Byla A-502-1859-14

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos valstybės įmonės „Regitra“, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. A. individualios įmonės „Silentium“ skundą atsakovams valstybės įmonei „Regitra“ ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai valstybės įmonės „Regitra“, tretiesiems suinteresuotiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Lukeida“, uždarajai akcinei bendrovei „Džanatus“, uždarajai akcinei bendrovei DK „PZU Lietuva“ ir D. P. dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir turtinės žalos atlyginimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas Ž. A. individuali įmonė „Silentium“ (toliau – ir IĮ „Silentium“) kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti valstybės įmonę (toliau – ir VĮ) „Regitra“ panaikinti pirmąją 2004 m. laidos automobilio „BMW X5“, VIN kodas ( - ) (toliau – ir Automobilis), registraciją Lietuvoje, atliktą 2005 m. lapkričio 15 d. D. P. vardu; 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VĮ „Regitra“, 75 611 Lt turtinei žalai atlyginti.

5Skunde (I t., b. l. 2–5; II t., b. l. 92–100; IV t., b. l. 66–73) pareiškėjas paaiškino, kad 2006 m. rugpjūčio 18 d. iš UAB „Lukeida“ įsigijo Automobilį. Automobilio registracija buvo atlikta VĮ „Regitra“ Kauno filiale, kurio specialistai vizualiai apžiūrėjo transporto priemonę, sutikrino techninius ir kitus duomenis bei priėmė sprendimą registruoti Automobilį pareiškėjo vardu. Pareiškėjas 2006 m. rugpjūčio 24 d. Automobilį pardavė uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „DnB NORD lizingas“, su kuria buvo sudaryta lizingo sutartis. Po minėtų sandorių sudarymo ikiteisminio tyrimo metu paaiškėjo, kad Automobilis 2005 m. spalio 7 d. buvo pavogtas Vokietijoje, ir Kauno apylinkės prokuratūros prokuroras 2008 m. rugpjūčio 11 d. nutarimu grąžino jį Vokietijos draudimo bendrovei. Vilniaus apygardos teismas 2010 m. vasario 17 d. sprendimu pripažino negaliojančiomis 2006 m. rugpjūčio 24 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2006/08-L792-P1 ir lizingo sutartį Nr. 2006/08-L792, taikė restituciją, įskaitė priešpriešinius reikalavimus ir priteisė iš pareiškėjo UAB „DnB NORD lizingas“ naudai 75 611 Lt bei 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas. Šis teismo sprendimas yra įsiteisėjęs. UAB „DnB NORD lizingas“ naudai priteista 75 611 Lt suma yra pareiškėjo patirta žala, kilusi dėl VĮ „Regitra“ kaltės. Pagal VĮ „Regitra“ duomenis, pirma Automobilio registracija Lietuvoje VĮ „Regitra“ Šiaulių filialo Radviliškio grupėje buvo atlikta 2005 m. lapkričio 15 d. D. P. vardu išduodant valstybinio numerio ženklus bei transporto priemonės registracijos liudijimą. 2006 m. rugpjūčio 8 d. Automobilis buvo įregistruotas VĮ „Regitra“ Tauragės filiale UAB „Džanatus“ vardu, kuri 2006 m. rugpjūčio 18 d. jį pardavė UAB „Lukeida“. UAB „Lukeida“ Automobilio neregistravo ir tą pačią dieną pardavė pareiškėjui, kuris 2006 m. rugpjūčio 30 d. Automobilį įregistravo. 2006 m. rugpjūčio 30 d. Automobilis buvo įregistruotas UAB „DnB NORD lizingas“ vardu. Pareiškėjas pažymėjo, jog VĮ „Regitra“ darbuotojai kelis kartus tikrino Automobilio registracijos dokumentus, duomenis, tačiau tai padarė netinkamai, todėl jis patyrė 75 611 Lt žalą. Pagal Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklių, patvirtintų vidaus reikalų ministro 2001 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 260 (toliau – ir Taisyklės), nuostatas registro įmonė privalo tikrinti, ar registruotini transporto priemonės duomenys sutampa su transporto priemonės registravimui teikiamuose dokumentuose esančiais duomenimis, registre esančiais įrašais, apžiūrėti transporto priemonę, tikrinti, ar netaikomi apribojimai transporto priemonės registravimui, naudojant Lietuvos registrų duomenis, tame tarpe ieškomų transporto priemonių, taip pat Europos automobilių ir vairuotojų pažymėjimų informacinės sistemos (toliau – ir EUCARIS) duomenis, bei atlikti kitus veiksmus. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. lapkričio 28 d. nutarimu Nr. 1286 (toliau – ir Nuostatai), 28 punktu kelių transporto priemonė laikoma įregistruota įrašius duomenis į registrą, suteikus identifikavimo kodą ir Taisyklių nustatytais atvejais išdavus registravimo dokumentą. Pareiškėjo teigimu, VĮ „Regitra“, įregistruodama transporto priemonę, savo veiksmais patvirtino, kad transporto priemonė, vadovaujantis minėtų teisės aktų nuostatomis, yra visapusiškai ir kvalifikuotai specialistų apžiūrėta, Automobilio visi identifikuojantys ir techniniai duomenys teisingi, tinkamai sutikrinti, jis gali būtų registracijos objektu valstybės viešajame transporto priemonių registre, sandorio objektu. VĮ „Regitra“ įstatuose nurodyta, kad viena iš VĮ „Regitra“ veiklos sričių ir rūšių yra kelių transporto priemonių ir jų vairuotojų registracija, dalyvavimas nusikaltimų ir kitų kelių transporto srities teisės pažeidimų prevencinėje veikloje. VĮ „Regitra“ savo atsakomybe ir rizika privalo užtikrinti, kad Lietuvos Respublikoje nebūtų užregistruotos sandorio objektu negalinčios būti transporto priemonės. Iš profesinės veiklos kilusios civilinės atsakomybės atvejais turi būti įvertinta tai, kad profesine veikla užsiimančiam asmeniui (VĮ „Regitra“) yra nustatyti griežtesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai. VĮ „Regitra“ darbuotojai yra savo srities specialistai, todėl pagal Taisyklių 3.5 ir 48 punktus atlikdami savo pareigas, būdami atsargūs, atidūs, rūpestingi ir apdairūs, vykdydami transporto priemonės apžiūrą pirmos registracijos Lietuvoje metu, galėjo ir privalėjo nustatyti klastojimo požymius, t. y. pastebėti ir nustatyti, jog transporto priemonės kėbulo identifikacinis numeris yra perkaltas – nėra gamyklinis (originalus), o transporto priemonės registracijos liudijimas turi klastojimo požymių. VĮ „Regitra“ teikiamos paslaugos yra atlygintinos, todėl įmonė turi finansinių galimybių prireikus atlikti transporto priemonės ekspertizę. Be to, ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad identifikacinis numeris yra perkaltas tik ant kėbulo bei yra suklastotas registracijos liudijimas, kiti transporto priemonės identifikaciniai duomenys buvo nekeisti, juose yra originalūs transporto priemonės identifikaciniai duomenys, kurie taip pat turėjo būti tikrinami VĮ „Regitra“ darbuotojų.

