Byla e2A-1939-803/2016
Dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, darbo užmokesčio, išeitinės išmokos, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės, Virginijaus Kairevičiaus ir Rūtos Petkuvienės (kolegijos pranešėja),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje, pradėtoje pagal ieškovo D. K. ieškinį atsakovui D. M. dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, darbo užmokesčio, išeitinės išmokos, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką priteisimo.

3Teisėjų kolegija,

Nustatė

4I. Ginčo esmė

51. Apeliacinėje byloje sprendžiama, ar buvo pagrindas pripažinti, jog šalis siejo darbo santykiai pagal trumpalaikę darbo sutartį, bei dėl tinkamo atsiskaitymo už dirbtą laiką.

62. Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti jo atleidimą iš darbo neteisėtu, priteisti iš D. M., kuris buvo jo darbdavys, 2 090 Eur darbo užmokestį, išeitinę išmoką, vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Tuo atveju, jei jo atleidimas iš darbo nebus pripažintas neteisėtu, priteisti jam iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už delsimo atsiskaityti laiką, taip pat bylinėjimosi išlaidas (el. b. T.1, b. l. 1–4). Ieškinio reikalavimus grindė šiais argumentais:

72.1. 2014 m. rugsėjo mėn. su atsakovu sudarė neterminuotą darbo sutartį, pagal kurią jis dirbo plytelių klojėju objekte Vilniuje, rekonstruojamame „Rimi“ prekybos centre. Atsižvelgiant į tai, kad su atsakovu susitarė dėl 5,79 Eur atlyginimo už kiekvieną išklotą plytelių kvadratinį metrą, o jis išklojo 360,97 m2 plytelių, jam priklausė išmokėti 2 090 Eur darbo užmokesčio. Atsakovas nesumokėjo sutarto atlygio, nors jis ne kartą žodžiu kreipėsi į jį, kuris žadėdavo atsiskaityti su ieškovu po to, kai su atsakovu už darbus atsiskaitys darbų užsakovas;

82.1. Ieškovas 2015-12-21 kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą ir atsitiktinai sužinojo, kad atsakovas nuo 2014-11-28 nutraukė su juo sudarytą neterminuotą darbo sutartį jo paties prašymu. Nurodė, kad nebuvo išreiškęs valios dėl darbo sutarties nutraukimo ir neteikė atsakovui prašymo dėl atleidimo iš darbo, taip pat jis nebuvo atsakovo įspėtas, kad yra atleidžiamas iš darbo, todėl laikytina, jog atsakovas neterminuotą darbo sutartį su juo nutraukė neteisėtai ir be jo žinios. Atsižvelgiant į tai, kad nepageidauja būti grąžinamas į ankstesnę darbo vietą, nes jam nebus sudarytos tinkamos darbo sąlygos, jam turi būti priteisiama išeitinė išmoka ir vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

93. Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ieškovo reikalavimai atmestini (el. b. T.1, b. l. 22–24). Paaiškino, jog su ieškovu buvo geri draugai, jų santykiai buvo pagrįsti pasitikėjimu, 2014 m. spalio mėn. jis ieškovui pasiūlė pagalbinio darbininko darbą rekonstruojamame prekybos centre Vilniuje trumpam laikotarpiui, nes su UAB „Linkodas“ buvo sudaręs subrangos sutartį plytelių klojimui ir tik konkrečiam objektui, jis ir A. R. klojo plyteles, o ieškovą pagal trumpalaikę sutartį įdarbino pagalbiniams darbams. Ieškovo reikalavimą prašė pripažinti nepagrįstu šiais argumentais:

103.1. su ieškovu susitarė, kad įdarbins jį nuo 2014-10-15 iki 2014-11-30, mokės jam minimalų 1 030 Lt atlyginimą per mėnesį. Su ieškovu niekada nebuvo sutarę dėl konkretaus atlyginimo nuo išklotų plytelių ploto. Ieškovas plytelių neklojo, jis dirbo pagalbinius darbus, 2014-11-05 jam buvo išmokėtas 455 Lt atlyginimas už spalio mėnesį, o 2014-12-05 išmokėtas 845,50 Lt atlyginimas už lapkričio mėnesį. Tai reiškia, kad su ieškovu yra visiškai atsiskaityta;

113.2. susitarimas dėl ieškovo įdarbinimo vyko Vilniuje, o buhalterinė apskaita ir kiti darbo dokumentai buvo tvarkomi jo sesers R. V. gyvenamojoje vietoje ( - ), todėl ant visų dokumentų nėra ieškovo parašų. Artėjant trumpalaikės darbo sutarties pabaigai ieškovas pareiškė, jog nepageidauja, kad sutartis būtų tęsiama, todėl 2014-11-28 ieškovas buvo atleistas iš darbo. Atsižvelgiant į tai, kad 2014-11-30 buvo sekmadienis, todėl 2014-12-01 trumpalaikė sutartis būtų tapusi neterminuota, mano, kad atleido ieškovą iš darbo, kai pasibaigė sutarties terminas;

123.3. ieškovo reikalavimui turi būti taikomas senaties terminas. Pabrėžė, kad ieškovas negali reikalauti darbo užmokesčio skirtumo, nes nuo 2014-11-30 yra įsidarbinęs kitoje darbovietėje. Be to, ieškovas žodžiu niekada nėra raginęs sumokėti neišmokėtą darbo užmokestį. Atsakovas tik 2015-10-14 gavo raginimą, o ieškovas į teismą kreipėsi tik po metų.

13II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

144. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. kovo 14 d. sprendime konstatavo, jog ieškovo reikalavimai turi būti tenkinami iš dalies. Nustatė, kad nėra pagrindo taikyti ieškinio senatį, nes darbo santykiai tarp šalių buvo nuo 2014-10-15 iki 2014-11-28, o apie darbo santykių pabaigą ieškovas sužinojo iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2015-12-21 pažymos. Konkrečių įrodymų byloje apie kitokį ieškovo susipažinimą su darbo santykių pabaiga nėra, Lietuvos teismų informacinė sistema LITEKO patvirtina, kad ieškovas į teismą kreipėsi 2016-01-19.

155. Teismas nurodė, kad darbo sutartis nėra pasirašyta ieškovo, o šalys skirtingai aiškina darbo sąlygas ir pobūdį. Įvertinęs, jog ieškovo paaiškinimai yra prieštaringi, t.y. ieškinyje ieškovas teigė, kad objekte prekybos centre „Rimi“ jis klojo plyteles, tačiau teismo posėdžio metu jau teigė, kad jis dirbo pagalbinius darbus – maišė klijus, nešiojo plyteles, tačiau pačių plytelių neklojo, nurodė, kad jie nepatikimi. Tokiu atveju apie darbo santykius teismas sprendė iš liudytojos R. V., Ž. K., A. R. parodymų, ikisutartinių šalių santykių, faktinių įdarbinimo santykių, UAB „Linkodas“ 2014-10-14 sudarytos statybos rangos sutarties Nr. 004-14, ir padarė išvadą, jog atsakovas buvo sudaręs sutartį konkrečiam objektui, konkrečiam darbui ir konkrečiu terminu atlikti, ir būtent šiam darbui padėti atlikti buvo įdarbintas ieškovas. Tai įvertindamas teismas konstatavo, kad ieškovas buvo įdarbintas ne nuolatinio pobūdžio darbui, o konkretiems darbams konkrečiame objekte konkrečiu terminu atlikti, ir tai atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-08-19 nutarimo Nr. 1043 „Dėl atskirų darbo sutarčių ypatumų patvirtinimo“ patvirtintų Trumpalaikės darbo sutarties sudarymo pagrindų, jos pakeitimo ir pasibaigimo, taip pat darbuotojų, dirbančių pagal trumpalaikes darbo sutartis, darbo ir poilsio laiko ypatumų 2 p. nuostatas dėl trumpalaikės darbo sutarties sudarymo pagrindo. Tačiau, nors atsakovas tinkamai savo pareigos tvarkyti darbo santykius pagrindžiančius dokumentus neįvykdė, teismas sprendė, jog nėra pagrindo pripažinti ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu.

166. Teismas, nustatęs, jog ieškovas pagal trumpalaikę darbo sutartį dirbo pas atsakovą plytelių klojėjo padėjėju, įvertindamas, jog liudytoju apklaustas A. R. parodė, kad jis pas atsakovą kartu su ieškovu dirbo už minimumą, klojo plyteles, o ieškovas buvo pagalbinis darbuotojas, padarė išvadą, kad tarp ieškovo ir atsakovo buvo susitarimas dėl minimalaus darbo užmokesčio, o ne pagal išklotų plytelių plotą. Atsižvelgęs į tai, kad atsakovas pateikė 2014-11-05 pinigų išmokėjimo kvitą Nr. DM06 ir 2014-12-05 pinigų išmokėjimo kvitą Nr. DM08, įvertindamas, jog šalys viena kita ypatingai pasitikėjo, buvo vaikystės draugai, kartu dirbo ne pirmą kartą, o aplinkybę, kad ieškovui pinigai buvo kartą perduoti, patvirtino šias aplinkybes matęs liudytojas A. R., teismas laikė, kad atsakovas ieškovui išmokėjo jam priklausantį darbo užmokestį, todėl jo reikalavimą priteisti jam iš atsakovo darbo užmokestį atmetė.

