Byla 2A-89-370/2010

1Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Danguolės Martinavičienės, kolegijos teisėjų Virginijos Nijolės Griškevičienės, Albinos Pupeikienės, sekretoriaujant Sigitai Zaksaitei-Dumčiuvienei, dalyvaujant ieškovei B. S., ieškovės J. M. atstovui J. G., ieškovų ir trečiųjų asmenų atstovei advokatei Marijai Ulbienei, atsakovui A. K., jo atstovui advokatui Henrikui Mackevičiui, atsakovo S. B. atstovei Snieguolei Šermukšnei, trečiajam asmeniui V. V., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-23-668/2009 pagal ieškovų J. V., B. S., J. M., V. V. ieškinį atsakovams Klaipėdos apskrities viršininko administracijai, Kretingos rajono savivaldybei, A. K., S. B. dėl individualaus pobūdžio administracinių teisės aktų panaikinimo iš dalies ir pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, tretieji asmenys V. V., V. V., S. V., Palangos miesto 1-ojo notarų biuro notarė Alfreda Bluškienė, bei atsakovų A. K. ir S. B. apeliacinius skundus dėl Palangos miesto apylinkės teismo 2009-05-26 sprendimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3ieškovai ieškiniu teismo prašė iš dalies panaikinti Kretingos rajono Kretingos apylinkės tarybos 1993-03-25 sprendimą „Dėl žemės suteikimo asmeniniam ūkiui 1993 m. patikslinimo“, 1994-03-09 sprendimą „Dėl žemės suteikimo asmeniniam ūkiui 1994 m. patikslinimo“, kuriais atsakovams A. K. ir S. B. paskirta asmeninio ūkio žemė, Klaipėdos apskrities viršininko 2004-10-01 įsakymą Nr. 13.6-3188 „Dėl žemės, suteiktos asmeniniam naudojimui, pirkimo Palangos miestui priskirtoje teritorijoje“, kuriuo A. K. leista išsipirkti asmeniniam ūkiui suteiktą žemę, bei iš dalies pripažinti negaliojančia 2004-11-04 valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, reg. Nr. ( - ), sudarytą tarp Klaipėdos apskrities viršininko administracijos ir A. K., kuriuo asmeniniam ūkiui suteikta žemė buvo perleista A. K. nuosavybėn. Nurodė, kad į atsakovams A. K. ir S. B. asmeniniam ūkiui paskirtą žemę, kurios dalis vėliau buvo išpirkta A. K., patenka dalis J. V. ( - ), Kretingos apskrityje iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdyto žemės sklypo, į kurio grąžinimą natūra pretenduoja ieškovai. Kadangi ieškovai nustatyta tvarka buvo pateikę prašymus nuosavybės teisėms atkurti, J. V. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdyta žemės dalis negalėjo būti suteikta asmeniniam atsakovų ūkiui, todėl savivaldybės ir apskrities administraciniai aktai ir pirkimo–pardavimo sutartis pripažintini negaliojančiais, ta dalimi, kuria į atsakovams asmeniniam ūkiui suteiktą bei vėliau iš valstybės išpirktą žemę patenka J. V. valdyta žemės dalis.

4Atsakovai su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad asmeninio ūkio žemė yra priskirta valstybės išperkamai žemei, todėl buvusiems savininkas natūra negrąžinama. Žemės reforma vykdoma pagal žemės reformos projektus, A. K. ir S. B. asmeninio ūkio žemė skirta plotuose, kurie Palangos miesto plėtros reformos projekte, patvirtintame 2003-04-04 Klaipėdos apskrities viršininko įsakymu Nr. 13.6-991 „Dėl Palangos miesto plėtros žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“, suprojektuoti kaip gyventojų asmeninio ūkio žemės plotai. Ieškovai nepateikė jokių prašomų panaikinti administracinių teisės aktų ar prašomo pripažinti negaliojančiu sandorio neteisėtumo įrodymų. Atsakovas A. K. nurodė, kad ieškovai praleido senaties terminus ginčyti administracinius aktus, prašė senatį taikyti. Atsakovas S. B. nurodė, kad ieškinyje nėra nurodyta jokio veiksmo, sutarties ar delikto, dėl kurio jam būtų reiškiamas reikalavimas. Ieškiniu yra ginčijami administraciniai aktai, kuriais jam skirta asmeninio ūkio žemė, todėl jis neturėtų būti atsakovas šioje byloje.

5Tretieji asmenys V. V., V. V. ir S. V. su ieškiniu sutiko. Notarė Alfreda Bluškienė nurodė, kad jos patvirtinta 2004-11-04 valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta įstatymų nustatyta tvarka, jokios procedūros nebuvo pažeistos, todėl nėra pagrindo pripažinti sutartį negaliojančia.

6Palangos miesto apylinkės teismas 2009-05-26 sprendimu ieškinį tenkino visiškai: panaikino individualaus pobūdžio administracinių aktų dalis, kuriomis nuspręsta dėl žemės, patenkančios į buvusio savininko J. V. iki nacionalizacijos valdytos žemės plotą, pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties dalį, kuria A. K. buvo perleista žemės sklypo dalis, patenkanti į buvusio savininko J. V. žemės sklypą, ir grąžino šią sklypo dalį valstybės nuosavybėn. Teismas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nurodė, jog aiškinantis sklypų skyrimo teisėtumą neginčijamai turi būti nustatyta, kad pagal Aukščiausiosios Tarybos 1990-07-27 nutarimą Nr. 1-411 ir Vyriausybės 1990-10-11 nutarimo Nr. 308 5 p. reikalavimus žemės sklypų ribas vietoje nustatė įmonės sudaryta komisija, kad buvo pildomos rajono ir įmonės kadastro knygos. Tik tinkamai pamatuota ir išskirta žemė iki ieškovų prašymo pateikimo datos (šiuo atveju 1992-01-27) laikytina teisėtai skirta kaip asmeninio ūkio ir tik tada tokių asmenų teisės turi būti ginamos prieš pretendentų atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą teises pagal 1991-06-18 įstatymo „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų 12 str. 3 p. (1993-07-15 įstatymo redakcija) ir 1997-07-01 įstatymo „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo“ 12 str. 8 p. Kretingos rajono savivaldybė atsiliepime į ieškinį nurodė, jog Kretingos rajono Kretingos apylinkės tarybos sprendimai dėl atsakovams skiriamos asmeninio ūkio žemės buvo nekonkretaus pobūdžio, todėl teismas padarė išvadą, kad jiems buvo suteikta tik teisė turėti asmeninio ūkio sklypus. Ginčijami Kretingos rajono Kretingos apylinkės tarybos sprendimai priimti ir žemės, skirtos asmeniniam ūkiui, pardavimas buvo atliktas jau po 1992-01-27, t. y. po to, kai ieškovė J. M. (ankstesnė pavardė G.) kreipėsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Todėl žemės sklypų asmeniniam ūkiui atsakovams A. K. ir S. B. suteikimas neišsprendus ieškovų nuosavybės teisės atkūrimo klausimo prieštaravo Žemės reformos įstatymo 6 str. 2 d. ir Vyriausybės 1993-10-29 nutarimu Nr. 816 patvirtintos Žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarkos 14 punktui, kuris reikalavo, kad žemės sklypų asmeniniam ūkiui matavimo darbai būtų organizuojami kartu sprendžiant klausimus, susijusius su grąžinamų privačion nuosavybėn žemės sklypų išdėstymu. Atsakovai neįrodė, kad šių reikalavimų buvo laikytasi, todėl paminėtais motyvais turi būti ginamos ieškovų – asmenų, kurie pretenduoja atkurti nuosavybės teisę į žemę, teisės. Tais pačiais motyvais teismas panaikino ir Klaipėdos apskrities viršininko 2004-10-01 įsakymą Nr. 13.6-3188 „Dėl žemės, suteiktos asmeniniam naudojimui, pirkimo Palangos miestui priskirtoje teritorijoje“, kuriuo buvo nuspręsta parduoti A. K. paskirtą žemės sklypą buvusio savininko J. V. žemės sklypo teritorijoje, neišsprendus nuosavybės atkūrimo klausimų. Dėl prašomos panaikinti žemės pirkimo–pardavimo sutarties teismas nurodė, kad panaikinus administracinius aktus, kurių pagrindu buvo sudaryta valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis, nelieka teisinio pagrindo šio sklypo dalių įsigyti privačion nuosavybėn ir ši sutarties dalis pripažintina negaliojančia, kaip neatitinkanti įstatymų reikalavimų. Panaikinus valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties dalį, žemės sklypų dalys, įeinančios į buvusio savininko J. V. žemės sklypo teritoriją, grąžintinos valstybei. Dėl ieškinio senaties teismas nurodė, kad pagrindinis materialinis teisinis reikalavimas sieja ieškovus ir Klaipėdos apskrities viršininko administraciją, kaip valstybės įgaliotą instituciją, spręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimus, todėl ieškinio senaties terminas šioje byloje skaičiuojamas nuo ieškovų sužinojimo ar turėjimo sužinoti apie Klaipėdos apskrities viršininko administracijos ar kitos tuo metu valstybės įgaliotos institucijos sprendimą dėl ieškovų nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo priėmimo ar atsisakymo tai padaryti. Galutinis sprendimas ieškovų atžvilgiu buvusio savininko J. V. turėtoje žemėje nėra priimtas iki šiol. Iš 2008-02-28 Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Palangos miesto žemėtvarkos skyriaus rašto matyti, kad pretendentų į J. V. turėtą žemę dokumentai buvo persiųsti Kretingos rajono žemėtvarkos tarnybai, tad ieškovai suprasti, kad jų žemė yra užimta, galėjo tik po to, kai gavo informaciją iš Kretingos rajono žemėtvarkos skyriaus. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad ieškovai nepraleido ieškinio senaties termino savo pažeistai teisei ginti.

7Apeliaciniu skundu atsakovas A. K. prašo Palangos miesto apylinkės teismo 2009-05-26 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti kaip neteisėtą bei pateiktą praleidus ieškinio senaties terminus. Nurodo, kad jis turi teisinį materialinį suinteresuotumą bylos baigtimi – nuo bylos baigties priklauso, ar jis toliau galės naudotis iš valstybės įgyta žeme, į kurią investavo savo lėšas, todėl jis turi teisę reikalauti taikyti 1 mėn. ieškinio senatį, nustatytą administraciniams aktams skųsti. Teismas neteisingai nustatė senaties termino eigos pradžios momentą. Patys ieškovai turėjo įrodyti, kada sužinojo apie savo teisių pažeidimą. Ieškovai prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo padavė 1992 ir 1996 metais, todėl veikdami kaip rūpestingi asmenys jau 1999-09-09 (priimtas pirmas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo) privalėjo žinoti, jog toje teritorijoje kitiems asmenims suteikta asmeninio ūkio žemė. Ieškovai turėjo domėtis, kodėl nėra atkurta visa jiems priklausanti nuosavybės dalis. Tuo tarpu viena iš pretendenčių į J. V. žemę – P. V. – dėl savo pažeistų teisių kreipėsi į Palangos apylinkės teismą su analogišku ieškiniu, nors tuo metu jai nebuvo atkurta jokia nuosavybės teisių dalis. Teismas nenagrinėjo aplinkybės, kad ieškovai nebuvo pateikę prašymų atkurti nuosavybės teises į J. V. Kretingos rajone esančią žemę, be to, nepageidavo atkurti nuosavybės teisių natūra į Palangos miesto teritorijoje ar Palangos miesto plėtros zonoje esančią J. V. žemę. Teismas nesiaiškino, ar šiuo metu ieškovams Palangoje nėra atkurta nuosavybės teisių natūra daugiau, nei jiems priklausytų, t. y. ar jie pagrįstai reikalauja jiems atkurti dar nuosavybės teisių natūra. Taip pat teismas privalėjo išspręsti klausimą, ar atsakovams skirta asmeninio ūkio žemė yra toje pačioje vietoje kaip ir J. V. valdyta žemė. Teismas spręsdamas klausimą dėl asmeninio ūkio paskirties žemės suteikimo teisėtumo privalėjo vadovautis ne tik Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bet ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, pagal kurią, kai žemės sklypas asmeniniam ūkiui buvo atmatuota iki 1994-01-01 arba po šios datos, bet žemėje, kuri iki to laiko buvo naudojama asmeniniam ūkiui, toks žemės suteikimas yra teisėtas, nors ir iki žemės sklypo asmeniniam ūkiui atmatavimo asmenys, turėję teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į šią žemę grąžinant ją natūra. Pirmosios instancijos teismas neanalizavo Vyriausiojo administracinio teismo suformuluotose rekomendacijose nurodytų asmeninio ūkio žemės suteikimo asmenims teisėtumo sąlygų. Atsakovui A. K. asmeninio ūkio žemė buvo skirta 1993-03-25, teismas nesiaiškino, kada pagal šį sprendimą skirta žemė buvo atmatuota. Teismas taikė restituciją, tačiau neaišku, kokia žemės sklypo dalis turi būti grąžinta valstybei. Teismas konkrečiai nenurodė, ar atsakovas A. K. yra sąžiningas, ar nesąžiningas valdytojas – nuo šio klausimo išsprendimo priklauso, ar atsakovas turi teisę reikalauti atlyginti jo išlaidas, susijusias su įgyto žemės sklypo pagerinimu, ir kas jam tas išlaidas turi atlyginti. Teismas taikydamas restituciją privalėjo ex officio išspręsti išlaidų kompensavimo klausimą. Be to, taikydamas restituciją, teismas privalėjo išspręsti, ar restituciją šiuo atveju apskritai galima taikyti, nes įstatymas riboja galimybę iš sąžiningo įgijėjo išreikalauti nekilnojamąjį daiktą. Teismų praktika įgijėjo sąžiningumo klausimu yra prieštaringa, apeliantas mano, kad jis yra sąžiningas įgijėjas, todėl ieškovų galbūt pažeistos teisės galėjo būti apgintos kitais būdais. Skundžiamas teismo sprendimas yra neišsamus, neatitinka sprendimo turiniui keliamų reikalavimų, nes sukūrė prielaidas ateityje kilti naujiems ginčams dėl neapibrėžto konkretaus grąžintinos žemės ploto.

8Apeliaciniu skundu atsakovas S. B. prašo Palangos miesto apylinkės teismo 2009-05-26 sprendimą dėl administracinių aktų, kuriais jam buvo suteikta asmeninio ūkio žemė, pripažinimo negaliojančiais panaikinti ir šią bylos dalį nutraukti. Nurodo, kad teismas pažeidė rūšinio teismingumo taisykles, nes ieškovai ieškinyje nenurodė jokio atsakovo S. B. veiksmo, sandorio ar delikto, kuris būtų neteisėtas ir kurį jie ginčytų. Skirtingai nei A. K. atveju, dėl S. B. buvo ginčijami tik administraciniai aktai, kurių pagrindu atsakovui skirta asmeninio ūkio žemė, todėl reikalavimai S. B. turėjo būti pareikšti administraciniame teisme. Ieškovai nepagrįstai sujungė skirtingo teismingumo reikalavimus vienoje byloje, dėl to atsakovo atstovo teismui buvo pareiškusi prašymą ieškinio dalį dėl S. B. palikti nenagrinėtą. Teismas dėl šio prašymo nepasisakė. Visas teismo sprendimas yra nekonkretus ir nemotyvuotas, neaišku, kodėl ir kokiais įrodymais vadovaudamasis teismas sprendė, kad atsakovams asmeninio ūkio žemės sklypai buvo skirti neteisėtai. Teismas nevertino rašytinių įrodymų, kad ieškovai patys atsisakė gauti natūra žemę ginčo sklypuose (tuo metu jie priklausė Kretingos rajonui) ir pasirinko sklypus ekvivalentine natūra Palangos mieste. Spręsdamas ieškinio senaties klausimą teismas nenurodė, kada konkrečiai prasidėjo ieškinio senatis ginčyti administracinius aktus, kada apie juos sužinojo ieškovai, jų ginčijimui nepagrįstai netaikė Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatytą 1 mėnesio senaties terminą.

