Byla 2-11-341/2012
Dėl nuostolių atlyginimo regreso teise

1Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėjas M. R. Žukas, sekretoriaujant Almai Buinovskienei, dalyvaujant ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro atstovui M. B., dalyvaujant atsakovui Ž. D., teismo posėdyje išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovui Ž. D. dėl nuostolių atlyginimo regreso teise,

Nustatė

2Ieškovas ieškiniu nurodo, kad Norvegijoje 2008-06-13 įvyko eismo įvykis, kurio metu Lietuvos Respublikoje registruota, atsakovui priklausančia transporto priemone Ford Tranzit, valst. Nr. ( - ), buvo apgadinta kita transporto priemonė Nissan Primera, valst. Nr. ( - ). Atsakovui priklausanti Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė Ford Transit, valst. Nr. ( - ), nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kaip tai numato Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 41 str. 8 d. nuostatos.

3Ieškinyje paaiškino, jog Lietuva ir kitos Europos Sąjungos valstybės narės yra tarptautinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos (toliau - žaliosios kortos sistemos) dalyvės. Vienas iš pagrindinių šios tarptautinės sistemos tikslų yra užtikrinti, supaprastinti ir palengvinti nukentėjusiems asmenims jų patirtos žalos atlyginimo gavimą. Žaliosios kortos sistema pagrįsta tuo, kad eismo įvykio valstybės (šiuo atveju - Norvegijos) nacionalinis draudikų biuras, būdamas išimtinai kompetentingas spręsti visus reikalus, susijusius su eismo įvykio šalyje taikomų teisės aktų aiškinimu ir žalų reguliavimu, atsako už tai, kad nukentėjusiems asmenims, esant jų reikalavimui, būtų atlyginta už jo valstybėje sukeltus eismo įvykius pagal eismo įvykio valstybėje taikomų teisės aktų nuostatas, o transporto priemonės įprastinės buvimo vietos - registracijos valstybės (šiuo atveju - Lietuvos) nacionalinis draudikų biuras atsako už jo valstybėje registruotomis transporto priemonėmis sukeltų žalų atlyginimą. Taigi, kai eismo įvykį sukėlusi transporto priemonė yra neapdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, iš pradžių žalą administruoja ir nukentėjusiems asmenims ją atlygina eismo įvykio valstybės nacionalinis draudikų biuras (dažniausiai jis yra ir nukentėjusiojo asmens šalies nacionalinis draudikų biuras), kuris vėliau reikalavimą dėl išmokėtos žalos atlyginimo pateikia žalą sukėlusios nedraustos transporto priemonės registracijos valstybės nacionaliniam draudikų biurui (šiuo atveju - ieškovui). Pagrindinis teisės aktas, kuriuo vadovaujasi žaliosios kortos valstybių nacionaliniai draudikų biurai sprendžiant eismo įvykio metu patirtos žalos reguliavimo, atlyginimo bei tarpusavio atsiskaitymo už atlygintas žalas klausimus yra Biurų tarybos Vidaus nuostatai (TPVCAPD įstatyme - Bendradarbiavimo nuostatai) (paskelbti su 2003-07-28 Komisijos sprendimu dėl Direktyvos 72/166/EEB, susijusios su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo tikrinimu, taikymo (2003/564/EB)). Eismo įvykio valstybės - Norvegijos nacionalinis draudikų biuras TRAFIKKFORSIKRINGSFORENINGEN), vadovaudamasis Biurų tarybos Bendradarbiavimo nuostatais (3 ir 5 str.), sureguliavęs žalą ir išmokėjęs eismo įvykio metu patirtų nuostolių atlyginimą, pateikė transporto priemonės registracijos valstybės - Lietuvos nacionaliniam draudikų biurui, t.y. ieškovui, reikalavimą 53472 NOK (19573,96 Lt) sumai. TPVCAPD įstatymas numato atvejus, kuomet ieškovas privalo mokėti išmokas. TPVCAPD įstatymo 17 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad ieškovas moka išmoką dėl kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje padarytos žalos pagal teisės aktus kitos Europos Sąjungos valstybės narės (kurios nacionalinis draudikų biuras pasirašė Bendradarbiavimo nuostatus), jeigu kaltininkas, kurio transporto priemonės įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, yra neapsidraudęs transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu; taip pat ieškovas moka išmokas ir kitais atvejais, vykdydamas Bendradarbiavimo nuostatų reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, kad minėtas eismo įvykis įvyko Norvegijoje (kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, kurios nacionalinis draudikų biuras pasirašė Bendradarbiavimo nuostatus) ir kad jo metu žala buvo padaryta Lietuvos Respublikoje registruota, bet transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu nedrausta, transporto priemone yra akivaizdu, kad ieškovas privalėjo apmokėti Norvegijos nacionalinio draudikų biuro pateiktą aukščiau minėtą reikalavimą dėl žalos atlyginimo, nes tokia ieškovo pareiga yra įtvirtinta ieškovui privalomuose vykdyti teisės aktuose: TPVCAPD įstatyme (17 str. 5 d.) ir Biurų tarybos Bendradarbiavimo nuostatuose (5 str.). Ieškovas, gavęs Norvegijos nacionalinio draudikų biuro reikalavimą sumokėti 53472 NOK (19573,96 Lt) dėl transporto priemone Ford Transit, valst. Nr. ( - ), padarytos žalos, sumokėjo Norvegijos nacionaliniam draudikų biurui 53472 NOK (19573,96 Lt). Kadangi atsakovui priklausanti Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė Ford Transit, valst. Nr. ( - ), nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, galiojančiu Norvegijoje; atsakovas neatlygino neapdrausta transporto priemone padarytos žalos tiesiogiai nukentėjusiam asmeniui; nukentėjęs eismo įvykyje asmuo žalos atlyginimą gavo iš eismo įvykio vietos valstybės - Norvegijos nacionalinio draudikų biuro; tai ieškovas, sumokėdamas Norvegijos nacionaliniam draudikų biurui jo reikalaujamą sumą, atlygino padarytą žalą bei su šios žalos administravimu susijusias administravimo išlaidas ir įgijo teisę reikalauti išmokėtos sumos iš atsakovo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.280 straipsnio 1 dalies ir TPVCAPD įstatymo 23 straipsnio 5 dalies pagrindu. Ieškovas, įgyvendindamas jam įstatymo suteiktą regreso teisę, raštu kreipėsi į atsakovą, reikalaudamas sumokėti ieškovui Norvegijos nacionaliniam draudikų biurui sumokėtus 19573,96 Lt dėl transporto priemone Ford Transit, valst. Nr. ( - ), padarytos žalos atlyginimo, tačiau atsakovas reikalaujamos sumos ieškovui nesumokėjo ir nepateikė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo dokumento, suteikiančio draudimo apsaugą eismo įvykio dienai Norvegijoje. Prašo priteisti iš atsakovo 19573,96 Lt nuostolių atlyginimo; visas bylinėjimosi išlaidas, įskaitant 587,00 Lt žyminį mokestį, bei 461,50 Lt už pateikiamų priedų vertimą į valstybinę kalbą; penkis procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

4Atsakovas su ieškiniu nesutiko, atsiliepime į ieškinį nurodė, kad 2008 m. vasario mėn. išvyko iš Lietuvos Respublikos į Norvegiją jo vardu registruotu automobiliu Ford Transit. valst. Nr.( - ). Automobilis buvo apdraustas privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu bendrovėje PZU Lietuva. Kelionėje automobilis sugedo ir visą tolimesnį laiką visai nebuvo eksploatuojamas, jis stovėjo užrakintas prie namų, kur tuo metu gyveno atsakovas, t.y. ( - ) priemiestyje. Teigia, jog neeksploatuojamą automobilį drausti neprivaloma. 2008 m. gegužės pabaigoje atsakovas išvyko į Lietuvą atostogų ir grįžo liepos mėn.; grįžęs pasigedo savo automobilio. Tuomet sužinojo, kad atsakovui nesant jo automobiliu savavališkai, be atsakovo žinios ir leidimo pasinaudojo jo svainis (žmonos brolis) E. K., gyvenęs tame pat ( - ) kaime, kuris ir padarė autoįvykį. Jis pats tuo metu buvo nuteistas už šio autoįvykio sukėlimą vairuojant neblaiviam ir atlikinėjo bausmę pagal galiojantį Norvegijoje ATPK. Tačiau apie tai, kad autoįvykio metu be atsakovo, dar buvo apgadintas kitas automobilis, atsakovui nieko nebuvo žinoma iki pat Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro laiško gavimo 2011 m. rugpjūčio mėn. Prieš tai teko bendrauti ir su norvegų policijos pareigūnais, kuomet atsakovas ieškojo sudaužyto automobilio saugojimo vietos. Nei iš jų, nei iš norvegų draudimo bendrovės negavo net užuominos, kad buvo padaryta žala kitam automobiliui. Prireikus su atsakovu buvo labai paprasta susisiekti, nes atsakovo adresas ir telefono numeris Norvegijoje viešai paskelbti ir žinomi. Mano, jog atsakovu nebuvo domimasi, nes autoįvykio kaltininkas buvo E. K., dėl žalos atlyginimo į atsakovą nebuvo kreiptasi, nes dėl šio autoįvykio nebuvo jokios atsakovo kaltės. E. K. atsakovui teigė, kad neva pats nuvažiavo nuo kelio ir sudaužė automobilį. Kad buvo apgadintas kitas automobilis jis nutylėjo. E. K. 2008 m. ir prieš įvykį ir po jo turėjo legalų darbą ir pajamas Norvegijoje, taip pat turėjo ten deklaruotą gyv. vietą ir tel. numerį. Teigia, kad ieškovas 3 metus po įvykio delsė išieškoti žalą iš E. K., nors pastarasis, gavęs laišką, nuvyko į ieškovo biurą. 2010 metų spalio mėnesį E. K. mirė.

5Atsakovas savo veiksmuose dėl autoįvykio nemato jokios kaltės - raktelį nuo automobilio bei automobilio dokumentus laikė savo kambaryje užrakintus; E. K. naudotis automobiliu neleisdavo, nes jis neturėjo teisės vairuoti. Teigia, kad E. K. į atsakovo užrakintas patalpas patekti negalėjo, įsilaužimo nebuvo, o grįžęs atsakovas raktelį rado toje pat vietoje, todėl daro išvadą, kad juo nebuvo pasinaudota. Automobilio durelių ir užvedimo spynelės buvo išlaužtos. Dėl atsakovo padarytos materialinės žalos su E. K. susitarė taikiai, į policiją dėl savavališko automobilio paėmimo (vagystės) nesikreipė, nes jis yra atsakovo svainis. Nurodo, kad atsakovas nepažeidė Lietuvos Respublikos Transporto priemonių privalomojo draudimo įstatymo 4 str. 3 d., t.y. Norvegijoje nenaudojo ir neleido trečiajam asmeniui naudoti transporto priemonę. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos CK nenumato atsakomybės transporto priemonės savininkui jei jo veiksmai tiesiogiai nesusiję arba nėra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su žalos kitam asmeniui padarymu, esant tiesioginiam žalos kaltininkui. Šiuo atveju atsakovo automobilis, kaip padidinto pavojaus šaltinis buvo nusikalstamai užvaldytas žalą padariusio asmens veiksmais ne dėl atsakovo neatsargumo ar kaltės. Pabrėžė, kad įvykio kaltininkas Norvegijoje atsakė pagal šalies įstatymus, atliko bausmę. Tokiu būdu ši situacija LRTPPDĮ yra numatyta 43 str. l d. Teigia, kad išieškojimas turi būti vykdomas iš kaltininko bendra tvarka, o ne iš atsakovo, kaip padidinto pavojaus šaltinio savininko. Kaltininkui mirus, išieškoma iš jo turto ir jo teisių perėmėjų.

6Atkreipė dėmesį, kad šiuo metu LAT prašo spręsti, ar Civiliniame kodekse (CK) „įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu dėl šio šaltinio valdymo netekimo yra ir valdytojo kaltės, tai šis ir didesnio pavojaus šaltinį neteisėtai užvaldęs asmuo atsako solidariai“, neprieštarauja Konstitucijai bei konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams.“ Kol KT pateiks išaiškinimą, LAT nusprendė bylą dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių neturtinės žalos, padarytos nusikalstama veika sunkiai sužalojus sveikatą, atlyginimo, sustabdyti. Mano, jog akivaizdu, kad atsakovo atveju atsakovo kaltės iš viso nėra, o nesant kaltės negalima ir civilinė atsakomybė šioje situacijoje.

7Atkreipia dėmesį, kad apie pretenziją sužinojo praėjus daugiau kaip 3 metams nuo draudiminio įvykio, ir tai traktuoja kaip ieškovo nesąžiningumą. Apie aukščiau minėtas aplinkybes atsakovas raštu pranešė ieškovui 2011 metų rugpjūčio mėnesį, tačiau jokio raštiško atsakymo negavo. Mano, kad ieškovas negali pareikšti ieškinio dėl šio autoįvykio, nes praėjo daugiau kaip 1 metai nuo draudiminio įvykio, todėl turi būti taikomas ieškinio senaties terminas, numatytas LR CK 1.124 str. 7 d. Yra įsitikinęs, kad ieškovas piktnaudžiauja savo teise.

8Atsižvelgiant į išdėstytą teismo, prašo sustabdyti bylos nagrinėjimą iki KT išaiškinimo priėmimo arba atmesti ieškinį kaip nepagrįstą ir priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.

9Ieškovas, nesutikdamas su atsiliepime išdėstytais argumentais, raštu į atsakovo atsiliepimą nurodė, kad Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos funkcionavimo teisinius pagrindus ir principus nustato Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas (TPVCAPDĮ 1 straipsnio 1 dalis). Kiekviena, tiek valdoma, tiek naudojama (TPVCAPDĮ 3 str. 1 d. („.„valdant ar naudojant (toliau - naudojant).., ")) transporto priemonė privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota (TPVCAPDĮ 4 str. 1 d.). Taigi, nepaisant to, ar transporto priemonė eksploatuojama, ar dėl tam tikrų priežasčių - ne, tol kol ji įregistruota - privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu (Vilniaus apygardos teismo 2007-10-02 nutartis Nr. 2A-869-30/07, Kauno apygardos teismo 2008-04-24 nutartis Nr. 2A-440-259/2008). Tuo tarpu pareiga drausti įregistruotas transporto priemones numatyta įregistruotų transporto priemonių savininkams (TPVCAPDĮ 4 str. 2 d., Vilniaus apygardos teismo2010-10-06 nutartis Nr. 2A-840-516/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-06-16 nutartis Nr. 3K-3-325/2O08), šiuo atveju - atsakovui. Taigi, atsakovas 2008-06-13 įvykusio eismo įvykio metu buvo įregistruotos transporto priemonės Ford Transit, valst. Nr. ( - ), savininkas, kurio pareiga buvo sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį. Minėtos pareigos atsakovas nevykdė.

10Nurodė, kad šiuo atveju Ž. D. atsakomybė už Biuro patirtą žalą atsirado ne LR CK, o specialaus įstatymo - TPVCAPDĮ nuostatų pagrindu (CK 6.987 str. 3 d.; Vilniaus apygardos teismo 2011-12-23 nutartis Nr. 2A-1427-567/2011). TPVCAPDĮ nuostatos apdrausti įregistruotą (eksploatuojamą ar ne) transporto priemonę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu įpareigoja transporto priemonės savininką (TPVCAPDĮ 4 str. 2 d.), tačiau atsakovas šios pareigos neįvykdė. Pagal TPVCAPDĮ 17 str. 1 ir 5 d. nuostatas Biuras moka draudimo išmokas kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje neapdrausta, Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemone padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, o išmokėjęs išmoką, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 23 str. 1 d., įgyja teisę reikalauti, kad dėl padarytos žalos išmokėtą sumą grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį. Tokiu būdu TPVCAPDĮ 23 str. 1 d. nuostatose yra įtvirtinta solidari atsakingo už žalos padarymą asmens (vairuotojo) ir asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį (transporto priemonės savininko), atsakomybė. Remiasi teismų praktika, t.y. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi Nr. 3K-3-325/2008; 2010-10-07 nutartimi Nr. 3K-7-300/2010).

11Nurodo, kad tarp atsakovo, kaip transporto priemonės savininko, neteisėtų veiksmų (nesilaikymas TPVCAPDĮ nustatytos pareigos) ir kilusių pasekmių (Biuro patirta žala) yra priežastinis ryšys (CK 6.246 str., 6.248 str.), nes jei atsakovas savo transporto priemonei būtų užtikrinęs draudimo apsaugą, Biuras, nepaisant to, teisėtai, ar neteisėtai (TPVCAPDĮ 2 str. 17 d., 3 str. 2 d.) būtų buvus valdoma transporto priemonė, nebūtų įtrauktas į minėta transporto priemone padarytos žalos administravimą bei nebūtų dėl to patyręs žalos. Tokiu atveju draudimo išmoką išmokėtų atitinkamas draudikas, kuris atgręžtinio reikalavimo teisę įgytų tik į transporto priemonės vairuotoją (TPVCAPDĮ 22 str.1 d. 3 p.).

12Taipogi nurodė, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų teiginius, jog transporto priemone Ford Transit, valst. Nr. ( - ), buvo pasinaudota be jo žinios ar sutikimo (CPK 178 straipsnis). Be to, mano, kad atsakovo nurodomos aplinkybės, jog transporto priemone naudojosi jo žmonos brolis, kad dėl transporto priemonės vagystės į policiją nesikreipė - suponuoja priešingą išvadą. Atsakovas, kaip jam priklausančio didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, turi didesnę rūpestingumo pareigą rūpintis, kad didesnio pavojaus šaltinis būtų tinkamai saugomas bei eksploatuojamas, atsakovas, išvažiuodamas į Lietuvą, paliko neapdraustą transporto priemonę ir nesiėmė priemonių užtikrinti, kad neapdraustos transporto priemonės negalėtų vairuoti kitas asmuo (Vilniaus apygardos teismo 2011-12-23 nutartis Nr. 2A-1427-567/2011). Antra, net jei ir minėta transporto priemone būtų pasinaudota be savininko žinios ir leidimo, tai nedarytų jokios įtakos atsakovo, kaip transporto priemonės savininko, atsakomybei Biuro atžvilgiu, kadangi, šiuo atveju atsakovo atsakomybė prieš Biurą atsirado remiantis specialaus įstatymo - TPVCAPDĮ nuostatomis. Atsakovas nebuvo apdraudęs jam priklausančios transporto priemonės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl šiais veiksmais (neveikimu), pažeidė TPVCAPDĮ reikalavimus, sudarė galimybę neapdrausta transporto priemone pasinaudoti (tiek teisėtai, tiek neteisėtai) kitiems asmenims, tuo sukurdamas teisines pasekmes ir teisinį pagrindą taikyti solidariąją atsakomybę. Aplinkybė, jog asmuo paima įregistruotą ir neapdraustą transporto priemonę be savininko žinios - neatleidžia transporto priemonės savininko nuo solidarios atsakomybės prieš Biurą (Vilniaus apygardos teismo 2011-12-23 nutartis Nr. 2A-1427-567/2011).

13Taip pat ieškovas nurodė, kad atsakovo prašymas taikyti CK 1.125 str. 7 d. numatytą 1 metų ieškinio senatį yra nepagrįstas, nes draudimo teisiniai santykiai gali sieti tik draudiką ir draudėją, tuo tarpu draudikas ir Biuras yra du atskiri, savarankiški subjektai, kurių uždaviniai bei funkcijos skiriasi (TPVCAPDĮ 5 str. 12 d., 18 d.). Biuras išmokėjęs Norvegijos draudikų biurui jo reikalaujamą sumą, sutinkamai su TPVCAPDĮ 23 str. 1 d. nuostatomis, turi atgręžtino reikalavimo teisę į transporto priemonės savininką, su kuriuo Biurą sieja ne draudimo teisiniai santykiai, o iš delikto kylantys regresiniai teisiniai santykiai. Iš delikto kylantiems reikalavimams taikomas 3 metų senaties terminas (CK 1.125 str. 8 d., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-09-20 nutartis Nr. 3K-3-456/2006 m.). Pagal CK 1.127 str. 4 d., iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo „Teismų praktika" biuletenis Nr. 34, 377 psl). Pagrindinės Biuro prievolės įvykdymas, po ko Biurui atsirado atgręžtinio reikalavimo teisė pagal TPVCAPDĮ 23 str. 1 d. - išmokos eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginusiam nacionaliniam draudikų biurui (šiuo atveju - Norvegijos) sumokėjimas. Kadangi Biuras Norvegijos nacionaliniam draudikų biurui jo reikalaujamą sumą sumokėjo 2009-01-08, nuo šios dienos ir skaičiuoja ieškinio senaties termino pradžią. Su ieškiniu į Vilniaus rajono apylinkės teismą ieškovas kreipėsi 2011 metų lapkričio mėnesį, todėl teigia, kad reikalavimas pareikštas nepažeidžiant 3 metų ieškinio senaties termino. Nesutinka su atsakovo prašymu dėl civilinės bylos sustabdymo, nes Biuro reikalavimas kyla iš specialaus teisės akto - TPVCAPDĮ nuostatų. Vadovaudamiesi aukščiau išdėstytu ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 42 straipsniu, Teismo prašo civilinės bylos nagrinėjimo nestabdyti ir ieškinį tenkinti.

14Atsakovas į ieškovo atsakymą į jo atsiliepimą nurodė, kad, pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2007-05-17 redakcija Nr.X-l 137) 6 str. 4 d., įprastinės draudimo sutartys sudaromos, kai įprastinė transporto priemonės buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, tuo tarpu jo transporto priemonė a/m Ford Transit, valst. Nr.( - ), nebuvo Lietuvos Respublikoje naudojama ir eksploatuojamąja, atsakovas asmeniškai atvyko į Norvegiją ir teigia, kad laisva savo valia galėjo nuspręsti, ar ją naudos. Nurodo, kad vietiniai įstatymai neįpareigojo nenaudojamą automobilį perregistruoti, ir nesutinka, kad Lietuvos Respublikoje registruotos transporto priemonės savininkui negyvenant Lietuvoje, nepriklausomai nuo jokių aplinkybių yra privaloma drausti automobilį Lietuvoje. Teigia, jog ieškovas aiškina įstatymą neatsižvelgdamas į TPVCAPDĮ 4 str. imperatyvą „Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojamos transporto priemonės...“. Taip pat nurodo, kad ieškovui turi būti taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo standartai, sudarant sutartis ir jas vykdant, ir tai, kad biuras apmokėjo kitam draudikui jo patirtas išlaidas, laiko, jog ieškovas akivaizdžiai nebuvo atidus ir neanalizavo autoįvykio aplinkybių, arba yra nekompetentingas, nes pagal savo darbo specifiką turėjo vadovautis TPVCAPDĮ 16 str., 17str. 5 d., 6 d. Tokiu būdu ieškovas šioje konkrečioje situacijoje turėjo formalią galimybę (neišsiaiškinus įvykio aplinkybių) nemokėti išmokos draudikui Norvegijoje, nes įvykio kaltininkas ne transporto priemonės savininkas, kuris, savo ruožtu, tuo metu nuolat gyveno Norvegijoje, bet jo transporto priemonę vairavęs asmuo sukėlė autoįvykį.

15Atsakovas teigia, kad ieškovas remiasi teismų praktika (Vilniaus apygardos teismo 2007-10-02 nutartis Nr. 2A-869-30/07, Kauno apygardos teismo 2008-04-24 nutartis Nr. 2A-440-259/2008), kurios faktinės aplinkybės nėra tapačios su šia nagrinėjama byla ir teismai nėra padarę ieškovo nurodomos išvados, kad „nepaisant to, ar transporto priemonė eksploatuojama, ar dėl tam tikrų priežasčių - ne, tol kol ji įregistruota - privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu“. Cituodamas Vilniaus apygardos teismo 2010-10-06 nutartį Nr. 2A-840-516/2010 bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-06-16 nutartį Nr. 3K-3-325/2008, teigia, kad ieškovas aiškina teismų praktiką paimdamas teismo išvadas iš konteksto sau naudinga forma, bet ne pagal faktinių aplinkybių tapatinimą šiuo konkrečiu atveju su jo nurodoma teismų praktika. Taipogi teigia, jog aplinkybę, kad nėra jokios atsakovo kaltės, t.y., kad transporto priemone buvo pasinaudota be jo žinios ar sutikimo įrodo ieškovo pateiktas teismo sprendimo vertimas, kuriame konstatuota, kad K. be leidimo paėmė automobilį. Pažymėjo, kad apie tai, kad K. savavališkai paėmė atsakovo nuosavybę naudotis, atsakovas sužinojo jau po autoįvykio; be to, E. K. užvaldė atsakovo nuosavybę ne tikslu valdyti automobilį, kaip savo ar jį realizuoti ir pan., bet atsakovo manymu, nuvažiuoti iš vienos vietos į kitą. Mano, kad ar dėl tokių veiksmų kreiptis į policiją yra atsakovo teisė, bet ne pareiga. Dėl šio fakto atsakovas nesikreipė ir pretenzijų dėl sugadinto turto nereiškė nenorėdamas dar labiau bloginti E. K. padėties. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad atsakovas netinkamai paliko saugoti savo automobilį, tuo tarpu ieškovo nurodomoje Vilniaus apygardos teismo 2011-12-23 nutartyje Nr. 2A-1427-567/2011 nenurodoma, kokios priemonės būtinos užtikrinant draudimą vairuoti transporto priemonę. Nurodė, kad išvykdamas iš Norvegijos atsakovas paslėpė automobilio raktus, o prielaidų, leidžiančių manyti, jog neturintis teisės vairuoti asmuo ieškos raktų, nebuvo.

16Atsakovas nesutinka su ieškovo teiginiu, kad aplinkybė, jog transporto priemone pasinaudota be savininko žinios ir leidimo, nedarytų jokios įtakos atsakovo, kaip transporto priemonės savininko, atsakomybei Biuro atžvilgiu. Remiasi Šiaulių apygardos teismo civiline byla Nr. 2A-642-71/2011, kurioje konstatuota, kad transporto priemonės savininko atsakomybei atsirasti nepakanka vien pareigos apdrausti įregistruotą transporto priemonę neįvykdymo. Taip pat, remdamasis LR CK 6.270 str. 3 d. nurodo, kad didesnio pavojaus šaltinio savininkas už padarytą žalą neatsako, jeigu įrodo, kad, kad galimybę valdyti transporto priemonę prarado dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų.

17Atsakovas taip pat cituoja nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-1244-640/2011. Nurodo, kad AT nutartyje civ. byloje Nr. 3K-7-300/2010 imperatyviai nurodyta, kad tik „naudojama transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų privalomuoju draudimu, tol, kol ji yra įregistruota“, tačiau šioje byloje automobilis buvo Lietuvoje ir autoįvykis buvo Lietuvoje. Mano, kad ieškovas sau naudingai netaiko CK normų, kurios šiuo atveju yra prioritetinės prieš TPVCAPDĮ. Atsakovas nenaudojo transporto priemonės Lietuvoje, gyveno, dirbo ir laikė savo transporto priemonę Norvegijoje, t.y. ne Lietuvos teritorijoje. Nėra jokio įstatymo imperatyvo, kad laikant savo transporto priemonę kitoje valstybėje privalu ją drausti Lietuvoje. Atsakovas nesudarė niekam kitam sąlygų naudotis automobiliu. Atsakovas neteko galimybės valdyti transporto priemonę iki autoįvykio dėl kito asmens- K. tyčinių veiksmų, dėl ko būtent šis asmuo ir padarė žalą trečiajam asmeniui. Tokiu būdu dėl aukščiau išdėstytų faktinių aplinkybių, vadovaujantis išdėstyta ieškovo argumentų analize, galiojančia teismų praktika ir teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais atsakovas pagrindžia ieškovo reikalavimo nepagrįstumą ir prašo ieškinį atmesti.

18Ieškovo atstovas teismo posėdžio metu palaikė ieškinį, prašė jį tenkinti ieškinyje bei atsikirtimuose nurodytais pagrindais. Papildomai paaiškino, kad teisės norma reikalauja apdrausti transporto priemonę nepriklausomai nuo jokių aplinkybių; K. palikimas nepriimtas, paveldėtojų nėra, ir ieškovui yra patogiau reikalauti išmokos iš Ž. D.; nurodė, kad nesutinka su atsakovo nuomone, jog įprastinė transporto priemonės buvimo vieta buvo Norvegijoje, nes pagal TPSVPCAD įstatymo 2 str. 8 d., transporto priemonės buvimo vieta apibrėžiama per valstybinius numerius, t.y. jei numeris lietuviškas, tai ir mašinos buvimo vieta laikoma Lietuvos Respublikoje. Kadangi Norvegija yra Europos ekonominės bendrijos narė, pagal minėto įstatymo 7 str., važiuojant į šią šalį žalios kortos nereikia. Pažymėjo, kad pagal privalomojo draudimo įstatymą bei vidaus tvarkos taisykles nenumatyta, jog biuras galėtų atsisakyti mokėti išmoką. Su Norvegijos draudikų biuru atsiskaito pagal biurų tarybos bendradarbiavimo nuostatus; pagal 5 str. Norvegijos biuras pateikė reikalavimą, o ieškovas privalėjo apmokėti per 2 mėnesius. Lietuvoje savo nuostatas grindžia Privalomojo draudimo įstatymo 17 str. 1, 5 d. pažymėjo, kad ieškovo reikalavimas pateikti dokumentus apie eismo įvykį, žalą nestabdo termino ir neturi įtakos norvegų reikalavimo apmokėjimui. Nurodė, kad bylose, kur buvo atmesti ieškovo ieškiniai, buvo priimti nuosprendžiai dėl transporto priemonių vagysčių fakto. Mano, kad būtina atsižvelgti į precedento sukūrimo laiką, paminėjo 2011-12-23 nutartį Nr. 2A-1427-567, ir nurodė, jog reikia taikyti vėliausią, o ne atsakovo minėtas ankstesnes nutartis. Mano, jog dėl pasisavinimo fakto atsakovas turėjo kreiptis į policiją, ir valinis momentas šiuo atveju neturi reikšmės, be to tokie teiginiai yra nepagrįsti. Pabrėžė, kad įrodymų, jog transporto priemonė pasisavinta neteisėtai nėra; policija neturėjo jokių įtarimų – buvo visi dokumentai. Atsakydamas į atsakovo klausimus nurodė, kad norvegai negalėjo išieškoti sumos iš K., nes tą sumą turi mokėti ieškovas. Prašė ieškinį tenkinti.

19Atsakovas teismo posėdžio metu su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad automobilis turėjo variklio defektą, ir juo buvo galima nuvažiuoti tik keletą kilometrų, atsakovas planavęs keisti variklį ar atiduoti automobilį į metalo laužą; giminaitis neturėjo nei leidimo, nei galimybių prieiti prie automobilio ar raktelių; jie gyveno atskiruose butuose. Niekur nesikreipė, nes nežinojo, kad padaryta žala. Riziką dėl aplinkybių nesiaiškinimo prisiėmė atsakovas. Mano, kad yra ieškovo kaltė, kad nebuvo įsigilinta į Norvegijos biuro reikalavimo išmokėti kompensaciją pagrįstumą. Taip pat nurodė, kad pagal transporto priemonės numerį išsiaiškino, kad tokio automobilio numeris neteisingas, neteisingi duomenys apie automobilio savininką. Dokumentų, pagrindžiančių ieškinio dydžio nepagrįstumą, neturi. Mano, jog net jei automobilis būtų draustas, įvykis vis tiek nebūtų traktuojamas kaip draudiminis, jei jį vairuotų asmuo neturintis teisės vairuoti ir dar būdamas neblaivus; polisas negalioja, jei asmuo neturi teisių, ir draudimo bendrovė atsisakytų mokėti išmoką.

20Ieškinys tenkintinas.

21Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2008-06-13 ( - ) vietovėje ( - ), Norvegijoje, E. K., gim. ( - ) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (neblaivus) vairavo automobilį Ford Transit, valst. Nr. ( - ), sukėlė eismo įvykį, dėl kurio buvo padaryta žala automobiliams ir stulpui. Dėl šio eismo įvykio E. K. nuteistas 2008-07-07 teismo sprendimu (b.l. 8-14, 19-25).

22Transporto priemonė Ford Transit, valst. Nr. ( - ), registruota Lietuvoje 2008-02-15 atsakovo Ž. D., a.k. ( - ) vardu (b.l. 7). Ieškovas pateikė teismui duomenis, patvirtinančius, kad eismo įvykio metu, atsakovui priklausanti transporto priemonė Ford Transit, valst. Nr. ( - ) nebuvo apdrausta Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu (b.l. 92-95).

23Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras 2008-10-29 atsakydamas į Norvegijos nacionalinio draudikų biuro (Trafikkforsikringsforeningen) raštą nurodė, kad duomenų apie transporto priemonės Ford Transit, valst. Nr. ( - ), draudimą neturi, ir patvirtino, kad minėto automobilio įprastinė buvimo vieta yra Lietuvoje. Rašte taip pat prašoma pateikti dokumentaciją, įrodančią avarijos faktą ir atsakomybę (b.l. 16, 27). Norvegijos transporto priemonių draudikų biuras 2008-11-13 raštu informavo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurą, kad jis apmokėjo minėtą žalą, t.y. sumokėjo 46497 NOK, bei nurodė, jog jų aptarnavimo mokestis – 6975 NOK (iš viso 53472 NOK), prašė kompensuoti šią sumą be papildomų jiems tenkančių išlaidų (b.l. 15, 26).

24Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras, 2009-01-08 sumokėjęs Norvegijos nacionalinio draudikų biurui (Trafikkforsikringsforeningen) 58914 Norvegijos kronų, 2011-06-03 išsiuntė atsakovui Ž. D. pretenziją dėl 19573,96 Lt išmokėtos pinigų sumos sumokėjimo (b.l. 43-44).

25Ginčo santykius reglamentuojančio Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17 str. 1 d. 1 p. numato, kad Biuras moka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims ir tais atvejais, kai žala padaryta kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje neapdrausta transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje (šiame įstatyme sąvoka „Europos sąjungos valstybė narė“ apima ir Europos ekonominės erdvės valstybes (2 str. 7 p.)). Minėto įstatymo 17 str. 5 d. numato, kad tais atvejais, kai Biuras moka išmoką pagal šio straipsnio 1 dalį dėl kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje ar užsienio valstybėje nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos ir administruotos žalos, išmoka eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui mokama atsižvelgiant į Bendradarbiavimo nuostatus ir į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Biuras moka išmokas kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui ar kitos valstybės Garantiniam iždui (fondui) ir kitais atvejais, vykdydamas Bendradarbiavimo nuostatų arba susitarimo dėl reikalavimų tenkinimo abipusio pripažinimo reikalavimus.

26Nagrinėjamu atveju eismo įvykis įvyko Norvegijoje. Šios valstybės nacionalinis draudikų biuras pasirašė Bendradarbiavimo nuostatus, pagal kurių 3 str. 1 p., biurui pranešus apie jo veiklos šalies teritorijoje įvykusią avariją, į kurią pateko kitos šalies transporto priemonė, jis nelaukdamas oficialaus reikalavimo atlyginti žalą, ima tirti autoavarijos aplinkybes. Visas žalas biuras administruoja visiškai savarankiškai, vadovaudamasis autoavarijos šalyje taikomų teisės aktų įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais atsakomybę, atlyginimą nuketėjusiems asmenims ir privalomąjį draudimą, žalią kortą ar draudimo polisą išdavusio draudiko arba atitinkamo biuro interesais (Nuostatų 3 str. 3 p.). Biurų tarybos vidaus nuostatų 5 str. 1 d. nustato, kad kai biuras sureguliuoja visas žalas, susijusias su ta pačia autoavarija, ne vėliau kaip per vienerius metus nuo paskutinio nukentėjusiajam asmeniui sumokėto mokėjimo dienos jis faksu ar elektroniniu paštu siunčia žalią kortą ar draudimo polisą išdavusiam biuro nariui arba, prireikus, atitinkamam biurui prašymą atlyginti išlaidas. Šių nuostatų 6 str. 1 d. įtvirtinta kiekvieno biuro garantija, kad jo nariai atlygins bet kokias sumas, kurių 5 straipsnyje nustatyta tvarka gali pareikalauti autoavarijos šalies biuras ar tam tikslui paskirtas agentas (b.l. 28-41).

27Taigi išanalizavus paminėtus teisės aktus bei sutartis, darytina išvada, kad ieškovas Norvegijos nacionaliniam draudikų biurui pagrįstai išmokėjo jo nurodytas ir nukentėjusiam asmeniui išmokėtas sumas bei aptarnavimo mokestį. Atsakovo argumentai, jog ieškovas galėjo nemokėti išmokos, nes eismo įvykį sukėlė ne transporto priemonės savininkas, yra nepagrįsti. Įrodymų apie išmokėtų sumų nepagrįstumą atsakovas nepateikė.

28TPVCAPD įstatymo 23 str. 1 d. numato, kad Biuras turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal minėtą šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Pažymėtina, jog tokia įstatymo normos formuluotė reiškia, kad minėtas biuras turi teisę pasirinkti, iš ko reikalauti žalos atlyginimo – iš transporto priemonės savininko, pažeidusio prievolę sudaryti civilinės atsakomybės draudimo sutartį, ar iš transporto priemonės valdytojo, dėl kurio veiksmų neapdrausta transporto priemone buvo padaryta žala trečiajam asmeniui. Tiek transporto priemonės savininkas, tiek valdytojas tokiu atveju yra solidarūs skolininkai. Tokią praktiką formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (pvz. 2008-06-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-325/2008). Remiantis CK 6.6 straipsnio 4 dalimi, skolininkų pareigai esant solidariai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį.

29Atsakovas teigia, kad jis neturėjo pareigos sudaryti draudimo sutarties, nes transporto priemonė, kuria buvo sukeltas eismo įvykis, nebuvo naudojama, o nustatytas autoavarijos kaltininkas E. K. automobilį paėmė savavališkai.

30TPVCAPD įstatymo 41 str. 8 d. numato, kad transporto priemonių, kurių įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, valdytojai, išvykdami iš Lietuvos Respublikos į kitas Europos Sąjungos valstybes nares, privalo turėti galiojantį draudimo liudijimą, patvirtinantį draudimo sutarties, atitinkančios šio įstatymo reikalavimus, sudarymą; o pagal šio įstatymo 4 str. 1 d. - transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota. Įstatymas aiškiai apibrėžia įprastinės transporto priemonės buvimo vietos sąvoką (2 str. 8 d.), t.y. 1) teritorija tos valstybės, kurios nuolatinį ar laikiną valstybinį numerio ženklą arba registracijos ženklą (toliau - valstybinis numerio ženklas) turi transporto priemonė; 2) teritorija tos valstybės, kurioje buvo išduotas draudimo numerio ženklas ar valstybinį numerio ženklą atitinkantis skiriamasis ženklas, kai tam tikros rūšies transporto priemonei registracija nereikalinga; 3) teritorija tos valstybės, kurioje nuolat gyvena transporto priemonės valdytojas, kai tam tikros rūšies transporto priemonei nereikalingas nei valstybinis numerio ženklas, nei draudimo numerio ženklas, nei valstybinį numerio ženklą atitinkantis skiriamasis ženklas; 4) teritorija tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, kai transporto priemonė, privalanti turėti valstybinį numerio ženklą, jo neturi arba turimas valstybinis numerio ženklas yra ne šios transporto priemonės ar yra negaliojantis.

31Ginčo, jog transporto priemonė Ford Transit, valst. Nr. ( - ) turėjo Lietuvos valstybinį numerio ženklą, nėra, todėl atsakovo argumentai, kad automobilio įprastinė buvimo vieta buvo ne Lietuvoje, o Norvegijoje, ir dėl šios priežasties jis neturėjo pareigos apdrausti minėto automobilio privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, laikytini nepagrįstais.

32CPK 178 str. numatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad atsakovas teigdamas, jog transporto priemonė iki įvykio nebuvo naudojama dėl gedimo, kad šia transporto priemone buvo galima nuvažiuoti tik keletą kilometrų, - tai patvirtinančių įrodymų nepateikė. Priešingai, tai kad E. K. automobiliu nuvažiavo tam tikrą atstumą, paneigia šias atsakovo nurodytas aplinkybes.

33TPVCAPDĮ 4 str. 3 d. taip pat numato, jog transporto priemonės savininkas, kuris atsakingas už draudimo sutarties sudarymą, ir transporto priemonės valdytojai negali naudoti patys ir leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės.

34Atsakovas, nurodydamas, kad svainis E. K. automobilį paėmė be jo leidimo, nusikalstamai užvaldydamas, apskritai jokių nurodytas aplinkybes patvirtinančių įrodymų taipogi nepateikė, savo nesutikimą su ieškiniu grindžia tik teiginiais.

35Teismų praktikoje pripažinta, kad neteisėtu užvaldymu laikomas didesnio pavojaus šaltinio valdymas be valdytojo sutikimo, leidimo, ar žinios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2000 m. birželio 16 d. nutarimo Nr. 28 6 punktas). Neteisėto transporto priemonės užvaldymo atveju turi būti nustatyta, jog automobilio valdytojas neperdavė transporto priemonės naudotis kitam asmeniui, neleido ja naudotis, taip pat jokiu kitu būdu neišreiškė pritarimo, kad transporto priemone naudosis kitas asmuo. Trečiojo asmens veiksmai pasinaudojant kito asmens transporto priemone turi būti priešingi teisei ir valdytojo valiai, kuri aiškiai išreiškia jo nenorą perduoti automobilį naudotis kitam asmeniui (Civilinio kodekso 493 straipsnis). Šias aplinkybes turi įrodyti didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, nurodantis neteisėtą automobilio užvaldymą kaip atsikirtimų pagrindą.

36Pažymėtina, jog atsakovas pripažįsta, jog dėl neteisėto naudojimosi automobiliu atsakovas niekur nesikreipė, be to, byloje nėra duomenų, jog eismo įvykio metu jis buvo išvykęs į Lietuvą, jog nesudarė galimybių naudotis automobiliu, rakteliais bei dokumentais. Atsiliepime atsakovas nurodo, kad į butą, kuriame buvo automobilio rakteliai, įsilaužta nebuvo, o nurodytos aplinkybės, jog automobilio durelių ir užvedimo spynelės buvo išlaužtos taipogi nepagrįstos kokiais nors įrodymais. Ieškovo atstovas nurodė, kad Norvegijos pareigūnams nekilo abejonių dėl automobilio valdymo teisėtumo, nes E. K. turėjo visus reikiamus dokumentus; duomenų apie neteisėtą naudojimąsi automobiliu (vagystės požymius ar pan.) nėra ir 2008-07-07 Norvegijos teismo sprendime. Atsakovas nepagrįstai nurodo, jog šiame teismo sprendime konstatuota, jog E. K. paėmė automobilį be leidimo. Byloje nėra ir atsakovo svainystės ryšius su E. K. patvirtinančių duomenų.

37Įvertinus šias aplinkybes darytina išvada, kad byloje nėra jokių atsakovo argumentus patvirtinančių įrodymų, kurie leistų teigti, kad E. K. automobiliu pasinaudojo be atsakovo žinios ir sutikimo, t.y. jį užvaldė neteisėtai. Atsakovas neįrodė, jog būdamas transporto priemonės savininkas ėmėsi reikiamų priemonių, jog neapdrausta transporto priemone negalėtų pasinaudoti kiti asmenys. Pažymėtina, kad atsakovo nurodytame Šiaulių apygardos teismo sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. 2A-642-71/2011, skiriasi aplinkybės, t.y. toje byloje buvo nustatyta, kad automobilis, kuriuo eismo įvykio metu padaryta žala, buvo pavogtas. Vilniaus apygardos teismo nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-1244-640/2011, taipogi nustatyta, jog iki eismo įvykio atsakovas ėmėsi visų teisėtų veiksmų susigrąžinti automobilį, tačiau pagal byloje pateiktus įrodymus, automobilio jam nepavyko atgauti. Kaip minėta, nagrinėjamu atveju atsakovas neįrodė, jog jis prarado galimybę valdyti transporto priemonę dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų.

38Teismas nesutinka ir su atsakovo argumentu, kad tarp šalių yra susiklostę draudimo teisiniai santykiai, dėl kurių įstatymas numato vienerių metų senaties terminą ieškiniui pareikšti. Reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 8 d.). Ieškovas atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakovą grindžia specialiu, t.y. TPVCAPD įstatymu, o iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento (CK 1.127 str. 4 d.). Tai, kad Draudikų biuro reikalavimas kaltininkui ar transporto priemonės valdytojui TPVCAPDĮ 23 straipsnio pagrindu kvalifikuojamas regresiniu, nurodyta ir Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalgoje (Teismų praktika Nr. 34, p. 390). Kadangi ieškovas išmoką Norvegijos draudikų biurui sumokėjo 2009-01-08, o ieškinį pateikė 2011-11-07, todėl laikytina, kad ieškinio senaties termino nepraleido.

39Kaip minėta, ieškovas siuntė atsakovui pretenziją dėl 19573,96 Lt nuostolių atlyginimo (b.l., tačiau atsakovas nuostolių neatlygino, todėl vadovaujantis LR transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 str. 1 d., 17 str., 23 str.1 d., 41 str. 8 d., CK 6.280 str., 6.263 str., iš atsakovo ieškovui priteistina 19573,96 Lt žalos atlyginimo.

40CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 1 d. pagrindu iš atsakovo priteistinos penkių procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo priimto sprendimo visiško įvykdymo.

41Iš atsakovo priteistinos bylinėjimosi išlaidos: 587 Lt žyminio mokesčio (b.l. 4) bei 461,50 Lt išlaidų už dokumentų vertimus į valstybinę kalbą (b.l. 45-46) ieškovui bei 13,08 Lt pašto išlaidų valstybei (LR CPK 79 str., 88 str. 1 d. 3 p., 9 p., 93 str. 1 d., 96 str.).

42Teismas, vadovaudamasis CPK 259, 270 str.,

Nutarė

43Ieškinį tenkinti visiškai.

44Priteisti iš atsakovo Ž. D. (a.k. ( - ) ieškovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui (į.k. 125709291) 19573,96 Lt (devyniolika tūkstančių penkis šimtus septyniasdešimt tris litus 96 ct) nuostolių atlyginimo, 5 % metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo 2011-11-08 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1048,50 Lt (vieną tūkstantį keturiasdešimt aštuonis litus 50 ct) bylinėjimosi išlaidų.

45Priteisti iš atsakovo Ž. D. 13,08 Lt (trylika litų 8 ct) pašto išlaidų valstybei (gavėjas Vilniaus apskrities VMI, gavėjo bankas AB Swedbank, a.s. LT24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas 5660).

46Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus rajono apylinkės teismą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėjas M. R. Žukas, sekretoriaujant Almai... 2. Ieškovas ieškiniu nurodo, kad Norvegijoje 2008-06-13 įvyko eismo įvykis,... 3. Ieškinyje paaiškino, jog Lietuva ir kitos Europos Sąjungos valstybės narės... 4. Atsakovas su ieškiniu nesutiko, atsiliepime į ieškinį nurodė, kad 2008 m.... 5. Atsakovas savo veiksmuose dėl autoįvykio nemato jokios kaltės - raktelį nuo... 6. Atkreipė dėmesį, kad šiuo metu LAT prašo spręsti, ar Civiliniame kodekse... 7. Atkreipia dėmesį, kad apie pretenziją sužinojo praėjus daugiau kaip 3... 8. Atsižvelgiant į išdėstytą teismo, prašo sustabdyti bylos nagrinėjimą... 9. Ieškovas, nesutikdamas su atsiliepime išdėstytais argumentais, raštu į... 10. Nurodė, kad šiuo atveju Ž. D. atsakomybė už Biuro patirtą žalą atsirado... 11. Nurodo, kad tarp atsakovo, kaip transporto priemonės savininko, neteisėtų... 12. Taipogi nurodė, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų... 13. Taip pat ieškovas nurodė, kad atsakovo prašymas taikyti CK 1.125 str. 7 d.... 14. Atsakovas į ieškovo atsakymą į jo atsiliepimą nurodė, kad, pagal... 15. Atsakovas teigia, kad ieškovas remiasi teismų praktika (Vilniaus apygardos... 16. Atsakovas nesutinka su ieškovo teiginiu, kad aplinkybė, jog transporto... 17. Atsakovas taip pat cituoja nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-1244-640/2011.... 18. Ieškovo atstovas teismo posėdžio metu palaikė ieškinį, prašė jį... 19. Atsakovas teismo posėdžio metu su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti.... 20. Ieškinys tenkintinas.... 21. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2008-06-13 ( - )... 22. Transporto priemonė Ford Transit, valst. Nr. ( - ), registruota Lietuvoje... 23. Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras 2008-10-29... 24. Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras, 2009-01-08... 25. Ginčo santykius reglamentuojančio Transporto priemonių valdytojų civilinės... 26. Nagrinėjamu atveju eismo įvykis įvyko Norvegijoje. Šios valstybės... 27. Taigi išanalizavus paminėtus teisės aktus bei sutartis, darytina išvada,... 28. TPVCAPD įstatymo 23 str. 1 d. numato, kad Biuras turi teisę reikalauti, kad... 29. Atsakovas teigia, kad jis neturėjo pareigos sudaryti draudimo sutarties, nes... 30. TPVCAPD įstatymo 41 str. 8 d. numato, kad transporto priemonių, kurių... 31. Ginčo, jog transporto priemonė Ford Transit, valst. Nr. ( - ) turėjo... 32. CPK 178 str. numatyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia... 33. TPVCAPDĮ 4 str. 3 d. taip pat numato, jog transporto priemonės savininkas,... 34. Atsakovas, nurodydamas, kad svainis E. K. automobilį paėmė be jo leidimo,... 35. Teismų praktikoje pripažinta, kad neteisėtu užvaldymu laikomas didesnio... 36. Pažymėtina, jog atsakovas pripažįsta, jog dėl neteisėto naudojimosi... 37. Įvertinus šias aplinkybes darytina išvada, kad byloje nėra jokių atsakovo... 38. Teismas nesutinka ir su atsakovo argumentu, kad tarp šalių yra susiklostę... 39. Kaip minėta, ieškovas siuntė atsakovui pretenziją dėl 19573,96 Lt... 40. CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 1 d. pagrindu iš atsakovo priteistinos penkių... 41. Iš atsakovo priteistinos bylinėjimosi išlaidos: 587 Lt žyminio mokesčio... 42. Teismas, vadovaudamasis CPK 259, 270 str.,... 43. Ieškinį tenkinti visiškai. ... 44. Priteisti iš atsakovo Ž. D. (a.k. ( - ) ieškovui Lietuvos Respublikos... 45. Priteisti iš atsakovo Ž. D. 13,08 Lt (trylika litų 8 ct) pašto išlaidų... 46. Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per...