Byla 2-289/2014

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio, Egidijos Tamošiūnienės ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, Adreta Limited, A. N. (A. N. ), Araminta Trading Corp., Avalon Overseas Serivce Corp., Castellum LTD, Dalston Invest & CO, S.A, Evanshire LTD, Goldmax projects LLP, Innovate industrines S.A., Largomark Enterprises Corp., Outsource management Corp., Profitrade PLC ir UniCredit S.p.A (kreditorių) atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutarties, kuria civilinėje byloje Nr. B2-2738-254/2013 patvirtintas trečiojo asmens valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ finansinis reikalavimas atsakovui bankrutuojančiai akcinei bendrovei Ūkio bankui (tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, – Adreta Limited, A. N. (A. N. ), Araminta Trading Corp., Avalon Overseas Serivce Corp., Castellum LTD, Dalston Invest & CO, S.A, Evanshire LTD, Goldmax projects LLP, Innovate industrines S.A, Largomark Enterprises Corp., Outsource management Corp., Profitrade PLC ir UniCredit S.p.A).

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Kauno apygardos teismas 2013 m. gegužės 2 d. nutartimi akcinei bendrovei (toliau – ir AB) Ūkio bankui (toliau – ir Bankas, atsakovas) iškėlė bankroto bylą ir bankroto administratoriumi paskyrė uždarąją akcinę bendrovę (toliau – ir UAB) „Valnetas“ (toliau – ir bankroto administratorius) (bankroto bylos Nr. B2-745-254/2014). Ši nutartis įsiteisėjo 2013 m. birželio 7 d. Kauno apygardos teismo 2013 m. spalio 17 d. nutartimi patvirtintas kreditorių sąrašas ir jų reikalavimai, įskaitant valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) „Indėlių ir investicijų draudimas“ ir trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, Adreta Limited, A. N. (A. N.), Araminta Trading Corp., Avalon Overseas Serivce Corp., Castellum LTD, Dalston Invest & CO, S.A, Evanshire LTD, Goldmax projects LLP, Innovate industrines S.A, Largomark Enterprises Corp., Outsource management Corp., Profitrade PLC ir UniCredit S.p.A (toliau – ir tretieji asmenys, kreditoriai) finansinius reikalavimus. Gavęs trečiųjų asmenų atskirąjį skundą, kuriame jie nesutiko su VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ patvirtinto reikalavimo dydžiu ir jo patvirtinimo eile, Kauno apygardos teismas 2013 m. lapkričio 5 d. nutartimi panaikino 2013 m. spalio 17 d. nutarties dalį dėl VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 801 185 651,05 Lt finansinio reikalavimo patvirtinimo antrąja eile ir nutarė šį klausimą nagrinėti atskiroje civilinėje byloje Nr. B2-2738-254/2013.

5Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ nurodė, kad atsakovas draudimo įmonei nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. sausio 31 d. nėra sumokėjęs 1 302 517,62 Lt draudimo įmokų; nuo 2013 m. vasario 1 d. iki 2013 m. vasario 18 d. – 727 060,79 Lt draudimo įmokų, t. y. iš viso 2 029 578,41 Lt (Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – ir IĮIDĮ) 6 straipsnis), o remiantis 2013 m. kovo 1 d. trišale sutartimi, sudaryta su AB Šiaulių banku ir Lietuvos Respublikos finansų ministerija „Dėl reikalavimų įskaitymo“, VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prievolė AB Šiaulių bankui pervesti 799 156 072,64 Lt pasibaigė įskaitymu (IĮIDĮ 121 straipsnis). Taigi VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 799 156 072,64 Lt dydžio finansinis reikalavimas tenkintinas antrąja, o 2 029 578,41 Lt – ketvirtąja kreditorių reikalavimų tenkinimo eile.

6Bankroto administratorius su VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pareikštu finansiniu reikalavimu sutiko ir prašė 799 156 072,64 Lt dydžio kreditorinį reikalavimą tvirtinti antrąja, o 2 029 578,41 Lt – ketvirtąja kreditorių reikalavimų tenkinimo eile.

7Tretieji asmenys (kreditoriai) prašė netvirtinti VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ finansinio reikalavimo, nes, jų nuomone, jis yra nepagrįstas. Tretieji asmenys taip pat prašė kreiptis į Europos Sąjungos (toliau – ir ES) Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT) dėl prejudicinio sprendimo, siekiant įvertinti Lietuvos Respublikos bankų įstatymo (toliau – ir BĮ) 87 straipsnio 2 ir 4 dalių atitiktį ES teisės normoms.

8II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9Kauno apygardos teismas 2013 m. lapkričio 28 d. nutartimi patvirtino VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 801 185 651,05 Lt dydžio finansinį reikalavimą, nurodydamas, kad 799 156 072,64 Lt tvirtinama antrąja kreditorių reikalavimų tenkinimo eile, o 2 029 578,41 Lt – ketvirtąja eile.

10Teismas, nustatęs, kad 2013 m. vasario 12 d. Lietuvos banko valdybos nutarimu Nr. 03-29 „Dėl akcinės bendrovės Ūkio banko veiklos apribojimo (moratoriumo)“ iki 2013 m. balandžio 30 d. buvo paskelbtas Banko veiklos apribojimas (moratoriumas) ir paskirtas laikinasis administratorius, o 2013 m. vasario 18 d. nutarimu Nr. 03-31 AB Ūkio bankas pripažintas nemokiu ir visam laikui atšaukta licencija; 2013 m. vasario 23 d. AB Ūkio bankas, akcinė bendrovė (toliau – ir AB) Šiaulių bankas ir VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ sudarė trišalę sutartį dėl bankrutuojančio AB Ūkio banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo AB Šiaulių bankui (toliau – ir 2013 m. vasario 23 d. sutartis), kuria remiantis AB Šiaulių bankui buvo perduoti draudėjo (AB Ūkio banko) įsipareigojimai indėlininkams ir investuotojams tokios apimties, kurią jiems privalėtų išmokėti VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ (Lietuvos Respublikos bankų įstatymo (toliau – ir BĮ) 761 straipsnis); 2013 m. kovo 1 d. sudarytos trišalės sutarties „Dėl reikalavimų įskaitymo“ (toliau – ir 2013 m. kovo 1 d. sutartis), kurią VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ sudarė su AB Ūkio banko įsipareigojimus indėlininkams ir investuotojams perėmusiu AB Šiaulių banku ir Lietuvos Respublikos finansų ministerija (toliau – ir FM), 1.3 punkte įtvirtinta, jog pagal 2013 m. vasario 23 d. sutartį, VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ turėjo prievolę AB Šiaulių bankui pervesti 799 156 072,64 Lt, skirtus padengti šiam bankui perduodamų AB Ūkio banko įsipareigojimų vertės ir kartu perduodamo turto, teisių ir sandorių vertės skirtumą (IĮIDĮ 121 straipsnis), šioje sutartyje nurodyta, kad AB Šiaulių bankas turi prievolę sumokėti FM 799 155 000 Lt, šalys susitarė įskaityti priešpriešinius vienarūšius įsipareigojimus, o 1.5.3 punkte nustatyta, kad VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ tinkamai, laiku ir visiškai atliko kompensacijos mokėjimą AB Šiaulių bankui, sumokėjo 1 072,64 Lt sumą, kurios sumokėjimo faktą patvirtina Mokėjimo pavedimo Nr. 117 duomenys, sprendė, jog VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ tinkamai pagrindė 799 156 072,64 Lt antrąja kreditorių reikalavimų tenkinimo eile tvirtinamą finansinį reikalavimą.

11Atsižvelgęs į tai, kad prievolę pervesti lėšas turi draudimo įmonė, o jas išmokėti – bankrutuojančio banko įsipareigojimus indėlininkams ir investuotojams perėmęs bankas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.2 straipsnis), teismas priėjo prie išvados, jog yra teisinės prielaidos tvirtinti ir VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 2 029 578,41 Lt finansinį reikalavimą, kilusį iš Banko neįvykdytos prievolės sumokėti draudimo įmonei 2 029 578,41 Lt (IĮIDĮ 6 straipsnis).

12Teismas, konstatavęs, kad 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų ir 2009 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/14/EB, iš dalies keičiančios direktyvos 94/19/EB nuostatas, (toliau – ir Direktyva Nr. 94/19/EB(2009/14/EB)) 11 straipsnis nereguliuoja, kokia eile turi būti tenkinami indėlininkams kompensacijas išmokėjusios draudimo institucijos reikalavimai; pagal 2001 m. balandžio 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/24/EB dėl kredito įstaigų reorganizavimo ir likvidavimo (toliau – ir Direktyva Nr. 2001/24/EB) 16 straipsnio 2 dalį draudžiama diskriminuoti lygiaverčius kreditorius, priklausomai nuo jų įprastinės gyvenamosios (buveinės) vietos; kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimo eiliškumas pavestas nustatyti nacionalinei teisei ir įgyvendintas BĮ 87 straipsnio nuostatose, taip pat atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 5 d. nutarime pateiktus išaiškinimus, konstatavo, jog nėra teisinio pagrindo tenkinti trečiųjų asmenų prašymą kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo dėl minėtų direktyvų nuostatų išaiškinimo. Be to, teismas pažymėjo, kad nurodytų direktyvų nuostatų jau pasisakyta Vilniaus apygardos teismo AB banko SNORAS bankroto byloje Nr. B2-2267-611/2013 bei Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-2287/2013.

