Byla 2A-433-262/2012
Dėl laidavimo sutarčių sąlygų pakeitimo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Laimos Gerasičkinienės ir Alvydo Poškaus kolegijos posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. V. ieškinį atsakovui AB „Swedbank“, trečiasis asmuo UAB „Modus“ dėl laidavimo sutarčių sąlygų pakeitimo.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

3I.Ginčo esmė

4Ieškovas V. V. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui AB „Swedbank“, kuriuo prašė: 1) pakeisti laidavimo sutarčių 3.1 punktus nauja redakcija, nustatant, kad šie pakeisti punktai taikomi nuo atitinkamų laidavimo sutarčių sudarymo dienos: „Kredito gavėjui neįvykdžius visų ar dalies savo piniginių prievolių pagal Kredito sutartį, Bankas pirmiausiai turi nukreipti išieškojimą į Kredito gavėjo turtą ir, tik nepavykus ar dalinai nepavykus išieškojimui iš Kredito gavėjo turto, Bankas turi teisę išieškojimą nukreipti į Laiduotojo turtą“; 2) pakeisti laidavimo sutarčių 4.4 punktus nauja redakcija, nustatant, kad šie pakeisti punktai taikomi nuo atitinkamų laidavimo sutarčių sudarymo dienos: „Jeigu Kredito gavėjo prievolių pagal Kredito sutartį įvykdymas yra užtikrintas ir kitomis užtikrinimo priemonėmis (hipoteka, įkeitimu, kitu laidavimu ir pan.) ir Kredito gavėjas neįvykdo visų ar dalies savo piniginių prievolių pagal Kredito sutartį, Bankas turi teisę realizuoti užtikrinimo priemones tokiu eiliškumu: (i) pirma eile, įstatymų nustatyta tvarka realizuojamos užtikrinimo priemonės, suteiktos Kredito gavėjo; (ii) antra eile, įstatymų nustatyta tvarka realizuojamos trečiųjų asmenų (t. y. ne Kredito gavėjo) suteiktos užtikrinimo priemonės“; 3) pakeisti laidavimo sutarčių 7.3 punktus nauja redakcija, nustatant, kad šie pakeisti punktai taikomi nuo atitinkamų laidavimo sutarčių sudarymo dienos: „Be Laiduotojo raštiško sutikimo negali būti keičiamos (papildomos) Kredito sutarties sąlygos. Tuo atveju, jei Kredito sutarties sąlygos būtų pakeistos (papildytos) be Laiduotojo sutikimo, tai laidavimas pagal šią Sutartį laikomas pasibaigusiu ir Bankas neturi teisės išieškojimą nukreipti į Laiduotojo turtą“. Nurodė, kad jis kaip trečiojo asmens akcininkas su atsakovu 2008-02-07 sudarė laidavimo sutartį Nr. 07-012310-KL-LA1, kuri 2009-03-12 buvo išdėstyta nauja redakcija, kuria buvo užtikrintas trečiojo asmens prievolių pagal kredito linijos sutartį vykdymas, ir 2008-02-07 laidavimo sutartį Nr. 07-012311-OJ-LA1, kuri 2009-03-12 buvo išdėstyta nauja redakcija, kuria buvo užtikrintas trečiojo asmens prievolių pagal overdrafto sutartį vykdymas. Laidavimo sutarčių (naujos redakcijos) 3.1 p. nustato, kad kredito gavėjui neįvykdžius visų ar dalies savo piniginių prievolių pagal kredito sutartį, laiduotojas ir kredito gavėjas atsako bankui kaip solidarūs skolininkai. Sutarčių 4.4 p. nustato, kad jei kredito gavėjų prievolių pagal kredito sutartį įvykdymas yra užtikrintas ir kitomis užtikrinimo priemonėmis (hipoteka, įkeitimu, kitu laidavimu ir pan.) ir kredito gavėjas neįvykdo visų ar dalies savo piniginių prievolių pagal kredito sutartį, bankas turi teisę pasirinkti, kokiu eiliškumu ir kurias kredito gavėjo prievolių įvykdymo užtikrinimo prievoles realizuoti. Sutarčių 7.3 p. nustato, kad laiduotojas sutinka, kad visos kredito sutarties sąlygos būtų keičiamos (pildomos) be atskiro laiduotojo sutikimo ir toks kredito sutarties sąlygų pakeitimas (papildymas) neturės jokios įtakos laiduotojų prievolių pagal sutartį vykdymui. Ieškovas teigia, kad šios sutarčių nuostatos jų sudarymo metu suteikė atsakovui perdėtą pranašumą, tai turėtų būti vertinama kaip esminė šalių nelygybė. Atsakovas įgijo galimybę, pasinaudodamas tretįjį asmenį ištikusiais ekonominiais sunkumais, sąlygotais bendros prastos padėties transporto sektoriuje, neatidėliotinais trečiojo asmens finansiniais poreikiais, skirtais tam, kad būtų išsaugota vykdoma ūkinė-komercinė veikla (ekonominiu silpnumu), sutartinių teisinių santykių sukurtu ir sąlygotu kompleksiniu teisiniu-ekonominiu svertu daryti trečiajam asmeniui ir šio asmens akcininkams esminę įtaką priimant įvairaus pobūdžio sprendimus ir vienašališkai diktuoti sąlygas. Atsakovas tam, kad būtų nenutrauktos tiek lizingo sutartys, tiek kredito linijos ir overdrafto sutartys, reikalavo laidavimo sutarčių. Tokia pat situacija susiklostė, kai buvo reikalaujama laidavimo sutartis išdėstyti nauja redakcija. Ieškovas nurodo, kad susiklosčius tokioms aplinkybėms buvo priverstas pasirašyti laidavimo sutartis itin nepalankiomis sąlygomis, nebuvo jokios kitos išeities, nes tiek rašytiniuose dokumentuose, tiek pokalbiuose atsakovas nurodė, kad būtų ėmęsis veiksmų, orientuotų į sutarčių su trečiuoju asmeniu nutraukimą. Atsakovas, siekdamas bet kokiomis priemonėmis užtikrinti savo interesų apsaugą ir išvengti jam priklausančios rizikos, pažeidė tokio pobūdžio subjektui taikomus veiklos kriterijus, nesilaikė sąžiningumo pareigos, kitų bendrųjų teisės principų. Atsakovo vienašališkai pateiktos sutartys šabloninės, dėl jų jokių sąžiningų ir lygiateisių derybų negalėjo būti vedama. Dabartinis atsakovo teisių realizavimo būdas (tvarka ir eiliškumas) ir solidari atsakomybė su trečiuoju asmeniu absoliučiai paneigia trečiojo asmens kaip ribotos turtinės atsakomybės juridinio asmens esmę ir prigimtį. Ieškovo manymu, atsakovas pirmiausia privalėtų pasinaudoti savo teise susidariusį įsiskolinimą išieškoti iš trečiojo asmens ir tik po to, nepatenkinus viso reikalavimo, nukreipti šį reikalavimą jo atžvilgiu. Laidavimo sutarčių 7.3 p. nustato galimybę keisti laidavimo apimtį be ieškovo kaip laiduotojo sutikimo, tačiau tokios sąlygos įtvirtina perdėtą pranašumą atsakovui, laiduotojas negali niekaip įtakoti savo atsakomybės apimties, pažeidžiami šalių lygiateisiškumo ir interesų pusiausvyros principai. Ieškovas teigia, kad šios sąlygos yra nesąžiningos, neatitinka protingų sąžiningos verslo praktikos reikalavimų, todėl keistinos.

5Atsakovas AB „Swedbank“ pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame su ieškiniu nesutinka, prašo jį atmesti, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad su trečiuoju asmeniu UAB „Modus“ kredito linijos sutartis ir overdrafto sutartis pasibaigė (galutinis kredito grąžinimo terminas suėjo) 2009-09-12, UAB „Modus“ prievolių neįvykdė, skola atsakovui 2009-11-24 pagal kredito linijos sutartį sudarė 424.290,84 Lt, pagal overdrafto sutartį sudarė 249.669,53 Lt, viso 673.960,37 Lt. Atsakovas Kauno apygardos teisme yra pareiškęs reikalavimus UAB „Modus“ ir laiduotojams I. K. ir V. V. dėl skolos priteisimo. Ieškovas galėjo pareikšti priešieškinį Kauno apygardos teisme nagrinėjamoje byloje, tačiau, piktnaudžiaudamas procesinėmis teisėmis, pareiškė ieškinį atskiroje civilinėje byloje. Laidavimo sutarčių 2, 3.1-3.3 p. ieškovas įsipareigojo atsakyti bankui kaip solidarus skolininkas. Ieškinio reikalavimais ieškovas siekia, kad jo atsakomybė būtų modifikuota taip, kad jis taptų ne laiduotoju (CK 6.76 str.) su solidariąja prievole kreditoriaus atžvilgiu, o garantu (CK 6.90 str.) su subsidiariąja prievole kreditoriaus atžvilgiu. Ieškinio teiginiai, kad sutartys suteikia bankui perdėtą pranašumą bei kad jos sudarytos pasinaudojant banko stipresne padėtimi (ekonominiu spaudimu) ir susiklosčiusių aplinkybių visuma, yra nepagrįsti. Atsakovas teigia, kad laidavimo sutartis ieškovas sudarė laisva valia, tokių sutarčių sudarymas atitinka įprastinę verslo praktiką. Šalys laisvos derėtis, jei pasiektas susitarimas nepriimtinas, šalys laisvos nesudaryti sutarties. Laidavimo sutartys sudarytos dar 2008 m. pradžioje, daugiau nei dvejus metus ieškovas nereiškė pretenzijų bankui dėl sutarčių ir jų turinio, ieškovas laisva valia pasirašė naujas sutarčių redakcijas. Tik prasidėjus skolos išieškojimui ieškovas siekia modifikuoti sutartis. Ieškovui kaip akcininkui suteikiant laidavimą buvo pratęsti galutiniai UAB „Modus“ suteiktų kreditų grąžinimo terminai, todėl ieškovas apsisprendė pateikti savo asmeninį laidavimą už įmonei suteiktus kreditus, mainais tikėdamasis pelningos įmonės veiklos, pelno sau. Todėl nėra pagrindo teigti, kad tarp sutarties šalių nebuvo interesų balanso ir abipusės naudos. Laiduotojas (ieškovas) yra ir kredito gavėjo akcininkas, t. y. laiduotojas drauge su kitais akcininkais sprendžia, ar keisti kredito sutarties sąlygas su banku ir kokiomis sąlygomis. Bet kokiu atveju laiduotojas turi kontrolę kredito sutarties sąlygoms. Atsakovas nurodo, kad nebuvo atlikti kredito sutarčių pakeitimai be laiduotojo sutikimo, nes kaskart keičiant kredito sutartį buvo pasirašoma nauja laidavimo sutarties redakcija. Pagal atliktus kredito sutarties pakeitimus neatsirado nepalankių pasekmių laiduotojams, nes buvo pratęstas galutinis kredito grąžinimo terminas, pakeista palūkanų norma atsižvelgiant į rinkos sąlygas, todėl tokie pakeitimai iš esmės prievolės nepakeitė.

6Trečiasis asmuo UAB „Modus“ prašė ieškinį patenkinti visiškai. Nurodė, kad vykdant derybas su atsakovu, atsakovas buvo vienareikšmiškai išreiškęs poziciją, kad tuo atveju, jeigu atsirastų bet kokio pobūdžio įsiskolinimų pagal kredito linijos ar overdrafto sutartis, tai pirmiausia būtų naudojamasi teise susidariusį įsiskolinimą išieškoti iš UAB „Modus“, ir tik po to, jei visas reikalavimas nebūtų patenkintas, likusiai daliai įsiskolinimo padengti būtų naudojamos kitos atsakovo turimos priemonės.

7II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 29 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas konstatavo, kad trečiasis asmuo UAB „Modus“ ir jo valią formuojantys dalyviai (tarp jų ieškovas) laisva valia priėmė sprendimą sudaryti sutarčių pakeitimus ir pratęsti suteiktų kreditų grąžinimą, mainais juridinio asmens dalyviams laiduojant už prisiimtas pagal sutartis prievoles. Ieškovas, būdamas įmonės dalyviu ir verslininku, žinojo trečiojo asmens finansinę padėtį, veiklos perspektyvas, ir tikėjosi, kad įmonė galės įvykdyti įsipareigojimus pagal kredito linijos bei overdrafto sutartis ir laisva savo valia sąmoningai tiek 2008-02-07, tiek pakartotinai 2009-03-12 sudarė laidavimo sutartis ir prisiėmė prievolę atsakyti pagal įmonės įsipareigojimus. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovo ginčijamos laidavimo sutarčių sąlygos nėra esminės, jos numato laiduotojo įsipareigojimo atsakyti už pagrindinį skolininką vykdymo tvarką, taip pat ginčijamose sutarčių sąlygose reguliuojami klausimai taip pat reglamentuojami ir įstatyme. Todėl ginčijamos laidavimo sutarčių sąlygos atitinka tiek įstatymuose įtvirtintas bendrąsias teisės normas, tiek solidarių prievolių esmę. Ieškovas, būdamas verslininku ir tinkamai susipažinęs su laidavimo sutarčių sąlygomis, turėjo galimybę pasikonsultuoti su teisininku, inicijuoti derybas dėl jų sąlygų, galiausiai, sutarčių tokiomis sąlygomis nepasirašyti. Teismas nustatė, kad trečiasis asmuo nesugeba vykdyti prievolių atsakovui ir kitiems kreditoriams, dėl to ieškovo siūlomas sutarčių 3.1 punktų pakeitimas pažeistų šalių tarpusavio prievolių balansą ir atsakovo interesus. Ieškovas byloje neįrodinėja, kad atsakovas šiuo metu galėtų patenkinti reikalavimą užtikrinimo priemonėmis, suteiktomis trečiojo asmens. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad yra esamų ar būsimų lėšų banko sąskaitoje, kurios yra įkeistos, ir kad į jas gali būti nukreiptas išieškojimas. Trečiasis asmuo yra praleidęs mokėjimų terminus, yra skola, tai rodo, kad efektyvios galimybės nukreipti išieškojimą į pinigines lėšas atsakovas neturi. Todėl ieškovo siūlomas laidavimo sutarčių 4.4 punkto (2008-02-07 laidavimo sutarčių 7.1 punktų) pakeitimas taip pat pažeistų šalių tarpusavio prievolių balansą ir atsakovo interesus, bei iš esmės neturėtų teisinės reikšmės šalių tarpusavio santykiams, t. y. nesukeltų teisinių pasekmių. Ieškovo reikalavimas pakeisti laidavimo sutarčių 7.3 punktus (2008-02-07 laidavimo sutarčių 7.2 punktus) taip pat nesukeltų jokių teisinių pasekmių. Šiuo metu kredito linijos ir overdrafto sutartys yra pasibaigę, todėl jų sąlygų pakeitimas (papildymas) nėra galimas.

9III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

10Ieškovas V. V. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti priimtą teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareikštą ieškinį patenkinti visiškai bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismo sprendimas priimtas neatsižvelgiant ir neįvertinant susiklosčiusių teisinių santykių kompleksiškumo ir jo pagrindu atsakovo įgyto teisinio – ekonominio sverto, kurio pagrindu atsakovas galėjo dalyti lemiamą įtaką tiek ieškovui, tiek trečiojo asmens akcininkui, tiek pačiam trečiajam asmeniui. Ieškovas teigia, kad trečiasis asmuo sistemingai kreipėsi tiek į atsakovą, tiek į atsakovo antrinę įmonę UAB „Swedbank lizingas“ siekdamas surasti abejoms pusėms priimtiną susidariusios probleminės situacijos sprendimo variantą, tačiau visi trečiojo asmens prašymai bei pasiūlymai minėtų subjektų buvo ignoruojami ir į juos neatsižvelgta. Esant kompleksiniams teisiniams santykiams su trečiuoju asmeniu (kredito linijos sutarties ir overdrafto sutarties įsipareigojimų vykdymo priklausomumas nuo įsipareigojimų pagal lizingo sutartis vykdymo), atsakovas turėjo esminę galimybę, pasinaudodamas vienos iš sudarytų sutarčių suteikiamomis teisėmis, daryti įtaką kitų sutarčių vykdymui. Tokiu būdu atsakovas įgijo galimybę, pasinaudodamas tiek trečiąjį asmenį ištikusiais ekonominiais sunkumais, sąlygotais bendros prastos padėties transporto sektoriuje, tiek neatidėliotinais trečiojo asmens finansiniais poreikiais, skirtais tam, kad būtų išsaugota vykdoma ūkinė – komercinė veikla (ekonominiu silpnumu), tiek tokių sutartinių teisinių santykių sukurtu ir sąlygotu kompleksiniu teisiniu – ekonominiu svertu daryti trečiajam asmeniui (tame tarpe ir šio asmens akcininkams) esminę įtaką (tame tarpe ekonominį spaudimą), priimant įvairaus pobūdžio sprendimus. Sprendime visiškai nebuvo įvertinta atsakovo specifinė padėtis ir atsakovo veiklai taikomi specifiniai standartai, t.y. atsakovas buvo vertinamas kaip įprastas komercinių teisinių santykių subjektas ir jo veikla nebuvo vertinama per aukštesnių standartų prizmę. Atsakovas kvalifikuotinas kaip finansinio sektoriaus profesionalas, turi itin didelius ekonominius, finansinius, teisinius pajėgumus (resursus), o tai jam suteikia galimybę diktuoti sutartinių teisinių santykių sąlygas savo sutartinių teisinių santykių kontrahentams, t.y. atsakovas kvalifikuotinas kaip stipresnioji teisinių santykių šalis, galinti daryti spaudimą ir lemiamą įtaką kitai šaliai. Be to, atsakovo specifinė veikla, vykdoma prisiimant su ja susijusią riziką, įpareigoja atsakovą būti ypatingai atidžiu ir rūpestingu, o esant nesėkmei ar nuostoliams reiškia, kad tokiam verslo subjektui tenka nepasisekimo, nuostolių atsiradimo ar jų padidėjimo našta. Toks aiškinimas iš esmės atitinka LR Bankų įstatyme išdėstytus bankinės veiklos principus bei teisminės praktikos formuojamas bankų veiklos vertinimo taisykles. Apeliantas teigia, kad sprendime nebuvo tinkamai įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios CK 6.228 str. taikymą, t.y. pareikštas reikalavimas nebuvo įvertintas per tinkamos teisės normos prizmę, nes ieškovo valia sudaryti laidavimo sutartis nėra absoliučiai ginčijama, nes ieškovas nesiekia pripažinti šių sutarčių negaliojančiomis, siekia pakeisti atitinkamus šių sutarčių sąlygas, kad jos atitiktų sąžiningumo ir protingus sąžiningos praktikos reikalavimus. Taip pat sprendime tinkamai neįvertintos aplinkybės, susijusios su CK 6.228 str. taikymo sąlygomis. Atsakovas vienašališkai ir visiškai neatsižvelgdamas nei į trečiojo asmens, nei į ieškovo poziciją kėlė tik sau naudingas sąlygas dėl kredito sutarties ir overdrafto sutarties vykdymo terminų pratęsimo, t.y. galimybės trečiajam asmeniui toliau vykdyti ūkinę – komercinę veiklą. Ieškovas teigia, kad dėl trečiajam asmeniui kilusių finansinių sunkumų atsakovas įgijo galimybę per šių finansinių sprendimų išsprendimo galimybę daryti įtaką tiek trečiajam asmeniui, tiek trečiojo asmens akcininkams. Atsakovas pateikė šablonines vienašališkai atsakovo suformuotas sutartis, dėl kurių jokios sąžiningos ir lygiateisės derybos negalėjo būti vedamos. Apeliantas nurodo, kad prašomos pakeisti sutarčių sąlygos atitinka esmingumo reikalavimą, nes jomis yra reglamentuojami iš esmės pagrindiniai atsakomybės pagal laidavimo sutartį įgyvendinimo klausimai, o ne šalutiniai atsakomybės įgyvendinimo aspektai. Taip pat apeliantas teigia, kad prašomi pakeisti laidavimo sutarčių punktai teismo nebuvo įvertinti nepagrįsto perdėto pranašumo suteikimo prasme.

11Atsakovas AB „Swedbank“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010-12-29 sprendimą palikti nepakeistą, V. V. apeliacinį skundą atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad trečiojo asmens teisiniai santykiai su UAB „Swedbank lizingas“ neturi jokio teisinio ryšio su byla ir negali būti pagrindu keisti laidavimo sutarčių, sudarytų tarp banko ir V. V., sąlygas, nes laidavimo sutartys sudarytos užtikrinant trečiojo asmens UAB „Modus“ paimtų kreditų AB „Swedbank“ grąžinimą. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kad pasirašant laidavimo sutartis ar jų pakeitimus, jis būtų tiesiogiai ekonomiškai priklausomas nuo banko. Tai, kad viena iš laidavimo sutarčių šalių yra bankas, nesudaro pagrindo kitai šaliai (laiduotojui) vengti savo prievolių vykdymo, motyvuojant specifine banko padėtimi. Apelianto bandymai įrodyti, kad laidavimo sutarčių, sudarytų su banku, galima nesilaikyti, vien dėl to, kad kita laidavimo sutarčių šalis yra bankas, yra ne tik nepagrįsti, bet ir nesąžiningi. Atsakovas teigia, kad ieškovo valia, pasirašant laidavimo sutartis, nebuvo įtakojama esminės šalių nelygybės. Nėra pagrindo suplakti UAB „Modus“ valią pasirašant kredito sutartis ir jų pakeitimus su V. V. valia pasirašant laidavimo sutartis ir jų pakeitimus. Teismo nustatytų bylos faktinių aplinkybių kontekste, akcininko V. V. laidavimas už UAB „Modus“ prievoles bankui visiškai atitiko įprastą verslo praktiką bei įstatyminį reguliavimą, todėl nėra pagrindo tvirtinti, kad kokios nors laidavimo sutarčių sąlygos yra neteisėtos ir/ar nesąžiningos. Atsakovas teigia, kad tarp laidavimo sutarčių šalių buvo interesų balansas, pasirašydamas laidavimo sutartis sau naudos siekė ir V. V., todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė V. V. ieškinį.

12Apeliacinis skundas atmestinas.

13IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

14Civilinio proceso kodekso 320 str. 1 d. nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 2 dalis, Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957). Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliacinio skundo argumentai ir motyvai nesudaro pagrindo iš esmės teisėtam ir pagrįstam teismo sprendimui pakeisti arba panaikinti.

15Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovas yra trečiojo asmens UAB „Modus“ akcininkas nuo 2008-01-10 (b.l. 86-87). UAB „Modus“ su atsakovu 2007-02-07 sudarė kredito linijos sutartį, kuria atsakovas suteikė kreditą apyvartinių lėšų finansavimui (b.l. 12-20), taip pat overdrafto sutartį (b.l. 34-42), kuria atsakovas suteikė kreditą sąskaitoje. Šiose sutartyse numatytas kreditų grąžinimo terminas – 2008-02-07. Šios sutartys 2008-02-07 buvo pakeistos, be kitų, buvo pakeistos sąlygos dėl galutinio kredito grąžinimo termino ir numatytas galutinis kredito termino grąžinimas 2009-02-07 bei sutartys papildytos sąlygomis, kad kredito gavėjo prievolių įvykdymas užtikrinamas I. K. bei V. V. laidavimais (b.l. 21-22, 43-44). Tą pačią dieną tarp šalių buvo sudarytos dvi laidavimo sutartys (b.l. 59-61, 75-77), pagal kurias ieškovas laidavo už kredito gavėjo prievolių vykdymą pagal pakeistas kredito linijos ir overdrafto sutartis. UAB „Modus“ 2009-01-27, 2009-02-20 pateikė atsakovui prašymus pratęsti kreditų grąžinimo terminus iki 2010-02-07 (b.l. 91-92, 93-95). Atsakovas priėmė sprendimą pratęsti kreditų grąžinimo terminus 6 mėn. (b.l. 115-116). Atitinkamai, UAB „Modus“ su atsakovu 2009-03-12 sudarė kredito linijos ir overdrafto sutarties pakeitimus, pagal kuriuos numatytas kredito grąžinimo terminas 2009-09-12 (b. l. 23-33, 45-49). Tą pačią dieną ieškovas su atsakovu sudarė naujų redakcijų laidavimo sutartis, kuriomis užtikrino kredito gavėjo prievolių vykdymą pagal pakeistas kredito linijos (b. l. 65-67) ir overdrafto sutartis (b. l. 78-80).

16Ieškovas prašo teismo pakeisti 2009-03-12 sudarytų laidavimo sutarčių (nauja redakcija) 3.1, 4.4 ir 7.3 punktų sąlygas.

17Laidavimo sutarčių 3.1 punktuose numatyta, kad kredito gavėjui neįvykdžius visų ar dalies savo piniginių prievolių pagal kredito sutartį, laiduotojas ir kredito gavėjas bankui atsako kaip solidarūs skolininkai.

18Laidavimo sutarčių 4.4 punktuose numatyta, kad jeigu kredito gavėjo prievolių įvykdymas užtikrintas ir kitomis užtikrinimo priemonėmis ir kredito gavėjas nevykdo visų ar dalies piniginių prievolių pagal kredito sutartį, bankas turi teisę pasirinkti, kokiu eiliškumu ir kurias kredito gavėjo prievolių įvykdymo užtikrinimo priemones realizuoti.

19Laidavimo sutarčių 7.3 punktas numato, kad laiduotojas sutinka, kad visos kredito sutarties sąlygos būtų keičiamos (pildomos) be atskiro laiduotojo sutikimo ir toks kredito sutarties sąlygų pakeitimas (papildymas) neturės įtakos laiduotojo prievolių pagal sutartį vykdymui.

20Taigi, ginčas byloje kilo dėl laidavimo sutarčių sąlygų pakeitimo.

21Pažymėtina, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Vėlesnis sutarties pakeitimas reiškia įsikišimą į jau tarp šalių egzistuojančią teisių ir pareigų pusiausvyrą, todėl šalių lygiateisiškumo principas (CK 1.2 straipsnis) reikalauja, kad sutartis būtų keičiama šalių susitarimu (CK 6.223 straipsnio 1 dalis). Tačiau tam tikrais atvejais besąlygiškas reikalavimas vykdyti šalių susitarimą gali būti nepateisinamas kaip neatitinkantis protingumo, sąžiningumo ir protingumo principų. Dėl to teisinis reglamentavimas nustato sutarties privalomumo ir vykdytinumo (pacta sunt servanda) principo išlygas. Kai viena iš šalių atsisako pakeisti sutarties sąlygas, jos gali būti pakeistos teismo sprendimu. Tačiau vienos iš šalių inicijuotas sutarties pakeitimas teismo sprendimu nepaisant kitos šalies interesų savaime prieštarautų šalių lygiateisiškumo ir sutarties laisvės principams (CK 1.2, 6.156 straipsniai). Dėl to siekiant užtikrinti sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą sutarties pakeitimas teismo sprendimu yra pateisinamas tik įstatyme ar sutartyje nurodytais atvejais, nes, minėta, sutarties pakeitimas teismo sprendimu reiškia priverstinį įsikišimą į šalių nustatytą tarpusavio teisių ir pareigų pusiausvyrą. Taigi sutarties pakeitimas teismo sprendimu yra išimtinė priemonė. Priešingas sutarties pakeitimo sąlygų aiškinimas verstų nepasitikėti sudarytomis sutartimis ir tai kenktų civilinių teisinių santykių stabilumui. Sutarties pakeitimo sąlygos įtvirtintos CK 6.223 straipsnyje, kurio 2 dalyje nustatyta, kad vienos iš šalių reikalavimu sutartis gali būti pakeista teismo sprendimu, jeigu: 1) kita sutarties šalis iš esmės pažeidė sutartį; 2) kitais sutarties ar įstatymų nustatytais atvejais. Taigi, ši įstatymo norma sistemiškai turi būti taikoma su kitais specialius sutarties pakeitimo atvejus nustatančiais CK straipsniais (pvz., 6.204, 6.228 straipsniai ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-274/2009).

22Laidavimo sutartimi kreditoriui užtikrinama, kad, pagrindiniam skolininkui neįvykdžius prievolės, už jos įvykdymą atsakys trečiasis asmuo – laiduotojas (LR CK 6.76 str. 1 d.). Laidavimas gali atsirasti sudarius laidavimo sutartį arba įstatymų ar teismo sprendimo pagrindu (LR CPK 6.77 str. 1 d.). LR CK 6.81 str. 1 d. numato, jog kai prievolė neįvykdyta, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis. Taigi, laiduotojas nedisponuoja teise reikalauti, kad kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą (LR CK 6.80 str. 2 d.), o priešingai, kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (LR CK 6.6 str. 4 d.). Taigi, esant solidariajai skolininkų pareigai, materialiosios teisės normos suteikia kreditoriui teisę pasirinkti ne tik savo pažeistų teisių gynybos būdą, reikalavimo dalyką, bet ir nuspręsti, iš kokių asmenų reikalauti prievolės įvykdymo, jeigu prievolių užtikrinimo sutartyse nenustatyta kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-364/2010).

23Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino trečiojo asmens UAB „Modus“ teisinių santykių su UAB „Swedbank lizingas. Kaip matyti, ginčas byloje kilo dėl laidavimo sutarčių, sudarytų užtikrinant kredito linijos ir overdrafto sutarties tinkamą įvykdymą. Atsižvelgiant į tai, kad laidavimo sutartys sudarytos užtikrinant UAB „Modus“ paimtų kreditų AB „Swedbank“ grąžinimą, todėl UAB „Modus“ teisiniai santykiai su UAB „Swedbank lizingas“ neturi teisinės reikšmės ir negali būti pagrindu keisti laidavimo sutarčių, sudarytų tarp AB „Swedbank“ ir V. V.. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad ieškovas, būdamas įmonės dalyviu ir verslininku, žinojo trečiojo asmens finansinę padėtį, veiklos perspektyvas, ir tikėjosi, kad įmonė galės įvykdyti įsipareigojimus pagal kredito linijos bei overdrafto sutartis ir laisva savo valia sąmoningai tiek 2008-02-07, tiek pakartotinai 2009-03-12 sudarė laidavimo sutartis ir prisiėmė prievolę atsakyti pagal įmonės įsipareigojimus. Šios teismo padarytos pagrįstos išvados nepaneigia nei byloje esantys rašytiniai įrodymai, nei apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai.

24Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytu argumentu, kad tai, jog viena iš laidavimo sutarčių šalių yra bankas, nesudaro pagrindo kitai šaliai – laiduotojui – vengti savo prievolių vykdymo, motyvuojant specifine banko padėtimi. Ieškovas, būdamas verslininku ir tinkamai susipažinęs su laidavimo sutarčių sąlygomis, turėjo galimybę pasikonsultuoti su teisininku, inicijuoti derybas dėl jų sąlygų. Nors apeliantas teigia, kad nebuvo galimos derybos dėl ginčijamų sutarčių sąlygų, tačiau šie argumentai nepagrįsti įrodymais, t.y. byloje esantys rašytiniai įrodymai nepatvirtina, kad ieškovas buvo priverstas pasirašyti laidavimo sutartis būtent tokiomis sąlygomis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ginčas dėl laidavimo sutarčių sąlygų pakeitimo kilo tik tada, kai pasibaigė kredito linijos ir overdrafto sutartys ir trečiajam asmeniui (skolininkui) bei laiduotojams buvo pareikšti reikalavimai dėl skolos išieškojimo (b. l. 126, 142-147). Taigi, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad apeliantas laisva valia pasirašė laidavimo sutartis, kurių sąlygos yra įprastos komercinėje praktikoje, sąžiningos ir atitinka civiliniame kodekse įtvirtintą laidavimo teisinių santykių reguliavimą.

25Taip pat nepagrįsti apelianto argumentai, kad laidavimo sutartys yra vienašališkos ir naudą suteikiančios tik bankui, nes apeliantui laidavimo sutarčių pagrindu negaunant jokios naudos, kyla tik prievolės banko atžvilgiu. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 6.76 str. 1 d. būtent tokia yra laidavimo, kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonės, esmė, t.y. laidavimo sutartimi laiduotojas įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Nagrinėjamu atveju apeliantas kaip trečiojo asmens akcininkas tikėjosi, kad trečiasis asmuo, pratęsus kredito sutartis su atsakovu (banku), dirbs pelningai ir akcininkas gaus naudą dividendų ar įmonės vertės didėjimo forma. Todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad laidavimo sutarčių sąlygos bankui perdėto pranašumo nesuteikė, abiejų šalių gaunama nauda iš sutarčių buvo adekvati.

26Atsižvelgiant į tai, kad laidavimas yra prievolinės teisės institutas, padedantis užtikrinti prievolių įvykdymą, juo prisiimama finansinė rizika, todėl laiduotojai privalo domėtis asmeniu, už kurį laiduoja. Apeliantas, būdamas UAB „Modus“ vienu iš akcininkų, žinojo ir turėjo žinoti, kokią riziką prisiima laidavimo sutartimis, todėl taip pat privalo prisiimti iš jų atsirandančias neigiamas pasekmes. Kaip minėta aukščiau, įstatymas, esant solidariai skolininkų pareigai, suteikia kreditoriui teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 str. 4 d.). Tai yra kreditoriaus teisė ir jos negalima riboti. Pažymėtina, kad ieškovo ginčijamos laidavimo sutarčių sąlygos atitinta teisės normų reikalavimus bei susiformavusią teismų praktiką. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, analizuodamas laidavimo sutarties esmę, išaiškino „<...> kreditorius, pareiškęs ieškinį vienam bendraskoliui, nepraranda teisės pareikšti tokį pat ieškinį ir kitiems bendraskoliams. Bendraskolis, kuriam pareikštas ieškinys, neturi teisės reikalauti, kad prievolė būtų padalyta ar, kad kreditorius pirma pareikštų ieškinį kitam bendraskoliui“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2006). Nurodytos aplinkybės ir pateikti į bylą įrodymai patvirtina, kad nėra pagrindo taikyti apelianto nurodytą CK 6.228 straipsnio nuostatą dėl esminės šalių nelygybės. Priešingu atveju, tenkinant ieškovo reikalavimus, ieškovas galėtų išvengti sutartinių įsipareigojimų atsakovui vykdymo, tuo tarpu atsakovas liktų be realaus prievolių įvykdymo užtikrinimo. Tokia situacija paneigtų sutarčių privalomumo principą, laidavimo sutarties esmę ir civilinės apyvartos stabilumą. Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai konstatavo, kad ieškovo nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo ieškinį tenkinti. Teisėjų kolegijos nuomone, apelianto nurodytos aplinkybės nėra pakankamos įrodant CK 6.228 straipsnyje numatytų sąlygų, kurioms esant laidavimo sutartys galėtų būti pakeistos, egzistavimą.

27Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad ieškovo ginčijamos laidavimo sutarčių sąlygos nėra esminės, jos numato laiduotojo įsipareigojimo atsakyti už pagrindinį skolininką vykdymo tvarką. Tai, kad šalys siekė sudaryti laidavimo, o ne garantijos sutartis, byloje patvirtina nustatytos faktinės aplinkybės. Apelianto argumentai, kad bankas pirmiausia privalėtų pasinaudoti savo teise susidariusį įsiskolinimą išieškoti iš trečiojo asmens, ir tik po to, nepatenkinus viso reikalavimo, nukreipti šį reikalavimą laiduotojo atžvilgiu prieštarauja laidavimo esmei. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovas neįrodė, kad UAB „Modus“ šiuo metu turi galimybę įvykdyti prievoles bankui. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovo reikalaujami laidavimo sutarčių pakeitimai, pagal kuriuos siekiama, jog V. V. atsakomybė taptų subsidiari, o ne solidari, pažeistų šalių tarpusavio prievolių balansą ir banko interesus.

28Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovo reikalavimas pakeisti laidavimo sutarčių 7.2 ir 7.3 punktus nesukeltų jokių teisinių pasekmių, nes bylos nagrinėjimo metu kredito linijos ir overdrafto sutartys yra pasibaigęs, jų sąlygų pakeitimas (papildymas) nėra galimas. Juo labiau, kad iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad minėti laidavimo sutarčių punktai, galiojant sutartims, šalių teisiniams santykiams nebuvo taikyti.

29Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas visapusiškai bei išsamiai ištyrė bylos aplinkybes, byloje pateiktus įrodymus ir nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, vertindamas ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, bei teisingai nustatė esmines faktines bylos aplinkybes, padarė pagrįstas išvadas, tinkamai išaiškino ir pritaikė civilinio proceso bei materialinės teisės normas, ir turėjo pagrindo ieškinio reikalavimus atmesti visiškai (CPK 178 str., 185 str.). Keisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

30Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija

Nutarė

31Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 3. I.Ginčo esmė... 4. Ieškovas V. V. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui AB „Swedbank“,... 5. Atsakovas AB „Swedbank“ pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame su... 6. Trečiasis asmuo UAB „Modus“ prašė ieškinį patenkinti visiškai.... 7. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 8. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 29 d. sprendimu... 9. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 10. Ieškovas V. V. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti priimtą... 11. Atsakovas AB „Swedbank“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą,... 12. Apeliacinis skundas atmestinas.... 13. IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai... 14. Civilinio proceso kodekso 320 str. 1 d. nustatyta, jog bylos nagrinėjimo... 15. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ieškovas yra trečiojo asmens UAB... 16. Ieškovas prašo teismo pakeisti 2009-03-12 sudarytų laidavimo sutarčių... 17. Laidavimo sutarčių 3.1 punktuose numatyta, kad kredito gavėjui neįvykdžius... 18. Laidavimo sutarčių 4.4 punktuose numatyta, kad jeigu kredito gavėjo... 19. Laidavimo sutarčių 7.3 punktas numato, kad laiduotojas sutinka, kad visos... 20. Taigi, ginčas byloje kilo dėl laidavimo sutarčių sąlygų pakeitimo.... 21. Pažymėtina, kad teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi... 22. Laidavimo sutartimi kreditoriui užtikrinama, kad, pagrindiniam skolininkui... 23. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto teiginiu, kad pirmosios instancijos... 24. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą... 25. Taip pat nepagrįsti apelianto argumentai, kad laidavimo sutartys yra... 26. Atsižvelgiant į tai, kad laidavimas yra prievolinės teisės institutas,... 27. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada,... 28. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo... 29. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas visapusiškai bei... 30. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1... 31. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 29 d. sprendimą palikti...