6Atsakovai VĮ „Regitra“ ir Lietuvos valstybė, atstovaujama VĮ „Regitra“, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

7Atsiliepime (II t., b. l. 165–169, IV t., b. l. 89–92) atsakovai paaiškino, kad pareiškėjas, dalyvaudamas teismo procese dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir nuostolių atlyginimo, turėjo reikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo Automobilio pardavėjai UAB „Lukeida“. Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 17 d. sprendime konstatuota, kad UAB „Lukeida“, 2006 m. rugpjūčio 18 d. parduodama Automobilį pareiškėjui, nebuvo šio daikto teisėta savininkė ir neturėjo teisės jo parduoti. Todėl pareiškėjo patirtą žalą dėl neteisėtai parduoto Automobilio turėtų atlyginti būtent neteisėtus veiksmus atlikusi pardavėja, t. y. UAB „Lukeida“, o ne VĮ „Regitra“. Reikšdamas reikalavimą Lietuvos valstybei atlyginti žalą, kuri sudaro dalį Automobilio vertės, t. y. 75 611 Lt, pareiškėjas piktnaudžiauja savo teisėmis ir teismas turėtų į tai atsižvelgti priimdamas sprendimą. Vadovaujantis Saugaus eismo automobilių keliais įstatymu (toliau – ir Saugaus eismo automobilių keliais įstatymas) registruojama tik atitinkama transporto priemonė, bet ne jos įsigijimo pagrindai, tarp jų pirkimo-pardavimo sutartys. VĮ „Regitra“ yra registro tvarkymo įstaiga, kuri registruoja kelių transporto priemones tik kaip registro objektus, teisės aktais jai nėra pavesta registruoti pirkimo-pardavimo sandorių, patvirtinti savininko nuosavybės teises į transporto priemonę. Šiuo atveju aplinkybė, jog Automobilis yra vogtas Vokietijoje, paaiškėjo tik 2007 m. gruodžio 5 d., todėl pirmą kartą jį registruojant Lietuvoje VĮ „Regitra“ neturėjo ir dėl objektyvių priežasčių negalėjo turėti duomenų apie tai, kad apžiūrimas Automobilis yra vogtas. Taisyklių 45 punktas nustato, kad transporto priemonių apžiūra atliekama, kai transporto priemonė pirmą kartą registruojama Lietuvoje. Vadovaujantis Taisyklių 83 punktu vėliau registruojant pasikeitusius duomenis, šiuo atveju pasikeitus savininkui, apžiūra neatliekama, jei pareiškėjas savo parašu patvirtina, kad transporto priemonės duomenys yra nepasikeitę ir atitinka registracijos liudijime esančius duomenis. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad 2006 m. rugpjūčio mėn. prašymuose pareiškėjas pats patvirtino, jog duomenys yra nepasikeitę ir atitinka registracijos liudijime esančius duomenis, todėl VĮ „Regitra“ darbuotojai neturėjo pareigos tikrinti transporto priemonės duomenų, o pareiškėjo argumentai dėl netinkamo VĮ „Regitra“ darbuotojų pareigų atlikimo atmestini. Atsakovai pažymėjo, kad atliekant transporto priemonės apžiūrą negali būti naudojami tokie veiksmai kaip identifikavimo numerio vietos ėsdinimas rūgštimis, šarmais ar dažu dengtos medžiagos šalinimas. Be to, teisės aktuose nėra įtvirtinta pareiga VĮ „Regitra“ atlikti ekspertinį tyrimą ir nustatyti pateikiamus klastojimo faktus, tačiau, įtarus, kad dokumentai arba transporto priemonių duomenys turi klastojimo požymių, jie perduodami teisėsaugos institucijoms tyrimui.

8Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB DK „PZU Lietuva“ prieštaravo pareiškėjo skundo tenkinimui.

9Atsiliepimuose (I t., b. l. 86–90; III t., b. l. 15–18, IV t., b. l. 100–103) paaiškino, kad pareiškėjas nenurodė ir nepagrindė, kokius konkrečius neteisėtus veiksmus VĮ „Regitra“ atliko, kokių veiksmų neatliko, kuriuos turėjo atlikti, t. y. neįrodė ir nepagrindė, kokiu būdu VĮ „Regitra“ turėjo / privalėjo transporto priemonės pirmos registracijos Lietuvoje metu nustatyti / identifikuoti, jog transporto priemonės kėbulo numeris yra perkaltas. VĮ „Regitra“, atlikdama jai priskirtas funkcijas, veikia vadovaudamasi jos veiklą reglamentuojančiais teisės aktais ir negali peržengti jų nustatytų ribų. Nesant vizualiai pastebimų identifikacinio numerio ar registracijos dokumentų klastojimo požymių, nustatyti, ar Automobilis vogtas, ar perkalti VIN kodo žymenys, įmanoma tik atlikus tyrimą / ekspertizę, kurią atlikti įgalintos teisėsaugos institucijas. Šiuo atveju aplinkybė, kad Automobilis vogtas, buvo nustatyta Kauno miesto apylinkės prokuratūros iš Kriminalinės policijos tarptautinių ryšių grupės raštų, atlikto Automobilio identifikacinio numerio tyrimo bei Vokietijos transporto priemonės registracijos liudijimų blankų tyrimo. VĮ „Regitra“ neturėjo objektyvios galimybės nustatyti klastojimo požymių, kadangi apžiūrint transporto priemonės identifikavimo žymenis negali būti naudojami tokie veiksmai, kaip identifikavimo numerio vietos ėsdinimas rūgštimis, šarmais ar dažų dangos mechaninis šalinimas, o apžiūra pagal teisės aktus atliekama tik vizualiai. VĮ „Regitra“ tinkamai vykdė visus teisės aktų reikalavimus bei jos atstovų veiksmai atitiko bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai: VĮ „Regitra“ sutikrino transporto priemonės duomenis su susijusių registrų duomenimis, identifikavo transporto priemonę, patikrino, ar transporto priemonės registruotini duomenys sutampa su transporto priemonės registravimui teikiamuose dokumentuose esančiais duomenimis, transporto priemonės registre esančiais įrašais, o nesant vizualiai pastebimų identifikacinio numerio ar registracijos dokumentų klastojimo požymių, VĮ „Regitra“ neatsirado su tuo susijusių papildomų pareigų (kreiptis į teisėsaugos institucijas, atsisakyti registruoti transporto priemonę). VĮ „Regitra“ objektyviai negalėjo veikdama teisės aktų ribose nustatyti, jog Automobilis jo registravimo metu buvo vogtas Vokietijoje. Taigi nėra vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų. Kadangi nėra nustatyti VĮ „Regitra“ neteisėti veiksmai, nėra ir dar vienos civilinės atsakomybės sąlygos – priežastinio ryšio. Pareiškėjui atsiradusi žala yra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusi su Automobilio pardavėjo neteisėtais veiksmais, t. y. Automobilio pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu pareiškėjui perduotas vogtas Automobilis. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.317 straipsnio 2 dalį, pardavėjas privalo garantuoti (patvirtinti) nuosavybės teisę į Automobilį. Šiuo atveju pardavėjas netinkamai vykdė pagrindinę pareigą perduoti daiktą ir užtikrinti, kad jam priklauso nuosavybės teisės į jį. Be to, CK 6.323 straipsnio 1 dalyje nustatyta pardavėjo atsakomybė, kai jo parduotą daiktą teismas priteisia iš pirkėjo dėl pagrindų, atsiradusių iki pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo. Taigi įstatymas tiesiogiai leidžia pirkėjui, iš kurio paimamas vogtas Automobilis, reikalauti pardavėją gražinti sumokėtą kainą.

10II.

11Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 14 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo IĮ „Silentium“ skundą ir priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VĮ „Regitra“, 75 611 Lt turtinei žalai atlyginti.

12Teismas nurodė, kad nors pareiškėjas prašo įpareigoti VĮ „Regitra“ panaikinti pirmąją Automobilio registraciją Lietuvoje, tačiau byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas su tokiu reikalavimu, kokį suformulavo skunde, būtų kreipęsis į VĮ „Regitra“. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, jog nesant VĮ „Regitra“ atsisakymo ar vilkinimo atlikti pareiškėjo pageidaujamus veiksmus, negalimas ir tokio reikalavimo nagrinėjimas teisme, nes iš esmės nėra ginčo. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad Automobilis 2008 m. gruodžio 15 d. buvo išregistruotas iš Kelių transporto priemonių registro, todėl šis pareiškėjo skundo reikalavimas atmestas.

13Liudytojas ir VĮ „Regitra“ atstovas M. K. teismo posėdyje patvirtino, kad VĮ „Regitra“ darbuotojai, kurie turi teisę atlikti automobilio identifikaciją, yra mokomi atpažinti klastojimo požymius, aprūpinami darbo priemonėmis, pavyzdžiui, lupa, žibintuvėliu, veidrodėliu, ultravioletinių spindulių šaltiniu. M. K. papildomai pažymėjo, kad specialistai, kurie turi teisę identifikuoti automobilius, prieš tai yra apmokomi specialiuose kursuose, kuriuose nurodoma kiekvienos transporto priemonės markės ir tipo žymėjimo vietos, simbolių atlikimo būdai, gamintojo plokštelės tvirtinimo vietos ir būdai, atliktų įrašų plokštelėse atlikimo būdai. Teismas sutiko su VĮ „Regitra“ pozicija, kad atliekant transporto priemonės apžiūrą negali būti naudojami tokie veiksmai kaip identifikavimo numerio vietos ėsdinimas rūgštimis, šarmais ar dažu dengtos medžiagos šalinimas, kurie leistų nustatyti, ar nėra VIN kodo klastojimo požymių, tačiau byloje esančiose specialistų išvadose be kitų klastojimo požymių, kurie buvo nustatyti naudojant specialius metodus, pavyzdžiui, tiriant dažų dangą prieš tai ją nuėmus, 2008 m. sausio 8 d. specialisto išvadoje nurodyta, kad apžiūrėjus numerio ženklus su lupa matyti, kad visų numerio ženklų kontūrai nevisiškai lygūs, o 2008 m. sausio 14 d. specialisto išvadoje nurodyta, kad gamyklinė lentelė yra neoriginali ir pritvirtinta negamykliniu būdu. VĮ „Regitra“ specialistai tikrinimo metu turėjo galimybę naudoti lupą, be to, buvo apmokyti apie gamintojo plokštelės tvirtinimo būdus. Pagal Taisyklių 14 punktą, VĮ „Regitra“ neįregistruoja transporto priemonės, jeigu jos tikrinimo metu nustato, kad transporto priemonės identifikavimo numeris yra pažeistas ar turi klastojimo požymių, ir apie tai informuoja policiją. Taigi matyti, kad VĮ „Regitra“ nėra įtvirtinta pareiga konstatuoti klastojimo faktą, šiuo atveju jos pareiga yra nustatyti, ar transporto priemonės identifikavimo numeris nėra pažeistas, ar neturi klastojimo požymių, ir apie tai informuoti policiją. Vadovaudamasis šiais argumentais teismas pripažino, kad VĮ „Regitra“ darbuotojas, tikrinęs Automobilį, turėjo ir galėjo nustatyti, kad Automobilio VIN kodas ir gamyklinė plokštelė turi klastojimo požymių, ir informuoti apie tai policiją. Šiuo atveju VĮ „Regitra“ darbuotojas, apžiūrėjęs registruojamą Automobilį, savo funkciją patikrinti pirmą kartą Lietuvoje įregistruojamo automobilio atitiktį atliko nepateisinamai aplaidžiai, jį tikrino paviršutiniškai, pažeisdamas bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, nes nepastebėjo klastojimo požymių, kuriuos pagal savo funkcijas ir turimas priemones galėjo ir privalėjo pastebėti. Iš ikiteisminio tyrimo bylos medžiagos nustatyta, kad Vokietijos transporto priemonės registracijos liudijimo blankas Nr. CV499768 neatitinka tokių dokumentų spausdinimui keliamų reikalavimų, t. y, jis yra netikras. Blankas atliktas ofsetinės spaudos būdu, blanko numeris – elektrografiniu būdu. Minėto dokumento tyrimo metu, naudojantis ultravioletinių spindulių šaltiniu, nustatyta, kad spaudos būdas, atlikimo kokybė bei specialios apsaugos priemonės (imituoti vandens ženklai, plaušeliai) nesutampa su turimu blanko pavyzdžiu. Liudytojas M. K. teismo posėdyje patvirtino, kad VĮ „Regitra“ darbuotojai, kurie turi teisę atlikti automobilio identifikaciją, yra mokomi, kaip atpažinti klastojimo požymius, yra aprūpinami darbo priemonėmis, pavyzdžiui, lupa, ultravioletinių spindulių šaltiniu. Byloje nėra įrodymų, kad Automobilio registracijos liudijimas buvo tikrintas ultravioletinių spindulių šaltiniu. Tačiau tokia galimybė buvo ir VĮ „Regitra“ darbuotojai turėjo ją naudoti siekdami įsitikinti, kad registracijos liudijimas nėra suklastotas. Teismo įsitikinimu, VĮ „Regitra“ darbuotojai turėjo galimybę nustatyti ne tik VIN kodo ir gamyklinės plokštelės klastojimo požymius, bet ir tai, kad buvo suklastotas registracijos liudijimas. Be to, iš ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, kad 2006 m. birželio mėn. atlikus VĮ „Regitra“ Šiaulių filialo Radviliškio grupės veiklos patikrinimą nustatyta, jog per laikotarpį nuo 2005 m. spalio 5 d. iki 2006 m. gegužės 30 d. pasitaikė ne vienas atvejis, kai buvo įregistruoti automobiliai, panaudojant suklastotus dokumentus. Šios aplinkybės buvo žinomos VĮ „Regitra“ nuo 2006 m. birželio mėn., kai buvo atliktas patikrinimas, tačiau ji nesiėmė jokių priemonių, kad tuo laikotarpiu Radviliškio grupėje įregistruoti automobiliai būtų visapusiškai apžiūrėti ir patikrinti atliekant jų perregistravimą vėliau. Nors Automobilis buvo perregistruotas kitų savininkų vardais 2006 m. rugpjūčio mėn. net kelis kartus, tačiau nė vienu atveju automobilio apžiūra neatlikta.

14Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus atskirai ir jų visumą, sprendė, kad šiuo atveju VĮ „Regitra“ darbuotojai, pirmą kartą Lietuvoje įregistruodami Automobilį ir vėliau perregistruodami Automobilį, savo funkciją apžiūrėti ir patikrinti įregistruojamą transporto priemonę ir jos dokumentus atliko nepateisinamai aplaidžiai, juos tikrino paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, nors pagal pareiginių instrukcijų 3.1–3.3 punktus ir naudojamus prietaisus turėjo ir galėjo nustatyti, kad Automobilio VIN kodas, gamyklinė plokštelė ir registracijos liudijimas turi klastojimo požymių ir apie tai pranešti policijai. Teismo įsitikinimu, pareiškėjo argumentas, kad VĮ „Regitra“, įregistruodama transporto priemonę, savo veiksmais patvirtino, jog transporto priemonė yra visapusiškai ir kvalifikuotai specialistų apžiūrėta, Automobilio visi identifikuojantys ir techniniai duomenys teisingi, tinkamai sutikrinti, ir kad jis gali būti registracijos objektu valstybės viešajame transporto priemonių registre, yra pagrįsti. Dėl VĮ „Regitra“ neteisėtų veiksmų įregistruojant vogtą Automobilį, kurį pareiškėjas 2006 m. rugpjūčio 18 d. įsigijo iš UAB „Lukeida“ už 150 000 Lt, buvo neteisėtai patvirtinta, kad jis gali būtų registracijos objektu valstybės viešajame transporto priemonių registre. Visa tai įrodo, kad minėti neteisėti valdžios institucijos veiksmai yra priežastiniu ryšiu susiję su pareiškėjo patirtu nuostoliu, kuris atsirado įsigyjant, naudojant bei vėliau prarandant Automobilį, nes šie neteisėti veiksmai įtakojo tai, kad vogtas Automobilis tapo registracijos objektu valstybės viešajame transporto priemonių registre, jis vėliau buvo paimtas iš pareiškėjo ir grąžintas teisėtam savininkui Vokietijoje. Taigi pareiškėjui žala atsirado dėl VĮ „Regitra“ neteisėtų veiksmų įregistruojant vogtą Automobilį, todėl Lietuvos valstybė privalo ją atlyginti. Pareiškėjo patirtą žalą šiuo atveju sudaro Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 17 d. sprendimu iš pareiškėjo UAB DK „DnB NORD lizingas“ priteista 75 611 Lt suma, nes pareiškėjas prarado Automobilį, kuriuo naudojosi lizingo sutarties pagrindu, ir pritaikius restituciją, dar turėjo UAB DK „DnB NORD lizingas“ sumokėti tą Automobilio kainos dalį, kurios nebuvo sumokėjęs pagal lizingo sutartį – 75 611 Lt. VĮ „Regitra“ atstovo advokato G. Gudeliausko argumentas dėl nepagrįsto žalos dydžio, nes dažnai perleidžiant Automobilį gerokai kito jo kaina, atmestas, nes Vilniaus apygardos teismas, 2010 m. vasario 17 d. sprendimu pripažinęs negaliojančiomis pirkimo-pardavimo ir lizingo sutartis, nekvestionavo Automobilio kainos, kuri yra pagrįsta byloje esančiais įrodymais. Be to, minėtas VĮ „Regitra“ argumentas dėl neįrodyto žalos dydžio nepagrįstas jokiais įrodymais ir prieštarauja byloje esančiai medžiagai, iš kurios aiškiai matyti Automobilio įsigijimo, pardavimo ir pagal lizingo sutartį sumokėtos sumos.

15III.

16Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama VĮ „Regitra“, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

17Apeliacinis skundas (V t., b. l. 37–44) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

  1. Teisės aktai neįpareigoja VĮ „Regitra“ atlikti transporto priemonių identifikavimo numerių ekspertizės, nes vykdoma tik vizuali apžiūra ir tik kilus įtarimų yra pranešama ikiteisminio tyrimo pareigūnams.
  2. Specialistas, pateikęs 2008 m. sausio 8 d. išvadą, naudojo ne paprastą lupą, kaip naudoja VĮ „Regitra“ darbuotojai, o kriminalistinę lupą ir tai nurodyta išvadoje. Be to, 2008 m. sausio 8 d. išvadoje teigiama, jog specialistas be kriminalistinės technikos negali atlikti išsamesnių automobilio tyrimų, pavyzdžiui, variklio numerio. Todėl Automobilis buvo perduotas į kitą ekspertinę įstaigą ir pritaikius specialius kriminalistinius metodus 2008 m. sausio 14 d. specialisto išvadoje nurodoma, kad metalo paviršiuje nustatyti šlifavimo pėdsakai, gamyklinė lentelė yra ne originali ir pritvirtinta ne originaliu būdu.
  3. Teismo išvada, kuri yra grindžiama lyginant kriminalistikos specialistų ir transporto priemonės registraciją atliekančio asmens žinias bei naudojamas priemones, kelia rimtų abejonių.
  4. Pirmoji Automobilio registracija buvo atlikta 2005 metais, o ekspertai automobilį apžiūrėjo 2008 metais, todėl yra pagrindo manyti, kad pirmos registracijos metu galėjo būti pateiktas automobilis su neklastotu identifikavimo numeriu, o klastojimas atliktas jau eksploatuojant transporto priemonę. Kas ir kada suklastojo identifikavimo numerį nenustatyta nei ekspertizės, nei ikiteisminio tyrimo metu.
  5. Pareiškėjo nurodoma neva patirta 75 611 Lt žala yra Vilniaus apygardos teismo sprendimu priteista suma mokėti UAB „DnB NORD lizingas“. Šią sumą Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2-2742-232/2010 priteisė todėl, kad buvo pripažinta negaliojančia 2006 m. rugpjūčio 24 d. pirkimo-pardavimo sutartis, kurios pagrindu IĮ „Silentium“ pardavė Automobilį lizingo bendrovei. Ją pareiškėjas privalo grąžinti ne dėl VĮ „Regitra“ veiksmų, susijusių su Automobilio registracija, o dėl netinkamo sandorio su UAB „Lukeida“.
  6. CK 6.623 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai parduotą daiktą teismas dėl pagrindų, atsiradusių iki sutarties įvykdymo, atiteisia iš pirkėjo, tai pardavėjas privalo pirkėjui grąžinti sumokėtą kainą ir atlyginti šio turėtus nuostolius, jeigu pardavėjas neįrodo, kad pirkėjas apie tokius pagrindus žinojo ar turėjo žinoti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad paminėta įstatymo norma leidžia pirkėjui, iš kurio paimtas vogtas automobilis, reikalauti pardavėją gražinti sumokėtą kainą. Šią pirkėjo teisę suponuoja sutartinių santykių su pardavėju egzistavimas bei faktas, kad pardavėjas pardavė daiktą nebūdamas jo savininkas. Pardavėjas, net būdamas sąžiningas, negali gintis CK 6.253 str. 1 ir 4 dalių nuostatomis, nes jam yra taikoma ne civilinė atsakomybė, bet įpareigojimas grąžinti be pagrindo įgytą turtą, kai pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta vėliau (2008 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-229/2008, 2006 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2006).
  7. IĮ „Silentium“ turėtų reikšti ieškinį UAB „Lukeida“ ir reikalauti pripažinti negaliojančia 2006 m. rugpjūčio 18 d. pirkimo-pardavimo sutartį bei grąžinti Automobilio kainą, t. y. 150 000 Lt.
  8. Pareiškėjo nurodoma 75 611 Lt žala yra civilinėje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu priteista pirkėjui mokėtina suma, o ne žala, atsiradusi iš administracinio akto (CK 6.271 str. 3 d.).
  9. Transporto priemonių pirkimo-pardavimo sutartims nėra numatyta privaloma teisinė registracija. Nuosavybės teisės perdavimo momentas nėra niekaip susietas su kokiomis nors transporto priemonės registravimo procedūromis, o pagal CK 6.307 straipsnio 1 dalį pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią pardavėjas parduoda jam nepriklausantį daiktą nebūdamas daikto savininko įgaliotas ar neturėdamas tam teisės pagal įstatymus, gali būti pripažinta negaliojančia pagal daikto savininko, valdytojo arba pirkėjo ieškinį. Lietuvos Aukščiausio Teismo praktikoje yra konstatuota, kad automobilio registracija nesukuria nuosavybės teisės, nes registruojamas daiktas, o ne nuosavybės teisė (civilinės bylos Nr. 3K-3-512/2001, 3K-7-309/2010). Taigi registracija nesukuria nuosavybės teisės, o yra tik leidimas dalyvauti eisme.
  10. Automobilis buvo įregistruotas 2005 metais deklaruojant jį įsigijus už 10 000 EUR. 2006 m. rugpjūčio 8 d. UAB „Džanatus“ įsigijo Automobilį už 8 000 Lt, o 2006 m. rugpjūčio 18 d. pardavė UAB „Lukeida“ už 36 000 Lt, kuri tą pačią dieną pardavė Automobilį IĮ „Silentium“ už 150 000 Lt. Toks neatskleistas kainos kitimas per labai trumpą laiką teismui turėjo sukelti įtarimų.

18Pareiškėjas IĮ „Silentium“ prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti iš atsakovo 3 025 Lt bylinėjimosi išlaidų.

19Atsiliepime (V t., b. l. 54–65) pareiškėjas iš esmės pakartoja savo skundų pirmosios instancijos teismui argumentus. Papildomai pažymi, kad VĮ „Regitra“ darbuotojai kelis kartus tikrino automobilio registracijos dokumentus, tikrino duomenis, tačiau tai padarė netinkamai ir dėl tokių VĮ „Regitra“ kaip viešojo administravimo subjekto veiksmų pareiškėjas patyrė žalą. Viena iš svarbiausių VĮ „Regitra“ funkcijų yra patikrinti, ar objektas gali būti apyvartoje. VI „Regitra“ savo atsakomybe ir rizika privalo užtikrinti, kad Lietuvos Respublikoje nebūtų užregistruotos sandorio objektu negalinčios būti transporto priemonės. VĮ „Regitra“ darbuotojai turėjo galimybę nustatyti ne tik VIN kodo ir gamyklinės plokštelės klastojimo požymius, bet ir registracijos liudijimo suklastojimo faktą.

20Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB DK „PZU Lietuva“ prašo atsakovo apeliacinį skundą tenkinti (V t., b. l. 48–51).

21Teisėjų kolegija

konstatuoja:

22IV.

23Apeliacinis skundas tenkintinas.

24Nagrinėjamoje byloje vyksta ginčas dėl turtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš VĮ „Regitra“ veiksmų, atliktų jos kompetencijai priskirtoje viešojo administravimo srityje, atlyginimo.

25Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nesant bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).

26Įstatymų leidėjas turtinę žalą apibrėžia kaip asmens turto netekimą arba sužalojimą, turėtas išlaidas (tiesioginius nuostolius), taip pat negautas pajamas, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų (CK 6.249 str.). Turtinės žalos atlyginimo institutas turi būti aiškinamas siejant žalos atlyginimą su realiai patirtais nuostoliais ar negautomis pajamomis dėl institucijos pareigūnų neteisėtų veiksmų ar neveikimo. Kitaip tariant, turi būti nustatytas priežastinis ryšys tarp žalos ir neteisėtų veiksmų ar neveikimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-548/2010).

27Taigi turtinės žalos atsiradimo faktas konstatuojamas nustačius pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (ar valstybės apskritai) neteisėtus veiksmus ar neveikimą, pareiškėjo patirtus nuostolius ar negautas pajamas ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ar neveikimo ir patirtų nuostolių ar negautų pajamų.

28Šiuo atveju IĮ „Silentium“ teigia, kad jos žala yra Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 17 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2742-232/2010 UAB „DnB NORD lizingas“ naudai priteista 75 611 Lt suma. Minėtą praradimą pareiškėjas nurodo patyrę dėl to, kad VĮ „Regitra“ aplaidžiai patikrino Automobilio registracijos duomenų tapatumą, todėl 2005 m. lapkričio 15 d. Lietuvoje įregistravo nusikalstamu būdu užvaldytą kilnojamąjį daiktą, kurį jis, dalyvaudamas sandorių grandinėje, 2006 m. rugpjūčio 18 d. įgijo iš UAB „Lukeida“ ir vėliau perleido UAB „DnB NORD lizingas“.

29Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. liepos 1 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2011 yra pažymėjęs, kad pirkimo-pardavimo sutartimi pardavėjas įsipareigoja perduoti daiktą pirkėjui nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas – priimti daiktą ir sumokėti už jį nustatytą (susitartą) kainą. Pardavėjas privalo parduodamą daiktą perduoti pirkėjui, t. y. jam valdyti nuosavybės (patikėjimo) teise, ir patvirtinti savo turėtą nuosavybės teisę į perduodamą daiktą. Tik savininkas ar jo įgaliotas asmuo turi teisę perduoti kitam asmeniui nuosavybės teisės objektą ir nuosavybės teisę (CK 4.37, 6.317 str.). Kasacinės instancijos teismas, aiškindamas šias teisės normas, padarė išvadą, kad daikto pardavimas reiškia nuosavybės teisių į daiktą ir nupirkto daikto realų perdavimą. Tik esant šiai juridinių faktų sudėčiai pirkėjas pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu tampa teisėtu daikto savininku. Nuosavybės teisės atsiradimo ar pasibaigimo pagrindas yra ne teisinės registracijos faktas, o įstatyme numatyta aplinkybė (sandoris, įvykis, aktas ar kt.), su kuria siejamas civilinių teisių ir pareigų atsiradimas ar pasibaigimas.

30Nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2010 m. vasario 17 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2742-232/2010 pripažino negaliojančiomis 2006 m. rugpjūčio 24 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2006/08-L792-P1 ir 2006 m. rugpjūčio 24 d. lizingo sutartį Nr. 2006/08-L792, taikė restituciją, įskaitė priešpriešinius reikalavimus ir priteisė iš IĮ „Silentium“ UAB „DnB NORD lizingas“ naudai 75 611 Lt ir 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo 2008 m. gruodžio 30 d. bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Teismas konstatavo, kad pardavėjas (IĮ „Silentium“) pardavė jam nuosavybės teise nepriklausiusį daiktą, o pirkėjas (lizingo davėjas), tą daiktą perdavė pardavėjui (lizingo gavėjui) valdyti ir naudoti už užmokestį su sąlyga, kad sumokėjus visą lizingo kainą daiktas pereis lizingo gavėjo nuosavybėn, kitaip sakant, abi šalys disponavo ginčo daiktu neturėdamos tam teisinio pagrindo, objektyviai negalėdamos įgyti į jį nuosavybės teisių.

31Taigi išnagrinėjęs prievolinio teisinio pobūdžio reikalavimus bendrosios kompetencijos teismas pripažino, kad IĮ „Silentium“ negalėjo perleisti UAB „DnB NORD lizingas“ daugiau teisių, nei jų turi, nes Automobilį buvo įgijusi nuosavybės teise iš asmens, kuris pats neturėjo tokios teisės. Atsižvelgiant į tai, sutiktina su atsakovo pozicija, kad pirkėjas IĮ „Silentium“ vadovaujantis CK 6.307 straipsnio 1 dalimi atitinkamai turėtų reikalauti pripažinti negaliojančia 2006 m. rugpjūčio 18 d. pirkimo-pardavimo sutartį tuo pagrindu, kad pardavėjas UAB „Lukeida“ pardavė jai nepriklausantį daiktą.

32Remdamasi šiomis faktinėmis aplinkybėmis konstatuodama, kad pareiškėjo prašoma atlyginti žala yra tiesioginė civilinių sandorių pasekmė, t. y. jos atsiradimas priežastiniu ryšiu nesusijęs su viešojo administravimo subjekto priimtu administraciniu aktu, VĮ „Regitra“ veiksmų teisėtumo klausimu teisėjų kolegija iš esmės nepasisako. Kaip minėta, nenustačius bent vienos iš CK 6.271 straipsnyje numatytų sąlygų, valstybės civilinė atsakomybė nekyla, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 14 d. sprendimas keičiamas ir pareiškėjo skundas atmetamas visiškai.

33Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

34Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos valstybės įmonės „Regitra“, apeliacinį skundą tenkinti.

35Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 14 d. sprendimą pakeisti ir Ž. A. individualios įmonės „Silentium“ skundą atmesti.

36Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas Ž. A. individuali įmonė „Silentium“ (toliau – ir IĮ... 5. Skunde (I t., b. l. 2–5; II t., b. l. 92–100; IV t., b. l. 66–73)... 6. Atsakovai VĮ „Regitra“ ir Lietuvos valstybė, atstovaujama VĮ... 7. Atsiliepime (II t., b. l. 165–169, IV t., b. l. 89–92) atsakovai... 8. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB DK „PZU Lietuva“ prieštaravo... 9. Atsiliepimuose (I t., b. l. 86–90; III t., b. l. 15–18, IV t., b. l.... 10. II.... 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. kovo 14 d. sprendimu iš... 12. Teismas nurodė, kad nors pareiškėjas prašo įpareigoti VĮ „Regitra“... 13. Liudytojas ir VĮ „Regitra“ atstovas M. K. teismo posėdyje patvirtino, kad... 14. Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus atskirai ir jų visumą,... 15. III.... 16. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama VĮ „Regitra“, padavė... 17. Apeliacinis skundas (V t., b. l. 37–44) grindžiamas šiais pagrindiniais... 18. Pareiškėjas IĮ „Silentium“ prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti... 19. Atsiliepime (V t., b. l. 54–65) pareiškėjas iš esmės pakartoja savo... 20. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB DK „PZU Lietuva“ prašo atsakovo... 21. Teisėjų kolegija... 22. IV.... 23. Apeliacinis skundas tenkintinas.... 24. Nagrinėjamoje byloje vyksta ginčas dėl turtinės žalos, kurią... 25. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1)... 26. Įstatymų leidėjas turtinę žalą apibrėžia kaip asmens turto netekimą... 27. Taigi turtinės žalos atsiradimo faktas konstatuojamas nustačius pareiškėjo... 28. Šiuo atveju IĮ „Silentium“ teigia, kad jos žala yra Vilniaus apygardos... 29. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. liepos 1 d. nutartyje civilinėje... 30. Nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2010 m. vasario 17 d. sprendimu... 31. Taigi išnagrinėjęs prievolinio teisinio pobūdžio reikalavimus bendrosios... 32. Remdamasi šiomis faktinėmis aplinkybėmis konstatuodama, kad pareiškėjo... 33. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 34. Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos valstybės įmonės „Regitra“,... 35. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. kovo 14 d. sprendimą... 36. Nutartis neskundžiama....