Byla e2A-802-544/2018
Dėl nuosavybės teisės gynimo nuo pažeidimų, nesusijusių su valdymo netekimu

1Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Birutės Jonaitienės ir Laimanto Misiūno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų P. V., G. V. – A., S. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-3759-960/2017 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Karolinos turas“ ieškinį atsakovams P. V., G. V. – A., S. S., trečiajam asmeniui UAB „Karolinos kėgliai“ dėl nuosavybės teisės gynimo nuo pažeidimų, nesusijusių su valdymo netekimu, ir

Nustatė

2I.

3Ginčo esmė 1. Ieškovė UAB „Karolinos turas“ prašė įpareigoti atsakovus P. V., G. V. – A. ir S. S. išmontuoti ir pašalinti iš ieškovei nuosavybės teise priklausančių patalpų, esančių ( - ), unikalus Nr. ( - ), plane pažymėtų indeksais R-137, R-138, R-139, R-140, R-140, R-142, R-143, R-144, R-145, R-146, R-147, R-184, R-186, visus vėdinimo sistemos ir su jais susijusius įrenginius – vėdinimo sistemos elektrinius variklius, vamzdžius ir jų priklausinius per vieną mėnesį nuo sprendimo priėmimo dienos. Atsakovams nevykdant šio teismo įpareigojimo, prašė skirti baudą – po 50 Eur už kiekvieną dieną iki sprendimo visiško įvykdymo. Atsakovams neatlikus teismo įpareigojimo – suteikti teisę teismo sprendimą įvykdyti ieškovei atsakovų sąskaita. 2. Nurodė, kad jai nuosavybės teise priklausančiose negyvenamosiose patalpose, esančiose ( - ), Vilniuje, yra įrengti atsakovams priklausantys vėdinimo sistemos elektros varikliai, vamzdžiai ir kiti priklausiniai, kuriais aptarnaujamos atsakovams nuosavybės teise priklausančios patalpos, kurios yra išnuomotos trečiajam asmeniui UAB „Karolinos kėgliai“. Ieškovė, 2011 m. suplanavusi atlikti savo patalpų rekonstrukciją, kreipėsi į atsakovus ir trečiąjį asmenį dėl būtinybės iškelti atsakovų įrenginius iš jos patalpų. Atsakovai nesiėmė jokių veiksmų. Pakartotinai dėl įrenginių iškėlimo ieškovė kreipėsi 2016 m. ir gavo atsakovės S. S. atsakymą, jog vyksta intensyvus bendravimas su vėdinimo sistemos projektuotojais. Įrenginiai, kuriuos ieškovė reikalauja iškelti, nėra bendri pastato įrenginiai, o jie skirti aptarnauti tik atsakovų patalpas. Ieškovė dėl jos patalpose esančių atsakovų įrenginių negali atlikti savo patalpų rekonstrukcijos ir jomis teisėtai naudotis, disponuoti.

4II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

53. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. spalio 24 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Įpareigojo atsakovus išmontuoti ir pašalinti iš ieškovei nuosavybės teise priklausančių patalpų, esančių ( - ), Vilniuje, unikalus Nr. ( - ), plane pažymėtų indeksais R-137, R-138, R-139, R-140, R-142, R-143, R-144, R-145, R-146, R-147, R-184, R-186, visus jiems nuosavybės teise priklausančius vėdinimo sistemos ir su ja susijusius įrenginius – vėdinimo sistemos elektrinius variklius, vamzdžius ir jų priklausinius per 3 mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Atsakovams neįvykdžius teismo nurodyto įpareigojimo, leido teismo sprendimą įvykdyti ieškovei atsakovų lėšomis. Likusią ieškinio dalį atmetė. 4. Teismas nustatė, kad ieškovei nuosavybės teise priklauso negyvenamosios patalpos – konferencijų centras su viešbučio ir restorano patalpomis, unikalus Nr. ( - ), pažymėtos indeksais: R-137, R-138, R-139, R-140, R-142, R-143, R-144, R-145, R-146, R-147, R-184, R-186, esančios ( - ), Vilniuje, kurios suformuotos padalijus daiktą. Ieškovei nuosavybės teise priklausančiose patalpose yra įrengta atsakovams nuosavybės teise priklausanti vėdinimo sistema (varikliai, vamzdžiai ir jų priklausiniai). 5. Teismas padarė išvadą, jog atsakovų įrenginiai, būdami ieškovės patalpose, trukdo jai įgyvendinti nuosavybės teises naudotis savo daiktu ir tokiu būdu pažeidžia ieškovės, kaip daikto savininkės, teises. Pažymėjo, jog šalių atstovai teismo posėdžio metu patvirtino, kad atsakovams iš ieškovės įgyjant patalpas, kurioms aptarnauti yra įrengti ieškovės patalpose likę atsakovams nuosavybės teise priklausantys vedinimo įrenginiai, šalys neaptarinėjo šių įrenginių tolesnio buvimo sąlygų. Iš byloje esančios 2008 m. kovo 28 d. pirkimo – pardavimo sutarties sąlygų matyti, jog vėdinimo sistemos įrenginių tolesnio buvimo sąlygos šalių taip pat nebuvo aptartos. Teismo nuomone, šios aplinkybės leidžia teigti, jog byloje nėra surinkta įrodymų, pagrindžiančių, kad ieškovė savo valia būtų apribojusi savo nuosavybės teisę ir leidusi neribotą laiką neatlygintinai atsakovams naudotis jos patalpomis. Tai, kad ieškovė tam tikrą laiką nereiškė atsakovams reikalavimų dėl įrenginių pašalinimo, nereiškia, jog tokiu būdu ji išreiškė savo valią neribotą laiką riboti savo nuosavybės teisę. 6. Konstatavo, kad atsakovai, būdami verslo subjektais ir byloje atstovaujami profesionalių teisininkų – advokatų, nepareiškė priešieškinio ieškovei dėl jos nuosavybės teisės apribojimo, daiktinių teisių nustatymo ir pan. Esant tokiai situacijai, atsakovų nurodytos aplinkybės apie galėjimą jų patalpas toliau naudoti pagal paskirtį tenkinus ieškinį, galėjimą įrengti kitą vedinimo sistemą, šioje byloje nagrinėjant negatorinį ieškinį yra teisiškai nereikšmingos. 7. Teismas vertino, jog byloje nepateikta jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad ieškovės pareikšto reikalavimo įvykdymas yra neįmanomas, t. y. būtų neįmanoma pašalinti atsakovų įrenginių iš ieškovės patalpų.

6III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

78. Apeliaciniu skundu atsakovai P. V., G. V. – A., S. S. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės UAB „Karolinos turas“ ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. 9. Nurodo, kad teismas netinkamai aiškino Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.98 straipsnio nuostatas dėl negatorinio ieškinio, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 12, 178, 185 straipsniai). O būtent – teismas formaliai sprendė, kad ieškovės rūsio patalpose esanti apeliantų vėdinimo sistema trukdo ieškovei įgyvendinti jos nuosavybės teises naudotis savo daiktu ir tokiu būdu pažeidžia ieškovės, kaip daikto savininkės, teises. Byloje ginčo, kad ieškovė yra rūsio patalpų savininkė, nėra, tačiau ji neįrodė, kad apeliantai pažeidė jos nuosavybės teises, o byloje surinktų įrodymų visetas neginčijamai pagrindžia, kad apeliantai neatliko jokių neteisėtų veiksmų, kurie būtų pažeidę ieškovės nuosavybės teisę į rūsio patalpas. 10. Teigia, jog teismas netinkamai aiškino tarp šalių sudarytą nekilnojamojo turto (parduotuvės) pirkimo – pardavimo sutartį, pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles, kas sąlygojo neteisingą teismo išvadą, kad ieškovė savo valia neapribojo nuosavybės teisių į rūsio patalpas. 11. Nurodo, kad teismas tinkamai neįvertino ieškovės pasirinkto teisių gynimo būdo ir pažeidė teisingumo, sąžiningumo, proporcingumo, teisinio apibrėžtumo ir pagarbos įgytoms teisėms principus. Šiuo atveju ieškovė prašė įpareigoti apeliantus išmontuoti ir pašalinti iš jos rūsio patalpų apeliantų vėdinimo sistemą. Tuo tarpu teismas byloje nepagrįstai nevertino šio ieškovės pasirinkto savo tariamai pažeistos teisės gynimo būdo tinkamumo, t. y. ar jis atitinka CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo ir proporcingumo principus, CK 1.2 straipsnyje įtvirtintus teisinio apibrėžtumo ir pagarbos įgytoms teisėms principus. 12. Mano, jog teismo sprendimas yra objektyviai neįgyvendinamas dėl itin didelės sprendimu nustatytų įpareigojimų apimties ir itin trumpo termino, t. y. net nevertinant aplinkybės, kad nebuvo pažeistos ieškovės nuosavybės teisės, sprendimu nustatytas terminas, per kurį apeliantai turėtų iškelti vėdinimo sistemą, yra visiškai neadekvatus įpareigojimo mastui ir prieštarauja protingumo principui. 13. Atsiliepimu į atsakovų apeliacinį skundą ieškovė UAB „Karolinos turas“ prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. 14. Nurodo, kad skundas yra nepagrįstas nei faktu, nei teise. Procesiniame dokumente atkartojami pirmosios instancijos teisme nurodyti atsakovų deklaratyvūs teiginiai. Skundas grindžiamas netinkamu CK IV knygos normų aiškinimu, nepateikiama jokių teisinių argumentų, pagrindžiančių sprendimo neteisėtumą, nepagrįstumą. Apeliantų teiginiai dėl negalėjimo išmontuoti įrenginius taip pat grindžiami deklaratyviais teiginiais. Teisėjų kolegija

konstatuoja:

8IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

915. Apeliacinis skundas tenkinamas, teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas ieškinį atmesti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas). 16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis). 17. Šioje byloje atsakovams pareikštą materialųjį teisinį reikalavimą ieškovė siejo su savo, kaip turto savininkės, teisių pažeidimu, pažymėjo, kad jai nuosavybės teise priklausančiose negyvenamosiose patalpose, esančiose ( - ), Vilniuje, įrengti atsakovams priklausantys įrenginiai trukdo atlikti savo patalpų rekonstrukciją bei jomis naudotis, disponuoti. 18. Šios bylos aplinkybių kontekste pažymėtina, kad nuosavybės teisės įgyvendinimas suponuoja nuosavybės teisės apsaugą bei tam tikras savininko pareigas. Bendrosios nuosavybės teisės apsaugos poreikis yra gan plačiai pabrėžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) jurisprudencijoje. Šis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje (inter alia (be kita ko), jo 1 ir 2 dalyse) yra įtvirtinta nuosavybės neliečiamumas ir apsauga; įstatymai turi saugoti visų savininkų nuosavybės teises. Aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas, Konstitucinis Teismas ne kartą yra nurodęs ir tai, kad nuosavybės neliečiamumas ir nuosavybės teisių apsauga, inter alia, reiškia, kad savininkas, kaip subjektinių teisių į nuosavybę turėtojas, turi teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų jo teisių, taip pat kad valstybė turi pareigą užtikrinti nuosavybės teisių gynimą ir apsaugą. Nuosavybės teisės yra ginamos aukščiausią juridinę galią turinčiais teisės aktais – įstatymais (Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d., 2010 m. rugsėjo 29 d. nutarimai). 19. Savininko daiktinių teisių gynimo būdai yra įtvirtinti CK 4.95 – 4.99 straipsniuose. Jeigu savininko teisių pažeidimas nesusijęs su valdymo netekimu, pagal CK 4.98 straipsnyje nustatytą teisinį reglamentavimą savininkas gali pažeistas teises ginti reikšdamas negatorinį ieškinį. 20. Pasisakydamas dėl CK 4.98 straipsnio taikymo sąlygų, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog, pareiškęs negatorinį ieškinį, ieškovas turi įrodyti du dalykus: kad jis yra turto savininkas ir kad jo teisės yra pažeistos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2008). Taigi negatoriniu ieškiniu ginama konkretaus asmens subjektinė nuosavybės teisė. Negatorinio ieškinio atveju ieškinio dalykas (reiškiami reikalavimai) gali būti: 1) nutraukti ieškovo subjektinę nuosavybės teisę pažeidžiančius veiksmus; 2) atkurti iki ieškovo subjektinės nuosavybės teisės pažeidimo buvusią padėtį; 3) uždrausti ateityje taip pažeisti ieškovo subjektinę nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-316-403/2018). 21. Apeliaciniame skunde argumentuojama, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, įvertino tik dalį šioje byloje surinktų įrodymų, dėl ko neteisingai sprendė apie pažeistą ieškovės nuosavybės teisę; tuo pačiu teismas netinkamai aiškino tarp šalių sudarytą nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį, pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles, kas sąlygojo neteisingą išvadą, kad ieškovė savo valia neapribojo nuosavybės teisių į ginčo patalpas. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, iš esmės sutinka su apeliantais dėl padarytų neteisėtų ir nepagrįstų pirmosios instancijos teismo išvadų. 22. CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. CPK 185 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Kasacinis teismas yra, be kita ko, išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012). 23. Bylos medžiaga patvirtina, jog ieškovė yra ginčo patalpų (esančių rūsyje) savininkė. Rūsio patalpose atsakovams nuosavybės teise priklausanti vėdinimo sistema (varikliai, vamzdžiai ir jų priklausiniai) buvo įrengta teisėtai, ką patvirtina Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento 2007 m. vasario 21 d. Statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas Nr. (101)-11.4-369. Šio akto pagrindu parduotuvė su kavinės ir boulingo patalpomis buvo atskirta (amalgamacija patalpų iš turtinio vieneto) ir pripažinta tinkama naudotis su jau tuomet buvusia vėdinimo sistema rūsio patalpose. Priešingų įrodymų ieškovė nepateikė ir vėdinimo sistemos įrengimo teisėtumo neginčijo. 24. Pažymėtina, kad minėtą vėdinimo sistemą įrengė pati ieškovė, kai dar visas pastatas, esantis ( - ), Vilniuje, įskaitant parduotuvę, rūsio patalpas, priklausė tik ieškovei. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad ginčo vėdinimo sistemos dislokacija rūsio patalpose nuo to laiko, kai ieškovė ją įrengė, būtų pasikeitusi ir / ar kad šiuos vėdinimo sistemos įrengimo darbus būtų atlikę apeliantai. 25. Šiuo atveju svarbu tai, kad byloje pateikti rašytiniai įrodymai (Nekilnojamojo turto registro išrašai, minėtas 2007 m. vasario 21 d. Statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas Nr. (101)-11.4-369) patvirtina, jog pati ieškovė dar 2007 m. pradžioje organizavo jai nuosavybės teise priklausančių parduotuvės ir viešbučio patalpų, esančių ginčo pastate, atskyrimą (amalgamaciją), kurį atlikus, rūsio patalpos, kuriose jau buvo sumontuota vėdinimo sistema, aptarnaujanti parduotuvę, buvo priskirta kitam nekilnojamojo turto objektui – viešbučiui. Toks atskyrimas buvo sąlygotas aplinkybės, kad parduotuvės vėdinimo sistema yra prijungta prie visam pastatui bendrų oro padavimo kanalų ir oro išmetimo šachtų, kurios įrengtos būtent rūsio patalpose. Tokiu būdu, atidalindama patalpas bei 2008 m. kovo 28 d. pirkimo – pardavimo sutartimi apeliantams parduodama parduotuvę su kavinės ir boulingo patalpomis, o vėdinimo sistemos dislokaciją palikdama sau priklausančiose rūsio patalpose, ieškovė prisiėmė visą iš to kylančią riziką, savo valia apribojo turimą nuosavybės teisę į rūsio patalpas bei pati pasirinko tokį savo nuosavybės apribojimo būdą, t. y. iš esmės pripažino, jog toks patalpų padalijamas natūra buvo galimas be neproporcingos žalos jo paskirčiai ir jos teisių nepagrįstai neriboja (CK 4.80 straipsnio 2 dalis). 26. Kaip matyti, 2008 m. kovo 28 d. pirkimo – pardavimo sutartyje, kuria ieškovė pardavė apeliantams parduotuvę, ieškovė atsakovams nenustatė jokių įpareigojimų dėl vėdinimo sistemos iškeldinimo / pertvarkymo, nors neabejotinai žinojo, kad parduotuvę aptarnaujanti vėdinimo sistema lieka būtent jai priklausančiose rūsio patalpose. Esant tokioms aplinkybėms, darytina išvada, jog tokiu būdu ieškovė aiškiai išreiškė savo valią – sutikimą, kad vėdinimo sistema nebūtų išmontuota, o jos buvimo rūsio patalpose nelaikė savo, kaip patalpų savininkės, nuosavybės teisės pažeidimu. 27. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino to, kad ieškovė 2008 m. kovo 28 d. pirkimo – pardavimo sutartyje garantavo, jog jos sudarymo momentu jai nėra žinoma paslėptų turto trūkumų, dėl kurių turto nebūtų galima naudoti pagal paskirtį arba jo naudingumas sumažėtų taip, kad pirkėjai apie tuos trūkumus žinodami arba nebūtų jo visai pirkę, arba nebūtų už jį tiek mokėję (Sutarties 5.3 punktas). Be to, šalys susitarė, kad viešbučio, kuriam priskirtos rūsio patalpos, rekonstrukcijos darbai nepadarys esminės neigiamos įtakos parduotuvės naudojimui pagal paskirtį (2008 m. kovo 28 d. sutarties 2 punktas). Esant tokioms sąlygoms, daroma išvada, kad atsakovų apsisprendimas pirkti parduotuvę su priklausiniais buvo sąlygotas ir jos pardavimo kaina šalių buvo sulygta įvertinus tai, kad parduotuvė turi vėdinimo sistemą. Priešingu atveju, t. y. jeigu parduotuvės patalpos būtų parduotos be vėdinimo sistemos, o tuo pačiu ir be galimybės jas naudoti pagal paskirtį, arba su poreikiu atlikti kokius nors papildomus didelės vertės ir sudėtingus techniškai rekonstrukcijos darbus tokią sistemą įsirengiant, tai šalys, kurios užsiima verslu, neabejotinai būtų nurodę sudarytoje pirkimo – pardavimo sutartyje, kas būtų įtakoję sutarties kainą, jei atsakovai tokiomis sąlygomis minėtą nekilnojamąjį turtą būtų nutarę įsigyti. 28. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas be pagrindo konstatavo, kad pačios ieškovės įrengta, o vėliau atsakovams su parduotuvės patalpomis, kaip jų priklausinys, parduota vėdinimo sistema, esanti ginčo patalpose, pažeidė ieškovės, kaip rūsio patalpų savininkės, nuosavybės teises. Jau minėta, kad 2007 m. vasario 21 d. Statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto Nr. (101)-11.4-369) pagrindu pati atskyrusi pastato patalpas bei 2008 m. kovo 28 d. pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu atsakovams pardavusi parduotuvę su priklausiniu – vėdinimo sistema, ieškovė savo valia apribojo nuosavybės teisę į vėdinimo paskirties rūsio patalpas. Atitinkamai buvo sukurtas būtent apeliantų teisėtas lūkestis naudotis rūsio patalpose esančia visa vėdinimo sistema, todėl ieškovė neturėjo ir negalėjo tikėtis bet kada parduotuvę aptarnaujančią vėdinimo sistemą išmontuoti bei rūsio patalpas naudoti kitai paskirčiai. 29. Pažymėtina tai, kad vien aplinkybė, jog 2008 m. kovo 28 d. pirkimo – pardavimo sutartyje šalys atskirai neaptarė vėdinimo sistemos, kaip ir visų kitų inžinerinių sistemų, aptarnaujančių parduotuvės patalpas, tolesnio buvimo sąlygos, nepatvirtina, kad ieškovė neišreiškė valios riboti savo nuosavybės teisės į rūsio patalpas. CK 6.193 straipsnyje nustatyta, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad 2008 m. kovo 28 d. sutartimi ieškovė neįpareigojo atsakovų išmontuoti ar kitaip pertvarkyti parduotuvės patalpas aptarnaujančios vėdinimo sistemos. Priešingu atveju, t. y. jeigu ieškovė sandorio sudarymo metu būtų vertinusi, kad atsakovams perleidžiamos vėdinimo sistemos buvimas jai priklausančiose rūsio patalpose pažeidžia jos, kaip rūsio patalpų savininkės, teises, tikėtina, jog ji būtų numačiusi įpareigojimą šią vėdinimo sistemą išmontuoti / pertvarkyti. Tuo tarpu, kaip minėta, ieškovė, perleisdama parduotuvę, garantavo, jog sutarties sudarymo momentu jai nėra žinoma paslėptų turto trūkumų, dėl kurių jo nebūtų galima naudoti pagal paskirtį ir pan., bei, atitinkamai, tą pačią dieną, kaip ir pirkimo – pardavimo sutartis, sudaryta sutartimi įsipareigojo neatlikti jokių jai priklausančios pastato dalies rekonstrukcijos darbų, dėl kurių nebūtų galima naudoti parduotuvės pagal paskirtį. 30. Vertinant apeliacinio skundo argumentus pažymėtina, kad ieškovės reikalavimo išmontuoti ir pašalinti iš jai priklausančių rūsio patalpų visą vėdinimo sistemą, užtikrinančią parduotuvės patalpų naudojimą pagal paskirtį, tenkinimas iš esmės sąlygotų esminį pačios ieškovės 2008 m. kovo 28 d. pirkimo – pardavimo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų pažeidimą. Kaip matyti, PĮ „Šilventa“ vadovas A. R. 2016 m. lapkričio 28 d. raštu „Dėl vėdinimo sistemos atskyrimo objektuose“ patvirtino, jog oro išmetimo šachtos yra bendros viso pastato inžinerinės sistemos, naujų įrengti nėra galimybių. UAB „Omega Ventus“ ir UAB „VTS Vilnius“ 2017 m. balandžio 10 d. apžiūros aktas – pažyma patvirtina, jog vėdinimo įrenginius – ventiliatorius demontuoti / iškelti iš esamų ventkamerų ir įrengti autonominę vėdinimo sistemą technologiškai yra įmanoma, tačiau reikia iš esmės modifikuoti esamą vėdinimo sistemą, perdaryti ortakyną, ardyti lubas ir pan., kas neabejotinai sąlygos itin dideles investicijas, kurios bus neproporcingai didelės, lyginant su siekiamu rezultatu. Taip pat byloje esantis 2016 m. gegužės 23 d. UAB „Vėsa ir partneriai“ gamybos vadovo J. M. raštas „Dėl galimybės įrengti autonomišką vėdinimo sistemą“ patvirtina, kad dėl pastato specifikos bei patalpų vidaus planavimo nėra galimybės įrengti oro paėmimo ir išmetimo šachtų, o boulingo patalpose ir ventkamerų. Be to, 2017 m. rugpjūčio 28 d. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas kvalifikuotas vėdinimo sistemų specialistas A. R. iš esmės patvirtino, kad visos vėdinimo sistemos išmontavimas ir pašalinimas, nepaliekant jokios prieigos prie rūsio patalpose esančių bendro naudojimo šviežio oro padavimo ir išmetimo šachtų, sąlygotų tai, kad parduotuvės patalpos negalės būti naudojamos pagal paskirtį, kadangi tai yra visuomeninės paskirties patalpos, kurios turi atitikti higienos normas, todėl privalo būti įrengta jas aptarnaujanti vėdinimo sistema. Ieškovė UAB „Karolinos turas“ šių aplinkybių nenuginčijo, jokiais įrodymais nepaneigė. 31. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismui įpareigojus atsakovus išmontuoti ir pašalinti iš ieškovei nuosavybės teise priklausančių patalpų, esančių ( - ), Vilniuje, visus jiems nuosavybės teise priklausančius vėdinimo sistemos ir su ja susijusius įrenginius – vėdinimo sistemos elektrinius variklius, vamzdžius ir jų priklausinius per 3 mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, nenumatant jokios prieigos prie rūsio patalpose esančių pastato bendrojo naudojimo šviežio oro padavimo ir išmetimo šachtų, atsižvelgiant į tai, kad įrengti kitas šviežio oro padavimo ir išmetimo šachtas realiai galimybių nėra, o atjungus vėdinimo sistemą parduotuvės patalpas pagal paskirtį eksploatuoti nebūtų galima, tokiu būdu buvo nepagrįstai apribotos būtent atsakovų nuosavybės teisės. 32. Teisėjų kolegijos nuomone, esant šioje byloje nustatytoms aplinkybėms bei virš aptartoms 2008 m. kovo 28 d. šalių sudarytos pirkimo – pardavimo sutarties sąlygoms, būtent ieškovė, jei ji siekia rekonstruoti jai nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą pašalindama iš savo patalpų atsakovams priklausančią vėdinimo sistemą su priklausiniais, savo iniciatyva, darbu ir lėšomis ir turėtų pasirūpinti, kad minėti įrenginiai būtų pašalinti taip, kad nebūtų padarytas neigiamas poveikis ir / ar žala atsakovų turtui ir iš pačios ieškovės įsigytą turtą jie toliau galėtų naudoti pagal paskirtį ir šalių sudarytos sutarties sąlygas. 33. Dėl paminėtų motyvų konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, pažeidė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas (CPK 185 straipsnis), netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir nepagrįstai pripažino, kad yra pagrindas tenkinti ieškovės pareikštą negatorinį ieškinį, nes ieškovės teisės pažeistos, netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės teisės gynimą nuo pažeidimų, nesusijusių su valdymo netekimu (CK 4.98 straipsnis), todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, kuris naikinamas ir priimamas naujas sprendimas ieškinį atmesti (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). 34. Priimant naują sprendimą, šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos perskirstomos (CPK 93 straipsnio 1, 5 dalys). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovė S. S. viso patyrė 756,09 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias pagrindė rašytiniais įrodymais (2017 m. balandžio 6 d. sąskaita, 2017 m. balandžio 11 d. prašymas priteisti 600 Eur išlaidas už advokato paslaugas ruošiant atsiliepimą į ieškinį, 2017 m. birželio 13 d. prašymas priteisti kitas bylinėjimosi išlaidas, 2017 m. balandžio 18 d. ir 2017 m. gegužės 30 d. mokėjimo nurodymais 150 Eur ir 6,09 Eur už duomenis iš VĮ „Registrų centro“). Kiti atsakovai duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė. Be to, atsakovė S. S. už apeliacinį skundą sumokėjo 75 Eur žyminio mokesčio. Kadangi ieškinys atmetamas, o apeliacinis skundas tenkinamas, atsakovės S. S. patirtos bylinėjimosi išlaidos ir išlaidos valstybei, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, kurios sudaro viso 43,06 Eur, priteistinos iš ieškovės (CPK 93 straipsnio 1, 3, 5 dalys, 96 straipsnio 2 dalis, 98 straipsnis).

10Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Nutarė

11Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 24 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

12Priteisti atsakovei S. S., a. k. ( - ) 759,09 Eur (septynis šimtus penkiasdešimt devynis eurus ir devynis euro centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, bei 75 Eur (septyniasdešimt penkis eurus) sumokėto žyminio mokesčio už apeliacinį skundą iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Karolinos turas“, į. k. 120337848.

13Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Karolinos turas“, į. k. 120337848, 43,06 Eur (keturiasdešimt tris eurus ir šešis euro centus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei (mokesčio gavėjas – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos, j. a. k. 188659752, surenkamoji sąskaita ( - ), įmokos kodas 5660).

Proceso dalyviai
Ryšiai