Byla 2-3247-611/2013
Dėl atsakovo depozitinėje sąskaitoje esančių įkeistų lėšų grąžinimo, savarankiškų reikalavimų nepareiškiantis trečiasis asmuo ieškovo pusėje VBĮ LR aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra

1Vilniaus apygardos teismo teisėjas Andžej Maciejevski,

2sekretoriaujant Kristinai Mikolaitytei,

3dalyvaujant ieškovo atstovams adv. Linui Songailai ir adv.padėjėjui Edgarui Burduliui, atsakovo likviduojamo AB banko SNORAS atstovui adv. Miroslav Nosevič,

4viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo VšĮ „Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras“ ieškinį atsakovui likviduojamam AB bankai „Snoras” dėl atsakovo depozitinėje sąskaitoje esančių įkeistų lėšų grąžinimo, savarankiškų reikalavimų nepareiškiantis trečiasis asmuo ieškovo pusėje VBĮ LR aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra, ir

Nustatė

5ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašo įpareigoti atsakovą grąžinti ieškovui 13 732 864,50 Lt įkeistų piniginių lėšų, jas išmokant į LR aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūros sąskaitą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad ieškovas parengė „Šiaulių regiono komunalinių atliekų tvarkymo sistemos infrastruktūros plėtra, sukuriant biologiškai skaidžių atliekų tvarkymo infrastruktūrą ir (ar) atliekų naudojimo energijai gauti pajėgumus projekto galimybių studijos parengimo, finansavimo paraiškos rengimo, pirkimo dokumentų investuotojo (rangovo) atrankai parengimo, infrastruktūros poveikio aplinkai vertinimo ir Šiaulių regiono komunalinių atliekų tvarkymo infrastruktūros plėtros projekto administravimo paslaugų projekto“ galimybių studiją ir kaštų-naudos analizę (toliau - Galimybių studija), kurios tikslas buvo nustatyti Šiaulių regiono komunalinių atliekų tvarkymo sistemos plėtros ir vystymo kryptis, priemones bei galimybes. Siekiant užtikrinti Galimybių studijos, joje nustatytų tikslų, uždavinių, priemonių įgyvendinimą bei tam reikalingą finansavimą, 2010-12-30 trečiasis asmuo LR aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra ir ieškovas sudarė projekto „Šiaulių regiono komunalinių atliekų tvarkymo sistemos plėtra“ Finansavimo ir administravimo sutartį. Pagrindinėje sutartyje numatyta, jog 30 procentų, t.y. 13 894 152,90 Lt sumos iš Europos Sąjungos fondų projekto finansavimui skirtų lėšų, ieškovui išmokama avansu, jam pateikus finansų įstaigos ar draudimo įmonės garantiją dėl avanso sumos. Suderinus su trečiuoju asmeniu, 2010-12-30 ieškovas ir atsakovas sudarė Garantijos suteikimo sutartį Nr.270/VG/101230539 (toliau - Garantijos sutartis) bei Avanso grąžinimo garantiją Nr.270/VG/101230539, pagal kurias, siekiant užtikrinti ieškovo įsipareigojimų pagal pagrindinę sutartį įvykdymą, atsakovas išdavė Avanso grąžinimo garantiją. Užtikrinant atsakovo atgręžtinių reikalavimų pagal Garantijos sutartį įvykdymą, kaip piniginis užstatas tiesioginiu Agentūros bankinio mokėjimo pavedimu į atsakovo depozitinę sąskaitą buvo deponuotas (įkeistas) 13 894 152 Lt avansas, išmokėtas pagal Finansavimo ir administravimo sutartį (toliau – Įkeistos lėšos) bei nustatyta jo naudojimo tvarka ir sąlygos. Atsakovas 2012-01-18 raštu ieškovą informavo, jog, atsižvelgiant į Vilniaus apygardos teismo priimtą nutartį iškelti atsakovui bankroto bylą, atsakovo sudarytos sutartys, kurių vykdymo terminas dar nepasibaigė, nebus vykdomos bei nuo pranešimo įteikimo dienos yra laikomos pasibaigusiomis. Ieškovas kreipėsi į Įmonių bankroto valdymo departamentą prie Ūkio ministerijos ir prašė pateikti nuomonę, ar įkeistos lėšos, esančios atsakovo depozitinėje sąskaitoje, gali būti įtrauktos į bankrutuojančio banko lėšas, iš kurių tenkinami kreditorių reikalavimai. Įmonių bankroto valdymo departamentas atsakyme nurodė, kad įkeistos piniginės lėšos nepatenka į LR ĮBĮ 11 str. 3 d. 3 p. ir iš pastarųjų negali būti tenkinami Įkaito turėtojo kreditorių reikalavimai. Taip pat ieškovas kreipėsi į LR teisingumo ministeriją, kuri atsakyme nurodė, kad bankrutavusio banko depozitinėje sąskaitoje laikomos įkeistos kitiems asmenims priklausančios piniginės lėšos neturėtų būti įtraukiamos į bankrutavusio banko turtą ir naudojamos bankrutavusio banko prievolių vykdymui/kreditorių reikalavimų tenkinimui IBĮ nustatyta tvarka, o nutraukus garantijos suteikimo ir avanso grąžinimo garantijos sutartis, atsakovo depozitinėje sąskaitoje laikomų