Byla 3K-3-229/2008

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Egidijaus Laužiko ir Algio Norkūno, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. J. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 3 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. J. ieškinį atsakovams UAB „Transverslas“ ir N. B., dalyvaujant tretiesiems asmenims J. R. ir VĮ „Regitra“, dėl komisinio susitarimo pripažinimo negaliojančiu, restitucijos taikymo ir palūkanų priteisimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas V. J. prašė pripažinti negaliojančiu jo ir atsakovų UAB „Transverslas“ bei N. B. 2005 m. vasario 18 d. pasirašytą komisinį susitarimą dėl transporto priemonės pirkimo–pardavimo bei taikyti restituciją – priteisti iš atsakovo N. B. už automobilį sumokėtus 7500 Lt, o iš UAB „Transverslas“ – 15 Lt mokestį, sumokėtą pasirašant automobilio pirkimo–pardavimo sutartį, taip pat 5 proc. metinių palūkanų už priteistas sumas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Ieškovas nurodė, kad komisiniame susitarime buvo nurodyta, jog automobilis „Mercedes-Benz 300“ (duomenys neskelbtini) parduodamas už 100 Lt, tačiau iš tikrųjų jis buvo parduotas už 7500 Lt. Pinigus ieškovas sumokėjo atsakovui N. B. Registruojant automobilį VĮ „Regitra“ paaiškėjo, kad jis yra vogtas, o kėbulo numeris suklastotas. Automobilis buvo ieškomas kaip vogtas nuo 2002 metų vasario mėnesio, o suradus grąžintas savininkui. Ieškovas nurodė, kad ginčijamas susitarimas, nors ir vadinamas komisiniu, neatitinka CK 6.780 straipsnio nuostatų, todėl jam turi būti taikomos pirkimą–pardavimą reglamentuojančios įstatymo normos.

5II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

6Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2007 m. rugsėjo 3 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: komisinį susitarimą dėl transporto priemonės pirkimo–pardavimo, 2005 m. vasario 18 d. pasirašytą atsakovų UAB „Transverslas“, N. B. ir ieškovo V. J., pripažino negaliojančiu; reikalavimą taikyti restituciją, priteisiant ieškovui iš atsakovo N. B. 7500 Lt, o iš atsakovo UAB „Transverslas“ – 15 Lt, ir reikalavimą priteisti procesines palūkanas atmetė. Teismas nustatė, kad šalys 2005 m. vasario 18 d. pasirašė komisinį susitarimą, pagal kurį atsakovas N. B. pardavė, o ieškovas V. J. nupirko automobilį „Mercedes-Benz 300“ (duomenys neskelbtini) už 100 Lt, automobilis perėjo pirkėjo nuosavybėn sutarties pasirašymo momentu. Teismas pripažino, kad šalių pasirašyta sutartis pagal susitarimo turinį ir pobūdį yra pirkimo–pardavimo sutartis. Registravimo VĮ „Regitra“ metu, 2005 m. vasario 24 d., buvo nustatyta, kad automobilis pavogtas Telšiuose ir ieškomas nuo 2002 metų, jo identifikacinis numeris suklastotas. Dėl automobilio vagystės Telšių rajono policijos komisariate iškelta baudžiamoji byla. Automobilis buvo grąžintas jo savininkui P. G. Registruojant pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovas N. B. šį automobilį įsigijo iš J. R., nebuvo nustatyta, kad automobilis vogtas. Teismas nurodė, kad ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo teiginį, jog už automobilį „Mercedes-Benz 300“ atsakovui buvo sumokėta ne sutartyje nurodyta 100 Lt, bet 7500 Lt suma. Teismas taip pat nurodė, kad visi po automobilio pagrobimo (2002 metų vasario mėnesio) sudaryti jo perleidimo sandoriai yra neteisėti, nes atsirado be automobilio teisėto savininko valios, tačiau šios aplinkybės paaiškėjo tik VĮ „Regitra“ registruojant šalių sudarytą pirkimo–pardavimo susitarimą. Byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovui N. B. ginčijamos sutarties sudarymo metu buvo žinoma, jog jo parduodamas automobilis yra vogtas. Teismas nurodė, kad sandoris, pagal kurį buvo parduotas pardavėjui nepriklausantis daiktas, pripažintinas negaliojančiu pagal CK 1.80, 1.96 straipsnius kaip prieštaraujantis imperatyviosioms įstatymo normoms, tačiau restitucija šiuo atveju netaikytina, nes ji negalima (CK 6.145 straipsnis): automobilio grąžinti neįmanoma, todėl, taikant vienašalę restituciją, kaip reikalauja ieškovas, jo padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pagerėtų, o atsakovo N. B. – pablogėtų. Teismas konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo ieškovo nuostolių, patirtų dėl pirkimo–pardavimo sandorio, atlyginimo naštą perkelti kitai sandorio šaliai. Teismas taip pat nurodė, kad, priėmus spendimą netaikyti restitucijos, nėra pagrindo grąžinti ieškovui ir šio sumokėtus atsakovui UAB „Transverslas“, susitarime įvardytam komisionieriumi, 15 Lt komisinio mokesčio. Teismas netaikė ieškovo nurodytų CK 4.96, 6.307, 6.317 straipsnių normų, motyvuodamas tuo, kad asmenys, pasirašę pirkimo–pardavimo sutartį (komisinį susitarimą), nebuvo parduodamo daikto savininkai ir negalėjo disponuoti nuosavybės teisėmis. Netaikydamas restitucijos, teismas netenkino ir ieškovo reikalavimo dėl procesinių palūkanų priteisimo.

7Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo V. J. apeliacinį skundą, 2007 m. gruodžio 6 d. nutartimi skundą atmetė ir Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 3 d. sprendimą paliko nepakeistą. Nagrinėdama bylą pagal apeliacinį skundą, kuriuo buvo skundžiama tik pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl atmestų ieškinio reikalavimų taikyti restituciją ir priteisti procesines palūkanas, teisėjų kolegija nesutiko su apelianto teiginiais dėl CK 6.307 straipsnio 1 dalies ir 6.145 straipsnio 2 dalies netinkamo taikymo ir nurodė, kad tiek ieškovas, tiek atsakovas yra sąžiningi pirkėjai, nes byloje nėra įrodymų, jog jie įsigydami ar parduodami automobilį žinojo, jog jis yra vogtas (CK 4.96 straipsno 1 dalis). Grąžinus automobilį jo teisėtam savininkui, dvišalė restititucija tapo negalima. Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo motyvu, kad taikant vienašalę restituciją nepagrįstai pablogėtų atsakovo padėtis, o ieškovo nuostoliai būtų visiškai atlyginti (CK 6.145 straipsnio 2 dalis), ir pažymėjo, jog ieškovas turi galimybę patirtus nuostolius išsiieškoti iš automobilį pavogusio asmens, kuris yra nustatytas ir nuteistas. Negalint nuostolių išsiieškoti iš nusikaltimą padariusio asmens, ieškovas turi teisę reikalauti šiuos atlyginti atsakovą įstatymo nustatyta tvarka, paduodamas ieškinį. Teisėjų kolegijos nuomone, vienašalės restitucijos taikymas prieštarautų protingumo ir ekonomiškumo principams, nes vogtas automobilis buvo perleistas kitiems asmenims kelis kartus, todėl kiekvienas pirkėjas turėtų bylinėtis su pardavėju dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, restitucijos taikymo ar atlyginimo nuostolių, atsiradusių grąžinus pinigus, gautus pagal buvusį pirkimo–pardavimo sandorį.

