Byla 3K-3-202/2011

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko (pranešėjas), Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas) ir Prano Žeimio, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo akcinės bendrovės „Panevėžio statybos trestas“ kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. S. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „Panevėžio statybos trestas“ dėl drausminės nuobaudos panaikinimo bei išmokų (premijų), susijusių su darbo santykiais, priteisimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Byloje kilo ginčas dėl išmokos (premijos), susijusios su darbo teisiniais santykiais, vertinimo: ji turi būti laikoma darbo užmokesčiu DK 186 straipsnio prasme ar darbuotojo skatinimo priemone DK 233 straipsnio prasme. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo nesumokėtas premijas už 2008 m. IV ir 2009 m. I ketvirčius, 0,6 proc. dydžio delspinigius bei pripažinti neteisėtu AB „Panevėžio statybos trestas“ filialo „Pastatų apdaila“ direktoriaus 2009 m. gegužės 25 d. įsakymą Nr. D.75 dėl drausminės nuobaudos ieškovei paskyrimo, panaikinti drausminę nuobaudą – pastabą. Ieškovės teigimu, reikalaujamos priteisti premijos turi būti laikomos darbo užmokesčio dalimi, o pareigą jas mokėti ir jų dydį nustatė įmonės administracijos darbuotojų darbo apmokėjimo nuostatai. Atsakovas su pareikštu ieškiniu nesutiko, nurodydamas, kad ieškovės prašoma priteisti premija buvo darbuotojų skatinimo priemonė, skiriama tik darbdavio valia, todėl ieškovė neturi teisės jos reikalauti.

5II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

6Panevėžio miesto apylinkės teismas 2010 m. balandžio 7 d. sprendimu ieškinį atmetė.

7Teismas nustatė, kad ieškovė nuo 1984 m. liepos 16 d. dirbo atsakovo filialo „Pastatų apdaila“ vyr. buhaltere. Šalys 1994 m. gegužės 3 d. sudarė darbo sutartį, kurioje nustatė, jog ieškovei mokama 210 Lt mėnesinė alga, be to, išmokamas papildomas atlyginimas, apskaičiuotas pagal įmonėje galiojančią tarnautojų darbo apmokėjimo tvarką. Sutartis buvo ne kartą keičiama: 1995 m. birželio 6 d. sutarties pakeitime nurodoma, kad darbuotojai mokamas mėnesinis atlyginimas – 60 proc. nuo viršininkui apskaičiuoto darbo užmokesčio; 1997 m. vasario 27 d. pakeitime nurodoma, kad ieškovei mokama mėnesinė alga – 60 proc. „Pastatų apdailos“ direktoriaus mėnesinės algos, o skatinimas skaičiuojamas vadovaujantis bendrovės darbo apmokėjimo ir skatinimo rekomendacijomis; 1999 m. birželio 17 d. sutarties pakeitime dėl darbo apmokėjimo sąlygų nurodoma, kad ieškovei nuo 1999 m. liepos 1 d. mokama 900 Lt mėnesinė alga. Teismas taip pat nustatė, kad bendrovėje galiojo 2007 m. sausio 3 d. generalinio direktoriaus įsakymu patvirtinti AB „Panevėžio statybos trestas“ filialo „Pastatų apdaila“ administracijos darbuotojų darbo apmokėjimo nuostatai (toliau tekste – Nuostatai). Ieškovė iš darbo buvo atleista 2009 m. liepos 16 d. pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą, 235 straipsnio 2 dalies 4, 7, 9 punktus.

8Teismas sprendė, kad ieškovės reikalaujamos priteisti ketvirtinės premijos turi būti laikomos darbuotojų skatinimo priemonėmis (DK 233 straipsnis), todėl jų skyrimo ir išmokėjimo diskrecijos teisė priklausė tik darbdaviui, o ieškovė neturi teisės reikalauti jas sumokėti. Teismas konstatavo, kad nors 1994 m. gegužės 3 d. darbo sutarties sąlygoje apie apmokėjimą už darbą nurodoma, jog darbuotojui išmokamas papildomas atlyginimas, apskaičiuotas pagal įmonėje galiojančią tarnautojų darbo apmokėjimo tvarką, tačiau tokios nuorodos į šią darbo apmokėjimo tvarką nėra vėlesniuose darbo sutarties pakeitimuose, kuriuose nustatomas tik konkretus darbo užmokesčio dydis. Be to, 1994 m. gegužės 3 d. darbo sutartyje nurodyta darbo apmokėjimo tvarka nebegaliojo nuo 2007 m. sausio 3 d., t. y. priėmus Nuostatus, todėl ja negalėjo būti vadovaujamasi apskaičiuojant darbo užmokestį ar skatinant darbuotojus ieškovės nurodytais laikotarpiais. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovės reikalaujamų premijų skyrimo ir išmokėjimo tvarka nebuvo reglamentuota šalių sudarytoje darbo sutartyje, o sutartyje ieškovei buvo numatytas pastovus vienodo 900 Lt dydžio darbo užmokestis ir nebuvo aiškios nuorodos į Nuostatus, teismas laikė, kad darbdavys privalėjo mokėti tik tokį darbo užmokestį, kuris sulygtas darbo sutartimi (DK 95 straipsnio 3 dalis, 188 straipsnis).

9Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. spalio 14 d. nutartimi pakeitė Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 7 d. sprendimo dalį dėl reikalavimo priteisti ketvirtinę premiją už 2008 m. IV ketvirtį, šią ieškinio dalį patenkino ir priteisė ieškovei iš atsakovo 27 252 Lt premiją, 0,06 proc. delspinigių. Teisėjų kolegija sprendė, kad ieškovė pagrįstai reikalauja išmokėti jai ketvirtinę premiją už 2008 m. IV ketvirtį, nes ši premija buvo sudėtinė darbo užmokesčio dalis (DK 186 straipsnio 2 dalis). Grįsdama šią išvadą, kolegija nurodė, jog nuo 2007 m. sausio mėnesio darbo užmokestis ieškovei buvo mokamas vadovaujantis Nuostatais, kurių 2.1 punkte įtvirtinta, kad filialo administracijos darbuotojų darbo apmokėjimą sudaro pagrindinis darbo užmokestis, ketvirtinės premijos ir premijos už metinius rezultatus, t. y. premija buvo įtraukta į darbo apmokėjimą kaip savarankiška dalis, nustatyta jos skaičiavimo tvarka. Premijas administracijos darbuotojams skyrė filialo direktorius, atsižvelgdamas į nustatytus kriterijus: darbo kokybę, iškeltų uždavinių vykdymą, darbą komandoje ir discipliną. Be to, abi šalys pripažino, kad premija ieškovei buvo mokama nuo 2007 m., už 2008 m. I-III ketvirčius. Darbdavys atsisakė mokėti premiją už 2008 m. IV ketvirtį, nors AB „Panevėžio statybos trestas“ finansų direktorė 2009 m. vasario 2 d. patvirtino 99 634,43 Lt filialo „Pastatų apdaila“ administracijos darbuotojų ketvirtinės premijos fondą ir 2008 m. IV ketvirčio direktoriaus ketvirtinės premijos fondą, be to, premija sumokėta direktoriui. Teisėjų kolegija atmetė ieškovės reikalavimą priteisti 2009 m. I ketvirčio premiją, nurodydama, kad už šį ketvirtį premijos nebuvo mokamos dėl pablogėjusios bendrovės finansinės padėties, premijų fondas nebuvo patvirtintas.

10III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

11Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 14 d. nutartį ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 7 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

121. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė DK 186 straipsnio 2, 3 dalis, 233 straipsnį, todėl nepagrįstai sprendė, kad ieškovės prašoma priteisti premija buvo jai mokėtino darbo užmokesčio dalis. Byloje yra pateikti visi įrodymai, kad darbo sutartimi darbdavys įsipareigojo mokėti ieškovei 900 Lt mėnesio algą, dėl konkrečios premijos mokėjimo nebuvo susitarta. Ieškovė neįrodė, kad šalys buvo susitarusios dėl premijų mokėjimo, be to, nepagrindė, jog įvykdė ar viršijo iš anksto nustatytus rodiklius, už kuriuos darbdavys būtų įsipareigojęs mokėti premiją. Sprendimo teisė dėl premijos skyrimo buvo suteikta darbdaviui, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad kasatoriaus ieškovei anksčiau išmokėtos premijos buvo skatinimo priemonė. Dėl ekonominės krizės, siekiant stabilumo įmonėje ir atsižvelgiant į akcininkų interesus, premijos darbuotojams už ieškovės reikalaujamą laikotarpį filiale nebuvo mokamos, tačiau teismas neatsižvelgė į tai patvirtinančius įrodymus. Teismas nepagrįstai rėmėsi aplinkybe, jog buvo atlikti atitinkami premijų fondo skaičiavimai, nes skaičiavimai reikalingi tik tam, kad vadovas galėtų įvertinti įmonės finansinę padėtį ir priimti sprendimą dėl premijų skyrimo ar neskyrimo. Be to, apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas premiją už 2008 m. IV ketvirtį, tačiau nepriteisdamas jos už 2009 m. I ketvirtį, visiškai skirtingai vertino tuos pačius įrodymus ir aplinkybes.

132. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad abiem darbo sutarties šalims privalomos tokios sąlygos, kurios yra įtrauktos į darbo sutartį. Sąlygos, įtvirtintos ne darbo sutartyje, o nuostatuose, įmonės vadovo įsakymuose, kituose administracijos aktuose, neatskiriama darbo sutarties dalimi tampa tik tuo atveju, kai darbo sutartyje yra nuoroda į konkretų aktą. Nagrinėjamu atveju šalių sudarytoje darbo sutartyje nėra nuorodos į Nuostatus, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovei darbo užmokestis buvo mokamas pagal juos. Nuostatai yra darbdavio lokalinis teisės aktas, kurį darbdavys gali vienašališkai panaikinti. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, todėl neteisingai įvertino šias bylai reikšmingas aplinkybes.

143. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netaikė DK 297 straipsnio 1 dalyje nustatyto ieškinio senaties termino, nors atsakovas jį prašė taikyti. Apeliacinės instancijos teismas, priteisdamas premiją, nurodė, kad tai yra sudėtinė darbo užmokesčio dalis, t. y. darbdavys, neišmokėdamas premijos, vienašališkai pakeitė darbo sutartimi nustatytas sąlygas. Taigi ieškovė privalėjo ieškinį pareikšti per vieną mėnesį nuo savo tariamų teisių pažeidimo sužinojimo momento, tačiau praleido šį terminą.

154. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra be motyvų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Teismo nutartyje yra tik atskiri teiginiai, tačiau nenagrinėti kasatoriaus argumentai, neaišku, kuo vadovaudamasis teismas patenkino dalį apeliacinio skundo.

165. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Nepagrįstai vertindamas vienus įrodymus ir nemotyvuotai atmesdamas kitus teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 51 išaiškinimų. Netenkindamas kasatoriaus prašymo taikyti ieškinio senatį teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 39 išaiškinimų, o netinkamai aiškindamas darbo sutarties nuostatas – nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos dėl sutarčių aiškinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2000).

17Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašo skundą atmesti, o Panevėžio apygardos teismo 2010 m. spalio 14 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime ieškovė nurodo tokius argumentus:

181. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nustatė, kad premija turi būti laikoma sudėtine darbo užmokesčio dalimi (DK 186 straipsnio 2 dalis), nes yra įtraukta į darbo apmokėjimą kaip savarankiška dalis, nustatyta jos skaičiavimo tvarka, skyrimo kriterijai. Nusistovėjusi darbo užmokesčio bei premijų mokėjimo tvarka įrodo darbuotojo teisėtą lūkestį gauti nustatytą darbo užmokestį bei premiją. Be to, 2009 m. vasario 2 d. buvo patvirtintas ketvirtinės premijos fondas, todėl faktiškai apskaičiuota premija turi būti mokama.

192. Nepagrįsti kasatoriaus teiginiai dėl ieškinio senaties taikymo, nes ginčo objektas nėra darbo sutarties sąlygų pakeitimas. Ginčas yra dėl darbuotojui priklausančio darbo užmokesčio dalies – premijos – priteisimo, o tokiam reikalavimui nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas.

203. Apeliacinės instancijos teismas pasisakė dėl visų bylai reikšmingų teisinių ir faktinių aplinkybių, todėl nėra pagrindo teigti, jog egzistuoja absoliutus nutarties negaliojimo pagrindas.

214. Nepagrįsti kasatoriaus argumentai dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimuose nurodytos teismų praktikos, nes Senato nutarimų nuostatos teismams nėra privalomos.

22Teisėjų kolegija

konstatuoja:

23IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

24

25Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus žemesnės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo (trečią kartą) bylos faktų –yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių.

26Nagrinėjamoje byloje aktualūs klausimai dėl išmokos (premijos), susijusios su darbo teisiniais santykiais, vertinimo – pripažinimo darbo užmokesčiu DK 186 straipsnio prasme ar darbuotojo skatinimo priemone DK 233 straipsnio prasme, bei ieškinio senaties termino taikymo. Dėl šių klausimų teisėjų kolegija pasisako.

27

28Dėl premijos, susijusios su darbo teisiniais santykiais, vertinimo

29Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovės reikalavimo priteisti iš darbdavio nesumokėtą premiją pagrįstumo, rėmėsi ne kartą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse pateiktais išaiškinimais dėl išmokų (premijų), susijusių su darbo teisiniais santykiais, vertinimo. Darbo užmokestis – tai atlyginimas už darbuotojo pagal darbo sutartį atliekamą darbą, apimantis pagrindinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu tiesiogiai darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą (DK 186 straipsnio 1, 2 dalys). Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad darbo užmokestį sudaro dvi dalys – tarifinis atlygis ir premijos, priedai, priemokos. Tarifinis atlygis – tai fiskuotas pinigų kiekis už darbą einant konkrečias pareigas per valandą ar mėnesį esant normalioms darbo sąlygoms. Premijos, priedai, priemokos – tai kintamoji darbo užmokesčio dalis, nustatoma atsižvelgiant į darbuotojo profesines savybes, jo atliekamo darbo kokybę ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje V. R. v. Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija, bylos Nr. 3K-3-602/2008). Taigi darbo užmokestis apima tiek pagrindinį darbo užmokestį, tiek ir premijas, kurios numatytos darbo sutartyse kaip atlyginimas už atliktas darbo funkcijas bei tam tikrų rodiklių įvykdymą. Premijos, suvokiamos DK 186 straipsnio prasme, skyrimo tvarka turi būti reglamentuota kolektyvinėje ar darbo sutartyje; darbuotojas, įvykdęs nustatytas darbo normas, įgyja subjektyvią teisę reikalauti premijos, o darbdavys – pareigą ją mokėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje J. K. v. UAB „Espersen Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-451/2006). Tokios premijos nelaikytinos skatinimo priemonėmis DK 233 straipsnio prasme, o yra pagal savo pobūdį priskirtinos darbo užmokesčiui ir yra darbo užmokesčio sudedamosios dalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje A. V. v. UAB „Mitnija“, bylos Nr. 3K-3-284/2009).

30DK 233 straipsnyje nurodyta, kad už gerą darbo pareigų vykdymą, našų darbą, geros kokybės produkciją, ilgalaikį ir nepriekaištingą darbą, taip pat kitus darbo rezultatus darbdavys gali skatinti darbuotojus. Šiame straipsnyje nustatyta premija, kaip skatinimo priemonė, yra nukreipta į ateitį kaip motyvacinė priemonė darbuotojui ir pastarasis neturi teisės tokios premijos reikalauti, nes tai yra darbdavio diskrecijos teisė skirti premiją ar ne. Pagrindinis premijos kaip skatinimo priemonės pagal DK 233 straipsnį ir premijos kaip darbo užmokesčio sudėtinės dalies pagal DK 186 straipsnį skirtumas yra premijos skyrimo ir išmokėjimo tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje E. Z. v. UAB „Mitnija“, bylos Nr. 3K-3-523/2009). Kasacinis teismas taip pat yra pabrėžęs, kad, šalims sutarus dėl darbo užmokesčio, jo dydis, sudėtinės dalys sutartyje turi būti nurodomos taip, kad būtų aiškios abiem šalims ir atitiktų suderintą jų valią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. P. v. AB „Klaipėdos jūrų krovinių kompanija“, bylos Nr. 3K-3-300/2007; 2009 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje A. V. v. UAB „Mitnija“, bylos Nr. 3K-3-284/2009). Darbo užmokesčio (tiek pagrindinio, tiek papildomo) dydis, kaip ir susitarimas dėl darbo užmokesčio, visada turi būti aiškus ir konkretus, nustatytas arba konkrečiu dydžiu, arba apskaičiuotas taikant aiškius tarifus (DK 201 straipsnio 2 dalis). Apskaičiuojant papildomą darbo užmokestį turi būti nustatyti aiškūs rodikliai, kuriuos pasiekęs darbuotojas įgytų subjektyvią teisę reikalauti nustatyto dydžio priedo, o darbdavys – pareigą jį sumokėti. Šie požymiai nebūtini premijai kaip paskatinimui DK 233 straipsnio prasme. Premijos konkretų dydį gali nustatyti darbdavys. Dėl šios priežasties išmoka, kurios konkretus dydis ir konkrečios mokėjimo aplinkybės (rodikliai) yra neaiškūs, negali būti laikoma darbo užmokesčiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisė kolegijos 2009 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje A. V. v. UAB „Mitnija“, bylos Nr. 3K-3-284/2009).

31Iš kasacinio skundo argumentų matyti, kad kasatorius nekelia klausimo dėl DK 186 bei 233 straipsnių aiškinimo bei atribojimo, o nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir vertino ginčo šalių teisinių darbo santykių turinį. Šiuos teiginius kasatorius grindžia teigdamas, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino darbo sutarties turinį, todėl nepagrįstai laikė ginčo premiją sudedamąja ieškovės darbo užmokesčio dalimi. Kasatoriaus nuomone, bylos medžiaga patvirtina, kad darbo sutartimi jis įsipareigojo mokėti ieškovei 900 Lt mėnesio algą, tačiau nebuvo susitarta dėl konkrečios premijos mokėjimo, sprendimo teisė dėl premijos skyrimo buvo suteikta kasatoriui, šalys nebuvo susitarusios dėl konkrečių rodiklių, kuriuos įvykdžiusi ieškovė būtų galėjusi reikalauti premijos. Taip pat kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai nustatė, kokie dokumentai apibrėžia darbo teisinių santykių turinį, t. y. neatsižvelgė į tai, jog abiem darbo sutarties šalims privalomos į darbo sutartį įtraukos sąlygos arba kai darbo sutartyje yra nuoroda į konkretų aktą, kuris tampa neatskiriama darbo sutarties dalimi, o nagrinėjamu atveju šalių sudarytoje darbo sutartyje nėra nuorodos į Nuostatus, todėl teismas negalėjo jais remtis.

32Taigi iš esmės kasatorius kelia konkrečios šalių sudarytos darbo sutarties nuostatų aiškinimo ir vertinimo, darbo teisinių santykių turinio nustatymo klausimus.

33Dėl darbo sutarties aiškinimo

34Darbo įstatymai nenumato sutarčių aiškinimo taisyklių, todėl, aiškinant darbo sutartyje išreikštą šalių valią, vadovaujantis DK 9 straipsnio 2 dalimi, reglamentuojančia kitų teisės šakų normų taikymą pagal analogiją, atsižvelgtina į CK 6.193–6.195 straipsniuose nustatytas sutarčių aiškinimo taisykles bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką. Pažymėtina, kad konkrečios sutarties turinio, sutartimi sulygtų šalių pareigų bei teisių nustatymas yra fakto klausimas. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas fakto klausimų nenagrinėja, tačiau, atsižvelgdamas į kasacinio skundo argumentus, patikrina, kaip žemesnės instancijos teismas laikėsi sutarčių aiškinimo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Vakarų krova“ v. UAB „Litforina“, bylos Nr. 3K-3-107/2010). Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje R. J. J. v. UAB „Filana“, bylos Nr. 3K-3-65/2005; 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje BUAB „Bivainis“ v. A. B. firma „Arum“, bylos Nr. 3K-3-406/2005; 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje R. M. v. bendra Lietuvos-Ukrainos įmonė UAB „Azovlitas“, bylos Nr. 3K-3-201/2008; 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Vilkaviškio agrotiekimas“ v. J. N., bylos Nr. 3K-3-406/2008; 2010 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Ervin“ v. Ageratec AB, bylos Nr. 3K-3-128/2010; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje AB „City Service“ v. Klaipėdos miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos ir Vokietijos UAB „Autopunktas“ v. UAB „Daivera“, bylos Nr. 3K-3-288/2010; kt.). Be to, aiškinant sutartį būtina atsižvelgti į kiekvienos sutarties ypatumus ir šalių teisinių santykių specifiką. Šioje byloje tokie ypatumai – su darbo teisiniais santykiais susiję sutarties šalių bruožai.

35Nagrinėjamu atveju iš apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo matyti, kad teismas, spręsdamas dėl darbo sutarties turinio ginčijamais klausimais, t. y. dėl ginčo premijos pobūdžio, įvertino reikšmingas aplinkybes ir nenukrypo nuo pirmiau nurodytų sutarčių aiškinimo taisyklių bei principų.

36Pirma, teismas, nustatydamas ieškovės reikalaujamos priteisti premijos prigimtį, rėmėsi lingvistiniu AB „Panevėžio statybos trestas“ filialo „Pastatų apdaila“ administracijos darbuotojų darbo apmokėjimo nuostatų aiškinimu. Teismas nustatė ir atsižvelgė į tai, kad Nuostatų 2.1 punkte tiesiogiai nurodyta, kad filialo administracijos darbuotojų darbo apmokėjimą sudaro pagrindinis darbo užmokestis, ketvirtinės premijos ir premijos už metinius rezultatus.

37Antra, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad ketvirtinė premija, skiriama AB „Panevėžio statybos trestas“ filialo „Pastatų apdaila“ administracijos darbuotojams, įtraukta į darbo apmokėjimą kaip savarankiška darbo užmokesčio dalis, nustatyta jos skaičiavimo tvarka. Taip pat teismas vadovavosi kasacinio teismo išaiškinimais dėl DK 186 bei 233 straipsnių atribojimo ir, spręsdamas dėl ginčo premijos, įvertino tai, kad premijas administracijos darbuotojams skiria filialo direktorius, atsižvelgdamas į nustatytus kriterijus: darbo kokybę, iškeltų uždavinių vykdymą, darbą komandoje, discipliną.

38Trečia, teismas atsižvelgė į šalių elgesį po sutarties sudarymo, susiklosčiusią darbo teisinių santykių praktiką. Teismas įvertino, kad ieškovei nuo 2007 m. sausio 1 d. buvo mokamas 2700 Lt pagrindinis darbo užmokestis, nors darbo sutartyje bei jos pakeitimuose tokio dydžio pagrindinis darbo užmokestis neįrašytas. Dėl tokio realiai mokamo atlyginimo dydžio tarp šalių nebuvo jokių ginčų ir tik bylos nagrinėjimo metu kasatorius ėmė teigti, kad šis dydis nepagrįstas. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai didelę reikšmę suteikė faktiniams šalių tarpusavio santykiams ir jų vertinimui, nes teismo nustatyta aplinkybė, jog ilgą laiko tarpą ieškovei mokėtas darbo užmokestis, neatitinkantis darbo sutartyje nurodyto dydžio, patvirtina, kad nagrinėjamu atveju šalis siejo kitokio turinio susitarimas, nei nurodytas darbo sutartyje. Šiame kontekste būtina turėti omenyje tai, kad pagal DK 99 straipsnio 3 dalį už tinkamą darbo sutarties sudarymą ir įforminimą atsako darbdavys. Taigi esant duomenų, kad realūs šalių susitarimai neatitiko lingvistinio darbo sutarties turinio, būtina atsižvelgti į šalių teisinių santykių praktiką. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas ginčo šalių susitarimų dėl premijos turinį, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad abi šalys pripažino, jog ieškovei buvo mokama ketvirtinė premija 2007 m. ir už 2008 m. I-III ketvirčius. Paskutinį ketvirtį premija nebuvo sumokėta, nors AB „Panevėžio statybos trestas“ finansų direktorė 2009 m. vasario 2 d. patvirtino filialo „Pastatų apdaila“ administracijos darbuotojų ketvirtinės premijos fondą, ir 2008 m. IV ketvirčio direktoriaus ketvirtinės premijos fondą, be to, premija mokėta direktoriui. Taigi apeliacinės instancijos teismas įvertino tai, kad Nuostatų pagrindu ieškovei dvejus metus buvo mokamas darbo užmokestis bei premijos, ir tai leido teismui pagrįstai konstatuoti ginčo premijas buvus darbo užmokesčio dalimi. Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismo nustatyta šalių tarpusavio santykių praktika patvirtina, kad ginčo premijos buvo ne išimtinis darbdavio nuožiūra darbuotojui skiriamas paskatinimas, o sistemingas, tam tikrais periodais mokamas užmokestis už bendrus filialo darbo rezultatus.

39Atmestini kasatoriaus argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas negalėjo remtis Nuostatais, nes jie yra darbdavio lokalinis teisės aktas, kurį darbdavys gali vienašališkai panaikinti ar keisti. Darbo teisės teorijoje darbo sutarties sąlygos pagal nustatymo būdą skirstomos į nustatomas šalių susitarimo ir norminio akto (įstatymo, kolektyvinės sutarties ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 19 d. nutartis byloje L. B. v. Lietuvos aklųjų biblioteka, bylos Nr. 3K-3-274/2008). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sąlygos, įtvirtintos ne darbo sutartyje, bet nuostatuose, įmonės vadovo įsakymuose, kituose administracijos aktuose, tampa neatskiriama darbo sutarties dalimi tik tuo atveju, kai darbo sutartyje yra nuoroda į konkretų aktą, t. y. abi sutarties šalys susitarė tokio akto nuostatas laikyti sutarties sąlygomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje A. P. v. AB Klaipėdos jūrų krovinių kompanija, bylos Nr. 3K-3-300/2007). Tačiau, minėta, aiškinant darbo sutartį, būtina atsižvelgti ir į kitas aplinkybes, teismų praktikoje pripažintas reikšmingomis aiškinant sutartis. Tai ypač svarbu tokiu atveju, kai bylos medžiaga leidžia abejoti darbdavio pareigos rūpintis tinkamu sutarties įforminimu vykdymu. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas tinkamai tyrė darbo sutarties sąlygas, atsižvelgdamas į sutarties šalių elgesį, santykių praktiką. Taigi teismas, įvertinęs visas aiškinant sutarties turinį reikšmingas aplinkybes, nustatė, kad Nuostatai pagal šalių susitarimą ir susiklosčiusią praktiką turėjo būti ir buvo taikomi. Kasatorius tokios išvados nepaneigė, o su teismo išvada nesutiko remdamasis tik lingvistiniu darbo sutarties nuostatų aiškinimu, kas nagrinėjamu atveju nėra pakankama.

40Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje daugiabučių namų savininkų bendrija ,,Eglutė“ v. E. R., bylos Nr. 3K-3-206/2010; 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Panevėžio miesto savivaldybė v. UAB „Panevėžio miestprojektas“, bylos Nr. 3K-3-526/2009; 2009 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje D. Š. v. Kauno miesto savivaldybė, byla Nr. 3K-3-381/2009; 2009 m. vasario 2 d. nutartis civilinėje byloje E. C. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-23/2009; kt.). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas šalių teisinių santykių turinį, nepažeidė darbo sutarties aiškinimą reglamentuojančių teisės normų, įvertino šalių buvusius santykius, o kasatorius, nesutikdamas su teismo vertinimu, pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir tų pačių aplinkybių vertinimo. Kasatorius iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, kitaip įvertintas šalių elgesys, nei tai padarė teismas. Taigi kasatorius pateikia savo faktinės situacijos vertinimą, tačiau nekelia teisės aiškinimo ar taikymo problemų. Kasacinės instancijos teismas nagrinėja teisės klausimus, todėl, kasatoriui nekeliant teisės normų, susijusių su įrodinėjimo procesu, pažeidimo ar netinkamo aiškinimo bei taikymo klausimo, argumentai dėl kitokio konkrečių duomenų vertinimo neduoda pagrindo abejoti apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumu (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

41Apeliacinės instancijos teismo išvadų nepaneigia kasatoriaus argumentai, kad teismas, priteisdamas premiją už 2008 m. IV ketvirtį, tačiau nepriteisdamas jos už 2009 m. I ketvirtį, skirtingai vertino tuos pačius įrodymus ir aplinkybes. Iš apeliacinės instancijos teismo skundžiamos nutarties matyti, kad teismas premijų už 2009 m. nelaikė išmokomis DK 233 straipsnio prasme, t. y. jas vertino taip pat – kaip darbo užmokesčio dalį, tačiau, atsižvelgdamas į reikšmingas faktines aplinkybes (pablogėjusią bendrovės finansinę situaciją, premijų fondo nepatvirtinimą, premijų nemokėjimą nė vienam darbuotojui) sprendė, kad premijos nebuvo mokamos dėl pateisinamų priežasčių ir tai negali būti laikoma ieškovės teisių pažeidimu.

42Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai laikė, jog, įvertinus darbdavio pareigą užtikrinti tinkamą darbo teisių santykių įforminimą, vien aplinkybė, kad darbo sutartimi kasatorius įsipareigojo mokėti ieškovei 900 Lt mėnesio algą ir premija konkrečiai sutartyje nenustatyta, neduoda pagrindo spręsti, kad šalys nebuvo susitarusios dėl premijos, kaip darbo užmokesčio dalies, mokėjimo. Apeliacinės instancijos teismas nenukrypo nuo įstatyme ir teismų praktikoje įtvirtinamų sutarčių aiškinimo taisyklių bei principų, įvertino bylai reikšmingas aplinkybes, todėl nėra pagrindo abejoti jo išvadomis. Tuo tarpu kasatorius, nesutikdamas su teismo pateiktu ginčo sutarties turinio išaiškinimu, iš esmės tik kitaip aiškina ir vertina tas pačias teismo aiškintas sutarties sąlygas. Kasatoriaus argumentai, susiję su premijų fondo skaičiavimo priežastimis bei paskirtimi, iš esmės yra faktinio pobūdžio, todėl kasacinio teismo nevertintini (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

43Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovės reikalaujamos premijos pobūdžio, pažeidė sutarčių aiškinimo, įrodymų vertinimo taisykles ar nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos.

44

45Dėl DK 297 straipsnio 1 dalyje nustatyto ieškinio senaties termino taikymo

46Teisėjų kolegija atmeta kasatoriaus argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas turėjo taikyti DK 297 straipsnio 1 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą. DK 27 straipsnyje yra suformuluotos bendrosios ieškinio senaties taikymo nuostatos darbo teisiniams santykiams. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad darbo santykiams taikomas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas, jeigu DK ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. DK 297 straipsnio 1 dalyje, kuria remiasi kasatorius, yra nustatytas sutrumpintas vieno mėnesio senaties terminas ne visiems darbo ginčams, o tik reikalavimams dėl darbo sutartyje numatytų darbo sąlygų pakeitimo, nušalinimo nuo darbo darbdavio iniciatyva ir atleidimo iš darbo. Nagrinėjamu atveju ginčas yra kilęs dėl to, kad šalys skirtingai aiškina darbo sutarties sąlygas: ieškovė teigia, kad kasatorius nesumokėjo jai atlyginimo už darbą dalies – premijos, o kasatorius nurodo, jog tokia premija yra ne atlyginimo už darbą dalis, o darbuotojo skatinimo priemonė, kurios ieškovė neturi teisės reikalauti. Taigi šiuo atveju nekeliamas klausimas dėl darbo sutarties sąlygų pakeitimo, o nesutariama dėl tinkamo sutarties vykdymo. Ginčo objektas yra ne darbo sutarties sąlygų pakeitimas, o jų turinys bei premijos vertinimas. Ginčas dėl darbo sąlygų turinio aiškinimo nėra įvardytas DK 297 straipsnio 1 dalyje, todėl tokiam atvejui taikytinas DK 27 straipsnio 2 dalyje numatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas.

47Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

48Teisėjų kolegija atmeta kasatoriaus argumentus, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas. Šie kasatoriaus teiginiai neatitinka tikrovės, nes, kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nutarties, teismas nurodė argumentus, kuriais grindė savo sprendimą dėl premijos ieškovei priteisimo. Be to, teigdamas apie netinkamą apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvavimą, kasatorius skunde kaip kasacijos pagrindo nenurodo apeliacinės instancijos teismo padarytų konkrečių proceso teisės normų, taikomų apeliaciniame procese, pažeidimų (CPK 353 straipsnio 1 dalis, 346 straipsnis, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

49Kasacinio skundo argumentai, grindžiami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimų nuostatomis, nepatvirtina CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyto kasacijos pagrindo buvimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ne kartą nurodyta, kad teismai, taikydami teisę, turi atsižvelgti į teisės išaiškinimus, esančius kasacine tvarka priimtose nutartyse (CPK 4 straipsnis), tuo tarpu Senato nutarimai ir jais patvirtintos apžvalgos yra metodinė medžiaga, o ne suformuota teisės aiškinimo ir taikymo praktika (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje R. S. v. I. B., bylos Nr. 3K-3-374/2008; 2009 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje D. M., L. M. v. UAB „Ekstra žinios“, bylos Nr. 3K-3-26/2009, kt.).

50Teisėjų kolegija, patikrinusi teisės taikymo aspektu skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį, konstatuoja, kad naikinti ar keisti ją kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

51

52Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

53Priėmus procesinį sprendimą kasatoriaus nenaudai, iš jo priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas kitai šaliai bei procesinių dokumentų įteikimo išlaidų atlyginimas valstybei (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 6 punktai, 93 straipsnis). Iš ieškovės pateiktų dokumentų matyti, kad už atstovavimą kasaciniame teisme ieškovė sumokėjo advokatui 800 Lt (T. 2, b. l. 81). Ši suma atitinka teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis), todėl priteistina ieškovei iš kasatoriaus. Valstybei iš kasatoriaus priteistinas išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimas – iš viso 32,15 Lt (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnis).

54

55Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93, 96, 98 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

57Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

58Priteisti ieškovei I. S. (asmens kodas ( - ) iš atsakovo akcinės bendrovės „Panevėžio statybos trestas“ (juridinio asmens kodas 147732969) 800 (aštuonis šimtus) Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

59Priteisti valstybei iš atsakovo akcinės bendrovės „Panevėžio statybos trestas“ 32,15 Lt (trisdešimt du litus 15 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo.

60Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.