Byla 1A-261-290/2017

1Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio, Jurgio Kiškio (kolegijos pirmininkas) ir Danguolės Šiugždinytės, sekretoriaujant Daivai Aliulienei, Rolandai Bučmienei, dalyvaujant prokurorei Danai Rutkauskaitei, nuteistojo E. L. gynėjui advokatui Gintui Matulevičiui,

2neviešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, pagal nuteistojo E. L. ir jo gynėjo advokato Ginto Matulevičiaus apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 17 d. nuosprendžio, kuriuo E. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 1 dalį – 3 metų laisvės atėmimo bausme, pagal BK 149 straipsnio 2 dalį – 3 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta 4 metų laisvės atėmimo bausmė.

3Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Nustatė

4

  1. E. L. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad bendrininkų grupe išžagino žmogų bei lytiškai santykiavo su žmogumi prieš šio valią, o būtent:
    1. 2012 m. balandžio 7 d., apie 00.00 val., ( - ), gyvenamojo namo miegamajame, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas bendrininkų grupėje su D. G. ir kitu asmeniu, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą, nes asmuo pasislėpė ir paskelbta jo paieška, panaudodami fizinį smurtą, jam ir D. G. laikant nukentėjusiąją R. L. už rankų, tokiu būdu atimant galimybę nukentėjusiajai priešintis, asmuo, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą, nurengė R. L. nuogai ir įvedė savo lytinį organą R. L. į makštį ir prieš jos valią atliko lytinį aktą, t. y. dalyvavo bendrininkų grupėje išžaginant nukentėjusiąją R. L..
    2. Be to, 2012 m. balandžio 7 d., apie 01.00 val., ( - ), gyvenamojo namo miegamajame, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiosios R. L. būkle, nes prieš tai ją išžagino asmuo, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas į atskirą, veikdamas bendrininkų grupėje, įvedė savo lytinį organą R. L. į makštį ir prieš jos valią atliko lytinį aktą, t. y. išžagino nukentėjusiąją R. L..
  2. Nuteistasis E. L. ir jo gynėjas advokatas Gintas Matulevičius skundžia priimtą apkaltinamąjį nuosprendį, prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 17 d. nuosprendį bei nutraukti baudžiamąją bylą konstatuojant, jog neįrodyta, kad E. L. dalyvavo padarant jam inkriminuotą nusikaltimą. Taip pat pateikiamas prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, atnaujinti įrodymų tyrimą, kurio metu apklausti nukentėjusiąją ir liudytoją D. P. bei išreikalauti iš teismų, prokuratūros ir policijos įstaigų visas bylas ir medžiagas, dėl kurių buvo atsisakyta pradėti ikiteisminius tyrimus pagal nukentėjusiosios skundus dėl seksualinio pobūdžio ar kitokios psichinės prievartos veiksmų jos atžvilgiu. Skunde taip pat prašoma paskirti kompleksinę teismo psichiatrijos, psichologijos, narkologinę ekspertizę nukentėjusiajai. Teismui pripažinus apeliacinį skundą nepagrįstu, prašo taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir bausmės vykdymą atidėti.
    1. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas įrodymus pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies imperatyvius reikalavimus, suformuotą teismų praktiką dėl įrodymų vertinimo, dėl ko teismo išvados akivaizdžiai prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Teigia, kad nuteistojo kaltė grindžiama išimtinai nukentėjusiosios parodymais, kurie nepatvirtinti jokiais kitais įrodymais, teismas nuosprendyje savo išvadų taip pat nepagrindė jokiais objektyviais įrodymais.
    2. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad kaltinamojo parodymai taip pat turi būti vertinami pagal bendrąsias taisykles, o jo iškeltos versijos ir prielaidos turi būti patikrinamos, o ne atmetamos remiantis hipotetiniais samprotavimais, kadangi taip pažeidžiama nekaltumo prezumpcija. Nukentėjusiosios, kuri suinteresuota bylos baigtimi, negali būti parodymai vertinami kaip patikimi. Skunde pažymima, kad nuteistasis viso proceso metu kaltu neprisipažino, davė nuoseklius, išsamius ir logiškus parodymus dėl pareikšto įtarimo ir kaltinimo, jis detaliai nurodė įvykio aplinkybes. Lytinių santykių fakto jis niekada neneigė, tačiau tvirtino, kad tai buvo daroma abipusiu susitarimu. E. L. teigė tiesiogiai nematęs kitų asmenų atliekamų lytinių santykių su nukentėjusiąją, tačiau iš veiksmų ir jų žodžių suprato, kad tai vyko.
    3. Skunde pažymima, kad nukentėjusiosios duoti parodymai apie įvykius iki lytinių santykių su kitais asmenimis tą vakarą iš esmės sutampa su nuteistojo duotais parodymais. Tačiau nukentėjusiosios parodymai apie lytinių santykių pradžią ir eigą su visais trimis vaikinais, visiškai skiriasi nuo jų parodymų, dėl ko būtina atkreipti dėmesį į nukentėjusiosios parodymų prieštaringumą, nelogiškumą, kadangi, kaip nurodo skundo autorius, lytiniai santykiai tam tikrose vietose (kaip pvz. ant kriauklės) įmanomi tik to norint ir dedant pastangas abiems pusėms. Visi nukentėjusiosios parodymai yra nenuoseklūs, prieštaringi, todėl jų patikimumas kelia abejonių. O aplinkybė, kad su nukentėjusiąja lytiškai santykiaujant asmeniui, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas, E. L. bei D. G. neva laikė ją už rankų, šioje byloje neįrodyta. Nukentėjusiosios parodymų apie to vakaro eigą ir jos santykius su E. L. visuma įrodo, kad jokios prievartos nebuvo, kad jos laisvė nebuvo suvaržyta, tą įrodo ir jos veiksmai, kadangi ji neišreiškė jokio nesutikimo, prieštaravimo ar pasipriešinimo. Taigi, apie prievartinį lytinį aktą su E. L. paneigia visos byloje esančios aplinkybės, tame tarpe ir pačios nukentėjusiosios parodymai.
    4. Skundo autoriai analizuodami nukentėjusiosios parodymus pabrėžia, jog nukentėjusioji stengėsi save parodyti kaip kuklią, baigščią merginą, bijančią kam nors paprieštarauti ar pasipriešinti, atsitiktinai patekusią į tokią situaciją ir nežinojusią kaip elgtis, tačiau tvirtina, kad taip nėra. Nurodo, kad nukentėjusioji ir anksčiau buvo patekusi į analogiškas situacijas, ji buvo pripažinta nukentėjusiąja ir kitame ikiteisminiame tyrime. Be to, pati nukentėjusioji nuteista už smurto vartojimą prieš savo motiną. Teismo posėdžių metu ji elgėsi įžūliai, įžeidinėjo proceso dalyvius, pažeidinėjo posėdžio tvarką, už ką ji buvo įspėjama ir pašalinama iš posėdžių salės. Šios aplinkybės rodo, kad esant tokiai asmenybei visiškai nesuprantama, kaip ji galėjo bijoti paskambinti ar pabėgti nuo smurtautojų ir prievartautojų, kadangi jos laisvės niekas nevaržė, su savimi turėjo mobilųjį telefoną, kuriuo naudojosi. Be to, buvo kelta ir liko nepaneigta versija, kad nukentėjusioji savo tokiais veiksmais ir parodymais siekia sau naudos, kadangi nukentėjusioji ne kartą kaltino kitus asmenis seksualine prievarta. Būtina atkreipti dėmesį ir į jos psichinę būklę, kadangi ji serga psichine liga, vartoja psichotropinius vaistus, narkotines medžiagas, alkoholį. Nurodo, kad nėra paneigta, jog visi seksualinės prievartos įvykiai tėra jos liguistos fantazijos ir haliucinacijų sąmonėje susiformavę įvykiai. Nors buvo prašoma teismo paskirti pakartotinę kompleksinę teismo psichiatrinę psichologinę ekspertizę, kad nustatyt, ar nukentėjusioji vartodama vaistus ir pavartojusi alkoholio, galėjo suvokti aplinką ir būdama tokios būsenos ji nebuvo praradusi sąmonės, atminties, ar galėjo įvykius suprasti ir išsaugoti savo atmintyje, teismas nemotyvuota nutartimi šį prašymą atmetė.
    5. Skunde nurodoma, kad teismas nepagrįstai neatsižvelgė į liudytojos R. S. parodymus, iš kurių galima charakterizuoti nukentėjusiąją. Be to, teismas pažeidė įstatymo normas, kad asmuo negali būti verčiamas duoti parodymu dėl savo paties galimai padarytos nusikalstamos veikos, kadangi prieš apklausiant liudytoju, prisaikdino D. G., kuris jau nuteistas šioje byloje dėl analogiškų veikų padarymo. D. G. nebuvo išaiškinta teisė neduoti prieš save parodymų, todėl jo parodymai negali būti laikomi teisėtai gautais.
    6. Skunde tvirtinama, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis neatitinka BPK 305-307 straipsniuose numatytų reikalavimų. Teigiama, jog nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje aprašytas įrodymas – teismo specialisto išvada, kuris neva patvirtina nukentėjusiajai padarytą nežymų sveikatos sutrikdymą, tačiau kitais ištirtais įrodymais, o būtent nukentėjusiosios parodymais, nustatyta, kad kūno sužalojimus ji patyrė ne dėl E. L. veiksmų, o visai kitoje vietoje – ( - ) rajone. Be to, teismas nurodė, kad E. L. išžagino nukentėjusiąją pasinaudodamas jos bejėgiška būkle, nes prieš tai ją išžagino asmuo, kurio atžvilgiu tyrimas išskirtas į atskirą. Tačiau pažymi, kad teismas nuosprendyje nurodo, kad nukentėjusioji buvo bejėgiškoje būklėje dėl apsvaigimo nuo alkoholio. Teismo dėstomos aplinkybės prieštarauja viena kitai, dėl to neįmanoma suprasti už ką E. L. nuteistas. Taip pažeidžiama ir kaltinamojo teisė į gynybą. Be to, nukentėjusiosios apsvaigimo lygis, kad būtų pripažinta bejėgiškos būklės, nebuvo pagrįstas objektyviais įrodymais. Teismo išvados dėl nukentėjusiosios bejėgiškumo prieštarauja ekspertizės išvadai. Taip pat nurodoma, jog nustatomojoje nuosprendžio dalyje tvirtinama apie E. L. padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 149 straipsnio 1 dalyje, tačiau nurodant, kad veika padaryta bendrininkų grupėje, o šis požymis – bendrininkų grupė, nekonkretizuojamas, neanalizuojamas, nuorodos į konkrečios normas dėl bendrininkų atsakomybės, nėra pateikiama.
    7. Apeliaciniame skunde ginčijamas ne tik teismo atliktas įrodymų vertinimas, tačiau nurodoma, kad neteisingai buvo pritaikytas ir baudžiamasis įstatymas. Tvirtina, kad tiek kaltinamajame akte tiek nuosprendžio nustatomojoje dalyje, E. L. veikos aprašymas, neatitinka BK 149 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos veikos privalomųjų požymių, kadangi pagal LAT praktiką, kai veika padaroma bendrininkų grupėje, t.y. kai nukentėjusiojo valia palaužta kitų bendrininkų veiksmais, lytinis santykiavimas su nukentėjusiuoju negali būti kvalifikuojamas kaip pasinaudojimas bejėgiška nukentėjusiojo būkle, kadangi tokia būklė siejama tik su nesugebėjimu suvokti su juo atliekamų veiksmų ir pasipriešinti kaltininkui dėl priežasčių, susijusių su nukentėjusiojo fizine ar psichine būkle ir tokiai nukentėjusiojo būklei įtakos neturėjo kaltininko ar jo bendrininkų veiksmai. Teismas pripažindamas E. L. kaltu pagal suformuotą kaltinimą dėl bejėgiškos nukentėjusiosios būklės bei kvalifikuodamas veiką pagal BK 149 straipsnio 1 dalį, neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Pagal byloje esančius duomenis akivaizdu, kad E. L. nenaudojo jokios fizinės ar psichinės prievartos palaužti nukentėjusiosios valią ir priversti ją lytiškai santykiauti.
    8. Skunde nurodoma, jog E. L. neteisingai paskirta bausmė, kadangi jo veikos turėjo būti vertinamos kaip vienos tęstinės veikos du epizodai, ir už vieną tęstinę veiką teismas galėjo paskirti tik vieną bausmę, tačiau teismas traktavo tai kaip atskiras nusikalstamas veikas (realioji sutaptis) ir už kiekvieną iš jų paskyrė bausmę atskirai, o paskirtas bausmes subendrino dalinio sudėjimo būdu, nuo apsunkindamas nuteistojo teisinę padėtį. Be to, skunde nurodoma, kad byloje yra visi reikiami kriterijai, kad E. L. būtų pritaikytos BK 75 straipsnio nuostatos ir skirtos bausmė vykdymas būtų atidėtas.
  3. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
  4. Nuteistojo E. L. ir jo gynėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
  5. Lietuvos Respublikos BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma paduotame apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Pagal tai nustatoma, ar skundžiamas visas nuosprendis (nutartis), ar tik jo dalis ir kokiais klausimais. Suformuluoti konkretūs prašymai paprastai nustato aiškesnes apeliacinio skundo ribas nei bendresnio pobūdžio prašymai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–561/2014).
  6. Apeliaciniame skunde nesutinkama su įrodymų vertinimu ir nustatytomis aplinkybėmis, teigiama, kad E. L. nuteistas nepagrįstai, remiantis išimtinai tik nukentėjusiosios parodymais, nevertinat įrodymų visumos, pažeidžiant BPK normas.
  7. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis šio kodekso 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva.
  8. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, sutinka su nuosprendį priėmusio teismo išvadomis, kad byloje esančių duomenų pakanka pripažinti E. L. kaltu dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo. Skundžiamo nuosprendžio išvados yra pagrįstos, įrodymai įvertinti tinkamai, įvertinant jų tarpusavio ryšį ir visumą. Tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus vertino ne taip, kaip apeliantas dėsto savo skunde, neduoda jokio pagrindo teigti, jog skundžiamas nuosprendis neteisėtas ir (ar) nepagrįstas ir nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.

5Dėl kaltinimo pagal BK 149 straipsnio 2 dalį.

  1. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog E. L. kaltės dėl kaltinimo išžaginus nukentėjusiąją bendrininkų grupėje, nieks nepatvirtina apart nukentėjusiosios parodymų, o šį argumentą grindžia paties nuteistojo bei liudytojo D. G. parodymais. Vis tik apeliacinės instancijos teismas su tokiu skundo argumentu nesutinka. Atkreiptinas dėmesys, kad liudytojas D. G. šios nusikalstamos veikos bendrininkas, kuris įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu. Įsiteisėję teismo nuosprendžiai yra nekvestionuotini, kaip ir juose nustatytos aplinkybės. Minėtame nuosprendyje pripažinta, kad D. G., veikdamas kartu su kitu asmeniu, laikė nukentėjusiąją už rankų, tokiu būdu atėmė galimybę priešintis, o kitas asmuo atliko lytinį aktą prieš nukentėjusiosios valią, taip dalyvavo bendrininkų grupėje išžaginant nukentėjusiąją. Kaip nustatyta šioje nagrinėjamoje byloje, kitas bendrininkas laikęs R. L. už rankų – E. L.. Nukentėjusioji patvirtino, kad būtent E. L. ją laikė už vienos rankos, o D. G. už kitos. Tą jie darė prieš nukentėjusiosios valią, kad ji negalėtų priešintis. Taigi, E. L. kaltė iš dalies yra įrodyta ir įsiteisėjusiu D. G. teismo nuosprendžiu. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje išsamiai pasisakė ir išdėstė nusikalstamos veikos požymius, aptarė įrodymus, bendrininkų atsakomybės ypatumus ir kita, dėl ko apeliacinės instancijos teismas dar kartą nepasisakinėja.

6Dėl kaltinimo pagal BK 149 straipsnio 1 dalį.

  1. Apeliaciniame skunde ginčijama aplinkybė, kad E. L. santykiavo su nukentėjusiąja prieš jos valią, pasinaudodamas bejėgiška būkle. Nors pirmosios instancijos teismas grįsdamas bejėgišką būklę kartu nurodė ir nukentėjusiosios apsvaigimą nuo alkoholio, kas teisėjų kolegijos nuomone, taip pat turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tačiau pažymėtina, kad nukentėjusiosios bejėgiška būklė buvo vertinama dėl prieš ją visų trijų asmenų jau panaudotos prievartos. Kaip buvo minėta, nukentėjusioji buvo išžaginta prieš jos valią kai E. L. ir D. G. ją prievarta laikė už rankų, taip atimdami galimybę priešintis, o kitas asmuo, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą, ją išžagino. Šiais veiksmais palaužus nukentėjusiąją natūralu, kad ji, būdama įbauginta prieš ją panaudotų veiksmų, suprasdama, kad bandant priešintis, prieš ją gali būti vėl naudojama prievarta, ypač įvertinus aplinkybę, kad lovoje, kurioje buvo ji ir E. L., buvo ir dar vienas asmuo, kuris prieš jos valią ją taip pat išžagino, bijojo vėl priešintis ir tai išreikšti tiek žodžiais, tiek veiksmais, kai prie jos pradėjo lysti ir ją žagino E. L.. O tai, kad ji nesipriešino, dar neįrodo, jog ji nebuvo įbauginta ir palaužta, ir savo noru sutiko santykiauti.
  2. Be to, apeliaciniame skunde nurodoma, jog E. L. kaltinamas pagal BK 149 straipsnio 1 dalį, o kaltinime ir nuosprendyje nurodyta, kad šią veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kaltinime nurodyta, kad šią veiką jis padarė vienas, tačiau pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiosios būkle, dėl prieš tai įvykdytos nusikalstamos veikos, kuomet veikdamas bendrininkų grupe, kurioje buvo ir E. L., ją išžagino asmuo, kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas į atskirą, todėl šis skundo argumentas dėl bendrininkavimo padarant veiką, numatytą BK 149 straipsnio 1 dalyje, visiškai nepagrįstas.
  3. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad nukentėjusiosios parodymai yra nepatikimi, kadangi ji suinteresuota bylos baigtimi. Teisėjų kolegija nukentėjusiosios suinteresuotumo bylos baigtimi nenustatė, ji net pareikšto civilinio ieškinio priteisimo iš E. L. bylos nagrinėjimo metu atsisakė. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, paties E. L. duotų parodymų negalima vertinti kaip patikimų, kadangi jis nėra prisiekęs sakyti tiesą, o duodamas parodymus ir suprasdamas gresiančią atsakomybę, gali siekti jos išvengti. Be to, skunde nurodoma, kad teismas nevertino ir liudytojos R. S. parodymų, kurie charakterizuoja nukentėjusiąją, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad būtent ši liudytoja patvirtino, kad nukentėjusioji ją buvo užsipuolusi ir kaltino, kad per ją buvo išprievartauta, kas tik patvirtina aplinkybę, jog R. L. buvo kaltinamojo, taip pat ir kitų asmenų tą vakarą išžaginta, o ne kaip tvirtinama apeliaciniame skunde – ji santykiavusi savo noru. Apeliaciniame skunde taip pat daug dėmesio skiriama nukentėjusiosios asmenybei, analizuojamas jos elgesys, sveikatos būklė, bylos, susijusios su ja, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad nei žmogaus psichinė ar fizinė būklė, nei asmens charakterio bruožai, nesuteikia teisės kitiems asmenims pasinaudoti tuo ir apriboti asmens seksualinio apsisprendimo laisvės.
  4. Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iš esmės laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, kur nurodoma, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka turi būti atsakyta į esminius apeliaciniuose skunduose nurodytus teisinius argumentus, tačiau tai nereiškia, kad apeliacinės instancijos teismas privalo atsakyti į kiekvieną apelianto teiginį ar nuomonę dėl tam tikrų bylos aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-180/2014). Apeliaciniame skunde nėra jokių esminių argumentų, kurių pagrindų reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus iš naujo vertinti kitaip nei tai padarė apylinkės teismas, ar naikinti ginčijamą nuosprendį ir priimti naują dėl įrodymų vertinimo ir nuteistojo kaltės, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu dėl nuteistojo kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams ir jų dar kartą nekartoja.
  5. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas E. L. veikas neteisingai traktavo kaip atskiras ir bendrino lyg būtų reali nusikalstamų veikų sutaptis. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo pasirinktai bendrinimo taisyklei, kadangi nors veikos ir padarytos laikotarpyje, nenutolusiame vienas nuo kito, tačiau vis tik laikytina, kad tai buvo du atskiri sumanymai – atlikti veiksmus, kurių pagalba kitas asmuo galėtų išžaginti nukentėjusiąją, o kita – kad pats ją išžagintų. Tačiau vis tik teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad nuteistajam E. L. gali būti pritaikytos BK 75 straipsnio nuostatos.

7BK 75 straipsnio taikymas

  1. Bausmės vykdymo atidėjimo sąlygos ir pagrindai nustatyti BK 75 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį (įstatymo redakcija nuo 2015 m. kovo 24 d.) asmeniui ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taigi BK 75 straipsnio 1dalyje nurodytos trys laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo nuteistajam sąlygos: 1) tyčinio nusikaltimo sunkumo laipsnis; 2) paskirtos bausmės trukmė; 3) pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Priimdamas sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas vadovaujasi ne tik formaliais pagrindais, įtvirtintais BK 75 straipsnio 1 dalyje, bet ir bausmės paskirtimi, nustatyta BK 41 straipsnio 2 dalyje.
  2. BK 75 straipsnio taikymas galimas tik byloje esant tam tikrai įstatymo numatytai sąlygų visumai, be to, net ir esant šių sąlygų visumai, bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo teisė, nes tik teismas sprendžia, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
  3. Nagrinėjamu atveju nekyla abejonių dėl BK 75 straipsnio 1 dalyje numatytų formalių sąlygų egzistavimo – pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu E. L. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 149 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Jam skirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 metams. BK 149 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta nusikalstama veika priskiriama prie sunkių nusikaltimų, tačiau paskirta bausmė leidžia taikyti nuteistajam bausmės vykdymo atidėjimo institutą.
  4. Apylinkės teismas nesprendė klausimo dėl galimybės E. L. taikyti BK 75 straipsnio nuostatas. Vis tik sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad yra visos sąlygos taikyti nuteistajam BK 75 straipsnio nuostatas ir bausmės vykdymą atidėti. Kaip matyti, nuteistasis E. L. iki nusikalstamos veikos padarymo Lietuvoje niekada nebuvo teistas, teistas užsienio valstybėje dar prieš 7 metus iki šios nusikalstamos veikos padarymo. Šiuo metu nuo nusikaltimo padarymo praėjo jau daugiau nei 5 metai, jokių duomenų, kad jis per šį laiką būtų įvykdęs kokių nors nusikalstamų veikų – nėra. Jis nebaustas administracinėmis nuobaudomis, psichikos sveikatos centro priežiūroje dėl psichikos ir priklausomybės ligų nėra įrašytas, todėl manytina, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti ir netaikant realios laisvės atėmimo bausmės. Atsižvelgiant į tai bei nuteistojo ir jo gynėjo prašymą netaikyti realaus laisvės atėmimo, teisėjų kolegija mano, kad E. L. taikytinas BK 75 straipsnis, bausmės vykdymas atidedamas skiriant įpareigojimus, dėl kurių nevykdymo jis visgi gali būti pasiųstas bausmę atlikti pataisos namuose

8Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu,

Nutarė

9nuteistojo E. L. ir jo gynėjo advokato Ginto Matulevičiaus apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

10pakeisti Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 17 d. nuosprendį:

11Pritaikyti BK 75 straipsnio 1 dalį ir nuteistajam E. L., pripažintam kaltu padariusiam nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 149 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 2 dalyje ir nuteistam galutine subendrinta 4 metų laisvės atėmimo bausme, bausmės vykdymą atidėti 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalies 5, 7, 8 punktais, bausmės vykdymo atidėjimo metu įpareigoti nuteistąjį E. L. per tris mėnesius nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos pradėti dirbti, neišeiti iš namų nuo 22 val. iki 6 val. jeigu tai nesusiję su darbu ar mokymusi, per visą bausmės atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

12Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaityti laiką, išbūtą suėmime, nuo 2016 m. birželio 18 d. iki šio nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. 2017 m. gegužės 22 d.

13E. L. taikomą kardomąją priemonę – suėmimą, panaikinti ir jį nedelsiant paleisti iš suėmimo vykdymo vietos.

14Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.

Ryšiai