177. Teismas, įvertindamas, jog atsakovas patvirtino, kad visiškai su ieškovu atsiskaitė 2014-12-05, kartu pateikdamas 2014-12-05 pinigų išmokėjimo kvitą Nr. DM08, tačiau darbo sutartį su ieškovu nutraukė 2014-11-28, konstatavo, jog atsakovas uždelsė atsiskaityti su ieškovu 5 darbo dienas, todėl susidarė 72,80 Eur mokėtina suma už uždelstą atsiskaityti laiką. Tačiau teismas, nurodydamas, jog ieškovas pas atsakovą dirbo tik nepilnus du mėnesius, po atleidimo ėmė vykdyti individualią veiklą ir į teismą dėl pažeisto teisės gynybos kraipėsi delsęs daugiau kaip metus, priteistiną sumą sumažino iki 30 Eur už uždelstą atsiskaityti laiką. Taip pat teismas pakeitė ieškovo atleidimo iš darbo pagrindą iš Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 127 straipsnio 1 dalį (darbuotojo prašymu) į DK 126 straipsnio 1 dalį (suėjus terminui) ir atitinkami atleidimo iš darbo datą – iš 2014-11-28 į 2014-11-30, įvertindamas, kad atsakovas į bylą pateikė su ieškovu 2014-10-15 sudarytą laikinąją darbo sutartį, kurios galiojimas nurodytas nuo 2014-10-15 iki 2014-11-30.

18III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

198. Apeliantas (ieškovas) pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimą ir ieškinį tenkinti visiškai. Nurodė šiuos, kaip esminius, nesutikimo argumentus:

208.1. pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apie darbo sutartinius santykius, nepagrįstai rėmėsi UAB „Linkodas“ 2014-10-14 sudaryta statybos rangos sutartimi Nr. 004-14. Atsakovas, nuolat užsiima statybos darbais, todėl jis turėjo būti įdarbintas neterminuotai. Be to, darbų pabaiga pagal rangos sutartį turėjo būti 2014-10-24, kai darbo sutarties pabaiga numatyta 2014-11-30. Tai reiškia, jog atsakovas negalėjo žinoti, jog UAB „Linkodas“ iniciatyva bus pakeista numatomų darbų apimtis, dėl ko pasikeitė darbų grafikas.

218.2. kilus neaiškumams dėl sutarties termino, neaiškumai turėjo būti vertinami darbuotojo naudai. Bet kuriuo atveju, darbo sutartis tapo neterminuota pagal DK 111 straipsnio 1 dalį, nes terminas buvo iki 2014-10-24, o darbuotojas toliau dirbo. Apeliantas dirbo ir po 2014-11-30, kai reikėjo taisyti broką ir atlikti iki galo kitus nebaigtus darbus;

228.3. teismas negalėjo spręsti apie atsiskaitymą su apeliantu iš liudytojo A. R. parodymų, nes jis yra priklausomas nuo atsakovo (darbdavio). Be to, jo paaiškinimai dėl jo paties darbo santykių termino yra prieštaraujantys vieni kitiems;

238.4. Apeliantas nebuvo pagalbiniu darbuotoju, nes jis atliko broko taisymo darbus, klijuodamas plyteles iki baldų kraštų ar plotus palei įvadus;

248.5. teismas netinkamai apskaičiavo darbo užmokesčio dydį, nes per laikotarpį nuo 2014-10-01 iki 2014-12-31 mėnesinė minimali alga buvo 1035 Lt, o ne 1030 Lt. Tokiu atveju, apeliantui, atskaičius mokesčius, turėjo būti išmokėta 488,59 Lt darbo užmokesčio už spalio mėnesį ir 870,73 Lt – už lapkričio mėnesį. Be to, apeliantas ir A. R. dirbo vienodą valandų skaičių, tačiau 2014 m. pajamų – išlaidų žurnale nurodyta, kad už tokio pat trukmės darbą ir tokio pat dydžio mėnesinį atlyginimą, A. R. buvo išmokėtas skirtingas darbo užmokestis.

259. Atsakovas prašo apeliacinį skundą atmesti, nurodydamas, jog įstatymas įpareigoja būti sąžiningu ne tik darbdavį, bet ir darbuotoją.

26Teisėjų kolegija

konstatuoja:

27IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

2810. Byloje kilo ginčas dėl darbo santykių termino, atleidimo iš darbo teisėtumo ir darbo užmokesčio, už dirbtą laiką, išmokėjimo. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad šalys nėra pasirašiusios darbo sutarties, tačiau pačių darbo santykių fakto neneigia. Atsakovas įrodinėja, kad darbo santykiai tęsėsi nuo 2014-10-15 iki 2014-11-30, o šalys susitarė dėl plytelių klojėjo padėjėjo darbo (el. b. t. I, b. l. 57–58). Nors atsakovas teigia nutraukęs darbo sutartį suėjus terminui, tačiau darbo santykių pabaigą įformino nuo 2014-11-28 pagal DK 127 straipsnio 1 dalį (el. b. t. I, b. l. 5, 80). Visiškai skirtingai darbo santykių terminą, darbo funkcijas ir sutartą darbo užmokestį nurodė apeliantas, t.y., anot jo, šalys susitarė dėl plytelių klojėjo darbo neterminuotai, o atlygis – 5,79 eurai už išklotą plytelių kv.m.

29Dėl sutartų būtinųjų darbo sąlygų vertinimo

3011. DK 99 straipsnyje nustatyta, kad darbo sutartis laikoma sudaryta, kai šalys susitarė dėl darbo sutarties sąlygų, įtvirtintų Kodekso 95 straipsnyje: darbuotojo darbovietės (įmonės, įstaigos, organizacijos, struktūrinio padalinio ir kt.) ir darbo funkcijų, t. y. dėl tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbo arba tam tikrų pareigų.

3112. Taigi nagrinėjamoje byloje nėra šalių pasirašytos darbo sutarties, o apeliantas įrodinėja, kad visos darbo sąlygos turi būti vertinamos jo naudai ir pagal jo paaiškinimus, nes darbdavys (atsakovas) pažeidė DK 99 straipsnio 2 dalį (darbo sutartis sudaroma raštu pagal pavyzdinę formą) ir 3 dalį (pareiga leisti dirbti tik pasirašius darbo sutartį). Apeliacinės instancijos teismas atmeta tokį apelianto argumentą kaip nepagrįstą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnis).

3213. Teisėjų kolegija pažymi, kad darbo sutartis, kaip ir bet kuri kita sutartis, yra ją sudariusių šalių valios išraiška, o aiškinant sutartį būtina vadovautis sąžiningumo principu. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad darbo įstatymai nenumato sutarčių aiškinimo taisyklių, todėl, aiškinant darbo sutartyje išreikštą šalių valią, įvertinus darbo sutarties specifiką ir tikslus, vadovaujantis DK 9 straipsnio 2 dalimi, reglamentuojančia kitų teisės šakų normų taikymą pagal analogiją, atsižvelgtina į CK 6.193–6.195 straipsniuose nustatytas sutarčių aiškinimo taisykles bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. M. v. bendra Lietuvos-Ukrainos įmonė UAB „Azovlitas“, bylos Nr. 3K-3-201/2008; 2010 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. L. v. Lietuvos socialdemokratų partija, bylos Nr.3K-3-235/2010; 2011 m balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. S. v. AB „Panevėžio statybos trestas“, bylos Nr. 3K-3-202/2011; 2013 m. kovo 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Ž. v. UAB „Flakt“, bylos Nr 3K-3-86/2013; kt.). Pasisakydamas dėl sutarčių aiškinimo taisyklių, kasacinis teismas yra nurodęs, kad, aiškinant sutartį, turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Kilus ginčui, būtina derinti subjektyvų sutarties aiškinimo principą su jos teksto lingvistine analize. Be to, CK 6.193 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas sisteminis sutarties aiškinimo principas reikalauja, kad visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į visą sutarties kontekstą. Sisteminis sutarties aiškinimo metodas, taip pat sutarties tikslų aiškinimas gali padėti nustatyti sutarties rūšį, pobūdį, šalių tarpusavio teises ir pareigas Pagal CK 6.193 straipsnio 1 dalį, jeigu šalių tikrųjų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys. Nurodytas principas reiškia, kad, esant lingvistinės sutarties teksto reikšmės ir šalių tikrųjų ketinimų skirtumui, pirmenybę reikia teikti šalių ketinimams, kuriuos šalys, sudarydamos sutartį, turėjo omenyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Libra Vitalis“ v. UAB „H. F.“, byla Nr. 3K-3-274/2004). Tačiau visais atvejais aiškinant sutartį būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. J. J. v. UAB „Filana“, bylos Nr. 3K-3-65/2005; 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. M. v. bendra Lietuvos-Ukrainos įmonė UAB „Azovlitas“, bylos Nr. 3K-3-201/2008; 2011 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. S. v. AB „Panevėžio statybos trestas“, bylos Nr. 3K-3-202/2011; kt.).

3314. Kaip matyti iš teismo motyvų, jis nustatydamas šalių sulygtas darbo sąlygas rėmėsi visais į bylą pateiktais įrodymais, todėl konstatavo, jog susitarta dėl laikino darbo pobūdžio ir tai atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-08-19 nutarimo Nr. 1043 „Dėl atskirų darbo sutarčių ypatumų patvirtinimo“ patvirtintų Trumpalaikės darbo sutarties sudarymo pagrindų, jos pakeitimo ir pasibaigimo, taip pat darbuotojų, dirbančių pagal trumpalaikes darbo sutartis, darbo ir poilsio laiko ypatumų 2 p. nuostatas dėl trumpalaikės darbo sutarties sudarymo. Apeliantas įrodinėja, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo rėmėsi atsakovo su UAB „Linkodas“ 2014-10-14 sudaryta statybos rangos sutartimi Nr. 004-14 dėl grindų plytelių klijavimo su tarpų glaistymu prekybos centre „Rimi“ Rygos g., Vilniuje, pagal kurią darbai prasidėtų nuo 2014-10-15, o numatyta darbų pabaiga – 2014-10-24 (el. b. t. I, b. l. 40–42).

3415. Apeliacinės instancijos atmeta tokį argumentą, nuodydamas, jog paties apelianto ieškinyje išdėstyti paaiškinimai pagrindžia pirmosios instancijos teismo išvados teisingumą dėl trumpalaikio darbo. Apeliantas aiškiai nurodė, kad susitarė dėl 5,79 eurų už išklotą plytelių kv.m. Taigi, dogmatiškai aiškinant šalių santykius, darbo pradžia, kaip ir pabaiga, paties apelianto yra susieta su konkrečia darbų apimtimi objekte – prekybos centre „Rimi“. Tai reiškia, kad apeliantas darbo santykių pradžią sieja su statybos darbų pradžia – nuo 2014-10-15. Pažymėtina, kad ir darbų pabaiga yra aiški – išklotas, kaip apeliantas nurodė, 360,97 m2 plytelių plotas, už kurį jis prašo atlygio. Apie jokius kitus darbus, kuriuos toliau turėtų ir galėtų dirbti apeliantas, pasibaigus darbų pagrindui – 2014-10-14 statybos rangos sutarčiai Nr. 004-14, ieškinyje nėra nurodyta, ir tolimesnių darbų, kaip nuolatinai sutartų darbo sutartimi, ieškovas neįrodinėja. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas nenurodė ir jokių kitų darbo apmokėjimo sąlygų, išskyrus išklotą plotą, konkrečiame objekte, t.y. prekybos centre „Rimi“ Rygos g., Vilniuje, kurį jis tapatina su vienintele darboviete. Darbo užmokesčio sąlyga taip pat vienintelė – kainą už kvadratinį metrą, išklotą prekybos centre. Tai reiškia, kad jei būtų buvęs susitarimas dėl neterminuotų darbo santykių, kaip nurodė apeliantas, tai jis nebūtų susijęs pagal visas būtinąsias sąlygas su vienintelių objektu – prekybos centru „Rimi“.

3516. Apeliantas įrodinėja, kad netinkamas darbo santykių įforminimas sudaro pagrindą pripažinti darbo santykius neterminuotais pagal DK 111 straipsnio 1 dalį, ypač, kai darbų pabaiga pagal 2014-10-14 sudarytą statybos rangos sutartį buvo 2014-10-24, o apeliantas taisė darbo trūkumus ir po 2014-10-30. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šia aplinkybe apeliantas pripažino, jog šalys nesitarė dėl neterminuotų darbo santykių. Kita vertus, minėtas argumentas nesudaro pagrindo pripažinti šalių santykius neterminuotais, nes tokios sankcijos, kai darbdavys neįvykdo pareigos tinkamai įforminti darbo sutartį, įstatymas nenumato.

3617. Pagal DK 113 straipsnio 1 dalį „trumpalaikė darbo sutartis yra darbo sutartis, sudaryta ne ilgesniam kaip dviejų mėnesių laikui“.

3718. Kaip jau apeliacinės instancijos teismas nurodė, apeliantas ieškinyje aiškiai nurodė, kad šalys tarėsi dėl konkrečiame objekte tam tikrų darbų atlikimo, nepaisant, kad ir dėl darbų pobūdžio kilo ginčas. Apeliaciniame skunde, remdamasis liudytojo Ž. K. parodymais, apeliantas įrodinėja, kad jis buvo laikomas atsakingu už darbo broko taisymą ir kt. darbų, kurie privalomi pagal rangos sutartį, atlikimą. Šios aplinkybės negali patvirtinti ieškovo apeliacinio skundo pagrįstumo dėl neterminuotų darbo santykių, bet jomis remiantis galima padaryti išvadą, kad tarp šalių susiklostė terminuoti darbo santykiai išskirtinai dėl tam tiktų darbų atlikimo. Pažymėtina, kad trumpalaikio darbo sutartis, kaip ir terminuota darbo sutartis (DK 109 straipsnio 1 dalis), gali būti sudaryta tam tikrų darbų atlikimo laikui, o darbų pabaiga ir yra darbo santykių pabaiga, apibrėžta konkrečiu įvykiu. DK 25 straipsnio 2 dalis numato, kad terminas gali būti apibrėžtas nurodant įvykį. Taigi apeliantas nagrinėjamoje byloje reikalavimą išmokėti darbo užmokestį sieja su konkrečių darbų pabaiga, o tai yra įvykis, kurio pagrindu atsirado teisė reikalauti darbo užmokesčio, ir tai savo faktiniais veiksmais patvirtino apeliantas, kreipdamasis į teismą. Byloje nėra jokių įrodymų, kad šalių santykiai tęsėsi ilgiau kaip du mėnesius, taip pat nėra faktinių aplinkybių, pagal kurias būtų galima kvalifikuoti šalių susiklosčiusius santykius kitaip nei pagal DK 113 straipsnį, todėl nėra pagrindo taikyti DK 111 straipsnio 1 dalyje numatytas pasekmes, pripažįstant šalių darbo santykius neterminuotais.

3819. Taip pat apeliantas nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada dėl kitos būtinosios darbo sąlygos – susitarimo dėl plytelių klojėjo padėjėjo darbo. Įrodinėja, jog klijuodamas plyteles iki baldų kraštų ar plotus palei įvadus iš esmės vykdė plytelių klojėjo darbus. Neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad teismo posėdžio metu apeliantas pats nurodė dirbęs pagalbinius darbus – maišė klijus, nešiojo plyteles. Pažymėtina, kad teismas apie jo, kaip plytelių padėjėjo darbą, sprendė ir iš liudytojo A. R. parodymų, kuris patvirtino, jog pas atsakovą kartu su ieškovu dirbo už minimumą, klojo plyteles, o ieškovas buvo pagalbinis darbuotojas. Liudytoja R. V. parodė, jog atsakovas sakęs, kad šalys buvo sutarę, jog ieškovas dirbs už minimumą. Teisėjų kolegija sprendžia, jog tai, kad atsakovas dėl darbų objekte prekybos centre „Rimi“ Rygos g., Vilniuje, buvo sutaręs su keliais darbuotojais, sudaro pagrindą išvadai, jog šalys susitarė dėl plytelių klojėjo padėjėjo darbo. Pažymėtina, kad byloje nėra jokių įrodymų, galinčių pagrįsti apelianto kvalifikaciją, kaip plytelių klojėjo. Tokiu atveju, nesat byloje įrodymų, galinčių patvirtinti apelianto paaiškinimus dėl sulygtų kitokių darbo funkcijų, jo apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo spręsti dėl pagalbinio darbininko vykdytų darbo pareigų, atmetamas kaip neįrodytas (CPK 185 straipsnis).

3920. Byloje nustatyta, kad 2014-10-14 statybos rangos sutartimi Nr. 004-14 buvo sulygtas atlygis už kvadratinį metrą. Ieškovas ieškinyje nurodė, kad jo išklotas plytelių plotas yra 360,97 m2. Liudytoju apklaustas Ž. K. parodė, kad pradžioje su atsakovu sutarė dėl 800 m2 plytelių klojimo, taip siekdamas įsitikinti, ar darbuotojai dirbs tinkamai, vėliau tarpe tarp 2014 m. spalio 15–17 d. pakeitė darbo grafiką, nustatė 2230 m2 plytelių klojimo plotą. Taigi apeliantas įrodinėdamas atliktų darbų apimtis ir pagal tai sulygtą darbo užmokestį nepateikė nei vieno įrodymo, galinčio patvirtinti, kuo jo atlikti skaičiavimai dėl iškloto ploto yra pagrįsti. Taip pat byloje nėra kitokių įrodymų, galinčių patvirtinti, kad kiti darbuotojai dirbo ne už minimalią mėnesinę algą. Tokiu atveju konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismo išvada, jog apeliantas sutiko dirbti už minimalią mėnesinę algą (1 030 Lt) (el. b. t. I, b. l. 57–58), yra pagrįsta.

40Dėl atsiskaitymo su atleistu darbuotoju ir priteistinos sumos dydžio tinkamo apskaičiavimo

4121. Apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą dėl tinkamo atsiskaitymo su juo. Iš teismo motyvų galima spręsti, kad buvo suabejota ieškinio pagrįstumu, nes apeliantas pats teismo posėdžio metu nurodė, kad iš darbdavio gavo 1 000 Lt darbo užmokestį. Taip pat teismas rėmėsi nepasirašytais atsakovo pateiktais į bylą 2014-11-05 pinigų išmokėjimo kvitu Nr. DM06 ir 2014-12-05 pinigų išmokėjimo kvitu Nr. DM08, pagal kuriuos atsakovas įrodinėjo ieškovui išmokėjęs 1 300,50 Lt darbo užmokestį (455 Lt darbo užmokestį už spalio mėnesį ir 845,50 Lt darbo užmokestį už lapkričio mėnesį) (el. b. t. I, b. l. 55, 56). Teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentą, kad pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadą apie atsiskaitymą su juo, rėmėsi niekuo nepagrįstais įrodymais. Kaip matyti iš Sodra duomenų bazės pateiktos išrašo kopijos, už apeliantą buvo įmokėta įmokų suma nuo 1030 Lt, kaip draudžiamųjų pajamų sumos, o jam už darbo laikotarpį 2014-10-15 iki 2014-11-28 pagal pajamų – išlaidų žurnalą 2014 m. išmokėta suma yra taip pat lygi 1 300,50 Lt ir atitinka deklaruotas sumas metinėje pajamų deklaracijoje, kurią atsakovas teikia kaip individualią veiklą vykdantis asmuo. Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundas šioje dalyje dėl netinkamo įrodymų vertinimo atmetamas kaip neįrodytas (CPK 12, 178 straipsniai).

4222. Apeliantas įrodinėja, kad nuo 2014-10-01 iki 2014-12-31 mėnesinė minimali alga buvo 1 035 Lt, o ne 1 030 Lt, todėl teismas netinkamai nustatė atsiskaitymo su atleistu darbuotoju faktą. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad apskaičiuojant neišmokėtą darbo užmokesčio dydį reikėjo vadovautis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 972 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio“, nes minėto teisės akto 1 punktu buvo patvirtintas 6,27 lito minimalusis valandinį atlygis ir 1 035 litų minimalioji mėnesinė alga, ir šio nutarimo 1 punktas įsigaliojo 2014 m. spalio 1 d. ir galiojo iki 2014 m. gruodžio 31 dienos. Taigi apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos faktines aplinkybes, tačiau teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentais dėl netinkamos priteistos sumos apskaičiavimo. Skundžiamas teismo sprendimas iš dalies pakeičiamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

4323. Apeliantas apskaičiavo, jog, vadovautis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 972 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio“, jam turėjo būti išmokėta 488,59 Lt darbo užmokesčio už spalio mėnesį ir 870,73 Lt darbo užmokesčio už lapkričio mėnesį. Apeliacinės instancijos teismas priteisia nurodytą apeliantui neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, t.y. 17,06 eurų ((488,59 apelianto apskaičiuotas priklausantis sumokėti darbo užmokestis už spalio mėnesį + 870,73 apelianto apskaičiuotas priklausantis sumokėti darbo užmokestis už lapkričio mėnesį - 455 Lt išmokėtas darbo užmokestis už spalio mėnesį - 845,50 Lt išmokėtas darbo užmokestis už lapkričio mėnesį = 58,82 Lt (17,06 eurų)), nes teisėjų kolegija pripažįsta kaip pagrįstą pirmosios instancijos teismo išvadą, jog apeliantui buvo išmokėta 1 300,50 Lt. Teismo priteista 72,80 Eur suma, kuri priklausė ieškovui už 5 darbo dienas, nustačius, kad su juo buvo uždelsta atsiskaityti nuo 2014-11-30 iki 2014-12-05, yra teisinga, atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimo Nr. 972 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio“ 1 punktą.

4424. Teismas pagal DK 141 straipsnio 3 dalį sprendė ieškovui iš atsakovo priteisti sumažintą 30 eurų sumą už uždelstą atsiskaityti laiką. Apeliantui neginčijant teismo sprendimo dalies dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo už uždelstą atsiskaityti laiką, apeliacinės instancijos teismas išsamiau dėl minėtos sprendimo dalies nepasisako (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Taip pat teisėjų kolegija sprendžia, kad ši suma yra pakankama kaip sankcija už laiku neišmokėtą 17,06 eurų darbo užmokestį. Kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovas nebuvo pakankamai aktyvus, darbo užmokestis jam buvo nesumokėtas laiku už 2014 m. lapkričio mėn., o į teismą jis kreipėsi tik 2016-01-19, be to, yra jis fizinis asmuo, vykdantis individualią veiklą, (el. b. t. I, b. l. 79). Pažymėtina ir tai, kad šalys nuo seno buvo pažįstamos, o tai reiškia, pavaldumo santykiai darbo metu nebuvo reikšmingi tiek, kad dėl to apeliantui būtų buvę sunkiau apsispręsti ginti savo teises, todėl didinti priteistos kompensacijos nėra pagrindo (CPK 3 straipsnio 1 dalis).

4525. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliantui pateikus reikalavimą apeliacinės instancijos teisme dėl netinkamai paskaičiuotų su darbo santykiais susijusių sumų priteisimo, jos apeliacinės instancijos teismo patikslinamos, o dėl kitų aplinkybių konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę, teisingai vertino reikšmingas ginčo išnagrinėjimui bylos aplinkybes. Sprendimo negaliojimo absoliučių pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis).

4626. Kitais apeliacinio skundo argumentais apeliantas išreiškia nesutikimą su teismo sprendimu, iš esmės pakartodamas savo poziciją dėl ginčo aplinkybių, o vien ta aplinkybė, jog teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo apeliantas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės ir priimtas nepagrįstas sprendimas. Tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas nebepasisako dėl pakartotinai apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių dėl ginčo esmės, pritardamas pateiktiems pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas taip pat gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., Helle v. Finland judgement of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60).

47Dėl bylinėjimosi išlaidų

4827. Bylinėjimosi išlaidos reglamentuojamos CPK, todėl jų mokėjimas, paskirstymas, grąžinimas, priteisimas yra vertinami kaip teismo veikla veikiant ex officio.

4928. Nagrinėjamoje byloje laikoma, kad apeliacinis skundas dėl materialinių reikalavimų iš esmės yra atmestas, nes buvo tik patikslintos priteistinos sumos. Atmetus apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos neperskirstomos (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Atsakovas patyrė 150 eurų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme. Šios išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr.1R-77 dėl 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ pakeitimo rekomenduojamų priteisti dydžių. Kita vertus, CPK 3 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismą nagrinėjant bylas vadovautis teisingumo principu. Pažymėtina, kad neteisingas apeliantui priklausantis sumokėti darbo užmokestis, jei jau buvo sutarta šalių dėl minimalaus darbo užmokesčio, buvo atsakovo padaryto pažeidimo pasekmė. Atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės nenurodyta jokių atsikirtimų, turinčių įrodomąją reikšmę. Tokiu atveju kolegija sprendžia, jog nebūtų teisinga priteisti iš apelianto atsakovui apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsižvelgiant į išdėstytą, vadovaujantis CPK 3 straipsnio 1 dalimi, 98 straipsnio 2 dalimi, atsakovo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmetamas. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 3 eurų sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį bei Teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos

50Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

Nutarė

51apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

52Vilniaus miesto apylinkės teismo teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimą iš dalies pakeisti: papildomai priteisti ieškovo D. K. (a. k. ( - ) naudai iš atsakovo D. M. (a. k. ( - ) 17,06 eurų (septyniolika eurų šeši euro centai) (atskaičius mokesčius) neišmokėto darbo užmokesčio. Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

53Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę... 3. Teisėjų kolegija,... 4. I. Ginčo esmė... 5. 1. Apeliacinėje byloje sprendžiama, ar buvo pagrindas pripažinti, jog šalis... 6. 2. Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti jo atleidimą iš... 7. 2.1. 2014 m. rugsėjo mėn. su atsakovu sudarė neterminuotą darbo sutartį,... 8. 2.1. Ieškovas 2015-12-21 kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo... 9. 3. Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ieškovo reikalavimai... 10. 3.1. su ieškovu susitarė, kad įdarbins jį nuo 2014-10-15 iki 2014-11-30,... 11. 3.2. susitarimas dėl ieškovo įdarbinimo vyko Vilniuje, o buhalterinė... 12. 3.3. ieškovo reikalavimui turi būti taikomas senaties terminas. Pabrėžė,... 13. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 14. 4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. kovo 14 d. sprendime konstatavo,... 15. 5. Teismas nurodė, kad darbo sutartis nėra pasirašyta ieškovo, o šalys... 16. 6. Teismas, nustatęs, jog ieškovas pagal trumpalaikę darbo sutartį dirbo... 17. 7. Teismas, įvertindamas, jog atsakovas patvirtino, kad visiškai su ieškovu... 18. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai... 19. 8. Apeliantas (ieškovas) pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti... 20. 8.1. pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apie darbo sutartinius... 21. 8.2. kilus neaiškumams dėl sutarties termino, neaiškumai turėjo būti... 22. 8.3. teismas negalėjo spręsti apie atsiskaitymą su apeliantu iš liudytojo... 23. 8.4. Apeliantas nebuvo pagalbiniu darbuotoju, nes jis atliko broko taisymo... 24. 8.5. teismas netinkamai apskaičiavo darbo užmokesčio dydį, nes per... 25. 9. Atsakovas prašo apeliacinį skundą atmesti, nurodydamas, jog įstatymas... 26. Teisėjų kolegija... 27. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai... 28. 10. Byloje kilo ginčas dėl darbo santykių termino, atleidimo iš darbo... 29. Dėl sutartų būtinųjų darbo sąlygų vertinimo... 30. 11. DK 99 straipsnyje nustatyta, kad darbo sutartis laikoma sudaryta, kai... 31. 12. Taigi nagrinėjamoje byloje nėra šalių pasirašytos darbo sutarties, o... 32. 13. Teisėjų kolegija pažymi, kad darbo sutartis, kaip ir bet kuri kita... 33. 14. Kaip matyti iš teismo motyvų, jis nustatydamas šalių sulygtas darbo... 34. 15. Apeliacinės instancijos atmeta tokį argumentą, nuodydamas, jog paties... 35. 16. Apeliantas įrodinėja, kad netinkamas darbo santykių įforminimas sudaro... 36. 17. Pagal DK 113 straipsnio 1 dalį „trumpalaikė darbo sutartis yra darbo... 37. 18. Kaip jau apeliacinės instancijos teismas nurodė, apeliantas ieškinyje... 38. 19. Taip pat apeliantas nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada dėl... 39. 20. Byloje nustatyta, kad 2014-10-14 statybos rangos sutartimi Nr. 004-14 buvo... 40. Dėl atsiskaitymo su atleistu darbuotoju ir priteistinos sumos dydžio tinkamo... 41. 21. Apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą dėl... 42. 22. Apeliantas įrodinėja, kad nuo 2014-10-01 iki 2014-12-31 mėnesinė... 43. 23. Apeliantas apskaičiavo, jog, vadovautis Lietuvos Respublikos Vyriausybės... 44. 24. Teismas pagal DK 141 straipsnio 3 dalį sprendė ieškovui iš atsakovo... 45. 25. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliantui... 46. 26. Kitais apeliacinio skundo argumentais apeliantas išreiškia nesutikimą su... 47. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 48. 27. Bylinėjimosi išlaidos reglamentuojamos CPK, todėl jų mokėjimas,... 49. 28. Nagrinėjamoje byloje laikoma, kad apeliacinis skundas dėl materialinių... 50. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu,... 51. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.... 52. Vilniaus miesto apylinkės teismo teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimą iš... 53. Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos....