Byla 3K-3-432/2009

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Egidijaus Laužiko ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl skolos už šilumos energiją priteisimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Byloje keliami šilumos energijos pirkimo–pardavimo ir atsiskaitymo už patiektą šilumos energiją teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimai, nustatant subjektą, atsakingą už skolą dėl patiektos šilumos energijos savivaldybei nuosavybės teise priklausančiam butui, kuris pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ir išsinuomoti bei daugabučiams namams modernizuoti įstatymo nustatytus kriterijus išnuomotas teisę į socialinį būstą turinčiam asmeniui. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 5670,98 Lt skolos už šilumos energijos tiekimą butui Vilniuje (duomenys neskelbtini) nuo 2002 m. spalio 1 d. iki 2008 m. liepos 31 d., 5 proc. metinių palūkanų nuo ieškinio sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Jis nurodė, kad ginčo buto įrenginiai prijungti prie namo šilumos energijos tiekimo tinklų, butas šildomas, tiekiamas karštas vanduo; tai reiškia neterminuotos šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutarties su atsakovu sudarymą konkliudentiniais veiksmais, todėl šiam tenka pareiga atsakyti pagal prievolę. Šilumos energijos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis su gyvenamųjų patalpų nuomininku nesudaryta; nuomininkė mirė 2008 m. kovo 5 d., tuo tarpu atsakovas nepateikė su ja sudarytos nuomos sutarties, ji neįregistruota viešame registre ir dėl to negali būti panaudota prieš trečiuosius asmenis (CK 6.478 straipsnio 2 dalis). Esant tokiai situacijai, taikytinos Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. liepos 10 d. įsakymu Nr.4-289 patvirtintos Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinės sąlygos (Žin., 2003, Nr. 70-3201), kurių 8 punkte nustatyta, kad sutarties šalys yra šilumos tiekėjas ir pastato buto savininkas – buitinis šilumos vartotojas; šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis laikoma sudaryta pagal šios sutarties sąlygas 8 punkte nustatytų šalių nuo pastato šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo tinklų datos, jeigu iki tol šalys nesudarė šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties pagal individualiai aptartas sąlygas (11 punktas).

5II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

6Vilniaus miesto 1–asis apylinkės teismas 2009 m. vasario 4 d. sprendimu ieškinį tenkino. Šilumos energijos pirkimo–pardavimo teisinius santykius reglamentuojančių CK normų, Šilumos ūkio įstatymo ir jį detalizuojančių poįstatyminių teisės aktų (ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-260 patvirtintos Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių standartinės sąlygos, 2003 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 4-289 patvirtintos Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinės sąlygos) nuostatų analizė suponavo teismui išvadą apie tai, kad, nepaisant to, kas naudojasi pastatu ar patalpomis, kuriems tiekiama šilumos energija, šilumos pirkimo–pardavimo teisinių santykių dalyvis yra pastato ar pastato patalpų savininkas. Tuo atveju, kai šiluma teikiama patalpoms, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai, t. y. daugiabučiame name esantiems butams, susiklosto šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai, kurių šalis gali būti ir juridinis asmuo, vartojantis šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai. Šilumos tiekėjas ir patalpų savininkas (nuomotojas) bei nuomininkas gali susitarti, kad nuomininkas taps energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalimi; kai tokio susitarimo nėra, šilumos pirkimo–pardavimo sutarties šalis yra patalpų, kurioms tiekiama šiluma, savininkas. Šilumos ūkio įstatymo 19 straipsnio 1, 4 dalyse nustatyta, kad šilumos pirkimo–pardavimo sutartys sudaromos ar keičiamos laikantis standartinių sąlygų, kurios galioja tiek, kiek neprieštarauja šalių individualiai aptartoms sąlygoms ir įstatymams. Ūkio ministro 2003 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 4-289 patvirtintų Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 8 punkte nustatyta, kad šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties pagal šias sąlygas šalys yra šilumos tiekėjas ir pastato buto savininkas – buitinis šilumos vartotojas. Iš ūkio ministro 2003 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 4-289 patvirtintų Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų (50, 52, 62 punktai) matyti, kad šilumos tiekėjo, pastato savininko, daugiabučio namo buto ar kitų patalpų savininko tarpusavio teisės, pareigos ir atsakomybė nustatomi sutartimis; šilumos pirkimo–pardavimo sutartis sudaroma šilumos tiekėjo ir pastato savininko (šilumos vartotojo); šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis – šilumos tiekėjo ir butų, kitų patalpų savininkų – buitinių šilumos vartotojų bei pastato savininko ir buitinių šilumos vartotojų. Teismas, atsižvelgdamas į pirmiau nurodytą teisinį reglamentavimą, padarė išvadą, jog tuo atveju, kai šildymo prietaisai ir karšto vandens sistema prijungti prie šilumos perdavimo tinklų ar pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų, tai, nesant sutarties pagal individualias sąlygas, šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutartis laikoma sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sutarties sąlygas (CK 1.71 straipsnio 2 dalis) ir pagal jas buto savininkas yra šilumos energijos vartotojas, taigi asmuo, turintis prievolę sumokėti už patiektą energiją. Atsakovas nepateikė teismui pagal individualias sąlygas sudarytos buto nuomos sutarties, kurioje būtų individualiai aptartos nuomininko atsiskaitymo už suvartotą šilumos energiją sąlygos ir tvarka; viešame registre nėra duomenų apie nuomos sutarties įregistravimą, vadinasi, ji negali būti panaudota prieš trečiuosius asmenis, šiuo atveju – prieš ieškovą ( CK 6.579 straipsnio 4 dalis). Teismas nurodė, kad ginčui išnagrinėti netaikytini atsakovo priimti norminiai teisės aktai, kuriuose iš esmės reglamentuojama specialios paskirties įmonių, kurių steigėjas yra atsakovas, veikla, taip pat Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo Nr. 876 nuostatos, reglamentuojančios iš valstybės ir savivaldybės patalpų nuomos išplaukiančius teisinius santykius.

7Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2009 m. birželio 4 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2009 m. vasario 4 d. sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl ginčui išspręsti taikytinų teisės normų ir jų tinkamo aiškinimo, taip pat pažymėjo šiuo klausimu išplėtotą teismų praktiką ir tai, jog šioje byloje atsižvelgta į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ne vieną kartą išdėstytus teisės normų, reglamentuojančių šilumos energijos pirkimo–pardavimo ir atsiskaitymo už patiektą šilumos energiją teisinius santykius, išaiškinimus. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai išsprendė klausimą, kad pagal šilumos energijos pirkimo–pardavimo teisinius santykius reglamentuojančias CK normas, Šilumos ūkio įstatymą ir jį detalizuojančius poįstatyminius teisės aktus šilumos pirkimo–pardavimo teisinių santykių šalys yra šilumos tiekėjas ir pastato savininkas – šilumos vartotojas ar pastato butų, kitų patalpų savininkas – buitinis šilumos vartotojas, nagrinėjamu atveju – atsakovas; byloje nėra duomenų, kad su ginčo buto nuomininke būtų sudaryta šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutartis pagal individualiai aptartas sąlygas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas yra patalpų, kurioms tiekiama šilumos energija, savininkas ir galutinis šilumos energijos vartotojas, atsakingas už socialinio būsto nuomininko skolą ieškovui. Apeliacinio skundo argumentus, kad pagal CK 6.384 straipsnio 1 dalį šilumos energijos sutartis gali būti sudaryta konkliudentiniais veiksmais tik su fiziniu asmeniu, kolegija laikė nepagrįstais, pažymėjo, jog savivaldybė yra civilinių teisinių santykių dalyvė lygiais pagrindais kaip ir kiti šių santykių dalyviai (CK 2.36 straipsnio 1 dalis) ir ji veikia kaip viešasis juridinis asmuo, be to, nuomoja socialinį būstą, todėl atsako už tinkamą šios funkcijos vykdymą, negali socialinį būstą gavusių asmenų veiksmų padarinių riziką perkelti ūkio subjektams, kurie tiekia šilumą savivaldybei nuosavybės teise priklausančioms gyvenamosioms patalpoms. Kai nėra sudarytos rašytinės sutarties su šilumos tiekėju dėl atsakovui nuosavybės teise priklausančio buto, laikytina, kad šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines šilumos tiekėjo ir buto, kuriam tiekiama šiluma, savininko nuo pastato šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo tinklų dienos sąlygas iki šalys nesudarė šilumos pirkimo–pardavimo sutarties pagal individuliai aptartas sąlygas. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. sausio 30 d. nutartyje civilinėje byloje tarp tų pačių šalių ir tuo pačiu pagrindu (bylos Nr. 3K-3-3/2008) išaiškino ginčo teisinį santykį reglamentuojančių teisės aktuose įtvirtintų normų taikymo ypatumus; nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į kasacinio teismo nutartyje išdėstytus teisės išaiškinimus; kita vertus, pirmiau nurodytoje kasacinio teismo nutartyje akcentuota dėl atsakovo neapdairumo dėl susidariusių skolų nuomojant socialinį būstą ir tai, jog jis neturėtų naudotis vykdoma socialinio būsto nuoma nekomerciniais pagrindais kaip galimybe išvengti atsakomybės už trečiųjų asmenų – socialinio būsto nuomininkų – skolas ieškovui.

8III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9Kasaciniu skundu kasatorius (atsakovas) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 4 d. nutartį, priimti naują sprendimą, ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

101. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į ginčui teisingai išspręsti taikytiną teisę – CK 6.584 straipsnio 1 dalį ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 876 patvirtintą Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją ir komunalines paslaugas tvarką. Į CK 6.584 straipsnio 1 dalies reguliavimo sritį patenka mokesčių už šilumos energiją klausimai, kai nuomojamos valstybės ar savivaldybių gyvenamosios patalpos; tai yra blanketinė teisės norma, nukreipianti į poįstatyminius teisės aktus ir reiškia, kad mokestis už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas mokamas Vyriausybės nustatyta tvarka; šiuo atveju – pirmiau nurodytą Vyriausybės nutarimą, kuriuo patvirtintoje Tvarkoje aiškiai reglamentuota, kad nuomininkai sudaro sutartis su šilumos tiekėjais, tiekėjai jiems teikia sąskaitas už suteiktas paslaugas, nuomininkai jas apmoka. Vadinasi, teisinis reglamentavimas toks, kad socialinio būsto nuomininkai yra ieškovo teikiamų paslaugų vartotojai, todėl jie, bet ne nuomojamo buto savininkas privalo sumokėti už suvartotą šilumos energiją. Bylą nagrinėję teismai vadovavosi žemesnės teisinės galios Lietuvos Respublikos ūkio ministro priimtais įsakymais; poįstatyminiai teisės aktai yra įstatymų taikymo aktai ir negali jų pakeisti, jiems prieštarauti, keisti įstatymų turinį, jais negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytu įstatymo. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo Nr. 876 normos nekonkuruoja su Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių ir 2003 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 4-289 patvirtintų Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų nuostatomis, tačiau dėl susidariusios kolizijos turi būti sprendžiama pagal teisės aktų hierarchijos principus, vadovaujantis aukštesnės galios teisės aktu.

112. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino CK 6.384 straipsnio 1 dalį, taip pat Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 4-289 patvirtintų Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 11 punktą, Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 5 punktą, iš kurių išplaukia, kad abonentu pagal šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį yra laikomas faktiškai šilumą vartojantis asmuo ir sutartis yra laikoma sudaryta nuo jo naudojamų įrenginių prijungimo prie šilumos tiekimo sistemų. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintomis Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėmis, šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjo, pastato savininko, daugiabučio namo buto ar kitų patalpų savininko tarpusavio teisės ir pareigos nustatomos sutartimi: šilumos pirkimo–pardavimo sutartimi arba šilumos pirkimo–pardavimo sutartimi su buitiniais šilumos vartotojais. Taigi, atsižvelgiant į pirmiau nurodytus teisės aktus, laikytina, kad šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalis yra buitinis šilumos vartotojas, t. y. faktinis vartotojas – nuomininkas. Dėl to ieškovo reikalavimas kasatoriui – savivaldybei – yra nepagrįstas ir neatitinka teisės aktų nuostatų. Šiuo aspektu pripažintini nepagrįstais teismų argumentai, kad kasatorius yra atsakingas už tai, jog nebuvo sudaryta buto nuomininkės ir ieškovo šilumos ir karšto vandens tiekimo paslaugų sutartis, todėl esą kasatorius nesidomėjo dėl išnuomotų patalpų, privalo padengti susidariusią skolą. Iš poįstatyminių teisės aktų (pirmiau nurodyti ūkio ministro įsakymai) matyti, kad šilumos tiekėjui nustatyta pareiga iki mėnesio 10 d. pateikti (išsiųsti) šilumos vartotojui apmokėti sąskaitą; ieškovas neinformavo kasatoriaus apie susidariusią skolą, nepateikė konkrečių apskaičiavimų, nors ši susidarė nuo 2002 m. spalio 2 d.; kasatorius negavo pranešimų iš ieškovo apie tai, kad buto nuomininkė nevykdo jai nustatytų pareigų; vadinasi, ieškovas nelaikė, kad kasatorius yra šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalis. Ieškovas pažeidė kooperavimosi principą ir elgėsi nesąžiningai (CK 6.38 straipsnio 3 dalis, 6.64, 6.200, 6.208 straipsniai). Šiuo atveju turi būti sprendžiama dėl atlygintinų nuostolių mažinimo ir galimybės atleisti skolininką nuo atsakomybės, taikant CK 6.248 straipsnio 4 dalį, 6.259 straipsnį.

123. Kasatorius nelaiko, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje (bylos Nr. 3K-3-3/2008) išdėstyti išaiškinimai dėl šilumos energijos pirkimo–pardavimo ir atsiskaitymo už patiektą šilumos energiją teisinius santykius reglamentuojančių materialinės teisės normų, sukūrė precedentą; kasacinis teismas nutartyje konstatavo, kad teisės aktuose dėl šilumos pirkimo–pardavimo nereguliuojama situacija, kai patalpų savininkas yra išnuomojęs patalpas nuomininkui ir šis yra faktinis vartotojas. Kita vertus, kasacinis teismas pažymėjo, kad sutarties laisvės principas užtikrina, jog šilumos energijos vartojimo pirkimo–pardavimo teisinių santykių dalyvis gali būti ne tik patalpų savininkas, bet ir jų nuomininkas; šilumos tiekėjas ir patalpų savininkas (nuomotojas) bei nuomininkas gali susitarti dėl to, kad nuomininkas taps energijos pirkimo–pardavimo sutarties šalimi; kai tokio susitarimo nėra, šilumos pirkimo–pardavimo sutarties šalis yra patalpų, kurioms tiekiama šiluma, savininkas. Kadangi kasacinis teismas nenurodė, kokio pobūdžio gali būti susitarimas, tai šiuo atveju tokiu susitarimu laikytinas Vilniaus miesto valdybos 1999 m. gruodžio 2 d. sprendimas Nr. 2105V „Dėl mokesčių už šildymą ir karštą vandenį apskaičiavimo SP UAB „Bendruva“ eksploatuojamų bendrabučių gyventojams ir skolų už šilumos energiją grąžinimo SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“. Bylą nagrinėję teismai netinkamai įvertino šio, kaip ir 2001 m. kovo 1 d. sprendimo Nr. 356V, dokumentų įrodomąją galią nagrinėjamos bylos kontekste. Iš kasatoriaus nurodytų norminių teisės aktų turinio analizės matyti, kad ieškovas ir kasatorius buvo sudarę susitarimą, jog nuomininkai, bet ne kasatorius, kaip patalpų savininkas, atsiskaitys su šilumos tiekėju. Kita vertus, nors su buto nuomininke ir nebuvo sudaryta rašytinė energijos pirkimo–pardavimo sutartis, tačiau šalių konkliudentiniai veiksmai rodė, jog susiklostė prievoliniai teisiniai santykiai (CK 1.71 straipsnio 2 dalis), t. y. ieškovas tiekė šilumos energiją butui, jo nuomininkė ją vartojo, todėl privalėjo vykdyti iš sandorio kylančią prievolę – už patiektą šilumos energiją mokėti nustatytais terminais. Šiuo atveju nelaikytina teisinga teismų pozicija dėl sutarties teisinės registracijos reikšmės; teisinė registracija yra informacijos paviešinimas; jeigu asmuo žinojo, kad tam tikra aplinkybė egzistuoja, tai jis negali naudotis argumentu, jog teisinio pobūdžio duomenys nebuvo įregistruoti. Bylos duomenimis patvirtinama, kad ieškovas žinojo apie tai, jog butas, kuriam tiekiama šilumos energija, yra išnuomotas (ieškovo pateiktas 2002 m. rugsėjo 3 d. UAB „Bendruva“ raštas Nr. 1565).

134. Ieškovo reikalavimas priteisti skolą iš kasatoriaus grindžiamas ir kasacinio teismo praktikos nuostatomis, ypač atkreipiant dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 30 d. nutartyje civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ prieš Vilniaus miesto savivaldybę, bylos Nr. 3K-3-3/2008, išdėstytus išaiškinimus, tačiau, kasatoriaus vertinimu, ši kasacinio teismo nutartis nesukuria elgesio taisyklės (precedento) nagrinėjamai bylai. Iš tikrųjų, teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad šios kategorijos bylose visais atvejais būtų nustatytas galutinis energijos vartotojas, šie išaiškinimai yra reikšmingi nagrinėjamai bylai, tačiau teismai į juos neatsižvelgė. Kasatoriaus vertinimu, ypač aktuali šiai bylai yra Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje AB „Kauno energija“ prieš B. O. ir kt., bylos Nr. 3K-3-392/2004, kurioje pripažinti pagrįstais ir teisėtais teismų sprendimai, kuriais asmenys, savavališkai užėmę savivaldybei nuosavybės teise priklausančias gyvenamąsias patalpas, pripažinti šilumos galutiniais faktiniais vartotojais, privalančiais atlyginti skolą už šilumos energiją, nepaisant to, kad nebuvo šalių sudarytos rašytinės sutarties dėl šilumos energijos ir karšto vandens tiekimo ir atsiskaitymo už buto šildymą ir karštą vandenį. Kasatoriaus veikla išplaukia iš įstatymo jam nustatytos funkcijos skirti socialinį būstą; tai yra viešojo administravimo sritis, todėl kasatorius negali būti atsakingas ieškovui už socialinio būsto nuomininkų skolas; jis negali būti prilygintas fiziniam asmeniui, valdančiam patalpas nuosavybės teise.

14Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas prašo jį atmesti, apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą ir nurodo, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė šilumos energijos pirkimą–pardavimą reglamentuojančias teisės normas, taikydami teisę, atsižvelgė į paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus (Teismų praktika 29). CK 6.584 straipsnio ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 876 patvirtintos Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją ir komunalines paslaugas tvarkos taikymo sritis apibrėžta CK 6.575 straipsnyje, t. y. šios normos ir Tvarkos nuostatos nustato valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomos sutarties šalių, t. y. valstybės ar savivaldybės – nuomotojo ir valstybės ar savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomininko tarpusavio teisinius santykius, bet nereglamentuoja šilumos tiekėjo ir valstybės ar savivaldybės patalpų nuomininkų tarpusavio santykių. Kasacinio skundo argumentai dėl CK 6.384 straipsnio 1 dalies netinkamo aiškinimo laikytini nepagrįstais vien dėl tos priežasties, kad nei iš nurodytos CK normos, nei iš kitų CK šeštosios knygos septintojo skyriaus straipsnių negalima spręsti, kas yra laikomas abonentu (vartotoju) pagal energijos pirkimo–pardavimo sutartį, t. y. savininkas ar faktiškai šiomis patalpomis besinaudojantis asmuo. Šiuo atveju tikslinga remtis Šilumos ūkio įstatymo įtvirtinta šilumos vartotojo sąvoka, kuri išdėstyta 2 straipsnio 32 punkte ir 21 straipsnio 1 dalyje. Šios įstatymo normos ir teismų praktikos nuostatos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus g. 122 daugiabučio namo savininkų bendrija prieš Z. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-480/2006) suponuoja išvadą, kad asmens pripažinimas šilumos vartotoju saistomas ne faktinio šilumos vartojimo, bet buto ar kitų patalpų nuosavybės teisės. Šilumos ūkio įstatymo (2007 m. gruodžio 11 d. įstatymo Nr. X-1329 redakcija; Žin., 2007, Nr. 130-5259) nustatytas teisinis reglamentavimas, kad šilumos energijos pirkimo–pardavimo teisiniuose santykiuose dalyvauja savininkas. Šio įstatymo 19 straipsnio nuostata, kad šilumos pirkimo–pardavimo sutartys sudaromos ar keičiamos laikantis standartinių sąlygų, suponuoja būtinumą kritiškai vertinti kasacinio skundo argumentus, jog šilumos vartotoju gali būti laikomas faktiškai ieškovo paslaugomis naudojantis asmuo. Ieškovas labai plačiai ir visapusiškai išdėsto kitus nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus.

15Teisėjų kolegija

konstatuoja:

16IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

17Dėl CK 6.584 straipsnio 1 dalies taikymo ir aiškinimo praktikos

18Šioje byloje kilo ginčas dėl atsiskaitymo už šilumos energiją, patiektą savivaldybei, t. y. viešajam juridiniam asmeniui, nuosavybės teise priklausančioms patalpoms, kuriose gyvena nuomininkas – asmuo, pagal įstatymą turintis teisę į socialinį būstą. Kasatorius nurodo, kad teisės aktuose (CK 6.584 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 876 patvirtinta Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją ir komunalines paslaugas tvarka) nustatytas reglamentavimas suponuoja išvadą, jog socialinio būsto nuomininkai išskirti į atskirą vartotojų grupę, nustatant, kad jie, bet ne nuomojamo buto savininkas yra ieškovo teikiamų paslaugų vartotojai, todėl privalo mokėti už suvartotą šilumos energiją.

19Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, nagrinėdama analogišką ginčą, suformulavo taisyklę, kad „tuo atveju, kai nėra sudarytos individualios rašytinės šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutarties, tokia sutartis laikoma sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas jose nurodytų šalių, t. y. tiekėjo ir pastato savininko – šilumos vartotojo ar pastato buto, kitų patalpų savininko – buitinio vartotojo arba juridinio asmens, vartojančio šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai“. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ prieš Vilniaus miesto savivaldybę, bylos Nr. 3K-3-3/2008, kurioje suformuluota pirmiau nurodyta teisės taikymo ir aiškinimo taisyklė, paskelbta (Teismų praktika 29, p. 169-181). Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikos nuostatos šiuo klausimu yra nuoseklios, jos išdėstytos ir kitose kasacine tvarka priimtose nutartyse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ prieš Vilniaus miesto savivaldybę ir kt., bylos Nr. 3K-3-280/2009). Teismai, taikydami teisę, atsižvelgia į Teismų įstatymo nustatyta tvarka paskelbtose kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus (CPK 4 straipsnis).

20Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjama byla dėl faktinių aplinkybių yra identiška bylai, kurioje priimta aprobuota kasacinio teismo nutartis; vadinasi, iš kasacijos instituto kylantis vienodos teismų praktikos formavimo būtinumas įpareigoja teismus taikyti teisę, laikantis CPK 4 straipsnyje nustatytų taisyklių; taigi šioje byloje būtina atsižvelgti į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę – kai nėra individualios rašytinės šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties, laikoma, kad sutartis konkliudentiniais veiksmais buvo sudaryta ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ir patalpų Vilniuje (duomenys neskelbtini) savininko – Vilniaus miesto savivaldybės, turinčios pareigą atsiskaityti už atsakovo ginčo patalpoms tiektas paslaugas. Dėl pirmiau nurodytų argumentų laikytinas nepagrįstu kasacinio skundo teiginys dėl socialinio būsto nuomininkų, kaip suvartotos šilumos energijos vartotojų, atsakomybės atsiskaityti.

21Kasaciniame skunde nurodyti ir kiti argumentai, kuriais kasatorius grindžia savo poziciją, tačiau teisėjų kolegija laiko, kad jie yra išvestiniai iš pirmiau nutartyje išdėstyto klausimo ir teisiškai neturi įtakos skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties teisėtumui.

22Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindų naikinti arba pakeisti teisėtą apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnio 2 dalis).

23Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

24Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

25Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Byloje keliami šilumos energijos pirkimo–pardavimo ir atsiskaitymo už... 5. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė... 6. Vilniaus miesto 1–asis apylinkės teismas 2009 m. vasario 4 d. sprendimu... 7. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 8. III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai... 9. Kasaciniu skundu kasatorius (atsakovas) prašo panaikinti Vilniaus apygardos... 10. 1. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į ginčui teisingai... 11. 2. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino CK 6.384 straipsnio 1... 12. 3. Kasatorius nelaiko, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išnagrinėtoje... 13. 4. Ieškovo reikalavimas priteisti skolą iš kasatoriaus grindžiamas ir... 14. Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas prašo jį atmesti, apeliacinės... 15. Teisėjų kolegija... 16. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 17. Dėl CK 6.584 straipsnio 1 dalies taikymo ir aiškinimo praktikos ... 18. Šioje byloje kilo ginčas dėl atsiskaitymo už šilumos energiją, patiektą... 19. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 20. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjama byla dėl faktinių... 21. Kasaciniame skunde nurodyti ir kiti argumentai, kuriais kasatorius grindžia... 22. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindų naikinti arba pakeisti... 23. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 24. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m.... 25. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...