Byla 1A-321-290/2017

1Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio, Jurgio Kiškio (kolegijos pirmininkas) ir Danguolės Šiugždinytės, sekretoriaujant Rolandai Bučmienei, dalyvaujant nuteistajam T. P., jo gynėjui advokatui Vytui Kantaravičiui, nukentėjusiajam (privačiam kaltintojui) D. V., jo atstovui advokatui Vaidui Rakauskui,

2viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, pagal nuteistojo T. P. apeliacinį skundą dėl Druskininkų miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 8 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje ir nubaustas laisvės apribojimu 1 metams, įpareigojant be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose ir atlyginti nukentėjusiajam D. V. nusikalstama veika padarytą 99,10 eurų turtinę žalą ir 1000 eurų neturtinę žalą.

3Nuosprendžiu iš T. P. priteistas 1000 eurų bylinėjimosi išlaidų D. V., o likusioje dalyje nukentėjusiojo civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidų - atmestas.

4Nuosprendžiu taip pat iš T. P. priteista Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui 12,07 eurų už nukentėjusiojo D. V. gydymą.

5Teisėjų kolegija,

Nustatė

6

  1. T. P. pagal nukentėjusiojo D. V. privataus kaltinimo skundą nuteistas už fizinio skausmo sukėlimą ir nežymų sveikatos sutrikdymą, o būtent už tai, kad 2015 m. gegužės 22 d. apie 23.50 val., namo, esančio ( - ), vidiniame kiemelyje, dėl nežinomų priežasčių, smūgiavimo/stūmimo veiksmu pastūmė D. V., kuris užkliuvęs už suoliuko, per jį persivertė ir kartu su T. P. nukrito ant žemės. T. P. papurškė D. V. į akis dujų, dėl ko iš karto D. V. užsidengė akis ir veidą dėl itin stipraus perštėjimo/skausmo. Po to T. P. rankomis sudavė gulinčiam ant žemės nukentėjusiajam D. V. ne mažiau penkių smūgių į galvos sritį bei į kairės veido pusės smilkinio sritį.
  2. Nuteistasis T. P. skundžia šį Druskininkų miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 8 d. nuosprendį, prašo panaikinti ir jį išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, atmesti civilinius ieškinius ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
    1. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad jo atžvilgiu paduotas privataus kaltinimo skundas neatitiko įstatymo reikalavimų, nebuvo suformuotas aiškus kaltinimas, apsiribota tik faktų konstatavimu, nenurodytos nusikalstamos veikos pasekmės ir priežastinis ryšys tarp nusikalstamų veiksmų ir pasekmių, tuo pagrindu buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, kuris neatitinka jam keliamų įstatymo reikalavimų.
    2. Be to, apeliaciniame skunde analizuojamos ir kitoje byloje dėl to paties įvykio, kurioje privatus kaltintojas buvo kaltinamas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, nuosprendyje išdėstytos aplinkybės, kurios, pasak apelianto, įrodo, jog nuteistasis nesudavė jokių smūgių D. V.. Tvirtina, jog skundžiamas nuosprendis yra grindžiamas išimtinai prielaidomis, prieštaringais asmenų parodymais. Taip pat apeliantas atkreipia dėmesį, kad teismas nuosprendyje nepasisakė dėl jo tyčios buvimo ir tvirtina, jog byloj nėra surinkta įrodymų, patvirtinančių jo veiksmuose tyčią nežymiai sutrikdyti D. V. sveikatą. Nurodo, kad jis tik papurškė dujų tam, kad apgintų savo nepilnametį brolį ir užbaigtų jo su D. V. konfliktą. Paaiškina, jog jo veiksmus lėmė susidariusi situacija bei paties privataus kaltintojo elgesys. Skunde taip pat nurodoma, jog byloje nėra neginčijamų duomenų, patvirtinančių pasekmių, numatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje, kilimą, kadangi ekspertizės akto 9 punkte nurodyta, kad D. V. mechaninės traumos požymių nekonstatuota, o ir ekspertizės akto duomenys prieštarauja paties privataus kaltintojo parodymams. Atsižvelgiant į visą tai, tvirtina, jog priimtas apkaltinamasis nuosprendis prieštarauja teismų praktikai.
    3. Apeliaciniame skunde nuteistasis atkreipia teisėjų kolegijos dėmesį į tai, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, buvo atvirai demonstruojamas šališkumas – priešingas nusiteikimas kaltinamojo atžvilgiu, kadangi, priešingai nei privataus kaltintojo atstovo prašymai, nebuvo tenkinti kaltinamojo gynėjo prašymai dėl liudytojų iškvietimo, išėjus teismui į pasitarimų kambarį priimti nutarties ir atidėjus jos paskelbimą vėlesniam laikui – į paskelbimą neatvyko privatus kaltintojas ir atstovas, o nepaskelbus nutarties nieks negalėjo žinoti koks bus teismo sprendimas, todėl pagrįstai manoma, jog privatus kaltintojas su atstovu jau prieš ją paskelbiant žinojo rezultatą, todėl ir neatvyko žinodami, jog nebus toliau tęsiamas bylos nagrinėjimas.
  3. Nukentėjusiojo (privataus kaltintojo) D. V. atstovas advokatas Vaidas Rakauskas pateikė atsikirtimus į nuteistojo T. P. apeliacinį skundą, kuriais prašo atmesti nuteistojo apeliacinį skundą ir palikti Druskininkų miesto apylinkės teismo nuosprendį T. P. atžvilgiu nepakeistą.
  4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje, nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o privatus kaltintojas (nukentėjusysis) ir jo atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.
  5. Nuteistojo T. P. apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.
  6. BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma paduotame apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Pagal tai nustatoma, ar skundžiamas visas nuosprendis (nutartis), ar tik jo dalis ir kokiais klausimais. Suformuluoti konkretūs prašymai paprastai nustato aiškesnes apeliacinio skundo ribas nei bendresnio pobūdžio prašymai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–561/2014).

7Dėl privataus kaltinimo skundo ir kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį

  1. Nuteistasis T. P. apeliaciniame skunde nurodo, kad D. V. skundas neatitiko jam keliamų reikalavimų, be to, nei skunde, nei nuosprendyje aiškiai nenurodytos veikos aplinkybės, kurios pagrįstai leistų jas kvalifikuoti kaip nusikalstamą veiką pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, kadangi nėra nurodytų šiai veikai kvalifikuoti būtinų nusikalstamos veikos požymių.
    1. Privataus kaltinimo tvarka teikiamam skundui, keliami reikalavimai nurodyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 412 straipsnyje, kurio 2 dalis numato, jog skunde ar pareiškime turi būti nurodyta: teismo, kuriam teisminga byla, pavadinimas; nusikalstamos veikos, kuria kaltinamas asmuo, padarymo vieta, laikas, padariniai ir kitos esminės aplinkybės; duomenys, kurie patvirtina skunde ar pareiškime išdėstytas aplinkybes; nukentėjusiojo, nusikalstamos veikos padarymu įtariamo asmens bei liudytojų vardai, pavardės ir gyvenamoji vieta.
    2. Susipažinusi su D. V. privataus kaltinimo skundu bei patikslintu skundu, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nukentėjusiojo skunde yra nurodyti visi reikiami duomenys, kurie išvardyti BPK 412 straipsnio 2 dalyje, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jį priėmė ir 2016 m. balandžio 5 d. nutartimi perdavė nagrinėti teisiamajame posėdyje (t. 1, b. l. 52–53). Skunde nurodyta tiek veika, kuria kaltinamas T. P., tiek visos aplinkybės, kuriose nurodyti T. P. atlikti neteisėti veiksmai, todėl skundo argumentas, kad T. P. dėl neaiškaus kaltinimo buvo apribota gynybos teisė bei dėl to buvo priimtas neteisėtas nuosprendis – atmestinas kaip nepagrįstas. Pažymėtina, kad skundo priėmimui nėra būtinas privataus kaltintojo išsamus nusikalstamos veikos sudėties pagrindimas pačiame skunde, kadangi tai yra teisinio vertinimo dalykas.
    3. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šiame baudžiamajame įstatyme numatyta baudžiamoji atsakomybė tik esant tyčinei kaltės formai. Nusikaltimas laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas) arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniame skunde nurodoma, jog nuosprendyje nėra pasisakoma dėl T. P. tyčios buvimo bei tvirtinama, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių jo tyčią nežymiai sutrikdyti D. V. sveikatą, o dujų papurškimas buvo atliktas siekiant užbaigti D. V. konfliktą su T. P. broliu.
    4. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius duomenis ir asmenų duotus parodymus, konstatavo, jog nurodytoje vietoje ir nurodytu metu T. P. pastūmė D. V., po ko šis užkliuvęs už suoliuko, per jį persivertė kartu su T. P. ir nukrito ant žemės, tuomet T. P. papurškė D. V. į akis dujų bei gulinčiam ant žemės rankomis sudavė ne mažiau penkių smūgių į galvos sritį bei kairės veido pusės smilkinio sritį. Dėl šių T. P. atliktų veiksmų nukentėjusysis D. V. jautė itin stiprų akių perštėjimą, skausmą, o dėl suduotų smūgių patyrė fizinį skausmą. T. P. veiksmai, kurie lėmė D. V. sužalojimus patvirtinti ir iš kart po įvykio nukentėjusįjį apžiūrėjusio gydytojo išraše, kuriame nurodyta, jog D. V. patyrė dauginius paviršinius galvos sužalojimus, nustatyti sumušimai kairėje veido pusėje, sudirginta veido oda bei abi akys, nustatytas ūminis abipusis konjuktyvitas (t. 1, b. l. 5). Atsižvelgiant į nurodytus duomenis, valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto pateiktoje specialisto išvadoje Nr. G 1072/15 (06) konstatuota, kad D. V. patirtas sužalojimas kvalifikuojamas kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Dėl patirtų sužalojimų aplinkybės nurodytos ir vėlesnėse Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus ekspertizių aktuose (t. 2, b. l. 2–13, 37–42), kuriomis, priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, nepaneigta nukentėjusiojo D. V. nurodyta įvykių versija.
