Byla 2A-1744-553/2013
Dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo M. A

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aldona Tilindienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (atsakovo) Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012-11-12 sprendimo, priimto išnagrinėjus civilinę bylą pagal ieškovo E. K. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo M. A..

2Teisėja, išnagrinėjusi apeliacinį skundą,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė

4Ieškovas kreipėsi į teismą su reikalavimu priteisti iš atsakovo 2 506,96 Lt ir 5 procentų metines palūkanas nuo ieškinio padavimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Paaiškino, kad 2011-10-21 apie 08:11 val. trečiąjam asmeniui M. A. iš sankryžos įvažiavus į kelią Antakalnis-Jieznas-Alytus-Merkinė ties 5 kilometru į važiuojamąją kelio dalį staiga išbėgo stirna, kuri atsitrenkė į ieškovo automobilį Audi A3, v/n (duomenys neskelbtini) Susidūrimo smūgis apgadino automobilį. Mano, kad atsakovas, būdamas stirnos savininku nesiėmė reikiamų priemonių, nepažymėjo pavojingo kelio ruožo 131 ženklu ar atitvaru, neįspėjo apie pavojingą kelio ruožą, kuriame yra didelė tikimybė, kad per kelią gali eiti žvėrys, pažeidė kelių ženklinimo tvarką, nesekė ir neanalizavo kelio situacijos, neužkirto kelio įvykiui kilti, neužtikrino visuomenės saugumo kelyje. Ieškovui priklausantis automobilis buvo vairuojamas nepažeidžiant eismo taisyklių reikalavimų. Dėl atsakovo neteisėto neveikimo ieškovui padarytą ir turto vertintojų nustatytą 2 506,96 Lt dydžio turtinę žalą prašė priteisti iš atsakovo, taip pat prašė atlyginti ir kitus nuostolius, patirtas bylinėjimosi išlaidas.

5Atsakovas nesutiko su ieškiniu, prašė jį atmesti. Paaiškino, kad laukinio žvėries išbėgimas į kelią buvo atsitiktinis, tai atitiko force majeure aplinkybę. Pastatyti įspėjamojo kelio ženklo nebuvo pagrindo, nes įvykio vietoje nebuvo registruotų susidūrimų. Mano, kad ieškovas kelyje nebuvo pakankamai apdairus ir rūpestingas. Ieškovas neįrodė atsakovo kaltų, neteisėtų veiksmų, neįvardijo padaryto pažeidimo pagrindo.

6Trečiasis asmuo M. A. atsiliepimo nepateikė, tačiau 2012-10-30 teismo posėdžio metu paaiškino, kad 2011-10-21 vairavo ieškovo automobilį. Kai išvažiavo iš sankryžos į pagrindinį Antakalnis-Jieznas-Alytus-Merkinė kelią ir dar nespėjo įgyti važiavimo pagreičio, prieš jo automobilį iššoko stirna. Jis išvengė susidūrimo, pasukdamas vairą. Kai pajuto smūgį suprato, kad išbėgusi į kelią antra stirna kliudė jo vairuojamą automobilį. Išvengti šio smūgio negalėjo, važiavo apie 60 km/h greičiu, antroji stirna iššoko staiga, o jo dėmesys buvo nukreiptas į pirmąją, išvengusią susidūrimo stirną. Kelio atkarpa, kurioje įvyko įvykis yra atviroje, matomoje laukymėje, įvykis įvyko šviesiu paros metu, bet stirna į kelią iššoko iš griovio ir todėl buvo nematoma. Apie įvykį informavo policiją, kuri įvykio vietoje padarė fotonuotraukas, pripažino, kad jis nėra kaltas dėl autoįvykio.

  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2012-11-12 priėmė sprendimą ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisė iš Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 1 253,48 Lt žalos atlyginimo, 1 013 Lt bylinėjimosi išlaidų ir 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo (2012-02-13) iki visiško šio teismo sprendimo įvykdymo ieškovo E. K. naudai. Teismas nustatė, kad neatsižvelgdama į krašto kelio Nr. 129 Antakalnis-Jieznas-Alytus-Merkinė atkarpoje ties 5 kilometru buvusius eismo įvykius – transporto priemonių susidūrimus su į kelią iššokusiais laukiniais gyvūnais, valstybė, veikdama per savo žinioje esančias valstybės institucijas nevykdė bendrų rūpestingumo ir atsakingumo pareigų, neženklino konkrečios pavojų keliančios ir naikinančios laukinę gyvūniją eismo įvykio vietos, nesprendė konkretaus įspėjamojo ženklo Nr. 131 vietos pakeitimo ar naujo ženklo ginčo kelio atkarpoje įrengimo kriterijų. Pavojinga kelio atkarpa, esanti ties 5 kilometru nėra kitaip apsaugota, ji nėra atitverta atitvarais, nepažymėta kitokiu įspėjamuoju, avaringumą kelyje rodančiu ženklu. Tokie atsakovo veiksmai – neteisėtas neveikimas, rodo atsakovo kaltę. Teismas pripažino, kad dėl kilusio įvykio taip pat yra kaltas ieškovo automobilį vairavęs trečiasis asmuo, nes jis žinojo ginčo kelio atkarpą, jos pavojingumą, nes dažnai važiuoja ginčo keliu, todėl jis turėjo nekliudomą galimybę realiai ir atsakingai vertinti kelio atkarpos pavojingumą, turėjo suprasti apie laukinių gyvūnų egzistavimą, jų patekimo į kelią galimybes, esant tokioms aplinkybėms turėjo atsižvelgti į laukinių gyvūnų prigimtį ir privalėjo numatyti, kad kelyje išlieka galimybė laukiniams gyvūnams, ginčo atveju stirnai, patekti į kelią. Teismas sprendė, kad kaltės laipsnis yra vienodas. Nustatyti vienos iš ginčo šalių didesnį kaltės laipsnį pagrindo nėra, nes tapatūs kriterijai – neapdairumas, neatsakingumas ir nerūpestingumas – lemia kiekvienos iš šalių kaltę, todėl teismas nustatė, kad atsakovo kaltės laipsnis yra lygus 50 %.

  1. Apeliacinio skundo argumentai

8Apeliantas (atsakovas) Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012-11-12 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo, kad:

91. Teismui pasisakant apie 1968-11-08 Kelio ženklų ir signalų konvencijos reikalavimų nevykdymą, kelio ženklo Nr. 131 neįrengimą, liko neaišku, ar teismas pasisakė apie kelio priežiūrą ir eismo organizavimą, ar apie laukinės gyvūnijos valdymą, naudojimą ir disponavimą. Šioje vietoje būtina atskirti kelio savininko teises ir pareigas nuo laukinės gyvūnijos savininko teisių ir pareigų ir identifikuoti, kokios institucijos kompetencijai tokių klausimų reguliavimas yra priskirtas. Teismas nenurodė, kokių norminių teisės aktų reikalavimai buvo pažeisti vykdant laukinės gyvūnijos savininko teises ir pareigas. Šio pobūdžio bylose atsakovo veiksmų neteisėtumą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, turi įrodyti ieškovas. Šioje byloje iš viso nebuvo nustatinėjami neteisėti valstybės, kaip laukinės gyvūnijos savininko veiksmai, t. y. neatskleistas neteisėtų veiksmų turinys, todėl konstatuotina, kad neteisėti veiksmai nebuvo nustatyti. Iš 2012-08-28 Gamtos apsaugos departamento rašto matyti, kad valstybės ar jos įgaliotos institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) laukinės gyvūnijos naudojimo, valdymo ir disponavimo atveju nėra.

