Byla 2-4-644/2012
Dėl praleisto įstatymo nustatyto termino atnaujinimo, juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo

1Prienų rajono apylinkės teismo teisėjas Audrius Grauželis, sekretoriaujant Jolitai Matulienei, dalyvaujant pareiškėjai G. S., jos atstovui advokatui Elmarui Urbonui, suinteresuotiems asmenims V. S., G. M., A. R., suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei Astai Muliuolienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos G. S. pareiškimą su suinteresuotais asmenimis V. S., G. M., A. R., J. V. R., Nacionaline žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos dėl praleisto įstatymo nustatyto termino atnaujinimo, juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir

Nustatė

2Pareiškėja G. S. patikslintą pareiškimą palaikė ir prašė: atnaujinti praleistą Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d. nustatytą terminą papildomiems dokumentams dėl žemės nuosavybės teisės atkūrimo pateikti; nustatyti juridinį faktą, kad P. R. (gim. 1910-12-05) iki 1940 m. valdė nuosavybės teise 7,03 ha žemės ( - ) (b.l. 71,72). Pareiškėja paaiškino, kad 1991 m. ji kartu su kitais pretendentais pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į žemę nuosavybės teisėmis valdytą iki nacionalizacijos. Žemės nuosavybė buvo ( - ) Lietuvos valstybinio archyvo 1993-06-22 pažymėjime Nr. 01-286-R buvo nurodyta, kad Vyriausiosios žemės rūšiavimo komisijos archyviniame fonde Alytaus apskrities Stakliškių valsčiaus Pieštuvėnų seniūnijos rūšimis paskirstytų žemių 1930-09-03 sąraše, patvirtintame 1930-09-06, įrašyta M. S.-R. (mirusi 1910 m.) įpėdiniai (įpėdiniai neįvardinti), turėję 16.03 ha žemės Pieštuvėnų kaime. Faktinis turto paveldėtojas buvo jos sutuoktinis J. R. (miręs 1937 m.), kuris dalį savo valdytos žemės (7,03 ha) perleido kitam naudotojui sūnui iš antros santuokos P. (P.) R. (pareiškėjos tėvui). 1991-12-12 G. S. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į P. R. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytus 7 ha žemės, esančios ( - ). Prašyme pretendente į šią žemę buvo nurodyta ir V. S.. Kartu su prašymu buvo pateiktas P. R. mirties liudijimas ir giminystės ryšį su P. R. įrodantys dokumentai. Atsižvelgiant į prašymą pretendentėms buvo atkurtos nuosavybės teisės. Birštono ir Prienų žemėtvarkos skyrius 2000-03-28 parengė išvadas Nr. 2351 dėl 3,52 žemės perdavimo neatlygintinai nuosavybėn V. S., kuri buvo išsiųsta į Kaišiadorių rajono Kruonio seniūniją ir Nr. 2352 dėl 3,51 ha žemės perdavimo neatlygintinai nuosavybėn G. S., kuri buvo išsiųsta į Marijampolės apskrities Marijampolės rajono Kalvarijos seniūniją. Minėtos institucijos atkūrė pretendentėms nuosavybės teises (Kauno apskrities viršininko 2005-01-28 įsakymu Nr. 02-04-540 ir sprendimu Nr. 9-18023 V. S. buvo atkurtos nuosavybės teises į 3,52 ha M. S. R. valdytos žemės, o Marijampolės viršininko administracija 2005-03-21 sprendimu Nr. S-48-17922-18022 ir Marijampolės apskrities viršininko 2005-06-30 įsakymu Nr. ZM-960 atkūrė G. S. nuosavybės teises į 3,51 ha M. S. R. valdytą žemę). Priimant šiuos sprendimus buvo vadovautasi netinkamu teisniu pagrindu nuosavybės atkūrimui, dėl ko nuosavybės atkūrimas Kauno apygardos administracinio teismo sprendimu 2011-02-17 (Byla Nr.I-46-353/2011) panaikintas. Nustačius faktą, kad P. R. valdė nuosavybės teise minėtą žemę, jo paveldėtojos įgytų teisėtą pagrindą į nuosavybės teisių atkūrimą. Tai sudarytų pagrindą priimti naujus sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir atnaujinti terminą dokumentų teikimui. Faktiškai žemę, į kurią pretenduoja pareiškėja, iki 1940 m. valdė ne M. S. R., bet P. R. (pareiškėjos tėvas). Tam, kad nuosavybės teisių atkūrimas būtų laikomas pagrįstu, nepakanka išlikusių archyvinių dokumentų patvirtinančių P. R. nuosavybės teises, todėl šis faktas nustatytinas teismine tvarka. Išlikę archyviniai dokumentai (Lietuvos centrinis valst. Archyvas pažyma Nr.R4-4043 2008-11-28 ir Kauno apskrities archyvo Nr.(10.6) V10-6660 2008-12-02) netiesiogiai patvirtina, kad P. R. valdė nuosavybės teise 7 ha dirbamos žemės tame pačiame Pieštuvėnų kaime iki 1940 m. ir vėliau iki pilnutinės žemės nacionalizacijos.

3Suinteresuotas asmuo V. S. su pareiškimu sutiko, prašė jį patenkinti ir paaiškino, kad pareiškėja yra jos sesuo, o P. R. – tėvas. Taip pat parodė, kad jos tėvas P. R. ant ginčo žemės turėjo savo namus, jie ten augo ir gyveno. Tėvas visada jai sakydavo, kad ši žemė yra jo, tačiau kada jis šią žemę gavo, ji nežino.

4Suinteresuotas asmuo G. M. su pareiškimu nesutiko ir prašė jį atmesti. G. M. paaiškino, kad pareiškėja yra jos pusseserė, o jos tėvas yra J. R., J., gim. 1905 m. Ginčo žemė priklausė jos tėvo motinai M. R., kuri mirė 1910 m. Žemę po senelės mirties dirbo senelis J. R., J., o vėliau ją dirbo jos tėvas J. R., J., kuris kažkiek tai žemės naudojimui buvo davęs netikram broliui P. R.. Jos tėvas visada sakydavo, kad ši žemė priklauso jo motinai M. S., apie tai, jog ši žemė būtų padalinta ar padovanota, ji nieko negirdėjo. Jai yra atkurtos nuosavybės teisės į 3 ha žemės, tačiau kai vėliau sužinojo, kad ši žemė priklausė ne J. R., J., o M. S., kreipėsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo į likusius 7 ha žemės.

5Suinteresuotas asmuo A. R. su pareiškimu nesutiko ir prašė jį atmesti. A. R. paaiškino, kad M. S. turėjo 16,03 ha žemės. Ji pirmoje santuokoje turėjo dukrą vardu K. M. S. antroje santuokoje tapo M. S. R. Jos vyras J. R., J. atėjo gyventi pas M. S. R. ant jos žemės. Jų šeimoje gimė dukra vardu I. ir sūnus J. M. S. R. mirė 1910 metais sausio 2 d. 1910 metais J. R., J. sudarė antrą santuoką su M. A. ir šioje santuokoje 1910 metais gruodžio 3 d. gimė sūnus P., o vėliau sūnus J. Po M. S. mirties, jos žemę paveldėjo jos vyras J. R., J. ir du vaikai: J. R. ir I. R.. J. R., J. negalėjo šios žemės išdalinti, kadangi jis nebuvo jos savininkas. Jos tėvas J. R., J. savo netikram broliui P. R. leido naudotis 7 ha žemės, tačiau tik laikinai, nesudarius jokių dokumentų, nes jis neturėjo giminystės su M. S. R.

6Suinteresuotas asmuo J. V. R. atsiliepimu parodė, kad su pareiškėja G. S. sutinka bei nurodė, jog būdamas dar mažas vaikas kai buvo laidojamas tėvo tėvas, pasakė, kad jo tėvui (J. R., J.) paskirta 9 ha žemės, o pusbroliui P. 7 ha (b.l. 123).

7Suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovė su pareiškimu nesutiko, prašė jį atmesti ir paaiškino, kad byloje yra pateiktas Lietuvos valstybinio archyvo 1993 m. birželio 22 d. pažymėjimas Nr. 01-286-R, kuriame nurodyta, kad Vyriausiosios žemės rūšiavimo komisijos archyviniame fonde, Alytaus apskrities Stakliškių valsčiaus Pieštuvėnų seniūnijos rūšimis paskirstytų žemių 1930 m. rugsėjo 3 d. sąraše įrašytas savininkas – S. R. M. įpėdiniai (įpėdiniai neįvardinti) Pieštuvėnų kaime turėję 16,03 ha žemės. Pareiškėja G. S. neteisingai nurodo, kad M. S. R. turto paveldėtojas buvo jos vyras J. R.. Lietuvos Valstybės istorijos archyvo 2007 m. liepos 16 d. pažymoje Nr. (P1-7965) P2-7347 nurodyta, kad M. S. R. mirė 1910 m. sausio 2 d. 40 metų. Po jos mirties liko vyras J., duktė iš pirmos santuokos K., iš antros santuokos sūnus J.bei duktė I. Šioje Lietuvos teritorijos dalyje galiojo Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvadas, kurio 1127 straipsnyje buvo reglamentuota, kad artimiausia teisė paveldėti po tėvo ar motinos priklauso jų teisėtiems vaikams vyriškosios ir moteriškosios lyties, o nebesant jų gyvų jų vietą užima atstojamąja teise, abejos lyties vaikų vaikai, o ir šių nebesant gyvų – abejos lyties vaikų vaikaičiai ir taip toliau. Taigi, šiame įstatyme buvo reglamentuota, kad paveldėti pagal įstatymą leidžiama tik asmenims, surištiems su palikėju kraujo giminyste ir kadangi tarp sutuoktinių tokios giminystės nėra, tad jie po vienas kito nepaveldi, bet dėl moralinių ryšių turi teisę gauti įsakytinę dalį. 1148 straipsnyje buvo numatyta, kad žmona gauna po vyro ¼ dalį jo nekilnojamojo ir kilnojamojo turto nuosavybe, o 1153 straipsnyje nurodyta, kad vyras po žmonos paveldi tomis pačiomis taisyklėmis kaip ir žmona po vyro. Atsižvelgiant į paveldėjimą reglamentavusius teisės aktus, M. S. R. vyras negalėjo būti savo mirusios žmonos viso turto paveldėtojas. Be to byloje yra pateiktas dar vienas archyvinis dokumentas, t.y. 1923 m. rugpjūčio 1 d. J. R. pareiškimas rašytas Žemės tvarkymo departamentui, kuriuo J. R. prašo M. S. žemę užrašyti jo vardu, kadangi jis tą žemę valdo. Tačiau iš dokumentų matyti, kad šis J. R. prašymas patenkintas nebuvo, kadangi Vyriausiosios žemės rūšiavimo komisijos archyvinio fondo, Alytaus apskrities Stakliškių valsčiaus Pieštuvėnų seniūnijos rūšimis paskirstytų žemių 1930 m. rugsėjo 3 d. sąraše žemė užrašyta ne J. R., o M. S. R. įpėdinių vardu. Todėl darytina išvada, kad mirusiosios vyras nebuvo ir negalėjo būti žemės savininku. Taigi, J. R. nebūdamas savo pirmosios žmonos M. S. R. įpėdiniu, negalėjo disponuoti ir žeme, todėl jis negalėjo savo sūnui iš antrosios santuokos P. R. padovanoti, parduoti ar kitaip perleisti jam nuosavybės teise nepriklausančio nekilnojamojo turto. Pareiškėja teigia, kad senelis žemę padovanojo P. R. 1929 metais, tačiau taip būti negalėjo, nes 1930 metų dokumente nurodyti žemės savininkai M. S. R. įpėdiniai. Prašymą atnaujinti praleistą Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą atkūrimo įstatymo 10 str. 4d. nustatytą terminą papildomiems dokumentams dėl žemės nuosavybės teisės atkūrimo pateikti, prašė taip pat atmesti, kadangi šio termino atnaujinimas, nenustačius juridinę reikšmę turinčio fakto, pareiškėjai nesukels jokių teisinių pasekmių.

8Pareiškimas atmestinas.

9Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą sąlygas ir tvarką reglamentuoja 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas Nr. ( - ) Pastaraisiais metais suformuotoje kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad ligvistiškai ir sistemiškai aiškinant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 1, 9 straipsnių, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057, 1993 m. birželio 10 d. nutarimo Nr. 407 ir 1993 m. gegužės 20 d. nutarimo Nr. 349 nuostatas, sprendžiant dėl nuosavybės teisės patvirtinimo Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo prasme teisiškai reikšmingas yra nekilnojamojo daikto valdymo nuosavybės teise nacionalizavimo momentu faktas. Šis faktas gali būti nustatomas tiek įrodžius nuosavybės teisės įgijimo pagrindą, tiek valdymo nuosavybės teise faktą (LAT 2009-08-24 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2009, LAT 2011-06-17 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-273/2011). Tai reiškia, kad, administracine tvarka sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimo klausimus, asmuo gali pateikti pirmiau nurodytuose teisės aktuose išvardytus dokumentus, patvirtinančius nuosavybės teisių įgijimo pagrindą arba valdymo nuosavybės teise nacionalizavimo momentu faktą. Kai asmuo negali gauti tam tikrą juridinį faktą patvirtinančių dokumentų arba jie prarasti, jis gali kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti juridinį faktą. Kai prašoma nustatyti juridinį faktą nuosavybės teisių atkūrimo tikslu, asmeniui taip pat nekyla pareigos įrodyti būtent nuosavybės teisių įgijimo pagrindą, tokiu atveju asmuo gali pateikti įrodymų, patvirtinančių, kad asmuo, į kurio turtą pretenduojama atkurti nuosavybės teises, valdė jį nuosavybės teise nacionalizavimo momentu. Nuosavybės teisių nustatymas į nekilnojamąjį daiktą gali lemti ginčą su kitais asmenimis dėl tų pačių teisių. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad nustatant valdymo nuosavybės teise faktą dėl tų pačių teisių į tą patį daiktą esant ginčui tarp kelių asmenų turi būti taikomi valdymo metu galiojusios materialiosios teisės nustatyti įrodinėjimo priemonių panaudojimo ribojimai. Vienas iš tokių – draudimas remtis liudytojų parodymais įrodinėjant nuosavybės teisės perleidimą, kuris buvo pripažintas iki nacionalizacijos V. T. praktikoje taikius didžiojoje Lietuvos dalyje galiojusio Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado 1417 straipsnį ir į jį turi būti atsižvelgiama, kai byloje kyla ginčas dėl teisės į konkretų nekilnojamąjį turtą. Kita vertus, toks draudimas nereiškia, kad apskritai yra ribojama teisė naudotis liudytojų parodymais valdymo nuosavybės teise nacionalizavimo momentu faktui įrodinėti (LAT 2009-08-24 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2009, LAT 2011-06-17 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-273/2011).

10Pagal ( - ) straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, t.y. išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu, kad jo nebuvo. Bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Jeigu pareiškėjas turėtų tiesioginių prašomą nustatyti juridinį faktą patvirtinančių įrodymų, tai jam apskritai nereikėtų kreiptis į teismą (( - ) straipsnis), todėl į šią aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, jog priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė (LAT 2008-06-16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2008; 2005-03-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005).

11Pareiškėja aplinkybę, kad jos tėvas iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 7,03 ha žemės ( - ), kurį jam apie 1929 metus perleido (padovanojo) P. R. tėvas J. R. J., įrodinėjo rašytiniais įrodymais ir liudytojų parodymais.

12Iš byloje esančios Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymos apie nekilnojamąjį turtą matyti, kad Alytaus apskrities viršininko archyviniame fonde, įvairių statistinių žinių byloje, Stakliškių valsčiaus arklių savininkų 1942-01-23 sąraše įrašytas R. P., gyv. Pieštuvėnų kaime. Skiltyje „Turimos žemės plotas“ įrašyta „7,00“. Daugiau duomenų apie J. R. ir Pranciškaus (Prano) R. P. kaime turėtą žemę, dokumentų apie žemės paveldėjimą iš J. R. archyve nerasta (b.l. 10,11). Iš Kauno apskrities archyvo pažymos dėl žemės matyti, kad centrinės statistikos valdybos prie TSRS M. T. Prienų apskrities inspektoriaus dokumentų fonde 1948 metų individualių savininkų gyvulių surašymo žiniaraštyje įrašytas Pieštuvėnų gyventojas R. P., turintis 8 ha žemės (b.l. 12). Iš Lietuvos valstybinio archyvo pažymėjimo matyti, kad Vyriausiosios žemės rūšiavimo komisijos archyviniame fonde Alytaus apskrities Stakliškių valsčiaus Pieštuvėnų seniūnijos rūšimis paskirstytų žemių 1930-09-03 sąraše, patvirtintame 1930-09-06, įrašyta M. S.-R. įpėdiniai (įpėdiniai neįvardinti), turėję 16.03 ha žemės Pieštuvėnų kaime (b.l. 13).

13Apklausti liudytojai J. D., M.G. M. ir O. R. parodė, kad žino, jog ginčo žemę dirbo P. R. ir J. R., tačiau tiksliai kas buvo šios žemės savininkai, jie paliudyti negalėjo.

14Byloje iš esmės nėra ginčo dėl to, kad P. R. gyveno ginčo žemės sklype, ją dirbo, prižiūrėjo. Tačiau šios aplinkybės nesudaro pagrindo išvadai, kad P. R. ginčo žemės sklypas priklausė nuosavybės teise. Jokiuose rašytiniuose įrodymuose (išskyrus Stakliškių valsčiaus arklių savininkų 1942-01-23 sąrašą) nėra duomenų apie šio žemės sklypo savininką. Priešingai, byloje yra pateikti rašytiniai įrodymai, kad 16,03 ha (į kurią įeina ir 7,03 ha ginčo žemės) turėjo M. S.-R.įpėdiniai, kurie neįvardinti (b.l. 10,11,13). Pažymėtina, kad M. S. R. mirė 1910 metais ir pagal tuo metu galiojusį Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado 1148 ir 1153 straipsnius jos vyras J. R. J. galėjo gauti tik ¼ dalį jos nekilnojamojo ir kilnojamojo turto nuosavybėn. Tuo metu M. S. R. įpėdiniai galėjo būti jos vaikai: duktė K. (iš pirmos santuokos), sūnus J. R. J. ir duktė I. R.. Atsižvelgiant į paveldėjimą reglamentavusius teisės aktus, M. S. R. vyras J. R. J. negalėjo būti savo mirusios žmonos viso turto, t.y. 16,03 ha paveldėtojas. Be to byloje esantis dar vienas archyvinis dokumentas, t.y. 1923 m. rugpjūčio 1 d. J. R. J. pareiškimas rašytas Žemės tvarkymo departamentui, kuriuo J. R. prašo M. S. žemę užrašyti jo vardu, kadangi jis tą žemę valdo, taip pat patvirtina, jog jis nebuvo šios žemės savininku (b.l.14). Vėlesni dokumentai patvirtina, kad šis J. R. prašymas patenkintas nebuvo, kadangi Vyriausiosios žemės rūšiavimo komisijos archyvinio fondo, Alytaus apskrities Stakliškių valsčiaus Pieštuvėnų seniūnijos rūšimis paskirstytų žemių 1930 m. rugsėjo 3 d. sąraše žemė užrašyta ne J. R., o M. S. R. įpėdinių vardu (b.l. 13). Todėl darytina išvada, kad mirusiosios vyras nebuvo ir negalėjo būti žemės savininku. Taigi, J. R. J., negalėjo disponuoti ir žeme, todėl jis negalėjo savo sūnui iš antrosios santuokos P. R. padovanoti, parduoti ar kitaip perleisti jam nuosavybės teise nepriklausančio nekilnojamojo turto. Be to atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėja teigia, jog senelis (J. R. J.) žemę padovanojo P. R. 1929 metais, tačiau tai prieštarauja jau minėtiems rašytiniams įrodymams. Dėl šių priežasčių teismas labiau tiki suinteresuotų asmenų G. M., A. R. paaiškinimais, kad P. R. naudojosi ginčo žeme, ją dirbo, joje gyveno, nes jam leido jų tėvas J. R. J. (kaip vienas iš M. S. R. įpėdinių), tačiau tai jokiu būdu negali patvirtinti, kad jis šią žemę valdė nuosavybės teise. Be to kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad nustatant valdymo nuosavybės teise faktą reikšminga yra nustatyti, kas buvo nacionalizuotos žemės savininkas iki žemės nacionalizacijos, o ne aplinkybę, kas šia žeme naudojosi po žemės nacionalizavimo (LAT 2006-03-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2006).

15Kartu su rašytiniais įrodymais, juridiniam faktui nustatyti pareiškėja rėmėsi liudytojų parodymais, kurie teigė, kad P. R. žemė buvo perleista arba, kitaip sakant, buvo sudarytas ginčo žemės sklypo dovanojimo sandoris. Anksčiau minėta, kad kai yra kilęs ginčas tarp kelių asmenų dėl teisių į tą patį daiktą, nustatant valdymo nuosavybės teise faktą turi būti taikomi tuo metu galiojusios materialiosios teisės nustatyti įrodinėjimo priemonių panaudojimo ribojimai. Iki nacionalizacijos galiojęs Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado 1417 straipsnis tuometėje teismų praktikoje buvo aiškinamas kaip draudžiantis remtis liudytojų parodymais įrodinėjant nuosavybės teisės perleidimą. Kadangi nagrinėjamu atveju tarp pareiškėjos ir suinteresuotų asmenų yra kilęs ginčas dėl teisių į tą patį žemės sklypą, tai pareiškėja negali remtis liudytojų parodymais nuosavybės teisės perleidimo pagrindui įrodinėti, o kitokių aplinkybių, patvirtinančių pareiškėjos tėvo ginčo žemės sklypo valdymo nuosavybės teise nacionalizavimo metu faktą, nurodyti liudytojai nepateikė. Remiantis nustatytomis aplinkybėmis, darytina išvada, kad pareiškėjos pateiktų įrodymų nepakanka nei nuosavybės teisės įgijimo pagrindui, nei valdymui nuosavybės teise nacionalizavimo momentu faktui įrodyti.

16Nenustačius prašomo juridinę reikšmę turinčio fakto, termino nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimas nebeturi teisinės reikšmės. Dėl to prašymas atnaujinti praleistą Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d. nustatytą terminą papildomiems dokumentams dėl žemės nuosavybės teisės atkūrimo pateikti, taip pat yra atmestinas, plačiau nepasisakant.

17Iš pareiškėjos valstybei priteistina 22,80 Lt (50 procentų) pašto išlaidų susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 88 str. 1 d. 3 p.)

18Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ( - ) 268, 448 str. teismas

Nutarė

19Pareiškimą atmesti.

20Priteisti iš pareiškėjos G. S. 22,80 Lt. bylinėjimosi išlaidų valstybei.

21Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti apskųstas Kauno apygardos teismui per Prienų rajono apylinkės teismą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Prienų rajono apylinkės teismo teisėjas Audrius Grauželis, sekretoriaujant... 2. Pareiškėja G. S. patikslintą pareiškimą palaikė ir prašė: atnaujinti... 3. Suinteresuotas asmuo V. S. su pareiškimu sutiko, prašė jį patenkinti ir... 4. Suinteresuotas asmuo G. M. su pareiškimu nesutiko ir prašė jį atmesti. G.... 5. Suinteresuotas asmuo A. R. su pareiškimu nesutiko ir prašė jį atmesti. A.... 6. Suinteresuotas asmuo J. V. R. atsiliepimu parodė, kad su pareiškėja G. S.... 7. Suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio... 8. Pareiškimas atmestinas.... 9. Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą sąlygas ir tvarką... 10. Pagal ( - ) straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje... 11. Pareiškėja aplinkybę, kad jos tėvas iki nacionalizacijos nuosavybės teise... 12. Iš byloje esančios Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymos apie... 13. Apklausti liudytojai J. D., M.G. M. ir O. R. parodė, kad žino, jog ginčo... 14. Byloje iš esmės nėra ginčo dėl to, kad P. R. gyveno ginčo žemės sklype,... 15. Kartu su rašytiniais įrodymais, juridiniam faktui nustatyti pareiškėja... 16. Nenustačius prašomo juridinę reikšmę turinčio fakto, termino nuosavybės... 17. Iš pareiškėjos valstybei priteistina 22,80 Lt (50 procentų) pašto... 18. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ( - ) 268, 448 str. teismas... 19. Pareiškimą atmesti.... 20. Priteisti iš pareiškėjos G. S. 22,80 Lt. bylinėjimosi išlaidų valstybei.... 21. Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti apskųstas Kauno...