Byla e2A-98-544/2018
Dėl permokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo

1Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Čeknienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2017 m. rugpjūčio 11 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-5090-452/2017 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Tslegos grupė“ ieškinį atsakovui R. V. dėl permokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

2Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė 2016 m. rugsėjo 9 d. pirmosios instancijos teismui pateikė ieškinį, kuriuo prašė iš atsakovo dokumentinio proceso tvarka priteisti 450,49 Eur permokėto darbo užmokesčio, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.
  2. 2016 m. rugsėjo 19 d. pirmosios instancijos teismas priėmė preliminarų sprendimą, kuriuo ieškinį tenkino ir ieškovei iš atsakovo priteisė 450,49 Eur darbo užmokesčio permoką, 5 procentų dydžio metinės palūkanas nuo priteistos 450,49 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. rugsėjo 19 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 6,00 Eur žyminio mokesčio bei 3,29 Eur pašto išlaidų.
  3. Atsakovas, nesutikdamas su preliminariu sprendimu, pateikė prieštaravimus, kuriuose nurodė, kad buvęs darbdavys UAB „Tslegos grupė“ 450,49 Eur jam nėra sumokėjusi ir nėra pilnai atsiskaičiusi, nes jis negaudavo žodžiu sutarto 800 Eur atlyginimo (425 Eur oficialaus ir likusios sumos „į rankas“). Dvigubas atlyginimas jam nebuvo mokėtas, tačiau patikrinimų metu nustatyta, kad pats įmonės vadovas sau išsimokėjo dvigubą atlyginimą, nuo kurio nesumokėjo mokesčių ir pinigų negrąžino.

4II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5

  1. Skundžiamu 2017 m. rugpjūčio 11 d. galutiniu sprendimu pirmosios instancijos teismas 2016 m. rugsėjo 19 d. preliminarų sprendimą paliko nepakeistą, ieškinį tenkino visiškai ir priteisė iš atsakovo R. V. 450,49 Eur darbo užmokesčio permoką, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 450,49 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. rugsėjo 19 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 6,00 Eur žyminį mokestį bei 3,29 Eur pašto išlaidas UAB „Tslegos grupė“ bei 7 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidas valstybei.
  2. Teismas sprendė, kad bylos esantys atlyginimo mokėjimo žiniaraščiai, mokėjimų nurodymai, ieškovės banko sąskaitos išrašai ir kiti įrodymai patvirtina, jog atsakovui R. V., kuris pas atsakovę dirbo vairuotoju, už 2015 m. spalio mėnesį išmokėtas 342,64 Eur ir 342,64 Eur, o už 2015 m. lapkričio mėnesį – du kartus po 342,64 Eur darbo užmokestis klaidą, nors šalių sudarytos darbo sutarties 3 punkte sulygtas darbo užmokestis buvo 425 Eur per mėnesį.
  3. Taigi, teismo nuomone, yra visos sąlygos taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.237 straipsnis), nes išreikalauti pinigus iš atsakovo kitais civilinių teisių gynimo būdais nėra teisinio pagrindo, o taip pat nenustatyta, jog šalis būtų sieję prievoliniai teisiniai santykiai, susiję su reikalaujamu grąžinti turtu.

6III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

7

  1. Apeliaciniu skundu atsakovas R. V. prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo galutinį sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės UAB „Tslegos grupės“ ieškinį atmesti arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
  2. Nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos atliktu faktinių bylos aplinkybių vertinimu ir teisinio santykio kvalifikavimu, kadangi ieškovė nenurodė aplinkybės, jog ieškovės direktorius 2015 m. lapkričio ir gruodžio mėnesiais sau išmokėjo dvigubą atlyginimą, tačiau į valstybės biudžetą nesumokėjo mokesčių. Be to, grąžinęs bendrovei permokėtą atlyginimą direktorius atsisakė pareigos mokėti mokesčius valstybei. 2016 m. birželio 22 d. Valstybinės mokesčių inspekcijos operatyvinio patikrinimo pažymoje buvo nustatyti dvigubi išmokėjimai, tačiau nebuvo rasti ir nustatyti pinigų grąžinimo į kasą faktai. Negana to, nebuvo patikrinta bendrovės veikla iki 2015 m. rugsėjo mėnesio, kada jis pradėjo dirbti bendrovėje. Iš šių faktų daro prielaidą, jog įmonės direktorius klastoja buhalterinius dokumentus vengdamas mokėti mokesčius bei apgaudinėja darbuotojus. Tvirtina, kad ieškovės direktorius jokių pinigų jam nemokėjo, juos pasisavino pats, o parašus gaudavo apgaulės būdu.
  3. Atsiliepimu ieškovė prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti ir šmeižiantys, kadangi patikrinimo metu pažeidimų nenustatyta, mokesčių nepriemokos nepriskaitytos, dėl ieškovės veiklos nėra pradėtų ar atliekamų kokių nors tyrimų. Byloje nėra įrodymų, kad ieškovė pasisavino sumas, kurios buvo nurodytos kaip išmokėtos ieškovui. Apelianto nurodomos aplinkybės neturi nieko bendra su ieškovės reikalavimu atsakovui dėl nepagrįsto jo praturtėjimo. Byloje esantys įrodymai visiškai pagrindžia ieškovės reikalavimą dėl permokėto darbo užmokesčio priteisimo. Be to, apeliantas nepateikė jokių duomenų, pagrindžiančių jo teiginius apie parašų gavimą apgaule, o pagal savo individualias savybes ir darbo patirtį jis žinojo apie buhalterinius dokumentus ir parašo reikšmę juose.

8Teismas

konstatuoja:

9IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10

  1. Apeliacinis skundas atmetamas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
  2. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta.
  3. Nagrinėjamoje byloje atsakovas R. V. nesutinka su pirmosios instancijos teismo galutiniu sprendimu tvirtindamas, jog teismas netinkamai įvertinos visas reikšmingas aplinkybes, dėl ko buvo padaryta nepagrįsta išvada, kad apeliantui 2015 m. spalio ir lapkričio mėnesiais dėl sąskaitybos klaidos buvo permokėtas darbo užmokestis ir jis nepagrįstai praturtėjo ieškovės sąskaita 450,49 Eur. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs skundžiamą pirmosios instancijos teismo galutinį sprendimą, atsakovo apeliacinį skundą, ieškovės atsiliepimą į jį, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą (CPK 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis).
  4. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad atsakovas R. V. buvo ieškovės UAB „Tslegos grupė“ darbuotojas (dirbo vairuotoju), kuriam ieškovė pagal darbo sutarties 3 punktą buvo įsipareigojusi mokėti 425 Eur mėnesinį darbo užmokestį. Iš atlyginimų išmokėjimo žiniaraščių Nr. 10-01, 11-01, 2015 m. lapkričio 10 d. mokėjimo nurodymo Nr. 176 nustatyta, kad atsakovui R. V. už 2015 m. spalio mėnesį buvo išmokėta 342,64 Eur ir 342,64 Eur darbo užmokesčio, už lapkričio mėnesį - du kartus po 342,64 Eur darbo užmokesčio, viso - 1586,31 Eur (9, 10, 11 b. l.). Iš darbo sutarties sąlygų, minėtų darbo užmokesčio žiniaraščių duomenų nustatyta, kad, atskaičius privalomus mokėjimus, atsakovui už 2015 m. rugsėjo – gruodžio mėnesius turėjo būti išmokėta 1135,82 Eur darbo užmokesčio. Duomenys apie atsakovui išmokėtą darbo užmokestį, kurio dydis viršija darbo sutartimi nustatytą dydį, yra užfiksuoti ir 2016 m. birželio 22 d. Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Operatyvaus patikrinimo pažymoje Nr. FR1042 bei Lietuvos Respublikos Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio teritorinio skyriaus darbo ginčų komisijos 2016 m. sausio 26 d. sprendime Nr. DGKS-404. Pateikti duomenys, rodantys, jog ieškovė ne kartą kreipėsi į atsakovą dėl be pagrindo permokėto darbo užmokesčio grąžinimo, tačiau atsakovas nurodytos sumos grąžinti nesutiko.
  5. Taigi, priešingai nei tvirtina apeliantas, byloje esantys ir nutarties 13 punkte nurodyti faktiniai duomenys patvirtina, kad ieškovė UAB „Tslegos grupė“ už spalio ir lapkričio mėnesius atsakovui R. V. per klaidą buvo pervedusi didesnį, nei darbo sutartimi numatyta, darbo užmokestį ir permokėjo 450,49 Eur. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo esant nustatytas visas nepagrįsto praturtėjimo sąlygas (CK 6.242 straipsnis) bei sprendė, kad atsakovas privalo grąžinti be teisinio pagrindo įgytą turtą ieškovei (CK 6.237 straipsnis).
  6. Pažymėtina, kad civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Įstatymų leidėjas nustatė ne tik įrodinėjimo pareigas, bet ir jų paskirstymo taisykles, pagal kurias įrodinėjimo pareiga tenka tam, kas teigia, – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – priešieškinio, atsikirtimų faktinį pagrindą (CPK 12, 178, 179 straipsniai). Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-316/2010; Nr. 3K-3-372/2014; Nr. 3K-3-118-219/2015, kt.). Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų reikalavimų laikėsi ir nuo formuojamos šiuo klausimu teismų praktikos nenukrypo.
  7. Padarytų išvadų nepaneigia ir apeliacinio skundo argumentai, kad ieškovė ir įmonės direktoriui buvo išmokėjusi didesnį atlyginimą, kad ji atsisakė pareigos mokėti mokesčius, kad įmonės vadovas apgaule gaudavo atsakovo parašus bei pasisavino pinigines lėšas.
  8. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytomis aplinkybėmis, kad duomenys apie įmonės direktoriui išmokėtą dvigubą darbo užmokestį niekaip nepaneigia byloje esančių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovui aptariamais mėnesiais buvo išmokėtos piniginės lėšos, viršijančios jo darbo užmokesčio dydį, kurias jis įgijo be jokio teisinio pagrindo. Kartu pažymėtina, jog apeliantas, tvirtindamas, kad įmonės direktorius apgaule gaudavo jo parašus bei pasisavindavo pinigines lėšas, nepateikė jokių objektyvių tą patvirtinančių duomenų, nenurodė, kad dėl tokių įmonės direktoriaus veiksmų būtų teikęs pretenzijas, tokia informacija neužfiksuota ir 2016 m. birželio 22 d. Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Operatyvaus patikrinimo pažymoje Nr. FR1042.
  9. Papildomai apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisijos 2016 m. sausio 26 d. sprendime Nr. DGKS-404, kuris nebuvo apskųstas ar panaikintas nustatyta tvarka, konstatuota, jog nėra pagrindo teigti, kad R. V. su ieškove būtų sulygęs kitokias darbo užmokesčio sąlygas nei jos nustatytos sudarytoje darbo sutartyje, o, be to, atsižvelgiant į R. V. darbo pobūdį, amžių, konstatuotina, kad jis turėjo žinoti, kaip yra mokamas darbo užmokestis ir ką reiškia parašas darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraštyje bei kasos išlaidų orderyje. Be to, įmonėje išdirbęs tris mėnesius, trijuose žiniaraščiuose ir trijuose kasos išlaidų orderiuose savo parašu patvirtinęs, kad gaudavo pinigus, ieškovas niekada darbdaviui nereiškė jokių pretenzijų dėl neišmokėtų pinigų, o pretenzijas pradėjo reikšti tik nutraukęs darbo sutartį.
  10. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams, jei yra atskleista bylos esmė (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-7-38/2008; Nr. 3K-3-252/2010; Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

11Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

12Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2017 m. rugpjūčio 11 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai