Byla 3K-7-289/2007
1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Virgilijaus Grabinsko, Česlovo Jokūbausko, Gintaro Kryževičiaus, Aloyzo Marčiulionio, Algirdo Taminsko ir Prano Žeimio, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų E. G. ir A. G. kasacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2006 m. rugpjūčio 4 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų E. G. ir A. G. ieškinį atsakovams V. P., S. N., A. D., S. M., V. M., J. K., J. A., H. S., D. F., R. D., E. M., Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Trakų rajono savivaldybės administracijai, Aplinkos ministerijai dėl individualių administracinių teisės aktų ir žemės sandorių pripažinimo negaliojančiais; tretieji asmenys: VĮ Registrų centras, Trakų rajono 2–ojo notaro biuro notarė D. B., Žemės ūkio ministerija, J. S.
2Išplėstinė teisėjų kolegija
Nustatė
3I. Ginčo esmė
4Ieškovai nurodė, kad iki 1940 m. liepos 22 d. ieškovės seneliui M. M. privatinės nuosavybės teisėmis priklausė 3,75 ha žemės (duomenys neskelbtini). 1941 m. M. M. žuvo. Ieškovės tėvas M. M. 1991 m. rugpjūčio 5 d. buvo vienintelis pretendentas į senelio žemę, jis padavė prašymą Trakų rajono Aukštadvario apylinkės agrarinės reformos tarnybai dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Žemės ūkio ministerijos 1992 m. lapkričio 12 d. sprendimu Nr. 38–97–3656 M. M. atkurtos nuosavybės teisės į 3,75 ha žemės, grąžinant ją natūra. Kadangi dalis žemės įsiterpė į Aukštadvario regioninio parko teritoriją, tai Aplinkos apsaugos departamentas nesutiko dėl nuosavybės teisių atkūrimo M. M.; šis 1994 m. spalio 28 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijai nurodė, kad keičia valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, t. y. prašo kompensacijos pinigais. Dalį jam išmokėtos kompensacijos jis vėliau grąžino. 1999 m. spalio 4 d. raštu M. M. dar kartą pakeitė savo valią ir prašė atkurti nuosavybės teises į žemę, grąžinant ją natūra. Vilniaus apskrities viršininkas 2000 m. kovo 23 d. įsakymu panaikino Žemės ūkio ministerijos 1992 m. lapkričio 12 d. sprendimą, kuriuo M. M. atkurtos nuosavybės teisės, grąžinant žemę natūra, ir 1996 m. vasario 9 d. priimtą įsakymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeitimo kompensacija pinigais. Ieškovai nurodė, kad dalis nurodytos žemės buvo suteikta atsakovams S. N., A. D., V. M., J. K., J. A. ir S. M.. Kadangi nurodyti atsakovai neteisėtai įgijo dalis žemės sklypo, tai jų vėliau sudaryti žemės sklypų perleidimo sandoriai yra taip pat neteisėti, naikintini. Atsakovai H. S. ir V. P., už nepagrįstai mažą kainą pirkę žemės iš A. D., D. F. ir S. N., nelaikytini sąžiningais žemės įgijėjais.
5M. M. 2000 m. vasario 4 d. sutartimi perleido ieškovams dukteriai E. G. ir vaikaičiui A. G. teises į teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą.
6Ieškovai teismo prašė:
7a) pripažinti negaliojančiais:
81) Aplinkos apsaugos departamento 1993 m. balandžio 15 d. raštą Nr. 03–594, kuriame nesutinkama, kad M. M. būtų atkurtos nuosavybės teisės į 3,75 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini);
92) Vilniaus apskrities viršininko 1996 m. vasario 9 d. įsakymą Nr. 161–79 dėl dalies Žemės ūkio ministerijos 1992 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. 38–97–3656 panaikinimo bei pakeitimo;
103) J. M. ir R. D. 1996 m. lapkričio 7 d. sudarytą žemės sklypo dovanojimo sutartį Nr. 2–3293;
114) R. D. ir D. F. 1996 m. gruodžio 4 d. sudarytą žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), dovanojimo sutartį Nr. 3745;
125) D. F. ir V. P. 1999 m. vasario 5 d. žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 440;
136) 1999 m. kovo 15 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 2-1174, pagal kurią S. N. pardavė V. P. 0,25 ha sklypą, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), plano Nr. 109 (2), dalį dėl 0,20 ha, esančių M. M. sklype, pardavimo;
148) Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. gegužės 26 d. įsakymą Nr. 1612–179 dėl 0,25 ha žemės sklypo, kurį S. N. pardavė V. P., ploto patikslinimo;
159) Trakų rajono savivaldybės mero 2000 m. sausio 14 d. potvarkį Nr. 28, kuriuo patvirtintas V. P. priklausančių 0,60 ha žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ir 0,2226 ha žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), ribų bei žemės pagrindinės tikslinės paskirties keitimo detalusis planas;
1610) Trakų rajono savivaldybės mero 2000 m. sausio 14 d. potvarkiu Nr. 28 patvirtintą V. P. žemės sklypų sujungimo bei žemės pagrindinės tikslinės paskirties keitimo detalųjį planą;
1711) Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. sausio 27 d. įsakymą Nr. 258–79 dėl V. P. žemės sklypų sujungimo bei žemės pagrindinės tikslinės paskirties pakeitimo;
18b) pripažinti iš dalies negaliojančiais:
191) Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. kovo 23 d. įsakymo Nr. 882–79 dalį, kuria panaikintas Žemės ūkio ministerijos 1992 m. lapkričio 12 d. sprendimas Nr. 38–97–3656;
202) Trakų rajono Aukštadvario apylinkės tarybos 1991 m. liepos 20 d. Pirmojo šaukimo septintosios sesijos, 1993 m. balandžio 7 d. Pirmojo šaukimo dvyliktosios sesijos, 1992 m. sausio 20 d. Pirmojo šaukimo devintosios sesijos sprendimų dalis, kuriomis atsakovams suteikta asmeninio ūkio žemė, panaudojant M. M. žemės sklypo dalį: S. N. – 0,20 ha, S. M. – 0,50 ha, V. M. – 0,05 ha, J. K. – 0,05 ha, A. D. – 0,20 ha, J. A. – 0,38 ha;
213) Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 22 d. įsakymo Nr. 3240–79 dėl Aukštadvario kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo dalį, kuria patvirtinti atsakovams skirtų žemės sklypų dalių, įskaitant M. M. žemę, projektai;
224) Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. rugsėjo 28 d. sprendimo Nr. 79–6815 dalį, kuria leista J. K. privatizuoti 0,05 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini);
235) Aukštadvario apylinkės agrarinės reformos tarnybos 1995 birželio 14 d. žemės sklypo ribų paženklinimo akto dalį dėl 0,60 ha sklypo, plane pažymėto Nr. 173 (2), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), paženklinimo J. M.;
245) Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1995 m. gruodžio 5 d. sprendimo Nr. 79-2046 dalį dėl J. M. nuosavybės teisių atkūrimo į 0,60 ha sklypą, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) ;
256) Aukštadvario agrarinės reformos tarnybos 1996 m. lapkričio 11 d. asmeninio ūkio žemės A. D. paženklinimo akto dalį dėl 0,20 ha žemės, esančios M. M. žemės sklype, kurio plano Nr. 112, paženklinimo;
267) Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1996 m. gruodžio 16 d. sprendimo Nr. 79-3305 dėl nuosavybės teisių atkūrimo ekvivalentine natūra A. D. dalį dėl 0,20 ha, esančių M. M. žemės sklype, plano Nr. 112, sklypo unikalus Nr. (duomenys neskelbtini);
278) 2000 m. rugsėjo 12 d. 0,55 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 1-3333 dalį, pagal kurią A. D. pardavė H. S. 0,20 ha, esančių M. M. žemės sklype;
289) Aukštadvario agrarinės reformos tarnybos 1996 m. liepos 5 d. asmeninio ūkio žemės S. N. paženklinimo akto dalį dėl 0,20 ha, esančių M. M. žemės sklype, paženklinimo;
2910) Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1996 m. rugsėjo 13 d. sprendimo Nr. 79-2982 dėl nuosavybės teisių atkūrimo ekvivalentine natūra S. N. dalį dėl 0,20 ha, esančių M. M. žemės sklype;
3011) Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. 79-12683 dalį, kuria V. M. atkurtos nuosavybės teisės į 0,59 ha žemės sklypo, žemėtvarkos projekte pažymėto Nr. 654–1 (110-2), esančio M. M. žemėje, plane pažymėtoje indeksu 654-1-1 tarp taškų Nr. 5, 4, 7, 8, dalį;
3112) Paveldėjimo teisės liudijimo Nr. JK-933, išduoto 2004 m. kovo 3 d. E. M., dalį dėl 3,23 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), žemėtvarkos projekte pažymėto Nr. 654-1(110-2), 0,59 ha dydžio dalies, esančios M. M. žemėje, plane pažymėtos indeksu 654-1-1 tarp taškų Nr. 5,4,7, 8;
32c) palikti galioti:
331) Žemės ūkio ministerijos 1992 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. 38-97-3656.
34II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
35Trakų rajono apylinkės teismas 2006 m. rugpjūčio 4 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies; teismas panaikino tą Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. kovo 23 d. įsakymo Nr. 882–79 dalį, kuria panaikintas Žemės ūkio ministerijos 1992 m. lapkričio 12 d. sprendimas Nr. 38–97–3656; teismas nutraukė bylos dalį dėl ieškinio tų reikalavimų, kuriais ieškovai prašė pripažinti negaliojančiais Aplinkos apsaugos departamento 1993 m. balandžio 15 d. raštą Nr. 03-894, Aukštadvario apylinkės agrarinės reformos tarnybos žemės sklypų ribų paženklinimo aktus. Teismas laikė, kad parengiamieji nuosavybės teisių atkūrimo ir žemės reformos proceso dokumentai nesukuria civilinių teisinių pasekmių, todėl teismo sprendimas, kuriuo būtų panaikinti ar pripažinti negaliojančiais šie dokumentai, taip pat nesukurs CK 1.138 straipsnyje nustatytų pasekmių, byla dėl nurodytų reikalavimų nutrauktina CPK 293 straipsnio 1 punkte nustatytu pagrindu.
36Teismas, vertindamas 1994 m. spalio 28 d. pareiškimą, kuriuo M. M. pakeitė savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo jam būdo, rėmėsi įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (1993 m. liepos 15 d. įstatymo Nr. I–229 redakcija) nuostatomis ir nurodė, kad M. M. tokios teisės neturėjo, nes Žemės ūkio ministerijos 1992 m. lapkričio 12 d. sprendimu jam jau buvo atkurtos nuosavybės teisės, o pagal pirmiau nurodytą įstatymą galimybę pakeisti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo turėjo tik tie piliečiai, kuriems iki 1993 m. liepos 1 d. išmokėtos valstybinės vienkartinės išmokos ir kurie šias išmokas pageidauja grąžinti. Dėl to teismas laikė, kad Vilniaus apskrities viršininko 1996 m. vasario 9 d. įsakymas, kuriuo patenkintas nepagrįstas M. M. prašymas ir pakeistas Žemės ūkio ministerijos sprendimas, buvo neteisėtas.
37Teismas taip pat nurodė, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1999 m. gegužės 13 d. įstatymo Nr. VIII–1181 redakcija) 21 straipsnyje buvo įtvirtinta galimybė piliečiams pakeisti savo valią dėl atlyginimo už valstybės išperkamą turtą, jeigu nepriimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo; sprendimą priėmus, bet jo nepradėjus vykdyti, piliečio prašymu jis galėjo būti pakeistas administracine tvarka, sprendimą pradėjus vykdyti – teismo tvarka. Teismas sprendė, kad dėl nustatyto tokio teisinio reglamentavimo priimtas Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. kovo 23 d. įsakymas, kuriuo panaikinti Žemės ūkio ministerijos 1992 m. lapkričio 12 d. sprendimas ir viršininko 1996 m. vasario 9 d. įsakymas, yra neteisėtas, priimtas viršijant nustatytą kompetenciją; nurodytas Žemės ūkio ministerijos 1992 m. lapkričio 12 d. sprendimas, kurį pakeitė Vilniaus apskrities viršininkas 1996 m. vasario 9 d. įsakymu (juo M. M. pakeistas nuosavybės teisių atkūrimo būdas kompensacija pinigais) buvo pradėtas vykdyti – M. M. buvo išmokėta dalis kompensacijos pinigais, todėl šis sprendimas galėjo būti pakeistas teismo. Teismas kartu argumentavo, kad, pripažinus neteisėtais sprendimus, kuriais pakeistas ir panaikintas Žemės ūkio ministerijos 1992 m. lapkričio 12 d. sprendimas, šis sprendimas netapo galiojantis, teismas atmetė ieškovų reikalavimą palikti galioti šį teisės aktą.
38Teismas, nagrinėdamas klausimą dėl atsakovams V. M., S. M., J. A., J. K., A. D., S. N. asmeniniams ūkiams suteiktos žemės, užimant dalį žemės, į kurią ieškovai pretenduoja atkurti nuosavybės teises, žymėjimo teisėtumo, nurodė, kad, sprendžiant klausimą dėl atsakovų asmeninio ūkio žemės, būtina nustatyti, ar žemė buvo suteikta teisėtai ir ar ši žemė naudojama asmeniniam ūkiui. Teismas sprendė, kad ieškovai neįrodė, jog asmeninių ūkių sklypai vietoje nebuvo pažymėti iš karto po sprendimų juos suteikti priėmimo. Ieškovų nuoroda, kad atsakovams asmeninio ūkio žemės sklypai natūra buvo pamatuoti po to, kai M. M. 1994 m. spalio 28 d. pareiškimu pakeitė savo valią dėl nuosavybės teisės atkūrimo būdo, nepagrįsta įrodymais. Atsakovai J. A., S. M. teismo posėdžiuose nurodė, kad asmeninio ūkio žemė jiems buvo pamatuota apie 1991–1992 metus ir šią žemę jie naudoja iki šiol. Ieškovai šių teiginių neginčijo, įrodymų, kad atsakovams asmeninio ūkio žemė nebuvo pamatuota iki 1994 m. sausio 1 d. arba nebuvo naudojama asmeniniam ūkiui, ieškovai nepateikė. Teismas kritiškai vertino ieškovų argumentą, kad tokias išvadas galima daryti iš to, jog, 1992 m. kovo 13 d. ženklinant M. M. turėtą sklypą vietoje, jis dar nebuvo užimtas, nes prie sklypo ženklinimo vietoje akto nėra sklypo plano, todėl negalima nustatyti šiuo aktu paženklinto sklypo vietos, šiuo aktu buvo ženklinamas sklypas Nr. 9, nors iš bylos medžiagos matyti, kad turėjo būti matuojamas sklypas Nr. 5; akte yra taisymų dėl sklypo ploto, šiuo aktu remiantis, negalima daryti išvados, kad būtent šiuo aktu M. M. buvo pažymėtas ginčo sklypas. Be to, teismas laikė, kad asmeninio ūkio žemės sklypas galėjo būti pamatuotas ir po 1994 m. sausio 1 d., tačiau žemėje, kuri iki tol buvo naudojama asmeniniam ūkiui ar laisvoje valstybinio žemės fondo žemėje. Dėl to teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo naikinti Trakų rajono Aukštadvario apylinkės tarybos 1991 m. liepos 20 d. Pirmojo šaukimo septintosios sesijos, 1993 m. balandžio 7 d. Pirmojo šaukimo dvyliktosios sesijos, 1992 m. sausio 20 d. Pirmojo šaukimo devintosios sesijos tas sprendimų dalis, pagal kurias atsakovams suteikta asmeninio ūkio žemės. Nenustačius, kad asmeninio ūkio žemė atsakovams buvo suteikta neteisėtai, teismas sprendė, jog reikalavimas pripažinti negaliojančiu Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 22 d. įsakymo Nr. 3240-79 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo Trakų rajone“ dalį, kiek tai susiję su atsakovų S. N., S. M., V. M., J. K., A. D., J. A. žemės sklypais užėmusiais M. M. turėtą žemę, atmestinas. Teismas, nustatęs, kad atsakovai A. D. ir S. N. teisėtai įgijo žemę asmeniniam ūkiui ir turi teisę įstatymų nustatyta tvarka įgyti ją nuosavybėn, o atkuriant nuosavybės teises į kaimo vietovėje grąžinamą žemę įtraukiamas žemės plotas, pretendentui nustatyta tvarka skirtas asmeniniam ūkiui, sprendė, jog nėra pagrindo ieškovų nurodytais motyvais pripažinti iš dalies negaliojančiais sprendimus, kuriais atsakovams ginčo sklypai buvo perduoti nuosavybėn. Kadangi asmuo įgijęs nuosavybėn turtą turi teisę laisvai juo disponuoti, tai teismas laikė, kad nėra pagrindo pripažinti iš dalies negaliojančiais šių asmenų sudarytus sandorius dėl nuosavybės teisių į žemės sklypus perleidimo. Teismas atmetė ieškovų reikalavimus pripažinti negaliojančiu Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. gegužės 26 d įsakymą Nr. 1612–179, Trakų rajono savivaldybės mero 2000 m. sausio 14 d. potvarkį Nr. 28 „Dėl detalaus projekto patvirtinimo“, šiuo potvarkiu patvirtintą detalųjį planą, taip pat Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. sausio 27 d. įsakymą Nr. 258–79, kaip išvestinius iš reikalavimo dėl šio sklypo pirkimo pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Teismas atmetė ieškovų reikalavimą pripažinti iš dalies negaliojančiu Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1999 m. rugsėjo 28 d. sprendimo Nr. 79–6815 dėl žemės privatizavimo J. K. dalį dėl 0,05 ha žemės sklypo, nustatė, kad ginčijamo sprendimo pagrindu atsakovas įgijo nuosavybės teises į žemės sklypą kitoje vietoje. Teismas pažymėjo, kad ieškovai nurodė, jog Vilniaus apskrities viršininko 1998 m. birželio 25 d. sprendimo Nr. 79–4093 pagrindu atsakovas V. M. neteisėtai tapo 0,05 ha žemės sklypo, priklausančio M. M., savininku, reikalavimo dėl jo panaikinimo nereiškė. Teismas atmetė ieškovų reikalavimą dėl Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. gruodžio 18 d. sprendimo Nr. 79-12683 dėl nuosavybės teisių atkūrimo V. M. ir 2004 m. kovo 3 d. paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimo reg. Nr. 933 pripažinimo iš dalies negaliojančiais. Vertindamas V. M. suteikiamos žemės paženklinimo vietoje aktą, atsižvelgdamas į tai, kad jis yra be datos, parašų, teismas konstatavo, kad sklypo paženklinimo vietoje faktas nėra ginčijamas ir šie argumentai nepaneigia sprendimo, suteikusio nuosavybės teises į žemės sklypą ginčo vietoje, teisėtumo. Teismas pripažino, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1995 m. gruodžio 5 d. sprendimo Nr. 79-2046 dalis dėl nuosavybės teisių atkūrimo J. M. į 0,60 ha sklypą yra neteisėtas, tačiau padarė išvadą, jog restitucija sumokant ekvivalentą pinigais nagrinėjamu atveju negalima, nes J. M. sąžiningai įgijo sklypą, ji yra mirusi, o jos turto niekas nepaveldėjo. Žemės grąžinimas valstybei galimas tik nuginčijus visus sklypo perleidimo sandorius ir įrodžius, kad sklypo įgijėjas V. P. yra nesąžiningas. Teismas konstatavo, kad, sudarant 1996 m. lapkričio 4 d. dovanojimo sutartį (reg. Nr. 2-3293) ir 1996 m. gruodžio 4 d. dovanojimo sutartį (reg. Nr. 3745), buvo pateiktos pažymos apie sklypo įsigijimo pagrindo registravimą. Šios sutartys yra notaro formos, todėl nėra pagrindo abejoti nuorodos tikrumu. Pagal šias sutartis dovanos gavėjai R. D. ir D. F. buvo sąžiningi, sudaryti sandoriai buvo realūs. Atlygintinai sąžiningo įgijėjo įgytas turtas gali būti iš jo išreikalautas tik tuo atveju, kai turto savininkas jį nustoja valdyti prieš savo valią, o byloje nėra duomenų, kad turto savininkas (valstybė) J. M. suteiktą 0,60 ha žemės sklypą prarado prieš savo valią, nei kad V. P. žinojo ar privalėjo žinoti apie ydingus Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimus, dėl ko nėra pagrindo pripažinti negaliojančia D. F. ir V. P. 2000 m. vasario 5 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 440. Trakų rajono apylinkės teismas konstatavo, kad ieškovai praleido ieškinio senaties terminą daugeliui reikalavimų pareikšti. Kadangi asmenų pasikeitimas prievolėje nepakeičia ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos, tai teismas atmetė ieškovų argumentus, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisių perleidimo sutarties sudarymo. Teismas sprendė, kad ieškovai praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl 1996 m. vasario 9 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymo Nr. 161-79 panaikinimo, nes M. M. žinojo apie šį įsakymą. Teismas taikė ieškinio senaties terminą šiems ieškinio reikalavimams: pripažinti iš dalies negaliojančiais Trakų rajono Aukštadvario apylinkės tarybos 1991 m. liepos 20 d. Pirmojo šaukimo septintosios sesijos, 1993 m. balandžio 7 d. Pirmojo šaukimo dvyliktosios sesijos, 1992 m. sausio 20 d. Pirmojo šaukimo devintosios sesijos sprendimus; pripažinti iš dalies negaliojančiu Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1996 m. gruodžio 16 d. sprendimą Nr. 79-3305 dėl nuosavybės teisių atkūrimo ekvivalentine natūra A. D.; pripažinti iš dalies negaliojančiu Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1996 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr. 79-2982 dėl nuosavybės teisių atkūrimo ekvivalentine natūra S. N.; pripažinti negaliojančiu Vilniaus apskrities viršininko 1999 m. gegužės 26 d. įsakymą Nr. 1612-179 dėl 0,25 ha žemės sklypo, kurį S. N. pardavė V. P., ploto patikslinimo; pripažinti negaliojančiu Trakų rajono savivaldybės mero 2000 m. sausio 14 d. potvarkį Nr. 28, kuriuo patvirtintas V. P. žemės sklypų ribų keitimo bei žemės pagrindinės tikslinės paskirties, detalusis planas; pripažinti negaliojančiu Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. sausio 27 d. įsakymą Nr. 258-79 dėl V. P. žemės sklypų sujungimo bei žemės pagrindinės tikslinės paskirties pakeitimo. Teismas, nustatydamas ieškinio senaties pradžią dėl šių reikalavimų, vadovavosi Trakų rajono žemėtvarkos skyriaus 2001 m. balandžio 2 d. protokolu ir 2000 m. gegužės 23 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Trakų rajono žemėtvarkos skyriaus raštu Nr. 252. Teismas nustatė, kad ginčijamas Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. kovo 23 d. įsakymas Nr. 882-79 priimtas po sutarčių dėl teisės į nuosavybės teisių atkūrimo perleidimo, todėl jo nuorašas turėjo būti įteiktas ieškovams. Tačiau, nesant įrodymų apie įteikimą, šiam reikalavimui teismas netaikė ieškinio senaties termino.
39Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovų apeliacinį skundą, 2006 m. gruodžio 6 d. nutartimi paliko nepakeistą Trakų rajono apylinkės teismo 2006 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą. Ieškovai apeliacinio skundo pagrindu nurodė aplinkybę, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Ieškovai teigė, kad atsakovei E. M. nepateikus atsiliepimo į ieškinį ir nė karto nedalyvavus teismo posėdyje nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, teismas nepagrįstai nurodė, jog ji su ieškinio reikalavimais nesutiko. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad šiuo pagrindu pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas tada, kai priimtu teismo sprendimu nusprendžiama dėl į bylą neįtraukto asmens tam tikrų veiksmų atlikimo bei pareigų atsiradimo. Nagrinėjamu atveju nurodyto absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo nenustatyta, nes E. M. buvo įtraukta į bylą atsakove. Kolegija sprendė, kad nurodymas teismo sprendimo aprašomojoje dalyje, kad atsakovė E. M. su ieškiniu nesutiko, atitinka jos procesinę padėtį. Kita vertus, ieškovų ieškinys dėl reikalavimų atsakovei E. M. buvo atmestas ir dėl jos teisių bei pareigų nebuvo nuspręsta. Teisėjų kolegija, nors ir sutiko, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog atsakovę E. M. ir jos sūnų S. M. siejo atstovavimo teisiniai santykiai, tačiau konstatavo, kad nagrinėjamu atveju atstovavimą reglamentuojančių procesinių teisės normų pažeidimai nesukelia absoliutaus sprendimo negaliojimo pasekmių.
40Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, sutiko su pirmosios instancijos teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis.
41III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
42Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Trakų rajono apylinkės teismo 2006 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 6 d. nutartį, priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.
431. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai išaiškino bei nepagrįstai netaikė CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatos. Vienas apeliacinio skundo motyvų buvo tas, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtraukto į bylą asmens teisių ir pareigų ir kad tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. 2005 m. gruodžio 23 d. papildytame ieškinyje teismui ieškovai nurodė E. M. kaip naujai įtraukiamą į šią bylą atsakovę, nes jie ginčijo jai išduotą paveldėjimo teisės liudijimą po jos vyro V. M. mirties, taip pat Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. 79-12683, kuriuo V. M. buvo atkurtos nuosavybės teisės ekvivalentine natūra į žemės sklypą. Pirmosios instancijos teisme nebuvo gauta jokių duomenų apie tai, kad ši atsakovė būtų iš viso gavusi procesinius dokumentus ar teismo šaukimą. Nė viename teismo posėdyje ji nedalyvavo. Nors pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad jai atstovavo kitas atsakovas – jos sūnus S. M., tačiau iš apeliacinės instancijos teismo motyvų matyti, jog šios atsakovės atstovavimo faktas pirmosios instancijos teisme konstatuotas nepagrįstai. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, tai nėra esminis pažeidimas, nes šiuo pagrindu pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas tada, kai priimtu teismo sprendimu nusprendžiama dėl į bylą neįtraukto asmens tam tikrų veiksmų atlikimo bei pareigų atsiradimo. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nurodyto absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo nenustatyta, nes E. M. buvo įtraukta į bylą atsakove; sprendimo aprašomojoje dalyje nurodymas, kad atsakovė E. M. su ieškiniu nesutiko, atitinka jos procesinę padėtį; ieškovų ieškinys dėl reikalavimų atsakovei E. M. buvo atmestas ir dėl jos teisių bei pareigų nebuvo nuspręsta. Kasatorių nuomone, nors papildytame ieškinyje jie nurodė E. M. kaip atsakovę ir teismas priėmė šį papildytą ieškinį, tačiau tai dar nereiškė jos įtraukimo į procesą, tol, kol neatlikti būtini veiksmai, nurodyti CPK 137, 142 straipsniuose (1964 m. CPK 164 straipsnis) Teismas privalėjo įsitikinti, kad ši atsakovė tikrai žino apie teismo posėdžio vietą, laiką ir gali pati ar per atstovą įgyvendinti savo procesines teises. Priešingai apeliacinės instancijos teismo nuomonei, kasatoriai mano, kad dėl šios atsakovės teisių ir pareigų buvo nuspręsta: ieškinys dėl nurodytų reikalavimų atmestas, apeliacinis skundas taip pat netenkintas. Vadinasi, jos nuosavybės teisės, kurios atsirado jai paveldėjus mirusio vyro turtą, išliko nepakitusios. Tačiau taip susiaurintai aiškinti šios proceso normos negalima, nes, būdama tinkamai įtraukta į procesą, atsakovė E. M. galėjo iš dalies ar visiškai sutikti su ieškinio reikalavimais. Tai – viena iš pagrindinių atsakovo procesinių teisių. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijų teismai šios aplinkybės negalėjo ignoruoti ir taip pažeisti ieškovų pagrindines procesines teises.
44Taip pat į bylą nebuvo įtrauktas ir tinkamai atstovautas atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija. Visuose pirmosios instancijos teismo posėdžiuose dalyvavo šio atsakovo padalinio – Trakų rajono Žemėtvarkos skyriaus atstovė, kuri turėjo būtent šio skyriaus išduotą įgaliojimą atstovauti skyriui, o ne Apskrities viršininko administracijai. Visi procesiniai dokumentai, siųsti teismui Vilniaus apskrities viršininko administracijos vardu, tačiau pasirašyti šio skyriaus vedėjo vardu, neturint oficialaus įgaliojimo.
452. Abiejų instancijų teismai pažeidė CPK 320 straipsnyje nustatytus reikalavimus; nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismų procesų metu neatskleidė bylos esmės ir dėl šios priežasties neįvykdė teisingumo. Dėstydami esmines bylos aplinkybes, ieškovai pabrėžė tikrą M. M., kaip pretendento į nuosavybės teisių atkūrimą, valią dėl savo teisių, aplinkybes bei priežastis, nulėmusias valios pasikeitimą. Kasatorių nuomone, būtent tai ir yra bylos esmė, kurios neatskleidė abiejų instancijų teismai.
463. Bylą nagrinėję teismai neteisingai aiškino bei taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos šiuo klausimu. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinio reikalavimus dėl administracinių aktų pripažinimo negaliojančiais, taikė specialiame įstatyme nustatytą trisdešimties dienų ieškinio senaties terminą. Apeliacinės instancijos teismas su tokia nuomone sutiko, motyvuodamas tuo, kad teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo argumentais, papildomai nurodo, kad pagrindinis klausimas, kuris buvo sprendžiamas nagrinėjamoje byloje, buvo ne sandorių, o administracinių aktų negaliojimo klausimas. Kasatoriai teigia, kad šiuo atveju turėjo būti taikomi CK nustatyti ieškinio senaties terminai, nes specialiame (restitucijos) įstatyme nurodytas trisdešimties dienų terminas yra skirtas skundui paduoti specialios kompetencijos – Apygardos administraciniam teismui. Šiuo atveju kilęs ginčas iš administracinių aktų, taip pat jų pagrindų atsiradusių civilinių teisinių santykių. Pagal Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, nagrinėjant bylą bendrosios kompetencijos teisme, taikomi CK nustatyti ieškinio senaties terminai visiems reikalavimams.
47Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas V. P. prašo jį atmesti, nurodo, kad kasacinio skundo argumentai yra nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje teisingai nurodė, kad E. M. buvo įtraukta į bylą atsakove, ieškinys dėl jos netenkintas; taigi teismo sprendimu jai neatsirado nei naujų teisių, nei pareigų. Aplinkybė, kad byla buvo išnagrinėta, nepranešus atsakovei, nėra pagrindas naikinti teismų sprendimus. Kasatoriai tik formaliai nurodo, kad teismai nukrypo nuo teismų praktikos bylose dėl ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo, nes nesiremia nė viena kasaciniame teisme išnagrinėta byla ir joje suformuluota taisykle. Tuo tarpu teismai, vadovaudamiesi CK 1.128 straipsnio norma, teisingai konstatavo, kad prievolės asmenų pasikeitimas nepakeičia ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos.
48Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas Aplinkos ministerija prašo jį atmesti, nurodo, kad ieškovai nepateikė įrodymų, jog ginčijamas Aplinkos apsaugos departamento raštas sukūrė ieškovams ar M. M. teisinių pasekmių, ieškovai nenurodė teisinių pagrindų, nepateikė motyvų, kuriais remiantis turėtų būti panaikintas Aplinkos apsaugos departamento raštas, taip pat nenurodė, kokios bus ginčijamo rašto panaikinimo teisinės pasekmės, kokias teises jie įgis. Dėl šių priežasčių teismai sprendė, kad administracinis aktas nesukėlė teisinių pasekmių, bylą dėl šios dalies nutraukė pagrįstai.
49Išplėstinė teisėjų kolegija
konstatuoja:
50IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės
51M. M., kuris yra ieškovės tėvas ir ieškovo senelis, 1991 m. rugpjūčio 5 d. padavė pareiškimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jo tėvo, M. M. žemę. Žemės ūkio ministerijos 1992 m. lapkričio 12 d. sprendimu M. M. atkurtos nuosavybės teisės į jo tėvo turėtus 3,75 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), tačiau realiai žemė nepamatuota. 1994 m. spalio 28 d. M. M. pakeitė savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, prašė išmokėti kompensaciją pinigais. Vilniaus apskrities viršininkas 1996 m. vasario 9 d. įsakymu patenkino prašymą, pakeitė Žemės ūkio ministerijos 1992 m. lapkričio 12 d. sprendimo dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, išmokant M. M. 4320 Lt kompensaciją pinigais. M. M. buvo išmokėta 1122 Lt, kuriuos šis vėliau grąžino. M. M. 1999 m. spalio 4 d. ir 1999 m. spalio 6 d. prašė Trakų rajono Aukštadvario žemėtvarkos skyrių panaikinti pirmiau nurodytą Žemės ūkio ministerijos sprendimą, grąžinti žemę natūra. Vilniaus apskrities viršininkas 2000 m. kovo 23 d. įsakymu panaikino Žemės ūkio ministerijos 1992 m. lapkričio 12 d. sprendimą ir Vilniaus apskrities viršininko 1996 m. vasario 9 d. įsakymą. Atsakovams 1991–1992 m. laikotarpiu buvo skirta žemės asmeniniam ūkiui, kuri jiems buvo pamatuota vėliau. Ieškovai nurodo, kad atsakovams asmeniniams ūkiams skirti žemės sklypai pažymėti taip, kad užima dalį žemės, į kurią ieškovai pretenduoja atkurti nuosavybės teises. Ieškovai įgijo teises į 3,75 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisių atkūrimą 2000 m. vasario 4 d. sutarčių pagrindu.
52V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
53Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 11 d. įstatymu „Dėl 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“ atkūrė privatinės nuosavybės teisės institutą. Nuosavybės teisių atkūrimo tvarka ir sąlygos buvo nustatytos 1991 m. birželio 18 d. įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ , o vėliau – 1997 m. liepos 1 d. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme. Nuosavybės teisių atkūrimas buvo susietas su grąžintino nekilnojamojo turto išlikimo faktu.
541991 m. birželio 18 d. priėmus įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ ir vėlesnėse šio įstatymo redakcijose buvo įtvirtinta valstybės nuostata atkurti nuosavybės teisę buvusiems savininkams. Dėl to po šio įstatymo priėmimo ir įsigaliojimo žemės skyrimas turėjo atitikti jame nustatytą tvarką ir sąlygas. Šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad žemė pagal galiojusius įstatymus suteikta ūkininkui, taip pat užimta sodybinių sklypų, negrąžinama, o yra valstybės išperkama. Iš esmės tapačios nuostatos buvo įtvirtintos ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 8 punkte (Žin., 1997, Nr. 65-1558): pagal įstatymo nuostatas suteikta ir gyventojų asmeniniam ūkiui naudojama žemė yra valstybės išperkama, už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Iš šių įstatymo nuostatų darytina išvada, kad tik žemės suteikimo faktas asmeniniam gyventojų ūkiui nereiškė, jog yra pažeidžiamos asmenų, siekiančių atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, teisės. Atsižvelgiant į tai, kad tiek nuosavybės teisių atkūrimo, tiek žemės suteikimo asmeniniam gyventojų ūkiui procesai vyko kartu ir buvo būtina derinti visų gyventojų grupių interesus, asmenims, pretenduojantiems atkurti nuosavybės teises į tą žemę, kuri buvo teisėtai suteikta gyventojų asmeniniam ūkiui, valstybė įsipareigojo atkurti nuosavybės teises įstatyme nustatytais būdais; atlyginti įstatymo nustatyta tvarka (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 8 punktas, 16 straipsnio, 21 straipsnio 3 dalis, 17 straipsnio 1 dalis, 1997 m. rugsėjo 29 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 98 punktas).
55Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad Žemės ūkio ministerija, nagrinėdama M. M. 1991 m. rugpjūčio 5 d. prašymą atkurti nuosavybės teises į tėvo turėtą žemę (duomenys neskelbtini) ir priimdama 1992 m. lapkričio 12 d. sprendimą Nr. 38-97-3656, kuriuo M. M. atkurtos nuosavybės teisės į 3,75 ha žemės sklypą, vadovavosi tuo metu galiojusiu Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“.
56M. M. 1994 m. spalio 28 d. prašymu pakeitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nurodė, kad pageidauja, jog nuosavybės teisės į 3,75 ha žemės jam būtų atkurtos, kompensuojant pinigais, todėl Vilniaus apskrities viršininkas turėjo pagrindą priimti 1996 m. vasario 9 d. įsakymą šiuo klausimu.
57Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 4 straipsnio nuostatas žemės plotai, kurie nepriskirti valstybės išperkamai žemei ir piliečiai jų nepageidauja susigrąžinti natūra, yra pripažįstami laisva valstybinio žemės fondo žeme, todėl, M. M. pakeitus valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, žemė, į kurią pretendavo M. M., įgijo laisvos valstybinio fondo žemės statusą. Nagrinėjamoje byloje nustatant, ar žemė asmeniniam ūkiui buvo suteikta pagal įstatymų nustatytus reikalavimus, pažymėtina Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 11 dalies nuostata, kad sprendimą suteikti žemę gyventojų asmeniniam ūkiui apylinkių tarybos priima ne vėliau kaip iki 1994 m. liepos 1 d.
58Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad kai žemės sklypas asmeniniam ūkiui buvo pamatuotas iki 1994 m. sausio 1 d. arba po 1994 m. sausio 1 d., bet žemėje, kuri iki to laiko buvo naudojama asmeniniam ūkiui, toks žemės suteikimas yra teisėtas, nors iki žemės sklypo asmeniniam ūkiui pamatavimo asmenys, turėję teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į šią žemę grąžinant ją natūra.
59Ieškovai ginčijo asmeninio ūkio žemės suteikimą atsakovams tuo aspektu, kad buvusio savininko teisės atkurti nuosavybę į žemę yra prioritetinės prieš kitus asmenis, kuriems žemė buvo paskirta pagal tuo metu galiojusį Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 26 d. nutarimą Nr. I-411 „Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo“.
60Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad bylą nagrinėję teismai nenustatė neteisėto žemės suteikimo atsakovams fakto, nes asmeninio ūkio žemės suteikimo atsakovams metu ieškovės tėvas M. M. buvo išreiškęs valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, kompensuojant pinigais, t. y. nepageidavo susigrąžinti žemės natūra. Dėl to pagal tuo metu galiojusius teisės aktus ši žemė galėjo būti suteikta asmeniniam ūkiui ir, kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, ji buvo suteikta, nepažeidžiant nustatytų terminų. Byloje nenustatyta, kad suteikiant žemę atsakovams, kaip asmeninio ūkio naudotojams, būtų buvę pažeisti tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimai ir toks pažeidimas būtų buvęs pagrindas pripažinti tokį žemės asmeniniam ūkiui suteikimą neteisėtu. Išplėstinė teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, teisingai įvertinę byloje esančius įrodymus, turėjo pakankamą pagrindą išvadai, jog ieškovai praleido ieškinio senaties terminą asmeninio ūkio žemės suteikimui atsakovams S. N., S. M., V. M., J. K., A. D. ir J. A. ginčyti. Darydami tokią išvadą teismai atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų taikymo ir aiškinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 24 d. nutartis civilinėje J. N.–M. prieš J. F. ir Vilniaus apskrities viršininko administraciją, bylos Nr. 3K-3-338/2007, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje M. Z. prieš G. M. ir kt., bylos Nr. 3K-7-372/2005 ir kt.).
61Teismai, atmesdami ieškovų reikalavimus dėl atsakovo V. P., nurodė tai, kad V. P. yra sąžiningas žemės sklypo įgijėjas ir vien dėl šios priežasties sklypo nebūtų galima išreikalauti. Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nei apeliaciniame, nei kasaciniame skunduose šis teismo argumentas nėra ginčijamas, todėl plačiau šiuo klausimu nepasisako.
62Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai nusprendė dėl neįtraukto į bylą asmens teisių ir pareigų, taip pažeidė CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatą.
63Išplėstinė teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstu šį kasacinio skundo argumentą; E. M. buvo įtraukta į bylą atsakove, o ieškinys dėl jos atmestas, todėl teismo sprendimo pagrindu E. M. neatsirado nei naujų teisių, nei naujų pareigų. Taip pat nėra pagrindo išvadai, kad į bylą nebuvo įtraukta Vilniaus apskrities viršininko administracija; apie teismo posėdžio laiką ir vietą Vilniaus apskrities viršininko administracija buvo informuota tinkamai.
64Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai neatskleidė bylos esmės. Išplėstinė teisėjų kolegija laiko, kad kasatorių argumentai nepatvirtina, jog neatskleista bylos esmė; kasatoriai pateikia vienos ar kitos teismo išvados vertinimą, tačiau nenurodo, kokie įrodymai turėtų būti surinkti tam, kad būtų atskleista bylos esmė.
65Ieškovai prašė pripažinti netekusiu galios Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos departamento raštą Nr. 03-594, priimtą 1993 m. balandžio 15 d., t. y. po sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo; teismai sprendė, kad nurodytas raštas neturėjo įtakos sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra priėmimui, taip pat teisinėms pasekmėms, susijusioms su santykiais, atsiradusiais nuosavybės teisių atkūrimo procese. Nurodyto administracinio akto priėmimo metu galioję teisės aktai nenustatė Aplinkos apsaugos departamentui įgaliojimų priimti sprendimus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu, todėl bylą nagrinėję teismai padarė pagrįstą išvadą, kad šis administracinis aktas nesukėlė teisinių pasekmių, todėl bylą dėl šios dalies nutraukė CPK 293 straipsnio 1 punkto pagrindu.
66Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro įstatyme nustatyto pagrindo naikinti ar keisti teismų priimtus sprendimą ir nutartį (CPK 346 straipsnio 2 dalis).
67Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
Nutarė
68Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.
69Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.