102. Vertindamas byloje esančius statistinius duomenis apie kelio avaringumą, teismas nustatė vieną kitai prieštaraujančią informaciją. Byloje buvo informacija tik apie ginčo įvykį, o apie kitus eismo įvykius į bylą informacijos nebuvo pateikta, todėl daryti išvadą, kad šie įvykiai yra analogiški ginčo įvykiui, teismas neturėjo pagrindo. Teismas negalėjo remtis duomenimis, kurie nėra oficialūs, įstatymo nustatyta tvarka patvirtinti, neturi sąsajumo su įrodinėjimo dalyku ir įrodomosios galios. Teismas padarė neteisingą, niekuo nepagrįstą prielaidą, kad kelio Nr. 129 atkarpa ties 5 kilometru nėra saugi ir valstybė, kaip rūpestingas ir apdairus savininkas, turėjo reaguoti į šioje kelio atkarpoje vykusius eismo įvykius, jų skaičių ir imtis priemonių, kad jiems būtų užkirstas kelias. Kelio pavojingumo, kaip galimai avaringo kelio, kriterijus nėra įrodytas. Teismas nepasisakė ir nevertino Vilniaus universiteto ekologijos instituto mokslo tiriamojo darbo „Laukinių gyvūnų ir varliagyvių migracija per krašto ir rajoninės reikšmės kelius“ baigiamosios ataskaitos išraše apie kelią Nr. 129 pateiktų išvadų, kurios atitinka Gamtos apsaugos departamento 2012-08-28 rašte pateiktą informaciją, kuri kardinaliai skiriasi nuo teismo išvadų. Taikant subjektyvią, o ne teisės aktų reikalavimų nustatyta tvarka paremta statistiką, teismas padarė neteisingą, nepagrįstą išvadą, kad kelio Nr. 129 vieta ties 5 kilometru yra pavojinga. Valstybė (ar atitinkamos atsakingos institucijos) seka eismo pokyčius keliuose, įgyvendina eismo saugumą užtikrinančias technines priemones. Teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos ir neatsižvelgė į jau įgyvendintas saugumo priemones (įspėjamuosius kelio ženklus, užtvarus nuo gyvūnų ir kt.) kelyje Nr. 129.

113. Ieškovui neįrodžius valstybės, kaip laukinės gyvūnijos savininko neteisėtų veiksmų (neveikimo) laukinės gyvūnijos naudojimo, valdymo ir disponavimo ja atveju, atsakomybė negali kilti.

124. Valstybė, kaip laukinės gyvūnijos savininkas, tinkamai ir pakankamai reguliavo ir reguliuoja stirnų populiaciją, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, kad buvo (ar yra) kokie nors neteisėti veiksmai ar nevykdymas pareigos elgtis atidžiai, apdairiai ir rūpestingai. Nenustačius visų deliktinės atsakomybės sąlygų, pavyzdžiui, teisės aktuose įtvirtintos pareigos pažeidimo, t. y. nenustačius neteisėtų veiksmų ar kitų deliktinės atsakomybės sąlygų, atsakomybė kilti negali.

13Ieškovas atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą nepateikė.

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atsakovo apeliacinį skundą laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apelianto nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 straipsnio 2 dalis), be to, teismas nenustatė CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. CPK įtvirtinta ribota apeliacija. Jai būdinga, kad šiame procese tikrinama tai, ar teismas turėjo pakankamai įrodymų padarytoms išvadoms pagrįsti, ar juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių. Apeliacinis procesas yra pirmosios instancijos teismo sprendimų kontrolės forma, skirta patikrinti neįsiteisėjusio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, o ne dar kartą išnagrinėti visą bylą iš naujo (de novo).

15Nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilo ginčas dėl valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, pareigos atlyginti valstybei nuosavybės teise priklausančio laukinio gyvūno (stirnos) eismo įvykio metu asmens (ieškovo) turtui (automobiliui) padarytą žalą. Pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį tenkino iš dalies, nes sprendė, kad dėl ieškovo patirtos žalos yra kaltas tiek atsakovas (valstybė), kuris neužtikrino, jog pavojinga ginčo kelio atkarpa būtų apsaugota, tiek ieškovo automobilį vairavęs trečiasis asmuo, kuris žinojo ginčo kelio atkarpą, jos pavojingumą, todėl privalėjo numatyti, kad kelyje išlieka galimybė laukiniams gyvūnams patekti į kelią.

16Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, jog įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kiekvienoje civilinėje byloje yra labai svarbu nustatyti bylos nagrinėjimo ribas ir įstatymo nustatyta tvarka teisingai paskirstyti šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-10-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2010, 2002-04-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002, 2001-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001). Tuo pačiu, esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktiniu duomenis, teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011).

17Esminis atsakovo argumentas, dėl kurio jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo ji panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, yra tai, jog ieškovas neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų, t. y. vienos iš būtinų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų. Šiuo atveju žala padaryta 2011-10-21. Nuo 2010-07-10 laukinių žvėrių eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimas yra reglamentuotas Laukinės gyvūnijos įstatymo 22 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad valstybei nuosavybės teise priklausančių laukinių gyvūnų eismo įvykių metu padaryta žala atlyginama, jeigu įrodomi neteisėti valstybės veiksmai (neveikimas), kaltė ir priežastinis ryšys ir jeigu žala atsirado ne dėl nenugalimos jėgos, nukentėjusio asmens veiksmų arba kitų Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.253 straipsnyje nurodytų veiksmų, ir išieškoma CPK tvarka. Kasacinio teismo praktikoje, sprendžiant klausimą dėl valstybės atsakomybės už iki minėtos Laukinės gyvūnijos įstatymo nuostatos įsigaliojimo įvykusio eismo įvykio metu laukinių gyvūnų padarytą žalą, išaiškinta, kad tokiu atveju yra taikytina CK 6.267 straipsnio 1 dalis nustatant visas CK 6.246–6.249 straipsniuose įtvirtintas būtinąsias civilinei atsakomybei kilti sąlygas. Taigi valstybei, kaip laukinių gyvūnų savininkei, negali būti taikoma griežtoji civilinė atsakomybė už šių gyvūnų padarytą žalą. Byloje nėra ginčo dėl to, kad valstybės neteisėtus veiksmus, kaip jos civilinės atsakomybės sąlygą, privalo įrodyti ieškovas. Nagrinėjamoje byloje ieškovas įrodinėjo ir pirmosios instancijos teismas sprendė, kad neteisėti atsakovo veiksmai pasireiškė nesiėmimu reikiamų priemonių žalai išvengti, t. y. pavojinga kelio atkarpa, esanti kelio Nr. 129 5 kilometre, nėra apsaugota, atitverta atitvarais, nepažymėta kitokiu įspėjamuoju – avaringumą kelyje rodančiu ženklu. Apelianto teigimu, nagrinėjamoje byloje iš viso nebuvo nustatinėjami neteisėti valstybės, kaip laukinės gyvūnijos savininko veiksmai, t. y. neatskleistas neteisėtų veiksmų turinys, todėl konstatuotina, kad neteisėti veiksmai nebuvo nustatyti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad tam, kad būtų konstatuota valstybės, kaip laukinių gyvūnų savininkės, pareiga pastatyti įspėjamuosius kelio ženklus, taikyti technines (gyvūnus atbaidančias ir kt.) priemones laukinių gyvūnų daromai žalai išvengti, turi būti nustatyta objektyviai privaloma (kylanti iš įstatymo ar kito teisės akto arba pagrįsta bendra rūpestingumo bei atsakingumo pareiga) tokių priemonių panaudojimo būtinybė, nulemta konkrečios informacijos apie eismo įvykius būtent toje kelio atkarpoje, kurioje įvyko nagrinėjamas eismo įvykis, jų intensyvumą, priežastis, lyginamojo šio kelio ruožo ir bendros situacijos aplinkiniuose keliuose tyrimo rezultatų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012-04-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2012). Taigi kasacinis teismas išaiškino, jog objektyviai privaloma būtinybė pastatyti įspėjamuosius kelio ženklus, taikyti technines priemones (pvz., atitverti kelio ruožą atitvarais) gali būti nustatyta, jeigu valstybė, kaip laukinių gyvūnų savininkė, ne tik nevykdo iš specialaus įstatymo ar kito teisės akto, reglamentuojančio valstybės funkcijas laukinės gyvūnijos naudojimo, valdymo ir disponavimo atveju, kylančias pareigas, bet taip pat nevykdo (pažeidžia) bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai. Nekyla abejonių dėl to, kad kiekvienoje panašioje (į nagrinėjamą) byloje, kai sprendžiamas