Byla 2K-180/2014
Dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 10 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 18 d. nutarties

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Albino Sirvydžio, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Gintaro Godos, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. K. ir R. K. bei UAB „G.“ atstovo advokato Stanislovo Butkevičiaus kasacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 10 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 18 d. nutarties.

2Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 10 d. nuosprendžiu nuteisti:

3V. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį 80 MGL (dešimties tūkstančių keturių šimtų litų) dydžio bauda, BK 220 straipsnio 1 dalį (neteisingų duomenų apie pelną pateikimas) – 20 MGL (dviejų tūkstančių šešių šimtų litų) dydžio bauda, BK 220 straipsnio 1 dalį (neteisingų duomenų apie PVM pateikimas) – 20 MGL (dviejų tūkstančių šešių šimtų litų) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir V. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 80 MGL (dešimties tūkstančių keturių šimtų litų) dydžio bauda.

4V. K. pagal BK 220 straipsnio 1 dalį dėl neteisingų duomenų apie gyventojų pajamų mokesčius ir Valstybinio socialinio draudimo bei Sveikatos draudimo fondų lėšas pateikimo išteisinta, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

5R. K. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 222 straipsnio 1 dalį – 25 MGL (trijų tūkstančių dviejų šimtų penkiasdešimties litų) dydžio bauda, BK 300 straipsnio 1 dalį – 15 MGL (vieno tūkstančio devynių šimtų penkiasdešimties litų) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir R. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 25 MGL (trijų tūkstančių dviejų šimtų penkiasdešimties litų) dydžio bauda.

6UAB „G.“ nuteista pagal BK 222 straipsnio 1 dalį – 100 MGL (trylikos tūkstančių litų) dydžio bauda, BK 220 straipsnio 1 dalį (neteisingų duomenų apie pelną pateikimas) – 20 MGL (dviejų tūkstančių šešių šimtų litų) dydžio bauda, BK 220 straipsnio 1 dalį (neteisingų duomenų apie PVM pateikimas) – 20 MGL (dviejų tūkstančių šešių šimtų litų) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir UAB „G.“ paskirta galutinė subendrinta bausmė – 100 MGL (trylikos tūkstančių litų) dydžio bauda.

7UAB „G.“ pagal BK 220 straipsnio 1 dalį dėl neteisingų duomenų apie gyventojų pajamų mokestį ir Valstybinio socialinio draudimo bei Sveikatos draudimo fondų lėšas pateikimo išteisinta, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

8Civilinio ieškovo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

9Priteista iš V. K. , R. K. ir UAB „G.“ po 15,30 Lt proceso išlaidoms valstybei atlyginti.

10Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 18 d. nutartimi Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorės D. M. , nuteistųjų V. K., R. K. ir UAB „G.“ atstovo apeliaciniai skundai atmesti.

11Teisėjų kolegija,

Nustatė

12V. K. nuteista už tai, kad nuo 2007 m. sausio 11 d. iki 2011 m. rugsėjo 13 d., būdama UAB „G.“ direktore, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio 1 dalį atsakinga už įmonės apskaitos organizavimą, veikdama kartu su padėjėju – UAB „G.“ montavimo vadovu R. K. , apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, t. y. pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalį (visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje numatytą atvejį; apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus), 6 straipsnio 2 dalį (į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu), 13 straipsnio 1 dalies 4, 5 punktus (apskaitos dokumentuose užfiksuotas ūkinių operacijų turinys turi atitikti tikrovę), nes kaip atskaitingas UAB „G.“ asmuo gaudama į savo asmeninę sąskaitą iš UAB „G.“ avansą su bendrovės veikla susijusioms išlaidoms padengti bei panaudodama bendrovės apskaitoje neužpajamuotas už automobilių dujų įrangos montavimą gautas neoficialias lėšas nuo 2007 m. sausio 11 d. iki 2010 m. gruodžio 7 d. bendrovės darbuotojoms R. Č. , R. K. , I. G. , I. K. bei Ž. G. papildomai išmokėjo įvairias pinigines sumas, kurių nepagrindė apskaitos dokumentais bei neįrašė į apskaitą 276 ūkinių operacijų, t. y. 150 126,41 Lt pervedimo bendrovės darbuotojoms; taip pat nurodė UAB „G.“ montavimo vadovui R. K. : nefiksuoti apskaitos dokumentuose (PVM sąskaitose faktūrose ir kasos pajamų orderiuose) visų atliekamų ūkinių operacijų, dėl to šis neužfiksavo dvylikos ūkinių operacijų bei už automobilių dujų sistemų įrengimą gautų 21 240 Lt pajamų, o V. K. šių piniginių lėšų neužpajamavo bendrovės kasoje; apskaitos dokumentuose (PVM sąskaitose faktūrose ir kasos pajamų orderiuose) nurodyti mažesnes atliktų darbų kainas, o R. K. tyčia suklastojus tikrus dokumentus – dvidešimt tris PVM sąskaitas faktūras ir kasos pajamų orderius, kuriuose nurodytas neteisingas ūkinės operacijos turinys, t. y. nurodyta, kad atlikti dujų įrangos remonto darbai, nors realiai buvo įrengtos dujų įrangos kuro sistemos, bei nurodytos realiai mažesnės atliktų darbų kainos, nei buvo sumokėta, V. K. šiuos žinomai suklastotus dokumentus panaudojo UAB „G.“ buhalterinėje apskaitoje, taip apskaitoje neužfiksavo 32 090 Lt pajamų; apskaitos dokumentuose (PVM sąskaitose faktūrose ir kasos pajamų orderiuose) nurodyti mažesnes atliktų darbų kainas, o R. K. suklastojus tikrus dokumentus – dvi PVM sąskaitas faktūras ir kasos pajamų orderius, kuriuose nurodytos mažesnės atliktų darbų kainos, nei buvo sumokėta, V. K. šiuos žinomai suklastotus dokumentus panaudojo UAB „G.“ buhalterinėje apskaitoje, taip apskaitoje neužfiksavo 3250 Lt pajamų; dėl nurodytų veiksmų iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „G.“ 2007–2011 m. veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

13V. K. nuteista už tai, kad, būdama UAB „G.“ direktore, pažeisdama 2001 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo Nr. IX-675 4 straipsnio 1 dalį (Lietuvos vieneto mokesčio bazė yra visos Lietuvos Respublikoje ir užsienio valstybėse uždirbtos pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvos Respublikoje ir ne Lietuvos Respublikoje), siekdama išvengti 3671 Lt pelno mokesčio sumokėjimo, nuo 2008 m. rugsėjo 26 d. iki 2012 m. gegužės 30 d. Panevėžio mieste, tyrimo metu nenustatytose vietose, į UAB „G.“ 2007–2011 m. pelno mokesčio deklaracijas įrašė žinomai neteisingus duomenis apie bendrovės apmokestinamąjį pelną – iš viso į 2007–2011 m. metines pelno mokesčio deklaracijas neįrašė 47 040 Lt pardavimo pajamų, t. y. 2008 m. rugsėjo 26 d. metinėje pelno mokesčio deklaracijoje nurodė, kad UAB „G.“ 2007 m. turėjo 12 438 Lt apmokestinamąjį pelną, nors turėjo 17 261 Lt; 2010 m. lapkričio 25 d. metinėje pelno mokesčio deklaracijoje nurodė, kad UAB „G.“ 2008 m. turėjo 1000 Lt apmokestinamojo pelno, nors turėjo 4449 Lt; 2010 m. rugsėjo 25 d. metinėje pelno mokesčio deklaracijoje nurodė, kad UAB „G.“ 2009 m. turėjo 680 Lt apmokestinamojo pelno, nors turėjo 9159 Lt; 2011 m. gegužės 30 d. metinėje pelno mokesčio deklaracijoje nurodė, kad UAB „G.“ 2010 m. turėjo 15 257 Lt apmokestinamojo pelno, nors turėjo 32 852 Lt; 2012 m. gegužės 30 d. metinėje pelno mokesčio deklaracijoje nurodė, kad UAB „G.“ 2011 m. turėjo 439 Lt nuostolio, nors turėjo 12 694 Lt pelno; šias suklastotas pelno mokesčio deklaracijas pateikė Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai.

14V. K. nuteista už tai, kad, būdama UAB „G.“ direktore, pažeisdama 2002 m. kovo 5 d. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 15 straipsnio reikalavimus, siekdama išvengti 9541 Lt pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimo, nuo 2007 m. balandžio 20 d. iki 2011 m. spalio 21 d. Panevėžio mieste, tyrimo metu nenustatytose vietose, į UAB „G.“ PVM deklaracijas įrašė žinomai neteisingus duomenis apie bendrovės apmokestinamuosius tiekimus, t. y. nurodė, kad bendrovė gavo 47 040 Lt mažesnius apmokestinamuosius tiekimus: 2007 m. balandžio 20 d. PVM deklaracijoje nurodė, kad UAB „G.“ 2007 m. kovo mėn. turėjo apmokestinamųjų tiekimų už 12 981 Lt, nors turėjo už 14 337 Lt; 2007 m. gegužės 18 d. PVM deklaracijoje nurodė, kad UAB „G.“ 2007 m. balandžio mėn. turėjo apmokestinamųjų tiekimų už 43 656 Lt, nors turėjo už 45 309 Lt; 2007 m. spalio 12 d. PVM deklaracijoje nurodė, kad UAB „G.“ 2007 m. rugsėjo mėn. turėjo apmokestinamųjų tiekimų už 37 140 Lt, nors turėjo už 38 954 Lt; 2008 m. gegužės 20 d. PVM deklaracijoje nurodė, kad UAB „G.“ 2008 m. balandžio mėn. turėjo apmokestinamųjų tiekimų už 16 302 Lt, nors turėjo už 18 226 Lt; 2008 m. liepos 16 d. PVM deklaracijoje nurodė, kad UAB „G.“ 2008 m. birželio mėn. turėjo apmokestinamųjų tiekimų už 19 531 Lt, nors turėjo už 20 285 Lt; 2008 m. rugpjūčio 14 d. PVM deklaracijoje nurodė, kad UAB „G.“ 2008 m. liepos mėn. turėjo apmokestinamųjų tiekimų už 17 633 Lt, nors turėjo už 18 404 Lt; 2009 m. liepos 22 d. PVM deklaracijoje nurodė, kad UAB „G.“ 2009 m. birželio mėn. turėjo apmokestinamųjų tiekimų už 8459 Lt, nors turėjo už 9862 Lt; 2010 m. rugpjūčio 27 d. PVM deklaracijoje nurodė, kad UAB „G.“ 2009 m. liepos mėn. turėjo apmokestinamųjų tiekimų už 10 670 Lt, nors turėjo už 10 754 Lt; 2009 m. rugsėjo 23 d. PVM deklaracijoje nurodė, kad UAB „G.“ 2009 m. rugpjūčio mėn. turėjo apmokestinamųjų tiekimų už 11 854 Lt, nors turėjo už 14 813 Lt; 2010 m. rugpjūčio 27 d. PVM deklaracijoje nurodė, kad UAB „G.“ 2009 m. rugsėjo mėn. turėjo apmokestinamųjų tiekimų už 8474 Lt, nors turėjo už 11 375 Lt; 2009 m. gruodžio 21 d. PVM deklaracijoje nurodė, kad UAB „G.“ 2009 m. lapkričio mėn. turėjo apmokestinamųjų tiekimų už 7144 Lt, nors turėjo už 8272 Lt; 2010 m. vasario 24 d. PVM deklaracijoje nurodė, kad UAB „G.“ 2010 m. sausio mėn. turėjo apmokestinamųjų tiekimų už 8352 Lt, nors turėjo už 11 616 Lt; 2010 m. kovo 19 d. PVM deklaracijoje nurodė, kad UAB „G.“ 2010 m. vasario mėn. turėjo apmokestinamųjų tiekimų už 8307 Lt, nors turėjo už 11 051 Lt; 2010 m. gegužės 18 d. PVM deklaracijoje nurodė, kad UAB „G.“ 2010 m. kovo mėn. turėjo apmokestinamųjų tiekimų už 9507 Lt, nors turėjo už 10 896 Lt; 2011 m. sausio 24 d. PVM deklaracijoje nurodė, kad UAB „G.“ 2010 m. balandžio mėn. turėjo apmokestinamųjų tiekimų už 13 498 Lt, nors turėjo už 15 184 Lt; 2011 m. sausio 24 d. PVM deklaracijoje nurodė, kad UAB „G.“ 2010 m. birželio mėn. turėjo apmokestinamųjų tiekimų už 10 170 Lt, nors turėjo už 11 343 Lt; 2010 m. rugsėjo 21 d. PVM deklaracijoje nurodė, kad UAB „G.“ 2010 m. rugpjūčio mėn. turėjo apmokestinamųjų tiekimų už 13 960 Lt, nors turėjo už 17 514 Lt; 2010 m. spalio 12 d. PVM deklaracijoje nurodė, kad UAB „G.“ 2010 m. rugsėjo mėn. turėjo apmokestinamųjų tiekimų už 11 037 Lt, nors turėjo už 12 690 Lt; 2010 m. lapkričio 5 d. PVM deklaracijoje nurodė, kad UAB „G.“ 2010 m. spalio mėn. turėjo apmokestinamųjų tiekimų už 12 897 Lt, nors turėjo už 13 641 Lt; 2011 m. sausio 19 d. PVM deklaracijoje nurodė, kad UAB „G.“ 2010 m. gruodžio mėn. turėjo apmokestinamųjų tiekimų už 9097 Lt, nors turėjo už 10 485 Lt; 2011 m. vasario 21 d. PVM deklaracijoje nurodė, kad UAB „G.“ 2011 m. sausio mėn. turėjo apmokestinamųjų tiekimų už 10 393 Lt, nors turėjo už 11 881 Lt; 2011 m. balandžio 26 d. PVM deklaracijoje nurodė, kad UAB „G.“ 2011 m. kovo mėn. turėjo apmokestinamųjų tiekimų už 16 488 Lt, nors turėjo už 17 852 Lt; 2011 m. gegužės 19 d. PVM deklaracijoje nurodė, kad UAB „G.“ 2011 m. balandžio mėn. turėjo apmokestinamųjų tiekimų už 10 579 Lt, nors turėjo už 18 304 Lt; 2011 m. liepos 21 d. PVM deklaracijoje nurodė, kad UAB „G.“ 2011 m. birželio mėn. turėjo apmokestinamųjų tiekimų už 12 083 Lt, nors turėjo už 13 306 Lt; 2011 m. spalio 21 d. PVM deklaracijoje nurodė, kad UAB „G.“ 2011 m. rugsėjo mėn. turėjo apmokestinamųjų tiekimų už 9851 Lt, nors turėjo už 10 925 Lt; šias suklastotas deklaracijas pateikė Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai.

15R. K. nuteistas už tai, kad nuo 2007 m. kovo 13 d. iki 2011 m. rugsėjo 13 d., būdamas UAB „G.“ montavimo darbų vadovu ir veikdamas kaip padėjėjas kartu su UAB „G.“ direktore V. K. , tyčia klastodamas dokumentus ir apskaitos dokumentais nefiksuodamas UAB „G.“ gautų pajamų, padėjo UAB „G.“ direktorei V. K. apgaulingai tvarkyti teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, pažeidžiant Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalį, 6 straipsnio 2 dalį, 13 straipsnio 1 dalies 4, 5 punktus, t. y. V. K. nurodymu: neužfiksavo apskaitos dokumentais dvylikos ūkinių operacijų bei už automobilių dujų sistemų įrengimą gautų 21 240 Lt pajamų, tyčia suklastojo apskaitos dokumentus – dvidešimt tris PVM sąskaitas faktūras ir dvidešimt tris kasos pajamų orderius, kuriuose nurodė neteisingą ūkinės operacijos turinį, kad UAB „G.“ buvo atlikti dujų įrangos remonto darbai, nors realiai buvo įrengtos dujų įrangos kuro sistemos, bei nurodė realiai mažesnes atliktų darbų kainas, nei buvo sumokėta, ir šiuos dokumentus pateikė V. K., kuri juos panaudojo UAB „G.“ buhalterinėje apskaitoje ir neužfiksavo 32 090 Lt pajamų; taip pat suklastojo dvi PVM sąskaitas faktūras ir du kasos pajamų orderius, kuriuose nurodė mažesnes atliktų darbų kainas, nei buvo sumokėta ir šiuos dokumentus pateikė V. K., kuri juos panaudojo UAB „G.“ buhalterinėje apskaitoje ir neužfiksavo 3250 Lt pajamų; dėl to iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „G.“ 2007–2011 m. veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

16UAB „G.“ (į. k. ( - ), reg. ( - ) nuteista pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad šios įmonės direktorė V. K. , pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnį vadovaudama įmonei ir būdama atsakinga už bendrovės veiklą, turėdama teisę priimti sprendimus juridinio asmens vardu bei kontroliuoti juridinio asmens veiklą, veikdama įmonės vardu, naudai ir interesams, nuo 2007 m. sausio 11 d. iki 2011 m. rugsėjo 13 d. pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį būdama atsakinga už UAB „G.“ apskaitos organizavimą, veikdama kartu su padėjėju – UAB „G.“ montavimo vadovu R. K. , apgaulingai, pažeisdama Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalį, 6 straipsnio 2 dalį, 13 straipsnio 1 dalies 4, 5 punktus, tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą ir dėl to iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „G.“ 2007–2011 m. veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

17UAB „G.“ nuteista pagal BK 220 straipsnio 1 dalį dėl neteisingų duomenų apie pelną pateikimo už tai, kad įmonės direktorė V. K. pagal Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnį vadovaudama įmonei ir būdama atsakinga už bendrovės veiklą, turėdama teisę priimti sprendimus juridinio asmens vardu bei kontroliuoti juridinio asmens veiklą, veikdama įmonės vardu, naudai ir interesams, pažeisdama Pelno mokesčio įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, siekdama išvengti iš viso 3671 Lt pelno mokesčio sumokėjimo, nuo 2008 m. rugsėjo 26 d. iki 2012 m. gegužės 30 d. Panevėžio mieste, tyrimo metu nenustatytose vietose, į UAB „G.“ 2007–2011 metų pelno mokesčio deklaracijas įrašė žinomai neteisingus duomenis apie bendrovės apmokestinamąjį pelną, t. y. iš viso į 2007–2011 m. UAB „G.“ pelno mokesčio deklaracijas neįrašė 47 040 Lt pardavimo pajamų, ir tokias žinomai suklastotas pelno mokesčio deklaracijas pateikė Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai.

18UAB „G.“ nuteista pagal BK 220 straipsnio 1 dalį dėl neteisingų duomenų apie PVM pateikimo už tai, kad įmonės direktorė V. K. pagal Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnį vadovaudama įmonei ir būdama atsakinga už jos veiklą, turėdama teisę priimti sprendimus juridinio asmens vardu bei kontroliuoti juridinio asmens veiklą, veikdama įmonės vardu, jos naudai ir interesams, pažeisdama Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 15 straipsnio reikalavimus, siekdama išvengti 9541 Lt pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimo, nuo 2007 m. balandžio 20 d. iki 2011 m. spalio 21 d. Panevėžio mieste, tyrimo metu nenustatytose vietose, į UAB „G.“ PVM deklaracijas įrašė žinomai neteisingus duomenis apie bendrovės apmokestinamuosius tiekimus, t. y. nurodė, kad bendrovė gavo 47 040 Lt mažesnius apmokestinamuosius tiekimus, ir šias suklastotas deklaracijas pateikė Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai.

19Kasaciniu skundu UAB „G.“ atstovas advokatas Stanislovas Butkevičius prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 10 d. nuosprendį bei Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 18 d. nutartį ir baudžiamąją bylą UAB „G.“ nutraukti.

20Kasaciniu skundu nuteistoji V. K. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 10 d. nuosprendį bei Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 18 d. nutartį ir baudžiamąją bylą jai nutraukti.

21UAB „G.“ atstovo ir nuteistosios V. K. kasaciniuose skunduose išdėstyti iš esmės tapatūs argumentai ir kasacinio bylos apskundimo motyvai, todėl skundai toliau bus aptariami kartu, nurodant argumentavimo ir motyvavimo skirtumus.

22Dėl BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo. Kasaciniuose skunduose pažymima, kad BK 222 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas apgaulingai tvarkė įmonės buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos ūkinės, komercinės, finansinės būklės ar jos rezultatų arba įvertinti turto. Apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas yra sąmoningas buhalterinės apskaitos nevedimas arba tokios apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, nuostatas. Ši nusikalstama veika yra materialiosios sudėties, t. y. reikalauja padarinių – negalėjimo visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos ūkinės, komercinės, finansinės būklės ar jos rezultatų arba įvertinti turto – kilimo. UAB „G.“ atstovo ir V. K. teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrindė tokių BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių atsiradimo, rėmėsi vien specialistės tikimybinio pobūdžio išvada dėl negalėjimo nustatyti UAB „G.“ 2007–2011 m. veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, nevertindamas V. K. pateiktų ataskaitos duomenų, patvirtinančių priešingai. Apeliacinės instancijos teismas taip pat tik lakoniškai nurodė, kad „visiškai sutikdamas su pirmosios į instancijos teismo išdėstytais motyvais, šių nebekartoja ir atmeta nuteistųjų apeliacinių skundų argumentus, jog V. K. pateikta avanso apyskaita paneigia apgaulingai tvarkytą įmonės buhalterinę apskaitą“, todėl, kasatorių nuomone, įstatyme reikalaujami nusikalstamos veikos padariniai šioje byloje nebuvo nustatyti.

23Kasatoriai nurodo, kad BK 222 straipsnyje numatyta nusikalstama veika padaroma tik tiesiogine tyčia, tačiau apkaltinamajame nuosprendyje V. K. kaltės klausimas apskritai neaptartas, nenurodyta, kuo grindžiamas tiesioginės tyčios, kaip būtinojo BK 222 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymio, egzistavimas, taip pat apgaulės požymio turinys ir nepagrįstos jos sąsajos su kalte, o tai laikytina esminiu baudžiamojo įstatymo, baudžiamojo proceso reikalavimų pažeidimu. Apeliacinės instancijos teismas, nesigilindamas į bylos aplinkybes ir kaltinamųjų paaiškinimus, tik neargumentuotai pritarė pirmosios instancijos teismui, o tai – netinkama apeliacija. Be to, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nesvarstė kitokios nusikalstamos veikos kvalifikavimo galimybės. Kadangi pirmosios instancijos teismas nepagrindė V. K. kaltės – tiesioginės tyčios, kaip būtinojo BK 222 straipsnio 1 dalies nusikalstamos veikos sudėties požymio, turėjo būti svarstoma ir neatsargios kaltės bei veikos kvalifikavimo, pavyzdžiui, pagal BK 223 straipsnį, galimybė. Be to, teismų nevertinti ir BK 222 bei 223 straipsniuose numatytų nusikalstamų veikų skiriamieji požymiai – apgaulė ir aplaidumas. Kasatoriai pabrėžia, kad apeliaciniame skunde keltas ir administracinės atsakomybės taikymo klausimas, kuris tik lakoniškai atmestas. Kasatoriai, cituodami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimo 32 punkto nuostatas, pažymi, kad padarinių, numatytų BK 222 ir 223 straipsniuose, nekilo, teismai jų nenustatė, todėl nusikalstamos veikos, kurias UAB „G.“ ir V. K. inkriminavo pirmosios instancijos teismas, galėtų būti kvalifikuojamos kaip ATPK 1731 straipsnio pažeidimas.

24Dėl BK 220 straipsnio 1 dalies taikymo. Kvalifikuodamas V. K. nusikalstamas veikas pagal BK 220 straipsnio 1 dalį, pirmosios instancijos teismas tai pagrindė nemotyvuodamas, tik nurodydamas, kad jos kaltę patvirtina bylos rašytiniai įrodymai, be to, nesusiejo nuteistosios pateiktos pagal įmonės pirminius buhalterinius dokumentus atliktos analizės, skaičiavimų su specialistės pateiktaisiais, kuriuos nepagrįstai ir neteisėtai laikė įrodymais šioje byloje. Kasatoriai abejoja, ar nustatinėjant apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą, kurio būtinasis sudėties požymis yra padarinių, kai negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos ūkinės, komercinės, finansinės būklės ar jos rezultatų arba įvertinti turto, kilimas, apskritai įmanoma taip tiksliai, kaip tai nurodė specialistė, apskaičiuoti išvengtus mokesčius, deklaracijose nenurodytus duomenis apie pelną ir pajamas. Apeliacinės instancijos teismas neatsakė į apeliacinio skundo argumentus dėl BK 220 straipsnio 1 dalies kvalifikavimo, nepasisakė apie galbūt UAB „G.“ padarytą nusikalstamą veiką, t. y. neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimą, nors BK 20 straipsnio 1, 2, 3 dalyse nustatytas teisinis reguliavimas, pagal kurį juridinio asmens atsakomybė siejama su fizinio asmens padaryta nusikalstama veika, visiškai nereiškia, kad juridinio asmens kaltumas neturi būti įrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Pažymėtina, kad V. K. inkriminuotas neteisingų duomenų apie pajamas ir pelną pateikimas, siekiant išvengti 9541 Lt pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimo, yra klaidingai kvalifikuotas, nes tai BK 222 straipsnyje numatytos veikos pasekmė. Jeigu pirmosios instancijos teismas būtų tyręs ir vertinęs V. K. pateiktus duomenis apie įmonės buhalteriją, būtų eliminavęs iš kaltinimo BK 222 straipsnį, o taip neliktų ir BK 220 straipsnio 1 dalies kvalifikavimo galimybės. Specialistės išvada yra pakankamai riboto pobūdžio, teismas, anot kasatorių, nesiekė ištirti UAB „G.“ buhalterinės apskaitos išsamiai ir visapusiškai. Kasatoriai, cituodami pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus, nurodo, kad teismas, siekdamas iš apgaulingos buhalterinės apskaitos eliminuoti motyvą, jog ją apgaulingai tvarkant buvo siekiama nuslėpti neoficialaus darbo užmokesčio mokėjimą (be to griūna ir visa BK 222 straipsnio inkriminavimo galimybė), išteisino V. K. dėl dalies veikų, numatytų BK 220 straipsnio 1 dalyje (neteisingų duomenų apie gyventojų pajamų mokestį ir valstybės socialinio draudimo ir sveikatos draudimo pateikimo). Kasatorių teigimu, apeliacinės instancijos teismo buvo prašoma skirti buhalterinę ekspertizę, tačiau teismas šį prašymą atmetė nurodydamas, jog jam specialisto išvados atrodo patikimos, išsamios ir nešališkos. Kita vertus, keliamas klausimas, ar galima laikyti patikima specialisto išvadą, kai teismas pripažįsta dalį specialisto išvadų neteisingai traktuotomis (kalbant apie veikų, numatytų BK 220 straipsnio 1 dalyje (neteisingų duomenų apie gyventojų pajamų mokesčio pateikimas ir neteisingų duomenų apie Valstybinio socialinio draudimo ir Sveikatos draudimo fondų lėšas pateikimas) eliminavimą) ir toliau tomis pačiomis išvadomis grindžia likusią kaltinimo dalį. Kasatoriai nurodo, kad visi duomenys apie įmonės pelną ir pajamas 2007–2011 m. buvo deklaruoti tinkamai, nustatytu laiku ir tvarka, o mokesčiai teisingai apskaičiuoti ir sumokėti.

25Anot kasatorių, netgi darant prielaidą, kad V. K. ir UAB „G.“ padarė joms inkriminuotas nusikalstamas veikas, jos dirbtinai išskaidytos – vieną galimą tęstinę nusikalstamą veiką suskaidžius į atskirus epizodus, inkriminuojant juos kaip atskirus nusikaltimus. Taigi, teismai (net ir padarę išvadas, kad V. K. padarė visas šias inkriminuotas veikas), nepagrįstai ir neteisėtai teigė, jog ji padarė kelias atskiras nusikalstamas veikas. Tęstiniu nusikaltimu pripažįstama tokia veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veiksmų, iš kurių kiekvienas, vertinamas atskirai, atitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau jie visi yra jungiami vieno sumanymo (vieningos tyčios) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-412/2007, 2K-307/2007, 2K-319/2008, 2K-232/2010, 2K-474/2010, 2K-650/2010 ir kt.). Tęstinės nusikalstamos veikos esminė aplinkybė yra ta, kad atskirais nusikalstamos veikos epizodais įgyvendinamas vienas kaltininko sumanymas, tęstinę veiką sudarantys nusikalstami veiksmai pažeidžia tą patį nusikalstamos veikos objektą ir kvalifikuojami pagal vieną ir tą patį BK specialiosios dalies straipsnį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-743/2007). Taigi pirmosios instancijos teismas nuodugniai ir išsamiai nevertino tiriamo klausimo, dėl to neteisingai kvalifikavo nusikalstamas veikas. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismas šio klausimo beveik nesvarstė ir nevertino, tik nurodė, kad tiek V. K., tiek UAB „G.“ padarytos nusikalstamos veikos kiekvieno nuteistojo atžvilgiu sudaro idealiąją nusikalstamų veikų sutaptį, todėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje ir 220 straipsnio 1 dalyje (netgi du epizodai), nepagrįstai kvalifikuotos kaip atskiros.

26Dėl BPK pažeidimų. Kasatorių teigimu, V. K. kaltė padarius nurodytas nusikalstamas veikas grindžiama vien 2012 m. vasario 29 d. specialisto išvada Nr. 5-5/22 „Dėl UAB „G.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo“, kuri yra nepagrįsta ir neteisėta, ir iš jos išvedamais rašytiniais įrodymais, o tokie įrodymai nei kokybiškai, nei kiekybiškai neatitinka įrodinėjimo dalyko bei įrodinėjimo ribų reikalavimų, taip pažeidžiant ir rungimosi principą, visiškai nevertinant nuteistųjų (V. K. ) pateiktų įrodymų. Pirma, tyrimą atlikusi specialistė G. O. P. nurodė, kad vadovavosi FNTT prie LR VRM specialistų atliekamų ūkinės finansinės veiklos tyrimų nuostatais, patvirtintais Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie LR VRM direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 12 d. įsakymu Nr. V-73, tačiau turėjo būti vadovaujamasi ir kitais teisės aktais, kuriais nesivadovauta ar vadovautasi netinkamai. Specialistė savo išvadoje nesivadovavo kompetentingų institucijų komentarais dėl teisės aktų ginčo klausimui išspręsti taikymo, pavyzdžiui, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2000–2012 m. konsultacijomis, kad nei Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų taisyklės (toliau – Taisyklės), patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179, nei kiti teisės aktai nereglamentuoja atsiskaitymų su ūkio subjekto darbuotojais (atskaitingais asmenimis), kai jiems avansas su ūkio subjekto veikla susijusioms išlaidoms dengti išmokamas ne iš kasos. Taigi ūkio subjektai, vadovaudamiesi Taisyklių nuostatomis, reglamentuojančiomis atskaitingų asmenų atsiskaitymo su ūkio subjekto kasa tvarką, nurodytu atveju galėtų nusistatyti analogišką atskaitingų asmenų atsiskaitymo tvarką: atskaitingas asmuo, gautais pinigais atsiskaitęs su kitais ūkio subjektais, fiziniais asmenimis, pateikia vyriausiajam buhalteriui pinigų sumokėjimo įrodymo dokumentus, kuriuos surašo į avanso ataskaitą – nurodo joje šių dokumentų pavadinimus, numerius, datas, išmokėtas sumas. Atskaitingas asmuo atsiskaito vyriausiojo buhalterio (buhalterio) nustatyta ir ūkio subjekto vadovo patvirtinta tvarka ir terminais, tačiau ne rečiau kaip kartą per mėnesį. Tai paneigia specialistės išvados motyvą, jog buvo pažeistas Taisyklių 9 punktas, nes, kaip teisingai nurodė nuteistoji V. K., tokie duomenys yra avanso ataskaitoje, atliekant tyrimą specialistė ją turėjo, tačiau netinkamai įvertino. Kasatoriai pažymi, kad, atsižvelgiant į Taisyklių 9 punkto nuostatas, darytina išvada, jog atskaitingo asmens atsiskaitymo termino skaičiavimas nebūtinai turi prasidėti kiekvieno mėnesio pirmąją dieną ir baigtis trisdešimtąją, t. y. įmonė pati gali nusistatyti datą, kada atskaitingas asmuo privalo atsiskaityti, tačiau atsiskaitymo datos intervalas negali būti ilgesnis nei vienas mėnuo. Pažymėtina, jog atsiskaitymo su kasa terminas skaičiuojamas nuo paskutinio atsiskaitymo su kasa dienos, t. y. šis terminas neprivalomai turi būti siejamas su kiekvieno pinigų išmokėjimo iš kasos diena. Taigi akivaizdu, jog V. K. nepažeidė Taisyklių 9 punkto reikalavimų, o tai reiškia, kad buhalterinę apskaitą tvarkė teisingai.

27Antra, kasatorių teigimu, specialistė tyrimą atliko tik iš pateiktų dokumentų, tačiau tai nebuvo išsamus ūkinės finansinės veiklos tyrimas pagal visus išreikalautus reikalingus dokumentus. Kasatorių nuomone, liko neatsakyta į užduotyje specialistei pateiktus klausimus, o išvada galėtų būti pagrįsta tik paskyrus byloje ir atlikus išsamų tyrimą, t. y. atliekant buhalterinę bei finansinę ekspertizę (BPK 208 straipsnis), nes Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2005 m. gruodžio 29 d. nutarime Nr. 55 „Dėl teismų praktikos nusikalstamų veikų finansų sistemai baudžiamosiose bylose“ nurodė, kad apgaulingo ar aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, o kilus abejonių dėl jų pagrįstumo gali būti skiriama – ekspertizė. Kasatoriai pažymi, ekspertizė nebuvo paskirta, o teisminio bylos nagrinėjimo metu prokurorė neprašė teismo papildyti kaltinimą ar pakeisti ji kitu, dėl kaltinamojo akto ydingumo byla neperduota prokurorui, todėl pirmosios instancijos teismas vertino įrodymus, nurodytus ydingame kaltinamajame akte, neperžengdamas kaltinimo ribų, ir priėmė neteisėtą galutinį procesinį sprendimą, numatytą BPK 303 straipsnyje. Apeliacinės instancijos teismas ekspertizės šioje baudžiamojoje byloje taip pat neskyrė.

28Trečia, specialistės išvadoje taip pat nurodoma, kad UAB „G.“ atsakingi asmenys nepagrindė apskaitos dokumentais ir neįrašė į apskaitą 276 ūkinių operacijų ir kad tai operacijos, susijusios su neoficialaus darbo užmokesčio 150 126,41 Lt išmokėjimu, bei pateikiama subjektyvi nuomonė, kad tikėtina, jog UAB „G.“ tiriamuoju 2007–2010 m. laikotarpiu neteisingai apskaičiavo mokesčius, o apskaičiuojant mokesčius nesivadovauta nurodomais teisės aktais, kurių neva nesilaikė atsakingi darbuotojai. Šią specialistės versiją – kad finansinės operacijos yra susijusios su neoficialiu darbo užmokesčio mokėjimu įmonės darbuotojoms – pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai atmetė, t. y. eliminuotas esminis – neoficialaus atlyginimų mokėjimo elementas, tačiau kitomis išvadomis ir toliau remtasi. Kasaciniuose skunduose pažymėta, kad specialistės pateiktas vertinimo kriterijus „tikėtina“ teismo vertinimo skalėje yra tik specialistės nuomonė. Tuo tarpu asmens kaltė turi būti įrodyta neabejotinai jo kaltę pagrindžiančiais įrodymais, o ne spėjimais ir prielaidomis. Dėl to, kas nurodyta, specialisto išvada nėra pagrįsta teisės aktų reikalavimais, tyrimo turinys ir jo rezultatų išvados nėra logiškai susiję, nėra surinkta visa medžiaga, reikalinga tokių išvadų pateikimui ir pagrindimui. Teisingas teismo subjektyvių ir objektyvių veiksnių nustatymas vertinant tokią specialisto išvadą yra viena iš garantijų, kad byloje bus nustatyta tiesa, ir tai teismas (neturėdamas specialių žinių duoti teisinį įvertinimą) turi padaryti specialisto išvadą sugretindamas su byloje ištirtais įrodymais, kad patvirtintų nuteistosios V. K. , ir juridinio asmens UAB „G.“ kaltę, kurių byloje nėra. Apibendrindami tai, kas nurodyta, kasatoriai teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir neteisėtai kaltinamajame akte nurodytus neišsamius duomenis pripažino įrodymais, kuriais remiantis buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis, taip pažeidžiant BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktus, neabejotinai nenustačius kaltinamųjų kaltės dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-49/2006), o apeliacinės instancijos teisme nekeltos jokios pagrįstos abejonės dėl tokios specialisto išvados.

29Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas UAB „G.“ buhalterinę apskaitą vertina kategoriškai laikydamasis specialisto išvados ir neteisingai interpretuodamas juridinio asmens vadovo pateiktus paaiškinimus ir buhalterinės apskaitos dokumentus. Teismas nuosprendyje nurodo: „keista yra tai, kad UAB „G.“ pinigus buvo galima pervesti tiesiai į R. Č. (įmonės darbuotojos), kaip atskaitingo asmens, sąskaitą, tačiau pirmiausia įmonės pinigai buvo pervedami į V. K. sąskaitą ir tik po to R. Č. “, tačiau tokia teismo nuostaba nėra susijusi su nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnyje, kvalifikavimu. Šis veiksmas yra susijęs su įmonės pinigų taupymu, nes, išgryninant pinigus mažesnėmis sumomis, skaičiuojamas mažesnis banko paslaugos mokestis. Tai, kad pinigus reikėdavo pirmiausia įdėti į direktorės sąskaitą, o vėliau iš jos elektroniniu pavedimu pervesti į darbuotojų sąskaitas, savaime nėra apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas. Teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, kad neoficialaus darbo užmokesčio mokėjimo versija yra eliminuojama, todėl nekyla jokių pagrindų netikėti ar stebėtis V. K. paaiškinimais. Teismo motyvacija, kad, pervedus įmonės pinigus į darbuotojų sąskaitas, tampa nebeįmanoma atskirti, kur asmeniniai, o kur įmonės pinigai, anot kasatorių, tikrų tikriausia interpretacija. Įmonės darbuotojos visada žinodavo, kiek pinigų buvo pervesta ir kiek jų reikės išgryninti, todėl prielaida, kad pinigai susimaišydavo, yra nepagrįsta. Vėliau grynieji pinigai buvo fiksuojami ūkinėmis operacijomis įtraukiant juos į įmonės buhalterinę apskaitą. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai, t. y. ne teisės pagrindu, specialisto išvadai ir parodymams teisme suteikė didesnę – prioritetinę reikšmę ir, nenurodęs teisėto pagrindo, suabejojo nuteistųjų V. K. , R. K. , liudytojų I. K. , R. K. , Ž. G. , R. Č. , Ž. G. , G. Š. parodymais. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į visas baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes, spręsdamas apeliacijos klausimą apsiribojo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio analize ir deklaratyviai konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje apylinkės teismas išsamiai išdėstė bei argumentavo, kodėl nagrinėjamu atveju V. K. , R. K. bei UAB „G.“ veiksmuose yra nusikalstamų veikų sudėtys.

30Kasatoriai nurodo, kad į kaltinimą įtrauktos ir skundžiamame nuosprendyje nurodytos lėšos – 2000 Lt suma, 2007 m. sausio 26 d. išmokėta R. Č., susijusi su UAB „I. S. ir partneriai“ ir tai jokiu būdu nėra su UAB „G.“ susijusios lėšos, nes dėl tos sumos jau buvo nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. 1-45-768/2011 ir 2012 m. lapkričio 8 d. priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Taigi, įtraukus tokius duomenis į kaltinimą V. K. ir UAB „G.“ šioje byloje, susidarė situacija, kai už tą patį ji yra teisiama antrą kartą. Kasatoriai atkreipia dėmesį, kad nurodytoje kitoje baudžiamojoje byloje teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį pagal tos pačios specialistės pateiktą išvadą. Apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu nurodė tik dėl neva skirtingų subjektų bylose – UAB „I. S. ir partneriai“ ir UAB „G.“, tuo grįsdamas non bis in idem principo nepažeidimą, tačiau nuteistosios V. K. atsakomybės klausimas nebuvo aptartas.

31Taigi, pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalį, nesilaikydamas kasacinio teismo praktikos dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo, kad turi būti ištirti ir įvertinti tiek kiekvienas atskirai įrodymas, tiek jų visuma byloje, patikrintas jų išsamumas, pakankamumas, kokybiškumas, visapusiškai ištiriamos įvykio aplinkybės, vadovaujantis vidiniu teismo įsitikinimu, o teisingas ir teisėtas nuosprendis priimamas, kai asmens kaltė įrodoma nepaliekant jokių abejonių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-283/2008), priėmė tiek dėl nuteistosios V. K. , tiek dėl UAB „G.“ teisės taikymo aspektu nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas, nesilaikydamas BPK 320 straipsnio 3 dalies, tinkamai neišnagrinėjo nuteistųjų apeliacinių skundų, apsiribojo pritarimu pirmosios instancijos teismo pozicijai ir nemotyvuotu sutikimu su ja, nurodė iš esmės tuos pačius motyvus, kaip ir apkaltinamajame nuosprendyje, išsamiai neatsakydamas į apeliantų argumentus, paviršutiniškai ir formaliai juos nagrinėdamas, o byloje nustatytų abejonių ir prieštaravimų apskritai neaptarė, taip pažeista ir Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė, kad jo byla būtų išnagrinėta viešai ir teisingai, nešališko ir nepriklausomo teismo, kuris nustatytų tikrąsias bylos aplinkybes, tinkamai pritaikytų baudžiamąjį įstatymą, nepažeistų konstitucinių procesinės veiklos principų, laiduotų proceso dalyvių teises (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-30/2006).

32Kasaciniu skundu nuteistasis R. K. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 10 d. nuosprendį ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 18 d. nutartį ir baudžiamąją bylą jam nutraukti.

33Dėl BK 24 straipsnio 6 dalies, 222 straipsnio 1 dalies taikymo. Kasatorius R. K. nurodo, kad byloje nebuvo nustatyti ir pagrįsti BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padariniai, nes remtasi vien specialistės išvada dėl UAB „G.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo, visiškai neįvertinus nuteistosios V. K. pateiktų įrodymų – ataskaitos duomenų, kurie patvirtina neatsiradus tokių įstatyme reikalaujamų padarinių.

34Kasatorius, nurodydamas jam inkriminuoto kaltinimo aplinkybes, teigia, kad teismas klaidingai ir nepagrįstai įžvelgė bendrininkavimo elementą šioje baudžiamojoje byloje. Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu kasatorius teigia nurodęs, kad UAB „G.“ dirbo montavimo darbų vadovu, priimdavo klientų automobilius, rūpindavosi jų priežiūra, turėjo įgaliojimus už atliktas paslaugas iš klientų imti pinigus ir išrašyti PVM sąskaitas faktūras, o gautus pinigus pagal sąskaitas, kasos pajamų orderius kartą per mėnesį atiduodavo V. K., kuri tvarkydavo įmonės kasą. Kasatoriaus teigimu, pinigus, kurie buvo gauti jo neteisėtu būdu, panaudodavo reikalingoms prekėms pirkti, kitiems atsiskaitymams, patalpų stogo remontui. Nors tai buvo šeimos verslas, tačiau į buhalterijos tvarkymą R. K. teigia nesikišęs, o V. K. nesikišo į mašinų serviso techninio darbo reikalus. Visose skundžiamame nuosprendyje nurodytose PVM sąskaitose faktūrose mažesnes sumas už atliktus darbus kasatorius nurodo įrašęs savo iniciatyva, todėl pirmosios instancijos teismo argumentai, kad tai jis darė V. K. nurodymu ir paliepimu, yra nepagrįsti jokiais bylos duomenimis. Kasaciniame skunde pabrėžiama, kad PVM sąskaitose faktūrose mažesnes sumas R. K. rašydavo dėl to, kad reikėjo pinigų garažo remontui ir šildymui. Kasatoriaus nuomone, jo veiką kvalifikuoti, kaip padėjėjo, padėjusio V. K. apgaulingai tvarkyti buhalterinę įmonės apskaitą, nėra pagrindo. R. K. pažymi, kad BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektu gali būti fizinis asmuo, kuris yra arba buhalteris, arba buhalterių ir audito ar konsultacinių įmonių specialistas tais atvejais, kai ūkio subjekto buhalterinė apskaita tvarkoma pagal sutartis su buhalterinėmis, audito ar konsultacinėmis įmonėmis, arba ūkio subjekto vadovas tais atvejais, kai jis pats tvarko buhalterinę apskaitą, o jis nėra nė vienas iš minėtų šios nusikalstamos veikos subjektų, todėl jam negali kilti baudžiamoji atsakomybė už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą.

35Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas dėl R. K. apkaltinamąjį nuosprendį, taikė jam BK 24 straipsnio 6 dalį ir 222 straipsnio 1 dalies nuostatas, t. y. pripažino jį padėjėju ir taikė bendrininkavimo institutą, tačiau dėl V. K. bendrininkavimo institutas netaikytas, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nuorodų į BK 24 straipsnį nėra. Kasatoriaus teigimu, jam neaišku, kodėl teismas vienam asmeniui taikė bendrininkavimo normą, pripažinęs jį padėjėju, o kitam – ne, nepripažindamas jo vykdytoju, taip pats nepasisakė dėl BK 25 straipsnyje numatytų bendrininkavimo formų. BK 25 straipsnio 1 dalis nurodo, kad bendrininkavimo formos yra bendrininkų grupė, organizuota grupė, nusikalstamas susivienijimas. Jei konstatuota, kad BK 222 straipsnyje numatyta veika buvo padaryta bendrininkaujant, tai, suvokiant ir taikant baudžiamąjį įstatymą kaip sisteminį teisės aktą, kurio normos siejasi viena su kita, teismas turėjo nurodyti, kokia bendrininkavimo forma BK 222 straipsnyje numatyta nusikalstama veika buvo padaryta. Anot kasatoriaus, darant prielaidą, kad tai buvo bendrininkų grupė, būtina nustatyti, kad nusikalstamą veiką padarė bent du vykdytojai, o nagrinėjamoje byloje yra tik padėjėjas ir nekonstatuotas vykdytojas, todėl bendrininkavimo instituto galimybė kvalifikuojant nusikalstamas veikas yra tiesiog neįmanoma. Tokią situaciją, kasatoriaus manymu, reikėtų vertinti arba kaip įstatymo spragą, arba kaip pirmosios instancijos teismo nepagrįstą, neteisėtą ir ydingą nusikalstamos veikos kvalifikavimą.

36Be to, skundžiamame nuosprendyje nurodyti telefoniniai pokalbiai, kurie neva pagrindžia V. K. žinojimą, kad R. K. PVM sąskaitose faktūrose nurodydavo neteisingus duomenis apie gaunamas pajamas už atliktus autoserviso darbus, anot kasatoriaus, yra visiška pirmosios instancijos teismo interpretacija. Kasatorius neginčija su sutuoktine bendraudavęs telefonu, kalbėdavęs apie turimus rūpesčius ir problemas, nes visiškai normalu, kad po pareigūnų apsilankymo darbo vietoje ikiteisminio tyrimo metu kalbėtasi šia tema tarpusavyje, tačiau tai nepagrindžia to, kad V. K. 2007–2011 m. žinojo apie R. K. neįrašytas visas sumas į PVM sąskaitas faktūras, nes ji – nežinojo. Kasatorius teigia nedavęs jokio pagrindo V. K. suprasti, kad pinigus, neįrašytus į PVM sąskaitas faktūras, naudos įmonės remontui. Kasatoriaus teigimu, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad jis bendrininkavo su V. K. , šiai apgaulingai tvarkant UAB „G.“ buhalterinę apskaitą, nes byloje nenustatytas būtinasis bendrininkavimo požymis – asmenų susitarimas veikti bendrai. Taigi, vertinant visas abejones kaltinamojo naudai, kasatoriaus manymu, jis turi būti išteisintas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 222 straipsnio 1 dalį.

37Taip pat kasatorius nurodo argumentus, tapačius pirmiau UAB „G.“ atstovo advokato S. Butkevičiaus ir nuteistosios V. K. skunduose išdėstytiesiems, dėl galimybės nuteistųjų veiksmus kvalifikuoti pagal BK 223 straipsnį, taikyti jiems administracinę atsakomybę pagal ATPK 1731 straipsnį, kuriai pakanka vien apskaitos taisyklių pažeidimo fakto nustatymo, nes byloje teismai apskritai nenustatė BK 222 ar 223 straipsniuose nurodyto nusikalstamų veikų būtinojo požymio – padarinių, t. y. negalėjimo visiškai ar iš dalies nustatyti juridinio asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo, ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

38Dėl BK 300 straipsnio 1 dalies taikymo. Kasatorius nurodo, kad BK 300 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba netikrą ar suklastotą dokumentą panaudojo ar realizavo, tačiau apkaltinamajame nuosprendyje nėra nė vieno sakinio ar argumento, grindžiančio būtent šio nusikaltimo inkriminavimo galimybę, visiškai neanalizuoti šios nusikalstamos veikos sudėties požymiai, netirtas šios teisės normos kvalifikavimo galimumas, negretintos BK 222 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų sudėtys. Kasatoriaus manymu, kad jam būtų buvę įmanoma inkriminuoti nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, buvo būtina bent minimaliai pasisakyti apie šios nusikalstamos veikos sudėties požymius, jų atradimą kasatoriaus veiksmuose. Apeliacinės instancijos teismas pasisakydamas dėl BK 300 straipsnio taikymo tik lakoniškai konstatavo, kad ši nusikalstama veika kvalifikuota tinkamai, tačiau nepaaiškino jos sudėties požymių identifikavimo R. K. veiksmuose ar neveikime.

39Kasatorius R. K. taip pat nurodo visiškai tapačius argumentus dėl netinkamo nuteistųjų apeliacinių skundų išnagrinėjimo, apeliacinės instancijos teismo priimtos nutarties motyvų nebuvimo, netinkamo BPK 320 straipsnio 3 dalies taikymo nurodytiems ir aptartiems argumentams pagal UAB „G.“ atstovo ir nuteistosios V. K. kasacinius skundus, dėl to jie pakartotinai nenurodomi.

40Atsiliepimu į kasacinius skundus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Ugnius Vyčinas prašo nuteistųjų R. K., V. K. ir UAB „G.“ atstovo advokato S. Butkevičiaus kasacinius skundus atmesti, nes pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, nagrinėdami baudžiamąją bylą, esminių BPK pažeidimų nepadarė bei tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, todėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 10 d. nuosprendis ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugsėjo 18 d. nutartis yra pagrįsti ir teisėti.

41Atsiliepime nurodama, kad pagal BK 222 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, t. y. baudžiamoji atsakomybė pagal šį straipsnį kyla tuo atveju, kai dėl straipsnio dispozicijoje išvardytų veikų padarymo atsiranda padarinių: negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Kasacinės instancijos teismo formuojamoje praktikoje, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 55 „Dėl teismų praktikos nusikalstamų veikų finansų sistemai baudžiamosiose bylose (BK 214, 215, 219, 220, 221, 222, 223)“ 28 punkte nurodyta, kad apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada. Šioje byloje buvo gautos ir teismai visiškai pagrįstai vadovavosi specialisto išvadomis Nr. 5-5/22 bei Nr.5-5/67 ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu duotais specialistės O. G. P. paaiškinimais. Taigi, dėl apgaulingai tvarkytos teisės aktų reikalaujamos apskaitos kilę padariniai buvo nustatyti. Atsižvelgiant į tai, V. K. ir UAB „G.“ veiksmų nebuvo pagrindo kvalifikuoti pagal ATPK 1731 straipsnį. Taip pat, prokuroro nuomone, nepagrįsti ir V. K. bei UAB „G.“ atstovo kasacinių skundų argumentai dėl to, kad nuosprendyje nėra aptartas jų kaltės, padarius BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, klausimas, nes Panevėžio apylinkės teismas išsamiai išdėstė ir motyvavo šių asmenų kaltės klausimą. Be to, apeliacinės instancijos teismo nutartyje padaryta pagrįsta išvada, kad byloje buvo nustatyti visi būtini objektyvieji ir subjektyvieji BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai, taip pat to, kad nuteistųjų V. K. ir UAB „G.“ veiksmuose yra BK 223 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai.

42Prokuroras nurodo, kad įvertinus tai, jog kasacinės instancijos teismas, skundžiamus nuosprendžius ir nutartis tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių BPK pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes žemesnės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, tačiau surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų neranka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja, didžioji dalis V. K. ir UAB „G.“ atstovo kasacinių skundų dėl byloje esančių įrodymų – 2012 m. vasario 29 d. specialisto išvados Nr. 5-5/22 – vertinimo ir faktinių aplinkybių interpretavimo, nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas.

43Prokuroras nesutinka ir su nuteistojo R. K. kasacinio skundo argumentais dėl netinkamo BK 24 straipsnio 6 dalies ir 222 straipsnio 1 dalies jam taikymo, nes byloje ištirti įrodymai patvirtinta, kad V. K. ir R. K. žinojo apie kiekvieno atliekamus veiksmus, tai, anot prokuroro, rodo, jog tarp R. K. ir V. K. buvo susitarimas apgaulingai tvarkyti įmonės buhalterinę apskaitą, o R. K. , tyčia klastodamas PVM sąskaitas faktūras ir kasos pajamų orderius bei juos pateikdamas V. K. , aiškiai suvokė, kad padeda šiai apgaulingai tvarkyti įmonės buhalterinę apskaitą, dėl to jis pagrįstai pripažintas V. K., kaip specialaus apgaulingo apskaitos tvarkymo subjekto, padėjėju. Be to, R. K. nėra BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo subjektas, jis nepripažintas vykdytoju, todėl jis ir neturėjo atitikti šio nusikaltimo subjekto specialiųjų požymių.

44Atsiliepime taip pat nurodoma, kad pagal BK 220 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas, siekdamas išvengti mokesčių, įrašė į deklaraciją arba į nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą žinomai neteisingus duomenis apie asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą ir pateikė juos valstybės įgaliotai institucijai. Neteisingais yra laikomi duomenys, neatitinkantys subjekto, kurio vardu pateikiama deklaracija arba nustatyta tvarka patvirtinta ataskaita ar kitas dokumentas, pajamų, pelno, turto ar jų naudojimo. Už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys (Buhalterinės apskaitos įstatymo 14 straipsnio 2 dalis). BK 220 straipsnyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra formalioji, todėl veika laikoma baigta, kai kaltininkas į dokumentus įrašo žinomai neteisingus duomenis apie pajamas, pelną ir pateikia juos valstybės įgaliotai institucijai. Bylos duomenimis nustatyta, kad V. K. ir juridinis asmuo, siekdami išvengti 3671 Lt pelno mokesčio sumokėjimo, nuo 2008 m. rugsėjo 26 d. iki 2012 m. gegužės 30 d. į UAB „G.“ 2007–2011 m. pelno mokesčio deklaracijas įrašė žinomai neteisingus duomenis apie bendrovės apmokestinamąjį pelną ir, siekdami išvengti 9541 Lt pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimo, nuo 2007 m. balandžio 20 d. iki 2011 m. spalio 21 d. į UAB „G.“ PVM deklaracijas įrašė žinomai neteisingus duomenis apie bendrovės apmokestinamuosius tiekimus, t. y. nurodė, kad bendrovė gavo 47 040 Lt mažesnius apmokestinamuosius tiekimus. Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą dėl V. K. ir juridinio asmuo kaltės padarius šią nusikalstamą veiką, konstatavo, kad byloje surinkti įrodymai neginčytinai patvirtina, jog nuteistoji žinojo, kad UAB „G.“ apskaitoje buvo fiksuojami neteisingi duomenys apie gautas pajamas, ir šiuos žinomai neteisingus duomenis įrašė į pelno mokesčio ir PVM deklaracijas bei pateikė jas mokesčių inspekcijai. Prokuroro teigimu, teisinio pagrindo daryti kitokios išvados nėra. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad V. K. suvokė, jog pateikia neteisingus duomenis apie pelną ir PVM valstybės įgaliotai institucijai, ir norėjo taip veikti.

45Taip pat atsiliepime nurodoma, kad nors kasatoriai dalį kasacinių skundų skiria netinkamai apeliacijai, teigdami, kad apeliacinis teismas neišsamiai išnagrinėjo apeliacinius skundus ir, kasatorių manymu, padarė esminį BPK pažeidimą, kuris sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Heile v. Finland). Tokios pozicijos iš esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senatas 2005 m. birželio 23 d. nutarime Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje (nutartyje) išdėstytos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo esmės neturi būti suprantamos kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, bet turi būti atsakyta į apeliacinio skundo prašymus ar esminius argumentus. Atsižvelgiant į tai, prokuroro nuomone, kad apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, patikrinusi bylą baudžiamojo įstatymo taikymo aspektu, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog V. K. ir juridinio asmens kaltė padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 220 straipsnio 1 dalyje, o R. K. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje, yra įrodyta.

46Kasaciniai skundai netenkintini.

47Dėl BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo

48Pagal teismų praktiką bylose dėl BK 222 ir 223 straipsnių taikymo realią asmens veiklą, jo ūkinę, komercinę, finansinę būklę, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą turi būti įmanoma nustatyti analizuojant to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu (o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą ir pan.) negalima, atsiranda šiame straipsnyje numatyti padariniai ir kaltininkui kyla baudžiamoji atsakomybė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-11/2008, 2K-426/2013, 2K-16/2014 ir kt.).

49Dėl nuteistųjų veikų kilę padariniai apkaltinamuoju nuosprendžiu konstatuoti remiantis byloje surinktų įrodymų visumos tyrimu, tinkamai taikant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, priešingai nei teigia kasatoriai, ne tik pagal specialistės išvadas, o jas sugretinus su kitais bylos duomenimis, pačios kaltinamosios pateiktais – avanso apyskaitomis, palyginus su jos parodymais, taip pat UAB „G.“ buhalterinės apskaitos dokumentais.

50Dėl neįtrauktų į buhalterinę apskaitą 276 operacijų, kurių metu V. K. pervedė darbuotojams 150 126,41 Lt, specialistės išvadoje toks netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas buvo siejamas su tuo, kad nurodytos darbuotojams pervestos lėšos nebuvo nurodytos (apskaitytos) oficialaus darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiuose, registruose. Teismams pripažinus, kad byloje surinktais įrodymais nepasitvirtino neoficialaus darbo užmokesčio mokėjimo faktas, turėjo būti nustatyta, kaip kitaip (ne darbo užmokesčio žiniaraščiuose) nurodytos operacijos buvo neapskaitytos įmonės buhalterinėje apskaitoje. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 1 dalį (tiek aktualią, tiek galiojusią 2007–2011 m.) apskaitos dokumentas – popierinis arba elektroninis liudijimas, patvirtinantis ūkinę operaciją arba ūkinį įvykį ir turintis rekvizitus, pagal kuriuos galima nustatyti ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio tapatumą, taip pat šio įstatymo 13 straipsnio 7 dalyje nurodytas dokumentas. Pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigiama kasatorių skunduose, priimtame apkaltinamajame nuosprendyje išsamiai palygino specialistės pateiktą išvadą Nr. 5-5/22, kurioje pasisakyta dėl V. K. veiksmų, kai ji pervesdavo lėšas iš UAB „G.“ sąskaitos į savo asmeninę, o po to, nenurodydama aiškaus pagrindo, o tik nuorodas „už nieką“ ir pan., į darbuotojų asmenines sąskaitas (kurie, jos teigimu, nurodytus pinigus tik išgrynindavo ir perduodavo atgal į įmonės kasą), su V. K. parodymais ir jos pateikta avanso apyskaita ir motyvuotai tokius kaltinamosios parodymus ir į bylą pateiktus duomenis atmetė, nurodydamas, kad byloje nėra nustatyta, kaip buvo apskaitomi grynaisiais pinigais darbuotojų neva atgal į įmonę grąžinami pinigai, to negalėjo paaiškinti ir pati kaltinamoji. Atsižvelgiant į tai, teismai pasisakė, kokių buhalterinės apskaitos dokumentų įmonėje nebuvo pildoma ir nerasta bei specialisto tyrimui nepateikta. Taigi, net ir nepripažinus, kad įmonėje buvo mokami neoficialūs atlyginimai, vis tiek liko nenustatyta, kokiais pagrindais buvo pervedinėjami įmonės pinigai į atsiskaitytino asmens V. K. asmeninę sąskaitą (tai nėra draudžiama, tačiau tokios operacijos privalo būti pagrįstos buhalteriniais dokumentais), ši nepagrįsdavo tų pinigų panaudojimo įstatymų nustatyta tvarka, nes pervesdavo darbuotojams be jokio pavedimo, nurodymo už ką ir pan. (t. y. net ir elektroniniuose buhalterinės apskaitos dokumentuose, V. K. pateiktoje avanso apyskaitoje, banko sąskaitų išrašuose nebuvo aišku, kokiais pagrindais pervedami pinigai darbuotojams, nėra ir dokumentų, patvirtinančių pinigų grįžimą į įmonę po išgryninimo), bei nepasitvirtinus jos teiginiams, apie neva tokį įmonės pinigų gryninimo mechanizmą, todėl apskritai nebuvo galima nustatyti, kur buvo panaudoti įmonei priklausantys virš 150 000 Lt, taip atsirado BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai. Pati V. K. teismo posėdžio metu nurodė, kad buvo sugalvojusi tokią pinigų išgryninimo sistemą, kai pinigus iš įmonės pervesdavo sau į asmeninę sąskaitą, o po to jais disponuodavo kaip norėdavo, t. y. nepildydama įstatymo reikalaujamų apskaitos dokumentų. Pagrindus nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, padarinius, nėra pagrindo pasisakyti apie galimybę taikyti administracinę atsakomybę.

51Be to, pirmosios instancijos teismas, remdamasis BPK 284 straipsnio nuostatomis, apklausė išvadą pateikusią specialistę G. O. P. , kuri išsamiai paaiškino visas atlikto tyrimo aplinkybes, pagrindė savo pateiktas išvadas, o proceso dalyviai galėjo jai užduoti klausimus, t. y. bet kokie galimi neaiškumai dėl specialisto išvados išsamumo buvo pašalinti.

52Pagal BPK 208 straipsnį ekspertizė skiriama tais atvejais, kai ikiteisminio tyrimo teisėjas ar teismas nusprendžia, kad nusikalstamos veikos aplinkybėms nustatyti būtina atlikti specialų tyrimą, kuriam reikalingos mokslo, technikos, meno ar kitos specialios žinios. Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu gynėjas advokatas S. Butkevičius prašė skirti buhalterinę finansinę ekspertizę, teismas tokį prašymą nagrinėjo, išklausė kitų proceso dalyvių nuomonės, taip pat dėl to pasisakė ir išvadą teikusi specialistė, tačiau protokoline nutartimi nutarė prašymo netenkinti, nes, esant byloje specialisto išvadoms dėl UAB „G.“ buhalterinės apskaitos tyrimo, nenustatė pagrindų finansinei buhalterinei ekspertizei skirti. Priimant tokį teismo procesinį sprendimą esminių BPK pažeidimų nebuvo padaryta, nes teismas neturi pareigos, esant kaltinamųjų ar jų gynėjo prašymui, visais atvejais skirti ekspertizę. Ekspertizė skiriama tik teismui nustačius, kad ji būtina siekiant nustatyti veikos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje šiuo klausimu taip pat argumentuotai pasisakyta.

53Dėl BK 220 straipsnio 1 dalies taikymo

54.

55Byloje nustatyta, kad R. K. klastodavo PVM sąskaitas faktūras ir kasos pajamų orderius ir juos pateikdavo V. K. , tvarkiusiai įmonės buhalterinę apskaitą, taip pat jai duodavo į įmonės apskaitą neįtrauktų pinigų, tai jie abu pripažino dar ikiteisminio tyrimo metu. V. K. nurodytus suklastotus dokumentus įtraukdavo į UAB „G.“ buhalterinę apskaitą (tai vienas iš apgaulingai tvarkytos buhalterinės apskaitos įmonėje pagrindų), o vėliau netinkamai, t. y. ne pagal realius įmonės veiklos rezultatus, suteiktas paslaugas, o suklastotų dokumentų pagrindu, pildydavo ir pateikdavo Valstybinei mokesčių inspekcijai PVM ir pelno mokesčio deklaracijas, kurios taip pat tapdavo suklastotomis. Taigi, įtraukdama tokius žinomai neteisingus (suklastotus) duomenis apie gautas pajamas, suteiktas paslaugas į PVM ir Pelno mokesčio deklaracijas, t. y. jas taip pat suklastodama, bei šias deklaracijas pateikdama VMI, V. K., padedama R. K. , siekė sumažinti mokėtiną pelno mokestį ir PVM. Pirmiau nurodytos byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad BK 220 straipsnio 1 dalis buvo pritaikyta tinkamai.

56Dėl bendrininkavimo instituto taikymo

57Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 10 d. nuosprendžiu R. K. pripažintas kaltu pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį, t. y. jis nuteistas už tai, kad padėjo V. K. apgaulingai tvarkant buhalterinę apskaitą ir tai padarė tyčia klastodamas buhalterinės apskaitos dokumentus – PVM sąskaitas faktūras ir kasos pajamų orderius bei juos pateikdamas UAB „G.“ direktorei V. K. , kuri juos įtraukdavo į įmonės buhalterinę apskaitą. Teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad V. K. žinojo apie R. K. veiksmus, jie veikė bendrai.

58Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į nuteistųjų (apeliantų) argumentus, nurodė, kad V. K. susitarimą veikti bendrai apgaulingai tvarkant buhalterinę apskaitą su R. K., jam kaip padėjėjui tyčia klastojant PVM sąskaitas faktūras ir kasos pajamų orderius, patvirtina faktinės bylos aplinkybės. Be to, pati V. K. ikiteisminio tyrimo metu neneigė, gaudavusi iš savo vyro R. K. neapskaitytų pinigų, o nenuoseklius V. K. ir R. K. parodymus apeliacinės instancijos teismas įvertino siekimu sušvelninti abiejų atsakomybę, nes ištirtų įrodymų visuma, įskaitant ir telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos bei įrašų darymo protokoluose užfiksuotus jų abiejų pokalbius apie pareigūnų atliekamą kratą ir knygas, kuriose įvardinti susitarimai dėl automobilių remonto, dujų įrangos įrengimo, patvirtina, jog jie žinojo apie kiekvieno atliekamus veiksmus. Tokios nustatytos aplinkybės rodo, kad tarp R. K. ir V. K. buvo susitarimas apgaulingai tvarkyti įmonės buhalterinę apskaitą. R. K. , tyčia klastodamas PVM sąskaitas faktūras ir kasos pajamų orderius bei juos pateikdamas V. K. , aiškiai suvokė, jog padeda apgaulingai tvarkyti įmonės buhalterinę apskaitą, dėl to jis pagrįstai pripažintas V. K. , kaip specialaus apgaulingo apskaitos tvarkymo subjekto, padėjėju. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad apkaltinamuoju nuosprendžiu apeliantas nepripažintas BK 222 straipsnio 1 dalies nustatytos veikos vykdytoju, o nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį – kaip vykdytojos V. K., t. y. specialaus apgaulingo apskaitos tvarkymo subjekto, padėjėjas, todėl jis neturėjo atitikti specialiųjų nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, subjekto požymių. Baudžiamasis įstatymas imperatyviai nurodo, kad tik organizatorius, kurstytojas ir padėjėjas atsako pagal baudžiamojo kodekso straipsnį, numatantį atsakomybę už vykdytojo padarytą veiką. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai R. K. veiksmus kvalifikavo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, o V. K. tik pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Be to, pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, nepripažino, kad šioje byloje egzistuoja kuri nors iš baudžiamajame įstatyme įtvirtintų bendrininkavimo formų, nes nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti egzistuojant bendrininkų grupę, organizuotą grupę ar nusikalstamą susivienijimą, tačiau detaliai išanalizavo, kodėl galima konstatuoti V. K. bei R. K. veiksmų, darant nusikalstamą veiką, bendrumą.

59Nuteistųjų V. K. , šiai veikiant kaip vykdytojai, ir R. K. , šiam veikiant kaip padėjėjui, neatitinka BK 25 straipsnyje numatytų bendrininkavimo formų, tačiau nustačius bendrus bendrininkų veiksmus, susitarimą veikti bendrai, tyčią, tai nepaneigia bendrininkavimo instituto taikymo šiems bendrininkams.

60Dėl non bis in idem principo pažeidimo

61Iš Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 8 d. nuosprendžio matyti, kad nurodytoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-45-768/2011 V. K. buvo nuteista pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už apgaulingą UAB „I. S. ir partneriai“ buhalterinės apskaitos tvarkymą, nes būdama atsakinga už UAB „I. S. ir partneriai“ buhalterinės apskaitos tvarkymą, neįtraukė į apskaitą ir nepagrindė apskaitos dokumentais 1000 eurų už dvi paslaugas pervežant krovinius iš Lenkijos į Estiją, be to, neįtraukė į apskaitą trylikos ūkinių operacijų, susijusių su 60 921 Lt gavimu ir sumokėjimu V. K. , kuriuos panaudojo be apskaitos. Kasatorių nurodomos aplinkybės, kad į kaltinimą nurodytoje byloje buvo įtrauktos ir skundžiamame nuosprendyje nurodytos lėšos – 2000 Lt suma, 2007 m. sausio 26 d. išmokėta R. Č. , nepasitvirtino. Nurodytoje byloje V. K. buvo teisiama už visiškai kitos įmonės apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą, teismas vertino kitus jos neteisėtus veiksmus, kaltinime nurodyta aplinkybė apie R. Č. pervestas lėšas nenurodyta. Šiuo pagrindu išsamiai, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, pasisakė ir apeliacinės instancijos teismas.

62Dėl BK 300 straipsnio 1 dalies taikymo

63Pats nuteistasis R. K. realiai pripažino įrašydavęs į PVM sąskaitas faktūras ir kasos pajamų orderius neteisingus, tikrovės neatitinkančius duomenis, tai nustatyta ir pagal specialistės išvadas, jose konkrečiai nurodoma, kiek asmenų ir kokias paslaugas UAB „G.“ suteikė, kokie paslaugų pavadinimai įrašyti buhalterinės apskaitos dokumentuose, kiek juose buvo nurodyta gauta lėšų už atliktus darbus ir kiek realiai buvo gauta už realiai atliktus (pvz., dujų įrangos montavimo, o ne remonto), todėl nėra pagrindo sutikti su kasatoriaus R. K. argumentais dėl netinkamo BK 300 straipsnio 1 dalies taikymo nagrinėjamoje byloje.

64Dėl tęstinės veikos

65Tęstinė nusikalstama veika suprantama kaip veika, kuri susideda iš kelių pavojingų veikų, iš kurių kiekviena, atskirai paėmus, gali būti vertinama kaip savarankiška baigta nusikalstama veika ar atsižvelgiant į tyčią – kaip pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką pagal tą patį Baudžiamojo kodekso straipsnį sujungtų vieningu kaltės turiniu ir pažeidžiančių tą pačią tiesioginę baudžiamojo įstatymo saugomą vertybę. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje tęstine pripažįstama tokia nusikalstama veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių, laiko požiūriu vienas nuo kito nenutolusių, analogišku būdu ir aplinkybėmis padarytų veiksmų, iš kurių kiekvienas, vertinamas atskirai, atitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau jie visi yra jungiami vieningos tyčios (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-412/2007, 2K-307/2007, 2K-743/2007, 2K-232/2010, 2K-474/2010, 2K-650/2010, 2K-7-48/2012 ir kt.). Tęstinės veikos sampratai neprieštarauja ir tokie atvejai, kai pasikartojantys veiksmai nėra visiškai tapatūs ar vienarūšiai, tačiau jais įgyvendinamas tas pats veikos požymis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84/2011, 2K-269/2011) arba alternatyvūs veikos požymiai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-124/2007; 2K-322/2008, 2K-7-48/2012). Veikos pripažinimas arba nepripažinimas tęstine taip pat priklauso nuo rūšinių nusikalstamos veikos požymių, todėl atskirų kategorijų bylose gali būti atsižvelgta į skirtingas aplinkybes, pabrėžiančias arba paneigiančias veikos tęstinumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-267/2011, 2K-491/2010, 2K-650/2010).

66Teismai pripažino, kad kiekvieno iš nuteistųjų veikos buvo padarytos, esant idealiajai nusikalstamų veikų sutapčiai. Konstatavimas, kad kelios nusikalstamos veikos sudaro idealią sutaptį, reiškia, kad asmuo iš esmės padarė vieną veiką, kuri tik dėl teisinio reguliavimo specifikos kvalifikuojama pagal kelis BK straipsnius. Tokiais atvejais, teismas, bendrindamas pagal skirtingus BK straipsnius paskirtas bausmes, taiko apėmimo būdą (BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Taip išvengiama kaltinamojo teisinės padėties dirbtinio apsunkinimo – kad iš esmės už vieną nusikalstamą veiką nebūtų paskirta kelių bausmių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-207/2013). Ideali nusikalstamų veikų sutaptis paprastai konstatuojama tada, kai asmuo viena veika tuo pačiu laiku padaro du ar daugiau nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų, numatytų skirtingose BK specialiosios dalies straipsniuose. Kita vertus, kai kuriais atvejais sutaptį galima laikyti idealia ir tuo atveju, kai kelios veikos padarytos viena po kitos, per trumpą laiko tarpą, įgyvendinant vieningą sumanymą (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-92/2005, 2K-516/2005, 2K-437/2006, 2K-477/2008, 2K-355/2009). Antai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. gegužės 8 d. nutartyje Nr. 2K-P-78/2012 pasisakyta apie pagrįstą galimybę įžvelgti idealią sutaptį situacijoje, kai vykdant tęstinę veiką, kuria siekiama sumažinti mokėtiną į biudžetą PVM sumą (sukčiavimą), kartu padaromos ir tokios veikos kaip dokumentų suklastojimas, apgaulingas apskaitos tvarkymas.

67Įvertinus nustatytą teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką dėl idealiosios nusikalstamų veikų sutapties, nėra pagrindo pripažinti, kad baudžiamasis įstatymas kasatoriams buvo pritaikytas netinkamai. Nuteistųjų V. K. ir UAB „G.“ veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, 220 straipsnio 1 dalį dėl neteisingų duomenų apie pelną pateikimo ir 220 straipsnio 1 dalį dėl neteisingų duomenų apie PVM pateikimo, konstatuojant kad šios veikos, esant vieningam sumanymui – išvengti pridėtinės vertės ir pelno mokesčių – buvo padarytos esant idealiajai nusikalstamų veikų sutapčiai. Kvalifikuoti V. K. ir UAB „G.“ veiksmų dėl neteisingų duomenų apie pelną ir PVM pateikimo, kaip vienos tęstinės veikos, įvertinus tai, kad buvo siekiama išvengti skirtingų mokesčių, neteisingai pildomos ir pateikiamos vienu atveju – PVM deklaracijos, kitu – pelno mokesčio deklaracijos, nėra teisinio pagrindo.

68Dėl bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka

69Kasatorių skundai dėl netinkamo apeliacinių skundų išnagrinėjimo laikytini deklaratyviais, nes kasaciniuose skunduose nenurodomi konkretūs apeliacinio teismo galbūt padaryti pažeidimai, dėl kurių galėtų būti daroma išvada, jog apeliacinės instancijos teismo nutartis savo turiniu yra neteisinga ir turi būti naikinama. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka turi būti atsakyta į esminius apeliaciniuose skunduose nurodytus teisinius argumentus, tačiau tai nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas privalo atsakyti į kiekvieną apelianto teiginį ar nuomonę dėl tam tikrų bylos aplinkybių. Teiginiai dėl paskutinio žodžio metu pateiktos informacijos neanalizavimo, vertinant įrodymus, nelaikytini tinkamais kasaciniais argumentais. Teismo baigiamieji aktai yra grindžiami teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, o ne nuomonėmis ir pasiūlymais dėl bylos išsprendimo, išsakomais baigiamųjų kalbų ar paskutinio žodžio metu. Nagrinėjamoje byloje paduoti apeliaciniai skundai išnagrinėti tinkamai.

70Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

71Nuteistųjų V. K. ir R. K. bei UAB „G.“ atstovo advokato Stanislovo Butkevičiaus kasacinius skundus atmesti.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 10 d. nuosprendžiu... 3. V. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222... 4. V. K. pagal BK 220 straipsnio 1 dalį dėl neteisingų duomenų apie gyventojų... 5. R. K. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 222 straipsnio 1 dalį – 25... 6. UAB „G.“ nuteista pagal BK 222 straipsnio 1 dalį – 100 MGL (trylikos... 7. UAB „G.“ pagal BK 220 straipsnio 1 dalį dėl neteisingų duomenų apie... 8. Civilinio ieškovo – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos... 9. Priteista iš V. K. , R. K. ir UAB „G.“ po 15,30 Lt proceso išlaidoms... 10. Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos... 11. Teisėjų kolegija,... 12. V. K. nuteista už tai, kad nuo 2007 m. sausio 11 d. iki 2011 m. rugsėjo 13... 13. V. K. nuteista už tai, kad, būdama UAB „G.“ direktore, pažeisdama 2001... 14. V. K. nuteista už tai, kad, būdama UAB „G.“ direktore, pažeisdama 2002... 15. R. K. nuteistas už tai, kad nuo 2007 m. kovo 13 d. iki 2011 m. rugsėjo 13 d.,... 16. UAB „G.“ (į. k. ( - ), reg. ( - ) nuteista pagal BK 222 straipsnio 1 dalį... 17. UAB „G.“ nuteista pagal BK 220 straipsnio 1 dalį dėl neteisingų duomenų... 18. UAB „G.“ nuteista pagal BK 220 straipsnio 1 dalį dėl neteisingų duomenų... 19. Kasaciniu skundu UAB „G.“ atstovas advokatas Stanislovas Butkevičius... 20. Kasaciniu skundu nuteistoji V. K. prašo panaikinti Panevėžio miesto... 21. UAB „G.“ atstovo ir nuteistosios V. K. kasaciniuose skunduose išdėstyti... 22. Dėl BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo. Kasaciniuose skunduose pažymima, kad... 23. Kasatoriai nurodo, kad BK 222 straipsnyje numatyta nusikalstama veika padaroma... 24. Dėl BK 220 straipsnio 1 dalies taikymo. Kvalifikuodamas V. K. nusikalstamas... 25. Anot kasatorių, netgi darant prielaidą, kad V. K. ir UAB „G.“ padarė... 26. Dėl BPK pažeidimų. Kasatorių teigimu, V. K. kaltė padarius nurodytas... 27. Antra, kasatorių teigimu, specialistė tyrimą atliko tik iš pateiktų... 28. Trečia, specialistės išvadoje taip pat nurodoma, kad UAB „G.“ atsakingi... 29. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas UAB „G.“... 30. Kasatoriai nurodo, kad į kaltinimą įtrauktos ir skundžiamame nuosprendyje... 31. Taigi, pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalį,... 32. Kasaciniu skundu nuteistasis R. K. prašo panaikinti Panevėžio miesto... 33. Dėl BK 24 straipsnio 6 dalies, 222 straipsnio 1 dalies taikymo. Kasatorius R.... 34. Kasatorius, nurodydamas jam inkriminuoto kaltinimo aplinkybes, teigia, kad... 35. Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas dėl... 36. Be to, skundžiamame nuosprendyje nurodyti telefoniniai pokalbiai, kurie neva... 37. Taip pat kasatorius nurodo argumentus, tapačius pirmiau UAB „G.“ atstovo... 38. Dėl BK 300 straipsnio 1 dalies taikymo. Kasatorius nurodo, kad BK 300... 39. Kasatorius R. K. taip pat nurodo visiškai tapačius argumentus dėl netinkamo... 40. Atsiliepimu į kasacinius skundus Lietuvos Respublikos generalinės... 41. Atsiliepime nurodama, kad pagal BK 222 straipsnio 1 dalį baudžiamoji... 42. Prokuroras nurodo, kad įvertinus tai, jog kasacinės instancijos teismas,... 43. Prokuroras nesutinka ir su nuteistojo R. K. kasacinio skundo argumentais dėl... 44. Atsiliepime taip pat nurodoma, kad pagal BK 220 straipsnio 1 dalį atsako tas,... 45. Taip pat atsiliepime nurodoma, kad nors kasatoriai dalį kasacinių skundų... 46. Kasaciniai skundai netenkintini.... 47. Dėl BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo... 48. Pagal teismų praktiką bylose dėl BK 222 ir 223 straipsnių taikymo realią... 49. Dėl nuteistųjų veikų kilę padariniai apkaltinamuoju nuosprendžiu... 50. Dėl neįtrauktų į buhalterinę apskaitą 276 operacijų, kurių metu V. K.... 51. Be to, pirmosios instancijos teismas, remdamasis BPK 284 straipsnio... 52. Pagal BPK 208 straipsnį ekspertizė skiriama tais atvejais, kai ikiteisminio... 53. Dėl BK 220 straipsnio 1 dalies taikymo... 54. .... 55. Byloje nustatyta, kad R. K. klastodavo PVM sąskaitas faktūras ir kasos... 56. Dėl bendrininkavimo instituto taikymo... 57. Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 10 d. nuosprendžiu R.... 58. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į nuteistųjų (apeliantų)... 59. Nuteistųjų V. K. , šiai veikiant kaip vykdytojai, ir R. K. , šiam veikiant... 60. Dėl non bis in idem principo pažeidimo... 61. Iš Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 8 d. nuosprendžio... 62. Dėl BK 300 straipsnio 1 dalies taikymo... 63. Pats nuteistasis R. K. realiai pripažino įrašydavęs į PVM sąskaitas... 64. Dėl tęstinės veikos... 65. Tęstinė nusikalstama veika suprantama kaip veika, kuri susideda iš kelių... 66. Teismai pripažino, kad kiekvieno iš nuteistųjų veikos buvo padarytos, esant... 67. Įvertinus nustatytą teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką dėl... 68. Dėl bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ... 69. Kasatorių skundai dėl netinkamo apeliacinių skundų išnagrinėjimo... 70. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 71. Nuteistųjų V. K. ir R. K. bei UAB „G.“ atstovo advokato Stanislovo...