9Atsakovė Kretingos rajono savivaldybė prisidėjo prie atsakovų A. K. ir S. B. apeliacinių skundų.

10Atsakovas A. K. atsiliepime su atsakovo S. B. skundu sutiko.

11Atsakovė Klaipėdos apskrities viršininko administracija atsiliepimuose su atsakovų apeliaciniais skundais iš esmės sutinka, nesutinka tik su S. B. apeliacinio skundo dalimi dėl teismingumo pažeidimo. Nurodo, kad Konstitucinis Teismas 1995-03-08 nutarime konstatavo, kad iki 1993-12-31 teisėtai paskirta asmeninio ūkio žemė negali būti paimama ir grąžinama asmenims, atkuriantiems nuosavybės teises į žemę. Pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą teisėtai suteikta asmeninio ūkio žemė yra valstybės išperkama. Pirmosios instancijos teismas panaikindamas administracinius aktus nenurodo, jog skiriant asmeninio ūkio žemę A. K. ir S. B. buvo pažeisti tuo metu galioję norminiai aktai. Byloje nebuvo pateikta įrodymų, kad atsakovas A. K. neteisėtai valdė jo įsigytą žemės sklypą, tokių aplinkybių teismas nenagrinėjo. Byloje turėjo būti taikyta ieškinio senatis, nes ieškovai žinojo apie savo teisių pažeidimą anksčiau, nei nurodė pirmosios instancijos teismas. Aplinkybė, kad viena iš pretendenčių P. V. analogišku ieškiniu jau buvo iniciavusi bylą, kuri baigėsi 2007-03-16 nutartimi patvirtinus taikos sutartį, tai patvirtina. Apelianto S. B. argumentai dėl reikalavimų jam teismingumo prieštarauja Konstitucinio Teismo nutarimuose pateiktiems išaiškinimams, kad ginčai, kuriuose nagrinėjami individualaus pobūdžio administraciniai teisės aktai nuosavybės teisių atkūrimo srityje ir prašoma taikyti restituciją, nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme.

12Tretieji asmenys V., V. ir S. V. savo atsiliepimuose prašo apeliacinius skundus atmesti, o teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad aplinkybę, jog atsakovams A. K. ir S. B. asmeniniam ūkiui skirta žemė patenka į J. V. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytos žemės plotą, įrodo byloje surinkti rašytiniai įrodymai: abrisai, žemės brėžiniai, sklypų ribų paženklinimo aktai, sklypų projekto planai, be to, šis faktas nustatytas išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-111-6777/2007 pagal analogišką ieškinį tiems patiems atsakovams. J. V. ( - ) kaime priklausiusiame 80 arų žemės plote paskirta asmeninio ūkio žemė 0,38 ha A. K. ir 0,31 ha S. B. Sklypų ribos idealiai sutampa su J. V. valdytos žemė ribomis. Trečiasis asmuo S. V. papildomai nurodo, apeliantas A. K. nepagrįstai spėlioja dėl ieškovams nuosavybės teisių natūra atkūrimo, nes šis klausimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, galutinė nuosavybės teisinių santykių padėtis priklauso nuo daugelio aplinkybių. Be to, apeliantas netiksliai nurodo pretendentų į ginčo žemę skaičių ir jiems tenkančias dalis. Teismas tinkamai taikė restituciją reglamentuojančias teisės normas, apeliantas negali būti laikomas sąžiningu nuosavybės įgijėju. Abiem apeliantams visuomet buvo žinoma, kad į asmeniniam ūkiui skirtus žemės sklypus pretenduoja savininkų artimi giminaičiai.

13Ieškovai atsiliepimuose prašo atsakovų apeliacinius skundus atmesti. Nurodo, kad Palangos miesto ir Kretingos rajono žemėtvarkos skyriaus dokumentai patvirtina, kad J. V. iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 4,18 ha žemės, kuri susidėjo iš 2,18 ha žemės sklypo Nr. 17 ( - ) polivarke ir 2 ha žemės sklypo Nr. 66 ( - ) kaime – pastarojo sklypo 0,80 ha dalis patenka į Palangos miesto plėtros žemę per Kretingos rajono teritoriją, iš jos ieškovams neatkurtos nuosavybės teisės į 0,4123 ha, t. y. kiekvienam po 0,1031 ha (V. V. – 0,1030 ha). Todėl atsakovo A. K. apeliaciniame skunde nurodyti skaičiavimai ir motyvai dėl ieškovams priklausančių žemės sklypo dalių yra nepagrįsti. Palangos miesto ir Kretingos rajono žemėtvarkos skyriuose suformuotų nuosavybės teisių atkūrimo bylų pagrindu vykstantis tiek ieškovų, tiek trečiųjų asmenų nuosavybės teisių atkūrimo procesas yra teisėtas. A. K. apeliacinio skundo argumentai, kad ieškovai nepretenduoja į nuosavybės teisių atkūrimą visa apimtimi vien dėl to, kad prašymus nuosavybės teisėms atkurti pateikė tik vienam žemėtvarkos skyriui, yra atmestini. Nepagrįstos A. K. skundo abejonės dėl to, ar atsakovų asmeninio ūkio žemė patenka į J. V. iki nacionalizacijos valdytos žemės plotą. Teismui yra pateiktas apskrities viršininko patvirtintas Palangos miesto žemės reformos projektas su pažymėtu žemės sklypu Nr. ( - ), kurio dalis nepagrįstai įtraukta į atsakovams skirtą asmeninio ūkio žemę. Ginčijamais administraciniais aktais į Palangos miesto plėtros teritoriją patekusi 0,80 ha dalis buvo neteisėtai paskirstyta tarp atsakovų, nors Kretingos rajono žemėtvarkos skyrius dar 1991 metais turėjo duomenų apie tai, kad pareikšti prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į J. V. ( - ) kaime, Kretingos apskrityje (šiuo metu Palangos plėtros zona), priklausiusį žemės sklypą Nr. ( - ). Neišsprendus nuosavybės teisių atkūrimo klausimo į minėtą žemės sklypą, nebuvo teisinio pagrindo šios žemės priskirti laisvos valstybinės žemės fondui, todėl teismas pagrįstai panaikino administracinius teisės aktus ir sandorį, kurie kliudo ieškovams užbaigti nuosavybės teisių atkūrimo procesą. Teismas visapusiškai ištyrė visus surinktus įrodymus ir juos tinkamai įvertino, tinkamai aiškino ir taikė įstatymų nuostatas, tinkamai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika tiek žemės asmeniniam ūkiui skyrimo, tiek nuosavybės teisių atkūrimo, tiek senaties taikymo klausimais, todėl atmestini apeliantų argumentai dėl teismo sprendimo nepagrįstumo, neišsamumo bei dėl netinkamo ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų taikymo.

14Atsakovo A. K. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, atsakovo S. B. apeliacinis skundas tenkintinas visiškai.

15Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (320 str. 1 d.).

16Dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

17Absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu yra pripažįstamas toks atvejis, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų (CPK 329 str. 2 d. 2 p.). Iš byloje esančio Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2010-02-23 išrašo, pateikto apeliacinės instancijos teismui (t. 3, b. l. 76–78), matyti, kad ieškovų ginčijamos valstybinio žemės sklypo 2004-11-04 pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu atsakovo A. K. įgytam žemės sklypui Klaipėdos miesto apylinkės teismo Hipotekos skyrius 2007-05-29, t. y. dar iki ieškovų ieškinio pateikimo teismui, įregistravo hipoteką. Pirmosios instancijos teismas sprendimu panaikino Klaipėdos apskrities viršininko 2004-10-01 įsakymo Nr. 13-6-3188 „Dėl žemės, suteiktos asmeniniam naudojimui, pirkimo Palangos miestui priskirtoje teritorijoje“ dalį dėl A. K. suteiktų naudojamų žemės sklypų pardavimo buvusio savininko J. V. žemės sklypo teritorijoje, panaikino nuo jos sudarymo momento 2004-11-04 valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties, registro Nr. 2-5469, sudarytos tarp Klaipėdos apskrities viršininko administracijos ir A. K., dalį dėl sklypo dalies, įeinančios į buvusio savininko J. V. žemės sklypą, pardavimo A. K. ir grąžino šią sklypo dalį valstybės nuosavybėn. Taigi pirmosios instancijos teismas panaikindamas ginčo žemės sklypo įgijimo pagrindą ir grąžindamas įkeistą sklypą valstybei nusprendė dėl įkaito turėtojo teisių ir pareigų, todėl vien šiuo pagrindu pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 str. 1 d. 4 p.).

18Absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu yra pripažįstamas ir rūšinio ar išimtinio teismingumo taisyklės pažeidimas (CPK 329 str. 2 d. 6 p.). Bendrosios kompetencijos teismai nagrinėja civilinius teisinius ginčus (CPK 1 str., 22 str. 1 d.), tačiau nagrinėdami bylą, joje gali išspręsti ir individualaus pobūdžio administracinio teisės akto teisėtumo klausimą, jeigu byloje vienas iš pareikštų reikalavimų yra susijęs su tokiu teisės aktu ir jo teisėtumas ginčijamas šioje byloje (CPK 26 str. 2 d.). Ieškovai pareiškė reikalavimą panaikinti Kretingos rajono Kretingos apylinkės Tarybos 1993-03-25 ir 1994-03-09 sprendimų dalis, kuriomis atsakovams A. K. ir S. B. paskirta asmeninio ūkio žemė, tačiau atsakovui S. B. nepareiškė jokių civilinių teisinių reikalavimų. Be to, pačių individualaus pobūdžio administracinių teisės aktų teisėtumą ieškovai iš esmės ginčija vien faktine aplinkybe, kad iki minėtų aktų priėmimo ieškovai buvo pateikę prašymus į tą pačią žemę atkurti nuosavybės teises, t. y. ieškovai gina savo teises į nuosavybės teisių atkūrimą natūra. Ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje ir konkrečiai bylas dėl administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus sprendžia administraciniai teismai (ABTĮ 3 str. 1 d.,15 str.1 d. 1 p.). Nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuoja viešosios teisės normos, o atitinkama institucijų veikla, susijusi su nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu ir nacionalizuoto turto grąžinimu, yra viešojo administravimo sritis (ABTĮ 2 str. 1 d.) – tą yra ne kartą konstatavusi Specialioji teisėjų kolegija ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti. Specialioji teisėjų kolegija taip pat yra ne kartą pažymėjusi, jog galimi atvejai, kai byla – nors ir susijusi tiek su administracinio teisinio, tiek su civilinio teisinio pobūdžio reikalavimais – netgi gali būti priskirta nagrinėti administraciniam teismui. Tai priklauso nuo keliamų administracinių teisinių bei civilinių teisinių reikalavimų pobūdžio bei apimties, taip pat nuo konkrečioje byloje susiklosčiusios faktinės ir teisinės situacijos. Atsakovas S. B. jau pirmame savo atsiliepime į ieškinį (t. 1., b. l. 151) nurodė, kad yra netinkamas atsakovas, nes ieškovai nenurodė jokio jo veiksmo, sutarties ar delikto, kuris būtų neteisėtas ir kurį ieškovai ginčytų. Įprasta, kad administracinių teismų kompetencijai priskirtinas nagrinėjimas ginčų, kurių išsprendimas nėra siejamas su tolesniu kokio nors civilinio teisinio ginčo išsprendimu. Šioje byloje atsakovui S. B., skirtingai nei atsakovui A. K., nėra net priimtas apskrities viršininko įsakymas, kuriuo jam būtų leista išsipirkti asmeniniam ūkiui suteiktą žemę, – tokį individualaus pobūdžio administracinį aktą ieškovai taip pat turėtų teisę ginčyti administraciniame teisme dar iki valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad reikalavimai pareikšti S. B. yra grynai administracinio pobūdžio ir turi būti nagrinėjami Klaipėdos apygardos administraciniame teisme. Esant tokioms aplinkybėms, ieškinio dalį atsakovui S. B. pirmosios instancijos teismas privalėjo atsisakyti priimti (CPK 137 str. 2 d. 2 p.), todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl atsakovo S. B. naikintina dėl absoliutaus jos negaliojimo pagrindo ir ši bylos dalis nutrauktina (CPK 329 str. 2 d. 6 p., 326 str. 1 d. 5 p.). Iš ieškovų lygiomis dalimis apeliantui S. B. priteistinas jo už apeliacinį skundą sumokėtas 100 Lt žyminis mokestis (t. 3, b. l. 3, CPK 93 str. 1, 3 d.).

19Pirmosios instancijos teismui nagrinėjant bylą iš naujo atkreiptinas dėmesys į šias aplinkybes:

20Dėl asmeninio ūkio žemės suteikimo teisėtumo.