8III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

9Kasaciniu skundu ieškovas V. J. prašo Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2007 m. rugsėjo 3 d. sprendimo dalį, kuria atsisakyta taikyti restituciją, ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 6 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą: priteisti ieškovui iš atsakovo N. B. 7500 Lt ir 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o iš atsakovo UAB „Transverslas“ – 15 Lt ir 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

101. Teismai netinkamai taikė CK 6.145 straipsnio 2 dalies nuostatą, suteikiančią teisę teismui išimtiniais atvejais pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Nei sprendime, nei nutartyje nenurodyta, kokios bylos aplinkybės leidžia traktuoti šį atvejį kaip išimtinį. Tai, kad atsakovas N. B. teismų pripažintas sąžiningu įgijėju, nereiškia situacijos išimtinumo, nes ieškovo sąžiningumas taip pat nepaneigtas. Taip pat nebuvo pagrindo konstatuoti, kad, taikant restituciją, ieškovo padėtis nesąžiningai ir nepagrįstai pagerėtų, o atsakovo – pablogėtų. CK 6.317 straipsnio 1, 2 dalyse, 6.321 straipsnio 1, 3 ir 6 dalyse įtvirtinta pardavėjo pareiga garantuoti, kad parduodamas daiktas jam priklauso nuosavybės teise ir kad tretieji asmenys neturi jokių teisių ar pretenzijų į parduodamą daiktą, o 6.307 straipsnyje nustatytos šios pareigos neįvykdymo pasekmės. Tai, kad atsakovas N. B. šių imperatyviųjų reikalavimų neįvykdė ir kad šalių sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis yra neteisėta, pripažino tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, taigi ieškovo reikalavimas taikyti restituciją pagrįstas įstatymo normomis. Be to, atsižvelgtina ir į tai, kad ieškovas savo kaip pirkėjo prievolę įvykdė tinkamai. Dėl to atsakovo N. B., neįvykdžiusio pagrindinės savo prievolės, padėties pablogėjimas negali būti pripažįstamas kaip nepagrįstas ir nesąžiningas. Teismai, konstatuodami, kad, nesant galimybės taikyti dvišalę restituciją, negalima ir vienašalė restitucija, neatsižvelgė į tai, jog pagrindinė priežastis, dėl kurios negalima dvišalė restitucija, yra ne tai, kad automobilis buvo paimtas iš ieškovo ir perduotas teisėtam savininkui, bet tai, jog atsakovas N. B. niekada nebuvo šio automobilio teisėtas savininkas, taigi automobilio negrąžinimas nepažeidžia jokių jo teisių. Atsisakydami taikyti restituciją, teismai iš esmės perkėlė ieškovui atsakomybę už tai, kad trečiasis asmuo J. R. perleido atsakovui N. B. vogtą automobilį. Atsakovas N. B. turi galimybę prisiteisti nuostolių atlyginimą iš jam automobilį pardavusio trečiojo asmens. Teismų sprendimas netaikyti restitucijos prieštarauja ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2006).

112. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad šalių sudaryta sutartis yra pirkimo–pardavimo, atsisakė taikyti CK normas, reglamentuojančias pirkėjo teisių gynimą tais atvejais, kai pardavėjas parduoda jam nepriklausantį daiktą (CK 6.307, 6.317 straipsnius), bei nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2006, 2006 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2006). Šio pažeidimo neištaisė ir apeliacinės instancijos teismas. Pagal CK 6.307 straipsnio 1 dalį, 6.317 staipsnio 1, 2 dalis ir 6.321 straipsio 1, 3, 6 dalis pareiga garantuoti, kad parduodamas daiktas jam priklauso nuosavybės teise ir kad tretieji asmenys neturi jokių teisių ar pretenzijų į parduodamą daiktą, tenka daikto pardavėjui. Šios pareigos nevykdymas reiškia esminį parduoto daikto trūkumą, kurio buvimas ar nebuvimas nesiejamas su pardavėjo sąžiningumu. Tokiu atveju pirkėjas turi teisę reikalauti grąžinti sumokėtas lėšas, t. y. sąžiningam pirkėjui negali būti perkelta rizika, susijusi su tomis aplinkybėmis, už kurias atsakingas pardavėjas.

123. Ieškovą su atsakovu N. B. siejo prievoliniai teisiniai santykiai, o su automobilį pavogusiais asmenimis, teisėtu automobilio savininku ar trečiuoju asmeniu J. R. nesiejo jokie teisiniai santykiai, todėl vienintelė jo teisių gynimo priemonė yra reikalauti grąžinti už automobilį sumokėtą sumą iš atsakovo. Tuo tarpu atsakovas N. B. turi galimybę prisiteisti nuostolius iš jam automobilį perleidusios J. R. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas CPK 270 straipsnio 3 ir 4 dalių reikalavimus, nenurodė, kokiomis teisės normomis remdamasis konstatavo, kad ieškovas turi galimybę nuostolius prisiteisti iš automobilį pavogusio asmens ir tik nesant tokios galimybės – reikalauti nuostolių atlyginimo iš atsakovo, o pirmosios instancijos teismas apskritai nepasisakė dėl ieškovo teisių gynimo galimybių. Apeliacinės instancijos teismo pozicija suponuoja išvadą, kad ieškovas turėtų reikalauti nuostolių atlyginimo iš automobilį pavogusio asmens deliktinės atsakomybės pagrindu, tačiau tai nesuderinama su CK šeštosios knygos nuostatomis, reglamentuojančiomis civilinę atsakomybę, ir prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms. Teismai neanalizavo ieškovo ir atsakovo N. B. santykių pobūdžio, dėl to nebuvo tinkamai apibrėžta civilinės atsakomybės rūšis, taip pat netinkamai įvertintas ieškovo santykis su automobilį pavogusiu asmeniu. Automobilio vagystės (delikto) pagrindu civilinės atsakomybės santykiai gali susiklostyti tik tarp automobilį pavogusio asmens ir automobilio savininko. Ieškovui žala buvo padaryta ne neteisėtais automobilį pavogusio asmens veiksmais, bet dėl to, kad atsakovas pardavė jam nepriklausantį automobilį, taigi ginčas yra kilęs ne iš daiktinių, bet iš prievolinių teisinių santykių. Be to, teismai neatsižvelgė ir į tai, kad baudžiamojoje byloje buvo nustatyti ne visi su automobilio vagyste susiję asmenys.

134. Apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad ieškovo reikalavimo nukreipimas į asmenį, pavogusį autmobilį, sumažintų teismų darbo krūvį, nesusijęs su restitucijos taikymą reglamentuojančiomis normomis, nereiškia CPK 7 straipsnyje įtvirtinto proceso ekonomiškumo principo įgyvendinimo, taip pat pažeidžia Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtintą principą, kad teisingumą vykdo teismai, bei Konstitucijos 30 straipsnio, CPK 5 straipsnio ir CK 1.138 straipsnio nuostatas, kad teismų paskirtis yra ginti pažeistas teises. Be to, teismo atsisakymas ginti ieškovo teises motyvuojant būtinybe apsaugoti atsakovą ir kitus asmenis nuo galimo bylinėjimosi teismuose pažeidžia Konstitucijos 29 straipsnyje ir CPK 6 straipsnyje įtvirtintą asmenų lygybės prieš įstatymą principą. Teismo argumentas, kad reikalavimas turėtų būti nukreiptas į automobilį pavogusį asmenį, taip pat nesuderinamas ir su protingumo bei ekonomiškumo principų reikalavimais.

14Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas N. B. prašo kasacinį skundą atmesti ir nurodo tokius nesutikimo su juo argumentus:

15Teismai nustatė, kad tiek ieškovas, tiek atsakovas yra sąžiningi. Sąžiningus, apdairius, rūpestingus ir atidžius asmenis gina įstatymas (CK 1.5 straipsnis). Remiantis civilinės teisės doktrina, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai leidžia susiaurinti arba apskritai panaikinti teisės normos taikymo galimybę, jeigu jos taikymas sukeltų aiškiai neteisingą, neprotingą arba nesąžiningą rezultatą. Visiems sandorių grandinę sudariusiems asmenims esant sąžiningiems, t. y. nesant jų kaltės ir neteisėtų veiksmų, teisinio priežastinio ryšio grandinė tarp automobilį pavogusio asmens neteisėtų veiksmų ir kasatoriaus patirtos žalos išlieka nenutrūkusi (CK 6.247 straipsnis). Žala kasatoriui atsirado dėl automobilį pavogusio asmens veiksmų, o ne dėl atsakovo kaltės, todėl galimas kasatoriaus reikalavimas tiesiogiai tam asmeniui pagal deliktinės atsakomybės taisykles. CK 6.253 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė neatsiranda, kai žala kyla dėl neteisėtos trečiojo asmens veikos. Kasatoriaus siūlymas įstatymus aiškinti taip, kad bylinėtis turėtų sąžiningi asmenys, nėra nei teisėtas, nei sąžiningas, nei protingas ar ekonomiškas. Kasatorius negali reikšti reikalavimų atsakovui, nes atsakovas nėra pažeidęs apdairaus, atidaus ir rūpestingo žmogaus elgesio standarto. Restitucija šioje byloje netaikytina, nes tai iš tiesų yra išimtinis atvejis (turi būti ginamas sąžiningas asmuo). Priešingu atveju atsakovo padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kasatoriaus – pagerėtų. Kasatorius negali ginti savo teisių sąžiningo asmens sąskaita, kai jis gali padaryti tai nukreipdamas reikalavimus į žalą padariusį asmenį (automobilio vagį). Šioje byloje dvišalė restitucija negalima, o sprendžiant vienašalės restitucijos taikymo ar netaikymo klausimą, taikytinos CK 6.145 straipsnio 2 dalies nuostatos, nes: nagrinėjamas atvejis yra išimtinis (teismai nustatė, kad ginčas kilo tarp dviejų sąžiningų šalių), nepagrįsta ir nesąžininga iš sąžiningo įgijėjo reikalauti grąžinti jam sumokėtus pinigus vienašalės restitucijos pagrindu.

16Teisėjų kolegija

konstatuoja:

17IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

18Dėl automobilio pirkimo–pardavimo sandorio, paaiškėjus, kad automobilis vogtas

19Ieškovas automobilį įsigijo pagal komisinį susitarimą dėl transporto priemonės pirkimo–pardavimo. Bylą išnagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad automobilis buvo įgytas ne komiso, bet pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu. Kasacinio teismo teisėjų kolegija šią išvadą pripažįsta teisėta ir, nagrinėdama bylą neviršydama kasacinio skundo ribų, neteikia išaiškinimų komiso sutarties klausimu bei vadovaujasi teismų nustatytomis aplinkybėmis, kad šalys buvo sudariusios pirkimo–pardavimo sutartį (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

20Pirkimo–pardavimo sutartimi pardavėjas įsipareigoja perduoti daiktą pirkėjui nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas – priimti daiktą ir sumokėti už jį nustatytą (susitartą) kainą. Pardavėjas privalo parduodamą daiktą perduoti pirkėjui, t. y. jam valdyti nuosavybės (patikėjimo) teise, ir patvirtinti savo turėtą nuosavybės teisę į perduodamą daiktą. Tik savininkas ar jo įgaliotas asmuo turi teisę perduoti kitam asmeniui nuosavybės teisės objektą ir nuosavybės teisę (CK 4.37, 6.317 straipsniai). Taigi daikto pardavimas reiškia nuosavybės teisių į daiktą ir nupirkto daikto realų perdavimą. Tik esant šiai juridinių faktų sudėčiai pirkėjas pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu tampa teisėtu daikto savininku.

21Automobilis yra kilnojamasis daiktas. Jam privaloma teisinė registracija. Nuosavybės teisę į tokį daiktą patvirtina automobilio įsigijimo dokumentai ir registravimo įstaigos duomenys. Byloje nustatyta, kad ieškovui buvo parduotas vogtas automobilis (šios aplinkybės pardavėjas neginčija, be to, tai patvirtina teismo nuosprendis). Nustatyta ir tai, kad nei atsakovas N. B. (pardavėjas), nei kiti dalyvaujantys byloje asmenys automobilio vagystės fakto nežinojo bei neprivalėjo žinoti. Tokios aplinkybės leidžia ginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu CK 1.80 straipsnio pagrindu. Kartu konstatuotina, kad objektyviai neįvykdyta parduodamo daikto pardavėjo pareiga perduodant daiktą užtikrinti, jog jam priklauso nuosavybės teisės į daiktą, kurios, išaiškėjus automobilio vagystės faktui, nebuvo perėjusios nei ginčijamo sandorio pardavėjui, nei pirkėjui. Aplinkybė, kad sutarties objektas (automobilis) yra vogtas, egzistavo jau sandorio sudarymo metu. Automobilio grąžinimo teisėtam jo savininkui šalys nekvestionuoja (CK 4.96 straipsnio 1 dalis). Įstatymuose taip pat nustatyta, kad, pripažinus sutartį negaliojančia dėl to, jog pardavėjas pardavė jam nepriklausantį daiktą dėl pagrindų, atsiradusių iki sutarties įvykdymo, daiktas iš pirkėjo grąžinamas savininkui, o pardavėjas privalo pirkėjui grąžinti sumokėtą kainą bei atlyginti šio turėtus nuostolius (CK 6.307 straipsnio 1, 3 dalys, 6.323 straipsnio 1 dalis). Taigi įstatymo tiesiogiai leidžiama pirkėjui, iš kurio paimamas vogtas automobilis, reikalauti pardavėją grąžinti sumokėtą kainą. Šią pirkėjo teisę suponuoja sutartinių santykių su pardavėju egzistavimas bei faktas, kad pardavėjas pardavė daiktą nebūdamas jo savininkas. Tokią poziciją patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2006). Pastaruoju atveju pardavėjas, net būdamas sąžiningas, negali gintis CK 6.253 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatomis, nes jam yra taikoma ne civilinė atsakomybė, bet įpareigojimas grąžinti be pagrindo įgytą turtą, kai pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta vėliau (CK 6.237 straipsnio 1, 2 dalys). Pažymėtina, kad daikto pirkėjas turi teisę reikalauti grąžinti sumokėtą kainą arba iš pardavėjo, arba iš deliktą padariusio asmens, tačiau rinktis atsakingą asmenį yra pirkėjo teisė.

22Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, spręsdami sutarties pripažinimo negaliojančia klausimus, netinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančius įstatymus.

23Dėl restitucijos netaikymo

24Teisės doktrinoje ir teismų praktikoje pripažįstama, kad restitucija (lot. restitutio – grąžinimas į ankstesnę padėtį) yra civilinės teisės gynybos būdas, kai šaliai grąžinama tai, ką jį perdavė kitai šaliai, o iš nepagrįstai įgijusios šalies išieškoma tai, ką jį perdavusi kitai šaliai. Taigi restitucija yra šalių grąžinimas į status quo (CK 1.138 straipsnio 2 punktas, 6.145 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad pripažinus sandorį negaliojančiu kiekviena iš sandorio šalių privalo grąžinti antrajai šaliai viską, ką yra gavusi pagal sandorį. Taip yra sugrįžtama į ankstesnę padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo. Tuo atveju, kai pardavėjas parduoda jam nuosavybės teise nepriklausiusį daiktą, pripažinus sandorį negaliojančiu, pirkėjui grąžinama jo sumokėta kaina (CK 6.323 straipsnio 1 dalis), o pripažinto neteisėtu sandorio dalykas turi būti grąžinamas daikto savininkui arba teisėtam valdytojui (CK 6.307 straipsnio 3 dalis).