    5. Nors apeliaciniame skunde ir nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas rėmėsi nepagrįstais nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais, nuosprendyje nenurodė, kodėl vienais įrodymais vadovaujasi, o kitais ne, taip pat skunde T. P. nekaltumas grindžiamas ir kitoje byloje, kurioje D. V. buvo kaltinamas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu ir toje byloje nustatytomis aplinkybėmis, visgi teisėjų kolegija pažymi, jog D. V. Kauno apygardos teismo 2017 m. gegužės 18 d. nuosprendžiu buvo išteisintas, konstatuojant, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliacinės instancijos teismas laiko nepagrįstus ir skundo argumentus dėl įrodymų vertinimo neišsamumo, kadangi Druskininkų miesto apylinkės teismas skundžiamame 2017 m. vasario 8 d. nuosprendyje išsamiai išdėstė asmenų duotus parodymus, aiškiai pažymėjo, kodėl vienus įrodymus vertina kritiškai, o kitais remiasi (t. 2. b. l. 109–110 (nuosprendžio 8–9 lapai)), todėl apeliacinės instancijos teismas šių argumentų nekartoja.
    6. Priešingai nei nurodyta ir apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas nustatė ir pasisakė apie tai, jog T. P. veikė tyčia. Kaip byloje nustatyta ir nurodyta apkaltinamajame teismo nuosprendyje, T. P. pats pargriovė nukentėjusįjį D. V. ant žolės, papurškė jam į veidą dujų ir mušė jį gulintį į galvos sritį, t.y. veikė suprasdamas savo veiksmų pavojingumą ir pasekmes, o T. P. nurodytos aplinkybės apie tai, jog jis veikė ne tyčia, o būtinosios ginties aplinkybėmis (purškė dujų gindamas brolį) – byloje nėra patvirtintas jokiais neginčytinais įrodymais, todėl vertinamos kaip jo siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės.
  2. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs visus įrodymus ir juos įvertinęs, pagrįstai konstatavo, kad byloje nustatytos aplinkybės įrodo T. P. kaltę dėl padarytų nusikalstamų veiksmų, numatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje.
  3. Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iš esmės laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, kur nurodoma, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka turi būti atsakyta į esminius apeliaciniuose skunduose nurodytus teisinius argumentus, tačiau tai nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas privalo atsakyti į kiekvieną apelianto teiginį ar nuomonę dėl tam tikrų bylos aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-180/2014). Apeliaciniame skunde nėra jokių esminių argumentų, kurių pagrindų reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus iš naujo vertinti kitaip nei tai padarė apylinkės teismas, ar naikinti ginčijamą nuosprendį ir priimti naują dėl įrodymų vertinimo ir nuteistojo kaltės, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu dėl nuteistojo kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams ir jų dar kartą nekartoja.

