Byla P-84-520/2016
Dėl žalos atlyginimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

2teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos J. M. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-677-442/2016 pagal pareiškėjos J. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. M. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos ir Zarasų rajono savivaldybei dėl žalos atlyginimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5Pareiškėja J. M. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama pripažinti jos teisę į būsimą žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimą ir priteisti pareiškėjai solidariai iš atsakovų 447 148,60 Lt turtinės žalos atlyginimą.

6Pareiškėja paaiškino, kad ji 2003 m. balandžio 17 d. įsigijo 1,6 ha ploto miškų ūkio paskirties žemės sklypą ( - ) regioniniame parke. Pareiškėja nurodė, kad ji žinojo, jog žemės sklype ankščiau buvo sodyba, nes sklype buvo atrasta išlikusių sodybos pamatų liekanų. Zarasų rajono savivaldybė sudarė komisiją (toliau – ir Komisija), kuri 2003 m. gegužės 12 d. vietos apžiūrėjimo aktu nustatė, kad pareiškėjai nuosavybės teise priklausančiame sklype yra išlikę buvusių pastatų pamatai ir tarpusavyje vietomis surištų iš dalies aptašytų pamatų bei rūsio liekanos. Remdamasi šiuo Komisijos 2003 m. gegužės 12 d. vietos apžiūrėjimo aktu, Zarasų rajono savivaldybės administracijos vyr. architektė 2003 m. gegužės 22 d. išdavė pareiškėjai Projektavimo sąlygų sąvadą Nr. 34 dėl sodybos buvusioje sodybvietėje atstatymo. Zarasų rajono nuolatinės statybos komisijos 2003 m. gegužės 30 d. posėdžio protokolu Nr. 39 nutarta ūkinio pastato ( - ) kaime statymo projektą derinti be pastabų. Pareiškėja atstatė buvusią sodybą – pareiškėjai priklausančiame sklype pagal parengtą ir patvirtintą projektą buvo pastatytas ūkio pastatas (unikalus Nr. ( - )), kiemo rūsys (unikalus Nr. ( - )), malkinė (unikalus Nr. ( - )), kanalizacijos šulnys ir lieptas (unikalus Nr. ( - )). Utenos apskrities viršininko pavaduotojo įsakymu sudarytos statinių pripažinimo tinkamais naudoti komisijos 2005 m. sausio 27 d. ir Utenos apskrities viršininko pavaduotojo įsakymu sudarytos komisijos 2009 m. kovo 30 d. aktais šie statiniai buvo pripažinti tinkamais naudoti.

7Pareiškėja teigė, kad ji atstatinėjo senąją sodybą laikydamasi galiojančių įstatymų, turėdama visus statyboms reikalingus dokumentus, kuriuos pareiškėjai išdavė atsakingi pareigūnai pagal savo kompetenciją. Po to, kai statybos buvo baigtos, Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra kreipėsi į Zarasų rajono apylinkės teismą dėl neteisėtų administracinių teisės aktų pripažinimo negaliojančiais ir savavališkai pastatytų statinių nugriovimo. Zarasų rajono apylinkės teismas ir Vilniaus apygardos teismas pripažino aktus, kuriais remdamasi pareiškėja statėsi statinius, negaliojančiais ir įpareigojo pareiškėją nugriauti neteisėtai pastatytus statinius. 2014 m. rugsėjo 16 d. pareiškėja gavo 2014 m. rugsėjo 4 d. antstolio S. O. G. patvarkymą Nr. R2-797 „Dėl neteisėtai pastatytų statinių griovimo“, kuriame nurodyta, kad ūkinio pastato su pirtimi ir poilsio kambariais, kiemo rūsio, kiemo statinio malkinės, kanalizacijos šulinio ir liepto, esančių ( - ), Zarasų r., griovimo ir statybvietės sutvarkymo kaina yra 182 148,60 Lt. Pareiškėjos nuomone, jai priklausantys statiniai turės būti nugriauti dėl valstybės institucijų, Zarasų rajono savivaldybės kaltės, nes būtent dėl statinių pripažinimo tinkamais naudoti komisijos, Utenos apskrities viršininko pavaduotojo priimtų aktų, kurie vėliau teismo sprendimu buvo panaikinti kaip neteisėti, pareiškėja įgijo teisę statyti statinius. Pareiškėja laikėsi pozicijos, kad ji praras nuosavybės teise priklausantį turtą ir patirs tiesiogines išlaidas dėl teismo įpareigojimo nugriauti visus pagal neteisėtais pripažintus administracinius aktus pastatytus statinius vykdymo. Nugriovus statinius pareiškėjai bus padaryta 447 148,60 Lt turtinė žala. Pareiškėja prašė teismo priteisti žalos atlyginimą avansu, nes negalės apmokėti už statinių nugriovimą bei sumokėti už statybvietės sutvarkymą dėl sudėtingos savo finansinės situacijos.

8Atsakovas Zarasų rajono savivaldybė atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

9Atsakovas nurodė, kad pareiškėja, žinodama, jog žemės sklype yra buvusi sodyba, dėl nesuprantamų priežasčių pasistatė ne gyvenamąjį namą, bet ūkio pastatą (taip nurodyta Nekilnojamojo turto registro išraše, nors iš nuotraukų akivaizdu, kad tai ne ūkio pastatas). Ši faktinė aplinkybė patvirtina pareiškėjos galbūt nesąžiningą elgesį statybų metu, kadangi pareiškėja, įsigydama miškų ūkio paskirties žemės sklypą, žinojo, kokį sklypą perka ir kokie apribojimai yra taikomi tokios paskirties žemės sklypui. Atsakovas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 straipsnio nuostatos nustato žemės savininkams pareigą naudoti žemę pagal pagrindinę tikslinę paskirtį, naudojimo būdą, pobūdį bei laikytis žemės sklypui nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų reikalavimų. Atsakovo nuomone, pareiškėja turėjo ir privalėjo žinoti, kad Žemės įstatymo ir Lietuvos Respublikos miškų įstatymo nuostatos draudžia statyti statinius miškų ūkio paskirties žemėje, todėl pareiškėja negali būti pripažinta sąžininga statytoja ir turi prisiimti dėl neteisėtų statybų atsiradusią riziką.

10Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija), atstovaujantis ir atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

11Atsakovas paaiškino, kad pareiškėja nenurodė pagrįstų faktų ir nepateikė pakankamai įrodymų, kurie patvirtintų vieną iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų – neteisėtus veiksmus. Pareiškėja nepateikė pagrįstų argumentų, kad statinių pripažinimo tinkamais naudoti komisijos veiksmai buvo neteisėti. Tačiau net ir tuo atveju, jeigu būtų pagrindas spręsti, kad komisija, nors ir įvykdė jai teisės aktais priskirtas funkcijas, tačiau tam tikru mastu veikė aplaidžiai, paviršutiniškai, byloje nebūtų nustatyta ir kita būtina viešajai atsakomybei kilti sąlyga – priežastinis ryšys tarp pareiškėjos skunde nurodomų, jos nuomone, neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos. Statinių pripažinimo tinkamais naudoti aktai nėra dokumentai, suteikiantys teisę statyti statinius. Šie administraciniai aktai jokiu būdu nesuteikė teisės statyti pareiškėjos nurodomus statinius, todėl nesudarė prielaidų tokių statinių statyboms vykdyti. Pareiškėjos skunde nurodyti veiksmai (statinių pripažinimo tinkamais naudoti aktų išdavimas) neturėjo įtakos pareiškėjos teisei vykdyti statybą, todėl iš šių teismo panaikintų administracinių aktų negali būti kildinama pareiškėjos nurodyta žala.

12Atsakovas nurodė, kad uždarosios akcinės bendrovės „Kaunas Real Estate“ nekilnojamojo turto įvertinimo ataskaitoje pateikta statinių rinkos vertė (265 000 Lt) yra nepagrįsta, nes pagal pareiškėjos pateiktą Nekilnojamojo turto registro išrašą šių nesudėtingų statinių reali statybos vertė labai skiriasi. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėja nurodė galimą žalą (182 148,6 Lt), kuri atsirastų tik tada, jei būtų visiškai įvykdytas teismo sprendimas. Teismo sprendimo vykdymo procese gali būti atlikti veiksmai, kurie gali keisti teismo sprendimo vykdymo tvarką ir griovimo darbų kainą. Šiuo metu vykdymo veiksmai vykdomojoje byloje yra sustabdyti iki bus priimtas sprendimas pagal pareiškėjos skundą dėl antstolio veiksmų, todėl yra tikimybė, kad atnaujinus vykdymo veiksmus situacija gali būti pasikeitusi. Todėl teismas negalėtų įvertinti būsimos žalos pagal pareiškėjos reikalavimą, taikant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.249 straipsnio 3 dalį, nes galimos žalos atsiradimo tikimybė yra numanoma ir nėra galimybės nustatyti jos realaus dydžio. Pareiškėja privalėjo elgtis maksimaliai atidžiai ir rūpestingai, imtis prieinamų priemonių įsitikinti ketinamų vykdyti statybų teisėtumu. Pareiškėjos minėtų statinių statybai buvo privaloma gauti statybos leidimą, nes priešingu atveju pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalį tokia statyba laikoma savavališka. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad bylos nagrinėjimo metu pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ieškinį dėl administracinių aktų panaikinimo ir įpareigojimo nugriauti statinius buvo nustatyta, kad nėra statybos leidimo, nes jis nerastas. Todėl statyba buvo vykdoma savavališkai. Statytoja, pradėjusi statyti minėtus statinius, negalėjo pagrįstai tikėtis juos teisėtai pastatyti, todėl yra atsakinga už neteisėtą statybą ir turi prisiimti kaltę dėl kilusių pasekmių.

13II.

14Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 11 d. sprendimu pareiškėjos J. M. skundą atmetė.

15Teismas nurodė, kad bendrosios kompetencijos teismai nustatė, jog pareiškėja, įsigydama žemės sklypą ir tvarkydama su juo susijusius dokumentus, taip pat imdamasi su statyba susijusių dokumentų tvarkymo, turėjo žinoti, kokie apribojimai taikomi žemės sklypui, bei laikytis imperatyviųjų įstatymo normų, draudžiančių statybą miško ūkio paskirties žemėje. Pareiškėja privalėjo elgtis maksimaliai atidžiai ir rūpestingai, imtis prieinamų priemonių įsitikinti ketinamų vykdyti statybų teisėtumu. Statybą leidžiantys dokumentai nebuvo rasti, jų nepateikė ir pareiškėja. Statyba buvo vykdoma savavališkai, pareiškėja, pradėjusi statyti minėtus statinius, negalėjo tikėtis juos teisėtai pastatyti, todėl ji yra atsakinga už neteisėtą statybą ir turi prisiimti kaltę dėl kilusių pasekmių. Teismas sprendė, jog pareiškėjos teiginiai, kad statinių pripažinimo tinkamais naudoti aktai suteikė teisę statyti statinius, yra nepagrįsti, nes šie administraciniai aktai jokiu būdu nesuteikė teisės statyti nurodomus statinius, negalėjo sudaryti prielaidų statyboms vykdyti, jie galėjo būti išduodami tik užbaigus statinio statybą. Todėl pareiškėjos pastatyti statiniai, pripažinus juos neteisėtais, turėtų būti griaunami ir be statinių pripažinimo tinkamais naudoti aktų priėmimo. Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad nenustačius valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį negalima, todėl nėra pagrindo atlyginti pareiškėjai tariamai padarytos žalos.

16III.

17Pareiškėja J. M. apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą bei pareiškėjos skundą tenkinti, arba grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

18Pareiškėja nurodė, kad komisijos nariai, vizualiai apžiūrėję pareiškėjos žemės sklype išlikusius buvusios sodybos fragmentus, 2003 m. gegužės 12 d. vietos apžiūrėjimo aktu konstatavo, jog žemės sklype yra išlikę buvusių pastatų pamatai ir tarpusavyje vietomis surištų iš dalies aptašytų pamatų bei rūsio liekanos. Todėl kompetentinga iš vietos valdžios atstovų sudaryta komisija konstatavo būtinas statybos procesui vykdyti aplinkybes. Minėto akto išdavimas lėmė kitų dokumentų, reikalingų statyboms, išdavimą. Todėl pareiškėjai atsirado galimybė atstatyti buvusią sodybą. Pareiškėjai buvo išduotas 2005 m. sausio 27 d. pripažinimo tinkamu naudotis aktas Nr. 1 ir 2009 m. kovo 30 d. pripažinimo tinkamu naudotis aktas Nr. 11. Tačiau Zarasų rajono apylinkės teismui ir Vilniaus apygardos teismui pripažinus negaliojančiais minėtus aktus, neteisėtomis buvo laikomos ir pareiškėjos vykdytos statybos, todėl pareiškėjos pastatytus statinius buvo nuspręsta nugriauti. Pareiškėjai net nekilo abejonių dėl jai išduotų dokumentų statyboms teisėtumo, nes pareiškėja, neturėdama specialaus išsilavinimo, buvo visiškai įsitikinusi, kad jai statyboms dokumentus išdavę specialistai išmano savo darbą ir elgiasi teisėtai. Dėl to pareiškėja manė turinti teisę atkurti buvusią sodybą.

19Pareiškėja, remdamasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika, pažymėjo, kad ji turėjo teisėtą lūkestį manyti, jog statybos buvo vykdomos teisėtai. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencijoje pabrėžiama, kad valstybė už savo institucijų ir pareigūnų veiksmus negali perkelti atsakomybės privatiems asmenims. Pareiškėja paaiškino, kad nagrinėjamu atveju yra visos sąlygos civilinei atsakomybei kilti. Valstybės (savivaldos) institucijos, išduodamos pareiškėjai statybas leidžiančius dokumentus, nesilaikė tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos. Pareiškėja pažymėjo, kad jai teisę kreiptis į teismą dėl būsimos žalos atlyginimo suteikia CK nuostatos. Pareiškėjos žala yra reali ir tai patvirtina faktas, kad šiuo metu antstolio yra užvesta vykdomoji byla Nr. 0168/14/00044 dėl pastatų žemės sklype griovimo. Taip pat pareiškėja pažymėjo, kad ji yra pensininkė ir neturi finansinių galimybių apmokėti pastatų griovimo, statybvietės tvarkymo išlaidas. Apibendrindama išdėstytus argumentus, pareiškėja teigė, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė skubotai, neįsigilindamas į bylos faktines aplinkybes ir teisinius argumentus.

20Atsakovas Inspekcija, atstovaujantis ir atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

21Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėja, įsigydama žemės sklypą ir tvarkydama su juo susijusius dokumentus, taip pat imdamasi su statyba susijusių dokumentų tvarkymo, turėjo žinoti, kokie apribojimai taikomi žemės sklypui, bei laikytis imperatyviųjų įstatymo normų, draudžiančių statybą miškų ūkio paskirties žemėje. Atsakovas pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu patvirtinto Statybos privačioje žemėje reglamento 3 punktas netaikytinas buvusiai sodybai miškų ūkio paskirties žemės sklype atstatyti. Pareiškėja tik abstrakčiai nurodo, kad investavo savo santaupas į statinių statymą, tačiau nepateikia, kiek buvo sumokėta už atliktus darbus, kiek kainavo statybinės medžiagos statinių statybai ir kt. 2003 m. gegužės 12 d. vietos apžiūrėjimo aktas, 2003 gegužės 22 d. projektavimo sąlygų sąvadas Nr. 34, 2005 m. sausio 27 d. pripažinimo tinkamu naudotis aktas Nr. 1 ir 2009 m. kovo 30 d. pripažinimo tinkamu naudotis aktas Nr. 11 nėra dokumentai, suteikiantys teisę statyti statinius. Statiniai galėjo būti statomi tik turint statybos leidimą. Todėl tarp Komisijos veiksmų ir pareiškėjos nurodomos kilusios žalos nėra faktinio priežastinio ryšio. Šiuo atveju nebūtų pagrįsta neteisėtos statybos vykdymą susieti su vėliau priimtais viešojo administravimo subjekto sprendimais, t. y. statinių pripažinimo tinkamais naudoti procedūromis. Pasikeitus pareiškėjos nurodomai žalos dydžio apimčiai, nėra galimybės nustatyti ir jos realaus dydžio.

22IV.

23Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. balandžio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-677-442/2016 pareiškėjos J. M. apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 11 d. sprendimą paliko nepakeistą.

24Teismas, vertindamas, ar šiuo atveju yra valdžios institucijų neteisėti veiksmai, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 58 straipsnio 2 dalimi, atsižvelgė į faktus, nustatytus Zarasų rajono apylinkės teismo įsiteisėjusiu 2011 m. balandžio 13 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-221-467/2011 ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutartimi. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatyta, jog vadovaujantis Miškų įstatymo ir Žemės įstatymo nuostatomis, pareiškėjai priklausančiame miškų ūkio paskirties žemės sklype statybos negalėjo būti vykdomos, todėl Utenos apskrities viršininko pavaduotojo 2002 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. 10-09-54 sudarytos statinių pripažinimo tinkamais naudoti komisijos 2005 m. sausio 27 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas Nr. 1 ir 2009 m. kovo 30 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas Nr. 11, kuriais minėtame žemės sklype pastatyti statiniai buvo pripažinti tinkamais naudoti, yra neteisėti. Be to, nustatyta, kad 2003 m. gegužės 12 d. akte nurodytos aplinkybės, jog sklype yra išlikę buvusių statinių pamatai ir akmenų bei rūsio liekanos, neatitinka tikrovės, nes faktas apie sklype kada nors buvusius pastatus paneigtas, dėl ko 2003 m. gegužės 12 d. aktas taip pat pripažintas negaliojančiu.

25Atsižvelgęs į tai, kad valdžios veiksmų neteisėtumas priimant minėtus administracinius aktus iš esmės yra nustatytas įsiteisėjusiais Zarasų rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 13 d. sprendimu ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutartimi, teismas sprendė, jog CK 6.271 straipsnio taikymo aspektu valdžios institucijų veiksmų neteisėtumas neturi būti nustatinėjamas ir įrodinėjamas iš naujo, tačiau turi būti nustatinėjamos likusios civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį sąlygos – žala ir priežastinis ryšys tarp žalos ir neteisėtų veiksmų.

26Vadovaudamasis CK 6.247 straipsniu ir dėl priežastinio ryšio nustatymo suformuota teismų praktika, teismas, įvertinęs byloje surinktus duomenis, sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ne atsakovų priimti administraciniai aktai lėmė pareiškėjai priklausančių statinių nugriovimą ir žalos atsiradimą, nes pareiškėja statinių statybą vykdė neturėdama statybą leidžiančių dokumentų, be to, pareiškėja žinojo, kokios paskirties žemę valdo nuosavybės teise ir todėl turėjo žinoti, kokie apribojimai taikomi statybai miškų ūkio žemės sklype, t. y. kad sodybos statyba ar atstatymas jai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype yra negalima. Todėl net ir priėmus 2003 m. gegužės 12 d. aktą, kuriuo nustatytas statinio liekanų buvimas, pareiškėja neturėjo pagrindo manyti, kad statyba jai nuosavybės teise priklausančiame sklype yra galima.

27Teismas, įvertinęs Zarasų rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 13 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarties turinį, darė išvadą, kad pareiškėjai priklausantys statiniai turėjo būti nugriauti dėl to, jog jie buvo pastatyti neteisėtai, o Utenos apskrities viršininko pavaduotojo 2002 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. 10-09-54 sudarytos statinių pripažinimo tinkamais naudoti komisijos 2005 m. sausio 27 d. statinio pripažinimo naudoti aktas Nr. 1 ir 2009 m. kovo 30 d. statinio pripažinimo naudoti aktas Nr. 11 buvo priimti jau baigus pastatų statybą, t. y. jų priėmimas niekaip nelėmė neteisėtos statinių statybos. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju ne atsakovų priimti administraciniai aktai, o pačios pareiškėjos veiksmai vykdant neteisėtą statybą lėmė žalos atsiradimą, todėl minėti administraciniai aktai negali būti laikomi turtinės žalos atsiradimo priežastimi. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas sprendė, kad tarp pareiškėjos patirtos žalos ir atsakovų veiksmų nėra priežastinio ryšio, o nesant bent vienos iš CK 6.271 straipsnyje nustatytų sąlygų, viešoji atsakomybė nekyla.

28V.

29Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2016 m. liepos 11 d. gautas pareiškėjos J. M. prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-677-442/2016, panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą bei pareiškėjos skundą tenkinti arba grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

30Pareiškėja nurodo, kad jos apeliacinis skundas buvo atmestas pažeidžiant materialiosios teisės normas, ir pažymi, jog ji atstatinėjo senąją sodybą laikydamasi galiojančių įstatymų, turėdama visus statyboms reikalingus dokumentus, kuriuos pareiškėjai išdavė atsakingi pareigūnai pagal savo kompetenciją. Statiniai buvo projektuojami laikantis tradicinių, nacionalinei architektūrai būdingų formų, pagrindine statybine medžiaga naudojant medžio rastus. Pareiškėja tvirtina, kad ji statinius statėsi, nes turėjo visus statyboms reikalingus dokumentus, kuriuos jai išdavė atsakingi pareigūnai pagal savo kompetenciją, tačiau bendrosios kompetencijos teismas dokumentus, pagal kuriuos pareiškėja statėsi statinius, pripažino negaliojančiais. Pareiškėjos teigimu, dėl neteisėtų atsakovų priimtų administracinių aktų pareiškėjai buvo padaryta 84 949,30 Eur turtinė žala (statinių rinkos vertė (76 749,30 Eur) + griovimo ir statybvietės sutvarkymo išlaidos (8 200 Eur)).

31Pareiškėja laikosi pozicijos, kad priešingai negu nurodė teismas, pareiškėja statinių statybą vykdė turėdama visus statybą leidžiančius dokumentus, ir statyba jai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype buvo galima. Pareiškėja akcentuoja, kad teismas, darydamas išvadą, jog pagal Miškų įstatymo ir Žemės įstatymo nuostatas pareiškėjai priklausančiame miškų ūkio paskirties žemės sklype statybos negalėjo būti vykdomos, nesivadovavo įstatymuose įtvirtintu reglamentavimu, galiojusiu tuo metu, kai pareiškėja vykdė statybas, t. y. 2003 metais, o tuo metu galioję norminiai teisės aktai imperatyviai nedraudė statybų žemės sklype, esančiame saugomoje teritorijoje. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu patvirtinto Statybos privačioje žemėje reglamento 3 punkto nuostatos ilgą laiką buvo interpretuojamos kaip suteikiančios teisę atstatyti sodybą miškų ūkio paskirties žemėje, jeigu joje yra buvusios sodybos liekanų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 3K-3-882/2003), o miško žemėje statybos buvo uždraustos tik nuo 2006 metų, todėl statyba pareiškėjai priklausančiame sklype 2003 metais buvo galima. Tai reiškia, kad pareiškėjos atveju Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neteisingai pritaikė teisės normas, o tai lėmė neteisėtos ir nepagrįstos nutarties priėmimą.

32Pareiškėja nurodo, kad Komisijos nariai turėjo žinių ir įgaliojimus konstatuoti arba nekonstatuoti buvusios sodybos statinių buvimą asmenų žemės sklypuose. Pareiškėjos teigimu, pagrindinis dokumentas, kuris buvo reikalingas tokiais kaip pareiškėjos atvejais norint pradėti statybas, buvo Komisijos vietos apžiūrėjimo aktas, t. y. šio dokumento priėmimas buvo esminė prielaida kitiems dokumentams, reikalingiems statyboms, išduoti ir statybų procesui prasidėti. Pareiškėjos teigimu, nepagrįsta teismo išvada, kad pareiškėja statybos darbus atliko be privalomo statybos leidimo, nes statybos leidimas pareiškėjos atveju nebuvo reikalingas. Vien tai, kad statiniai buvo pripažinti tinkamais naudoti, ir jų įregistravimas suponuoja išvadą, kad statiniai buvo pastatyti teisėtai. Priešingai negu nurodė teismas, pareiškėja turėjo pagrindą manyti, kad statyba jos sklype yra galima, dėl to jai nekilo abejonių. Ne pareiškėjos, o atsakovų veiksmai lėmė žalos atsiradimą, nes pareiškėja jokių neteisėtų veiksmų neatliko, ji vykdė įstatymus, laikėsi nusistovėjusios praktikos ir visų tuo metu reikalingų procedūrų, t. y. šiuo atveju nėra pareiškėjos kaltės. Pareiškėja negali būti atsakinga už valdžios institucijų padarytas klaidas ar darbo trūkumus. Todėl teigti, kad nėra priežastinio ryšio tarp atsakovų veiksmų ir žalos, yra nepagrįsta ir neteisėta. Šiuo atveju yra visos sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei atsirasti. Pareiškėja pažymi, kad tik atnaujinus procesą bus išsamiai išsiaiškintos esminės bylos aplinkybės ir priimtas teisėtas ir pagrįstas galutinis sprendimas.

33Atsakovas Zarasų rajono savivaldybė atsiliepime į prašymą dėl proceso atnaujinimo prašo jo netenkinti.

34Atsakovas nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, priimdamas 2015 m. gegužės 11 d. sprendimą, išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, tinkamai įvertino teismų praktiką, todėl atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-677-442/2016 ir panaikinti minėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą bei patenkinti pareiškėjos skundą nėra pagrindo. Atsakovas pažymi, kad pareiškėja konkretaus materialiosios teisės normų pažeidimo, dėl kurio būtų pagrindas atnaujinti procesą, neįvardija. Nors pareiškėja nurodo, jog ji atstatė buvusią sodybą, tačiau toks teiginys prieštarauja sodybos apibrėžimui ir tam, kas laikytina sodyba pagal teismų suformuotą praktiką. Nustatant sodybos buvimo faktą visų pirma būtina nustatyti, kad tame žemės sklype yra buvęs gyvenamosios paskirties pastatas (namas). Pareiškėjos prašyme atnaujinti procesą minimi dokumentai nėra dokumentai, suteikiantys teisę statyti statinius, t. y. šie administraciniai aktai jokiu būdu nesuteikė teisės statyti pareiškėjos nurodomus statinius (nesukūrė prielaidų statyboms vykdyti), todėl negali būti laikomi pagrindu kilti teisinėms pasekmėms – statiniams atsirasti pareiškėjai nuosavybės teise priklausiusiame žemės sklype.

35Atsakovas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl nuosavybės teisių į pastatus (ne)įgijimo neteisėtų statybų atveju, abejoja, ar pareiškėja turi teisę į turtinės žalos atlyginimą. Atsakovo teigimu, vertinant atsakovo Zarasų rajono savivaldybės administracijos veiksmus žalos atlyginimo kontekste, būtina įvertinti ir statytojos (pareiškėjos), kuri žinojo apie žemės sklypo apribojimus, veiksmus ir jos sąžiningumą vykdytų statybų metu. Pagrindinis statybos teisinius santykius reglamentuojantis teisės aktas yra Statybos įstatymas, tačiau statybos miško žemėje reikalavimus taip pat nustato Miškų įstatymas ir Žemės įstatymas. Statytojas privalo užtikrinti imperatyviųjų teisės aktų reikalavimų laikymąsi, o pareiškėja turėjo ir privalėjo žinoti, kad Žemės įstatymo ir Miškų įstatymo nuostatos draudžia statyti statinius miškų ūkio paskirties žemėje, be to, pagal CK 1.6 straipsnio nuostatas įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas neatleidžia nuo juose nustatytų sankcijų taikymo ir nepateisina įstatymų reikalavimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo. Atsakovas pareiškėjos siekį atnaujinti procesą vertina kaip priemonę pabandyti išspręsti ginčą savo naudai.

36Atsakovas Inspekcija, atstovaujantis ir atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepime į prašymą dėl proceso atnaujinimo prašo jo netenkinti.

37Atsakovo teigimu, pareiškėjos prašymas atnaujinti procesą yra nepagrįstas. Atsižvelgęs į suformuotą teismų praktiką ir pareiškėjos prašyme išdėstytus motyvus, atsakovas laikosi pozicijos, kad pareiškėjos siekis atnaujinti procesą vertintinas kaip priemonė pabandyti išspręsti ginčą savo naudai arba vilkinti priimto ir įsiteisėjusio teismo sprendimo priverstinį vykdymą. Atsakovas pažymi, kad pareiškėja nepagrindė nei vieno iš ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 156 straipsnyje nurodytų atvejų, kuriems esant galėtų būti atnaujinamas procesas administracinėje byloje. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad bendrosios kompetencijos teismai pripažino pareiškėjos pastatytų statinių statybą neteisėta, kadangi jie buvo pastatyti miškų ūkio paskirties žemės sklype, kuriame tokių statinių statyba iš viso nėra galima. Nors ne kartą buvo bandoma nuginčyti bendrosios kompetencijos priimtą sprendimą, tačiau visais atvejais jo teisėtumas nebuvo nuginčytas, vadinasi sprendime nustatyti faktai iš naujo neįrodinėjami ir pareiškėja negali jų ginčyti.

38Atsakovas akcentuoja, kad ginčijamų statinių statybai pagal tuo metu galiojusius teisės aktus buvo privaloma gauti statybos leidimą, tačiau pareiškėja jo neturėjo, o prašyme atnaujinti procesą minimi argumentai, kad pareiškėjai statybos leidimas nebuvo reikalingas, yra nepagrįsti. Atsakovas nesutinka su pareiškėjos prašyme atnaujinti procesą nurodytais motyvais, kad žemės sklype 2003 metais buvo galima statyba. Pareiškėjos minimas Statybos privačioje žemėje reglamento 3 punktas netaikytinas buvusiai sodybai miškų ūkio paskirties žemės sklype atstatyti, todėl nebuvo pagrindo taikyti šios nuostatos. Pareiškėja nurodytos turtinės žalos ir nuostolių atsiradimo aplinkybes nepagrįstai sieja su Utenos apskrities viršininko pavaduotojo įsakymu sudarytos komisijos, Komisijos, susidedančios iš Zarasų rajono savivaldybės mero pavaduotojo, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus pavaduotojo ir Zarasų rajono savivaldybės administracijos vyriausiosios architektės, priimtais ir teismo sprendimu panaikintais aktais, kurie neva sudarė prielaidas statyboms vykdyti.

39Pareiškėjos prašyme atnaujinti procesą minimi dokumentai nėra dokumentai, suteikiantys teisę statyti statinius, t. y. šie administraciniai aktai jokiu būdu nesuteikė teisės statyti pareiškėjos nurodomus statinius (nesukūrė prielaidų statyboms vykdyti), todėl negali būti laikomi pagrindu kilti teisinėms pasekmėms – statiniams atsirasti pareiškėjai nuosavybės teise priklausiusiame žemės sklype. Atsakovas paaiškina, kad šio atsiliepimo į prašymą atnaujinti procesą pateikimo teismui metu pareiškėjos neteisėti statiniai nėra visiškai nugriauti bei sutvarkyta statybvietė, priešingai nei nurodo pareiškėja savo prašyme. Dar nuo teismo sprendimo nugriauti neteisėtai pastatytus statinius įsigaliojimo dienos akivaizdžiai matyti, kad griovimo darbai nėra realiai atliekami, vykdymo procesas yra vilkinamas, t. y. vyksta piktybinis įsiteisėjusio teismo sprendimo nevykdymas.

40Teisėjų kolegija

konstatuoja:

41VI.

42Nagrinėjamu atveju pareiškėja J. M. siekia atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-677-442/2016 pagal ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintą pagrindą.

43Nagrinėdama ir vertindama prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) IV dalyje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) III dalies normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir numatytais pagrindais.

44Dėl proceso atnaujinimo instituto, kaip išimtinės procedūros, yra pasisakęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), kuris savo praktikoje yra pripažinęs, kad atnaujintas procesas ir naujas sprendimas buvo „užslėpta“ apeliacija (angl. appeal in disguise), pažeidusi teisinį tikrumą ir asmens teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d.). EŽTT išaiškino, kad teisinis tikrumas suponuoja res judicata principo laikymąsi ir vykdymą. Šis principas sukuria draudimą ginčo šalims siekti peržiūrėti galutinį ir įsiteisėjusį sprendimą vien tik turint tikslą iš naujo nagrinėti bylą. Aukštesnės instancijos teismų galia peržiūrėti sprendimus turi būti siejama tik su tikslu ištaisyti teismo klaidas ir netinkamai vykdomą teisingumą, bet ne iš naujo nagrinėti bylą. Sprendimo peržiūrėjimo mechanizmas neturėtų būti naudojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, vien tik galimi keli požiūriai į vieną situaciją nėra sprendimo peržiūrėjimo pagrindas. Išimtys galimos tik tais atvejais, kai tai nulemia ypatingos ir įtikinamos aplinkybės (žr. sprendimus Varnienė prieš Lietuvą; Ryabykh prieš Rusiją; kt.).

45Nukrypimai nuo res judicata principo pateisinami tik tais atvejais, kai jų būtinybę lemia esminio ir įtikinamo pobūdžio aplinkybės (žr. EŽTT sprendimą Kot prieš Rusiją). Aukštesnių teismų galia panaikinti ar pakeisti privalomus ir vykdytinus teisminius sprendimus turėtų būti įgyvendinama, siekiant ištaisyti esminius trūkumus (žr. EŽTT sprendimą Protsenko prieš Rusiją). Be to, teisėtas galutinio ir įsiteisėjusio sprendimo panaikinimas peržiūros procese reiškia nukrypimą nuo teisinio apibrėžtumo principo. Atitinkamas sprendimas gali būti panaikintas, tik siekiant ištaisyti klaidą, iš tiesų turinčią esminę reikšmę teisminei sistemai (žr. EŽTT sprendimą Shchurov prieš Rusiją).

46Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan. Proceso atnaujinimo institutą reglamentuojančios teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant į šio instituto tikslus ir uždavinius, o tai reiškia, kad procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, jog dėl pareiškėjos nurodytų aplinkybių, kurias ji įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti. Bet kuris pareiškėjos nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjos nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu.

47Taigi sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 156 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 162 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).

48Vadovaujantis ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 161 straipsnio 4 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar jis pagrįstas įstatymų nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

49Kaip buvo nurodyta, pareiškėja prašo atnaujinti procesą ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintu pagrindu, pagal kurį procesas administracinėje byloje gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.

50Teisėjų kolegija akcentuoja, kad šiuo pagrindu procesas atnaujinimas, kai: 1) nustatomas materialiosios teisės normos pažeidimas ją taikant; 2) nustatytas pažeidimas yra akivaizdus; 3) toks pažeidimas yra esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu – prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikiama argumentų, kurie akivaizdžiai parodytų, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialiosios teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-135-552/2015). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai.

51Nagrinėjamu atveju pareiškėja savo prašyme dėl proceso atnaujinimo tvirtina, kad jos apeliacinis skundas buvo atmestas pažeidžiant materialiosios teisės normas. Pareiškėja akcentuoja, kad teismas, darydamas išvadą, jog pagal Miškų įstatymo ir Žemės įstatymo nuostatas pareiškėjai priklausančiame miškų ūkio paskirties žemės sklype negalėjo būti vykdomos statybos, nesivadovavo įstatymuose įtvirtintu reglamentavimu, galiojusiu tuo metu, kai pareiškėja vykdė statybas, t. y. 2003 metais, o tuo metu galioję norminiai teisės aktai imperatyviai nedraudė statybų žemės sklype, esančiame saugomoje teritorijoje. Atsakovas Zarasų rajono savivaldybė atsiliepime į prašymą dėl proceso atnaujinimo teigia, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, priimdamas 2015 m. gegužės 11 d. sprendimą, išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, tinkamai įvertino teismų praktiką, todėl atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-677-442/2016 ir panaikinti minėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą bei patenkinti pareiškėjos skundą nėra pagrindo. Atsakovas Inspekcija, atstovaujantis ir atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepime į prašymą dėl proceso atnaujinimo pažymi, kad pareiškėja nepagrindė nei vieno iš ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 156 straipsnyje nurodytų atvejų, kuriems esant galėtų būti atnaujinamas procesas administracinėje byloje.

52Teisėjų kolegija, įvertinusi prašymo dėl proceso atnaujinimo turinį, įskaitant pareiškėjos teiginį, kad tik atnaujinus procesą bus išsamiai išsiaiškintos esminės bylos aplinkybės ir priimtas teisėtas ir pagrįstas galutinis sprendimas, sutinka su atsakovų atsiliepime į prašymą dėl proceso atnaujinimo išdėstyta pozicija, jog pareiškėja, nagrinėjamu atveju nesutikdama su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 11 d. nutartimi, iš esmės siekia, kad byla būtų pakartotinai nagrinėjama apeliacine tvarka ir ginčas išspręstas jos naudai, tačiau nepateikia akivaizdžių įrodymų, jog šiuo atveju buvo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.

53Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad administracinėje byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, buvo sprendžiamas ginčas dėl turtinės žalos priteisimo pareiškėjai pagal CK 6.271 straipsnį. Iš pirmosios instancijos teismo 2015 m. gegužės 11 d. sprendimo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 11 d. nutarties turinio matyti, kad teismai, nagrinėdami kilusį ginčą, vadovavosi CK nuostatomis, reglamentuojančiomis valstybės ir savivaldybės civilinę atsakomybę. Tai reiškia, kad tiek pirmosios instancijos teismas, tiek apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdami bylą, kurioje prašoma atnaujinti procesą, taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, įtvirtintas CK, reglamentuojančias žalos, padarytos neteisėtais valdžios institucijų veiksmais, atlyginimą.

54CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Viešoji (valstybės ar savivaldybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valdžios institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Neteisėti veiksmai yra reglamentuojami CK 6.246 straipsnyje, priežastinis ryšys – CK 6.247 straipsnyje, o žala ir nuostoliai – CK 6.249 straipsnyje. Visos šios sąlygos yra vertinamojo pobūdžio, t. y. teismas, išnagrinėjęs bylą ir įvertinęs surinktus įrodymus, kiekvienu konkrečiu atveju konstatuoja, ar egzistuoja visos viešosios civilinės atsakomybės sąlygos.

55Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės (savivaldybės) valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės (savivaldybės) institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Tas pats taikytina sprendžiant ir dėl savivaldybės civilinės atsakomybės.

56Pareiškėjos teigimu, jai žala kilo bendrosios kompetencijos teismų sprendimais panaikinus administracinius aktus, kurie buvo pagrindas pareiškėjai vykdyti statybas ginčijamame žemės sklype, ir įpareigojus pareiškėją nugriauti neteisėtai pastatytus statinius bei sutvarkyti statybvietę. Pareiškėja pažymi, kad dėl neteisėtų atsakovų priimtų administracinių aktų pareiškėjai buvo padaryta 84 949,30 Eur turtinė žala (statinių rinkos vertė (76 749,30 Eur) + griovimo ir statybvietės sutvarkymo išlaidos (8 200 Eur)). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. balandžio 11 d. nutartimi pripažino, kad valdžios veiksmų neteisėtumas priimant minėtus administracinius aktus iš esmės yra nustatytas įsiteisėjusiais Zarasų rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 13 d. sprendimu ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutartimi. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje rėmėsi Zarasų rajono apylinkės teismo įsiteisėjusiame 2011 m. balandžio 13 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2A-221-467/2011 nustatytomis aplinkybėmis, jog pareiškėjai priklausančio žemės sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis yra miškų ūkio paskirties žemė, jog statybą leidžiantys dokumentai nerasti, jog archyvinių duomenų apie buvusią sodybą nėra, jog statybos miškų ūkio paskirties žemėje santykius reglamentuojantys Miškų įstatymas ir Žemės įstatymas nenustatė išimčių dėl statinių ar sodybų statybos esamose ir buvusiose sodybose, kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, jog teisė į sodybos statymą ar atstatymą miškų ūkio paskirties žemėje nebuvo įtvirtinta, todėl negalėjo būti sudarytos teisinės prielaidos statybai miškų ūkio paskirties žemėje, t. y. teisinio pagrindo išduoti projektavimo sąlygų sąvadą pagal Miškų įstatymą ir Žemės įstatymą nebuvo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad dėl to Zarasų rajono apylinkės teismas darė išvadą, jog sprendimai pripažinti statinius tinkamais naudoti buvo priimti pažeidžiant imperatyviąsias teisės aktų normas.

57Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. balandžio 11 d. nutartyje taip pat rėmėsi Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 28 d. nutartyje nustatytomis aplinkybėmis, kad Komisija, susidedanti iš Zarasų rajono savivaldybės mero pavaduotojo, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Utenos regiono aplinkos apsaugos departamento direktoriaus pavaduotojo ir Zarasų rajono savivaldybės administracijos vyriausiosios architektės, 2003 m. gegužės 12 d. akte nepagrįstai nustatė, jog sklype yra pastatų liekanos, kad statybos miškų ūkio paskirties žemėje santykius reglamentuojantis Miškų įstatymas miškų savininkams teisės statyti statinius tokioje žemėje nenustatė ir kad pareiškėja, žinodama, kokios paskirties žemę valdo nuosavybės teise, sudarė sąlygas neteisėtiems statiniams atsirasti miškų ūkio paskirties žemėje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs nustatytas aplinkybes, vadovaudamasis CK 6.247 straipsniu ir pažymėjęs, kad nagrinėjamu atveju ne atsakovų priimti administraciniai aktai, o pačios pareiškėjos veiksmai vykdant neteisėtą statybą lėmė žalos atsiradimą, todėl panaikinti administraciniai aktai negali būti laikomi turtinės žalos atsiradimo priežastimi, nenustatė priežastinio ryšio tarp pareiškėjos nurodomos žalos ir nustatytų neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį būtinosios sąlygos. Atsižvelgęs į tai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nebevertino kitos valstybės ir savivaldybės civilinės atsakomybės sąlygos – žalos – (ne)egzistavimo ir konstatavo, jog viešoji atsakomybė šiuo atveju nekyla, nes nėra vienos iš CK 6.271 straipsnyje nustatytų sąlygų.

58Sutiktina su atsakovo Zarasų rajono savivaldybės atsiliepimo į prašymą dėl proceso atnaujinimo argumentu, kad pareiškėja konkretaus materialiosios teisės normų pažeidimo, dėl kurio būtų pagrindas atnaujinti procesą, savo prašyme neįvardija. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėja šiuo atveju prašyme atnaujinti procesą iš esmės įrodinėja, kad yra visos sąlygos atsakovų civilinei atsakomybei atsirasti, tačiau tai daro akcentuodama faktines bylos aplinkybes ir teigdama, jog bylą nagrinėję teismai neteisingai nustatė ir įvertino esmines bylos aplinkybes, t. y. pareiškėja iš esmės siekia, kad byla būtų nagrinėjama dar kartą ir kitaip įvertintos nustatytos aplinkybės. Tačiau ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 156 straipsnio 2 dalis nenustato galimybės dar kartą vertinti faktinių bylos aplinkybių ir atnaujinti procesą dėl argumentų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių tyrimu ir įrodymų vertinimu. Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo atveju ginčo išsprendimo nepalankiai pareiškėjai esmė yra pripažinimas, jog nagrinėjamu atveju tarp pareiškėjos patirtos žalos ir atsakovų veiksmų nėra priežastinio ryšio, tačiau pareiškėja prašymo atnaujinti procesą negrindžia tuo, jog bylą nagrinėję teismai padarė CK 6.247 straipsnyje įtvirtintų materialiosios teisės normų, reglamentuojančių priežastinį ryšį, pažeidimą jas taikant, galėjusį turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą / nutartį, t. y. pareiškėja netvirtina, kad teismai pažeidė valstybės ir savivaldybės civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas.

59Dėl pareiškėjos argumentų apie ginčijamų statybų miškų ūkio paskirties žemės sklype, esančiame saugomoje teritorijoje, teisėtumą teisėjų kolegija pažymi, kad išnagrinėtoje administracinėje byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nei statybos, nei saugomų teritorijų, nei miškų, nei žemės teisinius santykius reglamentuojantys teisės aktai tiesiogiai nebuvo taikomi, teismai rėmėsi įsiteisėjusiuose bendrosios kompetencijos teismų priimtuose sprendimuose nustatytais faktais, susijusiais su ginčijamų statinių pastatymo aplinkybėmis, kiek tai buvo aktualu išspręsti dėl turtinės žalos atlyginimo kilusį ginčą.

60Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija negali daryti išvados apie akivaizdų bei esminį teismų taikytų materialiosios teisės normų pažeidimą. Šiuo aspektu akcentuotina, kad proceso atnaujinimo instituto paskirtis yra ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 156 straipsnio 2 dalyje išvardytų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjos prašyme atnaujinti procesą nėra teisinių argumentų, patvirtinančių apeliacinės instancijos teismo padarytą akivaizdų esminį materialiosios teisės normų pažeidimą. Dėl to netenkintinas pareiškėjos prašymas atnaujinti procesą pagal ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 156 straipsnio 2 dalies 10 punktą.

61Teisėjų kolegija, apibendrindama nutartyje nurodytus argumentus, konstatuoja, jog pareiškėjos prašymas nepagrįstas įstatymo nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl negali būti atnaujintas procesas šioje byloje pagal pateiktą prašymą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos prašymas atnaujinti procesą yra netenkinamas bei atsisakoma atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-677-442/2016.

62Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija), teisėjų kolegija

Nutarė

63Pareiškėjos J. M. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-677-442/2016 atmesti.

64Proceso administracinėje byloje Nr. A-677-442/2016 pagal pareiškėjos J. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. M. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos ir Zarasų rajono savivaldybei dėl žalos atlyginimo neatnaujinti.

65Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos J. M.... 3. Teisėjų kolegija... 4. I.... 5. Pareiškėja J. M. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į Vilniaus... 6. Pareiškėja paaiškino, kad ji 2003 m. balandžio 17 d. įsigijo 1,6 ha ploto... 7. Pareiškėja teigė, kad ji atstatinėjo senąją sodybą laikydamasi... 8. Atsakovas Zarasų rajono savivaldybė atsiliepime į skundą prašė jį... 9. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja, žinodama, jog žemės sklype yra buvusi... 10. Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie... 11. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėja nenurodė pagrįstų faktų ir... 12. Atsakovas nurodė, kad uždarosios akcinės bendrovės „Kaunas Real Estate“... 13. II.... 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 11 d. sprendimu... 15. Teismas nurodė, kad bendrosios kompetencijos teismai nustatė, jog... 16. III.... 17. Pareiškėja J. M. apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos... 18. Pareiškėja nurodė, kad komisijos nariai, vizualiai apžiūrėję... 19. Pareiškėja, remdamasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika,... 20. Atsakovas Inspekcija, atstovaujantis ir atsakovui Lietuvos valstybei,... 21. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėja, įsigydama žemės sklypą ir... 22. IV.... 23. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. balandžio 11 d.... 24. Teismas, vertindamas, ar šiuo atveju yra valdžios institucijų neteisėti... 25. Atsižvelgęs į tai, kad valdžios veiksmų neteisėtumas priimant minėtus... 26. Vadovaudamasis CK 6.247 straipsniu ir dėl priežastinio ryšio nustatymo... 27. Teismas, įvertinęs Zarasų rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 13 d.... 28. V.... 29. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2016 m. liepos 11 d. gautas... 30. Pareiškėja nurodo, kad jos apeliacinis skundas buvo atmestas pažeidžiant... 31. Pareiškėja laikosi pozicijos, kad priešingai negu nurodė teismas,... 32. Pareiškėja nurodo, kad Komisijos nariai turėjo žinių ir įgaliojimus... 33. Atsakovas Zarasų rajono savivaldybė atsiliepime į prašymą dėl proceso... 34. Atsakovas nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, priimdamas... 35. Atsakovas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl nuosavybės... 36. Atsakovas Inspekcija, atstovaujantis ir atsakovui Lietuvos valstybei,... 37. Atsakovo teigimu, pareiškėjos prašymas atnaujinti procesą yra nepagrįstas.... 38. Atsakovas akcentuoja, kad ginčijamų statinių statybai pagal tuo metu... 39. Pareiškėjos prašyme atnaujinti procesą minimi dokumentai nėra dokumentai,... 40. Teisėjų kolegija... 41. VI.... 42. Nagrinėjamu atveju pareiškėja J. M. siekia atnaujinti procesą... 43. Nagrinėdama ir vertindama prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytas... 44. Dėl proceso atnaujinimo instituto, kaip išimtinės procedūros, yra... 45. Nukrypimai nuo res judicata principo pateisinami tik tais atvejais, kai jų... 46. Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad proceso atnaujinimo institutas... 47. Taigi sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje... 48. Vadovaujantis ABTĮ (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija)... 49. Kaip buvo nurodyta, pareiškėja prašo atnaujinti procesą ABTĮ (2016 m.... 50. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad šiuo pagrindu procesas atnaujinimas, kai:... 51. Nagrinėjamu atveju pareiškėja savo prašyme dėl proceso atnaujinimo... 52. Teisėjų kolegija, įvertinusi prašymo dėl proceso atnaujinimo turinį,... 53. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad administracinėje... 54. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl... 55. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia... 56. Pareiškėjos teigimu, jai žala kilo bendrosios kompetencijos teismų... 57. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. balandžio 11 d.... 58. Sutiktina su atsakovo Zarasų rajono savivaldybės atsiliepimo į prašymą... 59. Dėl pareiškėjos argumentų apie ginčijamų statybų miškų ūkio... 60. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija negali daryti... 61. Teisėjų kolegija, apibendrindama nutartyje nurodytus argumentus, konstatuoja,... 62. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 63. Pareiškėjos J. M. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr.... 64. Proceso administracinėje byloje Nr. A-677-442/2016 pagal pareiškėjos J. M.... 65. Nutartis neskundžiama....