25Įstatyme nustatyta galimybė teismui išimtiniais atvejais restitucijos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas restitucijos netaikymo klausimą, buvo nenuoseklus. Pritaręs pirmosios instancijos teismo išvadai, kad, grąžinus pavogtą automobilį teisėtam savininkui ir dvišalei restitucijai tapus negalimai, nėra pagrindo taikyti vienašalę restituciją, nes nepagrįstai pablogėtų atsakovo padėtis, o ieškovo nuostoliai būtų visiškai atlyginti, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog ieškovas turi galimybę patirtus nuostolius išsiieškoti iš automobilį pavogusio asmens (šiuo klausimu kasacinio teismo teisėjų kolegija jau yra pateikusi išaiškinimą pirmiau), o nesant tokios galimybės, ieškovas turi teisę reikalauti juos atlyginti atsakovą, įstatymo nustatyta tvarka paduodamas ieškinį. Pastaruoju teiginiu apeliacinės instancijos teismas iš esmės paneigė savo ankstesnį teiginį dėl aplinkybių, įgalinančių šioje byloje netaikyti restitucijos, buvimo. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad faktinė padėtis, kuriai esant įstatyme teismui suteikiama galimybė restitucijos netaikyti, turi būti išimtinė bei teismo tinkamai argumentuota. Be to, aptariamos situacijos pasekmės yra specialiai reglamentuotos CK 6.323 straipsnyje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad, paaiškėjus, jog pirkėjas nupirko vogtą automobilį, vien aplinkybė, kad nebėra galimybės grąžinti automobilį pardavėjui, nelaikytina savaime suponuojančia restitucijos netaikymo situaciją (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-359/2006). Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje teismai nenustatė restitucijos negalimumo sąlygų.

26Kasacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė automobilio pardavimo kainos, o apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai apeliacinio skundo argumentus šiuo klausimu laikė nereikšmingais. Pažymėtina, kad automobilio pardavimo kaina turi esminę reikšmę nustatant ieškovo reikalavimų dydį. Kadangi ši itin svarbi bylai teisingai išnagrinėti aplinkybė negali būti nustatinėjama kasaciniame teisme (CPK 353 straipsnio 1 dalis), tai byla turi būti grąžinama žemesnės instancijos teismui.

27Dėl nurodytų trūkumų apeliacinės instancijos teismo nutartis negali būti pripažinta teisėta. Nutartį panaikinus, byla perduotina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui.

28Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,

Nutarė

29Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 6 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

30Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas V. J. prašė pripažinti negaliojančiu jo ir atsakovų UAB... 5. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė... 6. Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2007 m. rugsėjo 3 d. sprendimu... 7. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 8. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai... 9. Kasaciniu skundu ieškovas V. J. prašo Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo... 10. 1. Teismai netinkamai taikė CK 6.145 straipsnio 2 dalies nuostatą,... 11. 2. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad šalių sudaryta sutartis yra... 12. 3. Ieškovą su atsakovu N. B. siejo prievoliniai teisiniai santykiai, o su... 13. 4. Apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad ieškovo reikalavimo... 14. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas N. B. prašo kasacinį skundą... 15. Teismai nustatė, kad tiek ieškovas, tiek atsakovas yra sąžiningi.... 16. Teisėjų kolegija... 17. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 18. Dėl automobilio pirkimo–pardavimo sandorio, paaiškėjus, kad automobilis... 19. Ieškovas automobilį įsigijo pagal komisinį susitarimą dėl transporto... 20. Pirkimo–pardavimo sutartimi pardavėjas įsipareigoja perduoti daiktą... 21. Automobilis yra kilnojamasis daiktas. Jam privaloma teisinė registracija.... 22. Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai, spręsdami... 23. Dėl restitucijos netaikymo... 24. Teisės doktrinoje ir teismų praktikoje pripažįstama, kad restitucija (lot.... 25. Įstatyme nustatyta galimybė teismui išimtiniais atvejais restitucijos... 26. Kasacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad pirmosios... 27. Dėl nurodytų trūkumų apeliacinės instancijos teismo nutartis negali būti... 28. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 29. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m.... 30. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...