8Dėl teismo šališkumo

  1. Nuteistasis T. P. savo apeliaciniame skunde tvirtina, jog pirmosios instancijos teisme buvo atvirai demonstruojamas šališkumas – priešingas nusiteikimas kaltinamojo atžvilgiu, bet atviras palankumas privataus kaltinamojo atžvilgiu.
    1. Visų pirma, teismo šališkumą apeliantas grindžia tuo, jog du kartus atmetus kaltinamojo gynėjo prašymą apklausti liudytoją K. B., paprašius šį liudytoją kviesti privataus kaltintojo atstovui – prašymas buvo tenkinamas. Teisėjų kolegija pažymi, jog iš 2016 m. birželio 2 d. teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog T. P. gynėjo advokato V. Kantaravičiaus prašymas dėl liudytojo K. B. apklausos protokoline nutartimi buvo patenkintas ir nurodyta jį kviesti į sekantį teisiamąjį posėdį, vyksiantį 2016 m. birželio 22 d. (t. 1, b. l. 125-143). 2016 m. birželio 16 d. Druskininkų miesto apylinkės teisme buvo gautas liudytojo K. B. prašymas teisme pagarsinti jo parodymus, pateiktus medicininiame išraše, kadangi jokios papildomos informacijos ir parodymų suteikti jis negalės (t. 1, b. l. 153–154). Šis jo prašymas buvo pagarsintas 2016 m. birželio 22 d. teisiamojo posėdžio metu, kuriame nukentėjusiojo atstovas nurodė, jog atsižvelgiant į pateiktą liudytojo paaiškinimą, kviesti liudytoją K. B. būtų netikslinga, T. P. gynėjas palaikė savo ankstesnį prašymą ir pageidavo, kad K. B. būtų apklaustas teisme. Teismas, atsižvelgęs į gautą liudytojo prašymą ir paaiškinimą, nutarė liudytojo K. B. į sekantį posėdį nekviesti, be to, 2016 m. birželio 22 d. taip pat buvo paskelbta nutartis, kuria tenkintas kaltinamojo gynėjo prašymas dėl ekspertizės paskyrimo (t. 1, b. l. 162-167, 168–169). Atlikus teismo medicininę ekspertizę, nukentėjusiojo D. V. atstovas advokatas V. Rakauskas teismui raštu pateikė motyvuotą prašymą dėl papildomų dokumentų prijungimo ir specialistų/ekspertų apklausos (t. 2, b. l. 34–36), 2016 m. gruodžio 21 d. teisiamojo posėdžio metu nukentėjusiojo atstovas, teismo paprašytas, įvardijo kokiu pagrindu remiantis prašoma apklausti nurodytus asmenis, tame tarpe ir K. B., o būtent dėl ekspertizės akte ir šio liudytojo pateiktoje med. pažymoje kilusių neaiškumų ir prieštaravimų pašalinimo. Kaltinamojo gynėjas šį prašymą prašė atmesti atsižvelgiant į tai, jog jų pateiktas prašymas dėl šio liudytojo apklausos jau buvo teismo atmestas, o tenkinus ir liudytoją iškvietus – būtų pažeistas rungimosi principas. Protokoline nutartimi teismas konstatavo, jog po gautos ekspertizės iškilo būtinybė iškviesti liudytoją K. B., todėl prašymą tenkino (t. 2, b. l. 52–55). Atsižvelgiant į visas šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nuteistojo argumentas, kad teismas buvo šališkas šiuo klausimu – visiškai nepagrįstas, kadangi iš bylos duomenų matyti, kad T. P. gynėjo prašymas buvo tenkintas ir liudytojas buvo kviečiamas į posėdį ir tik jam pranešus, kad kaip medikas jis viską išsamiai aprašė medicininėje pažymoje ir daugiau jokių naujų aplinkybių nurodyti negalės, atsižvelgiant į jo, kaip mediko, užimtumą, buvo nuspręsta K. B. neapklausti. Tačiau akivaizdu, jog vėliau, esant tam tikrų nesutapimų tarp specialistų/ekspertų pateiktų duomenų, tam, kad bet kokie prieštaravimai būtų pašalinti, buvo tenkintas nukentėjusiojo atstovo prašymas, o T. P. gynėjas pateikė vienintelį argumentą, dėl ko liudytojo nereikėtų kviesti – tai, kad šį liudytoją prašė kviesti ankstesniame teisiamajame posėdyje ir šis jo prašymas buvo atmestas, t. y. šį nukentėjusiojo atstovo prašymą suasmenindamas, o ne siekdamas byloje teisingumo.
    2. Antra, šališkumą apeliantas grindžia tuo, jog pateikus prašymą dėl ekspertizės paskyrimo ir teismui išėjus į pasitarimų kambarį priimti procesinio sprendimo bei grįžus 15 val. ir skelbiant šią nutartį, nedalyvavo privatus kaltintojas ir jo atstovas, ko pasekoje jis mano, kad buvo pažeistas pasitarimų kambario slaptumo principas ir jiems iš anksto buvo žinoma nutarties esmė. Kaip esminį argumentą pagrįsti šį savo manymą, nuteistasis nurodo, jog sekanti posėdžio data nebuvo derinta ir dėl to privatus kaltintojas su atstovu privalėjo atvykti 2016 m. birželio 22 d. 15 val. į nutarties paskelbimą, kadangi netenkinus prašymo dėl ekspertizės – galimai būtų posėdis tęsiamas. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs 2016 m. birželio 22 d. posėdžio protokolą, išklausęs teismų informacinėje „Liteko“ sistemoje esančius garso įrašus, iš dalies sutinka su nuteistojo argumentu, kad teisiamojo posėdžio protokole neatsispindi tai, kad būtų derinta sekančio posėdžio data. Tačiau 15 val. darytame garso įraše, kuomet buvo paskelbta nutartis ir kaltinamojo gynėjas pateikė prašymą dėl bylos nutraukimo, teisėja pranešė, jog prašymas atmetamas ir kaip argumentą nurodė, kad ryte buvo suderinta data tiek su nukentėjusiojo atstovu, tiek ir su pačiu kaltinamojo gynėju, su kuo advokatas sutiko ir neprieštaravo, kas patvirtina, jog sekančio posėdžio data tikrai buvo derinama. Be to, kaip matyti iš ryte vykusio teisiamojo posėdžio protokolo, nukentėjusiojo atstovas pranešė, kad jei bus nuspręsta patenkinti kaltinamojo gynėjo prašymą – jie norės pateikti klausimus ekspertam, kurių suformulavimui reikės laiko. Esant aplinkybėms, kuomet buvo suderinta sekančio posėdžio data ir teismas išėjo priimti procesinio sprendimo dėl kaltinamojo gynėjo pateikto prašymo, į nutarties paskelbimą neatvykus privačiam kaltintojui ir jo atstovui – nelaikytina, jog atsirado pagrindas bylą nutraukti ar manyti, jog buvo pažeistas pasitarimų kambario slaptumo principas ir iš anksto buvo žinoma nutarties esmė.
  2. Aptartų visų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis yra teisingas, teisėtas ir pagrįstas, kad jis priimtas nepažeidžiant procesinių ir materialinių teisės normų, todėl jį nei keisti, nei tuo labiau naikinti nuteistojo T. P. apeliacinio skundo motyvais nėra jokio pagrindo.

9Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

10Nuteistojo T. P. apeliacinį skundą atmesti.

Proceso dalyviai
Ryšiai