įkeistų lėšų grąžinimo jų savininkui klausimas turėtų būti sprendžiamas tarp šalių sudarytos sutarties ir LR civilinio kodekso nustatyta tvarka. Ieškovas pažymi, kad dėl negrąžintų bei šiuo metu neįmanomų pagal jų paskirtį naudoti projekto įkeistų lėšų ieškovas negali atsiskaityti su paslaugas suteikusiais asmenimis bei rangos darbus atlikusiais rangovais, yra sustabdytas projekto vykdymas, todėl kyla didelė grėsmė projekto įgyvendinimui, LR aplinkos ministerijoje yra svarstoma galimybė nutraukti projekto finansavimą, kas sukeltų didelę žalą ieškovui, visai Šiaulių regiono atliekų tvarkymo sistemai bei Lietuvos valstybei. Atkreipia dėmesį, kad vadovaujantis LR ĮBĮ 11 str. 3 d. 3 p., 14 str. 1 d. 1 p. bankroto administratorius valdo, naudoja bei disponuoja, todėl ir bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimams tenkinti naudoja tik bankrutuojančiai įmonei nuosavybės teise priklausantį turtą bei negali riboti asmenų teisės susigrąžinti jiems nuosavybės teise priklausantį turtą iš bankrutuojančio įmonės valdymo. Priešingi bankrutuojančios įmonės administratoriaus veiksmai reikštų, jog yra pažeidžiama asmenų konstitucinė teisė į nuosavybę, neužtikrinama Konstitucijos laiduojama asmenų nuosavybės apsauga. Ieškovas nurodo, jog vadovaujantis LR teisės aktais, LR Konstitucinio Teismo bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais negali būti ribojama asmenų teisė susigrąžinti jiems nuosavybės teise priklausantį turtą iš bankrutuojančios įmonės valdymo bei kitiems asmenims nuosavybės teise priklausantis turtas negali būti panaudotas bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimams tenkinti. Įkeistos lėšos yra ieškovo nuosavybė ir atsakovo nuosavybėn niekada perleistos nebuvo bei neperėjo. Remiantis Avanso grąžinimo garantija trečiasis asmuo pervedė ieškovui priklausantį avansą į specialią atsakovo depozitinę sąskaitą. Šios lėšos atsakovo nuosavybėn galėjo pereiti tik ieškovui neįvykdžius savo prievolių pagal Garantijos sutartį ir jei ieškovo sąskaitos likučio nepakanka atsakovo reikalavimui įvykdyti ir atsakovui dėl to nukreipus išieškojimą į įkeistas lėšas. Atsižvelgiant į tai, jog ieškovas tinkamai vykdė savo sutartines prievoles bei pagrindinės sutarties nepažeidė, ieškovui priklausančios įkeistos lėšos atsakovo nuosavybėn neperėjo. Todėl ieškovas teigia, kad atsakovas neturi teisės naudoti ieškovui priklausančių įkeistų lėšų atsakovo kreditorių reikalavimams tenkinti, o atsakovo atsisakymas grąžinti ieškovui nuosavybės teise priklausančias įkeistas lėšas yra neteisėtas, pažeidžiantis ieškovo konstitucinę teisę į nuosavybę. Nors LR teisės aktai neįtvirtina bendrojo depozitinės sąskaitos apibrėžimo, tiek praktikoje, tiek teorijoje tokia sąskaita yra suprantama kaip speciali (specifinė) bankinė sąskaita, kurioje laikinai yra laikomos bei saugomos tretiesiems asmenims nuosavybės teise priklausančios lėšos. Atsižvelgiant į jos specifiką, t.y. į tai, jog depozitinėse sąskaitose yra laikinai laikomos bei saugomos tretiesiems asmenims nuosavybės teise priklausančios lėšos bei remiantis tuo, kad įmonės bankroto administratorius kreditorių reikalavimams tenkinti turi teisę naudoti tik įmonei nuosavybės teise priklausantį turtą, darytina išvada, jog Civilinio kodekso 6.56 str. 8 d. nuostata atitinka Lietuvos Respublikos bankroto teisinių santykių reguliavimą bei yra skirta užtikrinti asmenų konstitucinio nuosavybės neliečiamybės principo įgyvendinimą. Be to, ieškovas atkreipia dėmesį, jog įkeistos lėšos yra skirtos Europos Sąjungos Sanglaudos skatinimo veiksmų programos „Aplinka ir darnus vystymasis“ prioriteto „Šiaulių regiono komunalinių atliekų tvarkymo sistemos plėtra įgyvendinimui, įkeistos lėšos sudaro kritiškai reikšmingą dalį nurodyto projekto finansavimui skirtų lėšų, be kurių neįmanomas sėkmingas projekto įgyvendinimas, o Projekto vykdytojas (ieškovas) neturi kitų projekto finansavimo šaltinių ar alternatyvų, kuriomis būtų galima kompensuoti/pakeisti pagrindinės sutarties pagrindu finansuojamas sumas ir jų netektis. Nesusigrąžinus įkeistų lėšų nebus tinkamai neįgyvendintas projektas, dėl ko kils atitinkamos pasekmės. Ieškovo atstovai teismo posėdyje ieškinį palaikė ir prašo jį tenkinti iš esmės ieškovo procesiniuose dokumentuose nurodytais pagrindais. Teismo posėdyje patikslino, kad ieškinys iš esmės grindžiamas ir reikalavimas kildinamas prievolinės teisės normų pagrindu.

