Byla A-132-492/2017
Dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Prienų rajono apylinkės teismui ir Lietuvos Respublikos finansų ministerijai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas A. G. su 2015 m. balandžio 24 d. skundu, įvardytu pareiškimu, kreipėsi į teismą, prašydamas jam solidariai iš Lietuvos valstybės ir Prienų rajono apylinkės teismo priteisti 4 785,99 Eur (16 525,08 Lt) atlyginimą už 420 valandų darbą poilsio ir švenčių dienomis nuo 2009 m. sausio mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio 19 d. budint pagal teismo pirmininko patvirtintą grafiką, 14 956,32 Eur (51 641,19 Lt) nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 19 d. neišmokėto darbo užmokesčio ir 5 procentų metinių palūkanų už teismo sprendimu priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

5Pareiškėjas paaiškino, kad yra Prienų rajono apylinkės teismo teisėjas. Pažymėjo, kad teisėjų apmokėjimas už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis įstatymu nėra sureguliuotas, todėl turėtų būti taikomos Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatos, reguliuojančios panašius teisinius santykius. Pareiškėjas 2009–2012 m. pagal iš anksto teismo pirmininko patvirtintą grafiką poilsio ir švenčių dienomis budėjo namuose, tačiau atlygio už tai negavo, už šį darbą taip pat nebuvo kompensuota papildomomis atostogų (poilsio) dienomis. Remdamasis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 155 straipsnio 2 dalimi, 194 straipsnio 2 dalimi ir 186 straipsnio 2 dalimi, A. G. teigė, kad valstybė už tokį darbą privalėjo apskaičiuoti ir išmokėti jam gaunamo vidutinio dienos darbo užmokestį.

6Dėl neišmokėto teisėjų atlyginimo dalies priteisimo pareiškėjas paaiškino, kad Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo 3 straipsnio (2008 m. gruodžio 19 d. redakcija) nuostata reiškia, jog galima mažint bazinį dydį, o mažinti pareiginės algos koeficiento negalima; bazinį dydį galima tvirtinti ateinantiems metams, o ne tiems patiems metams ar jų daliai. Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymu bazinis dydis buvo patvirtintas nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d., o ne ateinantiems 2010 m., t. y. nesilaikant Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo 3 straipsnyje nustatyto imperatyvaus reguliavimo. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime išaiškino, kad Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlis (2009 m. balandžio 28 d. redakcija), įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo (2009 m. balandžio 28 d. redakcija) 3 straipsnio 2 dalis ir 2 straipsnis, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti teisėjų atlyginimai, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai ir 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 straipsnio 2 daliai bei konstituciniam teisinės valstybės principui.

7A. G. pažymėjo, kad iki 2008 m. gruodžio 31 d. apylinkių teismų teisėjų atlyginimą sudarė pareiginė alga, kuri buvo lygi 6 958 Lt (490 x 14,2), ir priedas už ištarnautus metus. Pirmą kartą apylinkių teismų teisėjų atlyginimas buvo sumažintas iki 6 745 Lt (t. y. 3 procentais), sumažinus bazinį dydį iki 475 Lt (475 x 14,2), antrą kartą – iki 5 937,50 Lt (t. y. 12 procentų), sumažinus pareiginės algos koeficientą iki 12,5 (475 x 12,5), o trečią kartą – iki 5 202 Lt (t. y. 12 procentų), iki 11,56 sumažinus pareiginės algos koeficientą ir iki 450 sumažinus bazinį dydį. Iš viso teisėjų atlyginimas buvo sumažintas 27 procentais. Keičiant minėtus koeficientus, itin nepagrįstai buvo mažinamas teisėjų atlyginimas, todėl Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio nuostatos, kad apylinkės teismo teisėjų pareiginės algos koeficientas (baziniais dydžiais) yra 12,5 ir 11,56, yra nesuderinamos su Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo 3 straipsniu (2008 m. gruodžio 19 d. redakcija), prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, o Lietuvos Respublikos Seimas neteisėtu, nepagrįstu būdu, nesilaikydamas konstitucinio imperatyvo leisti įstatymus tik pagal įstatymuose nustatytą tvarką, pažeidė teisėjų socialines garantijas (atlyginimą) ir viršijo savo galias.

8Be to, pareiškėjas prašė priteisti jam 5 procentų metinių palūkanų už teismo sprendimu priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

9Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija prašė pareiškėjo skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą, o priėmus A. G. palankų teismo sprendimą, jo įvykdymą atidėti vieneriems metams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

10Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija paaiškino, kad teisėjui vykdant savo darbo pareigas, atsiranda valstybės tarnybos teisiniai santykiai, kurie plačiąja prasme suprantami kaip darbo teisiniai santykiai. Kadangi nei Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas, nei Lietuvos Respublikos teismų įstatymas, nei kiti specialūs teisės aktai nereglamentuoja laikotarpio, už kurį teisėjai gali prisiteisti darbo užmokestį, pagal analogiją turėtų būti taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas, nustatytas Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje. Pareiškėjas į teismą kreipėsi 2015 m. balandžio 24 d., tačiau prašo priteisti nesumokėtą atlyginimo dalį už laikotarpį nuo 2009 m. sausio mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio 19 d., todėl akivaizdu, kad jis praleido ieškinio senatį reikalavimams iki 2012 m. balandžio 24 d. pareikšti, todėl atsakovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas turėtų atmesti skundą.

11Atsakovo atstovas sutinka, kad Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui pripažinus Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatą prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijai, atsiradusi teisinio reguliavimo spraga turi būti užpildyta taikant Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatas, tačiau tai turi būti padaryta atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarime aiškiai nurodytas papildomas sąlygas. Teigia, kad atlyginti už budėjimus poilsio iš švenčių dienomis A. G. būtų galima tik tokiu atveju, jeigu jis būtų atlikęs konkrečias Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išvardintas funkcijas: sprendęs suėmimo, laikinųjų apsaugos priemonių klausimus ar kt. Byloje esantys budėjimo grafikai nepatvirtina, kad pareiškėjas realiai vykdė šias funkcijas, todėl jo reikalavimas turėtų būti atmestas.

12Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Seimas, vykdydamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimą, 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmė įstatymą, kuriuo Lietuvos Respublikos Vyriausybei pavedė iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Lietuvos Respublikos Seimui dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą. Lietuvos Respublikos Seimas 2014 rugsėjo 11 d. įstatymu Nr. XII-1088 šį terminą pratęsė iki 2015 m. gegužės 1 d.

13Lietuvos Respublikos Seimas, priimdamas Lietuvos Respublikos 2014 m. ir 2015 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymus, patvirtino įsipareigojimą kompensuoti neproporcingai sumažintą atlyginimų dydį. Lietuvos Respublikos 2015 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymo preambulėje konstatuota, kad Lietuvos Respublikos valdžios sektoriaus struktūrinis balanso rodiklis dar nėra pasiekęs vidutinio laikotarpio tikslo, o perviršinio deficito ištaisymas privalo būti tvarus, t. y. perviršinis deficitas privalo ne tik būti panaikintas tam tikrais metais, bet ir neturi kilti jo pasikartojimo vėlesniais metais grėsmė. Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija 2014 m. rugsėjo 9 d. rašte Nr. 63-3148 išdėstė išsamius argumentus, patvirtinančius, kad praradimai dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo bus kompensuoti valstybės nustatyta tvarka, tačiau kol kas to padaryti nėra įmanoma dėl ekonominės krizės ir sunkios valstybės finansinės padėties, todėl nėra pagrindo nesumokėtą darbo užmokesčio dalį priteisti teismo sprendimu.

14Atsakovas pažymėjo, kad prašomos priteisti procesinės palūkanos yra ne darbo teisės, o civilinės teisės institutas, todėl šioje byloje jo taikyti negalima. Dėl sprendimo vykdymo atidėjimo nurodė, kad valstybėje egzistuojant sunkiai ekonominei ir finansinei padėčiai, teismo sprendimo įvykdymas šioje byloje yra apsunkintas objektyvių priežasčių. Be to, vykdant Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos l d. nutarimą, valstybė privalės skirti didelę lėšų sumą kompensuoti sumažintus atlyginimus ne tik teisėjams, bet ir kitiems valstybės pareigūnams bei tarnautojams. Atsižvelgęs į tai, atsakovas prašė patenkinus A. G. reikalavimą, teismo sprendimo vykdymą atidėti kitiems biudžetiniams metams po teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

15Prienų rajono apylinkės teismas prašė pareiškėjo prašomą priteisti 4 785,99 Eur sumą už 420 valandų darbą poilsio ir švenčių dienomis nuo 2009 m. sausio mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio 19 d. įskaitytinai budint pagal teismo pirmininko patvirtintą grafiką, sumažinti 236,33 Eur, o reikalavimą dėl nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 19 d. įskaitytinai neišmokėto 14 956,32 Eur darbo užmokesčio dalies priteisimo spręsti teismo nuožiūra.

16Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsniu ir Prienų rajono apylinkės teismo pirmininko 2011 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. P-24, pareiškėjui buvo išmokėta 15,7 procentų pareiginės algos dydžio vienkartinė priemoka (236,33 Eur) už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis atliekant teisėjo funkcijas, todėl prašoma priteisti suma turi būti mažinama.

17Dėl neišmokėto teisėjų atlyginimo dalies išieškojimo Prienų rajono apylinkės teismas paaiškino, kad teisėjų atlyginimai ir priemokos yra finansuojami iš valstybės biudžeto lėšų pagal darbo užmokesčiui patvirtintus asignavimus. Trečiasis suinteresuotas asmuo, paskaičiuodamas ir išmokėdamas teisėjams atlyginimus, vadovavosi tuo metu galiojančiais teisės aktais. Teismas, kaip asignavimų valdytojas, nekvestionuoja Lietuvos Respublikos Seimo priimtų įstatymų pakeitimų dėl atlyginimų teisėjams nustatymo, todėl teisėjų darbo užmokesčio sumažinimas nebuvo savavališkas, aukštesnėms valstybės institucijoms nežinomas ar jų nurodymams prieštaraujantis Prienų rajono apylinkės teismo veiksmas.

18II.

19Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimu pareiškėjo A. G. skundą patenkino iš dalies – jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, priteisė 2 397,09 Eur neišmokėto darbo užmokesčio ir sprendimo vykdymą atidėjo iki kitų biudžetinių metų pirmos dienos po šio sprendimo įsiteisėjimo. Kita skundo dalis buvo atmesta.

20Teismas pažymėjo, kad teisėjų atlyginimų dydžius ir jų skaičiavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymas bei šį įstatymą detalizuojantys Teisėjų tarybos 2008 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 13P-211-(7.1.2) patvirtintas Vienkartinės priemokos teisėjams nustatymo ir išmokėjimo sąlygų bei tvarkos aprašas ir Teisėjų tarybos 2009 m. balandžio 24 d. nutarimas Nr. 13P-71-(7.1.2).

21Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. vasario 14 d. nutarime Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalį tiek, kiek ribojama teisėjų teisė gauti teisingą atlyginimą už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis, pripažino prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Tai reiškia, kad Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo teisėjų atlyginimo už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis mokėjimo klausimus. Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo nuostatos, pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nėra pakeistos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gegužės 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014 konstatavo, kad kompensacija už budėjimą poilsio dienomis pareiškėjui nebuvo mokama būtent dėl tinkamo teisinio reguliavimo nebuvimo. Teisėjui atlyginimą teisės aktais nustato būtent valstybė, o konkretus teismas, kuriame dirba teisėjas, tokios galios neturi. Išskirtinis teisėjo santykis su valstybe bei minėta valstybės pareiga užtikrinti tinkamas teisėjų materialines garantijas, inter alia tinkamą teisėjų atlyginimų mokėjimą, taip pat tinkamą kompensavimą už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis atliekant teisėjo funkcijas, taip pat šioje konkrečioje situacijoje aptartas įstatymų leidėjo neveikimas suponuoja tai, kad valstybė laikytina atsakinga ir už tokių garantijų realų įvykdymą.

22Teismas pažymėjo, kad teisinio reguliavimo trūkumų įveikimas teismams nagrinėjant bylas yra būtina prielaida asmens, kuris kreipėsi į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo, teisių ir laisvių apsaugai užtikrinti atitinkamuose individualiuose visuomeniniuose santykiuose. Įstatymų leidėjui nesureguliavus ginčo teisinių santykių, nagrinėjant skundus dėl darbo užmokesčio už viršvalandinį darbą, už darbą švenčių ir poilsio dienomis, teisinio reguliavimo spraga turi būti užpildoma taikant Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalis).

23Teisėjų budėjimas poilsio bei švenčių dienomis pagal teismo pirmininko ar jo įgalioto asmens patvirtintą teisėjų budėjimo grafiką yra skirtas užtikrinti neatidėliotinų veiksmų, kurių negalima atlikti teismo vidaus tvarkos taisyklėse nustatytu darbo laiku (darbo dienomis), atlikimą. Įvertinus minėtus teisėjo budėjimo pagal grafiką poilsio bei švenčių dienomis užtikrinamus tikslus bei tai, kad pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatas budėjimas yra priskiriamas darbo laikui, darytina išvada, jog negalima tokia situacija, kad už teisėjo budėjimą pagal grafiką poilsio dienomis nebūtų kompensuojama jokiomis priemonėmis. Teisėjui budint pagal grafiką poilsio ar švenčių dienomis, neatidėliotini procesiniai veiksmai, neiškilus tam poreikio, neatliekami. Atsižvelgiant į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso normas budėjimas darbe ir namuose įeina į darbo laiką, sprendžiant dėl kompensavimo teisėjui už budėjimą pagal grafiką turi būti atsižvelgiama į Lietuvos Respublikos darbo kodekso 155 straipsnio 2 dalį.

24Teismas nustatė, kad A. G. 2009–2012 m. pagal teismo pirmininko sudarytą grafiką budėjo poilsio ir švenčių dienomis, taip pat poilsio dienomis budėjo namuose, tačiau byloje nėra duomenų, kad jam už šiuos budėjimus buvo kompensuota, suteikiant atitinkamą poilsio laiką ar darbo laikui prilygintas budėjimo laikas pridėtas prie kasmetinių atostogų išmokant vidutinį darbo užmokestį.

25Teismas pažymėjo, kad skirtingai nei teisėjo budėjimas pagal grafiką poilsio dieną, kurio metu neiškilus poreikio atlikti neatidėliotinus procesinius veiksmus, tokie veiksmai neatliekami, teisėjo darbas, atliekamas poilsio dieną ne pagal teismo pirmininko patvirtintą teisėjų budėjimo grafiką, o teismo pirmininko nustatyta tvarka, yra teisėjo funkcijų vykdymas poilsio dieną, kai tokio darbo nebuvo galima numatyti ar suplanuoti iš anksto, taip pat dėl turimų atlikti veiksmų specifikos nesant galimybės šį darbą atidėti darbo laikui, nustatytam teismo vidaus tvarkos taisyklėse, ir į šį terminą patenkant poilsio dienai. Teismas padarė išvadą, kad dėl kompensavimo teisėjui už darbą poilsio dieną ne pagal grafiką, nesant kito teisinio reguliavimo, turi būti sprendžiama atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos darbo kodekso 194 straipsnio 1 dalies nuostatas. Kadangi A. G. pagal grafiką budėjo ir šventinėmis dienomis, vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 194 straipsnio 2 dalimi, jam už šias dienas turi būti priteistas ne mažesnis kaip dvigubas darbo užmokestis. Priteisdamas pareiškėjui neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, teismas rėmėsi Prienų rajono apylinkės teismo pateiktomis pažymomis apie jam dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo išmokėtiną darbo užmokesčio dalį.

26Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto bendrojo trejų metų senaties termino nepraleido reikalavimams dėl darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios ne anksčiau nei prieš trejus metus iki skundo padavimo teismui dienos, t. y. už laikotarpį nuo 2012 m. balandžio 24 d. iki 2012 m. rugpjūčio 19 d., kadangi į teismą jis kreipėsi 2015 m. balandžio 24 d. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo reikalavimą dėl darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. balandžio 23 d., išmokėjimo atmetė ir A. G. iš Lietuvos valstybės priteisė 421,25 Eur už darbą poilsio ir švenčių dienomis nuo 2012 m. balandžio 24 d. iki 2012 m. rugpjūčio 19 d.

27Teismas, išdėstęs aktualų reguliavimą, susijusį su inter alia teisėjų atlyginimų mažinimu, ir tokio reguliavimo konstitucingumu, padarė išvadą, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažinus, kad Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlis, kuriame nustatyti sumažinti teisėjų pareiginės algos (atlyginimo) koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti teisėjų atlyginimai, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nurodyti koeficientai negali būti taikomi. Teismas pažymėjo, kad A. G. teisės turi būti ginamos taikant pareiginės algos koeficientą, galiojusį iki Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančio (sumažinto) koeficiento nustatymo.

28Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto bendrojo trejų metų senaties termino nepraleido reikalavimams dėl darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios ne anksčiau nei prieš trejus metus iki skundo padavimo teismui dienos, t. y. už laikotarpį nuo 2012 m. balandžio 24 d. iki 2012 m. rugpjūčio 19 d. Atsižvelgęs į Prienų rajono apylinkės teismo pateiktą pažymą, teismas sprendė, kad dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo A. G. nuo 2012 m. balandžio 24 d. iki 2012 m. rugpjūčio 19 d. nepagrįstai nebuvo išmokėta 1 975,84 Eur dydžio teisėjo atlyginimo suma, ir šią sumą pareiškėjui priteisė iš Lietuvos valstybės.

29Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymas nenumato palūkanų mokėjimo už uždelstą teisėjo atlyginimo išmokėjimą. Nuostatų dėl palūkanų mokėjimo nėra ir Lietuvos Respublikos darbo kodekse bei Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme. Palūkanų taikymą reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. Pareiškėjo pagrindinis reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį plačiąja prasme kilo iš darbo (tarnybos) teisinių santykių. Specialūs įstatymai, reglamentuojantys darbo santykius, įtvirtina darbdavio pareigą mokėti įstatymų nustatytus delspinigius, kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos (Lietuvos Respublikos darbo kodekso 207 straipsnis), jokių kitų sankcijų specialūs įstatymai nenustato, todėl reikalavimas priteisti palūkanas, atliekančias kompensavimo funkciją civiliniuose (o ne darbo) teisiniuose santykiuose, negali būti tenkinamas. Tokią praktiką formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

30Įvertinęs aplinkybę, kad 2015 m. valstybės biudžete šiuo sprendimu priteista suma nėra numatyta, bei vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 284 straipsniu, pirmosios instancijos teismas sprendimo vykdymą atidėjo kitiems biudžetiniams metams.

31III.

32Pareiškėjas A. G. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimą pakeisti ir jo 2015 m. balandžio 24 d. skundą dėl apmokėjimo už darbą poilsio bei švenčių dienomis atliekant teisėjo funkcijas ir dėl neišmokėto teisėjo atlyginimo dalies priteisimo tenkinti visiškai.

33Pareiškėjas nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kurioje buvo pritaikytas ieškinio senaties terminas. Pažymi, kad kompensacija už budėjimą poilsio ir švenčių dienomis jam nebuvo mokama dėl tinkamo teisinio reguliavimo nebuvimo. Atsižvelgęs į tai, kad Prienų rajono apylinkės teisme nebuvo apskaičiuojama, kiek konkrečiam teisėjui teko papildomo viršvalandinio, poilsio ir švenčių dienomis darbo, nebuvo apskaičiuojamas atlyginimo už tokį darbų dydis, toks atlyginimas nebuvo išmokamas, pareiškėjas nebuvo informuojamas, kokio dydžio piniginė išmoka jam priklauso ir kada ji bus išmokėta, A. G. mano, kad byloje neturi būti taikomas Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas ieškinio senaties terminas.

34Pažymi, kad priemoka už budėjimą poilsio ir švenčių dienomis bei už budėjimą namuose turėjo būti apskaičiuota ir išmokėta iki kalendorinių metų pabaigos, t. y. atitinkamai iki 2009 m. gruodžio 31 d., 2010 m. gruodžio 31 d., 2011 m. gruodžio 31 d. ir 2012 m. rugpjūčio 19 d. įskaitytinai, tokia tvarka buvo numatyta Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje bei Teisėjų tarybos 2009 m. balandžio 24 d. nutarimu Nr. 13P-71-(7.1.2) patvirtinto Pavyzdinio vienkartinių priemokų teisėjams mokėjimo tvarkos aprašo 9 punkte, tačiau tai nebuvo padaryta ne dėl pareiškėjo kaltės. Lietuvos Respublikos Prezidentės 2012 m. liepos 23 d. dekretu Nr. (duomenys neskelbtini) A. G. 2012 m. rugpjūčio 19 d. buvo atleistas iš Prienų rajono apylinkės teismo teisėjo pareigų ir nuo 2012 m. rugpjūčio 20 d. paskirtas Kauno apygardos administracinio teismo teisėju, todėl remiantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 141 straipsnio 1 dalimi, su juo turėjo būti visiškai atsiskaityta 2012 m. rugpjūčio 19 d.

35Teigia, kad anksčiau negu 2012 m. rugpjūčio 19 d. negalėjo žinoti, kad nebus tinkamai apskaičiuota ir išmokėta visa už 2009–2012 m. dirbtą viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis atliekant teisėjo funkcijas priklausanti išmoka bei už šį laikotarpį nebus išmokėtas visas jam priklausantis darbo užmokestis. Atsižvelgęs į tai ir remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pareiškėjas mano, kad ieškinio senaties terminas iki skundo pateikimo teismui 2015 m. balandžio 24 d. dar nebuvo pasibaigęs, todėl Vilniaus apygardos administracinis teismas nepagristai priteisė per mažą neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.

36Atkreipia dėmesį, kad A. G. teisių pažeidimas buvo pripažintas, be kita ko, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime. Šio teisių pažeidimo neneigė ir neneigia nei įstatymų leidėjas, nei vykdomoji valdžia. Tokią situaciją, kai Lietuvos valstybė, kurios institucijos priėmė neteisėtus norminius aktus, šiuos aktus pripažįsta neteisėtais ir vėliau imasi veiksmų, ginant pažeistas teises, A. G. vertina kaip skolininko veiksmus, liudijančius, jog jis pripažįsta prievolę. Pareiškėjo nuomone, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas, tiek vėlesni įstatymų leidėjo ir vykdomosios valdžios institucijų veiksmai liudija, kad Lietuvos valstybė pripažįsta prievolę ir tokie atsakovo veiksmai nutraukė ieškinio senaties terminą.

37Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

38Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, remdamasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. vasario 14 d. nutarimu, mano, kad pareiškėjui atlyginti už budėjimus poilsio dienomis būtų galima tik tokiu atveju, jeigu jis būtų atlikęs konkrečias funkcijas: sprendęs suėmimo, laikinųjų apsaugos priemonių klausimus ar kt. Byloje esantys budėjimo grafikai nepatvirtina, kad A. G. realiai vykdė šias funkcijas.

39Atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinus įstatymų nuostatas, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis inter alia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, juos kompensuos. Siekiant išvengti masinio asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, kreipimosi į teismus, prašant priteisti neišmokėtą atlyginimų dalį, susidariusią Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimu prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai pripažintomis įstatymų nuostatomis sumažinus pareiginės algos (atlyginimo) koeficientus, priedų už kvalifikacinę klasę ar kategoriją dydžius, toks teisinis reguliavimas turi būti nustatytas be nepagrįsto delsimo.

40Lietuvos Respublikos Seimas, vykdydamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimą, 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmė įstatymą Nr. XII-523, kurio 2 straipsnio 2 punktu pavedė Lietuvos Respublikos Vyriausybei iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti ir pateikti Lietuvos Respublikos Seimui dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą. 2013 m. rugsėjo 28 d. įsigaliojus minėtam įstatymui, valstybė prisiėmė pareigą nustatyti kompensavimo tvarką ir geruoju išmokėti pareiškėjo reikalaujamą sumą. Šis įstatymas yra galiojantis, todėl privalo būti vykdomas, taigi, įstatymų leidėjas įvykdė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nustatytą pareigą. Įgyvendindamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. ir 2014 m. gruodžio 22 d. nutarimus, Lietuvos Respublikos Seimas priėmė asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą. Šiuo įstatymu atlyginami praradimai dėl sumažinto darbo užmokesčio. Lietuvos Respublikos Seimui įstatymu išsprendus darbo užmokesčio dalies grąžinimo klausimą, teismas A. G. nepagrįstai priteisė jo negauto darbo užmokesčio dalį.

41Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

42Paaiškina, kad teismų praktikoje, nagrinėjant analogiškos kategorijos bylas yra ne kartą nurodyta, kad nors Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme nustatyta, jog šis įstatymas netaikomas teisėjams, tačiau pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 41 straipsnį, teisėjai yra valstybės pareigūnai, turintys valstybės valdžios įgaliojimus. Šiuose teisės aktuose nurodytas teisėjo apibūdinimas ir jo kompetencija iš esmės atitinka valstybės tarnybos teisinius santykius su išimtimis, būdingomis teisėjui, kaip vieninteliam pareigūnui, turinčiam konstitucinius teisminės valdžios įgalinimus. Nors teisėjai ir nėra tiesiogiai tapatinami su valstybės tarnautojais ar pareigūnais, tačiau tai nedaro teisinių santykių, atsirandančių teisėjams vykdant savo pareigas, išskirtinių ir nepriklausančių nei vienai teisės šakai. Teisėjui vykdant darbo pareigas, atsiranda valstybės tarnybos teisiniai santykiai, kurie plačiąja prasme suprantami kaip darbo teisiniai santykiai. Kadangi nei Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas, nei Lietuvos Respublikos teismų įstatymas, nei kiti specialūs teisės aktai nereglamentuoja laikotarpio, už kurį teisėjai gali prisiteisti darbo užmokestį, pagal analogiją turėtų būti taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas, nustatytas Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje.

43Tais atvejais, kai pareiškėjas tvirtina, kad apie savo subjektinės teisės pažeidimą sužinojo ne paties teisės pažeidimo dieną, reikia patikrinti, ar byloje nėra įrodymų, kad buvo priešingai, ir ar asmuo apie teisės pažeidimą sužinojo ne vėliau, nei tokioje pačioje situacijoje turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo. Jeigu pareiškėjo amžius, išsilavinimas, profesinė veikla, teisinis statusas ir kitos jo individualios savybės rodo, jog šis asmuo apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti anksčiau, nei tai galėtų padaryti bet koks vidutinis apdairus ir rūpestingas asmuo, į šias aplinkybes taip pat turi būti atkreipiamas dėmesys. Atsakovo nuomone, kadangi A. G. yra teisėjas, jo profesinė veikla nulemia tai, kad jis turėjo suprasti, nuo kurio momento prasidėjo ieškinio senaties eiga.

44Teisėjų kolegija

konstatuoja:

45IV.

46Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

47Pareiškėjas į teismą kreipėsi 2015 m. balandžio 24 d. prašydamas priteisti 4 785,99 Eur (16 525 Lt) apmokėjimą už 420 valandų darbą poilsio ir švenčių dienomis nuo 2009 m. sausio mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio19 d., budint pagal teismo pirmininko patvirtintą grafiką, 14 956,32 Eur (51 641,19 Lt) neužmokėto darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 19 d. ir 5 procentus metinių palūkanų už teismo sprendimu priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

48Pirmosios instancijos teismas, pritaikęs Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą, pareiškėjui priteisė 421,25 Eur (1 454,48 Lt) už darbą poilsio ir švenčių dienomis laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 24 d. iki 2012 m. rugpjūčio 19 d., bei priteisė 1 975,84 Lt (6 822,17 Lt) neišmokėto darbo užmokesčio laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 24 d. iki 2012 m. rugpjūčio 19 d. kitą jo skundo dalį atmetė.

49Pareiškėjas A. G. apeliaciniu skundu pirmosios instancijos teismo sprendimą prašė pakeisti ir jo reikalavimus dėl apmokėjimo už darbą poilsio bei švenčių dienomis atliekant teisėjo funkcijas ir dėl neišmokėto teisėjo atlyginimo dalies priteisimo tenkinti visiškai, mano, kad taikyti senaties terminą nebuvo pagrindo.

50Atsakovo Lietuvos Respublikos atstovas Teisingumo ministerija apeliaciniu skundu pirmosios instancijos teismo sprendimą prašė panaikinti, nes byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas budėjimų poilsio ir švenčių dienomis metu būtų realiai atlikęs įstatymuose nurodytas funkcijas – sprendęs suėmimo, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimus, o praradimai dėl sumažinto darbo užmokesčio susidarius valstybėje itin sunkiai ekonominei finansinei padėčiai turi būti kompensuojami specialaus Asmenų, kuriem už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonominės krizės neproporcingai sumažinto užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymo nustatyta tvarka.

51Dėl apmokėjimo už darbą poilsio ir švenčių dienomis

52Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 20 d. priimtoje nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014 buvo išaiškintos principinės ginčų dėl atlyginimo bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjams už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis atliekant teisėjo funkcijas, nagrinėjimo taisyklės. Pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies bei Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimo nuostatas, teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ir objektyviai būtina. Nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotų taisyklių visiškai analogiškose administracinėse bylose.

53Teisėjų atlyginimų dydžius ir jų skaičiavimo tvarką nustato Teisėjų atlyginimų įstatymas (1 str.), kurio 6 straipsnyje (2008 m. lapkričio 6 d. įstatymas Nr. X-177) nurodyta, kad bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjams metų pabaigoje už viršvalandinį darbą, darbą poilsio ir švenčių dienomis atliekant teisėjo funkcijas, nurodytas Baudžiamojo proceso kodekse, Civilinio proceso kodekse bei kituose įstatymuose, išmokama ne didesnė kaip pareiginės algos dydžio vienkartinė priemoka. Ji mokama neviršijant atitinkamų metų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme teismui nustatytų asignavimų darbo užmokesčiui. Jeigu šių lėšų nepakanka, taip pat jei teisėjas institucijoje nėra išdirbęs visų metų, priemokos dydis perskaičiuojamas proporcingai esamoms darbo užmokesčio lėšoms ir tais metais dirbtam laikui (1 d.).

54Konstituciniam Teismui 2011 m. vasario 14 d. nutarimu pripažinus Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalį prieštaraujančia Konstitucijai bei pabrėžus būtinybę tinkamai atlyginti už atliktą darbą, tačiau nesant jokių teisinio reguliavimo pakeitimų, be to, byloje nesant duomenų, kad pareiškėjui buvo kompensuota už jo budėjimą pagal grafiką poilsio ir švenčių dienomis ginčo laikotarpiu, konstatuojama, jog minėta teisinio reguliavimo spraga užpildytina taikant Darbo kodekso nuostatas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 6 d.).

55Darbo kodekso 194 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog už darbą švenčių dieną pagal grafiką mokamas ne mažesnis kaip dvigubas darbuotojo darbo užmokestis, nurodytas Darbo kodekso 186 straipsnio 2 dalyje. Byloje nustačius, jog pareiškėjui yra neapmokėta už budėjimus pagal grafiką poilsio ir švenčių dienomis, taikytina Darbo kodekso 194 straipsnio 2 dalis.

56Teisėjo budėjimas pagal grafiką poilsio ar švenčių dieną neturėtų būti tapatinamas su teisėjo darbu poilsio dieną, atliekamu teismo pirmininko nustatyta tvarka ne pagal budėjimo grafiką. Teisėjo budėjimas pagal teismo pirmininko ar jo įgalioto asmens patvirtintą grafiką yra skirtas užtikrinti neatidėliotinų veiksmų atlikimą ir yra nustatomas kaip garantija, kad prireikus bus atlikti neatidėliotini procesiniai veiksmai, kurių atlikimas pagal įstatymus negali būti perkeltas į teismo vidaus tvarkos taisyklėse nustatytą teismo darbo laiką. Šiame kontekste atsakovo apeliacinio skundo argumentai, jog į bylą nėra pateikti duomenys, kad pareiškėjas budėjimų poilsio ir švenčių dienomis metu būtų realiai atlikęs įstatymuose nurodytas funkcijas, neturi įtakos sprendžiant dėl išmokų už budėjimą pagal grafiką poilsio ir švenčių dienomis priteisimo. Pažymėtina, kad teisėjui budint pagal grafiką poilsio ar švenčių dienomis, neatidėliotini procesiniai veiksmai, neiškilus tam poreikio, neatliekami.

57Atsižvelgiant į tai, kad pagal Darbo kodekso normas budėjimas darbe ir namuose įeina į darbo laiką (Darbo kodekso 143 straipsnio 1 dalies 1 punktas), sprendžiant dėl kompensavimo teisėjui už budėjimą pagal grafiką turi būti atsižvelgiama į Darbo kodekso 155 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad budėjimas įmonėje prilyginamas darbo laikui, o budėjimas namuose – ne mažiau kaip pusei darbo laiko. Nustačius, kad bylai aktualiu laikotarpiu pareiškėjas budėjo pagal teismo pirmininko patvirtintą grafiką poilsio ir švenčių dienomis, bei Darbo kodekso 155 straipsnyje esant specialiosioms normoms, reglamentuojančioms budėjimo teisinius santykius, yra pagrindas vadovautis būtent šiuo teisiniu reguliavimu. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl pareiškėjo dirbto laiko ir laiko, kurį jis papildomai budėjo pagal grafiką poilsio ir švenčių dienomis, nei dėl paskaičiuotų išmokų už budėjimą pagal grafiką poilsio ir švenčių dienomis dydžio.

58Iš Darbo kodekso 155 straipsnio 3 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo matyti, kad apmokėjimo už budėjimą dydžiui nustatyti turi įtakos darbo laiko trukmės viršijimo faktas. Byloje nustačius, jog ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui budint pagal grafiką poilsio ir švenčių dienomis buvo viršyta darbo laiko trukmė, turi būti sprendžiama dėl Darbo kodekso 155 straipsnio 3 dalies ir 193 straipsnio nuostatų taikymo išmokos už budėjimą pagal grafiką poilsio dienomis dydžiui apskaičiuoti. Nagrinėjamoje byloje nesant duomenų, jog pareiškėjui už budėjimus pagal grafiką poilsio ir švenčių dienomis buvo kompensuota suteikiant atitinkamą poilsio laiką ar darbo laikui prilygintas budėjimo laikas būtų pridėtas prie kasmetinių atostogų išmokant vidutinį darbo užmokestį, dėl išmokos už budėjimą pagal grafiką poilsio ir švenčių dienomis dydžiui apskaičiuoti turi būti sprendžiama taikant Darbo kodekso 155 straipsnio 3 dalies ir 193 straipsnio nuostatas.

59Sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinų sumų už budėjimus pagal grafiką poilsio ir švenčių dienomis, turi būti vadovaujamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1252/2014 bei jos pagrindu kitose bylose (pvz. Nr. A-1515-146/2015, Nr. A-1374-552/2015, Nr. A-928-662/2016) suformuotais išaiškinimais, tarp jų ir dėl pareiškėjo reikalavimams taikytinų Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalies nuostatų dėl trejų metų senaties termino taikymo. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jo reikalavimams pareikšti senaties terminas laikytinas nepraleistu tik nuo 2012 m. balandžio 24 d., argumentavo, kad turėtų būti vertinama kompensacijų už budėjimą nemokėjimą lėmusi priežastis – teisinio reglamentavimo nebuvimas, bei tai, jog jis apie savo pažeistas teises turėjo sužinojo 2012 m. rugpjūčio 19 d., t. y. tą dieną, kai jis buvo atleistas iš Prienų rajono apylinkės teismo teisėjo pareigų, kad Teisėjų atlyginimų įstatymo 6 straipsnio 1 dalies nuostatose bei Teisėjų tarybos 2009 m. balandžio 24 d. nutarimu Nr. 13P-71-(7.1.2) patvirtinto Pavyzdinio vienkartinių priemokų teisėjams mokėjimo tvarkos aprašo 11 punkte buvo numatyta, kad vienkartinės priemokos už darbą poilsio ir švenčių dienomis išmokamos kalendorinių metų pabaigoje, gruodžio mėnesį, todėl senaties termino skaičiavimas turi būti siejamas su kalendoriniais metais, bet ne su kiekvienu mėnesiu.

60Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) CK 1.124 straipsnį, ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Jis apibrėžia laiko tarpą, per kurį asmuo gali teismine tvarka apginti savo teises, be kita ko, kylančias iš Konstitucijos (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). Darbo kodekso 27 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu Darbo kodekse ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų. CK 1.127 straipsnio 1 dalis nustato, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Atsižvelgdama į Teisėjų tarybos nutarimais patvirtinto Pavyzdinio vienkartinių priemokų teisėjams mokėjimo tvarkos aprašo nuostatą, kad vienkartinė priemoka paprastai turi būti išmokama kalendorinių metų gruodžio mėnesį (2009 m. balandžio 24 d. nutarimo Nr. 13P-71-(7.1.2) 11 p., 2013 m. gegužės 3 d. nutarimus Nr. 13P-67-(7.1.2) 13 p., 2013 m. birželio 28 d. nutarimo Nr. 13P-80-(7.1.2) 15 p.), teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu pareiškėjo argumentą, kad apie savo pažeistą teisę gauti priemoką už darbą poilsio ir švenčių dienomis už kiekvienus kalendorinius metus jam tapo žinoma tik pasibaigus tų metų gruodžio mėnesiui, kai Teisėjų tarybos nustatyta tvarka jam nebuvo sumokama už darbą poilsio ir švenčių dienomis. Tai reiškia, kad pareiškėjas, pateikęs skundą teismui 2015 m. balandžio 24 d., buvo praleidęs senaties terminą gauti atlyginimą už darbą poilsio ir švenčių dienomis už 2009 m., 2010 m. bei 2011 m., nes apie savo pažeistą teisę jam turėjo būti žinoma kiekvienų šių metų gruodžio 31 d., tačiau nebuvo praleidęs senaties termino gauti minėtą atlyginimą už visus darbo 2012 m. Prienų rajono apylinkės teisme metus, t. y. iki atleidimo dienos 2012 m. rugpjūčio 19 d. Atsižvelgdama į aptartas aplinkybes, kuriomis turi būti grindžiamas sužinojimo apie pažeistas teises faktas, teisėjų kolegija keičia pirmosios instancijos teismo sprendimą ir padidiną pareiškėjui už darbą poilsio ir švenčių dienomis priteistą sumą iki 2 161,21 Lt (625,93 Eur, b. l. 12-13). Kita pareiškėjo nurodoma aplinkybė, kad teisinio reglamentavimo stoka buvo priežastimi, nulėmusia kompensacijų už budėjimą nemokėjimą, laikytina neturinčia nei teisinės, nei faktinės reikšmės senaties termino skaičiavimui, nes nekaip nesietina su pareiškėjo subjektyviu suvokimu apie pažeidžiamas teises. Pažymėtina, kad pareiškėjas pagal savo išsilavinimą, profesiją ir profesinę patirtį vertintinas kaip kvalifikuotas specialistas, kurioms taikytini aukščiausi teisės žinių (žinojimo, suvokimo ir taikymo) standartai (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 41, 43, 66 straipsniai), todėl apie savo teisių pažeidimą jam turėjo būti žinoma nuo jo atsiradimo momento.

61Dėl neišmokėtos teisėjo atlyginimo dalies priteisimo

62Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, sprendė, kad pareiškėjo teisės turi būti ginamos taikant pareiginės algos koeficientą, galiojusį iki Konstitucijai prieštaraujančio (sumažinto) koeficiento nustatymo, ir priteisė jam teisėjo atlyginimo 1 975,84 Lt Eur (6 822,17 Lt) dydžio nepriemoką už laikotarpį nuo 2012 m. balandžio 24 d. iki 2012 m. rugpjūčio 19 d., likusią reikalavimo dalį atmetė dėl praleisto senaties termino. Sutikdama su pirmosios instancijos sprendimo dalimi dėl ieškinio senaties taikymo pareiškėjo reikalavimų daliai dėl neteisėtai neišmokėto teisėjo atlyginimo priteisimo, teisėjų kolegija šiuo aspektu iš naujo nepasisako.

63Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu be kita ko, pripažino, kad Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlis (2009 m. balandžio 28 d. redakcija, įsigaliojusi 2009 m. gegužės 1 d., Žin., 2009, Nr. 49-1940; 2009 m. liepos 17 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3917), kuriame nustatyti sumažinti teisėjų pareiginės algos (atlyginimo) koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti teisėjų atlyginimai, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo (2009 m. balandžio 28 d. redakcija) 3 straipsnio 2 dalis (2009 m. balandžio 28 d., Žin., 2009, Nr. 49-1940; 2010 m. birželio 30 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4306; 2011 m. lapkričio 22 d. redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7044; 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7991) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo (2009 m. liepos 17 d. redakcija) 2 straipsnis (2009 m. liepos 17 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3917; 2010 m. birželio 30 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4307; 2011 m. lapkričio 22 d. redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7043; 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7990) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

64Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas pareiškėjui neteisėtai sumažinto teisėjo atlyginimo dalį, neatsižvelgė į tai, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš Grąžinimo įstatymo preambulės bei 1 straipsnio 8 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir teisėjams (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas) vadovaujantis Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio nuostatomis, galiojusiomis 2009 m. gegužės 1 d.–2013 m. rugsėjo 30 d.

65Priimdamas minėtą įstatymą, Lietuvos Respublikos Seimas įvykdė Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d.nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Pažymėtina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Atsižvelgęs į tai, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas, ir šio įstatymo 2 straipsnyje aiškiai reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką. Priėmus Grąžinimo įstatymą, išnyko pareiškėjo teisinės padėties neapibrėžtumo situacija.

66Atsižvelgusi į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovo pozicija, kad pareiškėjo dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pareiškėjo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – ( - ) apylinkės teismui) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjo patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, kad jie buvo neproporcingi. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamu atveju taikė pareiškėjo pažeistų teisių gynimo būdą – dalies darbo užmokesčio nepriemokos priteisimą iš Lietuvos valstybės. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2016 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-61-552/2016; 2016 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-37-552/2016; kt.).

67Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino senaties taikymui reikšmingas aplinkybes, netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, pareiškėjui už darbą poilsio ir švenčių dienomis priteista suma padidintina, teismo sprendimo dalis, kuria buvo pareiškėjui dalis neišmokėto teisėjo atlyginimo, naikintina, ir ši pareiškėjo skundo dalis atmestina. Likusi pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista.

68Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

69Pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

70Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

71Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimą pakeisti, panaikinti jo dalį, kuria tenkinti pareiškėjo A. G. skundo reikalavimai dėl teisėjo atlyginimo 1 975,84 Eur (6 822,17 Lt) (vieno tūkstančio devynių šimtų septyniasdešimt penkių eurų ir aštuoniasdešimt keturių euro centų) dydžio nepriemokos už laikotarpį nuo 2012 m. balandžio 24 d. iki 2012 m. rugpjūčio 19 d. priteisimo, ir šią jo skundo dalį atmesti.

72Pareiškėjui A. G. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, priteistą sumą už darbą poilsio ir švenčių dienomis padidinti iki 625,93 Eur (2 161,21 Lt) (šešių šimtų dvidešimt penkių eurų ir devyniasdešimt trijų euro centų).

73Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

74Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas A. G. su 2015 m. balandžio 24 d. skundu, įvardytu pareiškimu,... 5. Pareiškėjas paaiškino, kad yra Prienų rajono apylinkės teismo teisėjas.... 6. Dėl neišmokėto teisėjų atlyginimo dalies priteisimo pareiškėjas... 7. A. G. pažymėjo, kad iki 2008 m. gruodžio 31 d. apylinkių teismų teisėjų... 8. Be to, pareiškėjas prašė priteisti jam 5 procentų metinių palūkanų už... 9. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos teisingumo... 10. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija paaiškino, kad teisėjui vykdant... 11. Atsakovo atstovas sutinka, kad Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui... 12. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Seimas, vykdydamas Lietuvos Respublikos... 13. Lietuvos Respublikos Seimas, priimdamas Lietuvos Respublikos 2014 m. ir 2015... 14. Atsakovas pažymėjo, kad prašomos priteisti procesinės palūkanos yra ne... 15. Prienų rajono apylinkės teismas prašė pareiškėjo prašomą priteisti 4... 16. Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad vadovaujantis Lietuvos... 17. Dėl neišmokėto teisėjų atlyginimo dalies išieškojimo Prienų rajono... 18. II.... 19. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimu... 20. Teismas pažymėjo, kad teisėjų atlyginimų dydžius ir jų skaičiavimo... 21. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. vasario 14 d. nutarime... 22. Teismas pažymėjo, kad teisinio reguliavimo trūkumų įveikimas teismams... 23. Teisėjų budėjimas poilsio bei švenčių dienomis pagal teismo pirmininko ar... 24. Teismas nustatė, kad A. G. 2009–2012 m. pagal teismo pirmininko sudarytą... 25. Teismas pažymėjo, kad skirtingai nei teisėjo budėjimas pagal grafiką... 26. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27... 27. Teismas, išdėstęs aktualų reguliavimą, susijusį su inter alia teisėjų... 28. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27... 29. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymas... 30. Įvertinęs aplinkybę, kad 2015 m. valstybės biudžete šiuo sprendimu... 31. III.... 32. Pareiškėjas A. G. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus... 33. Pareiškėjas nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kurioje buvo pritaikytas... 34. Pažymi, kad priemoka už budėjimą poilsio ir švenčių dienomis bei už... 35. Teigia, kad anksčiau negu 2012 m. rugpjūčio 19 d. negalėjo žinoti, kad... 36. Atkreipia dėmesį, kad A. G. teisių pažeidimas buvo pripažintas, be kita... 37. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos teisingumo... 38. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, remdamasi Lietuvos Respublikos... 39. Atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m.... 40. Lietuvos Respublikos Seimas, vykdydamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio... 41. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos Teisingumo... 42. Paaiškina, kad teismų praktikoje, nagrinėjant analogiškos kategorijos bylas... 43. Tais atvejais, kai pareiškėjas tvirtina, kad apie savo subjektinės teisės... 44. Teisėjų kolegija... 45. IV.... 46. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos... 47. Pareiškėjas į teismą kreipėsi 2015 m. balandžio 24 d. prašydamas... 48. Pirmosios instancijos teismas, pritaikęs Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje... 49. Pareiškėjas A. G. apeliaciniu skundu pirmosios instancijos teismo sprendimą... 50. Atsakovo Lietuvos Respublikos atstovas Teisingumo ministerija apeliaciniu... 51. Dėl apmokėjimo už darbą poilsio ir švenčių dienomis... 52. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos... 53. Teisėjų atlyginimų dydžius ir jų skaičiavimo tvarką nustato Teisėjų... 54. Konstituciniam Teismui 2011 m. vasario 14 d. nutarimu pripažinus Teisėjų... 55. Darbo kodekso 194 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog už darbą švenčių... 56. Teisėjo budėjimas pagal grafiką poilsio ar švenčių dieną neturėtų... 57. Atsižvelgiant į tai, kad pagal Darbo kodekso normas budėjimas darbe ir... 58. Iš Darbo kodekso 155 straipsnio 3 dalyje nustatyto teisinio reguliavimo... 59. Sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinų sumų už budėjimus pagal... 60. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) CK 1.124... 61. Dėl neišmokėtos teisėjo atlyginimo dalies priteisimo... 62. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio... 63. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu be kita ko, pripažino, kad... 64. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas pareiškėjui neteisėtai... 65. Priimdamas minėtą įstatymą, Lietuvos Respublikos Seimas įvykdė... 66. Atsižvelgusi į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo... 67. Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes,... 68. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 69. Pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.... 70. Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo... 71. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimą... 72. Pareiškėjui A. G. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos... 73. Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.... 74. Nutartis neskundžiama....