Byla 2-2205/2014
Dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 16 d. nutarties dalies, kuria leista patenkinti dalį antrosios eilės kreditoriaus valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ finansinio reikalavimo, bankrutavusios akcinės bendrovės Ūkio banko bankroto byloje

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Kazio Kailiūno ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Fisanta“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 16 d. nutarties dalies, kuria leista patenkinti dalį antrosios eilės kreditoriaus valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ finansinio reikalavimo, bankrutavusios akcinės bendrovės Ūkio banko bankroto byloje.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė

4Kauno apygardos teismas 2013 m. gegužės 2 d. nutartimi iškėlė akcinei bendrovei (toliau – ir AB) Ūkio bankui bankroto bylą, administratoriumi paskyrė uždarąją akcinę bendrovę (toliau – ir UAB) „Valnetas“.

5Administratorius UAB „Valnetas“ pateikė prašymą patikslinti Kauno apygardos teismo 2014 m. liepos 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-745-254/2014 patvirtintą kreditorių sąrašą, iš kreditorių sąrašo išbraukiant visus pirmosios eilės kreditorius; neteikti šio prašymo priedų susipažinti kitoms bylos šalims, o taip pat neleisti jų kopijuoti bei daryti išrašų, išskyrus teismo įsiteisėjusia nutartimi patvirtintam bankrutavusios AB (toliau – ir BAB) Ūkio banko kreditoriui, su kuriuo yra susijusi banko paslaptį sudaranti informacija (tik šios informacijos apimtyje); tenkinti 2014 m. rugpjūčio 14 d. Kauno apygardos teismui civilinėje byloje Nr. B2-745-254/2014 pateiktą prašymą dėl atsiskaitymų su BAB Ūkio banko antrosios eilės kreditoriumi valstybės įmone (toliau – ir VĮ) „Indėlių ir investicijų draudimas“.

6Administratorius nurodė, kad su 408 pirmosios eilės kreditoriais (išskyrus Nr. 24) buvo atsiskaityta 2014 m. rugpjūčio 26 d. Pirmosios eilės kreditorius Nr. 24 R. B. yra miręs, todėl bankroto administratorius, gavęs kreditoriaus įpėdinių paveldėjimo dokumentus, 2014 m. rugsėjo 5 d. atsiskaitė su R. B. turto paveldėtojomis S. B. ir G. B.. Esant patenkintiems visiems pirmosios eilės BAB Ūkio banko kreditorių reikalavimams, yra pagrindas tikslinti kreditorių sąrašą, iš jo išbraukiant visus pirmosios eilės kreditorius. Kadangi atsiskaityta su visais pirmosios eilės kreditoriais, tai tenkintinas 2014 m. rugpjūčio 14 d. pateiktas administratoriaus prašymas dėl atsiskaitymų su BAB Ūkio banko antrosios eilės kreditoriumi VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“.

7II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

8Kauno apygardos teismas 2014 m. rugsėjo 16 d. nutartimi tenkino prašymą – iš BAB Ūkio banko kreditorių bei jų reikalavimų sąrašo išbraukė 2014 m. rugsėjo 9 d. prašymo (reg. Nr. 73/14) „Dėl BAB Ūkio banko kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašo patikslinimo“ priede Nr. 1 nurodytus pirmosios eilės kreditorius, nutarė neleisti 2014 m. rugsėjo 9 d. prašymo priedų kopijuoti bei daryti išrašų, išskyrus teismo įsiteisėjusia nutartimi patvirtintam banko kreditoriui, su kuriuo yra susijusi banko paslaptį sudaranti informacija tik šios informacijos apimtyje, leido patenkinti dalį antrosios eilės kreditoriaus VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ finansinio reikalavimo 9 005 500 Lt sumai, šią sumą sumokant per 3 darbo dienas po teismo nutarties leisti patenkinti nurodytą dalį reikalavimo įsiteisėjimo dienos.

9Teismas nustatė, kad atsakovo darbuotojams buvo pervestos lėšos, t. y. buvo galutinai atsiskaityta su visais pirmosios eilės kreditoriais ir atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, yra pagrindas tikslinti kreditorių sąrašą, iš jo išbraukiant visus pirmosios eilės kreditorius.

10Teismas, atsižvelgdamas, kad prie 2014 m. rugsėjo 9 d. prašymo pateiktuose prieduose yra duomenys apie konkrečius asmenis, su kuriais yra visiškai atsiskaityta, išmokėtos sumos, tenkinant reikalavimus, susijusius su darbo santykiais, nusprendė, kad visa pateikiama informacija patenka į Lietuvos Respublikos bankų įstatymo (toliau – ir BĮ) 55 straipsnio 1 dalyje išvardytos banko paslaptį sudarančios informacijos apimtį bei yra konfidenciali.

11Teismas, įvertinęs, kad yra atsiskaityta su visais pirmosios eilės kreditoriais, nustatė, jog yra pagrindas leisti patenkinti dalį antrosios eilės kreditoriaus VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ finansinio reikalavimo 9 005 500 Lt sumai, šią sumą sumokant per 3 darbo dienas po teismo nutarties leisti patenkinti nurodytą dalį finansinio reikalavimo įsiteisėjimo dienos.

12III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

13Kreditorius UAB „Fisanta“ atskirajame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 16 d. nutarties dalį, kuria leista patenkinti antrosios eilės kreditoriaus VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ finansinio reikalavimo dalį; kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo, ar nacionalinis reguliavimas, įskaitant, bet neapsiribuojant BĮ 87 straipsnio 2 dalimi, nepažeidžia valstybės pagalbos draudimo ir yra kvalifikuota valstybės pagalba Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 107 straipsnio prasme; stabdyti bylos nagrinėjimą, kol bus gautas prejudicinis sprendimas; kreiptis į Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybą išvados, ar nacionalinis reguliavimas, įskaitant, bet neapsiribojant BĮ 87 straipsnio 2 dalimi, nepažeidžia valstybės pagalbos draudimo ir yra kvalifikuota valstybės pagalba SESV 107 straipsnio prasme. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

  1. Skundžiamos nutarties dalis priimta vadovaujantis teisiniu reguliavimu, kuris prieštarauja SESV 107 straipsniui. Tais atvejais, kai nacionalinis reguliavimas prieštarauja Europos Sąjungos nuostatai, teismai privalo netaikyti nacionalinio reguliavimo.
  2. VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, jeigu būtų palikta galioti skundžiama nutartis, gautų nepagrįstai didelę naudą iš bankroto proceso, pažeidžiant aukštesnių eilių kreditorių teisėtus interesus ir teises. Minėta įmonė įsteigta ir visiškai kontroliuojama valstybės, konkurencijos teisinio reguliavimo požiūriu ji nėra ir negali būti traktuojama kaip atskiras nuo valstybės ūkio subjektas. VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ nėra rinkos sąlygomis veikiantis subjektas, jo nauda yra gaunama dėl lex specialis, kuris vienpusiškai naudingas valstybei, iš esmės sumažinant (ar net panaikinant) ekonominę ir finansinę šios įmonės veiklos riziką iki minimumo. Taigi ekonominės veiklos prasme VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ negali būti traktuojamas kreditoriumi taip, kaip banko klientai. Dėl to manytina, kad ši įmonė, suteikus jai antrosios eilės kreditoriaus statusą specialiu teisiniu reguliavimu, yra valstybės pagalbos, įteisintos įstatymo lygmeniu, beneficiarijus.
  3. Konstitucinės justicijos byloje, kurioje buvo konstatuota, kad nėra pagrindo teigti, jog BĮ 87 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu reguliavimu, pagal kurį VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ reikalavimai dėl išlaidų, susijusių su draudimo išmokų banko indėlininkams ar investuotojams išmokėjimu, tenkinami antrąja eile, nepaisoma iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylančio imperatyvo šalies ūkinę finansinę veiklą reguliuoti taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, apelianto nuomone, reikšminga tai, kad visai tautos gerovei yra svarbu ne tai, jog VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ būtų antrosios eilės kreditorius, bet tai, kad valstybė garantuotų tam tikrą minimumą indėlininkams banko bankroto atveju ir už šią garantiją pati prisiimtų atsakomybę, neiškreipdama konkurencingos rinkos sąlygų bei užtikrindama, kad valstybės priemonėmis (teisės aktais) nebūtų suteikiama nepagrįsta nauda išskirtiniams teisės subjektams.
  4. Skundžiama nutartis ir ja užtikrinamas teisinis rezultatas pažeidžia Europos Sąjungos reguliavimą dėl valstybės pagalbos draudimo. Valstybės pagalba šiuo atveju suteikta netiesiogine priemone – specialiojo statuso, užtikrinančio vietą kreditorių hierarchijoje, suteikimu.

14Atsakovas BAB Ūkio bankas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atmesti UAB „Fisanta“ atskirąjį skundą, o skundžiamą Kauno apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 16 d. nutarties dalį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

151. VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ finansinio reikalavimo atsakovo bankroto byloje patvirtinimo antrąja eile klausimas buvo išspręstas Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartimi (civilinėje byloje Nr. B2-2738-254/2013) ir Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 11 d. nutartimi (civilinėje byloje Nr. 2-289/2014). Šiose nutartyse taip pat buvo sprendžiami ir klausimai dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo dėl BĮ 87 straipsnio 2 ir 4 dalių atitikimo Europos Sąjungos teisei. Nurodytose nutartyse buvo atsisakyta kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą. Šioje byloje skundžiama nutartis pagal savo prasmę yra įgyvendinanti anksčiau nurodytas įsiteisėjusias teismų nutartis, o pareiškėjas atskiruoju skundu iš esmės skundžia anksčiau nurodytas ir jau įsiteisėjusias teismų nutartis, o tai neleistina.

162. Įstatymo reguliavimas, pagal kurį VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ reikalavimas bankroto proceso metu tenkinamas antrąja eile, jokiais atvejais negali būti laikomas valstybės pagalba, kuri iškraipo konkurenciją. Viešasis specifinę funkciją atliekantis valstybės įsteigtas subjektas negali būti traktuojamas kaip eilinis ūkio subjektas, kuriam valstybė teisiniu reguliavimu suteikia pagalbą. VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ apskritai negali būti taikomos konkurencijos teisę reglamentuojančios teisės normos.

173. Lietuvos apeliacinis teismas nėra paskutinės instancijos teismas, kaip tai numato SESV 267 straipsnis ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 3 straipsnio 5 dalis, todėl neturi pareigos kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą. Nėra pagrindo kreiptis ir į Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybą.

18IV. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai ir išvados

19Atskirasis skundas netenkintinas.

20Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

21Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsiskaityta su visais AB Ūkio banko pirmosios eilės kreditoriais bei vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 35 straipsnio 6 dalimi, kurioje nustatyta, kad kiekvienos paskesnės eilės kreditorių reikalavimai tenkinami po to, kai visiškai patenkinti atitinkamo etapo pirmesnės eilės kreditorių reikalavimai, tenkino bankroto administratoriaus prašymą leisti patenkinti dalį antrosios eilės kreditoriaus VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ finansinio reikalavimo 9 005 500 Lt sumai.

22Atskirajame skunde kreditorius UAB „Fisanta“ (apeliantas) skundžia būtent tą pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kurioje leista patenkinti 9 005 500 Lt antrosios eilės kreditoriaus VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ reikalavimo dalį. Tačiau iš atskirojo skundo motyvų matyti, kad apeliantas nesutinka ne su leidimu patenkinti antrosios eilės kreditoriaus reikalavimą po to, kai jau yra patenkinti pirmosios eilės kreditorių reikalavimai (apeliantas nepasisako dėl ĮBĮ 35 straipsnio 6 dalies), bet iš esmės su tuo, kad VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pagal BĮ 87 straipsnio 2 dalies nuostatas pripažintas antrosios eilės kreditoriumi, taip, apelianto įsitikinimu, pažeidžiant Europos Sąjungos teisiniame reguliavime nustatytą valstybės pagalbos draudimą.

23Primintina, kad Kauno apygardos teismas 2013 m. lapkričio 28 d. nutartimi patvirtino VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 801 185 651,05 Lt dydžio finansinį reikalavimą, nurodydamas, kad 799 156 072,64 Lt tvirtinama antrąja kreditorių reikalavimų tenkinimo eile, o 2 029 578,41 Lt – ketvirtąja eile.

24Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, visų pirma pažymi, kad apeliantas teisus, teigdamas, kad jis turi teisę skųsti Kauno apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 16 d. nutartį, taip pat ir tą nutarties dalį, kuria leista patenkinti VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ reikalavimą, tačiau jis turi teisę skųsti būtent tuos sprendimus, kuriuos priėmė teismas konkrečioje skundžiamoje nutartyje. Teisė apskųsti nutartį negali būti suprantama ir įgyvendinama, kaip galimybė atskirajame skunde dėstyti argumentus ir reikalavimus, kurie faktiškai reikštų jau įsiteisėjusių nutarčių, inter alia, nutarties, kurioje patvirtintas kreditoriaus VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ antrosios eilės reikalavimas, peržiūrėjimą. Visus argumentus ir prašymus, susijusius su nesutikimu dėl to, kad VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ yra patvirtintas antrosios eilės kreditoriumi, apeliantas galėjo ir privalėjo reikšti per įstatymo nustatytus terminus nutarčiai, kuria ir yra patvirtintas reikalavimas, apskųsti. Net ir tas faktas, kad apeliantas skundžia kreditorinio reikalavimo patvirtinimą, įtraukdamas SESV 107 straipsnyje nurodytą valstybės pagalbos draudimo kategoriją, t. y. netapačiais teisiniais argumentais nei nurodė tretieji asmenys Lietuvos apeliacinio teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-289/2014 (nors apelianto šioje byloje ir trečiųjų asmenų civilinėje byloje Nr. 2-289/2014 argumentų kertinė ašis vienoda – t. y. nepagrįstas prioriteto suteikimas vienam iš kreditorių), savaime neatleidžia kreditoriaus nuo pareigos laikytis CPK ir kitų teisės aktų nustatytų apskundimo terminų ir sąžiningai įgyvendinti jam suteiktą apeliacijos teisę, kuri nėra skirta jau įsiteisėjusioms nutartims peržiūrėti.

25Apeliantas, manydamas, kad VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ yra suteikiama Europos Sąjungos teisinio reguliavimo uždrausta valstybės pagalba (palankesnės vietos kreditorių hierarchijoje suteikimo forma), prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo, ar nacionalinis reguliavimas, įskaitant, bet neapsiribojant BĮ 87 straipsnio 2 dalimi, nepažeidžia valstybės pagalbos draudimo ir yra kvalifikuota valstybės pagalba SESV 107 straipsnio prasme. Su tuo pačiu klausimu apeliantas prašo kreiptis ir į Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybą, kad pastaroji pateiktų išvadą.

26CPK 3 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teismas, nagrinėdamas bylas, taiko Europos Sąjungos teisės normas ir vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais, preliminariais nutarimais Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ir galiojimo klausimais. Teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę stabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to preliminarų nutarimą. Teismas, kuris yra galutinė instancija nagrinėjamoje byloje ir kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ir galiojimo klausimas, privalo prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Iš esmės tapačios nuostatos įtvirtintos ir SESV 267 straipsnyje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra tas teismas, kuris privalo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą tuo atveju, jei jam nagrinėjant bylą kyla klausimas dėl Europos Sąjungos teisės aiškinimo ir taikymo, o kitos instancijos teismai turi teisę, bet ne pareigą. Žinoma, nesinaudojimas teismams nustatyta teise, turi būti pakankamai motyvuojamas. Pažymėtina, kad tai jau buvo išaiškinta ne tik Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 11 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-289/2014, su kuria, kaip matyti iš apelianto pateiktų papildomų rašytinių paaiškinimų, apeliantas yra susipažinęs, bet ir kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2014).

27Be kita ko, iš pirmiau paminėtų normų taip pat matyti, kad pareiga kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą atsiranda ne tuo atveju, kai tokį prašymą reiškia byloje dalyvaujantis asmuo, o tada, kai teismui iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas. Savo ruožtu, jeigu atitinkamų normų aiškinimas ir / ar galiojimas yra aiškus, – teismas neprivalo kreiptis dėl prejudicinio sprendimo.

28Nagrinėjamu atveju apeliantas teigia, kad BĮ 87 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, jog antrąja eile tenkinami VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ reikalavimai dėl išlaidų, susijusių su draudimo išmokų banko indėlininkams ar investuotojams, nurodytiems Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme (toliau – ir IĮIDĮ), išmokėjimu, pažeidžia SESV 107 straipsnio 1 dalyje nustatytą draudimą, t. y. kad išskyrus tuos atvejus, kai Sutartys nustato kitaip, valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su vidaus rinka, kai ji daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai.

29Kaip jau buvo išaiškinta, iš 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų ir 2009 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/14/EB, iš dalies keičiančios direktyvos 94/19/EB nuostatas, (toliau – ir Direktyva) 11 straipsnio ir šioje direktyvoje nustatytų tikslų turinio matyti, kad joje expressis verbis nustatyta, jog teisę perimti indėlininkų teises garantijos sistemos įgyja nepažeisdamos nacionalinėje teisėje joms nustatytų kitų teisių. Direktyvoje Nr. 94/19/EB(2009/14/EB) nesant imperatyviai nustatytos garantijos sistemos, išmokėjusios kompensacijas, reikalavimų tenkinimo eilės, darytina išvada, kad kiekviena valstybė narė privalo užtikrinti tokią indėlininkų ir investuotojų apsaugą, kuria būtų sustiprintas bankų sistemos ir išlaikytas finansų sistemos stabilumas, o šis tikslas gali būti pasiekiamas įvairiais būdais, svarbiausia, jog būtų nustatytos sąlygos, kurioms esant kompensuojami kreditorių (indėlininkų) patirti praradimai. Įstatymų leidėjas gali pasirinkti įvairius praradimų kompensavimo modelius, inter alia indėlių draudimą, kaip ir nagrinėjamu atveju. Lietuvos nacionalinėje teisėje minimos Direktyvos nuostatos įstatymo leidėjo įgyvendintos priimant IĮIDĮ ir BĮ. Remiantis šių teisės aktų nuostatomis, įvykus draudžiamajam įvykiui, VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ banko indėlininkams ir investuotojams turi išmokėti draudimo išmokas, o jas išmokėjus, šiai valstybės garantijų sistemai pereina indėlininkų ir investuotojų, kuriems buvo išmokėtos kompensacijos, teisės (subrogacija) ir jos reikalavimai dėl šių išmokų tenkinami antrąja eile (IĮIDĮ 11 straipsnio 1 dalis; BĮ 87 straipsnio 2 dalis). Antrąja eile tenkinami indėlininkų ir investuotojų reikalavimai, kuriems, įvykus draudžiamajam įvykiui, įstatymų leidėjas besąlygiškai suteikia prioritetą gauti draudimo išmoką prieš kitus kreditorius, o draudimo įmonė, įvykdžiusi jai įstatymo nustatytą pareigą, perima būtent šių indėlininkų ir investuotojų teises (subrogacija), ir perimto reikalavimo apimtis yra tokia pati kaip ir jai reikalavimus perleidusių indėlininkų ir investuotojų turėtos teisės (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-289/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2014).

30Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) paties apelianto atskirajame skunde cituojamame 2013 m. liepos 5 d. nutarime pažymėjo, kad „<...> BĮ 87 straipsnio 2 dalyje įtvirtinant tokį reguliavimą, pagal kurį VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ reikalavimai dėl išlaidų, susijusių su draudimo išmokų banko indėlininkams ar investuotojams išmokėjimu, tenkinami antrąja eile, siekiama inter alia užtikrinti asmenų pasitikėjimą finansų institucijomis, inter alia bankais, ir taip garantuoti ne tik kreditorių interesų apsaugą, bet ir visos visuomenės interesus turėti stabilią ir patikimą finansų sistemą, o tai, jog banko nemokumo atveju VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ reikalavimai dėl išlaidų, susijusių su draudimo išmokų banko indėlininkams ar investuotojams, išmokėjimu, tenkinami antrąja eile, vertintinas kaip įstatymų leidėjo siekis užtikrinti specialias priemones, kad indėlininkams ir investuotojams išmokėtos sumos būtų atkurtos, kad įvykus kitiems draudžiamiesiems įvykiams ir toliau būtų galima įvykdyti įsipareigojimus indėlininkams ir investuotojams užtikrinti bankų sistemos ir visos finansų sistemos stabilumą. Įstatymų leidėjui pasirinkus indėlių ir investicijų draudimo sistemą ir nenustačius specialių priemonių lėšoms į Indėlių draudimo ir Įsipareigojimų investuotojams draudimo fondus sugrąžinti, VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas” nebūtų pajėgi tinkamai įgyvendinti savo funkcijų, inter alia kitoms finansų institucijoms tapus nemokioms. Dėl tokios situacijos galėtų būti pakirstas pasitikėjimas bankais ir pradėta masiškai atsiimti indėlius, o tai sukeltų neigiamas pasekmes visos valstybės finansų sistemos stabilumui ir prieštarautų viešajam interesui <...>“.

31Taigi Konstitucinis Teismas aiškiai nurodė, kad įstatymo reguliavimas pagal kurį VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ reikalavimai tenkinami antrąja eile, vertintinas kaip siekis užtikrinti, kad indėlininkams ir investuotojams išmokėtos sumos būtų atkurtos tam, kad įvykus naujiems draudžiamiesiems įvykiams ir toliau galima būtų vykdyti įsipareigojimus indėlininkams ir investuotojams, t. y. valstybės sukurta finansinės sistemos stabilumą užtikrinanti sistema būtų ne vienkartinė, o ilgalaikė ir veiksminga. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas atskirajame skunde nurodydamas, kad visos tautos gerovei yra reikšminga ne tai, kad VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ būtų antrosios eilės kreditorius, bet tai, kad valstybė garantuotų tam tikrą minimumą indėlininkams banko bankroto atveju, neteisingai interpretuoja Konstitucinio Teismo nutarimo išaiškinimus, kadangi tam tikslui, kad valstybė galėtų garantuoti tam tikrą minimumą indėlininkams banko bankroto atveju, turi būti sukurtas atitinkamas mechanizmas, užtikrinantis indėlininkams išmokėtų lėšų savalaikį grąžinimą į fondą. Minėtą funkciją atlieka BĮ 87 straipsnio 2 dalis, nustatanti, kad VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ reikalavimai dėl išlaidų, susijusių su draudimo išmokų banko indėlininkams ar investuotojams išmokėjimu, tenkinami antrąja eile. Kitoks šių nuostatų bei Konstitucinio Teismo nutarimo interpretavimas reikštų ne tik bankų sistemos ir visos finansų sistemos stabilumo neužtikrinimą, bet ir neteisingą visos tautos sąvokos aiškinimą, nes bendrai tautos gerovei tarnauja visų indėlininkų (t. y. ir tų indėlininkų, kurių bankai dar nebankrutavo) apsauga, o visų indėlininkų apsaugą galima užtikrinti tik tuo atveju, jei valstybės sukurtas mechanizmas nėra vienkartinis.

32Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į SESV 107 straipsnio nuostatų turinį, taip pat pirmiau nurodytus teismų išaiškinimus, be kita ko ir Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, priėjo išvadą, kad šiuo atveju teismui nekyla jokių neaiškumų ar abejonių dėl to, kad VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ reikalavimo tenkinimas antrąja eile nepažeidžia Europos Sąjungos teisiniame reguliavime nustatyto valstybės pagalbos, iškraipančios konkurenciją, draudimo. Valstybės pagalbos reguliavimo Europos Sąjungoje tikslas – užkirsti kelią atvejams, kai daromas poveikis prekybai tarp valstybių narių dėl viešosios valdžios įvairiomis formomis teikiamų pranašumų tam tikroms įmonėms ar tam tikriems produktams (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1994 m. kovo 15 d. sprendimą Banco de Exterior de Espana SA prieš Ayuntamiento de Valencia (C-387/92)). Pažymėtina, kad Europos Sajungos teisės reikalavimai dėl valstybės pagalbos taikomi tik pagalbai, kuri atitinka visus SESV 107 straipsnio 1 dalyje nurodytus kriterijus (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2010 m. birželio 10 d. sprendimą Fallimento Traghetti del Mediterraneo (C-140/09). Tam tikros priemonės gali būti laikomas valstybės pagalba tuo atveju, jei jos suteiktos iš valstybės lėšų arba remiamos valstybės (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 1999 m. gegužės 19 d. sprendimą Italija prieš Komisiją (C-6/97); 1996 m. liepos 11 d. sprendimą Syndicat francais de l‘Express international ir kiti prieš La Poste ir kiti (C-39/94)); jei jos teikia ūkio subjektams išskirtinę ekonominę naudą, kurios jie negautų rinkos sąlygomis; jos skirtos tam tikrų prekių gamybai ar paslaugoms teikti, arba tam tikriems ūkio subjektams (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2008 gruodžio 22 d. sprendimą British Aggregates prieš Komisiją, (C‑487/06); 2011 m. lapkričio 24 d. sprendimą Italija prieš Komisiją (C‑458/09)); ir šios priemonės iškraipo arba gali iškraipyti konkurenciją ir paveikia tarpusavio prekybą tarp Europos Sąjungos valstybių narių.

33SESV 107 straipsnyje nustatytas valstybės pagalbos draudimas nustatytas dėl to, kad valstybės ir savivaldybių institucijos, teikdamos tam tikro pobūdžio pagalbą (paramą), sudaro nevienodas veikimo sąlygas, kadangi valstybės remiamas ūkio subjektas gali pagaminti produkciją žemesnėmis sąnaudomis nei jo konkurentai. Tačiau pagalba, kuri neatitinka pirmiau išvardytų kriterijų, nėra draudžiama. Pavyzdžių, kai pagalba neatitinka SESV 107 straipsnio kriterijus, sąrašas nėra baigtinis. Pavyzdžiui, kriterijų neatitinka lėšų teikimas valstybės institucijoms ar įstaigoms, kurios nevykdo ūkinės veiklos, taip pat priemonės, kurios neturi poveikio valstybės ar savivaldybių, Valstybės socialinio draudimo fondo biudžeto naudojimui, nėra siejamos su valstybės lėšų panaudojimu (tikėtinu panaudojimu).

34Savo ruožtu specifines funkcijas atliekantis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, kaip Lietuvos Respublikos Vyriausybės iš valstybės turto pagal IĮIDĮ įsteigta įmonė (IĮIDĮ 16 straipsnio 1 dalis), draudžianti indėlininkų indėlius, įsipareigojimus investuotojams, administruojanti Indėlių draudimo fondą, Įsipareigojimų investuotojams draudimo fondą bei atliekanti kitą draudimo įmonės įstatuose nurodytą veiklą (IĮIDĮ 19 straipsnis), teisėjų kolegijos vertinimu, negali būti laikoma ūkio subjektu, be kita ko dar ir konkuruojančiu su apeliantu ar kitais kreditoriais, ir todėl BĮ 87 straipsnio 2 dalyje nustatyta VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ teisė reikalavimus tenkinti antrąja eile savaime nelaikytina draudžiama valstybės pagalba. Primintina, kad pats apeliantas atskirajame skunde nurodo, jog minėta įmonė (VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“) nelaikytina atskiru nuo valstybės ūkio subjektu ir nėra rinkos sąlygomis veikiantis subjektas, turintis teisinį, ekonominį ir finansinį savarankiškumą.

35Be to, apeliantas taip pat nurodo, kad VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ekonominė veikla sietina tik su įstatymo garantija kaip tokia, o ne su tuo, jog ši įmonė atlieka ūkinę komercinę veiklą rinkoje. Taigi iš esmės pats apeliantas atskirajame skunde nurodė pagrindinius požymius, neleidžiančius nagrinėjamu atveju teigti, kad buvo teikiama valstybės pagalba ir savo ruožtu, jog BĮ 87 straipsnio 2 dalis ar kitos normos prieštarauja SESV 107 straipsniui. Dėl argumentų, kad VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ nepagrįstai traktuojamas kaip lygiavertis ar net turintis daugiau teisių nei kiti rinkos dalyviai, jau buvo išsamiai pasisakyta Lietuvos apeliacinio teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-289/2014.

36Apibendrinusi tai, kas pasakyta pirmiau, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nėra teisinio pagrindo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo bei į Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybą išvados apelianto nurodytais klausimais, o taip pat nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo naikinti apelianto skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria leista patenkinti dalį antrosios eilės kreditoriaus VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ finansinio reikalavimo 9 005 500 Lt sumai. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas.

37Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

38Kauno apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3.
  1. Ginčo esmė
...
4. Kauno apygardos teismas 2013 m. gegužės 2 d. nutartimi iškėlė akcinei... 5. Administratorius UAB „Valnetas“ pateikė prašymą patikslinti Kauno... 6. Administratorius nurodė, kad su 408 pirmosios eilės kreditoriais (išskyrus... 7. II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė... 8. Kauno apygardos teismas 2014 m. rugsėjo 16 d. nutartimi tenkino prašymą –... 9. Teismas nustatė, kad atsakovo darbuotojams buvo pervestos lėšos, t. y. buvo... 10. Teismas, atsižvelgdamas, kad prie 2014 m. rugsėjo 9 d. prašymo pateiktuose... 11. Teismas, įvertinęs, kad yra atsiskaityta su visais pirmosios eilės... 12. III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 13. Kreditorius UAB „Fisanta“ atskirajame skunde prašo panaikinti Kauno... 14. Atsakovas BAB Ūkio bankas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atmesti... 15. 1. VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ finansinio reikalavimo... 16. 2. Įstatymo reguliavimas, pagal kurį VĮ „Indėlių ir investicijų... 17. 3. Lietuvos apeliacinis teismas nėra paskutinės instancijos teismas, kaip tai... 18. IV. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai ir išvados... 19. Atskirasis skundas netenkintinas.... 20. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir... 21. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsiskaityta su... 22. Atskirajame skunde kreditorius UAB „Fisanta“ (apeliantas) skundžia būtent... 23. Primintina, kad Kauno apygardos teismas 2013 m. lapkričio 28 d. nutartimi... 24. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, atskirojo skundo ir... 25. Apeliantas, manydamas, kad VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ yra... 26. CPK 3 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teismas, nagrinėdamas bylas, taiko... 27. Be kita ko, iš pirmiau paminėtų normų taip pat matyti, kad pareiga kreiptis... 28. Nagrinėjamu atveju apeliantas teigia, kad BĮ 87 straipsnio 2 dalis, kurioje... 29. Kaip jau buvo išaiškinta, iš 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir... 30. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis... 31. Taigi Konstitucinis Teismas aiškiai nurodė, kad įstatymo reguliavimas pagal... 32. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į SESV 107 straipsnio nuostatų turinį,... 33. SESV 107 straipsnyje nustatytas valstybės pagalbos draudimas nustatytas dėl... 34. Savo ruožtu specifines funkcijas atliekantis VĮ „Indėlių ir investicijų... 35. Be to, apeliantas taip pat nurodo, kad VĮ „Indėlių ir investicijų... 36. Apibendrinusi tai, kas pasakyta pirmiau, teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 37. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 38. Kauno apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 16 d. nutartį palikti nepakeistą....