6Atsakovas prašo ieškinį atmesti. Nurodo, kad ieškinyje nurodytos lėšos nėra ieškovo nuosavybė, o atsakovas turi tik finansinę prievolę ieškovui, kuri gali būti įgyvendinama tik pagal IBĮ ir Bankų įstatymo nustatytą kreditorinių reikalavimų tenkinimo eilę. Net jeigu ieškinyje nurodytos lėšos ir būtų ieškovo nuosavybė, šios lėšos negali būti vindikuojamos. Ieškovas jau pasirinko savo prievolinių teisių gynybos būdą bei pradėjo jį realiai įgyvendinti, pareikštas tapatus ieškinys. Be to, nėra pateikti įrodymai, kad teisė reikalauti nurodytas lėšas priklauso ieškovui. Atsakovas nurodo, kad ieškinyje nurodytos lėšos buvo įmokėtos ne į banko depozitinę sąskaitą, o į ieškovo specialiąją sąskaitą. Ieškovas nepagrįstai teigia, kad nurodomos lėšos buvo įmokėtos į banko depozitinę sąskaitą ir nepagrįstai remiasi Civilinio kodekso 6.56 str. normomis. Ieškovas teigia, kad jis negali atsiskaityti su paslaugų ir darbų tiekėjais, kad yra sustabdytas Projekto vykdymas, tačiau nepateikia jokių tai pagrindžiančių įrodymų. Atsakovo nuomone, visi tokie pasisakymai yra bylos baigtimi suinteresuoto asmens vienašaliai teiginiai, kurie vertintini kritiškai. Taip pat pastebi ir tai, kad ieškovas pateikė Įmonių bankroto valdymo departamento bei Teisingumo ministerijos raštus, kurie yra priimti ieškovo prašymu, yra pagrįsti vien tik ieškovo nurodyta vienpusiška bei neteisinga informacija bei neišanalizavus visų šiai bylai reikšmingų aplinkybių ir dokumentų, taip pat šie raštai yra paremti prielaidomis, kurios neatitinka tikrovės, bei juose neteisingai aiškinama teisė. Nurodo, kad trečiojo asmens ir ieškovo santykiuose pagal Pagrindinę sutartį lėšų įmokėjimas į specialiąją sąskaitą yra trečiojo asmens avanso sumokėjimas ieškovui pagal Pagrindinę sutartį, kurį už trečiąjį asmenį sumokėjo Finansų ministerija, tuo pačiu šis mokėjimas yra ieškovo įmoka bankui pagal Garantijos sutartį. Pažymi, kad šalys nuo pat bendradarbiavimo pradžios pagal Garantijos suteikimo sutartį, kurioje yra nurodyta, kad bet kuri trečioji šalis gali sumokėti bet kokias įmokas pagal Garantijos suteikimo sutartį už ieškovą, susitarė, kad tokį mokėjimą atliks trečiasis asmuo. Specialioji sąskaita buvo atidaryta tarp atsakovo ir ieškovo sudarytos Garantijos suteikimo sutarties pagrindu. Santykiams, suklosčiusiems tarp šalių dėl specialiosios sąskaitos, taikomos ne tik Garantijos suteikimo sutarties, bet ir Civilinio kodekso 6.913–6.927 str. normos. Tarp ieškovo bei atsakovo susiklostė prievoliniai teisiniai santykiai, t.y. prievoliniai kreditoriaus-skolininko, o ne nuosavybės teisiniai santykiai, kuriuose ieškovas turi turtinę teisę į banką, o pastarasis turi finansinę prievolę ieškovui. Taigi, ieškovas lėšas pervedė sutartinių santykių pagrindu į specialiąją sąskaitą, o pervedęs šias lėšas, negali tų lėšų išreikalauti daiktinės teisės gynybos būdais iš svetimo neteisėto valdymo, todėl ieškovas nėra minėtų lėšų savininkas. Atsakovas konstatuoja, kad ieškovas neišsaugojo nuosavybės teisės į specialiąją sąskaitą įmokėtų lėšų atžvilgiu - jos pateko į bendrą banko disponuojamų lėšų masę ir tapo lėšomis, kuriomis bankas gali disponuoti laikantis įstatymų nustatytų apribojimų. Taip pat pažymi, kad visos pirmenybės teisės gauti savo reikalavimo patenkinimą anksčiau nei kiti kreditoriai turi būti aiškiai ir nedviprasmiškai išreikštos teisės aktuose, nes to reikalauja Bankų įstatymo 85 str. 4 d., tačiau ieškovas nenurodė nei vienos tokios aiškios ir nedviprasmiškos išimties, kuri leistų jam gauti savo reikalavimo patenkinimą anksčiau nei kiti banko kreditoriai. Prievolė grąžinti ieškovui pervestas lėšas yra banko prievolė. Tokia prievolė yra finansinė prievolė, nes ją vykdant turi būti pervestos lėšos, o ne grąžintas kitam asmeniui priklausantis konkretus materialaus pasaulio objektas (daiktas). Vien aplinkybė, kad tokia prievolė atsirado iš gan specifinių garantijos suteikimo teisinių santykių, nedaro jos vykdymo skirtingu nuo kitų bankrutuojančio banko prievolių vykdymo. Ieškovas turi teisę reikalauti grąžinti lėšas tik ĮBĮ ir Bankų įstatymo nustatyta tvarka, ką jis jau pripažino savo veiksmais, pateikdamas bankui 2012-01-11 kreditorinį reikalavimą bankroto byloje, kuris yra patvirtintas. Taip pat atsakovas nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymą (toliau – FUSĮ) yra dviejų rūšių finansinio užtikrinimo susitarimas - susitarimas be nuosavybės teisės perdavimo arba su nuosavybės teisės perdavimu. Garantijoje nėra nurodyta kokios rūšies finansinį užstatą ieškovas pateikė bankui. Atsakovas pripažįsta, kad bankas negali pasilikti sau gauto finansinio užstato ir, siekdamas išvengti nepagrįsto praturtėjimo, pripažino savo finansinę prievolę grąžinti gautas pingines lėšas, tačiau ši finansinė prievolė yra vykdytina taip, kaip yra nurodyta įsiteisėjusioje Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 19 d. nutartyje. Be to, pažymi, kad nagrinėjamoje byloje ginčo objektas yra netgi ne pinigai apskritai, o negrynieji pinigai, kurie yra gan specifinis civilinių teisių objektas – tai yra atsiskaitymo priemonė. Kadangi negrynieji pinigai nėra daiktai, o yra kitas - nematerialus (finansinis) - turtas, nuosavybės teisė į negrynuosius pinigus nėra ginama remiantis daiktinės teisės normomis. Bet kokiu atveju, net jeigu teismas dėl kažkokių priežasčių laikytų, kad piniginės lėšos gali būti vindikuojamos, tai atsakovas atkreipia dėmesį ir į tai, kad byloje nėra ginčo, jog atsakovą ir ieškovą sieja prievoliniai – garantijos suteikimo – santykiai. Tuo tarpu suformuotoje teismų praktikoje taip pat yra aiškiai pabrėžiama, kad vindikacinis ieškinys gali būti pareiškiamas tada, kai šalių nesieja prievoliniai santykiai. Kaip jau minėta, atsakovas pažymi, kad ieškovas jau pasirinko savo prievolinių teisių gynimo būdą, todėl negali reikšti šio ieškinio bankui, nes jis jau yra tapatus jau išspręstam - šalys, reikalavimo pagrindas ir reikalavimas bei pats reikalavimo dydis yra analogiški, kaip ir Vilniaus apygardos teismo įsiteisėjusia 2012 m. lapkričio 19 d. nutartimi kitoje byloje išspręstas ieškovo reikalavimas. Dar daugiau, ieškovas jau pradėjo įgyvendinti kitoje byloje priimtą teismo sprendimą. Ieškovas savo reikalavimo teisei pagrįsti nepateikė nei Pagrindinės sutarties, nei dokumentų apie Pagrindinės sutarties vykdymą, nei kitų dokumentų, kurie patvirtintų, jog jis turi teisę pasilikti sau iš Agentūros pagal Pagrindinę sutartį gautą avansą. Dar daugiau, ieškiniu prašoma įpareigoti atsakovą šias pinigines lėšas grąžinti ne į ieškovo, o į trečiojo asmens sąskaitą, kas implikuoja, jog tokiu būdu per teismą ieškovas bando sugrąžinti avansą trečiajam asmeniui. Atsakovas pastebi, kad nagrinėjamoje byloje reikalavimą bankui pateikė ne trečiasis asmuo, o ieškovas, kuris neturi įgalinimų ginti trečiojo asmens interesus. Galiausiai, jeigu ieškovas pageidauja sugrąžinti trečiajam asmeniui avansą, sumokėtą pagal Pagrindinę sutartį, tai toks klausimas privalo būti sprendžiama išimtinai tik tarp trečiojo asmens ir ieškovo, kuriuos sieja sutartiniai santykiai pagal Pagrindinę sutartį. Tuo tarpu atsakovas nėra Pagrindinės sutarties šalimi ir todėl jokių prievolių dėl avanso pagal Pagrindinę sutartį grąžinimo nei trečiajam asmeniui, nei ieškovui neturi. Teismo posėdyje atsakovo atstovas prašo ieškinį atmesti, palaikydamas atsakovo procesiniuose dokumentuose nurodytus nesutikimo su ieškiniu argumentus.

7Trečiasis asmuo atsiliepimo į ieškinį nepateikė, atstovas į teismo posėdį neatvyko. Trečiajam asmeniui apie teismo posėdį pranešta tinkamai.

8Ieškinys netenkinamas.

9Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovas ir atsakovas 2010-12-30 sudarė garantijos suteikimo sutartį, pagal kurią atsakovas įsipareigojo suteikti avanso grąžinimo garantiją 13 894 152 Lt sumai (b.l.11-15). Pagal minėtos sutarties 3.1 p. ieškovo atsakovo atgręžtinių reikalavimų įvykdymą įsipareigojo užtikrinti, įkeisdamas ieškovui priklausantį 13 894 152 Lt dydžio terminuotą indėlį, už kurį šalių susitarimu nebuvo mokamos palūkanos, taip pat ieškovo atsiskaitomojoje sąskaitoje ir kitose sąskaitose esančias lėšas. Be to, atsižvelgiant į šalių susitarimą, ši sutartis yra finansinio užtikrinimo susitarimas, o finansinis užstatas – minėtose sąskaitose (įskaitant terminuotą indėlį) esantys pinigai (sutarties 3.1.2.1, 3.1.2.4, 3.1.27 punktai). Šalys finansinį užstatą įvertino 13 894 152 Lt suma (sutarties 3.1.2.4 p.). Minėtos sutarties 3.1.2.5 punktu ieškovas įgaliojo atsakovą nurašyti įkeičiamus pinigus nuo jo sąskaitų banke ir pervesti juos į terminuoto indėlio sąskaitą Nr.( - ). Atsakovas 2010-12-30 išdavė avanso grąžinimo garantiją, skirtą šioje byloje trečiuoju asmeniu dalyvaujančiai LR aplinkos ministerijos projektų valdymo agentūrai (b.l.16, 18-19).

10Ieškovas prašo įpareigoti atsakovą grąžinti 13 732 864,50 Lt įkeistas lėšas, teigdamas, kad sąskaita Nr.( - ) yra atsakovo vardu atidaryta depozitinė sąskaita ir todėl joje esančios minėtos ginčo lėšos priklauso ieškovui nuosavybės teise, dėl ko jos nepatenka į atsakovo bendrą turto masę. Pažymėtina, jog ieškovas tokią poziciją grindžia tik savo paaiškinimais ir teiginiais, bet nepateikė tai pagrindžiančių įrodymų, kaip ir nepateikė įrodymų, kad, priešingai nei nurodyta šalių susitarimuose, šalių ketinimas buvo įkeičiamas lėšas laikyti atsakovo depozitinėje sąskaitoje, o ne ieškovo terminuoto indėlio sąskaitoje. Tuo tarpu byloje esantys rašytiniai įrodymai paneigia tokius ieškovo teiginius. Šalių sudarytos 2010-12-30 garantijos teikimo sutarties 3.1.1 p. ir 3.1.2.5 p. turinys leidžia daryti išvadą, kad šalys, sudarydamos minėtą sutartį, tuo pačiu susitarė ir dėl terminuoto indėlio sąskaitos Nr.( - ) ieškovui atidarymo, į kurią pervestos ir joje esančios lėšos būtų įkeistos atsakovui. Tuo pačiu šalys susitarė dėl šios sąskaitos specifinio pobūdžio, nes už joje esančias lėšas šalių susitarimu nemokamos palūkanos ir lėšų joje naudojimas yra atsakovo kontroliuojamas. Ieškovas minėtą sutartį pasirašė, tuo pritardamas tokiam šalių susitarimui. Toks susitarimas yra rašytinės formos, todėl atitinka įstatymo reikalavimus. Kad minėta sąskaita yra ieškovo vardu atidaryta indėlio sąskaita, patvirtina ir šios sąskaitos išrašai, kuriuose sąskaitos turėtoju nurodomas ieškovas; kreditorinio reikalavimo sumos apskaičiavimo ataskaita; 2011-04-19 memorialinis orderis; aplinkybė, jog trečiasis asmuo, mokėdamas ginčo sumą į minėtą sąskaitą, jos turėtoju nurodė ieškovą (b.l.87, 93, 94); taip pat aplinkybė, jog atsakovas už minėtoje sąskaitoje laikomas ginčo lėšas mokėjo IĮIDĮ įtvirtintą privalomą 0,45 procento dydžio indėlio draudimo įmoką ir šioje sąskaitoje laikomos lėšos atsakovo finansinėje atskaitomybėje buvo apskaitomos kaip įsiskolinimas klientams (b.l.95). Šios sąskaitos priklausymą ieškovui patvirtino ir pats ieškovas, pateiktame atsakovui kreditoriniame reikalavime ir jo prieduose nurodydamas šią sąskaitą kaip savo (b.l.103-106). Todėl nepagrįsti ir dėl šios priežasties atmetami ieškovo teiginiai, kad minėta sąskaita Nr.( - ) yra atsakovo vardu atidaryta depozitinė sąskaita. Dėl to minėtoje sąskaitoje esančių lėšų atžvilgiu negali būti taikomos CK 6.56 str. nuostatos dėl depozitinės sąskaitos ir ginčo lėšų atskyrimo nuo kito banko turto.