13III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

14Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Adreta Limited, A. N. (A. N. ), Araminta Trading Corp., Avalon Overseas Serivce Corp., Castellum LTD, Dalston Invest & CO, S.A, Evanshire LTD, Goldmax projects LLP, Innovate industrines S.A, Largomark Enterprises Corp., Outsource management Corp., Profitrade PLC ir UniCredit S.p.A) atskirajame skunde prašo:

151) panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutarties dalį, kuria buvo patvirtintas 799 156 072,34 Lt dydžio VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ antrosios eilės finansinis reikalavimas;

161) sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į ESTT su prašymu pagreitintos procedūros tvarka priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais: a) ar Direktyvos Nr. 94/19/EB (2009/14/EB) 11 straipsnis, inter alia, atsižvelgiant į subrogacijos principą, turi būti aiškinamas kaip draudžiantis suteikti prioritetinę iš indėlininkų įgytų reikalavimų tenkinimo eilę garantijų sistemai, kai analogiška kreditorinių reikalavimo patenkinimo eilė nesuteikiama kitiems banko kreditoriams (indėlininkams), turintiems garantijų sistemos neapsaugotą indėlio likutį (viršijantį maksimalią draudžiamą sumą); b) ar Direktyvos Nr. 94/19/EB (2009/14/EB) 11 straipsnis, inter alia, atsižvelgiant į proporcingumo principą, turi būti aiškinamas kaip draudžiantis garantijų sistemai įgyti prioritetinio kreditoriaus teises, dėl reikalavimo dalies, lygios garantijų sistemos iš bankų surinktų ir indėlininkams išmokėtų draudimo įmokų dydžiui; c) teigiamai atsakius į a ir / arba b klausimą, – ar Direktyvos Nr. 94/19/EB (2009/14/EB) 11 straipsnis įpareigoja nacionalinį teismą netaikyti jai prieštaraujančios nacionalinės teisės nuostatos (BĮ 87 straipsnio 2 dalis); d) ar Direktyvos Nr. 2001/24/EB 16 straipsnio 2 dalį, atsižvelgiant į nediskriminavimo principą, reikia aiškinti taip, kad nustatant kreditorių reikalavimų eiliškumo tvarką, draudžiama diskriminuoti kreditorius, kurių nuolatinė arba įprastinė gyvenamoji vieta ar pagrindinė buveinė yra kitose valstybėse narėse, o ne kredito įstaigos buveinės valstybėje narėje, palyginti su kreditoriais, kurių nuolatinė ar įprastinė gyvenamoji vieta ar pagrindinė buveinė yra Lietuvoje, ir konkrečiai su VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“; e) teigiamai atsakius į d klausimą, – ar Direktyvos Nr. 2001/24/EB 16 straipsnio 2 dalis įpareigoja nacionalinį teismą netaikyti šiai direktyvai prieštaraujančių nacionalinės teisės nuostatų (BĮ 87 straipsnio 2 dalies ir 4 dalies);

173) gavus ESTT prejudicinį sprendimą, išspręsti klausimą dėl VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ kreditorinio reikalavimo ir jo eilės iš esmės.

184) išreikalauti iš administratoriaus AB Ūkio banko, AB Šiaulių banko ir VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 2013 m. vasario 23 d. trišalę sutartį dėl Banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo kitam bankui.

19Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

  1. Teismas, nevertinęs 2013 m. vasario 23 d. sutarties nuostatų, padarė nepagrįstą išvadą, kad AB Šiaulių bankui buvo perduoti draudėjo (atsakovo) įsipareigojimai indėlininkams ir investuotojams tokios apimties, kurią jiems privalėtų išmokėti VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Tretieji asmenys teikė teismui prašymą išreikalauti minėtą sutartį iš atsakovo, tačiau teismas atsisakė tenkinti šį prašymą, o tokio atsisakymo nepagrindė, tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 291 straipsnį.
  2. Teismas nepagrįstai sprendė, kad VĮ „Indėlių ir investicijų draudimo fondas“ 799 156 072,34 Lt dydžio kreditorinis reikalavimas tvirtintinas antrąja eile, nes BĮ 87 straipsnio 2 dalyje nustatytas reglamentavimas prieštarauja Direktyvos Nr. 94/19/EB (2009/14/EB) 11 straipsniui, o šio straipsnio 4 dalis prieštarauja ir Direktyvos Nr. 2001/24/EB 16 straipsnio 2 dalies nuostatoms, taip pat Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo bei Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje įtvirtintam nediskriminavimo ir proporcingumo principams.
  3. Teismas nepagrįstai ES teisės normas aiškino remdamasis nacionaline teise, t. y. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) jurisprudencija, nors išimtinę teisę aiškinti ES teisę turi tik ESTT; neatsižvelgė į akivaizdžiai skirtingą ES teisės aktuose vartojamų teisinių sąvokų reikšmę skirtingomis kalbomis; ignoravo autonomišką subrogacijos ir lygiaverčio reikalavimo sąvokų bei proporcingumo ir nediskriminavimo principų reikšmę ES teisėje, neužtikrino ES teisės viršenybės nacionalinės teisės atžvilgiu. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad Direktyvos Nr. 94/19/EB (2009/14/EB) ir Direktyvos Nr. 2001/24/EB nuostatos yra aiškios, šios pozicijos nepagrįsdamas nei ESTT, nei kitų valstybių narių teismų praktika, nelyginęs jose vartojamų terminų turinio ir kalbinių versijų.

20Bankroto administratorius UAB „Valnetas“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti.

21Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

    1. BĮ 87 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Direktyvos 94/19/EB (2009/14/EB) 11 straipsniui ir Direktyvos 2001/24/EB 16 straipsnio 2 daliai, šios nuostatos yra aiškios. Subrogacijos instituto įgyvendinimą nacionalinėje teisėje pasirenka direktyvą įgyvendinanti valstybė. BĮ 87 straipsnis nenustato privilegijuotos padėties VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, kaip kreditoriui, nes jis subrogacijos pagrindu įgyja teisę antrąja eile gauti reikalavimų patenkinimą ta apimtimi, kuria reikalavimai patenkinti pirminiams kreditoriams. BĮ 87 straipsnis neprieštarauja ir Direktyvos 2001/24/EB nuostatoms dėl kreditorių nediskriminavimo, nes ja nesiekiama reglamentuoti bankrutavusio banko kreditorių reikalavimų tenkinimo eilių. Banko kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumas nustatomas pagal buveinės valstybės narės teisę (Direktyvos 2001/24/EB konstatuojamosios dalies 17 punktas ir 10 straipsnio 2 dalies h punktas), o Direktyvos 2001/24/EB 16 straipsnio 2 dalis reglamentuoja kitų ES valstybių narių kreditorių nediskriminavimą esant lygiaverčiams jų reikalavimams.
    2. Direktyvų Nr. 94/19/EB (2009/14/EB) ir Nr. 2001/24/EB nuostatos, jas perkeliant į IĮIDĮ ir BĮ, yra tinkamai įgyvendintos. Nėra jokio teisinio pagrindo stabdyti bylą ir kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą nagrinėjamoje byloje keliamais klausimais, kurie, be kita ko, išsamiai buvo išnagrinėti Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-2287/2013. VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ finansinio reikalavimo eiliškumas turi būti tvirtinamas atsižvelgiant į BĮ 87 straipsnyje nustatytą teisinį reglamentavimą.

22Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jo netenkinti.

23Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

  1. Teismas pagrįstai patvirtino VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 801 185 651,05 Lt dydžio finansinį reikalavimą, nurodydamas, kad 799 156 072,64 Lt tvirtinama antrąja kreditorių reikalavimų tenkinimo eile, o 2 029 578,41 Lt – ketvirtąja eile. Tokiu eiliškumu patvirtinus minėtus reikalavimus, nebuvo pažeistas kreditorių lygiateisiškumo principas. Teisę nustatyti finansinių reikalavimų tenkinimo eilę turi valstybės narės, įgyvendinančios Direktyvos Nr. 94/19/EB (2009/14/EB) ir Direktyvos Nr. 2001/24/EB nuostatas.
  2. Direktyvų Nr. 94/19/EB (2009/14/EB) ir Nr. 2001/24/EB normos yra tinkamai įgyvendintos, jų nuostatos aiškios, BĮ 87 straipsnio 2 dalis atitinka ES teisės normas. Tokios pačios pozicijos laikomasi ir formuojamoje Lietuvos teismų praktikoje (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 5 d. nutarimas; Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2287/2013).

24IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

25Atskirasis skundas atmestinas.

26Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

27Apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos esminis dalykas – VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 799 156 072,64 Lt dydžio finansinio reikalavimo patvirtinimo AB Ūkio banko bankroto byloje teisėtumas ir pagrįstumas. Pažymėtina, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi buvo patvirtintas šis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 799 156 072,64 Lt dydžio finansinis reikalavimas, nurodant, kad jis tenkinamas antrąja kreditorių reikalavimų tenkinimo eile pagal BĮ 87 straipsnio 2 dalį. Šioje byloje apeliantai ginčija pirmosios instancijos teismo nutartį, nurodydami, kad nesant byloje įrodymų, pagrindžiančių šio reikalavimo pagrįstumą, buvo nustatyta, jog VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ finansinis reikalavimas – 799 156 072,64 Lt, bei neteisėtai nurodyta, jog šis reikalavimas turi būti tenkinamas antrąja kreditorių reikalavimų tenkinimo eile pagal BĮ 87 straipsnio 2 dalį.

28Teisėjų kolegija, vertindama atskirojo skundo argumentus, susijusius su VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 799 156 072,64 Lt finansinio reikalavimo patvirtinimu pagal šioje byloje administratoriaus ir VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pateiktus įrodymus, pažymi, kad tam, jog būtų nustatyta, ar kreditoriaus reikalavimas pagrįstas, jis turi būti patikrintas, o reikalavimo patikrinimo stadija, einanti prieš jo patvirtinimą, reikšminga ne tik kreditoriaus reikalavimą reiškiančiam, bet ir kitiems kreditoriams, ir yra būtina kreditoriaus reikalavimo patvirtinimo sąlyga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 22 d. d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011). Tokios pat nuostatos laikomasi ir banko bankroto byloje, tvirtinat kreditorių finansinius reikalavimus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2014). Pirminį kreditoriaus pareikštų reikalavimų patikrinimą atlieka bankrutuojančios įmonės administratorius pagal kreditoriaus bei įmonės pateiktus apskaitos dokumentus, ir reikalavimus arba teikia tvirtinti teismui, arba juos ginčija teisme. Nepriklausomai nuo administratoriaus pozicijos dėl konkrečių kreditorių reikalavimų, juos dar kartą tikrina teismas. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad teismas kreditoriaus reikalavimą tvirtina tik tokiu atveju, jei iš byloje esančių duomenų galima prieiti išvadą, kad jis pagrįstas įrodymais, kurių nepaneigia kiti įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2009; kt.).

29Reikšmingos byloje aplinkybės nustatomos ir įvertinamos, vadovaujantis CPK įtvirtintomis įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklėmis ir jų aiškinimo bei taikymo klausimais suformuota kasacinio teismo praktika. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013; kt.); kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Jei įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą dėl įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimo, byloje galima konstatuoti įrodymų pakankamumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013).

30Pagal nagrinėjamos bylos duomenis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ banko administratoriui pateikė prašymą dėl 801 185 651,05 Lt kreditorinio reikalavimo, nurodydamas, kad VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pagal 2013 m. vasario 23 d. sutartį, sudarytą tarp jo, AB Ūkio banko bei AB Šiaulių banko, ir 2013 m. kovo 1 d. Pakeitimo sutartį dalyvavo AB Ūkio banko turto ir įsipareigojimų perdavimo AB Šiaulių bankui finansavime, pervesdama lėšas AB Šiaulių bankui, kuris perėmė AB Ūkio banko turtą ir įsipareigojimus, o tai IĮIDĮ 121 straipsnio prasme prilyginama draudimo išmokų AB Ūkio banko indėlininkams ir investuotojams išmokėjimui (b. l. 82-83). Prašyme taip pat buvo nurodyta, kad VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, vadovaudamasi minėta sutartimi ir Pakeitimo sutartimi, pervedė AB Šiaulių bankui 799 156 072,64 Lt. VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ banko administratoriui pateikė 2013 m. vasario 23 d. sutarties kopiją, 2013 m. kovo 1 d. Pakeitimo sutarties kopiją, VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ sąskaitos išrašą apie iš Lietuvos Respublikos Vyriausybės gautą paskolą AB Ūkio bankui finansuoti (ataskaitinis laikotarpis nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2013 m. birželio 30 d.), 2013 m. kovo 15 d. Mokėjimo pavedimą AB Šiaulių bankui. Bankroto administratorius su VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pareikštu finansiniu reikalavimu (iš jo ir su 799 156 072,64 Lt suma) sutiko ir prašė šį reikalavimą tvirtinti. Tretieji asmenys, ginčydami VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ reikalavimą, pirmosios instancijos teismui nurodė, kad teismui teikiamo tvirtinti finansinio reikalavimo suma turėjo būti pagrįsta įrodymais, patvirtinančiais, jog VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ realiai įvykdė prievoles pagal 2013 m. vasario 23 d. trišalę sutartį ir VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ išlaidos lygios jo nurodytai sumai, kuriai tvirtinamas ginčijamas kreditorinis reikalavimas (b. l. 5). Pažymėtina, kad tretieji asmenys pirmosios instancijos teismui reiškė reikalavimą dėl 2013 m. vasario 23 d. trišalės sutarties, sudarytos tarp VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, AB Ūkio bankas ir AB Šiaulių bankas dėl bankrutuojančio AB Ūkio banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo AB Šiaulių bankui, išreikalavimo ir pridėjimo prie bylos, tačiau šio reikalavimo pirmosios instancijos teismas netenkino.

31Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje dalyvaujančių asmenų argumentus dėl bylos faktinių ir teisinių aplinkybių, kreditoriaus VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pateiktus įrodymus, kuriais jis grindė reikalavimą dėl 799 156 072,64 Lt, nustatė, jog VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ tinkamai pagrindė savo 799 156 072,64 Lt finansinį reikalavimą ir šį reikalavimą patvirtino. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi 2013 m. kovo 1 d. sutarties dėl reikalavimų įskaitymo, sudarytos tarp Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, AB Šiaulių banko nuostatomis ir Mokėjimo pavedimo Nr. 117 duomenimis (b. l. 85, 88-91, 108). Apeliantai teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nevertinęs 2013 m. vasario 23 d. sutarties nuostatų, padarė nepagrįstą išvadą, jog VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ finansinis reikalavimas, be kita ko, patvirtintas antrąja kreditorių reikalavimų tenkinimo eile, yra 799 156 072,64 Lt dydžio. Apeliantai taip pat prašo iš banko administratoriaus išreikalauti šią sutartį, nes būtent ja remiantis tarp VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, AB Šiaulių banko ir Lietuvos Respublikos finansų ministerijos buvo sudaryta 2013 m. kovo 1 d. sutartis.

32Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atskirojo skundo argumentus, susijusius su patvirtinto VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ reikalavimo pagrįstumu ir būtinumu išreikalauti 2013 m. vasario 23 d. sutartį ir įvertinti šios sutarties nuostatas, konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai, jog nagrinėjamu atveju VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ reikalavimo pagrįstumo klausimas privalėjo būti sprendžiamas tik išreikalavus minėtą sutartį bei įvertinus šią sutartį, nepagrįsti. Taip pat įvertinus byloje surinktus įrodymus, susijusius su patvirtintu kreditoriniu reikalavimu, teisės normas, reglamentuojančias VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ teises ir pareigas, darytina išvada, kad tam, jog būtų išnagrinėtas VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ kreditorinio reikalavimo pagrįstumas šioje byloje, nėra būtina išreikalauti ir pridėti prie bylos 2013 m. vasario 23 d. sutartį. Taip pat nepripažintini pagrįstais atskirojo skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, pažeidė proceso teisės normas.

33Teisėjų kolegija, atmesdama nurodytus apeliantų argumentus, taip pat pastebi, kad iš apeliantų pirmosios instancijos teismui, apeliacinės instancijos teismui nurodytų argumentų matyti, jog apeliantai, ginčydami VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ finansinį reikalavimą, iš esmės nesutinka ne su jo dydžiu, bet su tuo, kad šis reikalavimas patvirtintas antrąja eile, ir mano, jog VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 799 156 072,64 Lt finansinis reikalavimas turėtų būti tvirtinamas ne antrąja, o ketvirtąja kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimo eile. Nesutikimą su kreditoriaus reikalavimo dydžiu apeliantai iš esmės grindžia tik vieninteliu argumentu, t. y. kad pirmosios instancijos teismas nevertino 2013 m. vasario 23 d. sutarties.

34Pagal bylos duomenis licencija AB Ūkio bankui teikti finansines paslaugas buvo išduota Lietuvos banko valdybos 1990 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 19. Lietuvos banko valdybos 2013 m. vasario 18 d. nutarimu Nr. 03-31 AB Ūkio bankas pripažintas nemokiu ir visam laikui ši licencija atšaukta. Lietuvos banko valdyba, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 13 punktu, BĮ 72 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 73 straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktais, 76 straipsniu, 2013 m. vasario 12 d. nutarimu Nr. 03-29 priėmė sprendimą iki 2013 m. balandžio 12 d. paskelbti AB Ūkio banko veiklos apribojimą (moratoriumą) ir banko laikinuoju administratoriumi paskirti A. Ą. A. (toliau – ir laikinasis Ūkio banko administratorius). Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2013 m. vasario 20 d. nutarimu Nr. 153 „Dėl valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ dalyvavimo banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo finansavime“, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos valstybės skolos įstatymo 3 straipsnio 11 dalimi, įgyvendindama Valstybės perskolinamų paskolų ir valstybės garantijų teikimo, suteiktų perskolinamų paskolų grąžinimo ir valstybės garantijų administravimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. birželio 4 d. nutarimu Nr. 667, 3.4 punktą, atsižvelgdama į Lietuvos banko valdybos 2013 m. vasario 18 d. nutarimą Nr. 03-31, pritarė, jog VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ dalyvautų Banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo finansavime IĮIDĮ 121 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytu būdu, ir nutarė suteikti iš valstybės vardu pasiskolintų lėšų VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ iki 800 milijonų litų paskolą iki 2019 m. vasario 1 d. už 2,801 procento metinę palūkanų normą IĮIDĮ 121 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytam VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ dalyvavimui AB Ūkio banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo finansavime (toliau – ir Nutarimas). Laikinasis Banko administratorius, AB Šiaulių bankas ir VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 2013 m. vasario 23 d. pasirašė sutartį, pagal kurią AB Šiaulių bankas perėmė dalį Banko įsipareigojimų ir turto. Tarp VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, AB Šiaulių banko ir FM 2013 m. kovo 1 d. buvo sudaryta sutartis Nr. 1S-11, kurios 1.3 punkte konstatuota, kad remiantis 2013 m. vasario 23 d. sutartimi, VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ turi prievolę AB Šiaulių bankui pervesti 799 156 072,64 Lt, skirtus padengti šiam bankui perduodamų AB Ūkio banko įsipareigojimų vertės ir kartu perduodamo turto, teisių ir sandorių vertės skirtumą, kaip tai nustatyta IĮIDĮ 121 straipsnyje, o AB Šiaulių bankas turi prievolę sumokėti FM 799 155 000 Lt, todėl sutarties šalys įskaito priešpriešinius vienarūšius įsipareigojimus. Šioje sutartyje, inter alia nurodyta, kad VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ tinkamai, laiku ir visiškai atliko kompensacijos mokėjimo dalies, lygios 799 155 000 Lt, mokėjimą AB Šiaulių bankui, o likusią kompensacijos dalį (1 072,64 Lt) sumoka sutartyje nustatyta tvarka ir nustatytais terminais (2013 m. kovo 1 d. sutarties 1.5.3 punktas) (b. l. 88-91). Aplinkybę, kad 1 072,64 Lt buvo sumokėti, pagrindžia 2013 m. kovo 5 d. Mokėjimo nurodymas Nr. 117, nes jo mokėjimo paskirtyje nurodytas 2013 m. kovo 1 d. sutarties numeris (b. l. 108), o faktą, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybė suteikė anksčiau nurodyto dydžio paskolą VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, patvirtina 2013 m. kovo 4 d. Sąskaitos istorija (b. l. 84, 109).

35Apibendrinant pirmiau nurodytus faktus, konstatuotina, kad VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ finansinis reikalavimas pagrįstas byloje iširtų ir patikimais laikytinų įrodymų visuma, tarp šių įrodymų nėra prieštaravimų ir jų nepaneigia kiti įrodymai (CPK 176 straipsnis, 185 straipsnis), o pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ finansinio reikalavimo dydis yra 799 156 072,64 Lt ir jį sudaro AB Šiaulių bankui perduoti draudėjo (atsakovo) įsipareigojimai indėlininkams ir investuotojams, kuriuos jiems ir privalėtų išmokėti VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Teisėjų kolegijos nuomone, VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ tinkamai pagrindė savo reikalavimą. Apeliantai nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė įrodymų ir nenurodė argumentų, kuriais remiantis būtų sudarytos faktinės ir teisinės prielaidos suformuoti priešingą išvadą dėl paminėto kreditorinio reikalavimo pagrįstumo (CPK 178 ir 314 straipsniai).

36Iš apeliantų argumentų matyti, kad jiems kyla abejonių dėl 2013 m. kovo 1 d. sutarties, sudarytos 2013 m. vasario 23 d. pagrindu, patikimumo, t. y. apeliantai abejoja subjektų, dalyvavusių perduodant AB Ūkio banko turtą, teises ir įsipareigojimus AB Šiaulių bankui, veiksmų teisėtumu ir pagrįstumu.

37Nagrinėjant ir vertinant šiuos apeliantų argumentus, pažymėtina, kad priemones, stiprinančias bankų sistemos finansinį tvarumą, siekiant apsaugoti svarbius visuomenės poreikius, dalyvaujant Lietuvos bankui, taiko Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Valstybės garantija priskiriama prie finansinio stabilumo stiprinimo priemonių (Lietuvos Respublikos finansinio tvarumo įstatymo 1 straipsnio 1 dalis, 2 straipsnio 1 ir 2 dalys). Išimtinę teisę parinkti nemokiu tapusio banko problemų sprendimo būdus išimtinę teisę, kaip priežiūros institucija, turi tik Lietuvos bankas (BĮ 76 straipsnio 12 dalis). Vienas iš banko, susidūrusio su finansiniais sunkumais, problemų sprendimo būdų yra banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimas kitam bankui (BĮ 761 straipsnis), kurį ir buvo nuspręsta taikyti AB Ūkio banko atveju. Apeliantai atskirajame skunde teisingai nurodo, kad vykdant administruojamo banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimą, netaikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, kitų įstatymų ir teisės aktų ar banko sudarytų sandorių nuostatos, kuriomis remiantis reikalaujama iš anksto pranešti kreditoriams, skolininkams ar kitiems asmenims apie veiksmus, atliekamus vykdant turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimą, tokiems veiksmams atlikti gauti kitų asmenų leidimus ar sutikimus, arba kitaip ribojančios turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo vykdymą; turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimas nelaikomas sandorio pažeidimu ir (arba) teisėta priežastimi kreditoriams, skolininkams ar kitiems asmenims nutraukti sandorį, sudarytą su administruojamu banku (BĮ 761 straipsnio 9 dalies 1 ir 2 punktai). Be to, kaip akcentuota oficialiame Lietuvos banko interneto tinklalapyje, būtent tarp VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, AB Ūkio banko ir AB Šiaulių banko sudarius 2013 m. vasario 23 d. sutartį, pirmą kartą tokiu būdu, t. y. nemokaus AB Ūkio banko turtą, teises, sandorius ir įsipareigojimus perduodant AB Šiaulių bankui, buvo išspręsta banko, susidūrusio su finansiniais sunkumais, problema, ir sudarytos sąlygos atkurti bankinių paslaugų teikimą, taip užtikrinant indėlininkų pasitikėjimą bankų sistemos stabilumu, patikimumu ir apsaugant viešuosius interesus nei, pavyzdžiui, likvidavus AB Ūkio banką dėl bankroto (www. lb.lt). Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantai manydami, kad Lietuvos bankas, laikinasis administratorius, Lietuvos Respublikos Vyriausybė, jos įgaliotos institucijos ar kitų institucijų subjektai atliko neteisėtus veiksmus ir / ar priėmė neteisėtus aktus, susijusius su banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo (grąžinimo) organizavimu ir vykdymu, remdamiesi BĮ nuostatomis, taip pat mutatis mutandis Lietuvos Respublikos finansinio tvarumo įstatymo 131 straipsnyje įtvirtintomis teisės normomis, turėjo teisę teikti teismui ieškinius ar skundus (prašymus) dėl žalos atlyginimo (BĮ 761 straipsnio 14 dalis). Paminėtina ir tai, kad vadovaujantis galiojančiu teisiniu reglamentavimu, teismo galios, sprendžiant ginčus dėl valstybės institucijų veiksmų (aktų), susijusių su finansinio stabilumo stiprinimo priemonių, poveikio priemonių taikymu, taip pat su banko turto, teisių, sandorių ir įsipareigojimų perdavimo (grąžinimo) organizavimu ir vykdymu, yra ribotos, nes nustatytu teisiniu reguliavimu siekiama įgyvendinti viešąjį interesą – šalies finansų sistemos stabilumą. Tokiu atveju teismas, išnagrinėjęs suinteresuotų asmenų ieškinius ar skundus (prašymus), įskaitant ir bankroto administratoriaus, dėl nurodytų veiksmų, neturi teisės panaikinti skundžiamų aktų, įpareigoti atlikti veiksmus, dėl kurių būtų sustabdomas ar panaikinamas skundžiamo veiksmo (akto) galiojimas ar kitaip atkuriama buvusi iki ginčijamo veiksmo (akto) priėmimo padėtis. Nustatęs neteisėtus veiksmus, teismas turi teisę tik priteisti padarytą žalą (Lietuvos Respublikos finansinio tvarumo įstatymo 131 straipsnio 2 dalis; BĮ 72 straipsnio 10 dalis, 761 straipsnio 14 dalis; 85 straipsnio 9 dalis).

38Kaip jau buvo minėta, byloje yra pakankamai duomenų, suteikiančių pagrindą daryti išvadą, kad VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 799 156 072,64 Lt dydžio finansinis reikalavimas yra pagrįstas, todėl aplinkybė, kad prie bylos nepridėta 2013 m. vasario 23 d. sutartis, negali paneigti iš esmės teisėto ir pagrįsto kreditoriaus materialaus teisinio reikalavimo (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis). Teisėjų kolegija neturi nei faktinių, nei teisinių prielaidų abejoti 2013 m. kovo 1 d. sutartyje nurodytais duomenimis, o aplinkybė, kad ši sutartis buvo pasirašyta galiojančios 2013 m. vasario 23 d. sutarties, nors ir nepridėtos prie nagrinėjamos bylos, pagrindu, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, jog 2013 m. kovo 1 d. sutartyje nurodyta informacija yra neteisinga.

39Įvykus draudžiamajam įvykiui, VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ banko indėlininkams ir investuotojams turi išmokėti draudimo išmokas, o jas išmokėjus, šiai valstybės garantijų sistemai pereina indėlininkų ir investuotojų, kuriems buvo išmokėtos kompensacijos, teisės (subrogacija) ir jos reikalavimai dėl šių išmokų tenkinami antrąja eile (IĮIDĮ 11 straipsnio 1 dalis; BĮ 87 straipsnio 2 dalis).

40Apibendrinant pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria patvirtintas VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 799 156 072,64 Lt dydžio finansinis reikalavimas, nurodant, jog jis tenkinamas antrąja kreditorių reikalavimų tenkinimo eile pagal BĮ 87 straipsnio 2 dalį, yra teisinga tiek galiojančios teisės, tiek bylos faktų bei jų vertinimo požiūriu, ir atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo šios nutarties panaikinti.

41Apeliantai, ginčydami pirmosios instancijos teismo išvadą dėl VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ 799 156 072,64 Lt dydžio finansinio reikalavimo patvirtinimo antrąja kreditorių reikalavimų tenkinimo eile, nurodo, kad BĮ 87 straipsnio 2 dalyje nustatytas reglamentavimas prieštarauja Direktyvos Nr. 94/19/EB (2009/14/EB) 11 straipsniui, o šio straipsnio 4 dalis prieštarauja ir Direktyvos Nr. 2001/24/EB 16 straipsnio 2 dalies nuostatoms, taip pat Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo bei Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje įtvirtintam nediskriminavimo ir proporcingumo principams, todėl prašo stabdyti šios bylos nagrinėjimą ir kreiptis į ESTT su prašymu priimti prejudicinį sprendimą.

42Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantai tokį patį prašymą dėl bylos sustabdymo ir kreipimosi į ESTT dėl prejudicinio sprendimo buvo pateikę pirmosios instancijos teismui, kuris, nustatęs, jog kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimo eiliškumas pavestas nustatyti nacionalinei teisei ir įgyvendintas BĮ 87 straipsnio nuostatose, o Direktyvos 94/19/EB (2009/14/EB) 11 straipsnio bei Direktyvos 2001/24/EB 16 straipsnio 2 dalies nuostatos aiškios, trečiųjų asmenų prašymo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo dėl minėtų direktyvų nuostatų išaiškinimo netenkino. Kadangi nutarties dalis, kuria atsisakyta sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo, yra neskundžiama (CPK 165 ir 334 straipsniai), todėl teisėjų kolegija nepasisako dėl apeliantų argumentų ir pirmosios instancijos teismo motyvų šiuo klausimu, bet pati sprendžia, ar apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje yra pagrindas tenkinti apeliantų prašymą, t. y. sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į ESTT.

43CPK 3 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teismas, nagrinėdamas bylas, taiko Europos Sąjungos teisės normas ir vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais, preliminariais nutarimais Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ir galiojimo klausimais. Teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę stabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to preliminarų nutarimą. Teismas, kuris yra galutinė instancija nagrinėjamoje byloje ir kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ir galiojimo klausimas, privalo prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – ir SESV) 267 straipsnyje. Taigi nurodytų teisės normų sisteminė analizė, jas kartu aiškinant su CPK 362 straipsnio 1 dalimi, leidžia teigti, kad tik Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra tas teismas, kuris privalo kreiptis į ESTT tuo atveju, jei jam nagrinėjant bylą kyla klausimas dėl ES teisės aiškinimo ir taikymo, o kitos instancijos teismai turi teisę, bet ne pareigą.

44Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad ESTT savo praktikoje yra įtvirtinęs acte claire doktriną, pagal kurią nacionalinis teismas neprivalo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, jei byloje keliamas ES teisės taikymo klausimas yra toks akivaizdus, kad dėl jo negali kilti jokių pagrįstų abejonių. ESTT nurodęs, kad, prieš nuspręsdamas, jog tokia situacija egzistuoja, valstybės narės teismas turi būti įsitikinęs, kad ji būtų lygiai tokia pat akivaizdi ir kitų valstybių narių teismams, ir ESTT. Tik įvykdęs šias sąlygas, valstybės narės teismas šio klausimo gali neteikti ESTT bei prisiimti atsakomybę dėl jo išsprendimo. Be to, ESTT yra pabrėžęs, kad ES teisės nuostatos aiškumas, dėl kurios nėra būtinybės kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, turi būti vertinamas atsižvelgiant į ES teisei būdingas savybes bei į jos aiškinimo sunkumus, t. y. skirtingas kalbas, kuriomis surašomi ES teisės aktai, į ES teisėje vartojamą terminiją, atkreipiant dėmesį į tai, jog teisės sąvokų turinys ES ir skirtingų valstybių narių teisėse nebūtinai yra tas pats. Kiekviena ES teisės nuostata turi būti įvertinta atsižvelgiant į atitinkamą kontekstą bei aiškinama paisant Bendrijos teisės nuostatų visumos, jos tikslų bei raidos būklės tuo metu, kai nagrinėjama nuostata turi būti taikoma (ESTT 1982 m. spalio 6 d. sprendimas Cilfit byloje Nr. 283/81, p. 17–20) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2013).

45Be to, nacionaliniai teismai turi pareigą užtikrinti ES teisės veiksmingumą ir vienodumą visoje jos teritorijoje, nepriklausomai nuo valdžios institucijų pareigų įgyvendinti ES teisės įgyvendinimą nacionalinės teisės sistemoje tinkamo vykdymo. Nacionaliniai teismai privalo galiojančias nacionalines nuostatas nepriklausomai nuo jų pobūdžio ir priėmimo momento aiškinti taip, kad toks aiškinimas kuo labiau atitiktų direktyvos nuostatos, kuria privatus subjektas negali tiesiogiai pasiremti teismo procese, tekstą ir tikslus, jog būtų pasiektas joje nustatytas rezultatas (ESTT 1984 m. balandžio 10 d. sprendimas byloje V. C. ir K., 14/83, Rink. p. 1891; 2006 m. liepos 4 d. sprendimas byloje A. ir kt., C-212/04, Rink. p. I-6057; kt.). Nacionaliniai teismai šį vadinamąjį harmoningąjį nacionalinės teisės aiškinimą pagal direktyvos tekstą ir tikslus vykdo ex officio, t. y. neatsižvelgdami į tai, yra ar ne proceso šalies prašymas taip aiškinti nacionalinę teisę. Tokia jų pareiga – vadinamojo netiesioginio direktyvų veikimo užtikrinimas, kuris aktualus ir tada, kai direktyva yra laiku ir tinkamai įgyvendinta, nes nacionalinės teisės aiškinimas pagal ES teisės akto tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas jame nustatytas rezultatas, nacionaliniam teismui gali ne tik padėti aiškinti nacionalinę teisę ar išvengti teisės aiškinimo klaidų, bet ir nustatyti, jog direktyva iš tiesų buvo netinkamai perkelta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2013).

46BĮ 87 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad antrąja eile tenkinami VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ reikalavimai dėl išlaidų, susijusių su draudimo išmokų banko indėlininkams ar investuotojams, nurodytiems IĮIDĮ, išmokėjimu. Kaip nurodyta pirmiau, nacionaliniai teismai galiojančias nacionalines nuostatas privalo aiškinti taip, kad toks aiškinimas kuo labiau atitiktų direktyvų nuostatų tikslus ir tokiu būdu būtų pasiektas joje nustatytas rezultatas. Direktyvos 94/19/EB konstatuojamojoje dalyje nurodoma: „<...> harmoninga kredito įstaigų veiklos plėtra visoje Bendrijoje turėtų būti skatinama šalinant visus įsisteigimo teisės ir laisvės teikti paslaugas apribojimus kartu stiprinant bankų sistemos stabilumą ir indėlininkų apsaugą“ (1 punktas); „<...> kredito įstaigų dalyvavimo garantijų sistemoje išlaidos neprilygsta išlaidoms, kurias sukeltų masinis indėlių atsiėmimas ne tik iš sunkumus patiriančios kredito įstaigos, bet ir iš įprastai veikiančių įstaigų, jeigu indėlininkai prarastų pasitikėjimą bankų sistemos patikimumu <...>“ (4 punktas); „<...> norint apsaugoti vartotojus ir išlaikyti finansų sistemos stabilumą, šioje direktyvoje numatytas minimalus garantijos lygis turi būti toks, kad neliktų pernelyg daug neapsaugotų indėlių <...>“ (16 punktas); „<...> nėra būtina suderinti indėliams arba pačioms kredito įstaigoms garantijas numatančių sistemų finansavimo metodų, jeigu, viena vertus, tokių sistemų finansavimo išlaidas iš principo turi padengti pačios kredito įstaigos, o kita vertus, tokių sistemų finansavimo pajėgumas turi būti proporcingas jų įsipareigojimams; kadangi vis dėlto tai neturi kelti pavojaus atitinkamos valstybės narės bankų sistemos stabilumui“ (23 punktas).

47Direktyvos 94/19/EB (2009/14/EB) 11 straipsnyje nustatyta, kad nepažeisdamos nacionalinėje teisėje joms nustatytų kitų teisių, sistemos, pagal garantijas išmokančios kompensacijas, vykdant kredito įstaigos likvidavimo procedūrą turi teisę perimti indėlininkų teises į sumą, kuri lygi jiems išmokėtai sumai (anglų kalba: „without prejudice to any other rights which they may have under national law, schemes which make payments under guarantee shall have the right of subrogation to the rights of depositors in liquidation proceedings for an amount equal to their payments“).

48Apeliantai tvirtina, kad Direktyvos 94/19/EB (2009/14/EB) 11 straipsnyje įtvirtinta nuostata nėra aiški, nes šio straipsnio skirtingose kalbinėse versijose vartojamos skirtingos sąvokos, t. y. versijoje lietuvių kalba vartojama sąvoka „teisė perimti“, kai tuo tarpu kitose minimos nuostatos kalbinėse versijose vartojama sąvoka „subrogacija“. Kaip yra pažymėjęs ESTT, esant neatitikimų tarp Bendrijos teksto įvairių kalbinių versijų, nagrinėjama nuostata turi būti aiškinama atsižvelgiant į bendrą teisinio reglamentavimo sistemos, kurios dalis ji yra, struktūrą ir tikslą (1977 m. spalio 27 d. Sprendimo B., 30/77, Rink. p. 1999, 14 punktas; 2000 m. gruodžio 7 d. Sprendimo Italija prieš Komisiją, C‑482/98, Rink. p. I‑10861, 49 punktas ir 2004 m. balandžio 1 d. Sprendimo B., C‑1/02, Rink. p. I‑3219, 25 punktas). Lietuvos Aukščiausias Teismas, aiškindamas subrogacijos (lot. subrogare – pakeisti, išrinkti vietoje kito) esmę, turinį, tikslus, taikymo ribas, yra nurodęs, kad įstatymais nustatant subrogacijos atvejus jau pati jos formuluotė nukreipia į kreditorių pasikeitimo būdą egzistuojančioje prievolėje, nes CK 6.1015 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, nustatančių draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 24 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-503/2005) (CPK 4 straipsnis). Taigi nagrinėjamos bylos kontekste pastebėtina, kad vartojamų sąvokų „teisių perėmimas“ ir „subrogacija“ tiek pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, tiek pagal ESTT teismo praktiką, kurią apeliantai gausiai cituoja atskirajame skunde, turinys ir reikšmė iš esmės tapatūs.

49Iš Direktyvos 94/19/EB (2009/14/EB) 11 straipsnio ir šioje direktyvoje nustatytų tikslų turinio matyti, kad joje expressis verbis nustatyta, jog teisę perimti indėlininkų teises garantijos sistemos įgyja nepažeisdamos nacionalinėje teisėje joms nustatytų kitų teisių. Taigi darytina išvada, kad kiekviena valstybė narė privalo užtikrinti tokią indėlininkų ir investuotojų apsaugą, kuria būtų sustiprintas bankų sistemos ir išlaikytas finansų sistemos stabilumas, o šis tikslas gali būti pasiekiamas įvairiais būdais, svarbiausia, jog būtų nustatytos sąlygos, kurioms esant kompensuojami kreditorių (indėlininkų) patirti praradimai. Įstatymų leidėjas gali pasirinkti įvairius praradimų kompensavimo modelius, inter alia indėlių draudimą, kaip ir nagrinėjamu atveju. Lietuvos nacionalinėje teisėje minimos direktyvos nuostatos įstatymo leidėjo įgyvendintos priimant IĮIDĮ ir BĮ. Remiantis šių teisės aktų nuostatomis, įvykus draudžiamajam įvykiui, VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ banko indėlininkams ir investuotojams turi išmokėti draudimo išmokas, o jas išmokėjus, šiai valstybės garantijų sistemai pereina indėlininkų ir investuotojų, kuriems buvo išmokėtos kompensacijos, teisės (subrogacija) ir jos reikalavimai dėl šių išmokų tenkinami antrąja eile (IĮIDĮ 11 straipsnio 1 dalis; BĮ 87 straipsnio 2 dalis).

50Antrąja eile tenkinami indėlininkų ir investuotojų reikalavimai, kuriems, įvykus draudžiamajam įvykiui, įstatymų leidėjas besąlygiškai suteikia prioritetą gauti draudimo išmoką prieš kitus kreditorius, o draudimo įmonė, įvykdžiusi jai įstatymo nustatytą pareigą, t. y. per 20 darbo dienų nuo draudžiamojo įvykio dienos ar investuotojams per 3 mėnesius nuo draudžiamojo įvykio dienos išmokėjusi nustatyto dydžio draudimo išmokas: indėlininkams – 100 procentų indėlio iki 100 000 eurų atitinkančios sumos litais, o investuotojams –100 procentų įsipareigojimų iki 3 000 eurų atitinkančios sumos litais ir 90 procentų įsipareigojimų nuo 3 000 eurų atitinkančios sumos litais iki 22 000 eurų atitinkančios sumos litais (IĮIDĮ 9 straipsnio 3 dalis), perima būtent šių indėlininkų ir investuotojų teises (subrogacija), ir perimto reikalavimo apimtis yra tokia pati kaip ir jai reikalavimus perleidusių indėlininkų ir investuotojų turėtos teisės.

51Dėl pirmiau nurodytų argumentų teisėjų kolegija nesutinka su apeliantų pozicija, kad galiojantis teisinis reglamentavimas VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ suteikia daugiau teisių už jam reikalavimus perdavusių indėlininkų turėtas teises. Kai draudimo įmonė išmoka draudimo išmokas draudėjo indėlininkams ar investuotojams, draudėjas draudimo įmonės nurodymu privalo sumažinti įsipareigojimus indėlininkams ar investuotojams draudimo įmonės nurodytomis sumomis ir atitinkamai padidinti įsipareigojimus draudimo įmonei (IĮIDĮ 11 straipsnio 1 dalis), o indėlininkas ar investuotojas nuo tos dienos, kurią jam buvo išmokėta draudimo išmoka, netenka teisių reikalauti iš banko, kredito unijos ar įmonės draudimo išmokos dydžio pinigų sumos (IĮIDĮ 11 straipsnio 2 dalis). Tuo tarpu, priešingai nei nurodo apeliantai atskirajame skunde, ne visi indėlinių reikalavimai, o tik tie, kurių sumos viršija IĮIDĮ 9 straipsnio 3 dalyje nustatytus dydžius, tenkinami ketvirtąja eile (BĮ 87 straipsnio 4 dalis).

52Pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog 2013 m. liepos 5 d. nutarime nurodė, kad „<...> BĮ 87 straipsnio 2 dalyje įtvirtinant tokį reguliavimą, pagal kurį VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ reikalavimai dėl išlaidų, susijusių su draudimo išmokų banko indėlininkams ar investuotojams išmokėjimu, tenkinami antrąja eile, siekiama inter alia užtikrinti asmenų pasitikėjimą finansų institucijomis, inter alia bankais, ir taip garantuoti ne tik kreditorių interesų apsaugą, bet ir visos visuomenės interesus turėti stabilią ir patikimą finansų sistemą, o tai, jog banko nemokumo atveju VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ reikalavimai dėl išlaidų, susijusių su draudimo išmokų banko indėlininkams ar investuotojams, išmokėjimu, tenkinami antrąja eile, vertintinas kaip įstatymų leidėjo siekis užtikrinti specialias priemones, kad indėlininkams ir investuotojams išmokėtos sumos būtų atkurtos, kad įvykus kitiems draudžiamiesiems įvykiams ir toliau būtų galima įvykdyti įsipareigojimus indėlininkams ir investuotojams užtikrinti bankų sistemos ir visos finansų sistemos stabilumą. Įstatymų leidėjui pasirinkus indėlių ir investicijų draudimo sistemą ir nenustačius specialių priemonių lėšoms į Indėlių draudimo ir Įsipareigojimų investuotojams draudimo fondus sugrąžinti, VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas” nebūtų pajėgi tinkamai įgyvendinti savo funkcijų, inter alia kitoms finansų institucijoms tapus nemokioms. Dėl tokios situacijos galėtų būti pakirstas pasitikėjimas bankais ir pradėta masiškai atsiimti indėlius, o tai sukeltų neigiamas pasekmes visos valstybės finansų sistemos stabilumui ir prieštarautų viešajam interesui <...>“. Taip pat Konstitucinis Teismas nurodė, kad indėlininkams ir investuotojams draudimo išmokas išmokančios institucijos pirmumo prieš kitus kreditorius teisė numatyta ir kitose ES valstybėse, pavyzdžiui, Bulgarijoje, Latvijoje, Portugalijoje, Prancūzijoje, Rumunijoje ir Vengrijoje. Pastebėtina ir tai, kad 2012 m. vasario 16 d. Europos Parlamento teisėkūros rezoliucija dėl pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl indėlių garantijų sistemų ES siekiama nustatyti kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumą. Šios rezoliucijos 8 straipsnio 2 dalimi siūloma nustatyti, kad nedarant poveikio nacionalinėje teisėje jos nustatytoms kitoms teisėms <...> sistemos, pagal nacionalinės sistemos garantijas išmokančios kompensacijas, vykdant kredito įstaigos likvidavimo procedūrą, turi teisę perimti indėlininkų teises į sumą, kuri lygi jiems išmokėtai sumai, ir šios teisės perimti indėlininko teises klasifikuojamos <...> prieš visas kitas teises teikti reikalavimus likvidatoriui.

53Apibendrinusi tai, kas pasakyta pirmiau, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nėra teisinio pagrindo kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo aiškinant Direktyvos Nr. 94/19/EB (2009/14/EB) 11 straipsnio nuostatas, nes šioje teisės normoje nustatytas teisinis reglamentavimas yra akivaizdus ir dėl jo taikymo teisėjų kolegijai pagrįstų abejonių nekyla. VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ kreditorinis reikalavimas kyla dėl išlaidų, susijusių su draudimo išmokų indėlininkams ir investuotojams išmokėjimu. Nacionalinėje teisėje įtvirtintas teisinis reguliavimas nepaneigia direktyvoje įtvirtintos subrogacijos esmės.

54Apeliantai taip pat nurodo, kad BĮ 87 straipsnio 4 dalis prieštarauja Direktyvos Nr. 2001/24/EB 16 straipsnio 2 dalies nuostatoms. Apeliantų teigimu, Direktyvos Nr. 2001/24/EB 16 straipsnio 2 dalis nustato draudimą bankrutuojančio banko buveinės valstybei narei lygiaverčius kitų valstybių narių kreditorių reikalavimus vertinti nevienodai ir taikyti jiems kitokį nei priimančios valstybės narės subjektams taikomą reikalavimų tenkinimo eiliškumą, t. y. draudžia kreditorių diskriminavimą. Subrogacijos atveju VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ reikalavimas turėtų išlikti lygiaverčiu indėlininko reikalavimui. Kitų valstybių narių indėlininkų reikalavimai (viršijantys draudžiamąją indėlio sumą) neturėtų būti priskiriami ketvirtai kreditorinių reikalavimų eilei, kai lygiaverčiai Lietuvoje pagrindinę buveinę turinčio VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ reikalavimai tenkinami antrąja eile.

55Teisėjų kolegija šių argumentų nepripažįsta pagrįstais, nes Direktyvos Nr. 2001/24/EB nuostatos draudžia diskriminuoti lygiaverčius asmenis dėl jų gyvenamosios (buveinės) vietos, tačiau šioje direktyvoje, kaip ir Direktyvoje 94/19/EB (2009/14/EB), nereglamentuojamas kreditorių tenkinimo eilių klausimas. Remiantis 2001/24/EB konstatuojamosios dalies 17 punktu ir 10 straipsnio 2 dalies h punktu banko kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumas nustatomas pagal buveinės valstybės narės teisę, o Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2013 m. liepos 5 d. nutarime pažymėjo, jog VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ reikalavimų bankroto byloje dėl išlaidų, susijusių su draudimo išmokų banko indėlininkams ar investuotojams, nurodytiems IĮIDĮ, išmokėjimu eilės prioritetas yra pateisinamas šių subjektų viešąja funkcija. Teisėjų kolegija pažymi, kad BĮ 87 straipsnyje kreditorių eiliškumas nustatomas neatsižvelgiant į kreditorių buveinės vietą, t. y. VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ reikalavimas tenkinimas antrąja eile ne dėl to, kad šios įmonės buveinė yra Lietuvoje.

56Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje yra įtvirtintas visų asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams principas. Jo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą. Šis principas įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pačius faktus savavališkai vertinti skirtingai (Konstitucinio Teismo 1996 m. sausio 24 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas 1996 m. balandžio 18 d. nutarime yra konstatavęs, jog visų asmenų lygybės pagal įstatymą principas – tai demokratinės visuomenės pagrindas. Asmenų lygybės principas gali būti apibūdinamas kaip nediskriminacija. Diskriminacija paprastai suprantama kaip asmens ar asmenų grupės padėties kitų asmenų atžvilgiu pakeitimas be objektyviai pateisinamo pagrindo. Tačiau tam tikrais atvejais, tai yra, esant pakankamai motyvuotam ir pagrįstam reikalui, įstatymu atskiroms subjektų grupėms galima nustatyti specialų teisinį statusą ar įtvirtinti tam tikrus teisinės padėties ypatumus (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d. nutarimas). Kitaip sakant, konstitucinis asmenų lygybės principas savaime nepaneigia to, kad įstatymu gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu. Vertinant, ar pagrįstai nustatytas skirtingas teisinis reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes. Pirmiausia turi būti įvertinti atitinkamų subjektų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai; antra, reikia atsižvelgti į teisės aktų suderinamumą pagal jų hierarchiją, reguliavimo apimtį ir kt.; trečia, būtina įvertinti, ar teisės normos, nustatančios specialias sąlygas, atitinka teisės akto paskirtį ir tikslą. Konkrečių teisės normų pagrįstumas gali būti įtikinamas tik tais atvejais, kai į visas anksčiau nurodytas aplinkybes buvo atsižvelgta. Jeigu būtų ignoruojama bent viena sąlyga, galėtų kilti abejonių dėl specialios teisės normos atitikimo konstitucinėms nuostatoms (Konstitucinio Teismo 1996 m. vasario 28 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginus su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. birželio 29 d., 2011 m. vasario 14 d. nutarimai).

57Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 20 straipsnyje įtvirtinta, jog prieš įstatymą visi lygūs, o 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog draudžiama bet kokia diskriminacija, ypač dėl asmens lyties, rasės, odos spalvos, tautinės ar socialinės kilmės, genetinių bruožų, kalbos, religijos ar tikėjimo, politinių ar kitokių pažiūrų, priklausymo tautinei mažumai, turtinės padėties, gimimo, negalios, amžiaus, seksualinės orientacijos.

58Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 14 straipsnis įtvirtina diskriminacijos uždraudimą – „Naudojimasis šioje Konvencijoje nustatytomis teisėmis ir laisvėmis yra užtikrinamas be jokios diskriminacijos dėl asmens lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautinės ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitais pagrindais“. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), aiškindamas Konvencijos 14 straipsnį, yra nurodęs, kad jis saugo asmenis, kurie yra analogiškose situacijose, nuo diskriminuojamai skirtingo jų traktavimo (EŽTT 1986 m. liepos 8 d. sprendimas byloje L. ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimų Nr. 9006/80; 9262/81; 9263/81; 9265/81; 9266/81; 9313/81; 9405/81, 177 punktas). EŽTT Didžiosios kolegijos 2012 m. birželio 26 d. sprendime byloje K. ir kiti prieš Slovėniją (pareiškimo Nr. 26828/06, 390–396 punktai) išaiškinta, jog siekiant įvertinti, ar nebuvo pažeistas nediskriminavimo principas, turi būti iš esmės atsakyta į šiuos klausimus: 1) ar asmenys, esantys iš esmės panašiose ar vienodose padėtyse, buvo skirtingai vertinami; 2) ar toks skirtingas traktavimas yra objektyvus ir pateisinamas. Nustatęs, jog byloje nėra pateikta nevienodą reguliavimą pateisinančių argumentų, EŽTT savo praktikoje tokį reguliavimą pripažįsta diskriminaciniu (EŽTT 2006 m. birželio 20 d. sprendimas byloje ZarbAdami prieš Maltą, pareiškimo Nr. 17209/02, 82–83 punktai).

59Nagrinėjamoje byloje įvertinus tai, kad tenkinant VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ reikalavimus dėl išlaidų, susijusių su draudimo išmokų banko indėlininkams ar investuotojams išmokėjimu, antrąja eile siekiama inter alia užtikrinti asmenų pasitikėjimą finansų institucijomis, inter alia bankais, ir taip garantuoti ne tik kreditorių apsaugą, bet ir visos visuomenės interesus turėti stabilią ir patikimą finansų sistemą, atsižvelgiant į skirtumus, esančius tarp VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, užtikrinančios bankrutuojančio banko indėlininkų, kurių indėliuose esantys pinigai paprastai naudojami asmeniniams, dažnai netgi būtiniausiems poreikiams tenkinti, ir neprofesionalių investuotojų reikalavimų patenkinimą, ir kitų banko kreditorių, inter alia nurodytų ketvirtoje kreditorių reikalavimų tenkinimo eilėje (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 5 d. nutarimą), konstatuotina, kad nėra pagrindo teigti, jog BĮ 87 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata diskriminuoja apeliantus, t. y. apeliantai ir VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ yra iš esmės panašiose ar vienodose padėtyse ir jie (apeliantai) be pateisinamų priežasčių yra skirtingai traktuojami.

60Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

61VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo priteisti patirtas bylinėjosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašo priteisti jam 5 626,50 Lt advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą ir kitą suteiktą teisinę pagalbą (konsultacijų teikimas, pozicijos formavimas ir kt.).

62Teisėjų kolegija, nagrinėdama šį prašymą, pažymi, kad teismas, spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius (toliau – ir Rekomendacijos) bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-533/2008). Teismas, taikydamas CPK 88 straipsnį, pagal realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus pripažinęs, kad šalis turėjo bylinėjimosi išlaidų ir kad jos turi būti apmokamos pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį, sprendžia, ar už teisinę pagalbą asmens sumokėtos sumos pripažįstamos bylinėjimosi išlaidomis ir turi būti atlyginamos. Ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos teisinei pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia. Kaip išlaidavimo nuostoliai jie liktų neatlyginti juos patyrusiai šaliai. Priešingu atveju, pareikalavus nerealaus, nepagrįsto dydžio bylinėjimosi išlaidų, o teismui jas priteisus, gali būti paneigta bylinėjimosi išlaidų atlyginimo esmė, paverčiant tai nepagrįstu uždarbiavimu. Pažymėtina, jog realumo kriterijus yra taikomas teismų praktikoje (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. kovo 6 d. sprendimą byloje S. J. prieš Lietuvą).

63Nagrinėjamu atveju apeliantai teikė atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutarties, o VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ – atsiliepimą į atskirąjį skundą. Pagal Rekomendacijų 8.15 punktą už atskirojo skundo ar kito dokumento, kuriame pareikšti atsikirtimai, parengimą negali būti priteista didesnė nei 500 Lt suma (0,5 MMA; 0,5x1 000; nuo 2013 m. sausio 1 d. MMA – 1 000 Lt), įskaitant visus privalomuosius mokėjimus. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje buvo nagrinėjamas klausimas dėl kreditorinio reikalavimo tvirtinimo, kad kasacinio teismo praktikoje nurodoma, jog bankroto bylose kreditorių reiškiami reikalavimai iš esmės atitinka ginčo teisenos nustatyta tvarka pareikštus ieškinio reikalavimus ir turi būti nagrinėjami pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-651/2013), darytina išvada, kad šiuo nagrinėjamu atveju turi būti vadovaujamasi Rekomendacijų 8.11 punktu, kuris nustato, jog už atsiliepimą į apeliacinį skundą rekomenduojamas priteisti maksimalus dydis yra 1,5 MMA. Tai reiškia, jog maksimali suma už VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą yra 1 500 Lt (1,5x1 000). Ši pinigų suma apima ir advokato suteiktas konsultacijas, pozicijos formavimą ir kitus reikalingus advokato atliktus veiksmus tam, kad būtų parengtas atsiliepimas. Atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, kai teisinė pagalba teikiama itin sudėtingoje byloje arba byla nagrinėjama ne vienerius metus, ar kitais panašiais atvejais gali būti priteista didesnė advokato atstovavimo išlaidų suma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-122/2011).

64Įvertinus Rekomendacijose nurodytus maksimalius dydžius, VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atstovo suteiktų teisinių paslaugų apimtį ir pobūdį, jo darbo ir laiko sąnaudas apeliacinės instancijos teisme, bylos sudėtingumą ir apimtį, bylos nagrinėjimo trukmę, tai, kad apeliacinės instancijos teisme nebuvo pateikti nauji įrodymai ir nebuvo nagrinėjamos aplinkybės, kurios nebuvo nagrinėtos pirmosios instancijos teisme, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, konstatuotina, jog nėra faktinio ir teisinio pagrindo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ priteisti didesnes advokato atstovavimo apeliacinės instancijos išlaidas, nei nurodyta Rekomendacijose maksimali jų suma – 1 500 Lt. Dėl šios priežasties VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašymas tenkintinas iš dalies ir iš apeliantų priteistina 1 500 Lt, t. y. po 115,39 Lt iš kiekvieno apelianto bylinėjimosi išlaidų (advokato atstovavimo išlaidų) (CPK 98 straipsnis).

65Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

66Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

67Priteisti valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ (juridinio asmens kodas 110069451) iš trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, Adreta Limited, A. N. (A. N. ), Araminta Trading Corp., Avalon Overseas Serivce Corp., Castellum LTD, Dalston Invest & CO, S.A, Evanshire LTD, Goldmax projects LLP, Innovate industrines S.A, Largomark Enterprises Corp., Outsource management Corp., Profitrade PLC ir UniCredit S.p.A po 115,39 Lt (vieną šimtą penkiolika litų ir 39 ct) iš kiekvieno jų bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Kauno apygardos teismas 2013 m. gegužės 2 d. nutartimi akcinei bendrovei... 5. Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ nurodė, kad... 6. Bankroto administratorius su VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“... 7. Tretieji asmenys (kreditoriai) prašė netvirtinti VĮ „Indėlių ir... 8. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 9. Kauno apygardos teismas 2013 m. lapkričio 28 d. nutartimi patvirtino VĮ... 10. Teismas, nustatęs, kad 2013 m. vasario 12 d. Lietuvos banko valdybos nutarimu... 11. Atsižvelgęs į tai, kad prievolę pervesti lėšas turi draudimo įmonė, o... 12. Teismas, konstatavęs, kad 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir... 13. III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai... 14. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Adreta Limited,... 15. 1) panaikinti Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutarties dalį,... 16. 1) sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į ESTT su prašymu pagreitintos... 17. 3) gavus ESTT prejudicinį sprendimą, išspręsti klausimą dėl VĮ... 18. 4) išreikalauti iš administratoriaus AB Ūkio banko, AB Šiaulių banko ir... 19. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    20. Bankroto administratorius UAB „Valnetas“ atsiliepime į atskirąjį skundą... 21. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais... 22. Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepime į... 23. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais... 24. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 25. Atskirasis skundas atmestinas.... 26. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir... 27. Apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos esminis dalykas – VĮ „Indėlių ir... 28. Teisėjų kolegija, vertindama atskirojo skundo argumentus, susijusius su VĮ... 29. Reikšmingos byloje aplinkybės nustatomos ir įvertinamos, vadovaujantis CPK... 30. Pagal nagrinėjamos bylos duomenis VĮ „Indėlių ir investicijų... 31. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje dalyvaujančių asmenų... 32. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atskirojo skundo argumentus, susijusius su... 33. Teisėjų kolegija, atmesdama nurodytus apeliantų argumentus, taip pat... 34. Pagal bylos duomenis licencija AB Ūkio bankui teikti finansines paslaugas buvo... 35. Apibendrinant pirmiau nurodytus faktus, konstatuotina, kad VĮ „Indėlių ir... 36. Iš apeliantų argumentų matyti, kad jiems kyla abejonių dėl 2013 m. kovo 1... 37. Nagrinėjant ir vertinant šiuos apeliantų argumentus, pažymėtina, kad... 38. Kaip jau buvo minėta, byloje yra pakankamai duomenų, suteikiančių pagrindą... 39. Įvykus draudžiamajam įvykiui, VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“... 40. Apibendrinant pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes,... 41. Apeliantai, ginčydami pirmosios instancijos teismo išvadą dėl VĮ... 42. Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantai tokį patį prašymą... 43. CPK 3 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teismas, nagrinėdamas bylas, taiko... 44. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad ESTT savo praktikoje yra... 45. Be to, nacionaliniai teismai turi pareigą užtikrinti ES teisės veiksmingumą... 46. BĮ 87 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad antrąja eile tenkinami VĮ... 47. Direktyvos 94/19/EB (2009/14/EB) 11 straipsnyje nustatyta, kad nepažeisdamos... 48. Apeliantai tvirtina, kad Direktyvos 94/19/EB (2009/14/EB) 11 straipsnyje... 49. Iš Direktyvos 94/19/EB (2009/14/EB) 11 straipsnio ir šioje direktyvoje... 50. Antrąja eile tenkinami indėlininkų ir investuotojų reikalavimai, kuriems,... 51. Dėl pirmiau nurodytų argumentų teisėjų kolegija nesutinka su apeliantų... 52. Pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog 2013... 53. Apibendrinusi tai, kas pasakyta pirmiau, teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 54. Apeliantai taip pat nurodo, kad BĮ 87 straipsnio 4 dalis prieštarauja... 55. Teisėjų kolegija šių argumentų nepripažįsta pagrįstais, nes Direktyvos... 56. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnyje yra įtvirtintas visų... 57. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Europos Sąjungos pagrindinių... 58. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir... 59. Nagrinėjamoje byloje įvertinus tai, kad tenkinant VĮ „Indėlių ir... 60. Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo... 61. VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ atsiliepime į atskirąjį... 62. Teisėjų kolegija, nagrinėdama šį prašymą, pažymi, kad teismas,... 63. Nagrinėjamu atveju apeliantai teikė atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos... 64. Įvertinus Rekomendacijose nurodytus maksimalius dydžius, VĮ „Indėlių ir... 65. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 66. Kauno apygardos teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.... 67. Priteisti valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“...