Byla A-618-552/2016

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo H. D. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus,

Nustatė

2I.

3Pareiškėjas H. D. skundu ir patikslintu skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) įpareigoti Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą (toliau – ir Lukiškių TI-K): nedelsiant nutraukti kankinantį ir žeminantį elgesį, perkelti jį į gyvenamąją patalpą, kurioje jam priklausytų ne mažiau 4 kv. m atskaičiavus tualeto, prausyklos ir baldų užimamą plotą, ir kad gyvenamojoje patalpoje būtų ne mažiau kaip du žmonės; leisti jam turėti ilgalaikius pasimatymus su šeimos nariais tokiom pat sąlygom kaip ir nuteistiesiems; leisti jam susirašinėti su šeimos nariais ir advokatu elektroniniu paštu; leisti jam išvykti į namus tokiomis pat sąlygomis kaip ir nuteistiesiems; 2) solidariai priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, 3 462 000 Lt neturtinės žalos; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

4Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2009 m. rugsėjo mėn. yra laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Neturtinės žalos atlyginimas dėl prastų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K už laikotarpį nuo 2009 m. rugsėjo mėn. iki 2012 m. sausio 9 d. jam buvo priteistas 2013 m. gruodžio 30 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu Nr. I-2574-426/2013, todėl šiuo skundu reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo už nežmoniškas laikymo sąlygas reiškia tik nuo 2012 m. sausio 9 dienos. Pareiškėjas paaiškino, kad buvo laikomas Lukiškių TI-K perpildytose kamerose, kurių plotas apie 8 kv. m., su dar 2-3 asmenimis. Pareiškėjo teigimu, tokiu būdu buvo pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, nes jam niekada nebuvo užtikrintas Konvencijoje įtvirtintas 4 kv. m gyvenamasis plotas, atskaičius baldus. Visą laikotarpį vidutinė oro temperatūra žiemą buvo + 10 laipsnių šilumos. Visą šį laikotarpį jis buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis. Į pasivaikščiojimų kiemelį buvo išvedamas tik vieną valandą per dieną, o tai prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą, nubaudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis išaiškinimui. Pareiškėjas, pasiremdamas minėtu išaiškinimu, nurodė, kad suimtasis arba nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad karšto vandens kamerose nėra. Tualetas yra pačioje kameroje, atskirtas tik neaukšta sienele. Ventiliacijos sistema kameroje neveikia, todėl nemalonus kvapas nuolatos tvyro kameroje, yra sunku kvėpuoti, nes trūksta gryno oro. Dėl nesančios ventiliacijos, kameroje visada drėgna. Dėl tokio drėgnumo išskalbti rūbai nedžiūsta, pūva. Tualetinio popieriaus ruloną gauna tik vieną vienetą per mėnesį, o jo užtenka tik trims dienoms, be to, popieriaus kokybė labai prasta. Pareiškėjo teigimu, nežmoniška ir tai, kad dušu leidžiama naudotis tik vieną kartą per savaitę ir tik 15 min. Pareiškėjas pažymėjo, jog visose Lukiškių TI-K kamerose reikalingas remontas. Kamerose laksto žiurkės, tarakonai, lovos čiužinyje begalės parazitų, dėl to pareiškėjas negalėdavo užmigti. Pareiškėjas nurodė ir tai, jog kamerose draudžiama jam turėti kompiuterius, šiltus pledus, muzikos grotuvus. Tiekiamo maisto vertė buvo nuo 1 300 iki 1 500 kcal, o artimieji neturėjo teisės jam perduoti maisto davinių. Pareiškėjas atkreipė teismo dėmesį į tai, kad Lukiškių TI-K pastato konstrukcijoje yra asbesto, tai kenkia jo sveikatai. Pareiškėjo teigimu, jo laikymo sąlygos Lukiškių TI-K visą nurodytą laikotarpį buvo nežmoniškos ir pažeidė Konvencijos 3 straipsnį. Pareiškėjas papildomai nurodė, kad Lukiškių TI-K parduotuvėje nėra galimybės įsigyti tam tikrų maisto produktų (ryžių, žirnių, grikių, ledų, torto ir kt.) bei naudotis spiraliniu vandens kaitintuvu. Pareiškėjas skunde taip pat kėlė ginčą dėl ilgalaikių pasimatymų nuo 2009 m. rugsėjo mėn. nebuvimo, taip pat nė karto nesuteiktos galimybės išvykti į namus. Pareiškėjas rėmėsi Konvencijos 8, 14 straipsniais ir pažymėjo, jog tokiu būdu jam yra draudžiama bendrauti su šeimos nariais, negali su jais ir savo advokatu susirašinėti elektroniniu paštu, teikti teismui skundus tokiu būdu. Pareiškėjas paaiškino, kad laiškai, parašyti ant popieriaus, yra cenzūruojami, todėl vienintelis būdas išsiųsti advokatui konfidencialų laišką yra tik elektroniniu paštu. Dėl konvojavimo sąlygų pareiškėjas skunde nurodė, kad konvojavimo mašinos neturi šildymo, ventiliacijos sistemų, todėl oro temperatūra šaltuoju metu būdavo nuo 8 iki 16 laipsnių šilumos, o šiltuoju laikotarpiu – 33 laipsniai šilumos. Pareiškėjas pažymėjo, jog konvojavimo metu vėmė, vos neprarado sąmonės. Taip pat atkreipė dėmesį į tai, jog pareigūnai po konvojavimo vesdavo jį su antrankiais ir teismo posėdžio salėje patalpindavo jį į narvą. Tai, pareiškėjo teigimu, pažeidžia Konvencijos 3 straipsnį, nekaltumo prezumpciją kaip tai nustatyta Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 2 dalyje. Pareiškėjas nurodė, kad nežmoniškos gyvenimo sąlygos sukėlė jam didelius dvasinius išgyvenimus, depresiją, sužalojo jo sveikatą, todėl, vadovaudamasis Europos žmogaus teisių teismo praktika, prašė teismo priteisti jam iš Lietuvos valstybės 346 200 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

5Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas jau kartą kreipėsi į teismą su tais pačiais reikalavimais, t. y. dėl neturtinės žalos priteisimo, neužtikrinant minimalaus gyvenamojo ploto Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2009 m. spalio 10 d. iki 2013 m. rugpjūčio 7 d., todėl prašė nagrinėti pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą tik nuo 2013 m. rugpjūčio 8 dienos. Atsakovas paaiškino, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 8 d. iki 2014 m. spalio 1 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K. Tam tikrais laikotarpiais pareiškėjui pilnai buvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas vienam asmeniui tenkantis plotas arba jo išvis nebūdavo įstaigoje. Nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nėra nustatyta. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Pareiškėjas paaiškino, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Pareiškėjas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančiųjų įstaigoje skaičiaus, nes į Lukiškių TI-K asmenys pristatomi ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teismuose, todėl jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Pareiškėjas pažymėjo, kad skirstant asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Esant tokiai situacijai tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Atsakovas paaiškino, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką bei švarą kamerose, reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) yra išduodamas į kameras, karantino kameras valo ūkio brigados paskirtas nuteistasis. Taip pat pažymėjo, kad Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Atsakovas pažymėjo ir tai, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Dėl kamerų remonto atsakovas paaiškino, kad jis atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius resursus. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad patys suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai niokoja valstybės turtą, gadina jį. Dėl sanitarinio mazgo ir šilto vandens tiekimo atsakovas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K sanitariniame mazge yra įrengta šalto vandens tiekimo sistema ir tai atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Atsakovas nurodė, jog suimtiesiems kas mėnesį, vadovaujantis teisės aktais, išduodami: rulonas tualetinio popieriaus, dantų šepetėlis, dantų pasta, vienkartiniai skustuvai. Pareiškėjui taip pat buvo suteikta teisė kartą per savaitę iki 15 min. nusiprausti po šiltu dušu ir tai atitinka nustatytus higienos normų reikalavimus, todėl Lukiškių TI-K savo veiksmais šių pareiškėjo teisių nepažeidė. Dėl pasivaikščiojimų kiemeliuose, atsakovas nurodė, kad tai yra suimtųjų teisė, o ne pareiga. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka suimtasis arba jei jis pažeidžia Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių nustatytą pasivaikščiojimų tvarką – pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas. Atsakovas nurodė ir tai, kad pareiškėjo skunde pateikti argumentai dėl asbesto yra nepagrįsti, kadangi įstaigoje gofruoti ir kiti lakštai iš asbesto, panelės, plytelės ir panašūs dirbiniai nebenaudojami. Dėl pasimatymų su artimaisiais atsakovas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K griežtai laikosi pasimatymų organizavimo tvarkos, nustatytos Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnyje, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 62, 65 punktuose bei Lukiškių TI-K direktoriaus 2011 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. 1-145 patvirtintu Asmenų, norinčių pasimatyti su suimtuoju, nuteistuoju ar nuteistuoju areštu, išankstinio registravimo tvarkos aprašu. Atsakovas atkreipė teismo dėmesį į tai, kad Lukiškių TI-K nėra įrengtų ilgalaikių pasimatymo kambarių, todėl pareiškėjui buvo suteikta teisė tik į trumpalaikius pasimatymus su artimaisiais. Dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 4 dalimi, nurodė, kad konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų sąlygos – neteisėtų veiksmų, ir darė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas.

7Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) atsiliepimu į skundą prašė: 1) taikyti Civiliniame kodekse nustatytą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimų daliai iki 2011 m. rugsėjo 1 d.; 2) pareiškėjo skundą likusioje dalyje dėl konvojavimo sąlygų atmesti kaip nepagrįstą; 3) priteisti iš pareiškėjo atsakovo naudai 15,90 Lt bylinėjimosi išlaidų.

8Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjas skunde nurodytu laikotarpiu buvo konvojuojamas specialios paskirties automobiliais. Šie automobiliai – specialiosios transporto priemonės – vienaukščiai mažieji autobusai, pritaikyti kaliniams vežti ir atitinka Valstybinės kelių transporto inspekcijos nustatytus reikalavimus. Atsakovas pažymėjo, kad visuose specialios paskirties automobiliuose yra įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, yra įrengti atsarginiai išėjimai. Viešojo saugumo tarnyba pabrėžė, kad visas jos tarnybinis transportas, tame tarpe ir specialusis transportas, skirtas asmenų konvojavimui, naudojamas remiantis teisiniais dokumentais: transporto priemonės registracijos liudijimais su paskirties nurodymu ir kasmetinės techninės apžiūros ataskaitomis su transporto priemonės paskirties nurodymu. Šie dokumentai išduodami Lietuvos Respublikos vardu. Atsakovas pažymėjo ir tai, kad specialios paskirties transportui yra atlikti Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos fizikinių veiksnių tyrimo skyriaus dirbtinės šviesos ir ventiliacijos efektyvumo matavimai dėl minėtų automobilių atitikimo Konvojavimo taisyklių 146.4 punkto reikalavimams. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija patikrinimų metu nenustatė, kad specialios paskirties automobilių kamerose esanti aplinka būtų netinkama konvojuoti asmenims. Atsakovas nurodė, jog asmenų konvojavimas vykdomas vadovaujantis teisingumo ir vidaus reikalų ministrų patvirtintomis Konvojavimo taisyklėmis. Pareiškėjas, manydamas, kad jo konvojavimas vykdomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, konvojaus metu gali konvojaus viršininkui pateikti skundus žodžiu ar raštu. Vadovaujantis Konvojavimo taisyklių 137 punktu konvojaus viršininkas apie tai daro įrašus konvojaus kelionės žiniaraštyje. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo skunde nurodytais teiginiais, kad Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai teismo salėje patalpindavo jį į narvą ir naudojo antrankius, nes pareigūnai pareiškėjo į teismo posėdžius nekonvojavo. Atsakovas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1, 4 dalimis, 45 straipsniu ir prašė priteisti iš pareiškėjo 15,90 Lt bylinėjimosi išlaidas, patirtas už pateiktos medžiagos kopijų rengimą (106 kopijos po 0,15 Lt).

9Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo palikti nenagrinėta, o kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

10Departamentas nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. I-2574-426/2013, 2013 m. kovo 30 d. sprendime konstatavo, jog pareiškėjas reikalavimo priteisti neturtinę žalos atlyginimą pagrįstumą grindžia netinkamomis laikymo sąlygomis Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2009 m. spalio 10 d. iki 2013 m. rugpjūčio 7 dienos. Atsižvelgiant į tai, Departamentas prašė teismo pareiškėjo skundą ar jo dalį palikti nenagrinėtu. Departamentas nurodė, kad, remiantis Suėmimo vykdymo įstatymo nuostatomis, suimtųjų susirašinėjimas su gynėjais netikrinimas, suimtųjų susitikimų skaičius su gynėju ir trukmė neribojami, suimtiesiems garantuojama teisė į trumpalaikius pasimatymus bei trumpas išvykas už tardymo izoliatoriaus ribų. Departamentas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas skunde nepateikė duomenų, jog jis kreipėsi su prašymu dėl trumpalaikės išvykos į įstaigos administraciją bei kad toks pareiškėjo prašymas buvo nagrinėtas. Departamento teigimu, pareiškėjas skunde remiasi abstrakčiais teiginiais, konkrečiai neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių padarinių, nenurodo kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai jis paskaičiuotas. Pareiškėjas nepateikė teismui duomenų, kad Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs nežmoniškai su juo elgtis. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės. Departamentas atkreipė dėmesį į tai, jog neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Departamento manymu, ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Pagrįsdamas savo poziciją Departamentas rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Departamento nuomone, pareiškėjas, reikšdamas reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2009 m. rugsėjo mėn., praleido ir trejų metų ieškinio senaties terminą, nustatytą Civiliniame kodekse, kadangi skundą teismui pateikė tik 2014 m. rugsėjo 17 d., t. y. praėjus 5 metams nuo ginčui aktualaus laikotarpio pradžios. Pareiškėjas nepagrįstai ilgai negynė savo teisių, todėl turėtų būti taikoma ieškinio senatis ir jo skundas atmestas.

11II.

12Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 4 d. sprendimu pareiškėjo patikslintą skundą tenkino iš dalies ir priteisė H. D. naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už kalinimą netinkamomis sąlygomis Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime: laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 8 d. iki 2014 m. spalio 1 d. neužtikrinus minimalaus 3,6 kv. m gyvenamojo kameros ploto, tinkamo dirbtinio kameros apšvietimo ir nuo 2009 m. spalio 10 d. neužtikrinus ilgalaikių pasimatymų su sutuoktine. Pareiškėjo reikalavimą dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo už kalinimą netinkamomis sąlygomis Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpiu nuo 2009 m. spalio 10 d. iki 2013 m. rugpjūčio 7 d. teismas paliko nenagrinėtu. Kitoje dalyje pareiškėjo patikslintą skundą teismas atmetė.

13Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjam byla Nr. I-5307-437/2015 (proceso Nr. 3-61-3-00146-2012-9) pagal to paties pareiškėjo 2015 mm. kovo 12 d. pateiktą patikslintą skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių TI-K ir Departamento, dėl sprendimo panaikinimo ir neturtinės žalos priteisimo. Pareiškėjas minėtoje byloje patikslintu skundu prašė priteisti neturtinę žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų, tarp jų ir minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimo Lukiškių TI-K, laikotarpiu nuo 2009 m. spalio 10 d. iki 2013 m. rugpjūčio 7 dienos. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašė neturtinės žalos atlyginimo nuo 2012 m. sausio 9 dienos. Atsižvelgęs į tai, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme byloje Nr. I-5307-437/2015 šiuo metu yra sprendžiamas ginčas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2009 m. spalio 10 d. iki 2013 m. rugpjūčio 7 d., kuris apima ir nagrinėjamoje byloje pareiškėjo nurodytą laikotarpį, t. y. nuo 2012 m. sausio 9 d. iki 2013 m. rugpjūčio 7 d., nagrinėjamoje byloje teismas pareiškėjo reikalavimą dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2009 m. spalio 10 d. iki 2013 m. rugpjūčio 7 d. paliko nenagrinėtu (ABTĮ 103 str. 4 p.). Atsižvelgęs į tai, šioje byloje neturtinės žalos atlyginimo priteisimą dėl pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K teismas vertino nuo 2013 m. rugpjūčio 6 dienos. Dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti jam neturtinę žalą dėl netinkamų konvojavimo sąlygų teismas vertino pareiškėjo skunde nurodytą laikotarpį nuo 2012 m. sausio 9 dienos.

14Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1, 4 dalimis, 6.250 straipsnio 1 dalimi, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 2, 3 dalimis ir pažymėjo, kad ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų ir neužtikrinant jo teisės į tinkamo dydžio gyvenamąjį plotą, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui.

15Teismas rėmėsi Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir Higienos norma), Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1. punktu, nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 8 d. iki 2014 m. spalio 1 d. Lukiškių TI-K kalėjo iš viso 418 parų. Pareiškėjas 123 paras kalėjo Lukiškių TI-K kameroje Nr. 263, kurios plotas 7,83 kv. m ir 85 paras jam nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas 3,6 kv. m. minimalus vienam žmogui tenkantis kameros plotas. 266 paras pareiškėjas kalėjo kameroje Nr. 323, kurios plotas 7,75 kv. m, iš jų 162 paras jam nebuvo užtikrintas 3,6 kv. m. minimalus vienam žmogui tenkantis kameros plotas. 14 parų pareiškėjas kalėjo vienas kameroje Nr. 14, kurios plotas 7,14 kv. m., todėl visas šias 14 parų jam buvo užtikrintas 3,6 kv. m. minimalus vienam žmogui tenkantis kameros plotas. 15 parų pareiškėjas kalėjo kameroje Nr. 262, kurios plotas 7,86 kv. m., iš jų tik 1 parą jam nebuvo užtikrintas 3,6 kv. m. minimalus vienam žmogui tenkantis kameros plotas. Iš viso 248 paras pareiškėjui nebuvo garantuota teisė į minimalų 3,6 kv. m. gyvenamąjį kameros plotą jam kalint Lukiškių TI-K nuo 2013 m. rugpjūčio 8 d. iki 2014 m. spalio 1 dienos. Teismas darė išvadą, kad Lukiškių TI-K veiksmų neteisėtumas yra konstatuotinas atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas kalintas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas buvo kalinamas pažeidžiant Lietuvos higienos normos 6 punkto bei Departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1. punkto nuostatas.

16Teismas rėmėsi Higienos normos 22, 23 punktais, pažymėjo, kad byloje nėra pateikta Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kuriuose būtų konstatuoti dirbtinio apšvietimo pažeidimai, tačiau sutiko su pareiškėjo skundo argumentu, kad prastas apšvietimas kameroje kenkia žmogaus regėjimui. Tai, kad pareiškėjo regėjimas silpsta ir akys greit pavargsta, peršti patvirtina ir byloje esantys pareiškėjo asmens sveikatos kortelės įrašai. Teismo vertinimu, nors ir žinant, kad Lukiškių TI-K yra itin senos statybos pastatas, reikalaujantis kapitalinio remonto, tačiau sutvarkyti kamerų dirbtinį apšvietimą, kuris atitiktų Higienos normų 22 ir 23 punktų reikalavimus, yra įmanoma. Šiuo atveju teismas konstatavo atsakovo atstovo Lukiškių TI-K veiksmų neteisėtumą, pažeidžiant Higienos normos 22, 23 punktų nuostatas.

17Teismas rėmėsi Higienos normos 24 punktu ir sutiko su atsakovo argumentu, kad asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri savo kameras, neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės kameroje, kaip ir dėl rūkymo atsiradusių dūmų. Teismo vertinimu, natūrali kamerų vėdinimo sistema (per langus) atitinka Higienos normos keliamus reikalavimus, todėl šiuo atveju atsakovo veiksmų neteisėtumo nenustatė. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad reikalavimas įrengti kamerose mechanines vėdinimo ar kondicionavimo sistemas yra nustatytas tik projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms, o pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K, t. y. veikiančiame sename architektūriniame pastate, kuriam reikia kapitalinio remonto.

18Teismas rėmėsi Higienos normos 68 punktu, atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas pats savo skunde nurodė, jog kartą į savaitę jam buvo suteikta galimybė pasinaudoti dušu, tačiau skirtas 15 min. laikas jam yra per trumpas. Teismas šiuo atveju atsakovo atstovo Lukiškių TI-K veiksmų neteisėtumo nenustatė, nurodė, kad pareiškėjo teisė pasinaudoti dušu buvo užtikrinta tinkamai, laikantis galiojančių teisės aktų reikalavimų.

19Teismas rėmėsi Higienos normos 58, 60, 65 punktais, nustatė, kad Lukiškių TI-K švarai palaikyti yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri nuolatos atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013 m. gruodžio 30 d. Lukiškių TI-K tokių paslaugų teikimo sutartį sudarė su UAB „Dezinfa“. Teismas darė išvadą, jog Lukiškių TI-K laikosi teisės aktų nurodymų kiek įmanoma labiau užtikrinti Higienos normos reikalavimus. Teismo vertinimu, pareiškėjo skundo argumentas, jog kamerose buvo žiurkių, nepagrįstas jokiais įrodymais, todėl atmestinas.

20Teismas rėmėsi teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintomis Vyrų ir moterų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normomis ir darė išvadą, kad pareiškėjas higienos priemone, t. y. tualetiniu popieriumi, buvo aprūpintas tinkamai, nepažeidžiant nustatytų teisės akto reikalavimų.

21Teismas vadovavosi Higienos normos 26, 56, 62 punktais, iš byloje esančių Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų nustatė, jog ne kartą Lukiškių TI-K kamerose buvo atliekamas patikrinimas ir matuojama temperatūra bei santykinė drėgmė. Kameroje Nr. 323, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, ginčo laikotarpiu buvo matuota temperatūra ir santykinė drėgmė, tačiau Higienos normos pažeidimų nebuvo nustatyta, temperatūra atitiko nustatytus reikalavimus. Teismas darė išvadą, kad šiuo atveju atsakovo atstovo Lukiškių TI-K veiksmų neteisėtumas nenustatytas ir pareiškėjo argumentas dėl žemos temperatūros atmestinas kaip nepagrįstas.

22Teismas rėmėsi Higienos normos 21 punktu, pažymėjo, kad Higienos norma nenustato reikalavimo, jog sanitariniuose mazguose būtų įrengta karšto vandens sistema, ir pareiškėjo skundo argumentą, jog kameroje nebuvo karšto vandens, atmetė kaip nepagrįstą. Teismas nesutiko ir su kitu pareiškėjo skundo teiginiu, jog kartu kalintys asmenys gali matyti vienas kitą atliekant gamtinius reikalus, kadangi tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas 1,5 m aukščio sienele, todėl minimalus privatumas ir atskirtumas nuo likusių asmenų yra užtikrintas.

23Pareiškėjo skundo argumentą, kad Lukiškių TI-K pastato konstrukcijoje yra asbesto, teismas atmetė kaip nepagrįstą, nesant byloje tai patvirtinančių objektyvių duomenų. Taip pat pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje uždrausta naudoti gofruotus ir kitus lakštus iš asbestcemenčio, vadovaujantis Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. 1163.

24Dėl pareiškėjo patikslinto skundo argumento, kad Lukiškių TI-K parduotuvėje nėra galimybės įsigyti grikių, ryžių, žirnių, ledų, torto, spiralinio vandens kaitintuvo, teismas pažymėjo, kad Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172, 15 priede yra nurodytas suimtiesiems draudžiamų įsigyti (parduoti parduotuvėse) maisto produktų sąrašas, tarp kurių yra ir kruopos bei kreminiai konditerijos gaminiai, o spiraliniais vandens kaitintuvais Lietuvos rinkoje nebeprekiaujama.

25Teismas rėmėsi Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsniu, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių XVI skyriumi ir pareiškėjo argumentą, kad jis kasdien turėdavo teisę po vieną valandą pasivaikščioti kiemelyje, kurio plotas vidutiniškai 12 kv. m, o kartu vaikščiodavo dar trys žmonės, atmetė kaip nepagrįstą, kadangi nei Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 18-21 punktuose, reglamentuojančiuose pasivaikščiojimo kiemų įrengimą, nei Higienos normoje vienam asmeniui tenkanti pasivaikščiojimo kiemo ploto norma nėra nustatyta. Be to, atsakovo atstovo Lukiškių TI-K pateiktame atsiliepime nurodytų visų kiemelių plotai yra ženkliai didesni nei teigia pareiškėjas. Byloje nėra pateikta įrodymų, jog pareiškėjas dėl jo nurodytų pažeidimų būtų kreipęsis į įstaigos administraciją. Teismas darė išvadą, jog pareiškėjui buvo tinkamai užtikrinta teisė ne mažiau kaip vieną valandą per dieną pasivaikščioti Lukiškių TI-K kiemelyje.

26Teismas nustatė, kad pareiškėjas su skundais, prašymais kreipėsi į Lukiškių TI-K, į Departamentą dėl ilgalaikių pasimatymų jam su žmona nesuteikimo. Be to, pareiškėjas suimtuoju laikomas pernelyg ilgą laiko tarpą (nuo 2009 m. spalio mėn.), todėl teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju galima pasiremti Europos Žmogaus Teisių Teismo byloje Varnas prieš Lietuvą pateiktu išaiškinimu, ir darė išvadą, kad atsakovo atstovas Lukiškių TI-K savo veiksmais, t. y. nesuteikdamas pareiškėjui teisės į ilgalaikį pasimatymą su savo sutuoktine, pažeidė Europos žmogaus teisių konvencijos 8 straipsnį.

27Teismas rėmėsi Suėmimo vykdymo įstatymo 16 straipsniu, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių VII skyriumi ir konstatavo, kad suimtiems asmenis yra leidžiama susirašinėti su giminaičiais ar kitais asmenimis tik popieriniais laiškais. Iš Suimtųjų ir nuteistųjų naudojimosi riboto interneto prieigos tvarkos aprašo, patvirtinto Lukiškių TI-K direktoriaus 2013 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. 1-88, teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K esantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems leidžiama naudotis riboto interneto prieiga bibliotekos patalpoje ne daugiau kaip 30 min. ir kontroliuojant pareigūnui. Naudodamiesi riboto interneto prieiga, suimtieji ir nuteistieji gali kopijuoti ir išsaugoti informaciją jiems priklausančiuose USB atminties laikmenose, tačiau draudžiama jiems siųsti elektroninius laiškus kitiems asmenims. Asmenims, pažeidus nurodytą tvarką, gali būti skiriamos nuobaudos. Teismas pažymėjo, jog minėtų teisės aktų nuostatos popierinių laiškų skaičiaus neriboja, juos galima siųsti kasdien, tačiau numato galimybę tikrinti suimtųjų gaunamus ir siunčiamus laiškus. Teismo vertinimu, tokios korespondencijos kontrolės priemonės, kuriomis siekiama užkirsti kelią nusikalstamoms veikoms ar kitiems teisės pažeidimams, gali būti vykdomos ir pačios savaime nėra nesuderinamos su Konvencija. Teismas darė išvadą, kad Lukiškių TI-K pagrįstai neleido pareiškėjui susirašinėti su šeimos nariais ir advokatu elektroniniais laiškais.

28Teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 9 d. iki 2013 m. birželio 17 d. maršrutu Lukiškių TI-K – Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinė – Lukiškių TI-K buvo konvojuotas iš viso 26 kartus. Teismas nustatė, kad pareiškėjas buvo konvojuojamas specialiai tam pritaikytais automobiliais, ir pareiškėjo argumentą, kad jis buvo konvojuojamas perpildytame transporte, vertino kritiškai. Teismas nustatė, kad vienu metu esant daugiau konvojuojamų asmenų buvo paskiriamas papildomas specialus automobilis, todėl pareiškėjo skundo teiginį, kad transporto priemonė buvo perpildyta, atmetė kaip nepagrįstą. Teismas atkreipė dėmesį, kad iš byloje esančių kelionės žiniaraščių matyti, jog pareiškėjas nei raštu, nei žodžiu nebuvo pareiškęs pretenzijų dėl konvojavimo sąlygų.

29Teismas nustatė, kad pareiškėjas maršrutu Lukiškių TI-K – Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinė buvo konvojuojamas Viešojo saugumo tarnybos transportu ir lydymas jos pareigūnų. Viešojo saugumo tarnybos paaiškinimu, pareiškėjas konvojavimo metu nebuvo surakintas antrankiais, dėl to pretenzijų neteikė ir pats H. D.. Pareiškėjo pristatymą iš Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės į teismo posėdį organizavo ir vykdė ne Viešojo saugumo tarnyba, o Klaipėdos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, todėl pareiškėjo skundo argumentą atsakovui, atstovaujamam Viešojo saugumo tarnybos, dėl antrankių nenuėmimo teismo posėdžio metu teismas atmetė kaip nepagrįstą. Teismas darė išvadą, kad konvojuojant pareiškėją į kitą paskirties punktą laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 9 d. iki 2013 m. birželio 17 d. buvo laikytasi visų Konvojavimo taisyklių reikalavimų, buvo užtikrintas saugus jo transportavimas, kuris buvo vykdomas specialiai tam pritaikytu transportu, ir konvojavimo sąlygos visiškai atitiko Konvojavimo taisyklių reikalavimus. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Viešojo saugumo tarnybos neteisėtų veiksmų nagrinėjamu atveju teismas nenustatė.

30Teismas nustatė, kad pareiškėjas 248 paras iš 418 parų buvo kalinamas neužtikrinant jam minimalaus 3,6 kv. m. gyvenamojo kameros ploto, todėl sutiko su pareiškėjo skundo argumentais, kad dėl per didelio Lukiškių TI-K kamerose kalinčių asmenų skaičiaus galėjo kilti konfliktai tarp kalinčių asmenų, pareiškėjui galėjo būti sukelti fiziniai nepatogumai, buvo mažai vietos pajudėti ar pasimankštinti. Tai patvirtina ir pareiškėjo nusiskundimai gydytojui dėl sąnarių skausmo, bendro negalavimo. Byloje esantys pareiškėjo sveikatos istorijos įrašai įrodo, kad ginčo laikotarpiu, kada pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K, dirbtinis apšvietimas kameroje neatitiko Higienos normos 22, 23 reikalavimų. Teismo vertinimu, ilgalaikių santykių su sutuoktine nebuvimas įtakoja prastą asmens savijautą, psichologinį diskomfortą ir gali lemti santykių tarp sutuoktinių atšalimą. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo patirtų pažeidimų trukmė ir mastas neleidžia jų vertinti kaip vienkartinių ar trumpalaikių, t. y. tokio pobūdžio, iš kurių negali būti kildinama neturtinė žala.

31Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 1 000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti. Teismas pažymėjo, kad byloje duomenų, jog pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis ar sveikatos susirgimai nepagydomi, nėra nustatyta, todėl, teismo nuomone, priteistina suma yra adekvati dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti.

32Teismo vertinimu, atsakovo atstovo Viešojo saugumo tarnybos prašymas priteisti iš pareiškėjo 15,90 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro reikalaujamos medžiagos kopijų rengimas, laikytinas nepagrįstu, todėl netenkintinas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas yra suimtasis, kurio veiksmų laisvė yra apribota, atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Viešojo saugumo tarnybos, pagrįstai buvo įpareigotas pateikti teismui visą su ginču susijusią medžiagą, tai buvo atsakovo pareiga, o ne teisė.

33III.

34Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

35Atsakovas paaiškina, kad Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, nes apjungia ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą, Lukiškių TI-K negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiaus, jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, tačiau administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Atsakovas nurodo, kad 2014 m. sausio 14 d. Vilniaus visuomenės sveikatos centras atliko operatyviąją sveikatos saugos kontrolę, kurios metu buvo įvertinta dirbtinė bei naktinė apšvieta gyvenamojoje kameroje Nr. 262, kurioje taip pat buvo laikomas pareiškėjas, ir Higienos normos reikalavimų pažeidimų nebuvo nustatyta. Atsakovas remiasi Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsniu, Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių 65, 108 punktais, Departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 18-20 punktais, Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. gegužės 13 d. įsakymu Nr. 1-89 62 punktu, paaiškina, kad Lukiškių TI-K nėra įrengta ilgalaikių pasimatymų kambarių, ilgalaikių pasimatymų suteikimo tvarka nėra numatyta ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse. Atsakovas pažymi, kad negalima teigti, jog pareiškėjas visiškai neturėjo jokio ryšio su savo artimaisiais. Atsakovas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A575-164/2014, A-420-575/2015, A-587-575/2015. Atsakovas remiasi ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 6 punktu, pažymi, kad negalima objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas teko pareiškėjui atitinkamą dieną.

36Pareiškėjas H. D. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ir jo skundą tenkinti.

37Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad nepagrįstai nebuvo atsižvelgta į tai, jog pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją minimalus vidutinis gyvenamasis plotas vienam suimtajam arba nuteistajam turi būti ne mažesnis už 4 kv. m. Taip pat nebuvo atsižvelgta į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pagal kurią vertinant, ar pažeidimas patenka į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams. Pareiškėjas daro išvadą, kad jo teisių suvaržymai dėl nepakankamo kameros ploto buvo didesnio masto ir truko ilgiau nei nustatyta teismo sprendime. Pareiškėjo teigimu, teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad visą nagrinėjamą laikotarpį vidutinė kameros oro temperatūra žiemą buvo + 10 laipsnių, be to, visą laiką jis buvo laikomas su rūkančiais kaimynais, o tai pažeidė jo teisę į sveiką aplinką. Pareiškėjas nurodo, kad Lukiškių TI-K patalpose pastoviai veisiasi žiurkės, kiti kenkėjai. Pareiškėjo manymu, atsakovas tai patvirtino, kadangi nurodė, jog samdo įmonę, kuri nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus. Pareiškėjas nurodo, kad nesuteikiant jam normalių higienos sąlygų (vienas prastos kokybės tualetinio popieriaus rulonėlis per mėnesį) yra žeminamas jo orumas. Pareiškėjas nurodo, kad viena valanda per dieną pasivaikščiojimui yra aiškiai nepakankamas laikas, judėjimo trūkumas neigiamai atsiliepia jo sveikatai, sukelia tiek moralines kančias, tiek fizines, t. y. sąnarių, nugaros skausmą. Pareiškėjas pabrėžia, kad dėl skunde įvardintų pažeidimų stipriai pablogėjo jo sveikata, todėl teismo nustatytas 1 000 Eur neturtinės žalos dydis neatitinka realios netinkamomis sąlygomis jam padarytos žalos. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad suimtųjų susirašinėjimas su gynėjais pagal Suėmimo vykdymo įstatymą negali būti tikrinamas, tačiau popieriniai pareiškėjo siunčiami laiškai yra tikrinami. Pareiškėjas nurodo, kad viena kelionė iš Lukiškių TI-K į Klaipėdos apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą įskaitant visus apsilankymus kituose tardymo izoliatoriuose ir areštinėse trunka apie 10 valandų, todėl surakintų rankų laikymas tokį laiką yra itin skausmingas ir nepatogus, vertintinas kaip kankinimas. Pareiškėjas nurodo, kad konvojavimo metu dėl prastų sąlygų, karščio, išsekimo ir skausmo vėmė, vos neprarado sąmonės. Pareiškėjas daro išvadą, kad jo gyvenimo sąlygos laisvės atėmimo vietose, taip pat jo konvojavimo sąlygos buvo nežmoniškos, pažeidė Konvencijos 3 straipsnį. Faktas, kad jam nuo pat 2009 metų rugsėjo draudžiami ilgalaikiai pasimatymai, pareiškėjo teigimu, pažeidžia Konvencijos 8 ir 14 straipsnius. Pareiškėjas nurodo, kad argumentas, jog Lietuvoje yra žema minimali mėnesinė alga, todėl priteisiamas mažesnis neturtinės žalos atlyginimas, yra diskriminacinis.

38Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl konvojavimo palikti nepakeistą.

39Teisėjų kolegija

konstatuoja:

40IV.

41Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, kuri, pareiškėjo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jį laikant suimtą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis bei konvojuojant pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, atlyginimo.

42Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjui priteisė 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, nustatęs, kad pareiškėjui 248 paras teko mažesnis kameros plotas nei nustatytas minimalus, kamerose nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas bei buvo pažeista pareiškėjo teisė į ilgalaikius pasimatymus su sutuoktine. Kitus pareiškėjo nusiskundimus pirmosios instancijos teismas pripažino neįrodytais ir nepagrįstais.

43Kaip matyti iš pareiškėjo apeliacinio skundo, jis iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteista neturtinės žalos suma, pakartodamas argumentus, susijusius su jo sveikatos būkle, kalinimo sąlygų kamerose atitikimu kitiems higienos normų reikalavimams, ribojamomis galimybėmis pakankamai pasivaikščioti, nekontroliuojamai susirašinėti su savo gynėju. Be to, pareiškėjas nurodė Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, pagal kurią, jo nuomone, dėl panašių pažeidimų nukentėjusiems asmenims priteisiamas žymiai didesnis neturtinės žalos atlyginimas.

44Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino nagrinėjamą bylą laikydamasi šios įstatymo normos reikalavimų. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą. Todėl, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands).

45Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

46Pareiškėjas skunde kaip žalos atsiradimo pagrindą, be kita ko, nurodė vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto pažeidimą ir dėl šio pažeidimo atsiradusius nepatogumus. Kiek tai susiję su šiais pareiškėjo nurodytais pažeidimais, susijusiais su nepakankamu kalinimo patalpų plotu, teisėjų kolegija pažymi, jog minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.

47Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas jo teisių į minimalų gyvenamąjį kameros plotą pažeidimą, turėjo atsižvelgti į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, jo teigimu, nustatančią, kad minimalus vidutinis gyvenamasis plotas vienam suimtajam arba nuteistajam turi būti ne mažesnis už 4 kv. m, taip pat įvertinti pareiškėjo pateiktus kamerų brėžinius su baldų išmatavimais ir atsižvelgti į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams.

48Atsakydama į šiuo pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (pvz., 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimas Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimas Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismas nurodė, kad teismas, spręsdamas dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, turi nustatyti, ar kiekvienas sulaikytasis turi individualią miego vietą; ar kiekvienam kaliniui tenka bent 3 kv. m; ar suimtieji gali laisvai judėti tarp baldų (pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimas Ananyev ir kt. prieš Rusiją; 2013 m. balandžio 2 d. sprendimas Olszewskiego prieš Lenkiją). Kartu pabrėžtina, jog nei Higienos norma, nei Departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nenumato, kad į minimalias tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje vienam asmeniui turinčias tekti kameros ploto normas – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Pažymėtina ir tai, kad nei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį plotą, turėjo iš kamerų ploto atimti jose esančių baldų ir kitų įrenginių plotą, neatitinka tokio pobūdžio bylose suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bei Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuotos praktikos.

49Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas pareiškėjui tekusį kameros plotą apskaičiavo pagal atsakovo atstovo pateiktame Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą ir Kalinamojo (nuteistojo) asmens įskaitos kortelėje nurodytus duomenis. Teisėjų kolegija, įvertinusi kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, dydžius bei asmenų, su kuriais jis buvo laikomas, skaičių, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas iš viso 418 paras, iš kurių – 248 paras pareiškėjui teko mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir pasisakė apie neteisėtų atsakovo veiksmų buvimą, kiek tai yra susiję su pareiškėjui neužtikrintu minimaliu vienam asmeniui tenkančiu kameros plotu. Nors apeliantas tvirtina, kad jo teisių suvaržymai dėl nepakankamo kameros ploto buvo didesnio masto ir truko ilgiau nei nustatyta teismo sprendime, tačiau nepateikia pakankamai pirmosios instancijos teismo išvadas paneigiančių argumentų.

50Europos Žmogaus Teisių Teismas 2011 m. sausio 25 d. sprendime byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05, konstatavo, jog valstybės, nepriklausomai nuo finansinių ar kitokių sunkumų, privalo organizuoti savo kalėjimų sistemą taip, kad būtų užtikrinta pagarba kalinių orumui. Ta aplinkybė, kad kalėjimas yra perpildytas ir jame trūksta vietų, neatleidžia kalėjimo administracijos nuo pareigos pasirūpinti kalinio sveikata. Kaip teisingai atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat ne kartą yra pažymėjęs, jog ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (pvz., administracinės bylos Nr. A502-1774/2010, A756-116/2011, A756-122/2010). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovo apeliacinio skundo argumentai, jog Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančių bei esančių įstaigoje skaičiaus, nepaneigia pirmosios instancijos teismo konstatuoto atsakovo veiksmų neteisėtumo laikant pareiškėją Lukiškių TI-K pažeidžiant Higienos normos 6 punkto bei Departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto nuostatas.

51Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ginčo laikotarpiu jam tekusią gyvenamojo ploto normą, atmeta kaip nepagrįstus, o atsakovo apeliacinio skundo teiginius dėl Lukiškių TI-K pastangų užtikrinti kamerų ploto reikalavimus laiko nesudarančiais pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

52Pasisakydama dėl apeliacinio skundo teiginio, kad Lukiškių TI-K pastoviai veisiasi graužikai ir kiti kenkėjai, teisėjų kolegija pažymi, kad Higienos normos 60 punkte įtvirtinta, jog laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį teisės akto nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla.

53Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, patvirtinančių pareiškėjo teiginius, kad kamerose, kuriose jis buvo laikomas, buvo graužikų, vabzdžių ar kitų kenkėjų. Pastebėtina, kad pareiškėjas bylai reikšmingu laikotarpiu nesikreipė į Lukiškių TI-K administraciją ar kitas institucijas su skundais dėl graužikų ar kitų kenkėjų kamerose buvimo. Bylos duomenys patvirtina, kad Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartis dėl deratizacijos, dezinsekcijos ir dezinfekcijos darbų. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia aplinkybė rodo, kad Lukiškių TI-K yra sistemingai vykdoma tokio pobūdžio priežiūra ir profilaktika, tačiau tai nepatvirtina graužikų, vabzdžių ar kitų kenkėjų buvimo fakto kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas. Pirmosios instancijos teismas teisingai nepripažino pagrįstais pareiškėjo skundo argumentų, kad kamerose buvo graužikų, vabzdžių ar kitų kenkėjų, ir priėjo teisingą išvadą, kad šiuo aspektu nėra atsakovo neteisėtų veiksmų ir kad pareiškėjas neįrodė, jog dėl kamerų aplinkos kenksmingumo patyrė neturtinę žalą. Pažymėtina ir tai, kad 2012 m. vasario 14 d. įraše pareiškėjo asmens sveikatos kortelėje nurodyta, jog pareiškėjas tarakonų, pelių, žiurkių kameroje nepastebėjo (t. I, b. l. 93).

54Pasisakydama dėl apeliacinio skundo teiginio, kad pareiškėjui nepakanka išduodamo tualetinio popieriaus, teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas šiuo atveju pagrįstai vadovavosi teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“, kurio 1.2 punktu patvirtintoje Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normoje numatyta, kad vyrams 1 mėnesiui išduodamas 1 rulonas tualetinio popieriaus. Pareiškėjas neneigia, kad šį reikalavimą Lukiškių TI-K vykdė, todėl jo argumentai dėl didesnio tualetinio popieriaus kiekio išdavimo negali būti pripažinti pagrįstais. Šiuo atveju papildomi asmeniniai pareiškėjo poreikiai negali būti vertinami kaip netinkamas Lukiškių TI-K pareigų vykdymas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-315-602/2016).

55Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo, kurio paskirtis nustatyti kardomąją priemonę – suėmimą (kardomąjį kalinimą) vykdančias įstaigas, suėmimo vykdymo tvarką ir sąlygas, taip pat asmenų, laikomų suėmimą vykdančiose įstaigose, teisinę padėtį, 29 straipsnyje nustatyta suimtųjų teisė pasivaikščioti gryname ore. Vadovaujantis šio straipsnio 1 dalimi – suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Tokia teisė numatyta ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso, nustatančio bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus, 103 straipsnyje.

56Pažymėta, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev. 2006 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 47 punkte numatyta, kad Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, jog turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose. Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo atveju minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke.

57Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas turėjo galimybę kasdien po vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, todėl teisės aktų reikalavimai (Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnis) nebuvo pažeisti. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad teisės aktuose nėra įtvirtinta vienam asmeniui tenkanti pasivaikščiojimo kiemo ploto norma. Pastebėtina ir tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas dėl jo netenkinančio pasivaikščiojimo kiemo ploto ar pasivaikščiojimo laiko būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją. Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apelianto argumentai dėl pasivaikščiojimo laiko, kiemelio ploto, nėra pagrįsti ir nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

58Suėmimo vykdymo įstatymo 16 straipsnyje įtvirtinta suimtųjų teisė susirašinėti, nurodant, kad suimtieji turi teisę siųsti giminaičiams ir kitiems asmenims ir gauti iš jų neribotą kiekį laiškų (1 d.). Suimtųjų gaunami ir siunčiami laiškai ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartimi gali būti tikrinami, kad būtų užkirstas kelias nusikalstamoms veikoms ar kitiems teisės pažeidimams arba apsaugotos kitų asmenų teisės ir laisvės, arba laikinai (iki trijų mėnesių) sustabdytas laiškų išsiuntimas ir įteikimas. Ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartyje turi būti nurodomi laiškų tikrinimo arba išsiuntimo ir įteikimo sustabdymo pagrindai, trukmė, būdas, asmenys, kurių siunčiami ar gaunami laiškai bus tikrinami arba kurių laiškų išsiuntimas ir įteikimas sustabdomas, ir kitos aplinkybės, dėl kurių laiškus būtina tikrinti arba sustabdyti jų išsiuntimą ir įteikimą (2 d.). Suėmimo vykdymo įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad suimtųjų susirašinėjimas su gynėjais netikrinamas ir nestabdomas.

59Iš Lukiškių TI-K Administracijos reikalų skyriaus 2014 m. spalio 20 d. pažymos Nr. 24-6199 (t. I, b. l. 85) matyti, kad paprastųjų laiškų (parašytų ant popieriaus ir išsiunčiamų per įstaigos administracijos darbuotoją) skaičius neribojamas, juos galima siųsti kasdien. Suėmimo vykdymo įstatyme nėra nustatyta suėmimo vykdymo įstaigų administracijos pareiga suteikti galimybę suimtiesiems naudotis internetu, taip pat nėra numatyta tokia suimtųjų teisė. Lukiškių TI-K direktoriaus 2013 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. 1-88 patvirtintoje Suimtųjų ir nuteistųjų naudojimosi riboto interneto prieiga tvarkoje nustatyta, kad naudojimosi riboto interneto prieiga metu draudžiama siųsti elektroninius laiškus (8.1 p.). Įvertinus šias aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjui pagrįstai nebuvo leista susirašinėti su šeimos nariais ir advokatu elektroniniais laiškais. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų ir pareiškėjas nenurodė, jog jo atžvilgiu atsakovas pažeidė Suėmimo vykdymo įstatymo 16 straipsnio 3 dalį, t. y. tikrino jo susirašinėjimą su advokatu. Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl susirašinėjimo elektroniniu paštu kaip nepagrįstus.

60Pasisakant dėl rūkančių asmenų laikymo kartu su nerūkančiais, pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nėra duomenų, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K administracijai būtų teikęs nusiskundimų dėl jo laikymo su rūkančiais asmenimis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė tokių pareiškėjo nurodomų atsakovo neteisėtų veiksmų. Nesutiktina su pareiškėjo teiginiais, kad Lukiškių TI-K patvirtino, jog įstaigoje nėra jokios vėdinimo sistemos. Priešingai, atsakovas nurodė, kad asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri savo kameras neturi problemų dėl pelėsio ar drėgmės kameroje, kaip ir dėl rūkymo atsiradusių dūmų. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad natūrali kamerų vėdinimo sistema (per langus) atitinka Higienos normos reikalavimus. Kritiškai vertintini pareiškėjo teiginiai, kad jo vestas temperatūros dienoraštis įrodo, jog vidutinė kameros oro temperatūra žiemą buvo +10 laipsnių. Byloje esantys pareiškėjo pateikti dokumentai nepatvirtina tokios aplinkybės. Be to, kaip teisingai atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas, byloje esantys Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai rodo, jog Lukiškių TI-K kamerose buvo atliekami patikrinimai, matuojama temperatūra, kameroje, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, taip pat buvo matuota temperatūra, tačiau Higienos normos pažeidimų nebuvo nustatyta.

61Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl konvojavimo sąlygų. Papildomai pažymėtina, kad byloje nenustatyta, o ir pats pareiškėjas nenurodė, kad jis raštu ar žodžiu teikė pretenzijas dėl konvojavimo sąlygų (t. y. to, kad jam buvo uždedami antrankiai) ir jų įtakos jo sveikatai. Pažymėtina, kad konvojuojamųjų išreikštos pretenzijos dėl konvojavimo sąlygų, vadovaujantis Konvojavimo taisyklių 107 ir 137 punktais, turi būti įrašomos į konvojavimo dokumentus. Nagrinėjamu atveju tokių įrašų konvojaus kelionės žiniaraščiuose nėra. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad tokia teisė pareiškėjui buvo ribojama. Šiuo aspektu apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas visais atvejais turi teisę konvojaus veiksmus apskųsti laisvės atėmimo vietos vadovybei.

62Atsakovas apeliaciniu skundu nesutinka su teismo prieita išvada, kad nagrinėjamu atveju, Lukiškių TI-K, nesuteikdamas pareiškėjui teisės į ilgalaikį pasimatymą su savo sutuoktine, pažeidė Europos žmogaus teisių konvencijos 8 straipsnį. Atsakovas pažymi, kad ilgalaikių pasimatymų suteikimo tvarka nėra numatyta Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse, be to, Lukiškių TI-K nėra įrengta ilgalaikių pasimatymų kambarių.

63Teisėjų kolegija pažymi, jog trumpalaikių pasimatymų tvarka bei ilgalaikių pasimatymų suteikimo ar nesuteikimo klausimas yra teisės į privataus asmens gyvenimą (Konvencijos 8 str.) ribojimo klausimas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė į ilgalaikius pasimatymus yra viena iš nuteistųjų teisių, glaudžiai besisiejančių su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnyje garantuojama teise į šeimos gyvenimo gerbimą bei padedančių palaikyti santykius su artimais žmonėmis (pvz., 2013 m. balandžio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-889/2013 ir kt.). Konvencijos 8 straipsnis expressis verbis numato, jog kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas (1 d.), o valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtina žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti (2 d.).

64Atsižvelgus į nurodytas nuostatas, darytina išvada, jog Konvencija įpareigoja valstybes – dalyves gerbti kiekvieno asmens teisę į šeimos gyvenimą ir uždraudžia bet kokius apribojimus asmens naudojimuisi šia teise. Tai reiškia, kad bet koks kišimasis į asmens šeimos bei privatų gyvenimą, kuris negali būti pateisinamas pagal Konvencijos 8 straipsnio 2 dalį, gali būti laikomas kėsinimusi į Konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje saugomą teisę. Teisėtų apribojimų atvejai turi būti proporcingi siekiamam tikslui, numatyti įstatyme ir taikomi tik tada, kai tai yra būtina demokratinėje visuomenėje, valstybei siekiant teisėtų tikslų, kuriuos aiškiai nurodo Konvencijos 8 straipsnio 2 dalis. Šis būtinumo ir teisėtumo demokratinėje visuomenėje testas Europos Žmogaus Teisių Teismo kiekvienu konkrečiu atveju atliekamas gana griežtai. Pati Konvencijos 8 straipsnio formuluotė formaliai atitinka valstybės pareigą susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, kuriais kišamasi į šeimos bei privatų gyvenimą. Kita vertus, pažymėtina, jog teisė į šeimos gyvenimą suponuoja ne tik valstybių pareigą susilaikyti nuo neteisėto kišimosi į asmens šeimos gyvenimą, bet ir implikuoja valstybei įsipareigojimą veikti taip, kad būtų leidžiama normaliai vystytis šiems santykiams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1979 m. birželio 13 d. sprendimas byloje PMarckx v. Belgiją, pareiškimas Nr. 6833/74).

