Byla A-756-954-09

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), sekretoriaujant Ilonai Kovger dalyvaujant pareiškėjui P. J. ir atsakovo atstovui R. V. ,

2viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų N. C. , O. G. , R. G. , P. J. , R. K. , D. K. , A. O. K. , D. P. , V. V. ir T. Ž. bei atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, vardu pateiktą Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų N. C. , O. G. , R. G. , P. J. , R. K. , D. K. , A. O. K. , D. P. , V. R. , V. V. ir T. Ž. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Vilniaus apygardos teismui, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Lietuvos Respublikos finansų ministerijai, dėl pažeistų teisių gynimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5Pareiškėjai N. C. , O. G. , R. G. , P. J. , R. K. , D. K. , A. O. K. , S. P. , V. R. , V. V. ir T. Ž. kreipėsi su skundais į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydami įpareigoti Lietuvos Respublikos Vyriausybę per Lietuvos Respublikos finansų ministeriją skirti Vilniaus apygardos teismui lėšas pareiškėjų atlyginimų kompensavimui nuo 2000 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos, o Vilniaus apygardos teismą įpareigoti pašalinti daromą pažeidimą ir mokėti pareiškėjams darbo užmokestį, mokėtą iki 2000 m. sausio 1 d. bei išmokėti jo skirtumą pagal pateiktas pažymas (t. I, b. l. 5-6). Vėliau pareiškėjai N. C. , O. G. , R. G. , R. K. , D. K. , A. O. K. , D. P. , V. R. , V. V. ir T. Ž. savo reikalavimus patikslino ir prašė teismo: 1) priteisti pareiškėjams O. G. , R. G. , R. K. , A. O. K. ir V. R. iš Lietuvos Respublikos priskaičiuoto atlyginimo skirtumą už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d.: O. G. – 244 090,66 Lt, R. G. – 222 571,73 Lt, R. K. – 231 513,74 Lt, A. O. K. – 228 781,07 Lt, V. R. – 224 758,98 Lt, o pareiškėjoms V. V. ir T. Ž. atlyginimo skirtumą už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d.: V. V. – 225 636,25 Lt, T. Ž. – 225 689,79 Lt; 2) įpareigoti Lietuvos Respubliką nuo 2007 m. sausio 1 d. mokėti pareiškėjams O. G. , R. G. , R. K. , A. O. K. ir V. R. tokį atlyginimą: O. G. – ne mažesnį kaip 10 174,50 Lt, R. G. – ne mažesnį kaip 9 639,00 Lt, R. K. – ne mažesnį kaip 10 531,50 Lt, A. O. K. – ne mažesnį kaip 11 245,50 Lt, V. R. – 10 888,50 Lt; pareiškėjoms V. V. ir T. Ž. nuo 2003 m. sausio 1 d. mokėti tokį atlyginimą: V. V. – ne mažesnį kaip 9 639,00 Lt, T. Ž. – ne mažesnį kaip 10 174,50 Lt (t. II, b. l. 40-60). Pareiškėjos N. C. ir D. K. bei pareiškėjo S. P. teisių perėmėja D. P. taip pat patikslino savo reikalavimus ir prašė teismo priteisti iš atsakovo Vilniaus apygardos teismo neišmokėtą darbo užmokestį: N. C. – 223 701,71 Lt, D. K. – 222 725,05 Lt, D. P. – 108 149,88 Lt (t. II, b. l. 108-110). Pareiškėjai savo skunde ir patikslintuose skunduose nurodė, kad dirba Vilniaus apygardos teismo teisėjais. Iki 1999 m. gruodžio 31 d. jiems buvo mokamas atlyginimas, nustatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarime Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančių pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ (toliau – ir Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimas Nr. 689). Tačiau nuo 2000 m. sausio 1 d. jiems mokamas atlyginimas buvo neteisėtai sumažintas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 ,,Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ (toliau – ir Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494), kuriuo atlyginimų koeficientas nuo 2,5 sumažintas iki 1,75. Seimo 2000 m. rugpjūčio 29 d. priimtu Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymu Nr. VIII-1904 teisėjų darbo užmokestis (pareiginė alga ir priedas) buvo dar kartą žymiai sumažintas. Pareiškėjų nuomone, toks teisėjų atlyginimų sumažinimas yra neteisėtas, nes prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pareiškėjai pažymėjo, kad dar iki Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 ir 2000 m. rugpjūčio 29 d. įstatymo Nr. VIII-1904 priėmimo jau buvo priimti Konstitucinio Teismo nutarimai, kuriais buvo pripažinta, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą yra vertinami kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą ir prieštarauja Konstitucijos 109 straipsniui. Pareiškėjų nuomone, 2000 metais nebuvo jokios ekonominės krizės, gaivalinės nelaimės ar didelių katastrofų. Todėl nebuvo jokio pagrindo mažinti teisėjų atlyginimus. Pareiškėjai savo skundą grindė Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d. ir 2006 m. kovo 28 d. nutarimais, taip pat 2000 m. sausio 12 d., 2006 m. rugpjūčio 12 d. sprendimais.

6Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, su pareiškėjų skundu nesutiko (t. II, b. l. 164-167). Atsakovas nurodė, kad sunki valstybės ekonominė ir finansinė būklė yra nurodyta pačiame Nutarime Nr. 1494, kaip prielaida sprendimui sumažinti teisėjams atlyginimo didinimo koeficientą. Iš Vyriausybės 1999 m. gruodžio 1 d. posėdžio protokolo Nr. 52 matyti, kad sprendimas sumažinti teisėjų, prokurorų ir kitų aukšto rango teisėsaugos pareigūnų darbo užmokesčio fondą, taip pat darbo apmokėjimo disproporcijas tarp pareigūnų grupių yra tik viena iš 30 numatytų priemonių, kurios palietė visus Lietuvos gyventojus. Motyvuojant sunkia ekonomine ir finansine padėtimi, buvo priimti ir kiti teisės aktai atskirais klausimais – Vyriausybės 1999 m. gruodžio 13 d. nutarimas Nr. 1398, Seimo 1999 m. lapkričio 18 d. rezoliucija. Atsakovas taip pat nurodė, kad Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689, siekiant veiksmingiau kovoti su nusikalstamumu, buvo nuspręsta padidinti neviršijant darbo užmokesčio fondo 2,5 karto tarnybinius koeficientus teisėjams, generaliniam prokurorui ir kitiems nutarime išvardintiems pareigūnams. Vyriausybė 1999 m. rugpjūčio 27 d. nutarimu Nr. 942 pakeitė minėtą nutarimą ir didesnei daliai pareigūnų nuo 1999 m. rugsėjo 1 d. nurodyto koeficiento iš viso nebetaikė, o 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 teisėjams ir kitiems sąraše likusiems pareigūnams atlyginimo didinimo koeficientą 2,5 sumažino iki 1,75. Tokiu būdu teisėjams, palyginti su kitomis iš biudžeto finansuojamomis darbuotojų grupėmis, atlyginimas sumažintas mažiausiai, tai yra paliktas 1,75 padidinimo koeficientas (75 procentų priedas prie atlyginimo), kai tuo pačiu metu kitoms grupėms jis iš viso buvo panaikintas. Todėl atlyginimo padidinimo koeficiento sumažinimas teisėjams nelaikytinas diskriminaciniu. Atsakovas pažymėjo, kad 1999 metų gruodžio mėnesį vidutinis mėnesinis darbo užmokestis valstybės sektoriuje buvo 1 170,90 Lt, o vidutinis teisėjo atlyginimas – 7 784,20 Lt. Todėl, atsakovo nuomone, nėra pagrindo teigti, kad teisėjų atlyginimai buvo sumažinti pažeidžiant proporcingumo principą. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju taikytinas Darbo kodekso 298 straipsnis, nustatantis, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus.

7Atsakovas Vilniaus apygardos teismas prašė tenkinti pareiškėjų skundą dalyje dėl reikalavimų, pareikštų atsakovui Lietuvos Respublikai (t. II, b. l. 183-185). Nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2007 m. sausio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-01/2007 bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija 2007 m. vasario 21d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-P-187/2007 išaiškino, pagal Konstitucinio Teismo suformuotą konstitucinę doktriną teisėjų atlyginimo mažinimas įmanomas tik esant ypatingai sudėtingoms ekonominėms ir finansinėms aplinkybėms, ekonominei krizei, todėl nustatant, ar Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 atliktas teisėjų atlyginimo mažinimas buvo teisėtas, reikia išsiaiškinti valstybės ekonominę ir finansinę būklę minėto Vyriausybės nutarimo priėmimo metu, taip pat atskirais laikotarpiais iki tol, kol šis nutarimas sukelia teisines pasekmes ir yra taikomas. Be to, būtina įvertinti, ar toks mažinimas buvo proporcingas, atsižvelgiant į galimą valstybės ekonominės būklės pablogėjimą ar toks mažinimas nebuvo diskriminacinio pobūdžio, nustatyti sunkios valstybės ekonominės ir finansinės būklės trukmę bei kitas aplinkybes. Nustačius, kad pareiškėjų atlyginimas buvo sumažintas ne dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis arba, kad atlyginimas buvo sumažintas nesilaikant proporcingumo principo, arba, kad sumažintas atlyginimas mokamas pažeidžiant galimybės mažinti teisėjo atlyginimą laikinumą tai būtų pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjų teisė yra pažeista, ir ją ginti. Vadovaujantis Teismų įstatymo 96 ir 126 straipsniais, Vilniaus apygardos teismas finansinių lėšų neskirsto ir už darbo užmokesčio (atlyginimo) dydžio teisėjams nustatymą nėra atsakingas. Teisėjų darbo užmokesčio fondą kiekvienais metais tvirtina ne Vilniaus apygardos teismas, o Seimas, priimdamas biudžeto įstatymą. Pagal valstybės ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymus atitinkamiems teismams kiekvieniems metams skiriamas atitinkamo dydžio darbo užmokesčio fondas. Valstybės biudžete yra nustatoma, kiek lėšų skiriama kiekvienam teismui, kad būtų sudarytos sąlygos vykdyti teisingumą. Konstitucijos 132 straipsnyje nustatyta, kad biudžetą (vadinasi, ir teismams skirtų lėšų darbo užmokesčiui dydį) gali pakeisti tik Seimas. Vilniaus apygardos teismas skunde nurodytais laikotarpiais mokėjo pareiškėjams atlyginimą vadovaudamasis tuo metu galiojusiais teisės aktais – Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 ir Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymu. Pareiškėjų prašomas priteisti atlyginimo skirtumas už skunde nurodytus laikotarpius gali būti mokamas tik tuo atveju, jei Vilniaus apygardos teismui bus skirta pakankamai lėšų teisėjų atlyginimams išmokėti. Todėl Vilniaus apygardos administracinis teismas yra netinkamas atsakovas šioje byloje.

8Tretysis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos finansų ministerija prašė atmesti pareiškėjų skundą kaip nepagrįstą (t. II, b. l. 134-138). Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 priėmimą sąlygojo sunki šalies ekonominė ir finansinė būklė.

9II.

10Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. spalio 3 d. sprendimu pareiškėjų skundą patenkino iš dalies: 1) priteisė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį (įskaitant mokesčius, kurie turi būti išskaičiuoti sprendimo vykdymo eigoje): N. C. – nuo 2000 m. rugsėjo mėn. iki 2006 m. gruodžio 31 d. – 202 364,97 Lt; O. G. – nuo 2000 m. rugsėjo mėn. iki 2000 m. spalio 31 d. – 5 355,00 Lt, nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2007 m. lapkričio 30 d. – 155 936,57 Lt (iš viso 161 291,57 Lt); R. G. – nuo 2000 m. rugsėjo mėn. iki 2000 m. spalio 31 d. – 5 355,00 Lt, nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. – 160 813,68 Lt (iš viso 166 168,68 Lt); P. J. – nuo 2000 m. rugsėjo mėn. iki 2000 m. spalio 31 d. – 5 355,00 Lt; R. K. – nuo 2000 m. rugsėjo mėn. iki 2000 m. spalio 31 d. – 5 355,00 Lt, nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. – 160 471,00 Lt (iš viso 165 826,00 Lt); D. K. – nuo 2000 m. rugsėjo mėn. iki 2006 m. gruodžio 31 d. – 201 288,19 Lt; A. O. K. – nuo 2000 m. rugsėjo mėn. iki 2007 m. lapkričio 30 d. – 233 619,02 Lt; D. P. – nuo 2000 m. rugsėjo mėn. iki 2003 m. gegužės mėn. – 86 787,69 Lt; V. R. – nuo 2000 m. rugsėjo mėn. iki 2007 m. lapkričio 30 d. – 233 562,85 Lt; V. V. – nuo 2000 m. rugsėjo mėn. iki 2000 m. spalio 31 d. – 5 355,00 Lt, nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2007 m. lapkričio 30 d. – 153 108,92 Lt (iš viso 158 463,92 Lt); T. Ž. – nuo 2000 m. rugsėjo mėn. iki 2000 m. spalio 31 d. – 5 355,00 Lt, nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. – 160 734,60 Lt (iš viso 166 089,60 Lt); 2) įpareigojo Lietuvos valstybę mokėti teisėjo atlyginimą, kuriam apskaičiuoti taikytini Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarime Nr. 666 bei Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarime Nr. 689 nustatyti matematinės išraiškos teisėjų atlyginimų dydžiai: pareiškėjams N. C. , P. J. ir D. K. – nuo 2007 m. sausio 1 d., pareiškėjams O. G. , R. G. , R. K. , A. O. K. , V. V. , ir T. Ž. – nuo šio sprendimo priėmimo dienos; 3) kitoje dalyje skundą atmetė.

11Teismas sprendime nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos normas ir principus, kurių turinys atskleistas Konstitucinio Teismo baigiamuosiuose aktuose: 1) sąvoka „teisėjo atlyginimas“ apima visas išmokas, mokamas teisėjui iš valstybės biudžeto; 2) teisėjų atlyginimai turi būti nustatomi įstatymu, jų dydžiai, kaip ir teisėjams nustatytos materialinės bei socialinės garantijos, turi būti tokie, kad atitiktų teisėjo konstitucinį statusą, jo orumą ir atsakomybę; 3) tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjų atlyginimų negalima diferencijuoti (taip pat ir taikant teisę) pagal tai, kada tam tikro dydžio teisėjo atlyginimai buvo nustatyti, inter alia pagal tai, ar asmuo pradėjo dirbti atitinkamo teismo teisėju iki nustatant tam tikro dydžio to teismo teisėjo atlyginimą, ar po to; 4) Konstitucija draudžia mažinti teisėjų atlyginimus bei socialines garantijas; bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuotini kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą; 5) teisėjų atlyginimų mažinimas yra galimas tik tada, kai valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis; 6) mažinti atlyginimus teisėjams galima tik įstatymu ir tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė padėtis yra itin sunki; 7) atlyginimų mažinimas tokiu atveju galimas tik laikantis proporcingumo principo reikalavimų. Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarimu pripažino, kad Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas (2000 m. rugpjūčio 29 d., 2000 m. spalio 17 d., 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 straipsnio 5 dalis (2000 m. rugpjūčio 29 d. ir 2001 m. kovo 27 d. redakcijos), 7 straipsnio 6 dalies nuostata, įtvirtinanti pereinamąjį laikotarpį (per kurį turi būti mažinamas teisėjų darbo užmokestis), ir šio įstatymo priedėlio II skirsnis „Teisėjų pareiginės algos“ ta apimtimi, kuria juose nustatomas teisėjų, kurių darbo užmokestis yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, darbo užmokesčio mažinimas, taip pat 7 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad pereinamuoju laikotarpiu (per kurį turi būti mažinamas teisėjų darbo užmokestis) į teisėjo pareigas paskirtiems asmenims darbo užmokestis nustatomas ir apskaičiuojamas pagal tas šio įstatymo 7 straipsnio nuostatas ir formules, kurios nustato teisėjų atlyginimų mažinimą, prieštarauja Konstitucijos 5 straipsniui, 109 straipsniui, 114 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas įsigaliojo 2001 m. liepos 18 d. Vadovaujantis aukščiau nurodytu Konstitucijoje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, inter alia konstituciniais teisėjų nepriklausomumo, teisėtų lūkesčių ir vienodo teisėjų teisinio statuso principais, po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo visiems teisėjams turėjo ir turi būti mokamas didesnis, iki minėto įstatymo įsigaliojimo ir taikymo gautas (arba mokėtas kitiems tos pačios teismų sistemos ir tos pačios grandies teismo teisėjams) atlyginimas. Nutarimas Nr. 1494, kuriuo iš dalies buvo pakeistas Nutarimas Nr. 689 ir kuriuo buvo sumažinti teisėjų atlyginimų koeficientai, buvo laikino pobūdžio – jis priimtas atsižvelgiant į sudėtingą ekonominę bei finansinę būklę. Be to, Nutarimas Nr. 1494 neteko galios įsigaliojus Seimo 2000 m. rugpjūčio 29 d. priimtam Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymui. Todėl, po Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo įsigaliojimo, apskaičiuojant teisėjų atlyginimus, taikytini Nutarime Nr. 666 ir Nutarime Nr. 689 nustatyti matematinės išraiškos teisėjų atlyginimų dydžiai. Pareiškėjai į teismą kreipėsi su prašymu apginti jų pažeistas teises dar iki Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimo priėmimo ir paskelbimo, todėl vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A1-638/2005, kurioje yra išaiškinta Konstitucinio Teismo aktų teisinė galia neįvykdytiems sprendimams, konstatuotina, kad Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 18 d. nutarimas šioje administracinėje byloje turi ex tunc poveikį, o Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas pareiškėjų atžvilgiu nustatant jų atlyginimų dydį apskritai negalėjo būti, ir priimant šį sprendimą negali būti taikomas. Dėl visų aukščiau nurodytų priežasčių Lietuvos Respublikos valstybei kyla pareiga mokėti pareiškėjams (išskyrus V. R. , kuris nuo 2008 m. birželio 27 d. yra Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjas, ir D. P. , kuri nėra Vilniaus apygardos teismo teisėja) teisėjų atlyginimą, kuriam apskaičiuoti taikytini Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarime Nr. 666 ir Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarime Nr. 689 nustatyti matematinės išraiškos teisėjų atlyginimų dydžiai, ir po šio sprendimo priėmimo. Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. birželio 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-3/2008 (t. III, b. l. 121-126) nustatytos faktinės aplinkybės, kad Lietuvos Respublikoje sunki finansinė ir ekonominė padėtis buvo iki 2003 metų, teisinę reikšmę šioje administracinėje byloje turi tik Nutarimo Nr. 1494 galiojimo laikotarpiu, t. y. iki 2000 m. rugsėjo 7 d., o ne iki 2003 m. sausio 1 d. Todėl laikytina, kad pareiškėjams teisėjo atlyginimas buvo teisėtai sumažintas tik nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2000 m. rugsėjo 7 d. Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjai į teismą su prašymu apginti pažeistas jų teises kreipėsi 2000 m. lapkričio 16 d., todėl Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto ieškininės senaties termino taikymas šioje administracinėje byloje neaktualus. Darbo kodekso 298 straipsnis teisėjų atlyginimo bylose yra taikomas tik kartu su šio kodekso 27 straipsnio 2 dalimi, t. y. kaip naikinamasis ieškininės senaties terminas. Kitoks Darbo kodekso 298 straipsnio teisėjų atlyginimų bylose aiškinimas nedera su Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje suformuluotu teisėjų ir teismų nepriklausomumo principu, su konstituciniais teismo proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principais. Todėl šioje byloje nei Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalies, nei šio kodekso 298 straipsnio nuostatos netaikytinos. Neišmokėta teisėjo atlyginimo dalis priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, nes atlyginimai nebuvo išmokėti ne dėl Vilniaus apygardos teismo valios.

12III.

13Apeliaciniu skundu pareiškėjos N. C. , D. K. ir D. P. prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 3 d. sprendimą: sprendimo dalį, kurią teismas atmetė pareiškėjų skundą dėl teisėjų atlyginimų priteisimo už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2000 m. rugpjūčio 31 d. (įskaitytinai), panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – skundą tenkinti ir iš atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, papildomai priteisti neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį (neatskaičius mokesčių): N. C. – 21 420,00 Lt, D. K. – 21 420,00 Lt, D. P. – 21 420,00 Lt (t. IV, b. l. 45-49). Pareiškėjų nuomone, joms atlyginimas nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2000 m. rugpjūčio 31 d. buvo sumažintas taip pat neteisėtai, kadangi tai prieštaravo Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai ir Konstitucinio Teismo formuojamai Konstitucijos aiškinimo doktrinai. Be to, teismas nagrinėjamu atveju neatsižvelgė į tai, kad teisėjų atlyginimai buvo sumažinti ne įstatymu, o žemesnės teisinės galios teisės aktu – Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494. Pareiškėjos savo apeliacinį skundą grindžia Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. ir 2006 m. rugpjūčio 12 d. sprendimais.

14Apeliaciniu skundu pareiškėjos O. G. , R. G. , R. K. , A. O. K. , V. V. ir T. Ž. prašo: 1) Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 3 d. sprendimą dalyje, kurioje teismas atmetė pareiškėjų O. G. , R. G. , R. K. , V. V. ir T. Ž. skundą dėl teisėjų atlyginimų priteisimo už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2000 m. rugpjūčio 31 d. ir nuo 2000 m. lapkričio 1 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d. įskaitytinai, panaikinti ir priimti šioje dalyje naują sprendimą – pareiškėjų skundą patenkinti ir papildomai priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį (neišskaičius mokesčių): O. G. – 91 035,00 Lt, R. G. – 91 035,00 Lt, R. K. – 91 035,00 Lt, V. V. – 91 035,00 Lt, T. Ž. – 91 035,00 Lt; 2) sprendimą dalyje, kuria teismas atmetė pareiškėjos A. O. K. skundą dėl teisėjo atlyginimų priteisimo už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2000 m. rugpjūčio 31 d. įskaitytinai, panaikinti ir priimti šioje dalyje naują sprendimą: priteisti A. O. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį (neišskaičius mokesčių) – 21 420,00 Lt; 3) sprendimą dalyje, kurioje teismas atmetė pareiškėjų O. G. , R. G. , R. K. , A. O. K. , V. V. ir T. Ž. skundą dėl įpareigojimo mokėti teisėjų atlyginimą, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – įpareigoti Lietuvos Respubliką mokėti teisėjo atlyginimą, kuriam apskaičiuoti taikytini Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarime Nr. 666 bei Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarime Nr. 689 nustatyti matematinės išraiškos dydžiai: O. G. , A. O. K. ir V. V. – nuo 2007 m. gruodžio 1 d., o R. G. , R. K. ir T. Ž. – nuo 2008 m. sausio 1 d. (t. IV, b. l. 64-72). Savo apeliacinį skundą pareiškėjos grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kuriais yra grindžiamas ir pareiškėjų N. C. , D. K. bei D. P. apeliacinis skundas. Pareiškėjų nuomone, teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog teisėjų atlyginimas teisėtai buvo sumažintas nuo 2000 metų sausio mėnesio iki 2000 metų rugpjūčio mėnesio (įskaitytinai). Pareiškėjos savo apeliaciniame skunde papildomai nurodo, kad teismas priteisė teisėjų atlyginimų skirtumą už laikotarpį nuo 2000 m. rugsėjo mėn. iki 2006 m. gruodžio 31 d. pareiškėjoms N. C. ir D. K. bei nuo 2000 m. rugsėjo mėn. iki 2007 m. lapkričio 30 d. pareiškėjams A. O. K. ir V. R. . Tačiau pareiškėjoms O. G. , R. G. , R. K. , V. V. ir T. Ž. už laikotarpį nuo 2000 m. lapkričio 1 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d. (įskaitytinai) teisėjo atlyginimo skirtumas nebuvo priteistas. Teismo sprendime nurodoma, kad pareiškėjos O. G. , R. G. , R. K. , V. V. ir T. Ž. pateikė pažymas apie gautą teisėjo atlyginimą tik už laikotarpį nuo 2000 metų sausio mėnesio iki 2000 metų spalio mėnesio ir nuo 2003 metų sausio mėnesio iki 2007 metų lapkričio - gruodžio mėnesių. Tokia teismo išvada nėra pagrįsta, kadangi iš tikrųjų pareiškėjos O. G. , R. G. , R. K. , V. V. ir T. Ž. pateikė pažymas apie gautą teisėjo atlyginimą nuo 2000 metų sausio mėnesio iki 2007 metų lapkričio - gruodžio mėnesių, tik šitos pažymos buvo pateiktos ne vienu metu: 2003 m. vasario 3 d. ir 2007 m. kovo 28 d. (t. I, b. l. 87-98; t. II, b. l. 20-40). Pareiškėjos taip pat nurodo, kad teismo rezoliucinėje dalyje nurodyta, jog nesumažintas teisėjo atlyginimas pareiškėjams N. C. , P. J. ir D. K. turi būti mokamas nuo 2007 m. sausio 1 d., o pareiškėjoms O. G. , R. G. , R. K. , A. O. K. , V. V. ir T. Ž. – nuo teismo sprendimo priėmimo dienos. Tačiau teismas teisėjų atlyginimo skirtumą priteisė tik iki 2007 m. lapkričio 30 d. (pareiškėjoms O. G. , A. O. K. ir V. V. ) ir iki 2007 m. gruodžio 31 d. (pareiškėjoms R. G. , R. K. ir T. Ž. ). Tokiu būdu, teismas nenurodė veiksmų, kuriuos atsakovas turi atlikti už laikotarpį atitinkamai nuo 2007 m. gruodžio 1 d. (pareiškėjų O. G. , A. O. K. ir V. V. atžvilgiu) ir nuo 2008 m. sausio 1 d. (pareiškėjų R. G. , R. K. ir T. Ž. atžvilgiu).

15Apeliaciniu skundu pareiškėjas P. J. prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 3 d. sprendimą dalyje, kuria nėra visiškai patenkintas pareiškėjo skundas, ir perduoti bylą panaikintoje dalyje nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui iš naujo. Pareiškėjas nurodo, kad teismas 2008 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi konstatavo, kad pareiškėjams nebuvo tinkamai pranešta apie bylos nagrinėjimą ir teismo posėdis buvo perkeltas į 2008 m. rugsėjo 24 d. Nepaisant to, kad atsakovu byloje dalyvauja Vilniaus apygardos teismas, paskaičiuojantis teisėjams išmokamus atlyginimus bei turintis tikslius duomenis apie neišmokėto atlyginimo skirtumą per visą laikotarpį iki teismo sprendimo priėmimo dienos, teismas, 2008 m. rugsėjo 24 d. įvykusiame teismo posėdyje, trukusiame apie 30 minučių, nusprendė, kad byla išnagrinėta iš esmės. Pareiškėjo nuomone, teismas nepilnai išnagrinėjo jo skundą, neįvykdė Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnio reikalavimo ir neatskleidė bylos esmės pareiškėjo reikalavimo dalyje. Teismo sprendimo dalis dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti neišmokėtą atlyginimo dalį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2007 m. sausio 1 d. yra nemotyvuota bei nepagrįsta, todėl laikytina neteisėta ir naikintina, o byla šioje dalyje grąžintina nagrinėti iš naujo tam pačiam teismui, kitam teisėjui.

16Apeliaciniu skundu atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti. Atsakovas nurodo, kad konstitucinis principas, draudžiantis mažinti teisėjų atlyginimą, nėra absoliutus. Teisėjų atlyginimas gali būti mažinamas tada, kai valstybėje susiklosto sunki ekonominė ir finansinė padėtis, be to, toks sumažinimas turi būti laikinas ir proporcingas. Teismui buvo pateiktas Lietuvos laisvosios rinkos instituto atliktos ekspertizės aktas, kuris turėjo būti įvertintas kartu su kitais įrodymais. Eksperto išvada, kaip ir kiti įrodymai, nėra privaloma ir turi būti vertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Tačiau teismas savo nesutikimą su eksperto išvada turi motyvuoti. Minėtame ekspertizės akte konstatuota, kad itin sunki ekonominė padėtis šalyje truko iki 2003 metų, o valstybės itin sunki finansinė padėtis nesibaigė iki 2006 metų. Teismas padarė teisingą išvadą, kad nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2000 m. rugsėjo 7 d. teisėjų atlyginimai buvo sumažinti teisėtai ir pagrįstai. Tačiau dėl nesuprantamų priežasčių teismas visiškai nevertino valstybės ekonominės ir finansinės padėties likusiu nagrinėjamu laikotarpiu, t. y., nuo 2000 m. rugsėjo 7 d. Be to, teismas vadovavosi negaliojančiais Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 apskaičiuodamas ne tik pareiškėjų atlyginimą, bet ir kitų teisėjų atlyginimus, tokiu būdu išeidamas iš skundo ribų. Atsakovas pažymi, kad Teismų įstatymo 96 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog teisėjų darbo užmokestis nustatomas tik įstatymu. Teismas neturėjo teisės pažeisti esminio valdžių padalijimo principo ir vykdyti įstatymo leidėjo funkcijų. Atsakovas taip pat nurodo, kad pareiškėjų pateiktos pažymos apie nepriskaičiuotą atlyginimo skirtumą neįrodo, jog pareiškėjai nagrinėjamu laikotarpiu gavo sumažintą atlyginimą. Tačiau teismas į tai neatsižvelgė. Teismas taip pat nepagrįstai nusprendė, kad nagrinėjamoje byloje neturi būti taikomas Darbo kodekso 298 straipsnis. Nors Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 5 dalies 2 punkte numatyta, kad šis įstatymas netaikomas teisėjams, tačiau pagal Teismų įstatymo 41 straipsnį teisėjai yra valstybės pareigūnai, turintys valstybės valdžios įgaliojimus. Šiuose teisės aktuose nurodytas teisėjo apibūdinimas ir jo kompetencija iš esmės atitinka valstybės tarnybos teisinius santykius su išimtimis, būdingomis teisėjui kaip vieninteliam pareigūnui, turinčiam konstitucinius teisminės valdžios įgalinimus. Nors teisėjai ir nėra tiesiogiai sutapatinami su valstybės tarnautojais ar pareigūnais, tačiau tai nedaro teisinių santykių, atsirandančių teisėjams vykdant savo pareigas, išskirtinių ir nepriklausančių nei vienai teisės šakai. Todėl, teisėjui vykdant savo darbines pareigas atsiranda valstybės tarnybos teisiniai santykiai, kurie plačiąja prasme suprantami kaip darbo teisiniai santykiai. Kadangi nei Valstybės tarnybos įstatymas, nei Teismų įstatymas, nei kiti specialūs teisės aktai nereglamentuoja laikotarpio, už kurį teisėjai gali prisiteisti darbo užmokestį, pagal analogiją turėtų būti taikomas Darbo kodekso 298 straipsnis, kuris numato, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Atsakovas taip pat pažymi, kad teismo sprendime turėjo būti nurodytos priteisiamos sumos be fizinių asmenų pajamų mokesčio ir kitų mokesčių, surenkamų į valstybės biudžetą, kadangi vykdant teismo sprendimą fizinių asmenų mokestį apskaičiuoja ir išskaito darbdavys. Nagrinėjamojoje byloje atsakovu yra patraukta tik Lietuvos valstybė, tačiau atlyginimų išmokėjimas vyksta per konkretų teismą (darbovietę). Atsakovas neturi galimybių juos apskaičiuoti.

17Atsiliepimu į atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą atsakovas Vilniaus apygardos teismas prašo priimti sprendimą teismo nuožiūra.

18Atsiliepimu į atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą tretysis suinteresuotas asmuo Finansų ministerija prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.

19Atsiliepimu į atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir pareiškėjo P. J. apeliacinius skundus pareiškėjos O. G. , R. G. , R. K. , A. O. K. , V. V. ir T. Ž. prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, o pareiškėjo P. J. apeliacinį skundą patenkinti.

20Teisėjų kolegija

konstatuoja:

21IV.

22Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir pareiškėjo P. J. apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

23Pareiškėjų N. C. , D. K. ir D. P. ir pareiškėjų O. G. , R. G. , R. K. , A. O. K. , V. V. ir T. Ž. apeliaciniai skundai atmestini.

24Dėl pareiškėjų teisės gauti nesumažintą darbo užmokestį

25Pareiškėjų reikalavimai byloje susiję su negauto atlyginimo, sumažinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“, priteisimu, tai yra pareiškėjai siekia prisiteisti savo darbo užmokesčio dalį, kuri jiems nebuvo mokama nuo 2000 m. sausio 1 d. sumažinus pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689 apskaičiuojamą darbo užmokestį. Iš pareiškėjų pirmosios instancijos teismui paduoto skundo ir jo patikslinimų matyti, kad reikalavimą dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo pareiškėjai, remdamiesi atitinkamais Konstitucinio Teismo išaiškinimais bei išvadomis, grindžia Konstitucijos 109 ir 114 straipsniais garantuotu teismų ir teisėjų nepriklausomumu, draudimu valstybinės valdžios ir valdymo institucijoms ir pareigūnams kištis į teismų veiklą. Todėl nagrinėjamoje byloje pirmiausia būtina pasisakyti dėl nurodytų Konstitucijos nuostatų taikymo šioje byloje.

26Teisėjų kolegija sprendžia, kad nors Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“, sudaręs teisinį pagrindą sumažinti pareiškėjui atlyginimą, nėra pripažintas neteisėtu ir prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymams, tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nuolatinėje praktikoje yra ne sykį konstatavęs, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuojamas kaip kėsinimasis į Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo garantijas (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai). Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu (oficialiai paskelbtu 2001-07-18) Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo (kuris įsigaliojo nuo 2000-08-01 ir kurio 7 str. buvo nustatyta nauja teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarka ir šios tvarkos įgyvendinimo taisyklės) 7 straipsnio nuostatos dėl teisėjų darbo užmokesčio (atlyginimų) mažinimo buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijos 5, 109 straipsniams, 114 straipsnio 1 daliai ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas 2009 m. sausio 15 d. sprendime yra konstatavęs, kad Konstitucinio Teismo suformuota teisėjų atlyginimų oficialioji konstitucinė doktrina grindžiama inter alia tokiais reikalavimais: teisėjų atlyginimai turi būti nustatomi tik įstatymu; Konstitucija draudžia mažinti teisėjų atlyginimus, išskyrus tuos atvejus, kai valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, tačiau tai daryti galima tik laikinai ir tik įstatymu, paisant konstitucinio proporcingumo principo, suponuojančio, kad teisėjų atlyginimai negali būti sumažinti taip, kad teismai negalėtų atlikti savo konstitucinės funkcijos ir priedermės – vykdyti teisingumo; tokias teisėjų atlyginimų konstitucines garantijas lemia teisėjų, įgyvendinančių teisminę valdžią, konstitucinis statusas, kurį suponuoja konstitucinė teisingumo vykdymo funkcija. Todėl, kaip jau buvo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009, ši Konstitucinio Teismo suformuota konstitucinė jurisprudencija saisto ne tik įstatymų leidėją, bet ir bylą nagrinėjantį teismą. Oficiali konstitucinė jurisprudencija apima ir Konstitucinio Teismo aktų motyvuojamosiose dalyse suformuotą Konstitucijos nuostatų (Konstitucijos normų ir principų) oficialų išaiškinimą, kitus Konstitucinio Teismo aktuose išdėstytus teisinius argumentus (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d. nutarimas, 2005 m. rugsėjo 20 d. sprendimas, 2006 m. kovo 14 d., 2006 m. kovo 28 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2006 m. birželio 6 d. nutarimai). Atsižvelgdama į išvardintus argumentus, kolegija konstatuoja, kad anksčiau nurodytos Konstitucijos nuostatos pirmosios instancijos teismo pritaikytos iš esmės teisingai.

27Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija 2007 m. vasario 21 d. nutartyje, atsižvelgdama į teisėjų atlyginimo teisinių santykių reguliavimą, teisėjų gauto atlyginimo dydį, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimuose ir 2000 m. sausio 12 d., 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimuose (šiame sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad įstatymų leidėjas nebuvo įvykdęs savo konstitucinės pareigos pakoreguoti teisėjų atlyginimų santykių įstatyminio reguliavimo) suformuotą oficialią konstitucinę doktriną bei vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 6, 109 straipsniais, konstituciniais teisinės valstybės, teisingumo, teisinio tikrumo ir saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principais, yra konstatavusi, kad teisėjai įgijo teisę gauti 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 nustatyto dydžio atlyginimą. Ši įgyta teisė Konstitucijos yra saugoma, todėl teisinėmis priemonėmis gintina nuo pažeidimų. Nustačius, kad atlyginimas pareiškėjui buvo sumažintas ne dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis arba kad jis (atlyginimas) sumažintas nesilaikant proporcingumo principo, arba kad sumažintas atlyginimas mokamas pažeidžiant galimybės mažinti teisėjo atlyginimą laikinumą, būtų pagrindas konstatuoti, kad minėta pareiškėjo teisė yra pažeista, ir ją ginti. Kolegija taip pat pripažįsta būtina atsižvelgti į nuo 2008 m. lapkričio 11 d. įsigaliojusio Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo nuostatas (2008-10-28 įstatymo Nr. X-1761 1 str., 2 str. 3 d.), kuriomis iš esmės pripažįstama, kad nuo 2003 m. sausio 1 d. (t. y. ir šiai bylai aktualiu laiku) teisėjams nesumokėta iki 1999 m. gruodžio 31 d. gaunamo atlyginimo dalis buvo nemokama nepagrįstai ir (taikant trejų metų ribos taisykles) turi būti grąžinama. Atsižvelgiant į šias Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo nuostatas, galima teigti, kad aptariama bylai reikšminga aplinkybė iš esmės pripažįstama ir įstatymų leidėjo.

28Pasisakydama dėl atsakovo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų dėl valstybės ekonominės ir finansinės padėties nuo 1999 m. gruodžio 28 d. (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 priėmimo laikas) vertinimo, kolegija pažymi, kad ABTĮ 86 straipsnio 2 dalies taikymo požiūriu ši aplinkybė yra bylai reikšminga kaip fakto nustatymo klausimas. Tačiau kartu pažymėtina, kad nurodytos aplinkybės aiškinimas taip pat yra sietinas su materialinės teisės normos aiškinimu, t. y. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 preambulės nuorodos į sudėtingą valstybės ekonominę bei finansinę būklę, kuria buvo grindžiamas šio nutarimo priėmimas (bylai aktualiu koeficiento „1,75“ taikymo teisėjų atlyginimams klausimu), aiškinimu. Savo ruožtu toks nurodytos materialinės teisės normos aiškinimas turi būti sietinas su atitinkamomis Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime bei 2009 m. sausio 15 d. sprendime pateiktomis sampratos „sunki valstybės ekonominė ir finansinė būklė“ („valstybėje susiklosčiusi itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis“) aiškinimo ir taikymo laike išvadomis. Kolegija pažymi, kad išvardinti valstybės ekonominės ir finansinės padėties laikotarpiu nuo 1999 m. gruodžio 28 d. iki 2003 m. sausio 1 d. aiškinimosi aspektai buvo integruotai įvertinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009. Todėl šioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje padaryta išvada apie valstybės ekonominės ir finansinės padėties pagerėjimą (tik) nuo 2003 m. yra reikšminga šiai administracinei bylai ir Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies taikymo požiūriu.

29Taigi pareiškėjų argumentai dėl jų reikalavimų, sietinų su laikotarpiu nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2003 m. sausio 1 d., pagrįstumo kolegijos nepripažintini pagrįstais. Tai sudaro pagrindą tenkinti atsakovo apeliacinį skundą iš dalies ir pareiškėjams priteistą neišmokėto darbo užmokesčio dydį pakeisti (sutrumpinant laikotarpį, už kurį teismas priteisė pareiškėjams neišmokėto darbo užmokesčio sumas). Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad pareiškėjai į teismą kreipėsi 2000 m. lapkričio 16 d. (t. 1, b. l. 5),atsižvelgiant į anksčiau nurodytas aplinkybes (sunkią ekonominę, finansinę valstybės padėtį iki 2003 m. sausio 1 d.) neturi įtakos konstatuojant pareiškėjų teisę gauti Konstitucijoje garantuotą darbo užmokesti tik nuo 2003 m. sausio 1 d.

30Dėl laikotarpio, už kurį tenkintinas pareiškėjų reikalavimas

31Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šioje administracinėje byloje turėjo taikyti Darbo kodekso 298 straipsnį, pagal kurį darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. To nepadaręs, pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos aiškinant ir taikant Darbo kodekso 298 straipsnio nuostatas analogiškose bylose (pavyzdžiui, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-790/2009; 2009 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-432/2009, 2009 m. birželio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-698/2009 ir kt.). Netinkamai pritaikyta materialinės teisės norma sudaro pagrindą panaikinti teismo sprendimą arba atitinkamą jo dalį (ABTĮ 143 str.).

32Pasisakydama dėl laiko, už kurį gali būti priteistas neteisėtai sumažintas (teisėjo) darbo užmokestis, kolegija pažymi, kad šio klausimo išsprendimą iš esmės nulemia anksčiau aptartas DK 298 straipsnio taikymas. Tai yra pakankamas pagrindas pripažinti nepagrįstu pareiškėjų reikalavimą dėl darbo užmokesčio priteisimo už visą jų prašomą laikotarpį.

33Dėl galimybės išspręsti bylą iš esmės apeliacinės instancijos teisme

34Pasisakydama dėl galimybės bylą išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, kolegija pažymi, kad anksčiau aptarti teisės taikymo klausimai leidžia tai padaryti be papildomo teisės taikymo aiškinimosi. Byloje esančiose Vilniaus apygardos teismo pažymose apie pareiškėjams neišmokėtą atlyginimą yra pakankamai duomenų tam, kad būtų galima apskaičiuoti pareiškėjams nuo 2003 m. sausio 1 d. nesumokėto ir, taikant Darbo kodekso 298 straipsnio nustatytas trejų metų ribos taisykles, priteistino darbo užmokesčio dydį. Nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nei atsakovo apeliaciniame skunde šie duomenys nebuvo kvestionuojami. Todėl kolegija neturi faktinio pagrindo jais nesiremti. Spręsdama bylos nagrinėjimo iš esmės klausimą, kolegija taip pat pažymi, kad, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai pirminį skundą teismui padavė 2000 m. lapkričio 16 d., į pareiškėjų reikalavimus, priteistina darbo užmokesčio dalis apskaičiuotina už trejus metus nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d. arba nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d. (t.y. galutinės pareiškėjų nurodytos datos, iki kurios jie prašė priteisti susidariusį skirtumą ir už kurią yra pateikti duomenys), priklausomai nuo to, kuris laikotarpis kuriam pareiškėjui yra palankesnis (t. 2, b. l. 60, t. 3 b. l. 167). Pažymėtina, kad pareiškėjos N. C. ir D. K. teismui buvo pateikusios prašymą priteisti neišmokėto darbo užmokesčio dalį iki 2006 m. gruodžio 31 d., o nuo 2006 m. gruodžio 31 d. iki bylos išnagrinėjimo - pagal papildomai teismui pateiktus paskaičiavimus teismo sprendimo priėmimo momentu (t. 2. b. l. 110). Tačiau pareiškėjos duomenų apie neišmokėtos darbo užmokesčio dalies dydį laikotarpiu nuo 2006 m. gruodžio 31 iki 2008 m. spalio mėnesio, nepateikė, todėl teisėjų kolegija vertina, kad pareiškėjų N. C. ir D. K. reikalavimas taip pat turi būti tenkinamas už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d. (kuris joms yra palankesnis, nei laikotarpis nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d.).

35Taikydama nurodytus priteistinos darbo užmokesčio dalies apskaičiavimo kriterijus, kolegija konstatuoja, kad pareiškėjams priteistina tokia neišmokėto darbo užmokesčio dalis: O. G. 94 866,83 Lt už laikotarpį nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d. (t. 2, b. l. 62-64), R. G. 96 589,42 Lt už laikotarpį nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d. (t. 2, b. l. 66-68), R. K. 96 617,76 Lt už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d. (t. 2, b. l. 69-71), A. O. K. 96 442,91 Lt už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d. (t. 2, b. l. 76-78), V. R. 96 505,62 Lt už laikotarpį nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d. (t. 2, b. l. 84-86), V. V. 92 868,64 Lt už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d. (t. 2, b. l. 87-89), T. Ž. 96 431,34 Lt už laikotarpį nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d. (t. 2, b. l. 92-94); N. C. 96 726,98 Lt už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d. (t. 2, b. l. 118-120), D. K. 96 604,27 Lt už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d. (t. 2, b. l. 125-127).

36Pareiškėjai D. P. , kaip S. P. teisių perėmėjai, priteisiama S. P. neišmokėto darbo užmokesčio dalis už laikotarpį nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2003 m. gegužės 4 d. (tuo metu pasibaigė tarnybos santykiai) 11 692,30 Lt (t. 2, b. l. 114).

37Priteisiamos sumos nurodytos su privalomaisiais valstybei mokėjimais.

38Dėl pareiškėjo P. J. reikalavimų

39Apelianto P. J. reikalavimas grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme netenkintinas. Toks pareiškėjo prašymas iš esmės yra susijęs su tuo, jog į bylą nebuvo pateikti visi jo darbo užmokesčiui apskaičiuoti reikalingi duomenys. Tačiau tokie duomenys yra pateikti apeliacinės instancijos teismui. Teismas vertina, kad remiantis minėtais duomenimis bei atsižvelgiant į pareiškėjo duotą paaiškinimą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, galima bylą iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme (ABTĮ 138 str. 3 d.).

40Teisėjų kolegija sutinka su P. J. teismo posėdyje išsakytais argumentais, kad pirmosios instancijos teismo posėdyje, vykusiame 2008 m. rugsėjo 24 d. (t. 3. b. l. 168) palaikydamas kitų pareiškėjų skundą bei jų atstovo advokato V. B. tame posėdyje išdėstytus argumentus, jis prašė tenkinti jo reikalavimą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo už laikotarpį iki 2006 m. gruodžio 31 d., o ne iki 2000 m. spalio 31 d., kaip nurodė pirmosios instancijos teismas. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies – pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas ir pareiškėjui už trejų metų laikotarpį, t.y. nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d. priteisiama 95 081,91 Lt neišmokėto darbo užmokesčio (neišskaičiavus privalomų mokėjimų).

41Dėl kitų reikalavimų

42Pareiškėjų skundo reikalavimai įpareigoti atsakovą nuo 2007 m. sausio 1 d (taip pat nuo sprendimo priėmimo dienos) mokėti iki 1999 m. gruodžio 31 d. gaunamo atlyginimo dydžio darbo užmokestį negali būti pripažintas pagrįstu, nes yra nukreiptas į ateitį reglamentuoti teisinius santykius, kurie turi būti reglamentuojami atitinkamų teisės aktų, t. y. tokio reikalavimo patenkinimas hipotetiškai galėtų sukelti koliziją su atitinkamu šių teisinių santykių teisiniu reglamentavimu ir dėl to galėtų atsirasti teisinė situacija, kai teismo sprendimas susikirstų laike su atitinkamais teisės aktais. Todėl šis pareiškėjų reikalavimas pripažintinas nepagrįstu, o pirmosios instancijos teismo sprendimas įpareigoti atsakovą Lietuvos valstybę mokėti pareiškėjams darbo užmokestį, apskaičiuotą pagal Vyriausybės 1997-06-24 nutarimu Nr. 666 ir Vyriausybės 1997-06-30 nutarimu Nr. 689 nustatytus matematinės išraiškos teisėjų atlyginimų dydžius, pakeičiamas – toks pareiškėjų reikalavimas netenkinamas.

43Pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai atmetė D. P. prašymą priteisti delspinigius bei 5 procentus procesinių palūkanų (Civilinio kodekso 6.210 str.). Pareiškėjos pagrindinis reikalavimas priteisti nesumokėtą valstybės pareigūno atlyginimo dalį plačiąja prasme kyla iš darbo (tarnybos) teisinių santykių. Civilinio kodekso 1.1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Civilinis kodeksas reglamentuoja asmenų turtinius santykius ir su šiais santykiais susijusius asmeninius neturtinius santykius, taip pat šeimos santykius; įstatymų numatytais atvejais Civilinis kodeksas reglamentuoja ir kitokius asmeninius neturtinius santykius. Civilinio kodekso 1.1 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad darbo santykius reglamentuoja specialūs įstatymai. Šio kodekso normos darbo santykiams taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja specialūs įstatymai. Specialūs įstatymai, reglamentuojantys darbo santykius numato darbdavio pareigą mokėti įstatymų nustatytus delspinigius, kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos (Darbo kodekso 207 str.). Jokių kitų sankcijų specialūs įstatymai nenustato, todėl reikalavimas priteisti palūkanas, atliekančias kompensavimo funkciją civiliniuose (o ne darbo) teisiniuose santykiuose, šiuo atveju negali būti tenkinamas. Tokia įstatymo taikymo praktika yra suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (pavyzdžiui, administracinėje byloje Nr. A756-859/2009 ir kt.). Taip pat teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu atmesti pareiškėjos D. P. reikalavimą dėl delspinigių už pavėluotą atsiskaitymą priteisimo iš Vilniaus apygardos teismo, nes delspinigių priteisimas siejamas su atsakovo kalte (Darbo kodekso 207 str., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 ir kt.). Darbo užmokestį S. P. mokėjęs Vilniaus apygardos teismas turėjo laikytis Biudžetinių įstaigų įstatymo nuostatų dėl asignavimo panaudojimo griežtai pagal paskirtį. Todėl darytina išvada, kad atsakovo Vilniaus apygardos teismo kaltės (Darbo kodekso 207 str. prasme) dėl laiku neišmokėtos darbo užmokesčio dalies nėra.

44Dėl atsakovo prašymo atidėti sprendimo vykdymą

45Atsižvelgiant į tai, kad yra ypatingai svarbu, jog teismų praktika iš esmės analogiškose bylose būtų formuojama vieninga linkme, nes priešingu atveju kiltų pavojus pažeisti konstitucinį visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. kovo 9 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-202/2009 dėl nesumokėto atlyginimo teisėjams priteisimo, visuotinai žinomos aplinkybės apie sunkią atsakovo – Lietuvos valstybės – turtinės padėties pagrindu nusprendė, kad sprendimo įvykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui. Remdamasi Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 9 d. nutartimi ir turėdama omenyje, kad minėtos civilinės bylos ir nagrinėjamos bylos dalykas yra iš esmės tas pats, taip pat įvertinusi aplinkybę, kad pareiškėjai į teismą su skundu kreipėsi jau 2000-11-16, vadovaudamasi ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi ir CPK 284 straipsnio 1 dalimi, pagal kurį teismas turi teisę dalyvaujančiųjų byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ir kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti, teisėjų kolegija konstatuoja, kad sprendimo vykdymas atidėtinas šešių mėnesių laikotarpiui.

46Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

47Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą ir pareiškėjo P. J. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

48Pareiškėjų N. C. , D. K. ir D. P. apeliacinį skundą atmesti.

49Pareiškėjų O. G. , R. G. , R. K. , A. O. K. , V. V. ir T. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

50Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 3 d. sprendimą pakeisti. Sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

51„priteisti pareiškėjams iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, neišmokėto darbo užmokesčio dalį:

52O. G. 94 866,83 Lt (devyniasdešimt keturis tūkstančius aštuonis šimtus šešiasdešimt šešis litus 83 centus);

53R. G. 96 589,42 Lt (devyniasdešimt šešis tūkstančius penkis šimtus aštuoniasdešimt devynis litus 42 centus);

54R. K. 96 617,76 Lt (devyniasdešimt šešis tūkstančius šešis šimtus septyniolika litų 76 centus);

55A. O. K. 96 442,91 Lt (devyniasdešimt šešis tūkstančius keturis šimtus keturiasdešimt du litus 91 centą);

56V. R. 96 505,62 Lt (devyniasdešimt šešis tūkstančius penkis šimtus penkis litus 62 centus);

57V. V. 92 868,64 Lt (devyniasdešimt du tūkstančius aštuonis šimtus šešiasdešimt aštuonis litus 64 centus);

58T. Ž. 96 431,34 Lt (devyniasdešimt šešis tūkstančius keturis šimtus trisdešimt vieną litą 34 centus);

59N. C. 96 726,98 Lt (devyniasdešimt šešis tūkstančius septynis šimtus dvidešimt šešis litus 98 centus);

60D. K. 96 604,27 Lt (devyniasdešimt šešis tūkstančius šešis šimtus keturis litus 27 centus);

61P. J. 95 081,91 Lt (devyniasdešimt penkis tūkstančius aštuoniasdešimt vieną litą 91 centą);

62S. P. teisių perėmėjai D. P. 11 692,30 Lt (vienuolika tūkstančių šešis šimtus devyniasdešimt du litus 30 centų).

63Kitą pareiškėjų skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.“

64Atidėti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo vykdymą šešiems mėnesiams.

65Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą... 3. Teisėjų kolegija... 4. I.... 5. Pareiškėjai N. C. , O. G. , R. G. , P. J. , R. K. , D. K. , A. O. K. , S. P.... 6. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės,... 7. Atsakovas Vilniaus apygardos teismas prašė tenkinti pareiškėjų skundą... 8. Tretysis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos finansų ministerija prašė... 9. II.... 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. spalio 3 d. sprendimu... 11. Teismas sprendime nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos normas... 12. III.... 13. Apeliaciniu skundu pareiškėjos N. C. , D. K. ir D. P. prašo pakeisti... 14. Apeliaciniu skundu pareiškėjos O. G. , R. G. , R. K. , A. O. K. , V. V. ir T.... 15. Apeliaciniu skundu pareiškėjas P. J. prašo panaikinti Vilniaus apygardos... 16. Apeliaciniu skundu atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos... 17. Atsiliepimu į atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos... 18. Atsiliepimu į atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos... 19. Atsiliepimu į atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos... 20. Teisėjų kolegija... 21. IV.... 22. Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės,... 23. Pareiškėjų N. C. , D. K. ir D. P. ir pareiškėjų O. G. , R. G. , R. K. ,... 24. Dėl pareiškėjų teisės gauti nesumažintą darbo užmokestį ... 25. Pareiškėjų reikalavimai byloje susiję su negauto atlyginimo, sumažinto... 26. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nors Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999... 27. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo... 28. Pasisakydama dėl atsakovo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų dėl... 29. Taigi pareiškėjų argumentai dėl jų reikalavimų, sietinų su laikotarpiu... 30. Dėl laikotarpio, už kurį tenkintinas pareiškėjų reikalavimas... 31. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios... 32. Pasisakydama dėl laiko, už kurį gali būti priteistas neteisėtai... 33. Dėl galimybės išspręsti bylą iš esmės apeliacinės instancijos teisme... 34. Pasisakydama dėl galimybės bylą išnagrinėti iš esmės apeliacinės... 35. Taikydama nurodytus priteistinos darbo užmokesčio dalies apskaičiavimo... 36. Pareiškėjai D. P. , kaip S. P. teisių perėmėjai, priteisiama S. P.... 37. Priteisiamos sumos nurodytos su privalomaisiais valstybei mokėjimais.... 38. Dėl pareiškėjo P. J. reikalavimų... 39. Apelianto P. J. reikalavimas grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios... 40. Teisėjų kolegija sutinka su P. J. teismo posėdyje išsakytais argumentais,... 41. Dėl kitų reikalavimų... 42. Pareiškėjų skundo reikalavimai įpareigoti atsakovą nuo 2007 m. sausio 1 d... 43. Pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai atmetė D. P. prašymą... 44. Dėl atsakovo prašymo atidėti sprendimo vykdymą... 45. Atsižvelgiant į tai, kad yra ypatingai svarbu, jog teismų praktika iš... 46. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 47. Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės,... 48. Pareiškėjų N. C. , D. K. ir D. P. apeliacinį skundą atmesti.... 49. Pareiškėjų O. G. , R. G. , R. K. , A. O. K. , V. V. ir T. Ž. apeliacinį... 50. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 3 d. sprendimą... 51. „priteisti pareiškėjams iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos... 52. O. G. 94 866,83 Lt (devyniasdešimt keturis tūkstančius aštuonis šimtus... 53. R. G. 96 589,42 Lt (devyniasdešimt šešis tūkstančius penkis šimtus... 54. R. K. 96 617,76 Lt (devyniasdešimt šešis tūkstančius šešis šimtus... 55. A. O. K. 96 442,91 Lt (devyniasdešimt šešis tūkstančius keturis šimtus... 56. V. R. 96 505,62 Lt (devyniasdešimt šešis tūkstančius penkis šimtus penkis... 57. V. V. 92 868,64 Lt (devyniasdešimt du tūkstančius aštuonis šimtus... 58. T. Ž. 96 431,34 Lt (devyniasdešimt šešis tūkstančius keturis šimtus... 59. N. C. 96 726,98 Lt (devyniasdešimt šešis tūkstančius septynis šimtus... 60. D. K. 96 604,27 Lt (devyniasdešimt šešis tūkstančius šešis šimtus... 61. P. J. 95 081,91 Lt (devyniasdešimt penkis tūkstančius aštuoniasdešimt... 62. S. P. teisių perėmėjai D. P. 11 692,30 Lt (vienuolika tūkstančių šešis... 63. Kitą pareiškėjų skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.“... 64. Atidėti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo vykdymą šešiems... 65. Nutartis neskundžiama....