11Be to, įvertinus šalių sudarytos garantijos suteikimo sutarties turinį, akivaizdu, kad ši sutartis yra mišri sutartis, kuria susitarta tiek dėl garantijos suteikimo, tiek dėl finansinio užtikrinimo susitarimo, tiek ir dėl banko sąskaitos sutarties sudarymo. Atitinkamai pripažintina, kad šalis sieja trejopo pobūdžio teisiniai santykiai: indėlio, finansinio užtikrinimo susitarimo ir garantijos teisiniai santykiai. Pagal CK 6.892 str. 1d. banko indėlio sutartimi bankas ar įsipareigoja priimti iš kitos šalies (indėlininko) arba, gavusi kitai šaliai pervestą pinigų sumą (indėlį), įsipareigoja grąžinti indėlį ir sumokėti už jį palūkanas sutartyje nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Pagal CK 6.892 str. 3 d. indėlio santykiams taikomos CK 6 knygos XLVI skyriaus normos, reglamentuojančios banko sąskaitos sutartį, jeigu šio skyriaus taisyklės nenustato ko kita ir tai neprieštarauja banko indėlio sutarties esmei. CK 6 knygos XLVI skyriaus normos, o konkrečiai CK 6.913 str. 1 d. nustato banko sąskaitos sutarties apibrėžimą, o minėtos normos 2 dalis suteikia bankui teisę disponuoti kliento sąskaitoje esančiomis lėšomis su sąlyga, jeigu užtikrina kliento teisę netrukdomai disponuoti tomis lėšomis. Šios nuostatos taikomos ir kitokioms sąskaitoms, kaip, pavyzdžiui, nagrinėjamos bylos atveju (CK 6.928 str.). Minėta banko teisė disponuoti lėšomis ir jas naudoti savo turiniu iš esmės atitinka nuosavybės teisinius santykius (CK 4.37 str. 1 d.). Toks teisinis reglamentavimas leidžia daryti išvadą, kad klientui pagal banko sąskaitos sutartį įmokėjus lėšas į jo vardu atidarytą sąskaitą banke, nuosavybės teisės į lėšas pereina bankui, o klientas įgyja prievolinio pobūdžio teisę reikalauti, kad bankas šalių sutartomis sąlygomis ir tvarka perduotų tam tikrą pinigų kiekį. Tokį aiškinimą patvirtina tiek teisės doktrina, tiek ir teismų praktika (pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr.2-205/2012, 2012 m. gruodžio 27 d. civilinėje byloje Nr.2-2334/2012). Be to, pinigai tiek pagal teisės doktriną, tiek pagal minėtą teismų praktiką nėra laikomi daiktu, todėl daiktinės teisės gynybos priemonės jiems netaikomi (CK 4.1 str., 4.95 str.). Daiktinės teisės gynybos priemonės negali būti taikomos dar ir dėl to, kad šalis sieja prievoliniai teisiniai santykiai. Aiškinant minėtas normas taip, jog lėšų įmokėjimo į sąskaitą atveju nepereina nuosavybės teisė bankui, reikštų, jog banko bankroto atveju bet kuris banko indėlininkas (plačiąja prasme) turi teisę reikalauti iš banko grąžinti jo lėšas, netaikant Įmonių bankroto įstatymo ir banko įstatymo 85 str. nuostatų, o teisės aktai, užtikrinantys banko indėlininkų teisių gynimą pagal indėlių draudimo sistemą, netektų prasmės ir logikos. Nagrinėjamos bylos atveju ginčo lėšos trečiojo asmens buvo pervestos į minėtą specialią ieškovo terminuoto indėlio sąskaitą, toks lėšų pervedimas atitiko šalių ir trečiojo asmens susitarimą pagal garantijos suteikimo sutartį ir avanso grąžinimo garantiją, taip pat garantijos suteikimo sutartyje įtvirtintą šalių susitarimą, kad lėšos bus laikomos ieškovo specialioje terminuoto indėlio sąskaitoje, atitinkamai ieškovui sutinkant su tuo, kad jis praras nuosavybės teises į lėšas, įgydamas vietoj to prievolinio pobūdžio teisę į atsakovą. Taigi, ieškovas laikytinas praradęs nuosavybės teises į ginčo lėšas. Prievolinį tarpusavio teisinių santykių pobūdį pripažino ir pats ieškovas, pareikšdamas atsakovui kreditorinį reikalavimą dėl ginčo lėšų ir šis reikalavimas Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 19 d. nutartimi buvo patvirtintas, tuo patvirtinant šalių teisinių santykių pobūdį. Vien aplinkybė, kad lėšos terminuoto indėlio sąskaitoje (į kurias nuosavybės teises įgijo atsakovas) buvo įkeistos pagal finansinio užtikrinimo susitarimą, negali pakeisti jų teisinio statuso ir nuosavybės režimo bei sugrąžinti ieškovui nuosavybės teisių į jas, nes įkeitimo momentu ieškovas turėjo tik prievolinę teisę reikalauti sumokėti lėšas, bet neturėjo nuosavybės teisės į jas, be to, nuosavybės teises į lėšas prarado iki finansinio užtikrinimo susitarimo įsigaliojimo. Pasibaigus garantijos suteikimo sutarčiai, lėšos galėjo būti grąžinamos į bet kurią kitą ieškovo sąskaitą ir reikalavimas dėl jų taip pat būtų tenkinamas Įmonių bankroto įstatymo ir Bankų įstatymo nustatyta tvarka. Pažymėtina ir tai, kad ieškovas buvo pateikęs atsakovui 2012-02-03 prašymą dėl įskaitymo (b.l.131), kuriam atlikti buvo panaudota dalis ginčo sąskaitoje buvusių lėšų, tuo pripažindamas prievolinio pobūdžio, o ne nuosavybės teisinius santykius. Dėl nurodytų motyvų neturi teisinės reikšmės ginčui, atitinkamai šioje byloje netaikytini ieškovo cituojami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (2009 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-91/2009) ir Lietuvos Konstitucinio Teismo (1999 m. kovo 16 d. nutarimas) išaiškinimai dėl nuosavybės teisių gynimo. Ieškovo cituojamos Įmonių bankroto valdymo departamento prie Ūkio ministerijos 2012-11-09 rašte Nr.(6.14)A2-4066 ir LR teisingumo ministerijos 2013-01-07 rašte Nr.(1.11)7R-131 nurodomos išvados nelaikytinos įrodymais nagrinėjamoje byloje, kadangi tai yra minėtų institucijų nuomonė, paremta tik ieškovo pateikta informacija, be to, jos nėra privalomos teismui. Ieškovas teisingai nurodo, kad pagal CK 4.198 str. įkaito davėjas turi būti įkeičiamo objekto savininkas, tačiau ši norma nepaneigia tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių pobūdžio, nes ieškovas turėjo prievolinę teisę, o nuosavybės teisę į lėšas buvo praradęs iki finansinio užtikrinimo susitarimo įsigaliojimo, kaip jau minėta aukščiau.

12Pažymėtina, kad šalys garantijos suteikimo sutartyje nenurodė, ar sudaro finansinio užtikrinimo susitarimą be nuosavybės teisės perdavimo ar su nuosavybės teisės perdavimu (FUSĮ 2 str. 8-9 d.), todėl kokio pobūdžio finansinio užtikrinimo susitarimą sudarė šalys, turi būti sprendžiama, atsižvelgiant į FUSĮ įtvirtintą reglamentavimą, garantijos suteikimo sutarties turinį (CK 6.193 str.) ir aukščiau minėtus motyvus. Pagal FUSĮ 2 str. 11 d. finansiniu užstatu, be finansinių priemonių ir kredito reikalavimų, gali būti ir pinigai, kurie pagal minėto straipsnio 28 dalį apibrėžiami kaip lėšos sąskaitoje bet kuria valiuta ar kitos grąžintinos lėšos, išskyrus grynuosius pinigus. FUSĮ, nesant aiškaus šalių susitarimo dėl finansinio užstato nuosavybės teisių perdavimo susitarimo, neįtvirtina jokios prezumpcijos šiuo klausimu, FUSĮ taip pat nereglamentuoja sąskaitų pobūdžio, tai paliekant spręsti nacionalinei teisei. Nagrinėjamoje byloje šalys garantijos suteikimo sutartyje susitarė, kad finansiniu užstatu bus ieškovo lėšos (o ne prievolinė teisė į lėšas) šioje sutartyje minimoje terminuoto indėlio sąskaitoje, nuosavybės teisė į kurias dėl aukščiau nurodytų motyvų jau iki finansinio užtikrinimo susitarimo įsigaliojimo priklauso atsakovui, todėl pripažintina, kad ginčo šalys sudarė finansinio užtikrinimo perduodant nuosavybės teisę susitarimą (FUSĮ 2 str. 9 d.).

13Kadangi ginčo lėšos nuosavybės teise priklauso atsakovui, o ieškovas turi tik prievolinio pobūdžio teisę į jas, be to, atsakovui Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi iškelta bankroto byla, todėl ieškovo teisės dėl jų grąžinimo gali būti įgyvendinamos tik Įmonių bankroto įstatymo ir Bankų įstatymo 85 str. ir 87 str. nustatyta bendra kreditorinių reikalavimų tenkinimo tvarka. Bankų įstatymo 85 str. 4 d. įtvirtintų išimčių nagrinėjamos bylos atveju taikyti nėra teisinio pagrindo, nes nagrinėjamam atvejui teisės aktai išimčių nenumato ir nesuteikia teisės lėšas grąžinti, netaikant Įmonių bankroto įstatymo ir Bankų įstatymo atsiskaitymą su kreditoriais reglamentuojančių nuostatų.

14Pažymėtina, kad tiek FUSĮ, tiek šiuo įstatymu įgyvendintos Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/47/EB „Dėl susitarimų dėl finansinio įkaito“ su jos vėlesniais pakeitimais paskirtis yra pagerinti susitarimų dėl finansinio įkaito teisinį tikrumą, kad tokiems susitarimams nebūtų taikomos tam tikros teisės aktų dėl nemokumo nuostatos, o visų pirma tos, kurios neleistų efektyviai įgyvendinti finansinių įkeitimų. Pagrindinė esmė šių teisės aktų, kad tiek įkaito davėjo, tiek įkaito gavėjo likvidavimo ar reorganizavimo procedūros neturi įtakos tokio susitarimo įsigaliojimui (I), finansinio užstato pateikimui (II) ir užstato gavėjo teisei į reikalavimų patenkinimą bei teisei imtis priemonių skoloms išieškoti netaikant ĮBĮ nuostatų (III) (FUSĮ 9 str., 12-13 str.). Taigi, minėtų aktų paskirtis labiau apsaugoti užstato gavėjo interesus ir galimybę patenkinti reikalavimą iš užstato, nepriklausomai nuo užstato davėjo ar užstato gavėjo nemokumo procedūrų. Todėl sutiktina su atsakovo pozicija, kad minėti teisės aktai nenumato galimybės įpareigoti atsakovą grąžinti finansinį užstatą ieškovui pagal tokią sutartį taip, tarsi atsakovui nebūtų iškelta bankroto byla, tuo labiau, kad sąskaitoje esančios lėšos priklausė atsakovui nuosavybės teise iki finansinio užtikrinimo susitarimo įsigaliojimo. Dėl nurodytų priežasčių ieškovo ieškinys yra nepagrįstas ir neįrodytas, todėl atmetamas.

15Atsakovas teigia, kad ieškovas nagrinėjamoje byloje nėra tinkamas ieškovas, kadangi jis neturi teisių į ginčo lėšas, tačiau tokie atsakovo argumentai nepagrįsti. Ginčo lėšos buvo įmokėtos į ieškovo terminuoto indėlio sąskaitą, jis įgijo reikalavimo teises į jas, kad tokias teises ieškovas įgijo, pripažino ir pats atsakovas, sutikdamas su ieškovo pareikštu kreditoriniu reikalavimu ir pateikdamas jį tvirtinti kaip neginčijamą, o Vilniaus apygardos teismas 2012 m. lapkričio 19 d. nutartimi šį reikalavimą patvirtino.

16Taip pat atmestinas atsakovo argumentas, kad nagrinėjamoje byloje pareikštas tapatus reikalavimas, kaip ir atsakovo bankroto byloje. Iš tikrųjų, nagrinėjamoje byloje ieškovas ir atsakovas yra tie patys asmenys kaip ir atsakovo bankroto byloje ieškovui pareiškiant kreditorinį reikalavimą, ginčo objektu yra tos pačios lėšos, bet pagrindas sutampa tik iš dalies, kadangi ieškovas prašo įpareigoti atsakovą grąžinti lėšas, netaikant ĮBĮ ir BĮ nuostatas, be to, nagrinėjamoje byloje pareikštas reikalavimas, t.y. ieškinio dalykas, nesutampa su bankroto byloje pareikštu reikalavimu. Todėl nėra CPK 293 str. 3 p. įtvirtintų sąlygų bylai nutraukti. Kiti šalių argumentai dėl nurodytų motyvų nebeturi teisinės reikšmės ginčui, todėl teismas dėl jų atskirai nebepasisako.

17Atmetus ieškinį, atsakovo patirtas advokato teisinės pagalbos išlaidas privalo atlyginti ieškovas (CPK 93 str., 98 str.). Atsakovas patyrė 15 461,44 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidų. Atsižvelgiant į LR teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85 patvirtintų Rekomendacijų 8.2 p., 8.3 p., 8.18 p. nuodytus galimus priteisti maksimalius dydžius, atsakovui iš ieškovo priteistina 5050 Lt bylinėjimosi išlaidų.

18Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 185 str., 268 str., 270 str., teismas

Nutarė

19ieškovo VšĮ „Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras“ ieškinį atmesti.

20Priteisti iš ieškovo VšĮ „Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras“ atsakovui LAB bankui SNORAS 5050 (penkis tūkstančius penkiasdešimt) Lt bylinėjimosi išlaidų.

21Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti apeliaciniu skundu skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo teisėjas Andžej Maciejevski,... 2. sekretoriaujant Kristinai Mikolaitytei,... 3. dalyvaujant ieškovo atstovams adv. Linui Songailai ir adv.padėjėjui Edgarui... 4. viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą... 5. ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašo įpareigoti atsakovą... 6. Atsakovas prašo ieškinį atmesti. Nurodo, kad ieškinyje nurodytos lėšos... 7. Trečiasis asmuo atsiliepimo į ieškinį nepateikė, atstovas į teismo... 8. Ieškinys netenkinamas.... 9. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovas ir atsakovas 2010-12-30... 10. Ieškovas prašo įpareigoti atsakovą grąžinti 13 732 864,50 Lt įkeistas... 11. Be to, įvertinus šalių sudarytos garantijos suteikimo sutarties turinį,... 12. Pažymėtina, kad šalys garantijos suteikimo sutartyje nenurodė, ar sudaro... 13. Kadangi ginčo lėšos nuosavybės teise priklauso atsakovui, o ieškovas turi... 14. Pažymėtina, kad tiek FUSĮ, tiek šiuo įstatymu įgyvendintos Europos... 15. Atsakovas teigia, kad ieškovas nagrinėjamoje byloje nėra tinkamas ieškovas,... 16. Taip pat atmestinas atsakovo argumentas, kad nagrinėjamoje byloje pareikštas... 17. Atmetus ieškinį, atsakovo patirtas advokato teisinės pagalbos išlaidas... 18. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 185 str., 268... 19. ieškovo VšĮ „Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras“ ieškinį... 20. Priteisti iš ieškovo VšĮ „Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centras“... 21. Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti apeliaciniu skundu...