Byla 2A-283-230/2010

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Nijolios Indreikienės, kolegijos teisėjų Evaldo Burzdiko ir Egidijaus Tamašausko, sekretoriaujant Vidai Butiškienei, dalyvaujant ieškovo atstovui adv. Mindaugui Badarui, atsakovo atstovui adv. Vaidui Paulauskui, viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Gratualas“ apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. spalio 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-7163-435/2009 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Silda“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Gratualas“ dėl skolos, delspinigių ir palūkanų priteisimo.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą ir civilinę bylą,

Nustatė

3Ieškovas UAB „Silda“ ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo UAB „Gratualas“ 2 398,13 Lt skolos, 863,33 Lt delspinigių, 15,21 % procesinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad pagal 2006 m. lapkričio 27 d. tarp šalių sudarytą distribucijos sutartį ieškovas įsipareigojo atsakovui tiekti prekes, o atsakovas - tinkamai atsiskaityti su atsakovu už nupirktas prekes. Sutarties 4.1 punktu atsakovas įsipareigojo ieškovo pateiktas PVM sąskaitas-faktūras už nupirktas prekes apmokėti per 30 kalendorinių dienų nuo prekių perdavimo dienos. Atsakovas neapmokėjo 2008 m. kovo 27 d. ieškovo PVM sąskaitos-faktūros SLD Nr. 00024706 2 398,13 Lt sumai, kurią privalėjo apmokėti iki 2008 m. gegužės 2 d. Sąskaitos originalas ir prekės 2008 m. balandžio 1 d. įteikti atsakovo direktoriui V. K., ką patvirtina UAB „Venipak“ siuntų įteikimo žurnalo išrašas ir duomenų bazės išrašas. Atsakovas sąskaitos originalo negrąžino, pretenzijų dėl prekių kokybės, kiekio ar komplektiškumo nepareiškė. Pagal sutarties 4.2 punktą atsakovas, laiku nesumokėjęs už gautas prekes, privalo mokėti 863,33 Lt delspinigių. Iš atsakovo taip pat priteistinos procesinės palūkanos, numatytos Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatyme, kurios 2008 m. gruodžio 31 d. buvo 15,21 proc.

4Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. spalio 21 d. sprendimu ieškinį patenkino: priteisė iš atsakovo UAB „Gratualas“ ieškovui UAB „Silda“ 2398,13 Lt skolos, 863,33 Lt delspinigių, 15,21 proc. procesinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo 2009 m. vasario 24 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 98 Lt žyminio mokesčio, 1884,20 Lt išlaidų advokato pagalbai, o valstybei - 32,70 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų. Teismas, įvertinęs surinktus įrodymus, konstatavo, kad ieškovas pateikė atsakovui prekes, o atsakovas už jas nesumokėjo. Teismas atmetė atsakovo argumentą, kad ieškovo pateikti dokumentai neturėtų būti laikomi rašytiniais įrodymais, nes laikė, kad juose yra reikšmingų duomenų apie siuntos priėmimą ir pristatymą ieškovo nurodytam gavėjui, o atsakovo direktorius neneigė, pasirašęs Siuntų įteikimo žurnale. Teismas atmetė atsakovo argumentą, kad prekių priėmimo rezultatas privalėjo būti įformintas prekių priėmimo aktu kaip numato Distribucijos sutarties 8.4 punktas, nes laikė, kad šalys šiuo punktu numatė ne pareigą, o galimybę surašyti tokį aktą, tačiau realiai šia galimybe nesinaudojo. Aplinkybę, kad sąskaitą faktūrą pasirašė ne atsakovo įmonės atstovas, o siuntos vežėjas, teismas laikė neturinčia esminės reikšmės bylai, kadangi nustatė, jog tokiu būdu prekės atsakovui buvo pristatomos visą šalių bendradarbiavimo laikotarpį.

5Atsakovas UAB „Gratualas“ apeliaciniu skundu prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. spalio 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovo atsakovui visas turėtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodo, kad ginčas šioje byloje kilo dėl to, ar prekės buvo pristatytos ieškovui, ar nebuvo, o teismo padaryta išvada, kad ginčo prekės buvo pristatytos atsakovui yra nepagrįsta. 1) Teismas netinkamai įvertino 2008 m. kovo 27 d. PVM sąskaitą-faktūrą SLD Nr. 00024706 ir nepagrįstai laikė, jog ji įrodo prekių pristatymo faktą. Sąskaitoje yra ne atsakovo atstovo, bet ieškovo vežėjo UAB „Venipak“ darbuotojo (vairuotojo) A. S. parašas. Ši sąskaita tik įrodo, kad ieškovas ją įteikė savo vežėjui UAB „Venipak“, tačiau nepatvirtina, kad UAB „Venipak“ šią PVM sąskaitą-faktūrą ir joje nurodytas prekes pristatė atsakovui. Sąskaitos išrašymo faktas nesukuria atsakovui pareigos sumokėti joje nurodytą pinigų sumą. 2) Siuntų įteikimo žurnalas ir liudytojo parodymai taip pat neįrodo prekių pristatymo atsakovui. Siuntų įteikimo žurnalo išraše nėra privalomų dokumento rekvizitų. Šiame dokumente yra atsakovo įmonės direktoriaus V. K. parašas, tačiau nenurodyta pasirašymo data ir už kokias prekes yra pasirašyta, todėl šis parašas neįrodo, kad V. K. pasirašė būtent už ginčo prekių gavimą. Dokumentas „Siuntos archyvas“ yra vežėjo, suinteresuoto bylos baigtimi vienašališkai sudarytas ir atspausdintas dokumentas, kuriame atsakovo parašo nėra. Liudytojo UAB „Venipak“ darbuotojo J.Pranio parodymai yra lygiaverčiai visiškai priešingiems atsakovo įmonės direktoriaus V. K. parodymams, kad jis ginčo prekių iš ieškovo negavo. Teismas nepagrįstai liudytojo J.Pranio parodymams suteikė didesnę įrodomąją galią nei atsakovo įmonės direktoriaus V. K. parodymams. 3) Teismas netinkamai įvertino aplinkybę, kad tarp šalių buvo ilgalaikis bendradarbiavimas ir kad prekės visą laiką buvo tiekiamos tokiu pat būdu. Ankstesnis prekių pristatymo būdas šios bylos išsprendimui neturi reikšmės, nes anksčiau visas prekes atsakovas gaudavo ir dėl to ginčų nekildavo. Tai neįrodo, kad ieškovas ir šiuo konkrečiu atveju pristatė prekes atsakovui. Pagal Sutarties 7.7 punktą ieškovas prekes turėjo perduoti jų pristatymo vietoje atsakovo įgaliotam atstovui, pateikusiam jo įgaliojimus patvirtinančius dokumentus. Ieškovas šias aplinkybes privalėjo įrodyti, tačiau tokių įrodymų nepateikė. 4) Pagal sutarties 8.4 punktą prekių priėmimo rezultatai gali būti įforminami prekių priėmimo aktu. Ieškovas nepateikė prekių priėmimo akto, kuris patvirtintų ginčo prekių pristatymą atsakovui. Todėl, kilus ginčui dėl prekių pristatymo, ieškovui tenka rizika dėl sutartyje numatytos prekių pristatymo įforminimo tvarkos nesilaikymo. 5) Atsakovo įmonė direktorius V. K. kategoriškai paneigė, kad ginčo prekių negavo. 6) Teismas netinkamai vertino atsakovo pateiktas pažymas, kurios patvirtina, kad atsakovas ginčo prekių iš ieškovo negavo. Šios pažymos atitinka įrodymams keliamus leistinumo ir patikimumo reikalavimus. 7) Teismas nepagrįstai priteisė 863,33 Lt delspinigių. Ieškovo prašomų priteisti delspinigių dydis - 0,2 proc. yra neprotingai didelis ir turėtų būti sumažintas. Aplinkybė, kad atsakovas neginčijo delspinigių dydžio, neturi reikšmės, nes CK 6.73 straipsnio 2 dalyje ir 6.258 straipsnio 3 dalyje numatyta teismo teisė mažinti netesybas teismų praktikoje aiškinama kaip teismo pareiga kontroliuoti netesybų dydį.

6Ieškovas UAB „Silda“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. spalio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti iš atsakovo ieškovui bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad apeliacinio skundo teiginiai dėl netinkamo įrodymų vertinimo yra nepagrįsti, nes atsakovas įrodymus vertina atsietai. Prekių pristatymą patvirtinantys įrodymai (PVM sąskaita-faktūra, UAB „Venipak“ Siuntų įteikimo žurnalo ir elektroninės duomenų bazės išrašai bei liudytojo J. Pranio parodymai) privalo būti vertinami kartu, nes yra tarpusavyje susiję, vienas kitą papildo ir pagrindžia atskirus prekių pristatymo proceso etapus: sąskaita-faktūra įrodo joje nurodytų prekių perdavimą UAB „Venipak“ vairuotojui A. S., siuntų įteikimo žurnalo išrašas patvirtina sąskaitoje nurodytų prekių pristatymą adresatui. 2008 m. balandžio 1 d. (ši data nurodyta smulkiais skaitmenimis išrašo apatinėje dalyje) buvo įteiktos tiesiogiai atsakovo direktoriui V. K.. Jo parašas patvirtina, kad ieškovas 2008 m. balandžio 1 d. atsakovui pristatė tik vieną prekių siuntą. Be to, kiekviena prekių siunta turi atskirą barkodą, kuris nurodytas UAB „Venipak“ Siuntų įteikimo žurnalo išrašo pirmame stulpelyje iš kairės, ir elektroninės duomenų bazės išraše. Be to, byloje nustatyta, kad tarp šalių buvo susiklosčiusi vieninga bendradarbiavimo praktika. Prekių pristatymo būdas visuomet būdavo toks pat: a) ieškovas perduoda UAB „Venipak“ žiniai PVM sąskaitą-faktūrą bei prekes; b) ieškovo PVM sąskaitą-faktūrą ir prekes (kaip bendrą siuntą) UAB „Venipak“ įteikia atsakovui; c) užpildomas UAB „Venipak“ Siuntų įteikimo žurnalas, jame pasirašant atsakovo atstovui; d) duomenys apie pristatymo procesą perkeliami į UAB „Venipak“ elektroninę duomenų bazę. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai atsižvelgė į šią tarp šalių susiklosčiusią bendradarbiavimo praktiką, ją įvertino ir padarė pagrįstą išvadą, kad ginčo prekių įteikimą atsakovui patvirtina tokios pat rūšies ir formos dokumentai, kaip ir viso bendradarbiavimo metu. Tokia prekių pristatymo praktika taip pat patvirtina, kad šalys niekuomet nesinaudojo Distribucijos sutarties 8.4 punkte numatyta galimybe sudarinėti prekių priėmimo-perdavimo aktus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino atsakovo pateiktas pažymas, kaip neturinčias jokios įrodomosios galios, nes tai yra vienašališkai surašyti dokumentai, kuriais atsakovas siekia patvirtinti bet kurį jam palankų faktą. Taip pat mano, kad atsakovo argumentai dėl delspinigių sumažinimo yra nepagrįsti, nes neteisingai interpretuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika. Sutartinės netesybos yra nuostoliai, todėl kai jos nustatytos sutartimi, kreditoriui nebereikia įrodinėti nuostolių dydžio.

7Apeliacinis skundas atmestinas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis), o apeliaciniame skunde nurodytos faktinės ir teisinės aplinkybės taip pat nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti priimtą teismo sprendimą.

8Atsakovas paduotu apeliaciniu skundu ginčija pirmosios instancijos teismo išvadas, padarytas dėl byloje nustatytų aplinkybių, įvertinus byloje pateiktus įrodymus. Apelianto nuomone, teismas vertindamas įrodymus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Ginčijama pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ginčo prekės atsakovui buvo pristatytos. Kolegija sutinka, kad pateiktų įrodymų visuma leidžia padaryti labiau tikėtiną išvadą, kad prekės pagal ginčo PVM sąskaitą-faktūrą atsakovui buvo pateiktos. Nors 2008 m. kovo 27 d. PVM sąskaita-faktūra SLD Nr. 00024706 (b.l. 10, 81) pati savaime neįrodo ir nepatvirtina aplinkybės, kad atsakovas šioje sąskaitoje numatytas prekes gavo, tačiau sąskaitoje esantis prekių vežėjo UAB „Venipak“ darbuotojo parašas patvirtina, kad vežėjas prekes gavo, o vežėjo pateikti rašytiniai įrodymai – Siuntų įteikimo žurnalo ir Siuntos archyvo duomenys (b.l. 39, 40) patvirtina, kad vežėjui perduotos prekės vėliau buvo įteiktos atsakovui – atsakovo direktoriui V. K., t.y. tinkamam atsakovo atstovui. Kad prekės buvo pristatytos 2008 m. balandžio 1 d., patvirtina Siuntų įteikimo žurnalo išrašo apačioje esantis įrašas, todėl nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad nėra nurodyta direktoriaus pasirašymo diena. Siuntos pristatymo laikas – 2008 m. balandžio 1 d. (paimta iš siuntėjo 2008 m. kovo 31 d.), nurodytas tiek Siuntų įteikimo žurnale, tiek Siuntos archyve patvirtina, kad tai galėjo būti prekės pagal ginčo sąskaitą-faktūrą. Be to, atsakovas neteigė ir neįrodinėjo, kad tuo laiku buvo ir kita ieškovo prekių siunta, taip pat neįrodinėjo, kad ieškovui už 2008 m. balandžio 1 d. gautas prekes yra sumokėjęs. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad atsakovas už 2008 m. balandžio 1 d. gautą iš ieškovo prekių siuntą liko neatsiskaitęs. Siuntos archyve ir PVM sąskaitoje-faktūroje nurodytas svorio skirtumas (16,5 kg ir 19,5 kg) nepaneigia nustatytos aplinkybės, kadangi iš pateiktų kitų prekių siuntimo dokumentų (b.l. 61-76) taip pat matyti, kad būta neatitikimų tarp svorio, nurodyto PVM sąskaitose-faktūrose ir siuntimo dokumentuose. Atmestinas ir atsakovo argumentas, kad UAB „Venipak“ pateikti įrodymai neatitinka leistinumo ir patikimumo reikalavimų. Tai yra rašytiniai įrodymai, turintys duomenų apie turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 197 straipsnio 1 dalis), specialių reikalavimų, keliamų šių dokumentų rekvizitams ar formai, nėra nustatyta, todėl negalima daryti išvados, jog jie neatitinka leistinumo reikalavimų. Kad UAB „Venipak“ pateikti įrodymai būtų suklastoti, taip pat nenustatyta CPK 184 straipsnio tvarka.

9Pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje pateiktus įrodymus, taip pat visiškai pagrįstai rėmėsi ir byloje pateiktų įrodymų pagrindu nustatyta šalių bendradarbiavimo tiekiant prekes praktika t.y. kad prekes tokiu pat būdu buvo tiekiamos ir anksčiau. Šios aplinkybės neabejotinai yra svarbios vertinant įrodymus dėl ginčo prekių patiekimo, be to, tai turi esminę reikšmę aiškinant šalių sudarytos sutarties sąlygas. Sutarčių aiškinimo taisyklės numato, kad aiškinant sutartį, turi būti atsižvelgta į šalių tarpusavio santykių praktiką ir šalių elgesį po sutarties sudarymo (CK 6.193 straipsnio 5 dalis). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo nustatytos ankstesnio šalių bendradarbiavimo aplinkybės, tokiu pat būdu pristatant prekes, leidžia neatsižvelgti į sutarties 8.4 punkte nurodytą reikalavimą, kad prekių priėmimo rezultatai gali būti įforminami prekių priėmimo aktu, nes tokie aktai bendradarbiavimo laikotarpiu nebuvo rašomi. Be to, sutartyje buvo numatyta galimybė, bet ne pareiga įforminti tokį aktą, o sutarties 8.2 punkte numatyta, kad prekių priėmimą atlieka pirkėjas, t.y. tai yra pirkėjo pareiga.

10Pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai įvertino atsakovo pateiktas pažymas apie tai, kad prekės atsakovo negautos ir neapskaitytos, taip pat kad negauta ir neapskaityta PVM sąskaita-faktūra. Šie įrodymai įvertinti visų byloje pateiktų įrodymų kontekste, kurių visuma leido daryti labiau tikėtiną išvadą, kad prekės atsakovui buvo pristatytos.

11Atmestini ir atsakovo apeliacinio skundo argumentai dėl sutartimi nustatyto neprotingai didelio delspinigių dydžio (0,2 proc.) bei jų mažinimo. Šalys delspinigių dydį nustatė sutartimi, gera valia (sutarties 4.2 p.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje paskutiniu metu yra suformuotos taisyklės, jog sutartinės netesybos yra nuostoliai, todėl kai jos nustatytos sutartimi, kreditoriui nebereikia įrodinėti jų dydžio, kadangi sutartimi sulygtos netesybos laikomos iš anksto nustatytais būsimais kreditoriaus nuostoliais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-304/2007 ir 2007 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2007). Tačiau teismui ir šiuo atveju išlieka pareiga kontroliuoti šalių interesų balansą, ir jis turi pakeisti netesybų dydį tais atvejais, kai nuostolių dydį reikia mažinti. Kolegija, atsižvelgdama į ilgą uždelsimo atsiskaityti laiką (neatsiskaityta nuo 2008 m. gegužės 2 d.), laiko, kad priteista 863,33 Lt delspinigių suma nėra pernelyg didelė.

12Dėl nurodytų priežasčių apeliacinis skundas, kaip nepagrįstas, atmestinas, o sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

13Teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

14Apeliacinį skundą atmesti. Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. spalio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai