Byla 2A-245-370/2016

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dalios Kačinskienės, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijos Tamošiūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų R. T. ir K. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 10 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2441-467/2015 pagal ieškovų R. T. ir K. T. ieškinį atsakovėms Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai, Valstybinei energetikos inspekcijai ir akcinei bendrovei „Kauno energija“ dėl komisijos sprendimo panaikinimo, šilumos tiekėjos, komisijos ir inspekcijos įpareigojimo atlikti veiksmus bei atsakovės akcinės bendrovės „Kauno energija“ priešieškinį ieškovams R. T. ir K. T. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų – 218-oji Butų savininkų bendrija.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovai R. T. ir K. T. 2014 m. balandžio 30 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu, kuriuo prašė: 1) įpareigoti atsakovę AB „Kauno energija“ sutvarkyti šilumos ir karšto vandens apskaitą, nes ginčo laikotarpiu atsakovė nebuvo sutvarkiusi šilumos ir karšto vandens apskaitos, kartu panaikinant Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – ir Komisija) 2014 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. R2-933; 2) įpareigoti atsakovę AB „Kauno energija“ atlikti ieškovams patiektos centralizuotos šilumos energijos ir karšto vandens sąskaitų perskaičiavimą ir ištaisyti netikslias sąskaitas už šildymą nuo 2008 m. gegužės 1 d. iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, iš mokėtinų sumų atimant šilumos energijos kiekį, priskirtą neapskaitytam ir (arba) neteisėtai apskaitytam karštam vandeniui paruošti, kartu panaikinant Komisijos 2014 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. R2-933; 3) įpareigoti atsakovę AB „Kauno energija“ perskaičiuoti mokėjimus už šilumą karšto vandens temperatūros palaikymui nuo 2008 m. gegužės 1 d. iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo ir ištaisyti netikslias sąskaitas už šildymą, nes ginčo laikotarpiu ieškovų butui nebuvo tiekiamas karštas vanduo, kartu panaikinant Komisijos 2014 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. R2-933; 4) įpareigoti atsakovę AB „Kauno energija“ perskaičiuoti mokėjimus už karštą vandenį ir ištaisyti netikslias sąskaitas nuo 2008 m. iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo pagal metrologiškai patikrinto karšto vandens rodmenis, nes ginčo laikotarpiu ieškovų bute buvo karšto vandens apskaitos prietaisas, kurio atsakovė piktybiškai metrologiškai neprižiūrėjo ir netikrino, kartu panaikinant Komisijos 2014 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. R2-933; 5) įpareigoti atsakovę AB „Kauno energija“ perskaičiuoti mokėjimus už šilumą ir ištaisyti netikslias sąskaitas už šildymą nuo 2008 m. gegužės 1 d. pagal tinkamiausią šilumos paskirstymo metodą (šilumos auditą), dalį šilumos bendroms reikmėms priskiriant kitos paskirties asmeninio naudojimo nešildomoms patalpoms (sandėliukams), nes atsakovė ginčo laikotarpiu netinkamai paskirstė šilumos energiją ginčo name, nebuvo sutvarkiusi šilumos ir karšto vandens apskaitos, o asmeninio naudojimo nešildomoms patalpoms (sandėliukams) nepriskirdavo jokio šilumos kiekio bendroms reikmėms, kartu panaikinant Komisijos 2014 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. R2-933; 6) panaikinti Komisijos 2014 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. R2-933 ir įpareigoti Komisiją išnagrinėti išankstine tvarka ieškinio dalį dėl šilumos tiekėjo įpareigojimo atlikti šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą už laikotarpį nuo 2008 m. gegužės 1 d. iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, kurią Komisija atsisakė nagrinėti, jei šiuos reikalavimus teismas laikys savarankiškais reikalavimais, kurie nėra išvestiniai vienas iš kito (fakultatyvūs) ir todėl teisminio nagrinėjimo prioriteto pagrindu nagrinėtini teisme toje pačioje byloje, nebereikalaujant pasinaudoti išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka Komisijoje; 7) įpareigoti Valstybinę energetikos inspekciją (toliau – ir Inspekcija) išnagrinėti išankstine tvarka ieškinio dalį visų reikalavimų, kuriuos Inspekcija vilkina nagrinėti, jei šiuos reikalavimus teismas laikys savarankiškais reikalavimais, kurie nėra išvestiniai vienas iš kito (fakultatyvūs) ir todėl teisminio nagrinėjimo prioriteto pagrindu nagrinėtini teisme toje pačioje byloje, nebereikalaujant pasinaudoti išankstine ginčų nagrinėjimo tvarka Inspekcijoje.

5Ieškovai ieškinyje nurodė, kad atsakovė Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2014 m. kovo 28 d. sprendimu Nr. 2R-933 pranešė, kad iš dalies atmetė skundą dėl šilumos tiekėjo įpareigojimo atlikti šilumos energijos ir karšto vandens paskirstymo perskaičiavimą. Su šiuo sprendimu ieškovai nesutinka. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, jog gyventojai buvo pasirinkę 2-ąjį karšto vandens ruošimo būdą, išskyrus namo bendrijos raštą, su kurio turiniu ieškovai nėra susipažinę ir nesutinka. Prie šio rašto nėra pridedami jokie dokumentai, kurie įrodytų, jog daugiau nei pusės namo gyventojų valia dėl būdo pasirinkimo buvo išreikšta. Dėl atsakovės AB „Kauno energija“ kaltės nebuvo sutvarkyta karšto vandens apskaita ieškovų bute ir kituose jų namo butuose. Šilumos tiekėja AB „Kauno energija“ pažeidžia vartotojų teises, nes, tiekdama šilumą ir karštą vandenį, šilumos energijos apskaitai ir sąskaitų išrašymui naudoja karšto vandens ir šilumos skaitiklius su nuotoliniu duomenų perdavimu, nors šie karšto vandens ir šilumos skaitikliai bei nuotolinio duomenų perdavimo įranga neturėjo galiojančios metrologinės patikros, be to, nebuvo metrologiškai patikrinti kaip sistema. Atlikusi patikrinimą ginčo name šiuos šilumos energijos ir karšto vandens apskaitos pažeidimus nustatė ir patvirtino Valstybinė metrologijos inspekcija. Tačiau iki šiol visame mieste sąskaitos už šildymą ir karštą vandenį yra formuojamos pagal nelegalius šilumos ir karšto vandens skaitiklius, neturinčius galiojančių metrologinių patikrų. Ieškovų namo karšto vandens apskaita yra netvarkinga iki šiol, todėl šilumos tiekėjas įpareigotinas perskaičiuoti visus mokėjimus už šildymą ir karštą vandenį už visą ginčo laikotarpį. Karšto vandens tiekėju yra atsakovė AB „Kauno energija“. Ginčo laikotarpiu visuose butuose buvę karšto vandens skaitikliai buvo atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai, todėl už karšto vandens tiekimą atsiskaitoma pagal šių prietaisų rodmenis, o už jų įrengimą, techninės būklės užtikrinimą, matavimų tikslumą ir patikros organizavimą yra atsakingas šilumos tiekėjas, kuris iki 2010 m. lapkričio 1 d. privalėjo perimti vartotojams priklausiusių skaitiklių nuosavybę. Atsakovės prievolė savo lėšomis įrengti karšto vandens skaitiklį ieškovų ir kitų gyventojų butuose atsirado Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 31 d. nutarimo Nr. 1507 „Dėl dujų, elektros ir šiluminės energijos, šalto bei geriamo vandens apskaitos prietaisų įrengimo ir eksploatavimo“ pagrindu ir šios prievolės atsakovė nevykdė. Ieškovai pagrįstai reikalauja, kad atsakovė atliktų ginčo namo centralizuotos šilumos energijos ir karšto vandens perskaičiavimą, nes AB „Kauno energija“ netinkamai taikė paskirstymo metodus ir šilumos bei karšto vandens apskaitai naudojo metrologiškai nepatikrintus apskaitos prietaisus. Šilumos tiekėjas namo patalpose suvartotą šilumą ir karštą vandenį, įskaitant jo temperatūros palaikymo mokestį, skirstė nepagrįstai ir neteisėtai, taikė netinkamas šilumos paskirstymo metodikas, pažeidinėjo galiojančius teisės aktus ir su ieškovais sudarytą šilumos vartojimo ir tiekimo sutartį. Ieškovų butas, asmeninio naudojimo kitos paskirties patalpos bei bendro naudojimo patalpos nėra šildomos centralizuotai. VĮ Registrų centro duomenys įrodo, kad namo rūsyje yra kitų namo butų savininkų asmeninio naudojimo patalpos, kurioms nėra priskiriama jokia dalis šilumos energijos, suvartotos bendro naudojimo patalpų šildymui. Komisija šios aplinkybės visiškai neįvertino. Šilumos tiekėjas netinkamai skirsto šilumos energiją, pažeisdamas namo butų ir kitų patalpų savininkų mokėjimo prievolės proporcingumo principą.

6Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. liepos 23 d. nutartimi sujungė Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamą civilinę bylą Nr. 2-4483-467/2014 pagal ieškovų R. T. ir K. T. ieškinį atsakovėms Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai, Valstybinei energetikos inspekcijai, AB „Kauno energija“ dėl komisijos sprendimo panaikinimo, šilumos tiekėjos, komisijos ir inspekcijos įpareigojimo atlikti veiksmus ir Kauno apylinkės teismo civilinę bylą Nr. 2-903-192/2014 pagal ieškovės AB „Kauno energija“ ieškinį atsakovams R. T. ir K. T. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo - 218-oji namo bendrija. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartimi ieškovės AB „Kauno energija“ ieškinys pripažintas priešieškiniu nagrinėjamoje byloje.

7Atsakovė AB „Kauno energija“ priešieškiniu (su patikslinimais) prašė priteisti solidariai iš ieškovų R. T. ir K. T. 11 946,89 Lt skolos su delspinigiais už šilumos energiją, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad AB „Kauno energija“ butui, esančiam (duomenys neskelbtini), tiekia šilumą. Už tiekiamą šilumą ieškovai turi atsiskaityti pagal 1994 m. gruodžio 30 d. Atsiskaitymo už buto šildymą ir karštą vandenį sutartį ir pagal pateikiamas mokėjimo sąskaitas. Ieškovams naudojant patiektą šilumą, atsiranda pareiga už ją mokėti sąskaitoje nustatytais terminais. Ieškovų skolai iki 2011 m. rugsėjo 1 d. yra pasirašyta taikos sutartis, patvirtinta 2012 m. balandžio 17 d. teismo nutartimi, kurios sąlygų ieškovai nevykdė (vykdė iš dalies). Mokėjimais nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. gegužės 1 d. atsakovas dengia taikos sutartimi patvirtintą skolą. Prašoma priteisti ieškovų skola susidarė už: tiekiamą šilumą patalpų šildymui nuo 2011 m. spalio 1 d. iki 2014 sausio 20 d. - 4 998,14 Lt; tiekiamą šilumą karštam vandeniui ruošti ir karštą vandenį (įvertinus 218-osios bendrijos prašymu pateiktą UAB „Kauno vandenys“ skaitiklio rodmenų patikrinimo aktą) nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. sausio 20 d. - 6 451,08 Lt, už karšto vandens skaitiklio aptarnavimą nuo 2013 m. lapkričio 1 d. iki 2014 m. sausio 20 d. – 10,97 Lt. Iš viso už šilumą, karštą vandenį ir karšto vandens skaitiklio aptarnavimą ieškovai yra skolingi 11 460,19 Lt. Kadangi ieškovai laiku neatsiskaitė, todėl už laikotarpį nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2014 m. vasario 1 d. yra priskaičiuota 486,70 Lt delspinigių. Sutarties 6.1 punktu šalys yra susitarusios delspinigius skaičiuoti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka.

8II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 10 d. sprendimu: 1) nutraukė civilinės bylos dalį dėl Komisijos 2014 m. kovo 28 d. sprendimo Nr. R2-933 dalyje, kurioje R. T. ir K. T. skundo nagrinėjimas dėl AB „Kauno energija“ taikomų šilumos paskirstymo metodų pagrįstumo ir skaičiuojamų mokėjimų už šilumos energiją už laikotarpį nuo 2009 m. vasario 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 1 d. bei už laikotarpį nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. sausio 20 d. nutrauktas; 2) ieškovų R. T. ir K. T. ieškinį atsakovėms Komisijai, Inspekcijai ir AB „Kauno energija“ dėl komisijos sprendimo panaikinimo, šilumos tiekėjo, komisijos ir inspekcijos įpareigojimo atlikti veiksmus atmetė; 3) atsakovės AB „Kauno energija“ priešieškinį tenkino ir priteisė atsakovei AB „Kauno energija“ solidariai iš ieškovų 3 460,06 Eur skolos, 140,96 Eur delspinigių ir 105,39 Eur bylinėjimosi išlaidų; 4) priteisė iš ieškovų 5 (penkių) procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą (3 460, 06 Eur) sumą.

10Teismas nustatė, kad Komisija, išnagrinėjusi ieškovų skundą, priėmė procedūrinį sprendimą nutraukti dalies skundo nagrinėjimą dėl teisme nagrinėjamos bylos tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu bei taikos sutarties sudarymo, o likusią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą, t. y. išnagrinėjo vartojimo ginčą iš esmės. Ieškovai dėl procedūrinio sprendimo į Vilniaus apygardos teismą turėjo kreiptis per 7 dienas nuo sprendimo gavimo dienos, tačiau kreipėsi šį terminą praleidę, todėl konstatuotu pagrindu civilinės bylos dalį dėl Komisijos procedūrinio sprendimo apskundimo nutraukė. Teismas sprendė, kad Inspekcija pagrįstai atsisakė nagrinėti ieškovų 2014 m. vasario 4 d. prašymą išspręsti ginčą, nes teisė spręsti klausimus dėl šilumos kiekio paskirstymo, mokėjimų už šilumos karšto vandens temperatūrai palaikyti perskaičiavimo yra ne Inspekcijos kompetencija. Teismas konstatavo, kad Komisija padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovų name įrengtą šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemą labiausiai atitinka metodas Nr. 4 ir AB „Kauno energija“ jį taiko. Teismas sprendė, kad atsakovė AB „Kauno energija“ nagrinėjamu laikotarpiu neprivalėjo vykdyti Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies reikalavimų, susijusių su karšto vandens apskaitos sutvarkymu ir paskirstymu, ir turėjo teisę namo gyventojams priskirti apmokėti visą šilumos kiekį, apskaitytą namo įvadiniu šilumos apskaitos prietaisu, nes karšto vandens tiekėju tapo tik 2012 m. lapkričio 1 d. Pradėjus vykdyti karšto vandens tiekėjo funkcijas ieškovų name, ne sezono metu su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis ieškovams taip pat nebuvo priskiriamas apmokėti. Atsakovės AB „Kauno energija“ naudojami šilumos ir karšto vandens apskaitos prietaisai yra įrengti ir tikrinami griežtai laikantis Metrologijos įstatymo nuostatų, o skaitiklių duomenys renkami nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Atmetus ieškovų ieškinį, taip pat ieškovams neįrodžius, jog ieškovų buto ir bendro naudojimo patalpose ginčo laikotarpiu nebuvo faktiškai patiektas šilumos ir karšto vandens kiekis, kurį šių patalpų šildymui priskyrė atsakovė, priešieškinis tenkintas visiškai.

11III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

12Ieškovai R. T. ir K. T. 2015 m. kovo 13 d. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo:

  1. panaikinti pirmos instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą ieškinį patenkinti, o priešieškinį atmesti.
  2. įpareigoti atsakovę AB ,,Kauno energija“ atlikti ieškovui patiektos centralizuotos šilumos
energijos ir karšto vandens sąskaitų perskaičiavimą ir ištaisyti netikslias sąskaitas už šildymą nuo 2008 m. gegužes 1 d. iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, iš mokėtinų sumų atimant šilumos energijos kiekį, priskirtą neapskaitytam ir (arba) neteisėtai apskaitytam karštam vandeniui paruošti, kartu panaikinant Komisijos 2014 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. R2-933.
  1. įpareigoti atsakovę AB „Kauno energija“ perskaičiuoti mokėjimus už karštą vandenį ir ištaisyti netikslias sąskaitas nuo 2008 m. iki sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo pagal metrologiškai patikrinto karšto vandens rodmenis, nes ginčo laikotarpiu ieškovų bute buvo karšto vandens apskaitos prietaisas, kurio atsakovė piktybiškai metrologiškai neprižiūrėjo ir netikrino, kartu panaikinant Komisijos 2014 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. R2-933.
  2. įpareigoti atsakovę AB „Kauno energija“ perskaičiuoti mokėjimus už šilumą ir ištaisyti netikslias sąskaitas už šildymą nuo 2008-05-01 pagal tinkamiausią šilumos paskirstymo metodą (šilumos auditą), dalį šilumos bendroms reikmėms priskiriant kitos paskirties asmeninio naudojimo nešildomoms patalpoms (sandėliukams), nes atsakovė ginčo laikotarpiu netinkamai paskirstė šilumos energiją ginčo name, ginčo laikotarpiu nebuvo sutvarkiusi šilumos ir karšto vandens apskaitos, o asmeninio naudojimo nešildomoms patalpoms (sandėliukams) nepriskirdavo jokio šilumos kiekio bendroms reikmėms, kartu panaikinant Komisijos 2014 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. R2-933.

13Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

  1. Teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovė karšto vandens tiekėja ieškovų name tapo tik 2012 m., nes atsakovė AB „Kauno energija“ visą ginčo laikotarpį buvo karšto vandens tiekėja ieškovų name, turinti pareigą užtikrinti karšto vandens apskaitos metrologines patikras. Karšto vandens sudedamųjų dalių pirkimas, kai vartotojas perka šilumą karštam vandeniui ruošti iš šilumos tiekėjo, o geriamąjį vandenį karštam vandeniui ruošti iš geriamojo vandens tiekėjo, galimas tuo atveju, kai karštą vandenį vartotojas ruošia bute. Todėl nagrinėjamu atveju laikytina, kad parinktas centralizuotai paruošto karšto vandens apsirūpinimo būdas, o atsakovė AB „Kauno energija“ yra ne tik šilumos, tačiau ir karšto vandens tiekėja. Atsakovė AB „Kauno energija“ nepateikė įrodymų, kad ieškovo namo butų savininkai būtų pasirinkę 2-ąjį karšto vandens ruošimo būdą (be karšto vandens tiekėjo). Pagal Šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalį, kol vartotojai pasirenka karšto vandens tiekėją arba apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, karšto vandens tiekėjas yra šilumos tiekėjas. Atsakovė AB „Kauno energija“ nesudarė su gyventojais sutarčių dėl atitinkamai šilumos bei geriamojo vandens karštam vandeniui ruošti pirkimo, nors turėjo sudaryti, jeigu būtų buvęs pasirinktas 2-asis karšto vandens ruošimo būdas. Pagal kasacinio teismo praktiką gyventojų sprendimui pasirinkti 2-ąjį apsirūpinimo karštu vandeniu būdą įgyvendinti CK 6.384 straipsnio 1 dalies nuostata dėl sutarties sudarymo konkliudentiniais veiksmais netaikytina.
  2. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad atsakovė privalo prižiūrėti, įrengti ir metrologiškai tikrinti apskaitos prietaisus tik nuo 2012 m., nes atsakovės prievolė sutvarkyti apskaitą ir prižiūrėti skaitiklius atsirado nuo 1999 m. gruodžio 31 d., suėjus 1997 m. gruodžio 31 d. nutarimo Nr. 1507 nustatytam terminui įrengti karšto vandens ir šilumos apskaitos prietaisus, o nuo 2010 m. lapkričio 1 d. atsirado tik papildoma prievolė perimti vandens vartotojams nuosavybės teise priklausančius karšto vandens skaitiklius, kuriuos vartotojai įsirengė savo lėšomis. Atsakovė AB „Kauno energija“ atsakė už butų šildymo ir karšto vandens paslaugą ne iki šio namo įvado, o iki kiekvieno buto.
  3. Atsakovė turėjo taikyti 4-ąjį metodą kartu su 5-uoju metodu, nes visa centralizuota šiluma yra suvartojama ne tik centralizuotai šildomuose butuose, bet ir asmeninio naudojimo sandėliukuose, kurie nėra šildomi centralizuotai, todėl šioms patalpoms priskirtinas tam tikras šilumos kiekis bendroms reikmėms. Kol vartotojai pasirenka metodą, taikomas pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantis metodas, kurį parinkti turėjo atsakovė. Analogiškomis aplinkybėmis Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2-36-803/2014 įpareigojo šilumos tiekėją perskaičiuoti šilumos energijos paskirstymą, nes šilumos tiekėjas nepriskyrė dalies šilumos energijos asmeninio naudojimo palėpei. Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. 2A-1242/2014 pažymėjo, kad pareiga teisingai paskirstyti visą pastate suvartotą šilumos kiekį tenka būtent šilumos tiekėjui.
  4. Teismas nepagrįstai priteisė delspinigius. Lietuvos Respublikos 1995 m. įstatymas „Dėl delspinigių už nesumokėtus mokesčius skaičiavimo fiziniams asmenims“ delspinigių dydį numato tik valstybės ir savivaldybės įmonėms už teikiamas paslaugas, o atsakovė AB „Kauno energija“ yra pusiau privati akcinė bendrovė, kuri teikia ne paslaugas, o prekes – šilumos energiją. Specialiosios teisės normos nėra taikomos pagal analogiją. Analogiškai nusprendė Vilniaus apygardos teismas civilinėse bylose Nr. 2A-875-492/2007, 2A-148-492/2008, 2A-601-302/2008 ir kt. Be to, turėjo būti taikomas 6 mėnesių ieškinio senaties terminas, nes ieškovas jį taikyti prašė.

14Atsakovė AB „Kauno energija“ 2015 m. rugpjūčio 11 d. atsiliepime prašo atmesti ieškovų apeliacinį skundą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

  1. Atsižvelgiant į tai, kad iki 2009 m. liepos 1 d. galiojusi Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 15 straipsnio 2 dalies nuostata teigė, kad vartotojams nepasirinkus karšto vandens tiekėjo, lieka iki tol buvęs apsirūpinimo karštu vandeniu būdas, į tai, kad 2012 m. rugsėjo 21 d. galiojusios Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių redakcijos 5 punktas neleido atsakovei AB „Kauno energija“, kuri nuosavybės teise valdė karšto vandens ruošimo įrenginį, užsiimti karšto vandens tiekėjo veikla, taip pat į tai, kad įsigaliojus Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 2009 m. liepos 1 d. redakcijai, visi Kauno miesto daugiabučiai buvo informuoti apie jų teisę pasirinkti apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, bei į tai, kad Kauno miesto savivaldybės tarybos 2010 m. gegužės 27 d. sprendimu Nr. T-286 buvo nustatytas 4 metų laikotarpis karšto vandens prietaisams įrengti, darytina išvada, kad anksčiau nei 2012 m. lapkričio mėnesį atsakovė netapo karšto vandens tiekėja ieškovų name. Ieškovai namo butų savininkų sprendimų neginčijo.
  2. Iki 2012 m. lapkričio 2 d. atsakovė AB „Kauno energija“ neprivalėjo įrengti ir prižiūrėti karšto vandens apskaitos prietaisų ieškovų name, nes nebuvo karšto vandens tiekėja. Po to, kai atsakovė AB „Kauno energija“ ja tapo, 2013 m. spalio 30 d. karšto vandens skaitikliai buvo pakeisti skaitikliais, kurie turi galiojančius patikros žymenis. Ieškovai nepateikia jokių įrodymų, kad atsakovė AB „Kauno energija“ nepagrįstai priskirdavo apmokėti ieškovams su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotą šilumos kiekį. Net ir pradėjus vykdyti karšto vandens tiekėjo funkcijas ieškovų name, ne šildymo sezono metu su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis ieškovams taip pat nebuvo priskiriamas apmokėti.
  3. Ieškovai neįrodė, kad jų valdytas butas (parduotas iš varžytynių) ir bendro naudojimo patalpos nėra šildomos centralizuotai. Atsakovė AB „Kauno energija“ nepažeidė jokių teisės aktų, skirstydama šilumą ieškovų name pagal metodą Nr. 4. Ieškovai nepateikė jokių įrodymų, kad ieškovų namo butų savininkai būtų pasirinkę kitą nei taikė atsakovė šilumos paskirstymo metodą, taip pat pažymėtina Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 133.4 punkte nustatyta šilumos vartotojų pareiga pateikti šilumos tiekėjui patalpos ar buto duomenis, reikalingus mokėjimams už šilumą apskaičiuoti. Asmeninio naudojimo sandėliukai nėra bendrojo naudojimo patalpos vadovaujantis Lietuvos Respublikos bendrijų įstatymo 2 straipsnio 15 dalies 3 punktu, STR 2.02.01:2004 4.9 punktu. STR 4.12 punkte įvardyta, kad į namo naudingąjį (šildomą) plotą neįeina nešildomų rūsių plotas.
  4. Kauno apygardos teismas civilinėse bylose Nr. 2A-1031-230/2012 ir 2A-944-153/2012 yra konstatavęs, kad atsakovė AB „Kauno energija“ yra priskirtina savivaldybės kontroliuojamoms įmonėms, todėl teismas nagrinėjamoje byloje pagrįstai priteisė delspinigius.

15Atsakovė Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2015 m. rugpjūčio 31 d. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo atmesti apeliacinį skundą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

  1. Dėl priskiriamų apmokėti mokėjimų už šilumos energiją už laikotarpį nuo 2008 m. iki 2009 m. sausio 31 d. Ieškovų name nėra nuo centralizuoto šildymo atsijungusių vartotojų. Atsakovė pagrįstai ieškovų namui taiko metodą Nr. 4. Komisija nustatė, kad šilumos paskirstymas vykdomas laikantis metodui keliamų reikalavimų.
  2. Dėl su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartoto šilumos kiekio priskyrimo apmokėti apeliantams laikotarpiu nuo 2008 m. sausio mėnesio iki 2009 m. sausio 31 d. pažymėtina, jog iki 2012 m. lapkričio 1 d. atsakovė AB „Kauno energija“ nebuvo karšto vandens tiekėja ieškovų ginčo name, todėl neturėjo pareigos šiame name sutvarkyti karšto vandens apskaitą.

16Atsakovė Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos 2015 m. rugsėjo 1 d. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytoms aplinkybėms ir jų teisiniam vertinimui.

17IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

18Apeliacinis skundas atmestinas.

19Nors apeliantai apeliaciniame skunde prašo panaikinti visą pirmosios instancijos teismo sprendimą, tačiau iš apeliaciniame skunde pateiktų argumentų ir detalizuotų apeliantų prašymų matyti, kad apeliantai skundžia tik teismo sprendimo dalį, kuria ieškinys atmestas, o priešieškinis patenkintas, t. y. neskundžia tos sprendimo dalies, kuria teismas nutraukė civilinės bylos dalį dėl Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2014 m. kovo 28 d. sprendimo Nr. R2-933 dalyje, kurioje R. T. ir K. T. skundo nagrinėjimas dėl AB „Kauno energija“ taikomų šilumos paskirstymo metodų pagrįstumo ir skaičiuojamų mokėjimų už šilumos energiją už laikotarpį nuo 2009 m. vasario 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 1 d. bei už laikotarpį nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. sausio 20 d. nutrauktas. Todėl bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka objektą sudaro Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 10 d. sprendimo dalis, kuria ieškinys atmestas, o priešieškinis patenkintas.

20Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

21Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą, nustatė, kad dėl AB „Kauno energija“ skaičiuojamų mokėjimų nuo 2009 m. vasario 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 1 d. (už šilumą) ir nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 1 d. (už šilumą karštam vandeniui ruošti) apelianto K. T. ir atsakovės AB „Kauno energija“ buvo sudaryta taikos sutartis, kuri yra patvirtinta įsiteisėjusia Kauno apylinkės teismo 2012 m. balandžio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1962-584/2012 (c. b. pagal R. T. ir K. T. ieškinį T. 1, b. l. 171 – 172). Šios taikos sutarties 1 punkte šalys susitarė, kad atsakovas K. T. pripažįsta ieškinį ir sutinka, kad už butą, esantį (duomenys neskelbtini), yra skolingas ieškovei už patiektą šilumą patalpų šildymui nuo 2009 m. vasario 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 1 d. – 3 644,31 Lt, už patiektą šilumą karštam vandeniui ruošti nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 1 d. – 3 828,38 Lt ir 504,02 Lt delspinigių. Taikos sutartimi susitarta tai pat dėl šios skolos sumokėjimo išdėstymo per 20 mėnesių. Atsakovas K. T. kreipėsi į Kauno apylinkės teismą, prašydamas atnaujinti procesą nurodytoje civilinėje byloje Nr. 2-1962-584/2012 dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Prašymą grindė tuo, kad ieškovas pateikė vandens pašildymo ir šildymo skaičiavimus, prieštaraujančius galiojantiems teisės aktams, nuo 1996 m. niekada nebuvo atlikta atsakovo buto skaitliukų metrologinė patikra, teismas neįtraukė į bylos nagrinėjimą atsakovo sutuoktinės ir kt. Kauno apylinkės teismas 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. A2-14854-944/2013 šio atsakovo prašymo netenkino ir atsisakė atnaujinti procesą. Ši teismo nutartis Kauno apygardos teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. A2-2240-480/2013 palikta nepakeista. Teismo patvirtinta taikos sutartis jos šalims turi galutinio teismo sprendimo (res judicata) galią (CK 6.985 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad taikos sutartis, teismo patvirtinta civilinėje byloje Nr. 2-1962-584/2012 yra galiojanti, nėra nuginčyta. Bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama (CPK 293 str. 5 p., 294 str. 2 d.). Todėl nagrinėjam ginčui išspręsti yra aktualu įvertinti, ar pagrįsti apeliantų argumentai, sietini su sąskaitų už šildymą ir šilumą karštam vandeniui paruošti išrašymu nuo 2008 m. gegužės 1 d. (data, nuo kurios apeliantai prašo įpareigoti atsakovę AB „Kauno energija“ perskaičiuoti mokėjimus už šilumą ir karštą vandenį) iki 2009 m. balandžio 1 d. ir nuo 2011 m. rugsėjo 1 d., o apeliantų argumentai, sietini su atsakovės atliktų skaičiavimų pagrįstumu nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 1 d. nagrinėjamai bylai išspręsti teisinės reikšmės neturi, kadangi mokėjimų už nurodytą laikotarpį perskaičiavimas reikštų neleistiną įsiteisėjusios Kauno apylinkės teismo 2012 m. balandžio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-1962-584/2012 keitimą (CPK 18 str.).

22Dėl karšto vandens tiekėjo nustatymo

23Apeliantai ginčija teismo padarytą išvadą, jog atsakovė AB „Kauno energija“ karšto vandens tiekėja name (duomenys neskelbtini), tapo tik 2012 m., nes atsakovė AB „Kauno energija“ visą ginčo laikotarpį buvo karšto vandens tiekėja šiame name, todėl turėjo pareigą užtikrinti karšto vandens apskaitos prietaisų metrologines patikras. Apeliantų teigimu, atsakovė AB „Kauno energija“, būdama karšto vandens tiekėja, turėjo pareigą prižiūrėti karšto vandens apskaitos prietaisus, todėl, vadovaujantis nuo 2008 m. gegužės 1 d. įsigaliojusiomis Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – Įstatymas) 15 straipsnio 1 dalies pataisomis, atsakovė AB „Kauno energija“ negalėjo priskirti apmokėti šilumos energiją, sunaudotą nepaskirstytam karštam vandeniui ruošti, kai nesutvarkyta karšto vandens apskaita.

24Įstatymo 2 straipsnio 9 dalis (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2008 m. sausio 1 d.) karšto vandens tiekėją apibrėžė kaip juridinį asmenį, tiekiantį karštą vandenį vartotojams pagal pirkimo-pardavimo sutartis. Įstatymo 2 straipsnio 2 dalis ginčui aktualiu laikotarpiu numatė tris apsirūpinimo karštu vandeniu būdus: 1) centralizuotai paruošto karšto vandens pirkimas iš karšto vandens tiekėjo (toliau – ir 1-asis apsirūpinimo karštu vandeniu būdas) arba 2) šilumos karštam vandeniui ruošti pirkimas iš šilumos tiekėjo, o geriamojo vandens karštam vandeniui ruošti pirkimas iš geriamojo vandens tiekėjo (toliau – ir 2-asis apsirūpinimo karštu vandeniu būdas), arba 3) individualus karšto vandens ruošimas jo vartojimo vietoje, naudojant kitus energijos šaltinius (dujas, elektrą, kietąjį kurą) geriamajam vandeniui pašildyti iki higienos normomis nustatytos temperatūros. Įstatymo 15 straipsnio, nustatančio konkrečią vartotojų daugiabučiuose namuose apsirūpinimo karštu vandeniu būdo ar karšto vandens tiekėjo pasirinkimo įgyvendinimo tvarką, 2 dalies pirminėje redakcijoje, įsigaliojusioje 2008 m. sausio 1 d., buvo įtvirtinta, kad iki vartotojai pasirinks karšto vandens tiekėją arba kitą apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, jiems taikomas esamas apsirūpinimo karštu vandeniu būdas. 2009 m. liepos 1 d. įsigaliojo nauja Įstatymo 15 straipsnio 2 dalies redakcija, kurioje buvo įtvirtinta, kad kol vartotojai pasirenka karšto vandens tiekėją arba apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, karšto vandens tiekėjas yra šilumos tiekėjas.

25Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas ginčą dėl to, kas turi įgyvendinti karšto vandens tiekėjams teisės aktuose nustatytą pareigą atlikti karšto vandens skaitiklių rodmenų patikrą, yra nurodęs, jog įstatymų leidėjas, keisdamas Įstatymo 15 straipsnio 2 dalies formuluotę ir nustatydamas privalomą šilumos tiekėjo dalyvavimą karšto vandens tiekime iki vartotojai priims kitokį sprendimą, siekė užtikrinti tinkamą vartotojų teisių gynimą, įdiegiant skaidresnę karšto vandens kainodarą ir užkertant kelią kryžminiam subsidijavimui; kasacinis teismas vertino, jog ginčo laikotarpiu būtent ieškovas, šilumos tiekėjas, yra atsakingas už karšto vandens tiekimą atsakovui ir kitiems ginčo daugiabučio gyventojams, nepaisant to, kad vartotojai neišreiškė valios pakeisti esamą situaciją, kai šiluma karštam vandeniui ruošti yra perkama iš šilumos tiekėjo, o geriamasis vanduo karštam vandeniui ruošti – iš geriamojo vandens tiekėjo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje AB „Kauno energija“ vs asociacija Kauno klubas „Forumas“, bylos Nr. 3K-3-286-378/2015). Atsižvelgiant į šiuos kasacinio teismo išaiškinimus, nesutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog tam, kad AB „Kauno energija“ būtų galėjusi tapti karšto vandens tiekėju ginčo name, turėjo būti atitinkamai pakeistos vartotojų sutartys su šilumos tiekėju ir geriamo vandens tiekėju, kadangi sutarčių sudarymas negali būti privalomoji sąlyga esamam šilumos tiekėjui įsigaliojus minėtiems Įstatymo 15 straipsnio 2 dalies pakeitimams tapti karšto vandens tiekėju.

26Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad 2010 m. balandžio 30 d. raštu Nr. 10-14 „Dėl karšto vandens tiekimo“ 218-oji butų savininkų bendrija informavo atsakovę AB „Kauno energija“, kad be kitų, ir namas, esantis (duomenys neskelbtini), „atsiskaitys esamom sąlygom pagal įrengtų butuose karšto vandens skaitiklių parodymus. Taip pat visi išvardinti 218-osios Butų savininkų bendrijos namai pasilieka prie esamų karšto vandens tiekimo sutarčių“ (c. b. pagal R. T. ir K. T. ieškinį T. 1, b. l. 150). Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 364 punktas šio 218-osios butų savininkų bendrijos rašto pateikimo metu numatė: „Karšto vandens tiekėjai ir geriamojo vandens tiekėjai iki 2009 m. liepos 1 d. pasiūlo buitiniams karšto vandens vartotojams daugiabučiuose namuose teisės akto (Taisyklių 1 priedo 3 punktas) ir Taisyklių nustatyta tvarka priimti juose nurodytus sprendimus dėl apsirūpinimo karštu vandeniu būdo pasirinkimo, karšto vandens vartojimo pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo, geriamojo vandens pirkimo-pardavimo sutarčių pakeitimo arba sudarymo“. Taisyklių 365 punktas numatė, jog buitiniai vandens vartotojai ne vėliau kaip iki 2010 m. balandžio 1 d. teisės aktų (Taisyklių 1 priedo 1, 3 punktai) nustatyta tvarka priima sprendimą dėl pasiūlymo priimtinumo ir ne vėliau kaip iki 2010 m. gegužės 1 d. apie priimtą sprendimą raštu informuoja šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėją. Vadinasi, 2010 m. balandžio 30 d. raštu Nr. 10-14 buvo įgyvendinta daugiabučio namo (duomenys neskelbtini), gyventojų teisė pasirinkti 2-ąjį apsirūpinimo karšto vandeniu būdą pagal Įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, t. y. kai namo gyventojai atskirai perka šilumą karštam vandeniui ruošti iš šilumos tiekėjo ir geriamąjį vandenį karštam vandeniui ruošti iš geriamojo vandens tiekėjo, o ne karštą vandenį kaip galutinį produktą. Todėl atmestinas apeliantų argumentas, jog atsakovė AB „Kauno energija“ neįrodė, jog iki 2012 m. lapkričio 1 d. daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), gyventojai buvo pasirinkę 2-ąjį apsirūpinimo karštu vandeniu būdą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog apeliantai, teigdami, kad butų savininkų sprendimas dėl apsirūpinimo karštu vandeniu būdo pasirinkimo yra neteisėtas, privalėjo tai įrodyti, tačiau byloje tokių duomenų nėra, atvirkščiai duomenų, kad apeliantai būtų įstatymo nustatyta tvarka (CK 4.85 str. 9 d., Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 23 str.) ginčiję butų savininkų sprendimą dėl karšto vandens ruošimo būdo pasirinkimo, nepateikta. Atsakovė AB „Kauno energija“ neturėjo pagrindo kvestionuoti jai Įstatymo 15 straipsnio 1 dalies ir Taisyklių 365 punkto pagrindu pateikto 218-iosios butų savininkų bendrijos sprendimo apsirūpinti karštu vandeniu pagal esamą tvarką, t. y. pasirinkti 2-ąjį apsirūpinimo karštu vandeniu būdą.

27Teisiškai nepagrįsti apeliantų argumentai, kad nagrinėjamoje byloje turėtų būti taikomi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai, pateikti 2014 m. spalio 14 d. nutartyje civilinėje byloje UAB „Vilniaus vandenys“ vs UAB „Vilniaus energija“, bylos Nr. 3K-3-435/2014, kurioje kasacinis teismas išaiškino, jog keičiant karšto vandens teikimo būdą sutartiniams kasatoriaus ir gyventojų santykiams pakeisti neužteko tik vienos šalies (gyventojų) sprendimo keisti vandens karštam vandeniui ruošti tiekėją priėmimo, ir daugiabučio namo savininkai turėjo pasirinkti atstovą, kuris su teikiamų paslaugų teikėjais pasirašytų atitinkamas sutartis. Nurodytoje byloje kasacinio teismo pateikti išaiškinimai nagrinėjamam ginčui nėra aktualūs, nes pateikti faktinėmis aplinkybėmis skirtingoje situacijoje, sprendžiant dėl gyventojų teisės pakeisti 1-ąjį apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, kai karštas vanduo perkamas kaip galutinis produktas (kasatorius buvo ir šilumos, ir karšto vandens tiekėjas), į 2-ąjį apsirūpinimo karštu vandeniu būdą ir kaip ši teisė turėtų būti įgyvendinama. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 1994 m. gruodžio 30 d. Kauno šilumos tinklai ir K. T. sudarė atsikaitymo už (duomenys neskelbtini) buto šildymą ir karštą vandenį sutartį (c. b. pagal AB „Kauno energija“ ieškinį, T. 1, b. l. 10-11), kurios 1 punkte susitarė, jog mokėtojas K. T. už suvartotą šilumos energiją šildymui ir karštam vandeniui moka Tiekėjui Vyriausybės nustatytais tarifais. 1997 m. lapkričio 19 d. UAB „Kauno vandenys“ ir 218-oji butų savininkų bendrija sudarė sutartį Nr. 13045 dėl vandens tiekimo ir nuotekų nuvedimo (c. b. pagal R. T. ir K. T. ieškinį T. 1, b. l. 96 – 97). Vadinasi, iš esmės šalių sudarytomis sutartimis reglamentuojami šalių atsiskaitymo atvejai, kai taikomas 2–asis apsirūpinimo karštu vandeniu būdas. Šis būdas apeliantų name minėtame 2010 m. balandžio 30 d. rašte Nr. 10-14 išreikštu gyventojų sprendimu buvo taikomas ir 2009 m. liepos 1 d. įsigaliojus Įstatymo 15 straipsnio 2 dalies redakcijai, kurioje buvo įtvirtinta, kad kol vartotojai pasirenka karšto vandens tiekėją arba apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, karšto vandens tiekėjas yra šilumos tiekėjas, t. y. apeliantų namo gyventojai pasirinko išlaikyti esamą situaciją, kai šiluma karštam vandeniui ruošti perkama iš šilumos tiekėjo, o geriamasis vanduo karštam vandeniui ruošti perkamas iš geriamojo vandens tiekėjo. Dėl to teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantų argumentais, jog nagrinėjamu atveju 2-ajam apsirūpinimo karštu vandeniu būdui įgyvendinti atsakovė AB „Kauno energija“ turėjo sudaryti sutartis dėl šilumos ir geriamojo vandens karštam vandeniui ruošti pirkimo.

28218-oji butų savininkų bendrija 2012 m. liepos 5 d. raštu Nr. 12-29 „Dėl karšto vandens tiekėjo pasirinkimo“ informavo UAB „Kauno vandenys“ ir AB „Kauno energija“, jog 218-oji butų savininkų bendrija karšto vandens tiekėją nuo 2012 m. liepos 1 d. renkasi AB „Kauno energija“ (c. b. pagal R. T. ir K. T. ieškinį T. 1, b. l. 110). Tokiu būdu namo (duomenys neskelbtini), gyventojams pasirinkus pakeisti 2-ąjį apsirūpinimo karštu vandeniu būdą į 1-ąjį, t. y. pirkti karštą vandenį kaip galutinį produktą, atsirado prielaidos atsakovei AB „Kauno energija“ tapti ir karšto vandens tiekėja apeliantų namui. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog atsakovė AB „Kauno energija“ karšto vandens tiekėja ginčo name galėjo tapti tik 218-ajai butų savininkų bendrijai 2012 m. liepos 5 d. raštu Nr. 12-29 informavus atsakovę AB „Kauno energija“ apie sprendimą ją pasirinkti karšto vandens tiekėja.

29Taigi pirmosios instancijos teismas, nors ir netinkamai aiškindamas Įstatymo 15 straipsnio 2 dalį, iš esmės padarė teisingą išvadą, įvertinus aptartus byloje esančius įrodymus, kad atsakovė AB „Kauno energija“ karšto vandens tiekėja apeliantų namui tapo tik 2012 m. lapkričio 1 d. Todėl vien dėl to teismo sprendimo nėra pagrindo naikinti ar keisti, nes tinkamai aiškinant Įstatymo 15 straipsnį, rezultatas liktų toks pats (CPK 328 str.).

30Dėl pareigos prižiūrėti karšto vandens apskaitos prietaisus

31Nuo 2008 m. gegužės 1 d. įsigaliojo Įstatymo 15 straipsnio 1 dalies nuostata, jog nustatant mokesčius už karštą vandenį, su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis gali būti priskirtas ir išdalijamas apmokėti vartotojams tik tuo atveju, jeigu tiekėjai įvykdė visas savo prievoles sutvarkyti karšto vandens apskaitą tame name. Apeliantų teigimu, atsakovės AB „Kauno energija“ prievolė sutvarkyti apskaitą ir prižiūrėti skaitiklius atsirado nuo 1999 m. gruodžio 31 d., suėjus 1997 m. gruodžio 31 d. nutarimo Nr. 1507 „Dėl dujų, elektros ir šiluminės energijos, šalto bei geriamo vandens apskaitos prietaisų įrengimo ir eksploatavimo“ nustatytam terminui įrengti karšto vandens ir šilumos apskaitos prietaisus, todėl sprendžia, kad atsakovė AB „Kauno energija“, nesutvarkiusi apskaitos ginčo name, nepagrįstai priskirdavo apmokėti apeliantams su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotą šilumos kiekį.

32Vadovaujantis aktualiais laikotarpiais (nuo 2008 m. gegužės 1 d. iki 2009 m. balandžio 1 d. ir nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2013 m. spalio 30 d., kada apeliantų bute buvo pakeisti karšto vandens apskaitos prietaisai) galiojusio Įstatymo 16 straipsnio 4 dalimi, karšto vandens tiekėjas arba šio įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje nustatytu atveju esamas tiekėjas įrengia vartotojo bute ar kitose patalpose karšto vandens apskaitos prietaisus tiekimo-vartojimo ribos vietoje. Įstatymo 28 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta šilumos ir karšto vandens tiekėjo pareiga užtikrinti atsiskaitomųjų šilumos ir (ar) karšto vandens apskaitos prietaisų techninę būklę, atitinkančią teisės aktų reikalavimus. Apeliantų nurodomo 1997 m. gruodžio 31 d. nutarimo Nr. 1507 1.3 punktas su apskaitos prietaisų įrengimu ir priežiūra susijusias pareigas taip pat priskyrė dujų, elektros ir šiluminės energijos, šalto bei karšto vandens tiekėjams. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog pareigą prižiūrėti karšto vandens apskaitos prietaisus atsakovė AB „Kauno energija“ įgijo tik 2012 m. lapkričio 1 d. tapusi ginčo namo karšto vandens tiekėja, ir sprendžia, jog iki to laiko šią pareigą turėjo vykdyti patys ginčo namo gyventojai. Be to, apeliantai nepateikia jokių argumentų, galinčių paneigti pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, jog apeliantams su nepaskirstytu karštu vandeniu suvartotas šilumos kiekis laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2009 m. sausio 31 d. nebuvo priskiriamas (CPK 178 str.).

33Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad atsakovė AB „Kauno energija“, tapusi karšto vandens tiekėja ir vadovaudamasi 2010 m. gegužės 27 d. Kauno miesto savivaldybės tarybos sprendimo Nr. T-286 2 dalies nuostata, jog atsiskaitomieji karšto vandens apskaitos prietaisai įrengiami per ketverius metus, apeliantų bute esančius karšto vandens apskaitos prietaisus 2013 m. spalio 30 d. pakeitė naujais, turinčiais galiojančius patikros žymenis (c. b. pagal R. T. ir K. T. ieškinį T. 1, b. l. 29 – 30, 147 – 149). Byloje esantys duomenys taip pat patvirtina, kad įvadiniams ginčo namo šilumos skaitikliui ir karšto vandens ruošimo šilumos skaitikliui atitinkamai 2013 m. spalio 15 d. ir 2013 m. spalio 8 d. taip pat buvo išduoti patikros sertifikatai (c. b. pagal R. T. ir K. T. ieškinį T. 1, b. l. 29 – 30, 124 – 127). Apeliantai nepateikė jokių duomenų, galinčių pagrįsti, kad atsakovei AB „Kauno energija“ tapus ginčo namo karšto vandens tiekėja, ginčo name karšto vandens apskaita nebuvo sutvarkyta, todėl atmestinas apeliantų teiginys, kad jie šią aplinkybę įrodė (CPK 178 str.). Apeliantai neįrodė ir apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, jog karštas vanduo jų butui apskritai nebuvo tiekiamas (CPK 178 str.).

34Dėl šilumos paskirstymo metodų taikymo

35Apeliantų teigimu, atsakovė AB „Kauno energija“ nepagrįstai apskaičiavo apeliantų buto ir namo bendro naudojimo patalpoms skirtą centralizuotos šilumos kiekį, kuris yra nepagrįstas, nes nei apeliantų butas, nei bendro naudojimo patalpos nėra šildomos centralizuotai. Be to, apeliantų teigimu, asmeninio naudojimo nešildomiems sandėliukams priskirtinas tam tikras šilumos kiekis bendroms reikmėms.

36Vadovaujantis šiuo metu galiojančių Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297, 29.2.4 punktu, kai šilumos pirkimo-pardavimo vietoje ir (ar) kai ties tiekimo-vartojimo riba pastato individualaus šilumos punkto įvade įrengtas šilumos apskaitos prietaisas matuoja bendrą viso pastato suvartotą šilumos kiekį, taikomas Šilumos paskirstymo metodas Nr. 4 (patvirtintas Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005 m. gegužės 5 d. nutarimu Nr. O3-19 „Dėl komisijos rekomenduojamų šilumos paskirstymo metodų patvirtinimo“), o jeigu dalis patalpų atjungta nuo centralizuotos šildymo sistemos ir šildomos kitokiu būdu (elektra, dujomis, kietuoju kuru ar kt.), taikomas šilumos paskirstymo metodas Nr. 4 kartu su šilumos kiekio bendrosioms reikmėms nustatymo ir paskirstymo metodu Nr. 5. Analogiška nuostata, numatanti, jog tais atvejais, kai šilumos pirkimo-pardavimo vietoje ir (ar) kai ties tiekimo-vartojimo riba pastato individualaus šilumos punkto įvade įrengtas šilumos apskaitos prietaisas matuoja bendrą viso pastato suvartotą šilumos kiekį, taikomas šilumos paskirstymo metodas Nr. 4, galiojo ir anksčiau, aktualiais ginčui laikotarpiais nuo 2008 m. gegužės 1 d. iki 2009 m. balandžio 1 d. ir nuo 2011 m. rugsėjo 1 d.

37Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, jog ginčo name nėra nuo centralizuoto šildymo sistemos atsijungusių vartotojų, kadangi apeliantai nepateikė jokių šią aplinkybę patvirtinti galinčių įrodymų (CPK 178 str.). Todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog ginčo name 4-asis metodas buvo taikomas pagrįstai.

38Apeliantai teisūs teigdami, kad nustatant butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės dalis į palyginamuosius naudinguosius plotus, turi būti įskaičiuojamas ir rūsio patalpų plotas, taip pat ir bendraturčio, kurio bendrosios dalinės nuosavybės dalis nustatinėjama, atitinkamame gyvenamajame name faktiškai turimų (užimamų) patalpų naudingasis plotas, nesvarbu, kad šios patalpos nėra teisiškai įregistruotos bei įteisintos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Kaunuva“ vs Smėlynės g. 49-ojo daugiabučio namo savininkų bendrija, bylos Nr. 3K-7-515/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje D. S. vs UAB „Vilniaus energija“, bylos Nr. 3K-3-435-701/2015). Tačiau nagrinėjamu atveju apeliantai nepateikė jokių duomenų, kurie leistų įsitikinti, jog apeliantų name yra patalpų, kurios skirstant mokesčius už šilumos energiją būtų buvusios neįtrauktos į pastato naudingąjį plotą, taip pat duomenų, kurie leistų atlikti atitinkamus mokesčių už šilumos energiją perskaičiavimus. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog ieškovai nepagrindė savo reikalavimų (CPK 178 str.).

39Dėl delspinigių skaičiavimo

401994 m. gruodžio 30 d. atsiskaitymo už buto šildymą ir karštą vandenį sutarties 8 punktas numatė, kad už laiku neapmokėtas sumas skaičiuojami delspinigiai Vyriausybės nustatyta tvarka. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 str. 1 d.). Todėl esant šalių susitarimui skaičiuoti delspinigius Vyriausybės nustatyta tvarka, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu skaičiuoti delspinigius vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 124 „Dėl delspinigių skaičiavimo tvarkos“ (1996 m. spalio 4 d. nutarimo Nr. 1161 redakcija), kuris detalizuoja Lietuvos Respublikos įstatymą dėl delspinigių už nesumokėtus paslaugų mokesčius skaičiavimo fiziniams asmenims (1996 m. rugpjūčio 13 d. įstatymo Nr. I-1493 redakcija, naujausi pakeitimai nuo 2013 m. spalio 10 d. Nr. XII-56). Šis įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir savivaldybių reguliavimo sričiai priklausančių gyvenamųjų patalpų nuomos bei valstybinių ar savivaldybių įmonių teikiamų ryšių ir komunalinių paslaugų mokesčių delspinigius (1 str.).

41Apeliantų argumentai, jog nagrinėjamu atveju turėjo būti taikomas 6 mėnesių ieškinio senaties terminas, atmestini, kadangi, kaip matyti iš AB „Kauno energija“ 2014 m. vasario 26 d. patikslinto ieškinio, AB „Kauno energija“ prašė priteisti ir teismas priteisė delspinigius tik už paskutinius 6 mėnesius (CK 1.125 str. 5 d. 1 p., 1.127 str. 5 d.), t. y. nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2014 m. vasario 1 d.

42Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo sprendimo keisti ar naikinti nėra pagrindo (CPK 185 str., 326 str. 1 d. 1 p.).

43Dėl bylinėjimosi išlaidų

44Atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų dokumentų iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nėra pateikusios, todėl teismas šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų nepaskirsto (CPK 93 str. 1 d., 98 str. 1 d.).

45Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 – 333 straipsniais,

Nutarė

46Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovai R. T. ir K. T. 2014 m. balandžio 30 d. kreipėsi į Vilniaus... 5. Ieškovai ieškinyje nurodė, kad atsakovė Valstybinė kainų ir energetikos... 6. Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. liepos 23 d. nutartimi sujungė Vilniaus... 7. Atsakovė AB „Kauno energija“ priešieškiniu (su patikslinimais) prašė... 8. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 9. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 10 d. sprendimu: 1) nutraukė... 10. Teismas nustatė, kad Komisija, išnagrinėjusi ieškovų skundą, priėmė... 11. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 12. Ieškovai R. T. ir K. T. 2015 m. kovo 13 d. pateikė apeliacinį skundą,... 13. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: 14. Atsakovė AB „Kauno energija“ 2015 m. rugpjūčio 11 d. atsiliepime prašo... 15. Atsakovė Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija 2015 m.... 16. Atsakovė Valstybinė energetikos inspekcija prie Energetikos ministerijos 2015... 17. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 18. Apeliacinis skundas atmestinas.... 19. Nors apeliantai apeliaciniame skunde prašo panaikinti visą pirmosios... 20. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 21. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą, nustatė, kad dėl... 22. Dėl karšto vandens tiekėjo nustatymo... 23. Apeliantai ginčija teismo padarytą išvadą, jog atsakovė AB „Kauno... 24. Įstatymo 2 straipsnio 9 dalis (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2008 m.... 25. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas ginčą dėl to, kas turi... 26. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad 2010 m. balandžio 30 d. raštu Nr.... 27. Teisiškai nepagrįsti apeliantų argumentai, kad nagrinėjamoje byloje... 28. 218-oji butų savininkų bendrija 2012 m. liepos 5 d. raštu Nr. 12-29 „Dėl... 29. Taigi pirmosios instancijos teismas, nors ir netinkamai aiškindamas Įstatymo... 30. Dėl pareigos prižiūrėti karšto vandens apskaitos prietaisus... 31. Nuo 2008 m. gegužės 1 d. įsigaliojo Įstatymo 15 straipsnio 1 dalies... 32. Vadovaujantis aktualiais laikotarpiais (nuo 2008 m. gegužės 1 d. iki 2009 m.... 33. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad atsakovė AB „Kauno energija“,... 34. Dėl šilumos paskirstymo metodų taikymo ... 35. Apeliantų teigimu, atsakovė AB „Kauno energija“ nepagrįstai apskaičiavo... 36. Vadovaujantis šiuo metu galiojančių Šilumos tiekimo ir vartojimo... 37. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, pritaria pirmosios... 38. Apeliantai teisūs teigdami, kad nustatant butų ir kitų patalpų savininkų... 39. Dėl delspinigių skaičiavimo... 40. 1994 m. gruodžio 30 d. atsiskaitymo už buto šildymą ir karštą vandenį... 41. Apeliantų argumentai, jog nagrinėjamu atveju turėjo būti taikomas 6... 42. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo sprendimo keisti ar... 43. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 44. Atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų dokumentų iki bylos... 45. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 46. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 10 d. sprendimą palikti nepakeistą....