Byla e2A-1559-826/2016
Dėl skolos priteisimo

1Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės, Mariaus Dobrovolskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jolantos Gailevičienės,

2apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialo „Palangos šiluma“ apeliacinį skundą dėl Palangos miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Palangos vandenys“ ieškinį atsakovės UAB „Litesko“ filialui „Palangos šiluma“ dėl skolos priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Ieškovė AB „Palangos vandenys“ ieškiniu prašė priteisti iš UAB „Litesko“ filialo „Palangos šiluma“ 14 874,28 Eur skolos.
  2. Nurodė, kad UAB „Palangos vandenys“ ir UAB „Litesko“ filialas „Palangos šiluma“ 2000 m. vasario 21 d. sudarė Vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo sutartį Nr. 307, kuri 2000 m. birželio 12 d. buvo papildyta papildomu susitarimu prie 2000 m. vasario 21 d. sutarties Nr. 307. Šios sutarties ir papildomo susitarimo prie jos pagrindu ieškovė išrašė ir pateikė atsakovei sąskaitas už laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės mėn. iki 2013 m. rugsėjo mėn. imtinai patiektą geriamąjį vandenį karštam vandeniui ruošti. Atsakovė neapmokėjo jai pateiktų sąskaitų pagal apskaitos prietaisų, sumontuotų prieš karšto vandens ruošimo įrenginių, rodmenis namuose, adresais ( - ) (nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d.), ( - ) (nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. lapkričio 1 d.), ( - ) (nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 1 d.), ( - ) (nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 1 d.), ( - ) (nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. lapkričio 1 d.), ( - ) (nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. lapkričio 1 d.), ( - ) (nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. lapkričio 1 d.), Palanga (toliau – Namai), kurių gyventojai remdamiesi skolos susidarymo laikotarpiu galiojusio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.85 straipsnio nustatyta tvarka buvo pasirinkę 2-ąjį apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, tačiau pasirinkto apsirūpinimo karštu vandenių būdo nebuvo iki galo įgyvendinę. Nuo 2010 m. rugpjūčio mėn. iki 2013 m. rugsėjo mėn. pakoreguotos sąskaitos su lydraščiais atsakovės iniciatyva buvo grąžinamos ieškovei ir mokama tik pačios atsakovės apskaičiuota pinigų suma.
  3. Ieškovė vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-442-18/2011, kuriame išaiškinta, kad naujos redakcijos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 (2008 m. gruodžio 4 d. įsakymo Nr. 4-617 red.) patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 185.2.1 ir 185.2.2 punktuose nustatyta pareiga vartotojams (jiems teisėtai atstovaujančiam asmeniui) su šilumos tiekėju bei geriamojo vandens tiekėju sudaryti sutartis dėl atitinkamai šilumos bei geriamojo vandens karštam vandeniui ruošti pirkimo nulemta Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo (toliau – EĮ) bendrosios nuostatos, jog energijos įmonių tarpusavio santykiai, taip pat santykiai su energetikos išteklių ar energijos vartotojais grindžiami sutartimis. Iki naujos redakcijos Taisyklių įsigaliojimo norminiuose aktuose nebuvo nustatyta tvarka, kaip turėtų būti įgyvendinamas gyventojų sprendimas apsirūpinti karštu vandeniu 2-uoju būdu. Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – ŠŪĮ) 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji nuostata, kad vartotojai daugiabučiuose namuose gali CK 4.85 str. nustatyta tvarka pasirinkti apsirūpinimo karštu vandeniu būdą arba karšto vandens tiekėją ir sudaryti su juo karšto vandens pirkimo–pardavimo sutartį. Ginčo laikotarpiu, kai įstatymo įgyvendinamaisiais teisės aktais nebuvo detalizuota apsirūpinimo karštu vandeniu 2-ojo būdo pasirinkimo įgyvendinimo tvarka, Taisyklių nuostatos turėtinos omenyje sprendžiant šalių ginčą. Remiantis tuo, kas išdėstyta, ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-435/2014 išaiškinimu, kadangi daugiabučių namų gyventojai netinkamai įvykdė pasirinkimą apsirūpinti karštu vandeniu 2-uoju būdu, sutarčių laikyti sudarytomis konkliudentiniais veiksmais negalima (CK 1.71 straipsnio 2 dalis) ir prievolė atsiskaityti už geriamąjį vandenį, kurį patiekė ieškovė karštam vandeniui ruošti, lieka atsakovei, remiantis Vandens tiekimo ir nuotekų sutartimi Nr. 307, o ne vartotojams.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Palangos miesto apylinkės teismas 2016 m. birželio 20 d. sprendimu ieškinį tenkino.
  2. Nurodė, kad ginčo laikotarpiu galioję teisės aktai aiškiai įtvirtino ieškovės ir atsakovės sutartinių santykių tęstinumą, iki gyventojų sprendimas apsirūpinti karštu vandeniu 2-uoju būdu bus tinkamai realizuotas. Be to, byloje ginčo nėra dėl to, kad su ieškinyje nurodytų daugiabučių namų gyventojais ginčo laikotarpiu naujos sutartys nebuvo sudarytos.
    1. Ginčo laikotarpiu galiojusių Taisyklių 289 punktas nustatė, kad daugiabučiuose namuose, kuriuose iš geriamojo vandens tiekėjo šilumos tiekėjas perka geriamąjį vandenį karštam vandeniui ruošti pagal buitinių karšto vandens skaitiklių rodmenų ataskaitas ir galiojančias šalto geriamojo vandens pirkimo–pardavimo sutartis ir pagal galiojančias šilumos ir karšto vandens vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis buitiniams šilumos ir (ar) karšto vandens vartotojams parduoda šilumą šildymui, karšto vandens temperatūros palaikymui ir karštą vandenį, iki buitiniai šilumos ir (ar) karšto vandens vartotojai daugiabučiuose namuose teisės akto (Taisyklių 1 priedo 3 punktas) ir Taisyklių nustatyta tvarka pasirenka kitą karšto vandens tiekėją arba kitą apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, galioja esami šilumos tiekėjų, geriamojo vandens tiekėjų, buitinių karšto vandens vartotojų ir buitinių šilumos vartotojų sutartiniai santykiai. Daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose karšto vandens skaitiklius įrengia, juos prižiūri ir atlieka jų patikrą bei teisės aktuose (Taisyklių 1 priedo 3, 50 punktai) nustatyta tvarka ima karšto vandens skaitiklių aptarnavimo mokestį šilumos tiekėjas arba geriamojo vandens tiekėjas, priklausomai nuo to, kuriam šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartyse ar geriamojo vandens pirkimo–pardavimo sutartyse ši pareiga nustatyta, jeigu iki Taisyklių įsigaliojimo sudarytose karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose sutartyse nenumatyta kitaip. Daugiabučiuose namuose, kuriuose iš geriamojo vandens tiekėjo pagal įvadinio geriamojo vandens apskaitos prietaiso rodmenų ataskaitas ir galiojančias šalto geriamojo vandens pirkimo–pardavimo sutartis geriamąjį vandenį karštam vandeniui ruošti visam pastatui perka šilumos tiekėjas ir pagal galiojančias šilumos ir karšto vandens vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis buitiniams šilumos ir (ar) karšto vandens vartotojams parduoda šilumą šildymui, karšto vandens temperatūros palaikymui ir karštą vandenį, iki buitiniai šilumos ir (ar) karšto vandens vartotojai daugiabučiuose namuose teisės akto (Taisyklių 1 priedo 3 punktas) ir Taisyklių nustatyta tvarka pasirenka kitą karšto vandens tiekėją arba kitą apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, karšto vandens tiekėjas yra šilumos tiekėjas, kuris daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose įrengia karšto vandens skaitiklius, juos prižiūri ir atlieka jų patikrą bei teisės aktuose (Taisyklių 1 priedo 3, 50 punktai) nustatyta tvarka ima karšto vandens skaitiklių aptarnavimo mokestį, jeigu iki Taisyklių įsigaliojimo sudarytose karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose sutartyse nenumatyta kitaip. Taigi teisės aktai nustatė anksčiau galiojusio apsirūpinimo karštu vandeniu būdo tęstinumą, iki įstatymų nustatyta tvarka bus realizuotas gyventojų pasirinkimas esamą apsirūpinimo kaštu vandeniu būdą pakeisti nauju.
    2. Nurodė, kad atsakovės argumentas, jog pagal galiojančius teisės aktus užteko daugiabučių namų gyventojams vien pasirinkti 2-ąjį apsirūpinimo karštu vandeniu būdą ir informuoti tiekėjus, prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimui, įtvirtinančiam, kad gyventojai turi ne tik priimti sprendimą dėl apsirūpinimo karštu vandeniu būdo pasirinkimo, bet ir pakeisti šilumos ir karšto vandens vartojimo sutartis, sudaryti karšto vandens tiekimo sutartis su karšto vandens ar geriamojo vandens tiekėjais, jeigu keičiamas karšto vandens tiekėjas.
    3. Paaiškino, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gruodžio 15 d. priimtame sprendime, pasisakydamas dėl gyventojų teisės pasirinkti karšto vandens aprūpinimo būdą įgyvendinimo, paaiškino, jog naujos redakcijos Taisyklės (inter alia, vartotojų sprendimą pasirinkti 2-ąjį apsirūpinimo karštu vandeniu būdą siejančios su sutarčių su atitinkamais tiekėjais pasirašymu, o ne su vartotojų sprendimo priėmimo faktu) nekonkuruoja su ŠŪĮ 15 straipsnio nuostatomis bei atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-435/2014 suformuotą praktiką, kurioje aiškiai nurodoma, kad vien gyventojų priimtas sprendimas pasirinkti 2-ąjį apsirūpinimo karštu vandeniu būdą nėra pakankamas sutartiniams santykiams sukurti.
  3. Teismas nurodė, kad šalių sudaryta 2000 m. vasario 21 d. Vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo sutartis Nr. 307 ir 2000 m. birželio 12 d. papildomas susitarimas prie 2000 m. vasario 21 d. sutarties Nr. 307 nepakeisti, nenutraukti šalių susitarimu ar teismo sprendimu. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovė tinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus, pretenzijų dėl paslaugų kokybės nėra. Atsakovei buvo pateiktos PVM sąskaitos faktūros už laikotarpį nuo 2010 m. liepos mėn. iki 2013 m. rugsėjo mėn. Ieškovės nurodyto skolos dydžio atsakovė neginčijo, duomenų apie visišką ar tinkamą atsiskaitymą pagal sutartį už suteiktas paslaugas nepateikė.

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

9

  1. Atsakovė pateikė apeliacinį skundą dėl Palangos miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 20 d. sprendimo, prašė jį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškinį atmesti.
  2. Nurodė, kad teismas neteisingai nurodė, kad Namų gyventojai, pasirinkę 2-ąjį apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, šį apsisprendimą neteisingai įgyvendino. Sprendimas buvo padarytas pagal galiojančius tuo metu teisės aktus, kuriuose nebuvo numatytos papildomos jo įgyvendinimo sąlygos. Tik vėliau, t. y. po pusės metų, energetikos ministrui 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 pakeitus Taisykles atsirado sprendimų įgyvendinimo sąlygos. Todėl negalima iš asmens reikalauti laikytis elgesio taisyklių, kurių nebuvo jam darant veiką ir todėl jis negalėjo žinoti būsimų reikalavimų. Teisės subjektas turi būti tikras, kad jo veiksmai, padaryti vadovaujantis teisės aktais, galiojusiais juos darant, bus laikomi teisėtais.
  3. Priimtas teismo sprendimas prieštarauja LVAT 2011 m. gruodžio 15 d. sprendime (Žin., 2011, Nr. 156-7408) nurodytiems motyvams. Teismas šiame sprendime nurodė, kad Taisyklių (patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297) 233 punkto (šiuo metu galiojančios Taisyklių redakcijos 241 p.) formuluotė ta apimtimi, kuria nustatyta, jog atsiskaitymas tarp šilumos ir geriamojo vandens tiekėjų bei karšto vandens vartotojų, kurie iki šių Taisyklių įsigaliojimo priėmė sprendimą apsirūpinti karštu vandeniu 2-uoju karšto vandens tiekimo būdu, tačiau neįvykdė Taisyklių 185.1 bei 185.2 punktų reikalavimų, už laikotarpį nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki šių Taisyklių (2010 m. lapkričio 1 d.) įsigaliojimo vyksta pagal tvarką, kuri galiojo iki vartotojų priimto sprendimo keisti apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, akivaizdžiai pažeidžia lex retro non agit principą. Šiuo aspektu LVAT pripažino, jog galiojęs Taisyklių 233 punktas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai bei Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalims (jose įtvirtintam lex retro non agit principui).
  4. LVAT sprendimu pripažinus, kad Taisyklių 233 punktas negali reguliuoti iki jo įsigaliojimo priimtų sprendimų bei jų sukeltų teisinių pasekmių, nagrinėjant klausimą, ar karšto vandens vartotojai tinkamai įgyvendino savo sprendimą apsirūpinti karštu vandeniu 2-uoju karšto vandens tiekimo būdu, analogiškai netaikytinas ir Taisyklių 185.4 punktas („Kol buitiniai karšto vandens vartotojai nepateikia šilumos ir geriamojo vandens tiekėjams Taisyklių 185.1 punkte nurodytų dokumentų ir nesudaro Taisyklių 185.2 ir 185.3 punktuose nustatytų sutarčių, laikoma, kad vartotojų sprendimas apsirūpinti karštu vandeniu 2-uoju karšto vandens tiekimo būdu įgyvendintas netinkamai, o atsiskaitymas tarp šilumos ir geriamojo vandens tiekėjų bei šių karšto vandens vartotojų vyksta pagal 185.3.3 punkto nuostatas).
  5. Palangos miesto apylinkės teismas nepagrįstai sutapatino gyventojų sutarčių su ieškove buvimą / nebuvimą su rašytinės formos sutartimis.
    1. CK 6.384 ir 6.391 str. yra specialiosios teisės normos, skirtos energijos pirkimo–pardavimo santykiams reguliuoti. Toks imperatyviais teisės aktais nustatytas ir LAT suformuota praktika (LAT 2008 m. sausio 30 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-3/2008; LAT 2009 m. spalio 19 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-432/2009 ir kt.) ne kartą patvirtintas reguliavimas yra sąlygotas visiškai suprantamų objektyvių priežasčių – kad energetika (kaip ūkio šaka) turi savo specifiką, kad energijos buitiniai vartotojai tik mažąja dalimi atvejų turi sudarytas rašytines sutartis su tiekėjais, atsižvelgiant į ypač didelį tokių vartotojų skaičių ir jų nuolatinę kaitą (sąlygotą turto pardavimo, migracijos ir pan. priežasčių). Absoliučiai daugumai tiek geriamojo vandens, tiek šilumos, tiek karšto vandens vartotojų energija yra tiekiama ne pagal rašytinės formos sutartis, jos laikomos sudarytos konkliudentiniais veiksmais.
    2. Teismas neteisingai nurodė, kad iki 2010 m. lapkričio 1 d. galiojusių Taisyklių nuostatose buvo neva aiškiai nustatyta, kad 2-ojo būdo pasirinkimas susijęs ne tik su teisės aktuose nustatyta tvarka gyventojų priimtu sprendimu, bet ir su atitinkamų rašytinių sutarčių su geriamojo vandens tiekėju sudarymu, nes toks reikalavimas nebuvo įtvirtintas jokiame teisės akte. CK 1.71 straipsnis numato, kad sutartys gali būti sudaromos ne tik raštu, bet ir konkliudentiniais veiksmais, taip pat pagal specialiąsias teisės normas, reglamentuojančias energijos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais vartotojais sudarymą (CK 6.383, 6.384 ir 6.391 straipsniai).
  6. Atsakovei nevykdant karšto vandens tiekimo veiklos minėtų Namų vartotojų atžvilgiu, neatsirado pareigos, numatytos ŠŪĮ 15 straipsnio 1 dalyje, pirkti iš geriamojo vandens tiekėjo geriamąjį vandenį karšto vandens ruošimui. Už šaltą geriamąjį vandenį karšto vandens ruošimui geriamojo vandens tiekėjui nurodytais laikotarpiais, kada minėtų Namų karšto vandens vartotojai buvo priėmę sprendimus dėl apsirūpinimo karštu vandeniu 2-uoju būdu, turi pareigą atsiskaityti minėtų Namų karšto vandens vartotojai, o ne atsakovė, kas atitinka tikrąją Namų gyventojų valią.
  7. Teismas, pasisakydamas, kad nėra pagrindo vadovautis naujos redakcijos Taisyklėmis, pats sau prieštaraudamas taiko byloje LAT praktiką, kurioje, be kito ko, išaiškintos šioje byloje netaikytinų naujos redakcijos Taisyklių nuostatos.
  8. Ieškovė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
  9. Nurodė, kad teismo sprendimas pagrįstas ir motyvuotas, teismas tinkamai taikė ir aiškino norminius teisės aktus, vadovavosi suformuluota teismų praktika.
    1. LVAT sprendime administracinėje byloje Nr. 1-442-18/2011 buvo nurodyta, jog ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 (2008 m. gruodžio 4 d. įsakymo Nr. 4-617 red.) patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 185.2.1 ir 185.2.2 punktuose nustatyta pareiga vartotojams (jiems teisėtai atstovaujančiam asmeniui) su šilumos tiekėju bei geriamojo vandens tiekėju sudaryti sutartis dėl atitinkamai šilumos bei geriamojo vandens karštam vandeniui ruošti pirkimo nulemta Energetikos įstatymo bendrosios nuostatos, jog energijos įmonių tarpusavio santykiai, taip pat santykiai su energetikos išteklių ar energijos vartotojais grindžiami sutartimis.
    2. LAT nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-435/2014 išaiškinta, kad kadangi daugiabučių namų gyventojai netinkamai įvykdė pasirinkimą apsirūpinti karštu vandeniu 2-uoju būdu, sutarčių laikyti sudarytomis konkliudentiniais veiksmais negalima (CK 1.71 str. 2 d.) ir prievolė atsiskaityti už geriamąjį vandenį, kurį patiekė ieškovė karštam vandeniui ruošti, tenka apeliantei, o ne vartotojams.
  10. Šioje situacijoje galima teigti, kad sutartis tarp ieškovės ir apeliantės buvo laikoma sudaryta konkliudentiniais veiksmais, nes apeliantė vartotojui teikė jau pašildytą vandenį, kurį kaip neparuoštą produktą gavo iš ieškovės. Ieškovė turi duomenis dėl kiekio šalto vandens, kuris buvo patiektas iki karšto vandens ruošimo įrenginio, bet ne atskiriems vartotojams.

10IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

11

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Šiuo nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
  2. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesinius dokumentuose bei paaiškinimuose teismui nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
  3. Byloje nustatyta, kad ieškovė UAB „Palangos vandenys“ ir atsakovės UAB „Litesko“ filialas „Palangos šiluma“ 2000 m. vasario 21 d. sudarė Vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo sutartį Nr. 307, kuri 2000 m. birželio 12 d. buvo papildyta papildomu susitarimu prie 2000 m. vasario 21 d. sutarties Nr. 307, pagal kurią ieškovė įsipareigojo tiekti atsakovei geriamąjį vandenį, o atsakovė įsipareigojo sumokėti už suvartotą vandenį ir pašalintas nuotekas per 60 dienų. Atsakovė („Abonentas“) įsipareigojo iki einamojo mėnesio 15 d. pateikti ieškovei („Tiekėjui“) pažymą apie suminį namo gyventojų karšto vandens sunaudojimą per praėjusį mėnesį. Šios sutartys yra galiojančios ir šalių neginčytos.
  4. Gyvenamųjų daugiabučių namų, adresais Gintaro g. 44 (nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d.), ( - ) (nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. lapkričio 1 d.), ( - ) (nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 1 d.), ( - ) (nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 1 d.), ( - ) (nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. lapkričio 1 d.), ( - ), (nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. lapkričio 1 d.) ( - ) (nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. lapkričio 1 d.), Palanga, gyventojai iki 2010 m. gegužės 1 d. tuo metu nustatyta tvarka priėmė sprendimus dėl 2-ojo apsirūpinimo karštu vandeniu būdo. Ieškovė ir toliau vykdė savo įsipareigojimus pagal anksčiau paminėtas sutartis nepaisydama Namų gyventojų apsisprendimo. Byloje nėra ginčo dėl patiekto vandens kiekio ar kokybės. Ginčas tarp šalių kilo dėl to, ar ginčo laikotarpiu (t. y. 2010 m. gegužės 1 d.–2010 m. lapkričio 1 d.) nurodytos sutartys galėjo būti taikomos tiekiant šaltą vandenį karštam vandeniui ruošti į daugiabučius namus, kurių gyventojai pranešė apie savo pasirinkimą apsirūpinti karštu vandeniu be tarpininko – karšto vandens tiekėjo, t. y. pagal 2-ąjį apsirūpinimo karštu vandeniu būdą.

12Dėl atsakovės pareigos atsiskaityti su ieškove už ginčo laikotarpiu patiektą geriamąjį vandenį karštam vandeniui paruošti

13

  1. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad karšto vandens tiekimą reglamentuojantys teisės aktai suponuoja išvadą, kad neužteko Namų gyventojams pasirinkti apsirūpinimo karštu vandeniu būdo, o buvo būtina sudaryti (pakeisti) sutartis su šilumos ir vandens tiekėjais (CK 6.383 straipsnis). Apeliantė su teismo argumentu nesutiko ir skunde nurodė, kad papildomi reikalavimai „tinkamam“ gyventojų 2-ojo apsirūpinimo karštu vandeniu būdo įgyvendinimui buvo numatyti tik vėliau Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintose Taisyklėse, t. y. praėjus pusei metų po gyventojų sprendimų priėmimo. Be to, teismas netinkamai aiškino specialiąsias CK 6.384, 6.391 straipsnių normas, pagal kurias karšto vandens tiekimo sutartys, kaip ir geriamojo vandens ar šilumos tiekimo, sudaromos konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 straipsnis). Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka.
  2. Nuo 2008 m. sausio 1 d. įsigaliojo nauja ŠŪĮ redakcija Nr. X-1329, kurio 2 straipsnio 2 dalyje numatyti tokie alternatyvūs apsirūpinimo karštu vandeniu būdai – centralizuotai paruošto karšto vandens pirkimas iš karšto vandens tiekėjo (toliau – pirmasis būdas) arba šilumos karštam vandeniui ruošti pirkimas iš šilumos tiekėjo, o geriamojo vandens karštam vandeniui ruošti pirkimas iš geriamojo vandens tiekėjo (toliau – antrasis būdas), arba individualus karšto vandens ruošimas jo vartojimo vietoje, naudojant kitus energijos šaltinius (dujas, elektrą, kietąjį kurą) geriamajam vandeniui pašildyti iki higienos normomis nustatytos temperatūros.
  3. Nagrinėjamam ginčui (laikotarpis nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 30 d.) aktuali minėto įstatymo 15 straipsnio redakcija Nr. XI-250 numatė, kad vartotojai daugiabučiuose namuose gali CK 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka pasirinkti apsirūpinimo karštu vandeniu būdą arba karšto vandens tiekėją ir sudaryti su juo karšto vandens pirkimo–pardavimo sutartį. Karšto vandens kaina, pranešimų apie suvartotą karštą vandenį pateikimo ir mokesčio už karštą vandenį mokėjimo tvarka nustatoma karšto vandens tiekėjo ir vartotojo sutartyje. Kol vartotojai pasirenka karšto vandens tiekėją arba apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, karšto vandens tiekėjas yra šilumos tiekėjas. Tai yra tik bendra norma.
  4. Šios nuostatos iš esmės detalizuotos Šilumos teikimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258. Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2008 m. gruodžio 4 d. įsakymo Nr. 4-617 redakcijos (nuo 2009 m. sausio 7 d.) 363 punktas nustatė, kad šilumos tiekėjai, esami karšto vandens tiekėjai, juridiniai asmenys, siekiantys būti karšto vandens tiekėjais, geriamojo vandens tiekėjai iki 2009 m. liepos 1 d. pasiūlo buitiniams šilumos vartotojams ir (ar) buitiniams karšto vandens vartotojams daugiabučiuose namuose teisės akto (Taisyklių 1 priedo 3 punktas) ir Taisyklių nustatyta tvarka priimti juose nurodytus sprendimus dėl apsirūpinimo karštu vandeniu būdo pasirinkimo, dėl šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutarčių pakeitimo, karšto vandens vartojimo pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo, geriamojo vandens pirkimo–pardavimo sutarčių pakeitimo arba sudarymo. Iki buitiniai šilumos vartotojai ir (ar) buitiniai karšto vandens vartotojai teisės akto (Taisyklių 1 priedo 3 punktas) ir Taisyklių nustatyta tvarka priima sprendimus ir su šilumos tiekėjais sudaro, jeigu tokios sutartys nesudarytos, šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis, su karšto vandens tiekėjais – karšto vandens vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis, su geriamojo vandens tiekėjais – geriamojo vandens pirkimo–pardavimo sutartis, buitiniams šilumos vartotojams ir (ar) buitiniams karšto vandens vartotojams, esamiems karšto vandens tiekėjams ir šilumos tiekėjams taikomos teisės aktų (Taisyklių 1 priedo 15 punktas ir Taisyklių 8–11 priedai) nuostatos. Daugiabučiuose namuose šilumos tiekėjas pagal galiojančias šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis parduoda buitiniams šilumos ir (ar) karšto vandens vartotojams šilumą šildymui, karšto vandens temperatūros palaikymui ir geriamojo vandens pašildymui iki teisės akte (Taisyklių 1 priedo 28 punktas) nustatytos karšto vandens temperatūros, iki buitiniai šilumos ir (ar) karšto vandens vartotojai daugiabučiuose namuose teisės akto (Taisyklių 1 priedo 3 punktas) ir Taisyklių nustatyta tvarka pasirenka karšto vandens tiekėją arba kitą apsirūpinimo karštu vandeniu būdą (Taisyklių 162 punktas.).
  5. Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2009 m. gruodžio 22 d. įsakyme Nr. 1-255 „Dėl Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. 4-258 „Dėl Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ nustatyta, kad šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjai, kurie pagal šių Taisyklių nuostatas yra pasiūlę, pakartotinai pasiūlo, o tie šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjai, kurie nebuvo pasiūlę, ne vėliau kaip iki 2010 m. vasario 1 d. pasiūlo buitiniams karšto vandens vartotojams apsispręsti dėl karšto vandens vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo. Buitiniai vandens vartotojai ne vėliau kaip iki 2010 m. balandžio 1 d. teisės aktų (Taisyklių 1 priedo 1, 3 punktai) nustatyta tvarka priima sprendimą dėl pasiūlymo priimtinumo ir ne vėliau kaip iki 2010 m. gegužės 1 d. apie priimtą sprendimą raštu informuoja šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėją.
  6. Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 „Dėl Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių patvirtinimo“ buvo patvirtinta nauja Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių redakcija, be kita ko, detalizavusi apsirūpinimo karštu vandeniu 2-ojo būdo pasirinkimo įgyvendinimo tvarką (Taisyklių 184–185 punktai). Taisyklių 185 punktas numatė, kad kol buitiniai karšto vandens vartotojai nepateikia šilumos ir geriamojo vandens tiekėjams Taisyklių 185.1 punkte nurodytų dokumentų ir nesudaro Taisyklių 185.2 ir 185.3 punktuose nustatytų sutarčių, pripažįstama, kad vartotojų sprendimas apsirūpinti karštu vandeniu 2-uoju karšto vandens tiekimo būdu įgyvendintas netinkamai, o atsiskaitymas tarp šilumos ir geriamojo vandens tiekėjų bei šių karšto vandens vartotojų vyksta pagal 185.3.3 punkto nuostatas (t. y. vadovaujantis Taisyklių nuostatomis, reglamentuojančiomis karšto vandens tiekėjo veiklą).
  7. Atsakovė pripažįsta teismo nustatytą faktą, jog Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtinus naują Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių redakciją (įsigaliojo 2010 m. lapkričio 1 d.), buvo detalizuota apsirūpinimo karštu vandeniu antrojo būdo pasirinkimo įgyvendinimo tvarka. Tai yra Taisyklių 185 punkte aiškiai nustatyta, kokius dokumentus šilumos ir geriamojo vandens tiekėjams privalo pateikti vartotojai, priėmę sprendimą apsirūpinti karštu vandeniu 2-uoju karšto vandens tiekimo būdu (185.1 p.). Nustatyta, kad vartotojams teisėtai atstovaujantis asmuo (valdytojas ar kt.) su šilumos tiekėju patalpų savininkų – vartotojų vardu pasirašo šilumos pirkimo–pardavimo sutartį šilumai, skirtai karštam vandeniui ruošti bei cirkuliacijai, pirkti (185.2.1 p.), o su geriamojo vandens tiekėju – geriamojo vandens pirkimo–pardavimo ir nuotekų šalinimo bei geriamojo vandens karštam vandeniui ruošti pirkimo sutartis (185.2.2 p.). Taisyklių 185.4 punktas aiškiai nustatė, kad kol buitiniai karšto vandens vartotojai nepateikia šilumos ir geriamojo vandens tiekėjams Taisyklių 185.1 punkte nurodytų dokumentų ir nesudaro Taisyklių 185.2 ir 185.3 punktuose nustatytų sutarčių, pripažįstama, kad vartotojų sprendimas apsirūpinti karštu vandeniu 2-uoju karšto vandens tiekimo būdu įgyvendintas netinkamai.
  8. Nagrinėjamu atveju Namų gyventojai pasirinko 2-ąjį būdą, t. y. geriamąjį vandenį karštam vandeniui ruošti atskirai pirkti iš geriamojo vandens tiekėjo (UAB „Palangos vandenys“), o šilumą jam pašildyti – iš šilumos tiekėjo (UAB „Litesko“ filialo „Palangos šiluma“). Sutartys su vartotojais nėra sudarytos. Šalys šių aplinkybių neginčija.
  9. Apeliantė skunde nurodė, kad Namų gyventojams priimant sprendimus dėl apsirūpinimo karštu vandeniu būdo negaliojo Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtinta nauja Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių redakcija (įsigaliojo 2010 m. lapkričio 1 d.), todėl negali būti keliamas reikalavimas Namų gyventojams sudaryti sutartis. Su tokiu apeliacinio skundo argumentu teisėjų kolegija nesutinka.
  10. Taisyklių 233 punkte (šiuo metu galiojančios Taisyklių redakcijos 241 p.) papildomai nurodyta, kad atsiskaitymas tarp šilumos ir geriamojo vandens tiekėjų bei karšto vandens vartotojų už laikotarpį nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki šių Taisyklių įsigaliojimo vyksta pagal tvarką, kuri galiojo iki vartotojų priimto sprendimo keisti apsirūpinimo karštu vandeniu būdą. Buitiniai karšto vandens vartotojai, kuriems dėl netinkamai įgyvendinto sprendimo apsirūpinti karštu vandeniu 2-uoju karšto vandens tiekimo būdu per laikotarpį nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki šių Taisyklių įsigaliojimo susidarė į apskaitą įtraukti, bet neapmokėti geriamojo vandens kiekiai karštam vandeniui ruošti, turi atsiskaityti už šiuos kiekius per ateinančius 12 mėnesių (Taisyklių 234 punktas). Šilumos tiekėjas privalo 234 punkte nurodytiems vartotojams susidariusius neapmokėtus geriamojo vandens kiekius ir sumas proporcingai paskirstyti per ateinančius 12 mėnesių ir pateikti apmokėti, įtraukiant mokestį į kas mėnesį buitiniams vartotojams išrašomas sąskaitas (Taisyklių 235 punktas).
  11. Apeliantė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Taisyklių 233 punktu. Su tokiu apeliacinio skundo argumentu nesutiktina. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas nurodė, kad vadovaujantis LVAT 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-442-18/2011, Taisyklių 233 punktas ta apimtimi, kiek juo yra reguliuojami teisiniai santykiai, susiklostę iki Taisyklių įsigaliojimo, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 daliai bei Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 11 straipsnio 1 ir 2 dalims (jose įtvirtintam lex retro non agit principui). Tačiau, kaip teisingai pirmosios instancijos teismas nurodė, LVAT 2011 m. gruodžio 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-442-18/2011 nurodyta, kad naujos redakcijos Taisyklių 145, 185 ir 233 punkto nuostatos yra skirtos nustatyti vartotojų teisės apsirūpinti karštu vandeniu antruoju būdu įgyvendinimo tvarką. Taisyklių nuostatose ta apimtimi, kuria nustatoma, jog santykiuose su šilumos bei geriamojo vandens tiekėjais karšto vandens vartotojams atstovauja jų įgaliotas atstovas, yra įtvirtinti šios vartotojų teisės įgyvendinimo procesiniai (procedūriniai) aspektai, todėl šie reikalavimai negali būti vertinami kaip nustatytos papildomos sąlygos asmenims, siekiantiems įgyvendinti savo teisę apsirūpinti karštu vandeniu nurodytu būdu, kurios gali būti įtvirtintos tik įstatymu. Šis teisinis reguliavimas yra skirtas aiškiai apibrėžti ir detalizuoti, kokius veiksmus privalo atlikti vartotojai, teisės aktų nustatyta tvarka priėmę sprendimą apsirūpinti karštu vandeniu 2-uoju būdu.
  12. Ginčo laikotarpiu galiojusių Taisyklių 289 punktas nustatė, kad daugiabučiuose namuose, kuriuose iš geriamojo vandens tiekėjo šilumos tiekėjas perka geriamąjį vandenį karštam vandeniui ruošti pagal buitinių karšto vandens skaitiklių rodmenų ataskaitas ir galiojančias šalto geriamojo vandens pirkimo–pardavimo sutartis ir pagal galiojančias šilumos ir karšto vandens vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis buitiniams šilumos ir (ar) karšto vandens vartotojams parduoda šilumą šildymui, karšto vandens temperatūros palaikymui ir karštą vandenį, iki buitiniai šilumos ir (ar) karšto vandens vartotojai daugiabučiuose namuose teisės akto (Taisyklių 1 priedo 3 punktas) ir Taisyklių nustatyta tvarka pasirenka kitą karšto vandens tiekėją arba kitą apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, galioja esami šilumos tiekėjų, geriamojo vandens tiekėjų, buitinių karšto vandens vartotojų ir buitinių šilumos vartotojų sutartiniai santykiai. Daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose karšto vandens skaitiklius įrengia, juos prižiūri ir atlieka jų patikrą bei teisės aktuose (Taisyklių 1 priedo 3, 50 punktai) nustatyta tvarka ima karšto vandens skaitiklių aptarnavimo mokestį šilumos tiekėjas arba geriamojo vandens tiekėjas, priklausomai nuo to, kuriam šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartyse ar geriamojo vandens pirkimo–pardavimo sutartyse ši pareiga nustatyta, jeigu iki Taisyklių įsigaliojimo sudarytose karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose sutartyse nenumatyta kitaip. Daugiabučiuose namuose, kuriuose iš geriamojo vandens tiekėjo pagal įvadinio geriamojo vandens apskaitos prietaiso rodmenų ataskaitas ir galiojančias šalto geriamojo vandens pirkimo–pardavimo sutartis geriamąjį vandenį karštam vandeniui ruošti visam pastatui perka šilumos tiekėjas ir pagal galiojančias šilumos ir karšto vandens vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis buitiniams šilumos ir (ar) karšto vandens vartotojams parduoda šilumą šildymui, karšto vandens temperatūros palaikymui ir karštą vandenį, iki buitiniai šilumos ir (ar) karšto vandens vartotojai daugiabučiuose namuose teisės akto (Taisyklių 1 priedo 3 punktas) ir Taisyklių nustatyta tvarka pasirenka kitą karšto vandens tiekėją arba kitą apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, karšto vandens tiekėjas yra šilumos tiekėjas, kuris daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose įrengia karšto vandens skaitiklius, juos prižiūri ir atlieka jų patikrą bei teisės aktuose (Taisyklių 1 priedo 3, 50 punktai) nustatyta tvarka ima karšto vandens skaitiklių aptarnavimo mokestį, jeigu iki Taisyklių įsigaliojimo sudarytose karšto vandens apskaitos prietaisų įrengimo, priežiūros ir patikros daugiabučio namo butuose ir kitose patalpose sutartyse nenumatyta kitaip. Taigi teisės aktai nustatė anksčiau galiojusio apsirūpinimo karštu vandeniu būdo tęstinumą, iki įstatymų nustatyta tvarka bus realizuotas gyventojų pasirinkimas esamą apsirūpinimo kaštu vandeniu būdą pakeisti nauju.
  13. Kad Namų gyventojams neužteko pasirinkti apsirūpinimo karštu vandeniu būdo, patvirtina ir LAT formuojama teismų praktika. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi LAT nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-435/2014, kurioje yra analogiškos faktinės aplinkybės. Kasacinės instancijos teismas minėtoje byloje patvirtino, jog 2-ojo būdo taikymui nepakanka vien gyventojų sprendimo pakeisti apsirūpinimo karštu vandeniu būdą priėmimo fakto, nes anksčiau galiojęs būdas galėtų būti laikomas pakeistu tik daugiabučių namų gyventojams sudarius sutartis su šilumos ir geriamojo vandens tiekėjais. Apsirūpinimo karštu vandeniu tvarka galėjo būti keičiama tik nuo to momento, kai atitinkamų daugiabučių namų gyventojai tinkamai realizuos savo sprendimą apsirūpinti karštu vandeniu antruoju būdu, t. y. ne tik priims atitinkamus sprendimus, bet ir imsis kitų būtinų organizacinių priemonių šiam sprendimui įgyvendinti – sudarys atitinkamas sutartis su šilumos ir šalto vandens tiekėjais. Tokia išvada atitinka EĮ 12 straipsnio 6 dalies nuostatą, kad energetikos įmonių tarpusavio santykiai, taip pat santykiai su energijos išteklių ar energijos vartotojais grindžiami sutartimis; energija vartotojams ir fiziniams asmenims tiekiama, perduodama, skirstoma sudarius sutartis pagal privalomąsias standartines sąlygas. Atsiskaityti su ieškove apeliantę įpareigoja šalių sudarytos ir galiojančios sutartys, kurios šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Šalių sudarytomis 2000 m. vasario 21 d., 2000 m. birželio 12 d. sutartimis dėl šalto vandens tiekimo ir nuotekų šalinimo bei valymo paslaugų teikimo buvo susitarta, kad ieškovė tieks šaltą vandenį iki įvadinio šalto vandens skaitiklio karštam vandeniui ruošti, o atsakovė – sumokės už patiektą vandenį. Iš esmės šalių sudarytomis sutartimis reglamentuojami šalių atsiskaitymo atvejai, kai vanduo karštam vandeniui ruošti gyventojams tiekiamas 1-uoju būdu. Ieškovė savo įsipareigojimus vykdė ir siuntė atsakovei sąskaitas, kurias iš dalies apeliantė apmokėdavo. Šios šalių sutartys nepakeistos ir nenutrauktos šalių susitarimu ar teismo sprendimu.
  14. Apeliantė nurodė, jog teismas neįvertino, jog CK 6.383 straipsnio normą detalizuoja CK 6.384 straipsnio 1 dalies nuostatos, kur nurodyta, jog pirkimo–pardavimo sutartis su buitiniu vartotoju yra laikoma sudaryta nuo vartotojo įrenginių prijungimo prie energijos tiekimo tinklų, todėl, jos įsitikinimu, ginčo laikotarpiu, t. y. dar neįsigaliojus naujos redakcijos Taisyklėms, turėtų būti prižįstama, kad sutartys su vartotojais, pasirinkusiais antrąjį apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, yra laikomos sudarytomis nuo pranešimo apie tai tiekėjui. Teisėjų kolegija, nekvestionuodama CK 6.384 straipsnio 1 dalies normos, kad prijungus įrenginius prie energijos tiekimo tinklų, sutartis tarp energijos tiekėjo ir buitinio vartotojo laikoma sudaryta konkliudentiniais veiksmais, nesutinka su apeliantės argumentu, kad ši nuostata turėtų būti taikoma ir ginčo teisiniams santykiams.
  15. Nagrinėjamu atveju jau buvo susiklostę ieškovės ir buitinių vartotojų šilumos ir karšto vandens tiekimo teisiniai santykiai, o buitiniai vartotojai, įgyvendindami įstatyme nustatytą teisę, siekė pakeisti apsirūpinimo karštu vandeniu būdą arba jo tiekėją, t. y. vandenį pirkti tiesiogiai iš geriamojo vandens tiekėjo, o šilumą karštam vandeniui ruošti – iš šilumos tiekėjo. Dėl to keičiant karšto vandens tiekimo būdą sutartiniams santykiams pakeisti neužteko tik vienos šalies (gyventojų) sprendimo keisti vandens karštam vandeniui ruošti tiekėją priėmimo. Dėl geriamojo vandens tiekimo karštam vandeniui ruošti daugiabučiuose namuose techninės ir teisinės specifikos daugiabučio namo savininkai turėjo pasirinkti ir įgalioti atstovą, kuris su teikiamų paslaugų teikėjais pasirašytų atitinkamas sutartis, būtų atsakingas už šilumos ir geriamojo vandens paskirstymą ir išlaidų daugiabučio namo butų savininkams apmokėti išdalijimą, taip pat pakeisti sudarytas šilumos ir karšto vandens tiekimo sutartis, sudaryti naujas sutartis su vandens tiekėju, karšto vandens sistemos prižiūrėtoju (Taisyklių 361, 362 punktai). Dėl to pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad gyventojų sprendimui pasirinkti 2-ąjį apsirūpinimo karštu vandeniu būdą įgyvendinti CK 6.384 straipsnio 1 dalies nuostata netaikytina.
  16. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad įstatymo įgyvendinamaisiais teisės aktais negalima nustatyti ir tokio su žmogaus teisėmis, jų įgyvendinimu susijusių santykių teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatyme (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 5 d. nutarimas). Tuo tarpu jau minėtame LVAT sprendime konstatuota, jog Taisyklės yra skirtos aiškiai apibrėžti ir detalizuoti, kokius veiksmus privalo atlikti vartotojai, teisės aktų nustatyta tvarka priėmę sprendimą apsirūpinti karštu vandeniu 2-uoju būdu. Taigi nėra jokio teisinio pagrindo ginčijamą teisinį reguliavimą vertinti kaip konkuruojantį su įtvirtintuoju ŠŪĮ 2 straipsnio 2 dalyje bei 15 straipsnyje, kadangi minėtos įstatymo nuostatos įtvirtina pagrindinius apsirūpinimo karštu vandeniu nurodytu būdu principus (apibrėžia šį būdą), tačiau šio būdo įgyvendinimo nedetalizuoja (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas, priimtas administracinėje byloje Nr. I-442-18/2011). Kolegija minėtoje administracinėje byloje, be kita ko, konstatavo, o pirmosios instancijos teismas teisingai atkreipė dėmesį, kad Taisyklių 185.2.1 ir 185.2.2 punktuose numatyta pareiga vartotojams (juos teisėtai atstovaujančiam asmeniui) su šilumos tiekėju bei geriamojo vandens tiekėju sudaryti sutartis dėl atitinkamai šilumos bei geriamojo vandens karštam vandeniui ruošti pirkimo išplaukia iš EĮ 12 straipsnio 6 dalyje įtvirtintos bendros nuostatos, jog energetikos įmonių tarpusavio santykiai, taip pat santykiai su energetikos išteklių ar energijos vartotojais grindžiami sutartimis. Teisėjų kolegija dar kartą pažymi, kad nuostata dėl sutarties sudarymo yra numatyta ir ŠŪĮ 15 straipsnyje, todėl sistemiškai aiškinant anksčiau nurodytą įstatymų nustatytą reglamentavimą, galiojusį ginčo santykių metu, taip pat turint omenyje Taisyklių redakciją, įsigaliojusią po ginčo laikotarpio, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog gyventojų sprendimo priėmimo faktas savaime nėra pakankamas esamo apsirūpinimo karštu vandeniu būdo pakeitimui, o anksčiau galiojusi apsirūpinimo karštu vandeniu tvarka galėjo būti laikoma pakeista tik atitinkamų daugiabučių namų gyventojams sudarius sutartis su šilumos ir geriamojo vandens tiekėjais. Priešingas aiškinimas, kuomet iki naujos redakcijos Taisyklių įsigaliojimo būtų manoma, kad sutartys yra sudarytos, kaip minėta, po vartotojų pranešimo apie apsirūpinimo karštu vandeniu būdo pakeitimą, o įsigaliojus šioms taisyklėms jau būtų reikalaujama sutarčių sudarymo, kolegijos įsitikinimu, prieštarautų netgi teisingumo, protingumo, sąžiningumo ir teisėtų lūkesčių principams (CK 1.5, CPK 185 straipsniai).
  17. Nagrinėjamu atveju atsakovė bando civilinę atsakomybę perkelti tretiesiems asmenis, nurodydama, kad ne ji, o būtent buitiniai vartotojai turi atsiskaityti su ieškove, todėl teismas, neįtraukęs šių vartotojų į bylą, nusprendė dėl šių asmenų teisių ir pareigų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Minėti argumentai, kolegijos nuomone, anksčiau išdėstytų aplinkybių visumoje neturi teisinės reikšmės, kadangi konstatavus, jog teismas pagrįstai sprendė, kad tinkamas sprendimo apsirūpinti karštu vandeniu įgyvendinimas 2-uoju būdu yra pripažintinas tik sudarius sutartis su tiekėjais, taikytinos ŠŪĮ 15 straipsnio nuostatos, numatančios, kad kol vartotojai pasirenka karšto vandens tiekėją arba apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, karšto vandens tiekėjas yra šilumos tiekėjas, t. y. atsakovės UAB „Litesko“ filialas „Palangos šiluma“, kuris ir turi pareigą atsiskaityti su ieškove UAB „Palangos vandenys“ pagal šalių pasirašytas sutartis ginčo laikotarpiu.
  18. Dėl kitų apeliantės argumentų apeliacinės instancijos teismas išsamiau nepasisako, kadangi, pagal kasacinio teismo praktiką, įstatymo nustatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/20019; 2010-06-22 nutartis civilinėje byloje

    14Nr. 3K-3-287/2010, ir kt.).

  19. Remiantis išdėstytų aplinkybių pagrindu, darytina išvada, kad ginčo laikotarpiu galioję teisės aktai aiškiai įtvirtino ieškovės ir atsakovės sutartinių santykių tęstinumą, iki gyventojų sprendimas apsirūpinti karštu vandeniu 2-uoju būdu bus tinkamai realizuotas. Byloje ginčo dėl to, kad su ieškinyje nurodytų daugiabučių namų gyventojais ginčo laikotarpiu naujos sutartys nebuvo sudarytos, nėra. Ieškovė tinkamai vykdė savo įsipareigojimus, tiekė geriamąjį vandenį karštam vandeniui į ieškinyje nurodytus namus tiekti bei atsakovei pateikė PVM sąskaitas faktūras už laikotarpį nuo 2010 m. liepos mėn. iki 2013 m. rugsėjo mėn., tačiau atsakovė savo sutartinių įsipareigojimų tinkamai nevykdė. Apeliantė skolos dydžio neginčijo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovės ieškinį ir priteisė skolą iš atsakovės.
  20. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo šalių teisinius santykius ir taikė jiems materialiosios teisės normas, todėl teismo procesinis sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nesudarantys pagrindo pakeisti ar panaikinti šio procesinio sprendimo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

15Dėl bylinėjimosi išlaidų

16

  1. Atmetus apeliacinį skundą apeliantės patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
  2. Ieškovė teismui nepateikė duomenų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, todėl klausimas dėl jų atlyginimo nespręstinas.

17Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija

Nutarė

18Palangos miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai