Byla 2-14132-534/2016
Dėl vienašališko kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu bei sutarties sąlygų pakeitimo pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo UAB „Nevetas“

1Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Audrius Žiedelis,

2Sekretoriaujant K. P.,

3Dalyvaujant ieškovui N. M.,

4Atsakovo AB SEB banko atstovui adv.A. M.,

5išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų N. M., E. M. ieškinį atsakovui AB SEB dėl vienašališko kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu bei sutarties sąlygų pakeitimo pripažinimo negaliojančiu, trečiasis asmuo UAB „Nevetas“,

Nustatė

6Ieškovai kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui AB SEB bankui, kuriuo prašo pripažinti kredito sutarties Nr. 1460718015404-34, sudarytos 2007-11-26 tarp ieškovo N. M. ir atsakovo AB SEB banko, vienašališką nutraukimą neteisėtu ir pratęsti kredito pagal sutartį grąžinimo terminą iki 2032-11-25, pripažinti negaliojančia 2008-06-30 susitarimo pakeisti 2007-11-26 kredito sutarties Nr. 1460718015404-34 sąlygas Nr. 1. 5.1. punktą, kuriame nustatyta, kad kredito grąžinimo laikotarpis yra 6 metai, sumažinti kredito sutarties Nr. 1460718015404-34 bendrojoje dalyje 4.5. ir 4.6. punktuose nustatytą delspinigių dydį nuo 0,1 proc. iki 0,02 proc. už kiekvieną uždelstą dieną ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovai procesiniame dokumente nurodo, kad atsakovas buvo suteikęs paskolą ieškovams iki 2032-11-25. Ieškovas nurodo, kad jų namui taikoma hipoteka, kaip paskolos įvykdymo užtikrinimo priemonė. Nurodo, kad atsakovas vienašališkai nutraukė kredito sutartį, nesileido su ieškovu į derybas, kai pastarasis pageidavo pakeisti paskolos sutartį, o susidarius įsiskolinimui, nutraukė paskolos sutartį. Ieškovas prašo pripažinti atsakovo vienašališkai nutrauktą sutartį neteisėtai, pratęsti kredito grąžinimo terminą, sumažinti delspinigius. Nurodo, kad ieškovai yra silpnesnioji pusė, antstolis išieškojimą nukreipęs į ieškovų gyvenamąjį namą.

7Atsakovas prašo ieškinį atmesti, nes sutartį nutraukė teisėtai: ieškovas nevykdė sutartinės prievolės, todėl atsakovas, įspėjęs ieškovą kelis kartus per protingą terminą įvykdyti sutartinę prievolę ir ieškovui jos neįvykdžius, sutartį nutraukė. Atsakovų atstovas nurodo, kad ieškovai iš banko ėmė kreditus didelėmis sumomis, į ieškovų prašymą pakeisti kredito sutarties sąlygas buvo reaguojama, keičiami paskolos grąžinimo terminai, išskaidomas palūkanų sumokėjimas. Nurodo, kad bankui tenkinus ieškovų prašymus dėl sutarties pakeitimų, ieškovai pagal naujas sutarties sąlygas prisiimtų įsipareigojimų nevykdė. Nurodo, kad atsakovas – bankas, matydamas ieškovų vengimą vykdyti sutartines prievoles, po įspėjimo, turėjo teisę nutraukti sutartis.

8Trečiojo asmens UAB „Neveto“ atstovui apie teismo posėdį praneštą (b.l.146), į teismo posėdį atstovas neatvyko, procesinės pozicijos ieškinio klausimu nepareiškė.

9Ieškinys atmestinas.

10Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad šalys 2007-11-26 sudarė kredito sutartį (b.l.10-17, 58-68). Sutarties specialiojoje dalyje 2 punkte nurodoma, kad kredito paskirtis yra kreditų banke „Hansabankas“ refinansavimui ir būsto pirkimui. Kredito laikotarpis iki 2032-11-25, kredito grąžinimo pradžia 2009-11-26. Ieškovai bankui įkeitė 18 žemės sklypų Palangoje, kiekvienas jų 240000 litų vertės. Iš sutarties pakeitimo sutarties 2008-06-30 nustatyta, kad ieškovas papildomai pasiskolino iš banko pinigų 6 metams, paskirtis - kreditų banke „Hansabankas“ refinansavimui ir nekilnojamojo turto pirkimui, statyboms (b.l.18-20, 69-71). 2008-07-11 sutartimi (b.l.72-74) šalys susitaria dėl kredito sąlygų, 2009-08-28 šalys susitaria dėl kintamų palūkanų taikymo (b.l.75,76). 2011-08-26 šalys susitaria dėl kredito grąžinimo sąlygų pakeitimo (b.l.77-81), nes ieškovai nevykdo prievolinių įsipareigojimų pagal sutartį, negrąžina kreditų, nemoka palūkanų. 2012-04-26 ir 2013-07-29 sutarties sąlygų pakeitimo sutartimi (b.l.82-88) šalys keičia sutarties grąžinimo sąlygas, nes ieškovai nevykdo sutartinių įsipareigojimų. Sutarties Nr.7 pakeitimas (b.l.89-92) padarytas 2014-07-29, susitariama dėl naujų kredito grąžinimo sąlygų. Iš sutarties matyti, kad ieškovai skolos bankui nesumažino, turi prisipirkę žemės sklypų Palangoje, Klaipėdoje, kuriuos įkeičia bankui. Sutartys ir kreditų paskirtis rodo, kad ieškovai kreditus ėmė verslo reikalais, nekilnojamojo turto pirkimui. Bankas, geranoriškai kreditavo ieškovus, keisdavo sutarties sąlygas, ieškovams negrąžinant kreditų. Iš pateiktų sutarčių pakeitimų nenustatyta, kad ieškovai grąžintų kreditą. Iš atsakovo pateiktų rašytinių įrodymų (b.l.95-104) nustatyta, kad bankas ieškovus 2015-06-18,2015-09-28, 2015-10-30 įspėjo apie sutarties nutraukimą, ieškovams nemokant kredito, palūkanų, delspinigių, nustatė galutinį terminą 2015-12-02 sutartinei prievolei įvykdyti, nurodė, kad neįvykdžius prievolės, sutartis nutraukiama 2015-12-03. Notaro vykdomieji įrašai (b.l.93,94) rodo, kad kredito sutartis nutraukta, atliekami skolos išieškojimo veiksmai. Ieškovai teismui nepateikė jokio įrodymo, kad vykdė sutartinius įsipareigojimus. Ieškovai kreipdamiesi į teismą su ieškiniu jį grindė savo įnoriais, pageidavimais, tačiau ne įrodymu, kad vykdė sutartinę prievolę, o atsakovas sutartį nutraukė.

11Teismui pateikti rašytinai įrodymai sutartys rodo, kad ieškovai kreditą ėmė ne kaip vartotojai, o verslui vystyti. Byloje negali būti taikomos vartotojų teisių gynimo normos ieškovams, kaip vartotojams, jų teisių gynimas kaip viešasis interesas negali būti ginamas. Ieškovų ir banko santykiai yra vertinami kaip verslo subjektų santykiai, todėl ieškovai negali akcentuoti, kad kredito sutarties sąlygos pažeidžia jų, kaip silpnesnės šalies - vartotojų, interesus. Visos sutartys yra vertinamos kaip verslo subjektų pasiektas susitarimas, kurį ieškovai privalėjo sąžiningai vykdyti. Teismas turi ginčo sutartį kvalifikuoti pagal visus įstatyme išvardintus kriterijus, nes nuo to priklauso, kokie materialiniai įstatymai taikytini sprendžiant šitoje byloje kilusį ginčą. Sutartis turėtų būti kvalifikuojama kaip vartojimo, jei ji atitinka šiuos esminius požymius: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ar paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės - komercinės ar profesinės veiklos, o dėl asmeninių, šeimos, namų ūkio poreikių tenkinimo; trečia, prekes parduoda (tiekia) ar paslaugas teikia verslininkas. Toks teisinis reguliavimas suponuoja bylą nagrinėjančio teismo pareigą teisiškai kvalifikuojant sutartį nustatyti, koks asmuo yra prekių ar paslaugų vartotojas, taip pat prekių ir paslaugų įsigijimo tikslą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2003; 2008 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2008). Teismas šalių sudarytą sutartį vertina kaip verslo subjektų sudarytą sutartį, kuriai taikomi LR CK 6.189 str., 6.200 str. 1 d. reikalavimai. Atsakovas ieškovams refinansavo ankstesnį kreditą, suteikė papildomą kreditą nekilnojamam turtui įsigyti. Yra suprantama, kai atsakovas ieškovams, kurie vilkina kredito grąžinimą, sudarant sutarties pakeitimus, nustato sąlygas, apribojančias ieškovų, kaip sutarties pažeidėjų galimybę savivaliauti, grąžinant kreditą – tokios priemonės yra terminų nustatymas, netesybų nustatymas, nes tai yra atsakovo interesus apsaugančios priemonės. Kredito suteikimo metu atsakovas netenka pinigų ir ieškovams negrąžinant kredito, skolinantis naujas pinigų sumas, didinant skolą, natūralu, kad bankas turi imtis priemonių ieškovų atžvilgiu, užtikrinant prievolės įvykdymą. Ieškovai teismui nepateikė jokių įrodymų – pinigų grąžinimo, palūkanų mokėjimo kvitų, pavedimų, įrodančių, kad sutartį vykdė tinkamai ir sąžiningai. Pasirašytos sutarties 5.2. punktas (b.l.61) numatė atvejus kada bankas turi teisę nutraukti sutartį dėl esminių sutarties pažeidimų. Vienas iš esminių sutarties pažeidimų buvo kredito gavėjo įsipareigojimų nevykdymas arba netinkamas vykdymas. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad tinkamai vykdė prievolinius įsipareigojimus, todėl atsakovas, vadovaudamasis LR CK 6.217 str. 1 d. ir šalių pasirašytos sutarties 5.2.1. punktu turėjo teisę nutraukti sutartį ir, vadovaujantis LR CK 6.221 str., pareikalauti atlyginti nuostolius, sumokėti netesybas. Teismas konstatuoja, kad sutartis buvo tarp verslo subjektų ir Kredito sutartyje (b.l.58-63) įtvirtintos sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos 5 punkte ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, neprieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės nepažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Sutarties nutraukimas – kreditoriaus teisių gynimo būdas, tačiau pirmiau nurodyti nutraukimo ribojimai reiškia, kad turi būti paisoma ir skolininko interesų. Skolininko teisės ginamos nustatant nutraukimo sąlygas, tvarką bei nutraukimo padarinius. Jeigu sutarties nutraukimo sąlygos nustatytos sutartyje (kaip yra nagrinėjamos bylos atveju), jų teisėtumas skolininko iniciatyva gali būti patikrinamas taikant įvairias teisines priemones, tokias kaip sandorio negaliojimas, sutarties atsisakymas esant esminei šalių nelygybei, sutarties pakeitimas ar nutraukimas kitais pagrindais bei kitomis teisinėmis priemonėmis. Teismas, spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, nuo sutarties sąlygų turinio gali (ir privalo) nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 straipsnis). Sutarties privalomumo principas įtvirtintas CK 6.189 straipsnio 1 dalyje – teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis šalims turi įstatymo galią. Sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Pagal CK 6.200 straipsnio 1 dalį šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai, o to paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog vykdydamos sutartį šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis. Jei sutartis vykdoma netinkamai, kita sutarties šalis turi teisę naudotis sutartyje ir įstatyme nustatytais teisių gynimo būdais. Vienas jų – vienašalis sutarties nutraukimas. Vienašalio sutarties nutraukimo sąlygos ir tvarka įtvirtinti CK 6.217 straipsnyje: sutartis gali būti nutraukta, esant esminiam jos pažeidimui, kuris nustatomas atsižvelgiant į CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes; jei sutarties pažeidimas pasireiškia termino praleidimu ir toks pažeidimas nėra esminis sutarties pažeidimas pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus, nukentėjusi šalis gali nutraukti sutartį, prieš tai nustačiusi papildomą protingą terminą neįvykdytai sutarčiai įvykdyti (CK 6.209 straipsnis, 6.217 straipsnio 3 dalis); sutartis gali būti vienašališkai nutraukta konkrečiais joje nustatytais pagrindais (CK 6.217 straipsnio 5 dalis). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad CK 6.217 straipsnio 5 dalis leidžia sutarties šalims vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais, net kai sutarties pažeidimas nėra esminis, todėl sutartyje nustatyti jos nutraukimo pagrindai pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kvalifikuojančius požymius nevertinami. Šalių susitarimas dėl vienašalio sutarties nutraukimo pagrindų yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 straipsnis, (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-346/2004; 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1097/2003; 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-577/2007, ir kt.). Sutarties nutraukimas yra kraštutinė (ultima ratio) priemonė, kurios taikymui nepakanka vien formalaus pagrindo. Favor contractus principas įpareigoja šalis siekti išsaugoti sutartį, jeigu tai tik yra įmanoma. Viešasis interesas užtikrinti civilinių santykių stabilumą ir teisėtų lūkesčių apsaugą riboja sutarties šalies vienašalę iniciatyvą nutraukti sutartį, todėl nutraukiant sutartį turi būti atsižvelgiama ir į sutartį pažeidusios šalies interesus, taip užtikrinant šalių teisėtų interesų pusiausvyrą. Šių veiksnių svarba kartu nesuteikia teismui teisės suabsoliutinti favor contractus principo reikšmės sutartiniuose santykiuose, taip paneigiant vienos iš sutarties šalių teisėtų interesų apsaugą. Sutartį pažeidusios šalies iniciatyva teismas gali patikrinti sutartyje nustatytų jos nutraukimo sąlygų ar sutarties nutraukimo teisėtumą. Jei šalių sutartos sąlygos prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 straipsnis), teismas gali nukrypti nuo sutarties sąlygų turinio ir vadovautis teisės normomis. Sutarties šaliai neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius sutartį, kita sutarties šalis, atsižvelgiant į aplinkybes, įgyja teisę naudotis sutartyje ir įstatyme nustatytais teisių gynimo būdais. Minėta, jog sutarties nutraukimas – vienas teisių gynimo būdų. Bylos faktinių aplinkybių kontekste teismas pažymi, jog atsakovas teisę vienašališkai nutraukti sutartį turėjo CK 6.209 str. 3 dalyje ir 6.217 str. 3 d., nustatytoms sąlygoms. Teismas konstatuoja, kad ilgalaikis paskolos grąžinimo įmokų ir palūkanų (visos jų dalies) nemokėjimo faktas gali būti laikomas esminiu paskolos sutarties pažeidimu. Teismo vertinimu, esant įstatyme nustatytam pagrindui (CK 6.217 straipsnio 3, 5 dalys), atsakovas turėjo teisę pasirinkti savo pažeistų teisių gynimo būdą – vienašalį sutarties nutraukimą. Atsakovas sutartį nutraukė teisėtai, t. y. esant sutarties nutraukimo pagrindams ir laikantis įstatyme nustatytos tvarkos. Sutarties laisvės principas užtikrina sutarties šalies teisę pasirinkti ir pasinaudoti jo interesus geriausiai atitinkančiu teisių gynimo būdu. Dažnai šį pasirinkimą lemia kitos sutarties šalies veiksmai ir elgesys vykdant sutartinius įsipareigojimus, o esant sutartinių įsipareigojimų pažeidimui – pažeidimo mastas ir reikšmė. Esant esminiam sutarties pažeidimui šalis gali pasinaudoti vienašališko sutarties nutraukimo galimybe. Vienašališko sutarties nutraukimo atvejai, sąlygos ir tvarka nustatyti CK 6.217 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta esminio sutarties pažeidimo, kuris yra pagrindas taikyti ultima ratio priemonę – sutarties nutraukimą, kvalifikuojantys požymiai. Sutarties šalims įstatymas leidžia susitarti dėl galimybės vienašališkai nutraukti sutartį joje nustatytomis sąlygomis, jeigu jos neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms, t. y. sutarties šalys gali vienašališkai nutraukti terminuotą sutartį prieš terminą arba inicijuoti tokios sutarties nutraukimą teismine tvarka, jeigu tokia teisė joms yra nustatyta sutartyje, ir kai realiai atsiranda tokį sutarties nutraukimą leidžiančios, jų pačių sutartyje nurodytos sąlygos ar aplinkybės. CK 6.217 straipsnio 5 dalis leidžia sutarties šalims vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais ir tada, kai sutarties pažeidimas nėra esminis, tačiau šie atvejai sutartyje formuluojami kaip vienašališki jos nutraukimo pagrindai ir pagal CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus kvalifikuojančius požymius nevertinami. Tai yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 straipsnis). Tokia nuostata ne kartą pažymėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (2004 m. birželio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje J. Z. v. UAB „Baldras“, bylos Nr. 3K-P-346/2004; 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Olfega“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-1097/2003; 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB Turto bankas v. UAB „Rastuva“, bylos Nr. 3K-577/2007; 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. S. tikroji ūkinė bendrija „Autovėjas“ v. UAB „Askela“, bylos Nr. 3K-3-474/2008). Ieškovai savo poziciją dėl vienašališko paskolos sutarties nutraukimo neteisėtumo iš esmės grindžia reikalaudami būti pripažintais vartotojais. Ieškovai nepateikia jokių įrodymų, kad sutartų laiku grąžino sutartą paskolos dydį. Pagal pasirašytą kredito sutartį vėlavimas mokėti įmokas pagal paskolos sutartį gali būti laikoma esminiu sutarties pažeidimu, todėl atsakovas nepažeidė įstatyme bei sutartyje nustatytos vienašališko sutarties nutraukimo tvarkos ir sutarties šalių bendradarbiavimo principo. Teismas atsakovo veiksmus pripažįsta teisėtais, nes prievolių pagal paskolos sutartį netinkamas vykdymas (laiku nemokant arba mokant nepilnas paskolos grąžinimo įmokas) pagal šalių kredito sutartį laikomas esminiu sutarties pažeidimu, kas suteiktų atsakovui teisę vienašališkai nutraukti sutartį. Kredito sutartis buvo nutraukta tris kartus įspėjus ieškovus, kad vėluoja grąžinti kreditą, nevykdo sutartinių įsipareigojimų, bei nustatant pakankamai ilgą terminą sumokėti vėluojančias įmokas. Teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes (tame tarpe ir iš esmės neginčijamą netinkamą bei nesavalaikį ieškovo prievolės atsakovui vykdymo faktą, vėluojant mokėti paskolos grąžinimo įmokas arba visiškai nutraukus jų mokėjimą), įsitikino, jog atsakovas laikėsi paskolos sutartyje nustatytos vienašalio sutarties nutraukimo tvarkos, pagrįstumu. Teismas neturi pagrindo sutikti su ieškovo argumentais, jog atsakovas, vienašališkai nutraukdamas paskolos sutartį nesiekė sutarties išsaugojimo ir tuo pažeidė šalių bendradarbiavimo principą. Teismui pateikti įrodymai – septynios sutartys dėl kredito sutarties pakeitimų, įrodo, kad atsakovas bendradarbiavo su ieškovais, ieškojo kompromiso. Nurodyta aplinkybė patvirtina atsakovo bendradarbiavimo su ieškovais faktą. Atsakovas tris kartus įspėjo ieškovus dėl sutarties nevykdymo, tačiau sutarties tuoj pat nenutraukė, o priešingai – siūlė sąlygas, padėsiančias išsaugoti sutartį. Konstatavus, kad kreditavimo sutarties sąlygos, suteikiančios kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui sutarto kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, yra sąžiningos ieškovų atžvilgiu, todėl galioja. Teismas atkreipia dėmesį, kad ieškovai kreipėsi su ieškiniu, todėl privalėjo pateikti įrodymus, kuriais įrodinėtu neteisėtus atsakovo veiksmus. Ieškovai pateikdami ieškinį, ji grindžia savo pageidavimais, norais, nuomone, o ne įrodymais.

12Teismas ieškovų reikalavimus pratęsti kredito grąžinimo terminą, pripažinti negaliojančiomis kredito grąžinimo sąlygų 5.1. punktą, sumažinti delspinigius iki 0,02 procentų už praleistą dieną, teismas atmeta, nes teisėtai nutraukus sutartį yra atsakovo teisė, numatyta LR CK 6.221 str. 2 d., 6.222 str., reikalauti nuostolių atlyginimo, netesybų. Ieškovai nekreipia dėmesio į faktinę aplinkybę, kad sutarties pakeitimai dėl naujų terminų nustatymo padaryti ieškovams skolinantis naujas pinigų sumas, dar negrąžinus ankstesnio kredito. Tai yra šalių verslininkų susitarimas, kurį ieškovai privalėjo vykdyti. Delspinigiai numatyti gan dideli, nes buvo paimta didžiulė pinigų suma 2007-11-26 sutarties pagrindu eurais 25 metams, todėl atsakovas turėjo teisę su ieškovais, kaip verslininkais, numatyti priemonę netesybas, nevykdant sutarties. Ieškovų niekas nevertė imti kredito, ieškovai nesiėmė jokių priemonių parduoti žemės sklypus, kai matė, kad neturi pakankami piniginių lėšų grąžinti kreditą. Ieškovai iš atsakovo skolinosi pinigus, siekiant įgyti daugiau turto, neįvertindami rizikos. Aplinkybė, kad teismui ieškovai nepateikė įrodymų dėl prievolės atsakovui vykdymo, suponuoja aplinkybę, kad ieškovai net nesirengė grąžinti bankui kreditą.

13Teismas iš ieškovų papildomai išieško žyminį mokestį už reikalavimą sumažinti delspinigių sumą nuo 0,1 procento iki 0,02 procentų. Ieškovams tai leistų sutaupyti nuo 33111,02 eurų delspinigių sumos 26488,82 eurų (b.l.25). Žyminis mokesti valstybės naudai nuo šios sumos bus 794,67 eurai.

14Teismas, vadovaudamasis LR CPK 93 str. 1 d., 98 str., išsprendžia bylinėjimosi išlaidų klausimą. Teismas, vadovaudamasis LR CPK 96 str., iš ieškovų išieško žyminį mokestį valstybės naudai už reikalavimą sumažinti delspinigių sumą, nes šis reikalavimas susijęs su ieškovų turtine nauda, lėšų sutaupymu.

15Teismas, vadovaudamasis LR CPK 270 str.,

Nutarė

16Ieškinį atmesti.

17Priteisti iš N. M., a.k( - ) ir E. M., a.k( - ) papildomai žyminį mokestį valstybės naudai 794 eurus 67 centus.

18Sprendimas per 30 dienų gali būti apeliaciniu skundu skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Proceso dalyviai
Ryšiai