Byla 2A-641-798/2017
Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, atsakovės atstovės Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra ir Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Alvydo Poškaus ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo H. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 27 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-329-262/2017, pagal ieškovo H. D. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, atsakovės atstovės Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra ir Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerija.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4

  1. Ieškovas H. D. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos 4 633,92 Eur turtinės ir 40 000 Eur neturtinės žalos.
  2. Ieškovas nurodė, kad 1999 m. gruodžio 20 d. jis buvo sulaikytas ir suimtas policijos, o 2001 m. vasario 28 d. nuteistas 15 metų laisvės atėmimo bausme. Ieškovas suėmimo metu buvo pradėjęs statyti namą ir turėjo nusipirkęs statybinių medžiagų. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir teismas, suimdami ieškovą bei skirdami jam laisvės atėmimo bausmę, turėjo pasirūpinti ieškovo turto apsauga, tačiau to nepadarė. Ieškovui būnant laisvės atėmimo vietoje iš jo statomo namo buvo pavogta statybinių medžiagų ir namų apyvokos daiktų už 4 633,92 Eur. Dėl statybinių medžiagų vagystės ieškovas negalėjo baigti statyti gyvenamojo namo, jis liko be būsto, todėl patyrė 40 000 Eur neturtinę žalą. Kadangi valstybės institucijų pareigūnai neužtikrino ieškovo turto saugumo, valstybė turi atlyginti ieškovo patirtą turtinę žalą – 4 633,92 Eur ir neturtinę žalą – 40 000 Eur.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6

  1. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. sausio 27 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad civilinei atsakomybei atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų veiksmų, žalos fakto ir priežastinio ryšio. Taigi, šioje byloje ieškovui nereikia įrodinėti pareigūnų kaltės, tačiau jis nėra atleistas nuo pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. pareigūnų (teismo) neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Neįrodžius bent vienos iš nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo taikyti civilinę deliktinę atsakomybę.
  1. Ieškinyje nurodyta, kad ieškovo turtas buvo prarastas ir žala patirta dėl įvykdyto nusikaltimo (vagystės). Dėl šios nusikalstamos veikos buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 87-1-00824-14, kuris šiuo metu sustabdytas. Už nusikaltimu padarytos žalos atlyginimą yra atsakingas šią veiką padaręs asmuo, o ne teisėsaugos institucijos, nes yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp nusikalstamos veikos ir šia veika padarytos žalos.
  2. Ieškovo nurodomas teisėsaugos institucijų ir teismo neveikimas, nesiimant priemonių prieš 15 metų apsaugoti jo būstą ir turtą, nepagrįstas įrodymais (neįrodytas) ir neturi tiesioginio priežastinio ryšio su žala, kadangi ji padaryta nusikaltimu, o ne šiuo neveikimu. Dėl šios priežasties teismas nustatė, kad nagrinėjamoje situacijoje nėra patenkintos civilinės deliktinės atsakomybės sąlygos dėl neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio.
  3. Ieškinyje nurodyti samprotavimai apie teisėsaugos ir teismo padarytus Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 ir 187 straipsniuose numatytus nusikaltimus (ieškovo turto iššvaistymą, sugadinimą ir sunaikinimą), neturi jokio faktinio ir / ar teisinio pagrindo. Ikiteisminis tyrimas dėl tokių veikų nėra pradėtas, juo labiau nėra priimti apkaltinamieji nuosprendžiai, todėl šių nusikalstamų veikų padarymas negali būti laikomas atsakovės neteisėtais veiksmais.
  4. Pagal įrodinėjimo pareigos nustatymo taisyklės, ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui - priešieškinio, atsikirtimų faktinį pagrindą. Bylos dėl žalos, padarytos neteisėtais ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo veiksmais, atlyginimo, pagal įstatymus nepriskirtinos nedispozityvioms, todėl teismas jose neturi teisės rinkti įrodymus savo iniciatyva. Taigi, šiuo atveju būtent ieškovas turėjo pateikti jo teiginius pagrindžiančius įrodymus, tačiau to nepadarė.
  5. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad jo suėmimo metu (1999 m. gruodžio 20 d.), jis turėjo tam tikrą turtą, kurį valstybės institucijos turėjo apsaugoti, t. y. ieškovas nepateikė jokių įsigijimo dokumentų (čekių, sąskaitų faktūrų) ar kitų įrodymų iš kurių būtų galima daryti išvadą, kad ieškovas turtą turėjo (buvo įsigijęs) ir kokia to turto vertė (įsigijimo kaina). Ieškovas taip pat nepateikė jokių įrodymų, kokie konkretūs namų apyvokos daiktai buvo pagrobti, sugadinti ar sunaikinti. Ikiteisminio tyrimo Nr. 87-1-00824-14 medžiagoje esantis ieškovo pareiškimas dėl vagytės, kurio pagrindu ir buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, nėra pakankamas įrodymas spręsti dėl patirtos turtinės žalos šioje civilinėje byloje. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad turtinės žalos dydis ieškinyje taip pat neįrodytas.
  6. Nustatęs nurodytas aplinkybės teismas darė išvadą, kad šioje byloje nėra visų sąlygų atsakovės civilinei atsakomybei kilti Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246 – 6.249 straipsniai, todėl atmetė ieškovo reikalavimą dėl turtinės žalos priteisimo.
  7. Ieškovui neįrodžius, kad jam buvo padaryta turtinė žala, teismui nebuvo pagrindo konstatuoti, kad jis patyrė ir neturtinę žalą, negalėdamas baigti gyvenamojo mano statybų. Be to, ieškovas nekonkretizavo kuo pasireiškė neturtinė žala. Iš ieškinio nebuvo galima suprasti, kokia dalimi ši žala atsiradusi dėl nusikalstamos veikos, o kiek dėl ieškovo nurodyto atsakovės atstovų neveikimo. Taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad ieškovas dėl to būtų patyręs dvasinius išgyvenimus, dėl to būtų pablogėjusi ieškovo sveikata ir kt. Dėl išvardintų priežasčių ieškovo reikalavimas priteisti neturtinę žalą buvo atmestas.

7III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

8

  1. Apeliaciniu skundu ieškovas prašo Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Sulaikymo metu valstybės pareigūnai nepadarė ieškovo būsto, turto ir jų įsigijimo dokumentų aprašo bei neužtikrino jų apsaugos. Taip buvo sudarytos sąlygos turtą ir dokumentus pavogti ar sunaikinti, o archyviniai duomenys neišliko. Taigi, teisėja nepagrįstai reikalauja čekių ir sąskaitų faktūrų. Atsižvelgiant į tai, ieškovas neturi galimybės įrodyti iki suėmimo ir po laisvės atėmimo buvusios savo turtinės padėties, todėl gali vadovautis tik tais įrodymais, kurie užfiksuoti baudžiamosios bylos Nr. 1-32/2001 tyrimo medžiagoje, 2001 m. vasario 28 d. nuosprendyje ir ikiteisminio tyrimo Nr. 87-1-00824/2014 medžiagoje. Ieškovo nuomone šių įrodymų pakanka minimaliai įvertinti jam padarytą žalą.
    2. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl to, kad valstybės pareigūnai padarė Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 129 straipsnio 2 / 3 dalių ir 344 straipsnio nuostatų pažeidimą, prilygstantį nusikaltimui, o tai yra įrodo, jog pagal CK 6.246 – 6.249 straipsnių nuostatas yra visos būtinos sąlygos žalai atlyginti.
    3. Teismas paneigė baudžiamosios bylos Nr. 1-32/2017 medžiagoje, 2001 m. vasario 28 d. nuosprendyje bei ikiteisminio tyrimo Nr. 87-1-00824/2014 medžiagoje nustatytas aplinkybes dėl ieškovo turtinės padėties iki suėmimo ir po laisvės atėmimo, o dėl 2017 m. sausio 10 d. prašymo atnaujinti terminą ieškiniui pateikti su pridėtais sveikatos dokumentais net nepasisakė.
    4. 2001 m. vasario 28 d. nuosprendyje pripažinta, kad ieškovui priklausiančiame gyvenamajame name ir ūkiniuose pastatuose rasti ginklai. Šie prejudiciniai faktai iki šiol nepaneigti ir tai yra įrodymas, kad gyvenamasis namas, ūkiniai pastatai ir juose buvę daiktai bei dokumentai priklausė ieškovui.
    5. Ikiteisminio tyrimo Nr. 87-1-00824/2014 medžiagoje vyriausiojo tyrėjo D. G. (kuris dalyvavo ir 1999 m. gruodžio 20 d. kratoje) 2014 m. lapkričio 28 d. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad mediena buvo sudėta namo palėpėje ir priklausė H. D.. Tai patvirtina namo palėpės fotonuotraukos, esančios baudžiamojoje byloje Nr. 1-32/2001, ir kita ikiteisminio tyrimo Nr. 87-1-100824/2014 medžiaga. Minėto ikiteisminio tyrimo Nr. 87-1-00824/2014 medžiagoje esančiame ieškovo 2014 m. lapkričio 11 d. pareiškime yra nurodyta statybinių medžiagų matmenys, kiekiai ir tūriai. Tyrėjas D. G. nustatė jų kainą – 9 000 Lt, o 2015 m. rugsėjo 15 d. ieškinyje ši suma perskaičiuota eurais 2 606,58 Eur. Be to ši suma nurodyta neindeksavus dabartinėmis kainomis ir nepriskaičiavus pakrovimo, atvėžino bei iškrovimo išlaidų.
    6. Dėl jau nurodytų priežasčių ieškovas negali pateikti namų apyvokos daiktų įsigijimo čekių ir sąskaitų faktūrų. Namų apyvokos daiktams apžiūros protokolų, liudininkų parodymų ar vaizdinės medžiagos taip pat nėra. Ieškovas nurodo, kad tarp namų apyvokos reikmenų buvo pirmojo būtinumo reikmenis ir priemonės namo statytai. O tai sudaro apranga, apavas, patalynė, baldai, indai, šildymo įrenginiai, kuras, maisto atsargos, minimalaus žemės dirbimo priemonės, statybų iš medžio mechanizmai ir įrankiai, kiti darbo bei buities reikmenys. Ieškovas nurodo, kad prie žalos taip pat pridėtinos išlaidos, susijusios su sugadintų pastatų remontu iš vidaus ir išorės. Smulkiau nedetalizuojant žalos atlyginimo suma už namų apyvokos daiktų ir pastatų remontą įvertinta minimaliai 7 000 Lt (2 027,34 Eur).
    7. Padaryta neturtinė (moralinė) žala įvertintina 40 000 Eur, nes dėl valstybės pareigūnų neteisėtų veiksmų, ieškovas neteko būsto, turto ir nuolatinės gyvenamosios vietos. Neturtinė žala pasireiškia CK 3.250 straipsnyje numatytais veiksmais, pavojingais sveikatai ir net gyvybei.
  2. Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovės atstovė Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra prašo apelianto H. D. apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiami šiais argumentais:
    1. Pritartina pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad už nusikaltimu padarytos žalos atlyginimą yra atsakingas šią veiką padaręs asmuo, o ne teisėsaugos institucijos, nes yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp nusikalstamos veikos ir šia veika padarytos žalos.
    2. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino 2014 m. pradėto ikiteisminio tyrimo duomenis apie pavogtą turtą. Pažymėtina, kad pradedant ikiteisminį tyrimą nėra kvestionuojamas nukentėjusiojo asmens turtas, kuris buvo pavogtas taip pat nereikalaujama pagrįsti jo įsigijimą dokumentais ir pan. Todėl pradėto ikiteisminio tyrimo duomenys nėra įrodymai, kuriais galėtų būti nustatinėjama ieškovo turtinė padėtis.
    3. Ieškovas nepateikė jokių konkrečių duomenų apie savo tariamai turėtą turtą, nors, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, turėjo tam pareigą.
    4. Ieškovo nurodoma aplinkybė, kad nuosprendyje nurodyta, jog ginklai rasti jam priklausančiuose namuose yra atmestina, nes byloje buvo nustatoma nusikalstamos veiklos padarymo vieta, o ne sprendžiamas nuosavybės teisės klausimas.
    5. Baudžiamosios bylos duomenyse nėra jokios informacijos apie ieškovo nekilnojamąjį turtą, o pats ieškovas nei prokurorui, nei teismui nepateikė jokių prašymų dėl jo turimo turto apsaugos.
  3. Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovės atstovė Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsakovės atstovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo bylą, o ieškovo argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamąją nutartį.
  4. Ieškovas pateikė prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Savo prašymą iš esmės grindė tuo, kad atsakovės atstovai pateikė atsiliepimus į apeliacinį skundą, kuriuose pritarė, jog pirmosios instancijos teismas 2017 m. sausio 27 d. sprendime pagrįstai ir teisėtai paneigė baudžiamosios bylos Nr. 1-32/2001 medžiagoje 2001 m. vasario 28 d. nuosprendyje, ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 87-1-00824/2014 nustatytas aplinkybes ir įrodymus (prejudicinius faktus) dėl mano turtinės padėties iki suėmimo ir po laisvės atėmimo.

9IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10

  1. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
  2. Absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija ex officio nenustatė, taip pat nenustatytos ir aplinkybės, dėl kurių turėtų būtų peržengtos skundo ribos (CPK 329 straipsnis).

11Dėl žodinio bylos nagrinėjimo.

  1. Ieškovas pateikė prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismo ir atsakovės atstovių pozicija prieštarauja baudžiamosios bylos 2001 m. vasario 28 d. nuosprendyje ir ikiteisminio tyrimo Nr. 87-1-00824/2014 medžiagoje nustatytoms aplinkybėms.
  2. Pagal bendrąją CPK įtvirtintą taisyklę apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis). Tačiau apeliacinis skundas gali būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad toks teisinis reguliavimas reiškia, jog bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia šio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė tai nuspręsti skirta teismui. Byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo; teismas turi užkirsti kelią procesui vilkinti, o dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (CPK 7 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013; 2014 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014).
  3. Nagrinėjamu atveju apeliantas nenurodė tokių būtinų argumentų, kurie sudarytų išimtį iš CPK 321 straipsnio bei sąlygotų būtinybę skirti šią bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka ir tik dėstė aplinkybės dėl savo turtinės padėties iki suėmimo.
  4. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo bylos atveju, faktinės bylos aplinkybės gali būti ištirtos rašytinio proceso tvarka, nes šalys savo argumentus išdėstė byloje esančiuose procesiniuose dokumentuose, o paaiškinimus žodžiu galėjo teikti ir teikė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Byloje nenustatyta ir apelianto procesinių įrodinėjimo teisių suvaržymo pirmosios instancijos teisme, kurios teiktų pagrindą skirti žodinį bylos nagrinėjimą. Dalyvaujantys byloje asmenys turi būti aktyvūs viso proceso metu, o ne tada, kai byla baigiama nagrinėti ar yra priimamas jiems nepalankus sprendimas. Dėl nurodytų aplinkybių apelianto prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka yra netenkinamas (CPK 185 straipsnis, 322 straipsnis).

12Dėl turtinės žalos ir jos dydžio nustatymo

  1. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad apeliantas nepateikė įrodymų, jog suėmimo metu jis turėjo tam tikrą turtą, kurį valstybės institucijos turėjo apsaugoti, t. y. ieškovas nepateikė jokių įsigijimo dokumentų (čekių, sąskaitų faktūrų) ar kitų įrodymų iš kurių būtų galima daryti išvadą, kad apeliantas turtą turėjo (buvo įsigijęs) ir kokia to turto vertė (įsigijimo kaina).
  2. Šią teismo poziciją apeliantas ginčija tuo, kad baudžiamosios bylos Nr. 1-32/2017 medžiagoje, 2001 m. vasario 28 d. nuosprendyje bei ikiteisminio tyrimo Nr. 87-1-00824/2014 medžiagoje nustatytos aplinkybes dėl apelianto turto, todėl negalima teigti, jog jis neįrodė savo turėto turto ar jo vertės.
  3. Įvertinusi bylos aplinkybes ir apelianto teikiamus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad vien tik faktas, jog apeliantas kreipėsi į ikiteisminio tyrimo institucijas dėl jo turto dingimo nėra pakankamas pagrindas spręsti, kad ieškovas tą turtą turėjo (buvo įsigijęs) ir kokia to turto vertė (įsigijimo kaina). Pritartina Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros pozicijai, kad pradedant ikiteisminį tyrimą nėra kvestionuojamas nukentėjusiojo asmens turtas, kuris buvo pavogtas. Atitinkami dokumentai, kuriuose nurodomas tariamai pavogtas ieškovo turtas / jo vertė, negali būti vienareikšmiškai traktuojami kaip pakankamas įrodymas spręsti dėl turėto turto ar patirtos turtinės žalos šioje civilinėje byloje nepateikus papildomų įrodymų.
  4. Vertinant ieškovo argumentus dėl namų apyvokos daiktų ir pastatų remonto net ir apeliaciniame skunde ieškovas nepateikė įrodymų, kokie konkretūs namų apyvokos daiktai buvo pagrobti, sugadinti ar sunaikinti, o savo poziciją grindžia deklaratyviais argumentais. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, ir šiuo pagrindu teismas negali vertinti nei ieškovo turėto turto nei tariamai patirtos žalos.
  5. Apeliantas taip pat nurodo, kad 2001 m. vasario 28 d. nuosprendžiu pripažinta, jog jam priklausiančiame gyvenamajame name ir ūkiniuose pastatuose rasti ginklai. Šis teismo nuosprendyje pateiktas teiginys, apelianto teigimu, yra prejudicinis faktas, įrodantis, kad nekilnojamasis turtas priklausė būtent jam.
  6. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims; šios aplinkybės – tai prejudiciniai faktai.
  7. Kasacinis teismas, aiškindamas nurodytą teisės normą, savo praktikoje yra konstatavęs, kad prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 5 d. nutarties, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-312-313/2017).
  8. Baudžiamojoje byloje, kurioje priimtas 2001 m. vasario 28 d. nuosprendis, aplinkybės dėl nekilnojamojo turto priklausymo apeliantui nebuvo įrodinėjamos, o klausimas dėl turto priklausomybės iškilo tik šioje byloje. Atsižvelgus į tai, darytina išvada, kad ši apelianto nurodoma aplinkybė negali būti laikomos prejudicinę fakto galią turinčiu faktu.
  9. Įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad turtinės žalos dydis šioje civilinėje byloje yra neįrodytas.

13Dėl pareigos apsaugoti turtą.