klausimas dėl gyvūnų savininko veiksmų, imantis priemonių žalai, sukeliamai laukinių gyvūnų, išvengti, pakankamumo, būtina atsižvelgti į tai, kad laukinių gyvūnų, kaip valstybės nuosavybės objekto, specifika lemia jų savininko ribotas galimybes juos valdyti. Nagrinėjamoje byloje yra pateikti įrodymai, kad valstybė tinkamai vykdo savo pareigas, reguliuodama stirnų populiaciją ginčo vietoje (b. l. 71), be to, Vilniaus universiteto ekologijos institute atlikus mokslo tiriamąjį darbą „Laukinių gyvūnų ir varliagyvių migracija per krašto ir rajoninės reikšmės kelius“ ir ištyrus kelyje Nr. 129 2002 – 2008 metais įvykusius eismo įvyksiu, šio darbo rekomendacijose buvo nurodyta, kokiose kelio vietose prioriteto tvarka būtina pastatyti kelio ženklą Nr. 131 „Laukiniai gyvūnai“, t. y. 9,78 kilometras (galiojimas 5 km), 34,2 kilometras (galiojimas 8 km), 61 kilometras (galiojimas 6 km) (b. l. 77-80) ir į šias rekomendacijas yra iš dalies atsižvelgta (b. l. 62). Tačiau ieškovas į bylą pateikė Lietuvos kelių policijos tarnybos informaciją apie įvykius su gyvūnais, įvykusius kelyje Nr. 129 laikotarpiu nuo 2009-01-01 iki 2011-11-09 (b. l. 9-12), iš kurių matyti, kad 2009-11-25 9:15 val. registruotas eismo įvykis ginčo įvykio kelio 4,95 km, kurio metu buvo partrenkta staiga į važiuojamąją kelio dalį išbėgusi stirna (b. l. 10). Antrame registro lape (b. l. 11) nėra atžymėta nei vieno įvykio susijusio su transporto priemonių susidūrimu su laukiniu žvėrimi. Trečiąjame registro lape (b. l. 12) yra atžymėti keturi eismo įvykiai, susiję su laukiniais gyvūnais: 2011-07-16 22:17 val. kelio 4,32 km; 2011-06-11 23:23 val. kelio 4,62 km; 2011-10-21 08:11 val. kelio 5,32 km ir 2011-01-25 17:49 val. kelio 4,80 km. Vienas iš šių keturių įvykių yra ginčo įvykis (nurodytas 2011-10-21). Minėti oficialūs valstybės institucijoms prieinami duomenys rodo, kad per laikotarpį nuo 2009-03-24 iki 2011-10-21 kelio Nr. 129 atkarpoje nuo 4,32 km iki 5,32 km iki ginčo įvykio įvyko 4 transporto priemonių susidūrimai su išbėgusiu į kelią laukiniu gyvūnu, iš kurių 3 (2 iš jų mažesniu nei 1 mėnesio skirtumu) įvyko tais pačiais metais kaip ir ginčo įvykis. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai pažymėjo, kad į registruotus įvykius nei viena iš valstybės institucijų, nei laukinę gyvūniją saugančios, jos valdymo teises užtikrinančios, nei kelio saugumą užtikrinančios institucijos neatsižvelgė, ties 9,78 kilometru įrengto ženklo Nr. 131 (t. y. pirmojo kelyje Nr. 129 apie pavojus įspėjančio ženklo) galiojimo riba nebuvo pakeista, šio ženklo pastatymo riba irgi nebuvo pakeista, t. y. į naujai fiksuotus kelio pavojingumo pokyčius rūpestingai, apdairiai, efektyviai, rezultatyviai valstybė nereagavo. Įspėjamieji kelio ženklai statomi vadovaujantis Kelio ženklų ir signalų konvencija, prie kurios yra prisijungusi ir Lietuva, bei Lietuvos standartu LST 1405:1995 „Kelio ženklų ir šviesoforų naudojimas“, kurio 3.2.28 punktas numato, kad ženklas „Laukiniai gyvūnai“ statomas prieš kelio ruožą, kuriame pasitaiko laukinių žvėrių. Teisės aktai nenumato kelio ruožo, kuriame pasitaiko laukinių žvėrių, sąvokos, todėl įspėjamasis kelio ženklo reikalingumas nustatomas įvertinus konkretaus kelio ruožo savitumą, eismo įvykių periodiškumą ir kitas aplinkybes. Tam, kad nustatyti įspėjamojo kelio ženklo ar specialių tecninių priemonių (atitvarų) įrengimo būtinumą atitinkamame kelio ruože, būtina tam tikrą laiką stebėti eismo situaciją, sąlygas toje konkrečioje kelio atkarpoje. Pavieniai laukinių gyvūnų pasirodymai kelyje negali būti pagrindu statyti įspėjamąjį kelio ženklą, tačiau 3 gyvūnų pasirodymai ne ilgesnėje nei 1 kilometro kelio atkarpoje per pusės metų laikotarpį, gali ir turi būti vertinami kaip pakankami, kad valstybė imtųsi priemonių (t. y. tokiu būdu organizuotų kompetentingų valstybės institucijų darbą), kad užkirsti kelią laukinių gyvūnų daromai žalai toje konkrečioje kelio vietoje. Atsižvelgiant į tai, kas anksčiau išdėstyta, yra pagrindas spręsti, jog atsakovas šiuo atveju nevykdė bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai (neteisėtas neveikimas) (CK 6.246 straipsnio 1 dalis), dėl ko ieškovo turtui buvo padaryta žala, todėl atsakovas privalo šią žalą atlyginti.

18Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju atsakovo kaltės laipsnis yra lygus 50 %, nes ieškovo automobilį vairavęs trečiasis asmuo žinojo ginčo kelio atkarpą, jos pavojingumą, todėl privalėjo numatyti, kad kelyje išlieka galimybė laukiniams gyvūnams patekti į kelią.

19Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai taikė galiojančias teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio nėra pagrindo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Todėl apeliacinis skundas atmetamas paliekant galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

20Teismas, vadovaudamasis CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

21Atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą atmesti.

22Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012-11-12 sprendimą palikti nepakeistą

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aldona Tilindienė... 2. Teisėja, išnagrinėjusi apeliacinį skundą,... 3.
  1. Ginčo esmė
...
4. Ieškovas kreipėsi į teismą su reikalavimu priteisti iš atsakovo 2 506,96... 5. Atsakovas nesutiko su ieškiniu, prašė jį atmesti. Paaiškino, kad laukinio... 6. Trečiasis asmuo M. A. atsiliepimo nepateikė, tačiau 2012-10-30 teismo... 7. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2012-11-12 priėmė sprendimą ieškinį... 8. Apeliantas (atsakovas) Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos... 9. 1. Teismui pasisakant apie 1968-11-08 Kelio ženklų ir signalų konvencijos... 10. 2. Vertindamas byloje esančius statistinius duomenis apie kelio avaringumą,... 11. 3. Ieškovui neįrodžius valstybės, kaip laukinės gyvūnijos savininko... 12. 4. Valstybė, kaip laukinės gyvūnijos savininkas, tinkamai ir pakankamai... 13. Ieškovas atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą nepateikė. 14. Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis... 15. Nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilo ginčas dėl valstybės, atstovaujamos... 16. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad civiliniame procese galiojantis... 17. Esminis atsakovo argumentas, dėl kurio jis nesutinka su pirmosios instancijos... 18. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka su pirmosios instancijos... 19. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas... 20. Teismas, vadovaudamasis CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,... 21. Atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės,... 22. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012-11-12 sprendimą palikti nepakeistą...