21Pirma, byla nagrinėjama bendrosios kompetencijos teisme tik todėl, kad pareikštas civilinis reikalavimas – panaikinti 2004-11-04 valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp Klaipėdos apskrities viršininko administracijos ir atsakovo A. K., kuriuo asmeniniam ūkiui suteikta žemė buvo perleista A. K. nuosavybėn. Šio sandorio neteisėtumą ieškovai grindžia tik administracinių individualaus pobūdžio teisės aktų neteisėtumu, iš jų, Kretingos rajono Kretingos apylinkės tarybos sprendimų dėl asmeninio ūkio žemės atsakovams suteikimo, todėl akivaizdu, kad sprendžiant klausimą dėl asmeninio ūkio žemės suteikimo administracinių procedūrų teisėtumo yra reikšminga šiuo klausimu suformuota administracinių teismų praktika. Teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinimas ir teisės taikymo rekomendacijose (aprobuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų 2005-11-24 pasitarime. Publikuota: „Administracinių teismų praktika“ Nr. 8, 2006 m.) nurodyta, kad vertinant, ar žemė asmeniniam ūkiui buvo suteikta pagal įstatymus, turi būti patikrinama keletas aplinkybių: ar konkretus asmuo priklausė asmenų grupei, turėjusiai teisę gauti atitinkamo dydžio asmeninio ūkio žemės sklypą, ar asmuo laiku pateikė prašymą dėl žemės sklypo asmeniniam ūkiui suteikimo, ar pagal šį prašymą iki 1994 -01-01 buvo priimtas apylinkės tarybos sprendimas dėl žemės suteikimo asmeniniam ūkiui, ar skirta asmeniniam ūkiui žemė buvo atmatuota iki 1994-01-01 toje vietoje ir kt. Pirmosios instancijos teismas visų šių aplinkybių nenagrinėjo, tik konstatavo, kad žemės sklypų atsakovams suteikimas neišsprendus ieškovų nuosavybės teisės atkūrimo klausimo prieštaravo Žemės reformos įstatymo 6 str. 2 daliai ir Vyriausybės 1993-10-29 nutarimu Nr. 816 patvirtintos Žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarkos 14 punktui, kuris reikalavo, kad žemės sklypų asmeniniam ūkiui matavimo darbai būtų organizuojami kartu sprendžiant klausimus, susijusius su grąžinamų privatinėn nuosavybėn žemės sklypų išdėstymu. Taip pat teismas konstatavo, kad atsakovai neįrodė, jog šių reikalavimų buvo laikytasi, todėl paminėtais motyvais turi būti ginamos ieškovų – asmenų, kurie pretenduoja atkurti nuosavybės teisę į žemę, teisės. Įrodinėjimo pareigos paskirstymo klausimu teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai individualaus pobūdžio administracinių teisės aktų teisėtumo įrodinėjimo pareigą perkėlė vien atsakovams (CPK 178 str.). Reikalavimą iš dalies panaikinti apylinkės tarybos sprendimus pareiškė ieškovai, kurie iš esmės jokių jų neteisėtumo pagrindų, be prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo fakto, nenurodė. Nagrinėjant ginčą tarp pretendento atkurti nuosavybės teisę į žemę natūra ir asmenų, kuriems ginčo žemė buvo suteikta asmeniniam ūkiui, turi būti atsižvelgiama ir derinami šių abiejų gyventojų grupių interesai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmenų, kuriems žemė suteikta asmeniniam ūkiui, interesai, tuo atveju, kai ši žemė jiems buvo suteikta teisėtai, ginami prioritetiškai. Atskirai pažymėtina, kad prašomi iš dalies panaikinti apylinkės tarybos sprendimai yra tik tikslinantys, be to pirmajam, t. y. 1993-03-25, taikytinos ne Vyriausybės 1993-10-29 nutarimu Nr. 816 patvirtintos Žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarkos nuostatos, o Vyriausybės 1990-10-11 nutarimu Nr. 308 „Dėl žemės asmeniniam ūkiui suteikimo, įforminimo ir apskaitos tvarkos“ 5 punkto nuostata, kad gyventojams suteiktų asmeniniam ūkiui žemės sklypų ribas vietoje nustato žemės ūkio įmonės sudaryta komisija, kuri galiojo ginčijamo sprendimo priėmimo metu.

22Antra, minėtose Teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinime ir teisės taikymo rekomendacijose nurodyta, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi taisyklės, kad kai žemės sklypas asmeniniam ūkiui buvo atmatuotas iki 1994-01-01 arba po šios dienos, bet žemėje, kuri iki to laiko buvo naudojama asmeniniam ūkiui, toks žemės suteikimas yra teisėtas, nors iki žemės sklypo asmeniniam ūkiui atmatavimo asmenys, turėję teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į šią žemę grąžinant ją natūra. Analogišką praktiką formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2007-10-15 nutartis byloje Nr. 3K-7-289/2007). Taigi vien faktinė aplinkybė, kad ginčijami sprendimai dėl asmeninio ūkio žemės atsakovams suteikimo buvo priimti jau po to, kai viena ieškovė pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, savaime nelemia sprendimų dėl asmeninio ūkio žemės suteikimo neteisėtumo.

23Trečia, pretendento nuosavybės teisės į žemę procesas negali būti pradėtas, kol nėra pateikti visi būtini dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teisę į atkuriamą turtą ir giminystės ryšius. Taigi aiškinantis, ar asmeninio ūkio žemė atsakovams suteikta naudotis teisėtai, ar ne, būtina išsiaiškinti ir aplinkybę, ar ieškovai kartu su prašymu pateikė tuo metu galiojusio Įstatymo dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų 9 str. nurodytus nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus, ar nebuvo kitų kliūčių atkūrimo procesui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-09-19 nutartis byloje 3K-3-404/2008), taip pat būtina įvertinti prašymo pateikimo faktą minėto įstatymo 10 str. 1 dalies požiūriu, kuri numatė, kad asmenys prašymus dėl išlikusio nekilnojamojo turto sugrąžinimo ar kompensacijos už jį išmokėjimo (išpirkimo) pateikia miestų ir rajonų valdyboms pagal išlikusio nekilnojamojo turto buvimo vietą.

24Ketvirta, pats pirmosios instancijos teismas motyvuojamoje dalyje nurodė, kad ginčo žeme atsakovams galėjo būti leista naudotis, iki bus išspręstas nuosavybės teisių atkūrimo ieškovams klausimas, taip pat nurodė, kad galutinis sprendimas dėl ieškovų buvusio savininko J. V. turėtoje žemėje nėra priimtas iki šiol. Nepaisant to, teismas panaikino Kretingos rajono Kretingos apylinkės tarybos 1993-03-25 ir 1994-03-09 sprendimus, nors nustatė, jog tie sprendimai yra nekonkretaus pobūdžio, ir konstatavo, jog šiais sprendimais atsakovams buvo suteikta tik teisė turėti asmeninio ūkio sklypus, taigi konkretūs ginčo žemės sklypai nurodytais sprendimais nebuvo paskirti. Teisėjų kolegija pažymi, kad nustačius tokias aplinkybes, kai atsakovams administraciniais aktais buvo sukurtos teisės tapti asmeninio ūkio žemės sklypų naudojimo subjektais ir atitinkamai šiuo faktu sukuriamų teisių ir pareigų turėtojais, bet šios teisės nebuvo konkretizuotos objekte, t. y. nebuvo atsakovams suteikta žemė konkrečioje vietoje, byloje nesant ginčo dėl atsakovų teisės į asmeninio ūkio žemę apskritai, ieškovų teisių pažeidimą gali lemti ne apylinkės tarybos sprendimų atitinkamu turiniu priėmimo faktas, bet netinkamas šių sprendimų įgyvendinimas vėlesniais administraciniais aktais suteikiant teisę valstybinę žemę įsigyti privačion nuosavybėn, todėl tokiomis bylos aplinkybėmis naikinti apylinkės tarybos sprendimų nėra pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-12-22 nutartis byloje Nr. 3K-3-589/2009).

25Penkta, ieškovų ieškinys pareikštas ginant savo teisę ne į nuosavybės teisių atkūrimą apskritai, o į nuosavybės teisių atkūrimą natūra konkrečiame žemės sklype bet nenurodant konkrečios žemės sklypo ploto, todėl byloje būtina nustatyti, ar jiems į tokį atkūrimo būdą nėra kitų įstatymų nustatytų kliūčių, nes priešingu atveju, jie būtų netinkami subjektai pareikšti tokį ieškinį (CPK 5. str. 1 d.).

26Dėl senaties.

27Spręsdamas apie ieškinio senaties termino eigos pradžią, teismas visų pirma turi nustatyti ieškovų teisės pažeidimo pobūdį ir momentą, t. y. atsakovų konkretaus veiksmo/neveikimo, buvusį konkrečios įstatymų ginamos ieškovų teisės ar teisėto intereso pažeidimu, momentą. Tais atvejais, kada ieškovas tvirtina, jog apie savo subjektinės teisės pažeidimą sužinojo ne teisės pažeidimo dieną, teismas turi patikrinti, ar byloje nėra įrodymų, kad buvo priešingai, ir ar ieškovas apie teisės pažeidimą sužinojo ne vėliau nei tokioje pačioje situacijoje turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2002-12-20 nutarimo Nr. 39 Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje).

28Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad tik Klaipėdos apskrities viršininko administraciją, kaip valstybės įgaliotą instituciją spręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimus, sieja konkretus ir pagrindinis materialinis teisinis reikalavimas. Tokiu atveju byla būtų teisminga administraciniam, o ne bendrosios kompetencijos teismui. Šiuo atveju visiškai akivaizdu, kad materialinis teisinis reikalavimas sieja ieškovus ir su atsakovu A. K., nes prašoma panaikinti valstybinės žemės perleidimo sandorį, kurio šalimi jis yra – būtent ši aplinkybė nulėmė bylos rūšinį teismingumą ir į ją turi būti atsižvelgta sprendžiant taikytino ieškinio senaties termino klausimą.

29Dėl restitucijos.

30Nagrinėjamoje byloje ginčijama valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis, prašoma taikyti restituciją. Tokio sandorio pasekmėms, jei jis būtų pripažintas negaliojančiu, turėtų būti taikomos CK 1.80 str. 2 dalies nuostatos, kuriose nurodyta, kad kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių (Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 str. 2 d.). Restitucija yra civilinių teisių gynybos būdas, kai šaliai grąžinama tai, ką ji perdavusi kitai šaliai, o iš nepagrįstai įgijusios šalies išieškoma tai, ką ši nepagrįstai gavusi, t. y. atkuriant padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo (CK 1.138 str. 2 p.). CK 1.80 str. 4 dalyje nustatyta, kad turtas, buvęs pripažinto negaliojančiu sandorio dalykas, negali būti išreikalautas iš jį sąžiningai įgijusio trečiojo asmens, išskyrus šio Kodekso 4.96 str. 1, 2 ir 3 dalyse nustatytus atvejus. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką trečiaisiais laikomi asmenys, kurie nėra prievolės, siejančios kreditorių ir skolininką, šalys, o susiję tik su viena iš prievolės šalių. Tik iš tokio sąžiningo įgijėjo, bet ne iš pripažinto negaliojančiu sandorio šalies, negalima išreikalauti restitucijos objektu esančio daikto, išskyrus CK 4.96 str. 1, 2 ir 3 d. nustatytus atvejus, todėl byloje nagrinėjamu atveju žemės sklypo pirkėjo sąžiningumas restitucijos taikymo galimybei reikšmės neturi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-12-22 nutartis byloje Nr. 3K-3-589/2009).

31Kolegija, vadovaudamasi LR CPK 325–333 str.,

Nutarė

32Palangos miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 26 d. sprendimą panaikinti.

33Bylos dalį pagal reikalavimus atsakovui S. B. nutraukti, kitus ieškinio reikalavimus perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

34Iš ieškovų J. V., b. S., J. M., V. V. priteisti po 25 Lt atsakovui S. B. žyminio mokesčio išlaidų paduodant apeliacinį skundą.