  1. Byloje sprendžiamas prokuroro bei teismo, kurie, pasak apelianto, nesiimdami priemonių jo turtui apsaugoti, pažeidė BPK 129 straipsnio 2 / 3 dalių ir 344 straipsnio nuostatų, neveikimo aplinkybės.
  2. Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai nurodė, kad valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl neteisėto procesinio veiksmo (neveikimo) baudžiamajame procese, nustatyta CK 6.272 straipsnio 1 dalyje, t. y. valstybės pareiga atlyginti žalą yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis. Valstybės deliktinė civilinė atsakomybė atsiranda kai, egzistuojant tam tikrai teisinei pareigai, įpareigotas asmuo jos nevykdo ar vykdo netinkamai ir tokiu pažeidimu padaro žalą kitam asmeniui.
  3. Dėl tokią atsakomybę reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo yra Lietuvos Aukščiausiasis Teismas bei Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime pabrėžęs, kad žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimo institutas suponuoja inter alia tai, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka (laikantis tinkamo teisinio proceso reikalavimų) yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
  4. Taigi valstybės pareiga atlyginti žalą ir ją patyrusio asmens teisė į žalos atlyginimą atsiranda nepaisant ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės, t. y. civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų veiksmų, žalos fakto ir priežastinio ryšio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-169/2007).
  5. Bylos duomenimis, apeliantas buvo sulaikytas 1999 m. gruodžio 20 d. ir Vilniaus apygardos teismo 2001 m. vasario 28 d. nuosprendžiu nuteistas 15 metų laisvės atėmimo bausme. Apelianto teigimu, minėtoje baudžiamojoje byloje prokuroras ir teismas nevykdė 129 straipsnio 2 / 3 dalyse ir 344 straipsnyje nustatytos pareigos imtis priemonių suimto / nuteisto apelianto turtui apsaugoti, todėl jo turtas buvo pavogtas, padarant jam 4 633,92 Eur turtinę žalą.
  6. BPK 129 straipsnio 2 ir 3 dalys įpareigoja prokurorą arba teismą aptarti su suimtuoju priemones turtui ar būstui apsaugoti ir jų imtis, jeigu suimtasis turi turtą arba būstą, liekantį be priežiūros, o BPK 334 straipsnis numato, kad nuosprendį vykdyti pateikiantis teismas, jeigu tai nebuvo padaryta anksčiau, privalo imtis priemonių nuteistojo būstui ir kitokiam turtui išsaugoti. Šių normų taikymui svarbu nustatyti, ar suimtasis turi turtą arba būstą, kuris po suėmimo lieka be priežiūros.
  7. Teisėjų kolegija pažymi, kad apie turto, kuriam reikalinga priežiūra, egzistavimą prokurorą ar teismą turi informuoti sulaikytasis / nuteistasis, veikdamas kaip rūpestingas ir atidus turto savininkas. Tik nustačius šios aplinkybės egzistavimą, BPK 129 ir 334 straipsniuose nurodyti subjektai privalo imtis aktyvių veiksmų turtui apsaugoti.
  8. Prašyme dėl bylos žodinio nagrinėjimo apeliantas nurodo, kad pastatai nebuvo registruoti Nekilnojamojo turto registre. Į bylą taip pat nėra pateikta jokios informacijos, kad apeliantas būtų kreipęsis į ikiteisminio tyrimo institucijas ar teismą su prašymu apsaugoti jo turtą, jam esant sulaikytam ar atliekant laisvės atėmimo bausmę. Šia aplinkybę nagrinėjamoje byloje patvirtino ir pats apeliantas 2017 m. sausio 10 d. teismo posėdžio metų.
  9. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Iš bylų medžiagos nėra nustatyta, kad iki vagystės apeliantas būtų kreipęsis į teismą ar prokurorą dėl turto priežiūros ar reikalingos apsaugos. Apeliantui neįrodžius aplinkybės, kad jis iniciavo turto apsaugos nustatymą ir prokuroras ar teismas dėl šių priemonių taikymo su juo nesitarė, nėra pagrindo konstatuoti neteisėto teismo ar prokuroro neveikimo, nevykdant jiems įstatymu pavestų pareigų.
  10. Nesant informacijos ne tik dėl turto palikimo be priežiūros, bet ir dėl turto turėjimo nuosavybės teise, BPK 129 ir 334 straipsnių taikymui nebuvo būtinybės. Nenustačius deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo konstatuoti priežastinio ryšio tarp ieškovo nurodytos žalos ir neįrodytų neteisėtų veiksmų. Teismų praktikoje laikoma, kad nenustačius neteisėtų teismo (teisėjų), prokurorų veiksmų ir priežastinio ryšio, kaip CK 6.272 straipsnyje įtvirtintos deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų, nėra prasmės nustatinėti kitos civilinės atsakomybės sąlygos – ieškovui padarytos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-10-03 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-414/2012).
  11. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad apelianto turtas buvo prarastas ir žala patirta dėl įvykdyto nusikaltimo (vagystės). Dėl šios nusikalstamos veikos buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 87-1-00824-14, kuris šiuo metu sustabdytas. Už nusikaltimu padarytos žalos atlyginimą yra atsakingas būtent šią veiką padaręs asmuo, o ne teisėsaugos institucijos, nes yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp nusikalstamos veikos ir šia veika padarytos žalos.

14Dėl neturtinės žalos atsiradimo

  1. Kaip jau nurodyta, civilinei atsakomybei atsirasti būtina konstatuoti būtina nustatyti civilinės atsakomybės sąlygų visumą: neteisėtus veiksmus (neveikimą), kaltę, žalą, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.246 - 6.249 straipsniai). Reikalavimas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas taip pat tik nustačius visas nutarties paminėtas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas. Tuo pagrindu pritartina pirmosios instancijos teismo sprendimui, kad neįrodžius turtinės žalos padarymo, nėra pagrindo konstatuoti, jog apeliantas patyrė ir neturtinę žalą.

15Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

  1. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad kiti apelianto teiginiai neturi teisinės reikšmės, todėl kolegija dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

16Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

17Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai