technologies“ ieškinį atsakovei UAB „ZZZ.LT“ dėl skolos priteisimo, dalinai tenkintas ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė pateikė ieškinį Lietuvos arbitražo teismui, kuriuo prašo: priteisti iš atsakovės 87 120,00 Eur skolos, 4321,16 Eur delspinigių, 7,64 proc. dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
  2. Ieškovė Vilniaus apygardos teismo prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones - atsakovės turto ir/ar piniginių lėšų ir turtinių teisių areštą 91 510,92 Eur sumai. Ieškovė nurodė, kad atsakovės turtinė padėtis yra sunki, prašoma priteisti suma yra didelė, todėl yra būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
  1. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. vasario 15 d. nutartimi nusprendė tenkinti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iš dalies - areštuoti atsakovei UAB „ZZZ.LT“ nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą neviršijant 91 510,92 Eur sumos, uždraudžiant jį parduoti, įkeisti ar kitais būdais perleisti kitiems asmenims.
  2. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad šiuo atveju arbitražui pateikto ieškinio suma yra 91 510,92 Eur, o iš atsakovės balanso matyti, jog 2015 m. ji turto turėjo už 42 481 Eur, todėl laikytina, kad ieškinio suma atsakovei yra didelė. Taigi, yra didelė tikimybė, kad atsakovė, siekdamas išvengti ieškovei palankaus arbitražo sprendimo įvykdymo, gali bandyti slėpti arba perleisti savo turtą kitiems asmenims, todėl yra reali grėsmė, jog arbitražui priėmus ieškovei palankų sprendimą, jo įvykdymas gali būti apsunkintas ar pasidaryti neįmanomas.
  1. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
  1. Ieškovė UAB „NFQ Technologies“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 15 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės 2017 m. vasario 3 d. prašymą tenkinti visiškai.
  2. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Atsakovė neturi jokio turto, ką patvirtina antstolio, vykdžiusio 2016 m. lapkričio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-6387-262/2016, sudarytas turto aprašas, iš kurio matyti, kad jokio areštuotino turto, išskyrus lėšas sąskaitose, atsakovė neturi. Pirmosios instancijos teismo sprendimas taikyti areštą turtui, kurio faktiškai nėra, niekaip neapsaugo ieškovės interesų. Šiai dienai joks atsakovės turtas nėra areštuotas, nes jo paprasčiausiai nėra.
    2. Teismas, neatsižvelgęs į konstatuotą galimą atsakovės nesąžiningumą, neteisingai atmetė ieškovės prašymą areštuoti atsakovei priklausančias bankuose, banko, kitose kredito įstaigose, tarptautinėse mokėjimų sistemose Paysera, Webmoney, Payza ir kt. sąskaitose esančias pinigines lėšas, taip pat turtines teises, esančias pas atsakovę arba trečiuosius asmenis, tokį savo sprendimą motyvuodamas tuo, kad atsakovei turi būti palikta galimybė atsiskaityti su tiekėjais.
    3. Atsakovei pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės - areštas išimtinai kilnojamam ir nekilnojamam turtui, yra parinktos netinkamai, kadangi neužtikrina ieškovės interesų net minimaliai, tuo tarpu atsakovei suteikia perdėtą pranašumą. Taip akivaizdžiai pažeidžiami ekonomiškumo, proporcingumo ir teisingumo principai.
    4. Teismų praktikoje, siekiant išlaikyti šalių interesų pusiausvyrą ir nepažeisti ekonomiškumo bei teisingumo principų, paprastai taikoma tokia turto arešto tvarka: visų pirma areštuoti nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą neviršijant ieškinio sumos, o to turto nesant ar jo nepakankant, areštuoti trūkstamai sumai pinigines lėšas bei turtines teises, priklausančias atsakovui ir esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant jomis disponuoti, tačiau leidžiant atsiskaityti su ieškovu, taip pat leidžiant mokėti mokesčius valstybei, socialinio draudimo įmokas, atlyginimus darbuotojams bei kitas įmokas, teismo pripažintas būtinomis.
    5. Pirmosios instancijos teismas net minimaliai neanalizavo būtinumo atsakovei atsiskaityti su tam tikrais tiekėjais, o iš karto padarė išvadą, jog areštas atsakovės piniginėms lėšoms neturi būti taikomas, tokiu būdu leisdamas atsakovei daryti ne tik besąlygiškai būtinus mokėjimus, bet ir laisvai, savo nuožiūra, disponuoti visu savo turimu turtu, be jokių apribojimų ir suvaržymų.
  3. Atsiliepimu į ieškovės atskirąjį skundą atsakovė UAB „ZZZ.LT“ prašo atskirąjį skundą atmesti.
  4. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
    1. Ieškovė įrodinėja tariamai nuostolingą atsakovės veiklą remdamasi 2015 m. atsakovės pelno (nuostolių) ataskaitos kopija. 2015 m. atsakovė dar nebuvo pradėjusi vykdyti aktyvios pardavimų veiklos, prekyba maistu internetu buvo pradėta vykdyti tik 2016 m. gegužės mėnesį, dėl to visiškai natūralu, kad veiklos nepradėjusi ir jai besirengianti bendrovė dar negalėjo gauti pelno.
    2. Ieškovė nepateikė įrodymų ir nenurodė reikšmingų aplinkybių, kurios lemtų esamą ar būsimą atsakovės nesąžiningumą. Atsakovė neturi skolų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, neturi jokių įsiskolinimų nei tiekėjams, nei savo darbuotojams, nei valstybinėms institucijoms. Atskirai atkreiptinas dėmesys į faktą, kad atsakovės darbuotojų skaičius nuo 2016 m. lapkričio 8 d. išaugo beveik dvigubai (nuo 38 iki 58). Atsakovė daugiau nei per tris mėnesius (t. y. nuo to momento, kai ieškovė kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovei) neslėpė savo turto, neįgijo daugiau skolų ir jos vykdoma veikla sėkmingai plečiasi, ji neatliko jokių veiksmų, kurie leistų pagrįstai tikėtis, kad atsakovė slėps savo turtą ar vengs teismo sprendimo įvykdymo, dėl to ieškovė neįrodė, kad kyla reali grėsmė, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ieškovės ieškinio vykdymas galėtų kaip nors pasunkėti.
    3. Atsakovė neturi pareigos atsiskaityti su ieškove už paslaugas, kurios apskritai nebuvo teiktos, nors ieškovė reikalauja priteisti jos naudai paslaugų kainą beveik už keturis mėnesius, kai tris iš jų ieškovė jokių paslaugų atsakovei neteikė, liepos mėnesį teiktų paslaugų rezultatu atsakovė negalėjo pasinaudoti. Todėl atsakovės nesutikimas su ieškovės nepagrįstu ieškiniu negali būti laikomas nesąžiningu atsakovės elgesiu.
    4. Didelė ieškinio suma nesudaro prielaidų taikyti laikinąsias apsaugos priemones, be to ieškovė neįrodė, kad kyla kokia nors grėsmė ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui.
    5. Nustatytoje teismų praktikoje yra vertinama, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, jeigu joms taikyti yra pagrįstas pagrindas, tačiau šiuo atveju ieškovė apskritai nepagrindė būtinybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Bet koks atsakovės veiklos suvaržymas savaime apsunkina ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymą, nes tik nesuvaržyta atsakovės veikla užtikrina jos visišką mokumą ir sugebėjimą įvykdyti ieškovei naudingą teismo sprendimą.
    6. Atsakovės vykdomai veiklai esminę reikšmę turi atsiskaitymas su tiekėjais, nes be jų atsakovės veikla būtų visiškai paralyžiuota – atsakovė negalėtų vartotojams pateikti jokių prekių. Dėl to, tik išsamiai susipažinęs su atsakovės vykdomos veiklos specifika, teismas galėjo prieiti išvadą, kad areštas atsakovės piniginėms lėšoms negali būti taikomas, nes tai sužlugdytų jo veiklą. Todėl piniginių lėšų areštas neturi būti taikomas, kad negali būti taikomos ir jokios kitos laikinosios apsaugos priemonės, varžančios atsakovės veiklą ir kenkiančios jos reputacijai.
  5. Atsakovė UAB „ZZZ.LT“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 15 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti.
    1. Atsakovė sutartį su ieškove nutraukė, kai atsakovei pasidarė aišku, kad ieškovė nėra pajėgi tinkamai vykdyti sutartinius įsipareigojimus. Ieškovė faktiškai neteikė paslaugų atsakovei nuo 2016 m. liepos mėnesio pabaigos, nors sutartis tariamai buvo vykdyta iki 2016 m. liepos mėnesio pabaigos. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė neteikė atsakovei paslaugų nuo 2016 m. liepos mėnesio pabaigos, ieškinys yra akivaizdžiai netenkintinas.
    2. Faktą, kad ieškovė tikėtinai nepagrindė ieškinio reikalavimų taip pat parodo ir tai, kad pagal sutarties 3.3 punktą paslaugos yra suteiktos tik tada, kai paslaugos yra faktiškai atliktos ir klientui (atsakovei) pateiktas perdavimo–priėmimo aktas, paslaugų teikimo ataskaita ar kitas dokumentas. Ieškovė paslaugas teikė su trūkumais, paslaugų rezultatu atsakovė niekada negalėjo pasinaudoti ir atsakovei joks dokumentas, liudijantis konkrečias suteiktas paslaugas, nebuvo perduotas ir/ar pasirašytas.
    3. Klaidingas pirmosios instancijos teismo argumentas, kad šioje byloje didelė ieškinio suma sudaro prielaidas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Didele ieškinio suma ieškovė sąmoningai siekia pakenkti atsakovės dalykinei reputacijai ir sukelti jai nuostolių pritaikius laikinąsias apsaugos priemones. Dėl jau minėtų priežasčių reikalavimas priteisti be pagrindo didelę ieškinio sumą yra nepagrįstas.
    4. Pirmosios instancijos teismas nusižengė teismų praktikoje įtvirtintoms taisyklėms, kad didelė suma savaime nesudaro pagrindo byloje automatiškai taikyti turto areštą, kaip procesinio pobūdžio apsaugos priemonę bei, kad vien didelė ieškinio suma nesudaro pagrindo teigti, jog ieškovei palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju, atsakovė vengs jo įvykdymo.
    5. Ieškovė neįrodė atsakovės nesąžiningumo. Atsakovė neturi jokių skolų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, neturi jokių įsiskolinimų nei tiekėjams, nei savo darbuotojams, nei valstybinėms institucijoms. Atsakovės darbuotojų skaičius auga, per daugiau nei tris mėnesius (t. y. nuo to momento, kai ieškovė kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu atsakovei), neslėpė savo turto, neįgijo daugiau skolų ir jos vykdoma veikla sėkmingai plečiasi, ji neatliko jokių veiksmų, kurie leistų pagrįstai tikėtis, kad atsakovė slėps savo turtą ar vengs teismo sprendimo įvykdymo, dėl to ieškovė neįrodė, kad kyla reali grėsmė, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ieškovės ieškinio vykdymas galėtų kaip nors pasunkėti.
    6. Ieškovė, pažeisdama sudarytą arbitražinį susitarimą, 2016 m. spalio 31 d. jau buvo kreipusis į Vilniaus apygardos teismą su tokiu pat ieškiniu, kokį 2017 m. sausio 31 d. pateikė Lietuvos arbitražo teismui. Ieškovė sąmoningai pirma nesikreipė į Lietuvos arbitražo teismą su ieškiniu siekdamas pakenkti atsakovės dalykinei reputacijai ir sukelti jai nuostolių, o kad šių tikslų pasiektų ieškovė nesąžiningai pasinaudojo ir toliau naudojasi laikinųjų apsaugos priemonių institutu.
    7. Pirmosios instancijos teismo priimta nutartis nemotyvuota, priimta pažeidžiant atsakovės teisę teikti paaiškinimus ir būti išklausytai, galimai priimta turint išankstinę nuomonę byloje, todėl turėtų būti panaikinta, o klausimas išspręstas iš esmės atmetant ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
  6. Atsiliepimu į atsakovės atskirąjį skundą ieškovė UAB „NFQ Technologies“ prašo atsakovės atskirąjį skundą atmesti ir tenkinti ieškovės 2017m. vasario 22 d. atskirąjį skundą.
  7. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismui pateikto ieškovės ieškinio suma yra visiškai pagrista, kadangi ji apskaičiuota remiantis tarp šalių sudarytos sutarties pagrindu. Ta pati sutartis numato ir jos nutraukimo pagrindus bei terminus, kurie atsakovei buvo puikiai žinomi, tačiau jais nebuvo vadovaujamasi. Atsižvelgiant į tai, ieškinio reikalavimai yra pagrįsti, o atsakovės argumentai dėl ieškinio pagrįstumo atmestini.
    2. Ieškovei palankaus sprendimo atveju, atsakovė gali tapti nemokia ir atsidurti ties bankroto riba, kadangi vien tik ieškovės reikalavimo suma yra dvigubai didesnė už atsakovės turimo turto vertę. Visos šios nurodomos aplinkybes jau pačios savaime leidžia spręsti apie arbitražo teismo sprendimo neįvykdymo riziką ieškinio patenkinimo atveju.
    3. Atsakovės paaiškinimai apie tariamai stabilią finansinę padėtį atmestini, nes ji klaidina teismą, o aplinkybės, jog jos finansinė padėtis nėra bloga ar pozicija, jog tikėtinai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas nepasunkės nepritaikius papildomų laikinųjų apsaugos priemonių pagal ieškovės prašymą, neatitinka tikrovės.
  8. Ieškovė 2017 m. balandžio 27 d. pateikė teismui prašymą prijungti prie bylos naujus įrodymus, kurie patvirtina, jog atsakovė turi naują kreditorę UAB „Klaipėdos viešbutis“, kuriai pagal taikos sutartį, patvirtintą Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartimi, yra įsipareigojusi grąžinti 400 000,00 Eur dydžio sumą. Šį prašymą apeliacinės instancijos teismas tenkino ir suteikė atsakovei galimybę iki 2017 m. gegužės 16 d. pateikti atsiliepimą dėl naujai pateiktų įrodymų ir jais grindžiamų faktų.
  9. Atsiliepimo per nurodytą terminą atsakovė nepateikė.
  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 320 str., 338 str.). Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos minėtos ribos ir kurių neperžengus būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės bei teisėti interesai, viešasis interesas apeliacinės instancijos teismas šioje byloje nenustatė (CPK 329 str. 2 d., 320 str. 2 d., 338 str.). Atskirieji skundai nagrinėjami neperžengiant j7 ribų.

4Dėl tikėtino ieškinio pagrįstumo

  1. Atsakovės teigimu, ginčo atveju neegzistuoja laikinųjų apsaugos priemonių taikymui nustatytas pagrindas, t. y. ieškovės ieškinys nėra tikėtinai pagrįstas. Jos teigimu, ieškovė faktiškai neteikė paslaugų atsakovei nuo 2016 m. liepos mėnesio pabaigos, nors sutartis tariamai buvo vykdyta iki 2016 m. liepos mėnesio pabaigos, taip pat su atsakove nebuvo pasirašytas ar perduotas joks dokumentas, liudijantis konkrečias suteiktas paslaugas, nors tai buvo numatyta pagal tarp šalių pasirašytą sutartį.
  2. CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog nustačius, kad ieškinys yra tikėtinai pagrįstas (lot. prima facie), yra sprendžiama dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio, kurį nulemia realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas.
  3. Vadinasi, teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma, turi preliminariai įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovei palankus teismo sprendimas. Teismui atlikus ieškovės pareikštų reikalavimų bei pateiktų įrodymų preliminarų vertinimą ir nusprendus, kad ieškovei palankus teismo sprendimas tikėtinai galės būti priimtas, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas atsakovės atžvilgiu būtų galimas.
  4. Pažymėtina, kad preliminarus ieškinio pagrįstumas laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo kontekste skiriasi nuo ieškinio pagrįstumo įvertinimo, kai šis klausimas yra išsprendžiamas CPK nustatyta tvarka, įgyvendinus visas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo procedūras.
  5. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys yra priimtas ir nagrinėjamas Lietuvos arbitražo teisme, buvo priimtas nagrinėti Vilniaus apygardos teisme, o kiekviena šalis turi argumentuotą poziciją, kurią yra pagrindusios jų nuomonę patvirtinančiais įrodymais, darytina išvada, kad nėra pagrindo spręsti, jog ieškovės ieškinys nėra tikėtinai pagrįstas.
  6. Taigi, esant aktualiai pirminei laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtinai sąlygai, įtvirtintai CPK 144 straipsnio 1 dalyje, t.y. teismui sprendimu nustačius, kad ieškovės ieškinys yra tikėtinai pagrįstas, ši būtinoji sąlyga taikyti laikinąsias apsaugos priemones šioje civilinėje byloje egzistuoja.

5Dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui

  1. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas yra garantuoti būsimo procesinio teismo sprendimo byloje realų ir tinkamą įvykdymą bei užtikrinti jo privalomumą (CPK 18 str.). Tokių priemonių taikymo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas galėtų pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, nes pats savaime teismo sprendimas, kuriuo būtų tik patvirtinamas ieškinio reikalavimų pagrįstumas, dar nereiškia tinkamo šalies pažeistų teisių ir teisėtų interesų apgynimo teismo tvarka, jeigu šis sprendimas nėra realiai įvykdomas. Todėl konstatavus, kad egzistuoja tikėtino ieškinio pagrįstumo sąlyga, taip pat turi būti įvertintas ir grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui (ne)buvimas.
  2. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, įvertino, kad iš atsakovės balanso matyti, jog 2015 m. ji turto turėjo už 42 481 Eur, todėl laikytina, kad ginčo suma atsakovei yra didelė ir egzistuoja grėsmė galimai ieškovei palankaus arbitražo teismo sprendimo įvykdymui.
  3. Atsakovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo argumentu, teigia, kad šioje byloje didelė ieškinio suma nesudaro prielaidų taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Didele ieškinio suma ieškovė sąmoningai siekia pakenkti atsakovės dalykinei reputacijai ir sukelti jai nuostolių pritaikius laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovės teigimu, pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos, kad didelė ieškinio suma savaime nesudaro pagrindo byloje automatiškai taikyti turto areštą, kaip procesinio pobūdžio apsaugos priemonę, bei, kad vien didelė ieškinio suma nesudaro pagrindo teigti, jog ieškovei palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju, atsakovė vengs jo įvykdymo.
  4. Pagal aktualiausią Lietuvos apeliacinio teismo laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktiką, nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, vien ši aplinkybė negali būti vertinama kaip pagrindas taikyti ar netaikyti laikinąsias apsaugos priemones; laikinųjų apsaugos priemonių taikymas savaime nesukuria materialinių vertybių, o tik padeda išsaugoti atsakovo turtą iki ginčo išsprendimo iš esmės; vien didelė ieškinio suma pati savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Todėl laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, kad atsakovas ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip apsunkinti galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje 2-28-407/2016).
  5. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pirmosios instancijos teismo nutartį, nustatė, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino situaciją, jog egzistuoja CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, tačiau suabsoliutino didelės ieškinio sumos faktą ir nepakankamai atskleidė kitas bylos aplinkybes.
  6. Ieškovė 2017 m. balandžio 26 d. pateikė prašymą dėl naujų įrodymų prijungimo. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl naujai pateiktų įrodymų prijungimo ir jų vertinimo kartu su kita bylos medžiaga, nustatė, kad šie teikiami įrodymai gali būti reikšmingi, kadangi patvirtina, jog atsakovė turi naują kreditorę UAB „Klaipėdos viešbutis“. Pagal taikos sutartį, patvirtintą Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartimi, atsakovė yra įsipareigojusi grąžinti 400 000 Eur dydžio skolą UAB „Klaipėdos viešbutis“ iki 2017 m. gruodžio 31 d. Atsižvelgęs į tai, apeliacinės instancijos teismas 2017 m. gegužės 4 d. nutartimi prie bylos prijungė naujai pateiktus įrodymus.
  7. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs naujai pateiktus įrodymus, nustatė, kad atsakovė yra skolinga UAB „Klaipėdos viešbutis“ 400 000 Eur sumą ir ši skola yra patvirtinta jau įsiteisėjusia 2017 m. kovo 2 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutartimi. Minėta skola yra kilusi dėl to, kad atsakovė nuo 2016 m. birželio 14 d. iki 2016 m. liepos 29 netinkamai vykdė tarp jos ir UAB „Klaipėdos viešbutis“ sudarytą paslaugų teikimo sutartį.
  8. Atsižvelgiant į tai, kritiškai vertintini atsakovės teiginiai, kad ieškovė neįrodė, kad kyla reali grėsmė, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ieškovės ieškinio vykdymas galėtų kaip nors pasunkėti. Vien faktas, kad atsakovė žinojo apie didelės skolos egzistavimą, nes pati ją patvirtino taikos sutartimi, ir pirmosios instancijos teismui nurodė, kad atsakovė neturi jokių skolų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, įsiskolinimų tiekėjams, darbuotojams ar valstybinėms institucijoms, nepasisakydama apie skolas pagal kitas prievoles, sudaro pagrindą abejoti atsakovės sąžiningumu ir galimai palankaus ieškovei arbitražo teismo sprendimo įvykdymu jei atsakovės atžvilgiu nebus pritaikytos papildomos laikinosios apsaugos priemonės.
  9. Pirmosios instancijos teismas neturėjo duomenų apie tokio dydžio atsakovės skolą, nes pati atsakovė apie šią skolą neužsiminė ir ją nuslėpė. Atsakovės skola UAB „Klaipėdos viešbutis“, kaip minėta, kilus dėl atsakovės veiklos nuo 2016 m. birželio 14 d. iki 2016 m. liepos 29. Taikos sutartis tarp atsakovės ir UAB „Klaipėdos viešbutis“ buvo patvirtinta Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutartimi, priimta 2017 m. kovo 2 d., t.y. po skundžiamos nutarties šioje byloje. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo šios skolos įvertinti ir buvo suklaidintas atsakovės dėl šios skolos egzistavimo.
  10. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė turi naują kreditorę, kuriai įsipareigojo sumokėti 400 000 Eur dydžio baudą, darytina išvada, kad egzistuoja grėsmė, jog priėmus galimai ieškovei palankų arbitražo teismo sprendimą jo įgyvendinimas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs naujai paaiškėjusias aplinkybes, daro išvadą, kad atsakovei pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės kilnojamojo ir nekilnojamojo turto neviršijant 91 510,92 Eur sumos, uždraudžiant jį parduoti, įkeisti ar kitais būdais perleisti kitiems asmenims areštas nėra pakankamos.
  11. Apeliacinės instancijos teismas, įvertino ir tai, kad atsakovė vykdo veiklą, kuri reikalauja piniginių lėšų, tačiau iš atsakovės balanso matyti, jog 2015 m. ji turto turėjo už 42 481 Eur. Pagal sudarytą ir įsiteisėjusia teismo nutartimi patvirtintą taikos sutartį atsakovė kiekvieną mėnesį iki 2017 m. gruodžio 31 d. privalo perduoti UAB „Klaipėdos viešbutis“ po 50 000 Eur, t.y. daugiau nei atsakovė 2015 m. turėjo lėšų. Apeliacinės instancijos teismas atmeta atsakovės argumentus, kad piniginių lėšų areštas yra perteklinė priemonė apsaugoti ieškovės ieškinio patenkinimą, nes, kaip matyti iš bylos duomenų, atsakovė neturi kilnojamųjų ar nekilnojamųjų daiktų, o pinigines lėšas yra įsipareigojusi perdavinėti UAB „Klaipėdos viešbutis“ ypač didelėmis sumomis.
  12. Įvertinęs bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad egzistuoja realus pagrindas taikyti atsakovės atžvilgiu papildomas laikinąsias apsaugos priemones – iki arbitražo teismo sprendimo įsiteisėjimo areštuoti ne tik atsakovei priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o taip pat ir kitose kredito įstaigose, tarptautinėse mokėjimų sistemose Paysera, Webmoney, Payza ir kt. sąskaitose esančias ir kitas pinigines lėšas, taip pat turtines teises, esančias pas atsakovę arba trečiuosius asmenis 91 510,92 Eur sumai.
  13. Remdamasis išdėstytais motyvais apeliacinės instancijos teismas nusprendžia tenkinti ieškovės atskirojo skundo reikalavimą dėl papildomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, o atsakovės atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. vasario 15 d. nutarties atmesti.

6Dėl kitų atskirojo skundo argumentų

  1. Kiti atskirųjų skundų motyvai neturi esminės teisinės reikšmės tinkamam klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išnagrinėjimui, todėl teismas dėl jų atskirai nepasisako. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą (nutartį) nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą ar apeliacinės instancijos teismui išsamiai pakartoti pirmosios instancijos teismo argumentus, kuriems jis pritaria. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-52/2011).

7Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

Nutarė

8Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nutartį pakeisti.

9Paliekant galioti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones nurodyti, kad nesant ar nepakankant atsakovei UAB „ZZZ.LT“ priklausančio nekilnojamojo ar kilnojamojo turto, iki arbitražo teismo sprendimo įsiteisėjimo areštuojamos UAB „ZZZ.LT“ priklausančios, bankuose, kitose kredito įstaigose, tarptautinėse mokėjimų sistemose Paysera, Webmoney, Payza ir kt. sąskaitose esančios ir kitos pinigines lėšos, taip pat turtinės teisės, esančios pas atsakovę arba trečiuosius asmenis 91 510,92 Eur sumai.

10Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.

11Nutarties kopiją siųsti Turto arešto aktų registro tvarkytojui.

Proceso dalyviai
Ryšiai