65Šiuo aspektu Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad kalinimas, kaip ir bet kokia kita laisvės apribojimo priemonė, yra susijęs su privataus ir šeimos gyvenimo ribojimais. Tačiau pagrindinis kalinamo asmens teisės į šeimos gyvenimo gerbimą elementas yra tai, kad institucijos leidžia arba, kai reikalinga, padeda palaikyti kontaktą su artima šeima. Tokie apribojimai kaip susitikimų su šeima skaičiaus nustatymas, šių susitikimų stebėjimas ir jeigu padaryto nusikalstamos veiklos pobūdis reikalauja, specialaus kalėjimo režimo taikymas arba konkrečios susitikimų tvarkos nustatymas reiškia Konvencijos 8 straipsnio teisių ribojimą, bet patys savaime šių nuostatų nepažeidžia. Bet kuriuo atveju kiekvienas ribojimas turi būti taikomas įstatymų nustatyta tvarka ir turi siekti vieno ar daugiau teisėtų tikslų ir turi būti būtinas demokratinėje visuomenėje (pvz., 2007 m. sausio 18 d. sprendimas byloje Estrikh prieš Latviją, pareiškimo Nr. 73819/01, 166 paragrafas; 2007 m. liepos 17 d. sprendimas byloje Kučera prieš Slovakiją, pareiškimo Nr. 48666/99, 127 paragrafas, ir 2003 m. balandžio 3 d. sprendimas byloje Klamecki prieš Lenkiją (Nr. 2), pareiškimo Nr. 31583/96, 144 paragrafas).

66Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas atsakovo neteisėtus veiksmus, nesuteikiant pareiškėjui teisės į ilgalaikį pasimatymą su savo sutuoktine, pagrįstai rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. liepos 9 d. sprendime byloje Tomas Varnas prieš Lietuvą (pareišk. Nr. 42615/06) suformuota praktika dėl skirtingos suimtųjų ir nuteistųjų teisės į pasimatymus su artimaisiais (Konvencijos 8 ir 14 straipsniai) apimties. Taip pat pažymėtina, kad 2006 m. sausio 11 d. Europos Tarybos Ministrų Tarybos rekomendacija patvirtintų Europos kalėjimo taisyklių 101 punkte nurodyta, kad jei nenuteistas (sulaikytas) asmuo prašo jo atžvilgiu taikyti nuteistiesiems asmenims taikytiną režimą, sulaikymo įstaigos administracija, kiek įmanoma, tenkina tokį prašymą. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pabrėžęs, jog nors sulaikymas savo prigimtimi yra privataus ir šeimos gyvenimo ribojimas, tačiau kalinčio asmens teisės į šeimos gerbimą būtina dalis yra tai, kad kalėjimo administracija padėtų palaikyti veiksmingą bendravimą su artimais šeimos nariais (pvz., EŽTT sprendimą Messina prieš Italiją (Nr. 2), pareiškimas Nr. 25498/94, 61 p.).

67Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis (Lukiškių TI-K kalinamojo (nuteistojo) gautų siuntinių, perdavimų, banderolių su spauda ir pasimatymų korteles), sutinka su atsakovo apeliacinio skundo teiginiu, kad pareiškėjas palaikė ryšį su artimaisiais. Kita vertus, nagrinėjamu atveju įvertinus specifinį pareiškėjo statusą (laikomas suimtuoju ilgą laiko tarpą), tai, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K administracijos prašė skirti ilgalaikį pasimatymą, o jo prašymas nebuvo tenkintas nenurodžius tokio sprendimo galimo pateisinimo, atsižvelgus į paminėtą Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, darytina išvada, kad Lukiškių TI-K, nesuteikdamas pareiškėjui teisės į ilgalaikį pasimatymą su savo sutuoktine, pažeidė Konvencijos 8 straipsnį. Nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K, be kita ko, užtikrindamas įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas, turėjo imtis pozityvių veiksmų, garantuojančių tinkamą teisės į šeimos gyvenimo gerbimą įgyvendinimą, kad asmuo galėtų palaikyti ryšius su savo artimaisiais ir tokiu būdu saugoti ir puoselėti savo šeimą.

68Tai, kad, kaip nurodo atsakovas, įstaigoje nėra įrengta ilgalaikiams pasimatymams skirtų patalpų, nėra reikšminga aplinkybė sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes suimtiesiems / kalinamiems garantuojamų teisių užtikrinimas įkalinimo įstaigose yra pozityvi valstybės pareiga. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažįsta, jog dėl aukšto nusikalstamumo lygio, finansinių išteklių trūkumo ir kitų struktūrinių problemų valstybės susiduria su sunkumais organizuojant kalinimo sistemą, tačiau kartu akcentuoja, kad šie aspektai nepanaikinta valstybės pareigos organizuoti kalinimo sistemą, kad būtų laikomasi Konvencijos numatyto reguliavimo, ir esant pažeistoms Konvencijos garantuojamoms teisėms tai sudaro prielaidas žalos atlyginimui (pvz., 2003 m. balandžio 29 d. sprendimas byloje Nazarenko prieš Ukrainą, 2006 m. birželio 1 d. sprendimas byloje Mamedova prieš Rusiją, 2011 m. sausio 27 d. sprendimas byloje Yevgeniy Alekseyenko prieš Rusiją). Nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K nepagrįstai apribojo pareiškėjo teisę į ilgalaikį pasimatymą su sutuoktine ir tai yra pakankamas pagrindas neteisėtų veiksmų konstatavimui CK 6.271 straipsnio prasme. Šiuo atveju net ir sutinkant su atsakovu, kad pareiškėjas palaikė ryšį su artimaisiais, negalima teigti, kad jam nesuteikiant ilgalaikio pasimatymo su žmona, pareiškėjas nepatyrė jokios žalos.

69Pasisakydama dėl apšvietimo tinkamumo, teisėjų kolegija pažymi, kad Higienos normos 22, 23 punktuose įtvirtinta, jog gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. Gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas atsakovo veiksmų neteisėtumą pažeidžiant šių Higienos normos 22, 23 punktų nuostatas rėmėsi tik pareiškėjo teiginiu, kad jo regėjimas silpsta, akys greit pavargsta, peršti bei pareiškėjo asmens sveikatos kortelės įrašais.

70Pareiškėjo asmens sveikatos įrašų duomenys patvirtina, kad jis ne kartą tikrinosi pas oftalmologą. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad gydytojo pastovi stebėsena buvo atliekama ne dėl apšvietimo kameroje neigiamos įtakos pareiškėjo akių sveikatai, bet dėl būtinybės kontroliuoti pareiškėjo turimos lėtinės akių ligos eigą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad atsakovas pažeidė Higienos normos 22, 23 punktuose įtvirtintus reikalavimus. Atkreiptinas dėmesys, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2014 m. sausio 14 d. atliko operatyviąją sveikatos saugos kontrolę, kurios metu buvo įvertinta dirbtinė ir naktinė apšvieta gyvenamojoje kameroje Nr. 262, kurioje 2014 m. rugsėjo 16 d. – 2014 m. spalio 1 d. buvo laikomas ir pareiškėjas, tačiau Higienos normos reikalavimų pažeidimai nebuvo nustatyti. Teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytas aplinkybes, sutinka su atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinio skundo argumentu dėl apšvietimo tinkamumo ir daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju nepagrįstai konstatavo atsakovo veiksmų neteisėtumą pažeidžiant Higienos normos 22, 23 punktų nuostatas. Pažymėtina ir tai, kad duomenų, jog pareiškėjo sveikata būtų sutrikusi dėl įkalinimo sąlygų, kurios neatitinka nustatytų teisės aktais, byloje nepateikta.

71Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Taigi, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui.

72Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nurodyta tvarka įvertinęs byloje surinktus rašytinius įrodymus, tinkamai nustatė, jog pareiškėjas bylai aktualiu buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu 248 paras buvo kalinamas kamerose neužtikrinant jam minimalaus ploto, nustatyto vienam asmeniui, taip pažeidžiant Departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą bei Higienos normos 6 punktą. Teisėjų kolegija sutinka, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog Lukiškių TI-K administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Taip pat pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Lukiškių TI-K nepagrįstai apribojo pareiškėjo teisę į ilgalaikį pasimatymą su sutuoktine. Kita vertus, teisėjų kolegija sutinka su atsakovo apeliacinio skundo argumentais dėl dirbtinio apšvietimo ir nepritaria pirmosios instancijos teismo prieitoms išvadoms dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo pažeidžiant Higienos normos 22, 23 punktų nuostatas.

73Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą) (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas).

74Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kurioje konstatuota, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008).

75Kita vertus, pastebėtina, jog negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai nereiškia, kad gali būti reikalaujama neproporcingos kompensacijos. Pareikalavus nerealaus dydžio kompensacijos, o teismui ją priteisus, gali būti paneigta neturtinės žalos atlyginimo esmė, paverčiant tai nepagrįstu uždarbiavimu. Nukentėjusiojo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis negali būti vertinamas kaip nustatytas, nes jo nustatymas yra priskirtas teisingumą vykdančiam subjektui – teismui (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-255/2005, 2013 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2013). Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga. Taigi būtent teismas nustato neturtinės žalos dydį, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2003, 2006 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2006).

76Pažymėtina, jog neturtinės žalos dydis, išreikštas pinigais, skirtingai nei atlyginant turtinę žalą, neturėtų būti įrodinėjamas. Piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas teismo nagrinėjamoje byloje pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250 str. 2 d.), vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais (CK 1.5 str.), nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste atsižvelgiant į šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2010).

77Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl neteisingai įvertinto jo patirtos neturtinės žalos dydžio, pirmiausia pažymi, kad priteisdamas konkrečią neturtinę žalą teismas turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją; į pragyvenimo lygį (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015); į piliečių bendrą materialinį lygį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011). Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (pvz., 2006 m. kovo 29 d. sprendimas Scordino prieš Italiją).

78Teisėjų kolegija, konkrečiai įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinių teisių pažeidimų mastą ir trukmę, dėl kurių pareiškėjas jautė dvasinius, fizinius išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, ginamų vertybių pobūdį, tai, kad nenustatyta, jog Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), į bylai aktualiu laikotarpiu galiojusį minimalios mėnesinės algos dydį, į tai, kad administracinėje byloje nėra nustatyta, jog dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų realiai pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai jo sveikatos sutrikimai, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais ir atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo bei aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, vertina, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos atlyginimui pirmosios instancijos teismo priteista 1 000 Eur suma nėra pakankama ir adekvati dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms ir ji didintina iki 2 000 Eur.

79Pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde prašo priteisti daugiau nei milijoną eurų (1 002 665 Eur) neturtinės žalos atlyginimą, tačiau akcentuotina, kad didesnio nei šiuo atveju priteistino – 2 000 Eur, ar panašaus dydžio neturtinės žalos atlyginimo suma Lietuvos teismų praktikoje dažniausiai yra priteisiama už itin reikšmingų, tokių kaip sveikata, vertybių pažeidimą, nes žalos sveikatai padarymo atvejais teismų praktikoje paprastai priteisiamos didesnės piniginės kompensacijos nei pažeidus kitokias neturtines vertybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015; kt.). Pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog jam turėtų būti priteista didesnio dydžio nei 2 000 Eur neturtinė žala. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistos tokios vertybės, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą būtų galima įvertinti jo nurodyta ar didesne nei 2 000 Eur suma.

80Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad asmens patalpinimas į tardymo izoliatorių, dėl tokio pobūdžio įstaigose esančio režimo, neabejotinai lemia eilės nepatogumų ir išgyvenimų, susijusių su asmens judėjimo ir veikimo laisvės apribojimu, atsiradimą, kurie savo ruožtu gali neigiamai įtakoti suimto asmens tiek fizinę, tiek psichologinę būklę, tačiau, nesant neteisėtų valstybinės valdžios institucijų aktų, valstybės civilinė atsakomybė dėl tokių potyrių neatsiranda. Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (pvz., 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (pvz., 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (pvz., 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).

81Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai, kuri kilo dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginti adekvati priteistina suma yra 2 000 Eur. Todėl atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, apeliacinis skundas atmestinas, pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas pareiškėjui priteistą 1 000 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti padidinant iki 2 000 Eur.

82Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Nutarė

83Pareiškėjo H. D. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

84Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.

85Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 4 d. sprendimą pakeisti.

86Priteistą pareiškėjui H. D. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 000 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti padidinti iki 2 000 Eur (dviejų tūkstančių eurų).

87Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 4 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

88Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. I.... 3. Pareiškėjas H. D. skundu ir patikslintu skundu kreipėsi į Vilniaus... 4. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2009 m. rugsėjo mėn. yra laikomas Lukiškių... 5. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepimu į... 6. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas jau kartą kreipėsi į... 7. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Viešojo saugumo tarnybos prie... 8. Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėjas skunde nurodytu laikotarpiu buvo... 9. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos... 10. Departamentas nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas,... 11. II.... 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 4 d. sprendimu... 13. Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjam... 14. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42... 15. Teismas rėmėsi Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo... 16. Teismas rėmėsi Higienos normos 22, 23 punktais, pažymėjo, kad byloje nėra... 17. Teismas rėmėsi Higienos normos 24 punktu ir sutiko su atsakovo argumentu, kad... 18. Teismas rėmėsi Higienos normos 68 punktu, atkreipė dėmesį, kad... 19. Teismas rėmėsi Higienos normos 58, 60, 65 punktais, nustatė, kad Lukiškių... 20. Teismas rėmėsi teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139... 21. Teismas vadovavosi Higienos normos 26, 56, 62 punktais, iš byloje esančių... 22. Teismas rėmėsi Higienos normos 21 punktu, pažymėjo, kad Higienos norma... 23. Pareiškėjo skundo argumentą, kad Lukiškių TI-K pastato konstrukcijoje yra... 24. Dėl pareiškėjo patikslinto skundo argumento, kad Lukiškių TI-K... 25. Teismas rėmėsi Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsniu, Tardymo izoliatorių... 26. Teismas nustatė, kad pareiškėjas su skundais, prašymais kreipėsi į... 27. Teismas rėmėsi Suėmimo vykdymo įstatymo 16 straipsniu, Tardymo izoliatorių... 28. Teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 9 d. iki... 29. Teismas nustatė, kad pareiškėjas maršrutu Lukiškių TI-K – Klaipėdos... 30. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 248 paras iš 418 parų buvo kalinamas... 31. Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, teismas sprendė, jog... 32. Teismo vertinimu, atsakovo atstovo Viešojo saugumo tarnybos prašymas... 33. III.... 34. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo... 35. Atsakovas paaiškina, kad Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, nes apjungia... 36. Pareiškėjas H. D. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo... 37. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad nepagrįstai nebuvo atsižvelgta į tai,... 38. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Viešojo saugumo tarnybos prie... 39. Teisėjų kolegija... 40. IV.... 41. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos, kuri, pareiškėjo... 42. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjui priteisė 1... 43. Kaip matyti iš pareiškėjo apeliacinio skundo, jis iš esmės nesutinka su... 44. Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad... 45. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią... 46. Pareiškėjas skunde kaip žalos atsiradimo pagrindą, be kita ko, nurodė... 47. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas,... 48. Atsakydama į šiuo pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų... 49. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas pareiškėjui tekusį kameros plotą... 50. Europos Žmogaus Teisių Teismas 2011 m. sausio 25 d. sprendime byloje... 51. Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija pareiškėjo... 52. Pasisakydama dėl apeliacinio skundo teiginio, kad Lukiškių TI-K pastoviai... 53. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, patvirtinančių pareiškėjo... 54. Pasisakydama dėl apeliacinio skundo teiginio, kad pareiškėjui nepakanka... 55. Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo, kurio paskirtis nustatyti... 56. Pažymėta, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų,... 57. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai... 58. Suėmimo vykdymo įstatymo 16 straipsnyje įtvirtinta suimtųjų teisė... 59. Iš Lukiškių TI-K Administracijos reikalų skyriaus 2014 m. spalio 20 d.... 60. Pasisakant dėl rūkančių asmenų laikymo kartu su nerūkančiais,... 61. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl... 62. Atsakovas apeliaciniu skundu nesutinka su teismo prieita išvada, kad... 63. Teisėjų kolegija pažymi, jog trumpalaikių pasimatymų tvarka bei... 64. Atsižvelgus į nurodytas nuostatas, darytina išvada, jog Konvencija... 65. Šiuo aspektu Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad kalinimas,... 66. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios... 67. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis (Lukiškių TI-K... 68. Tai, kad, kaip nurodo atsakovas, įstaigoje nėra įrengta ilgalaikiams... 69. Pasisakydama dėl apšvietimo tinkamumo, teisėjų kolegija pažymi, kad... 70. Pareiškėjo asmens sveikatos įrašų duomenys patvirtina, kad jis ne kartą... 71. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi... 72. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 73. Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra... 74. Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo... 75. Kita vertus, pastebėtina, jog negalimumas neturtinės žalos tiksliai... 76. Pažymėtina, jog neturtinės žalos dydis, išreikštas pinigais, skirtingai... 77. Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo... 78. Teisėjų kolegija, konkrečiai įvertinusi administracinėje byloje... 79. Pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde prašo priteisti daugiau nei... 80. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad asmens patalpinimas į tardymo... 81. Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į aptartų faktinių ir... 82. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų... 83. Pareiškėjo H. D. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.... 84. Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo... 85. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 4 d. sprendimą... 86. Priteistą pareiškėjui H. D. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos... 87. Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 4 d.... 88. Nutartis neskundžiama....