Byla 2-1828/2011

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Virginijos Čekanauskaitės ir Danutės Milašienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo akcinės bendrovės „ORLEN Lietuva“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gegužės 6 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį pagal akcinės bendrovės „ORLEN Lietuva“ ieškinį atsakovams Liberty Mutual Insurance Europe Limited, Chartis Insurance UK Limited, SCOR UK Company Limited, Arch Insurance Company (Europe) Limited, ACE European Group Limited, IfP&C Insurance AS, Zurich Insurance PLC, XL Insurance Company Limited, Swiss Re International SE, AXA Corporate Solutions Assurance, Great Lakes Reinsurance (UK) PLC dėl draudimo išmokos priteisimo (ieškinio medžiagos Nr. 2-891-154/2011).

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškiniu reikalaujama priteisti neišmokėtą draudimo išmokos dalį.

5Atskiruoju skundu keliami klausimai dėl teismo nutarties atsisakyti priimti ieškinį teisėtumo.

6AB „ORLEN Lietuva“ (buvusi AB „Mažeikių nafta“) (toliau – draudėjas) pagal Draudimo liudijimą Nr. EL0502281 (toliau – Draudimo liudijimas arba Draudimo sutartis) apsidraudė nuo žalos, padarytos jo turtui ir atsirandančios veikiant visų rūšių rizikai, bei žalos, atsirandančios dėl jo verslo pertraukimo, draudimo galiojimo laikui nuo 2005 m. lapkričio 29 d. iki 2007 m. gegužės 29 d. Draudimo sutartis buvo sudaryta su 11 draudimo bendrovių: Liberty Mutual Insurance Europe Limited, Chartis Insurance UK Limited, SCOR UK Company Limited, Arch Insurance Company (Europe) Limited, ACE European Group Limited, IfP&C Insurance AS, Zurich Insurance PLC, XL Insurance Company Limited, Swiss Re International SE, AXA Corporate Solutions Assurance, Great Lakes Reinsurance (UK) PLC (toliau – draudikai). 2006 m. spalio 12 d. AB „Mažeikių nafta“ perdirbimo gamyklos mazuto giluminio perdirbimo komplekse įvyko gaisras, dėl kurio draudėjas patyrė žalos turtui ir nuostolių dėl verslo pertraukimo. Draudikai pripažino draudiminį įvykį ir pareigą mokėti draudimo išmoką pagal Draudimo sutartį. Tačiau tarp draudėjo ir draudikų kilo ginčas dėl draudimo išmokos sumos nustatymo pagal Draudimo sutarties sąlygas. Draudėjo reikalaujamas draudimo išmokos dydis yra 322 830 075 JAV doleriai, tačiau draudikai išmokėjo tik dalį draudimo išmokos – 175 671 458 JAV dolerius.

72009 m. birželio 9 d. AB „ORLEN Lietuva“ pateikė Šiaulių apygardos teismui ieškinį dėl likusios draudimo išmokos pagal draudiminį įvykį priteisimo, tačiau draudikai pareiškė prieštaravimą, kad ginčas teismingas arbitražui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. vasario 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-64/2010 konstatavo, kad ginčą tarp draudėjo ir draudikų dėl arbitražinio susitarimo buvimo, galiojimo ir arbitražo kompetencijos ribų turėtų išspręsti arbitražas.

8Draudėjo ir draudikų suformuotas arbitražas 2011 m. kovo 22 d. priėmė sprendimą dėl jurisdikcijos, kuriame konstatavo, kad arbitražui yra teisminga tik dalis ginčo tarp draudėjo ir draudikų dėl draudimo išmokos pagal draudiminį įvykį priteisimo. Likusi ginčo dalis turėtų būti sprendžiama Lietuvos teismuose, vadovaujantis Draudimo liudijimo Aprašo punktu „Teisės ir jurisdikcijos parinkimas“, kuris numato sutartinį ginčų, susijusių su Draudimo liudijimu, teismingumą Lietuvos teismams.

9AB „ORLEN Lietuva“ 2011 m. balandžio 21 d. pateikė Šiaulių apygardos teismui ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš draudikų 58 074 770 JAV dolerių nesumokėtos draudimo išmokos turto draudimo dalyje; 2 269 649 JAV dolerius palūkanų už pavėluotai išmokėtas dalines draudimo išmokas; 9 642 003 JAV dolerius palūkanų už laiku nesumokėtą draudimo išmokos dalį žalos turtui dalyje iki šio ieškinio pareiškimo dienos; 6 proc. dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; bylinėjimosi išlaidas, visas aukščiau nurodytas sumas priteisiant iš draudikų ieškinyje nurodytomis dalimis, kurios atitinka jų (ar pradinių jų teisių turėtojų) prievolės draudėjui dalis, numatytas Draudimo liudijimo Aprašo priede „Pasirašymo lapas“.

10II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

11Šiaulių apygardos teismas 2011 m. gegužės 6 d. nutartimi atsisakė priimti AB „ORLEN Lietuva“ ieškinį draudikams. Nustatė, kad Arbitražiniame teisme buvo nagrinėti ginčo šalių klausimai, susiję su jurisdikcija nagrinėti ginčą, ir buvo nuspręsta, jog arbitražinis teismas turi jurisdikciją spręsti ginčus šiais klausimais: (i) žala turtui: valstybės valdžios institucijos; (ii) verslo pertraukimas: apdraustos pastoviosios išlaidos; (iii) verslo pertraukimas: papildomos išlaidos; (iv) valiutų keitimo nuostoliai; spręsti klausimų (i) žala turtui: nevisiško draudimo taisyklė, (ii) restitucija ir (iii) palūkanos arbitražo teismas jurisdikcijos neturi. Nurodė, kad arbitražinio teismo 2011 m. kovo 22 d. sprendimo dėl jurisdikcijos 45, 55 ir 71 punktų sisteminė analizė suponuoja išvadą, kad prieš keliant bylą dėl draudimo išmokos priteisimo Lietuvos Respublikos teisme, reikia gauti arbitro, arbitrų ar umpire sprendimą dėl ginčytinos nuostolio, sunaikinimo ar sugadinimo sumos. Arbitražinio teismo sprendimo 55-ame punkte nurodyta, kad nė viena šalis negali kreiptis į Lietuvos Respublikos teismus, prieš tai negavusi šio sprendimo. Dėl šių priežasčių ieškinį atsisakyta priimti CPK 137 str. 2 d. 1 p., 6 p. pagrindu.

12III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

13Ieškovas atskiruoju skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gegužės 6 d. nutartį ir grąžinti ieškinio priėmimo klausimą nagrinėti Šiaulių apygardos teismui iš naujo. Skundą grindžia šiais argumentais:

  1. Į teismą buvo kreiptasi su reikalavimais, kurie nėra priskirtini arbitražo jurisdikcijai, ir tai yra konstatuota arbitražo teismo sprendime dėl jurisdikcijos. Šios aplinkybės neginčijo ir teismas, tačiau atsisakė priimti ieškinį, nurodydamas, kad ieškovas dar neturi teisės kreiptis į teismą. Lietuvos teisė nenumato tokio pobūdžio teisės kreiptis į teismą „atidėjimo“, todėl atsisakant priimti ieškinį buvo nepagrįstai taikoma CPK 137 str. 2 d. ir buvo pažeista ieškovo teisė kreiptis į teismą. Be to, atsisakymas priimti ieškinį CPK 137 str. 2 d. 6 p. pagrindu, kai yra aišku, kad tokio reikalavimo nenagrinės ir arbitražas (tai akivaizdu iš arbitražo teismo sprendimo dėl jurisdikcijos), yra laikytinas ypatingai grubiu teisės kreiptis į teismą pažeidimu.
  2. Nebuvo pagrindo taikyti CPK 137 str. 2 d. 1 p., pagal kurį atsisakoma priimti ieškinį, kai reikalavimas yra nenagrinėtinas teisme. Ginčas dėl draudimo išmokos priteisimo yra tiek priskirtinas nagrinėti teismui, tiek ir nagrinėtinas civilinio proceso tvarka. Be to, šioje normoje įtvirtinta teigiama teisės kreiptis į teismą prielaida, o tai reiškia, kad turi egzistuoti kliūtis ieškiniui pareikšti, kuri negali būti pašalinta, todėl ir ateityje analogišką ieškinį pareikšti teisme nebus galimybės. Tuo tarpu skundžiama nutartimi iš esmės teigiama, kad gavus minėtą arbitražo sprendimą, teisę kreiptis į teismą ieškovas turės.
  3. CPK 137 str. 2 d. 1 p. negali būti taikomas tuomet, kai yra nurodomas ir kitas atsisakymo priimti ieškinį pagrindas – CPK 137 str. 2 d. 6 p. Pastarasis punktas reglamentuoja situacijas, kai ginčas yra eliminuojamas iš teismo kompetencijos šalių sudaryto susitarimo, atitinkančio įstatyme nustatytus reikalavimus, pagrindu. Taigi pats reikalavimas, dėl kurio sprendimo arbitraže šalys susitaria, yra laikytinas nagrinėtinu teisme CPK 137 str. 2 d. 1 p. prasme.
  4. Teismo cituojami arbitražo sprendimo punktai negali būti laikomi suponuojančiais išvadą, kad ieškovas neturi teisės kreiptis į teismą tol, kol nebus gautas arbitražo sprendimas. Šiuo atveju gali būti konstatuojama nebent tik abejonė dėl tokios išvados galimumo. Todėl tokiu atveju, t. y. esant abejonei dėl ginčo priskirtinumo teismo jurisdikcijai, turėjo būti taikoma CPK 24 str. 2 d., pagal kurią, kilus abejonėms dėl ginčo nagrinėjimo teisme, ginčas nagrinėjamas teisme.
  5. Nebuvo pagrindo taikyti CPK 137 str. 2 d. 6 p., pagal kurį atsisakoma priimti ieškinį, kai šalys yra sudariusios arbitražinį susitarimą. Teismas pacitavo arbitražo sprendimo rezoliucinę dalį, kurioje nurodyta, kokius ginčus turi teisę nagrinėti arbitražas, o kokių ginčų nagrinėti jis neturi teisės. Ir dėl pastarųjų ginčų, dėl kurių ir buvo kreiptasi į Šiaulių apygardos teismą, teismas nenustatė, kad būtų sudarytas arbitražinis susitarimas.
  6. CPK 137 str. 2 d. 6 p. negali būti taikomas tuomet, kai arbitražas jau išsprendė ginčą dėl jurisdikcijos ir jos atsisakė. Arbitražo sprendimo rezoliucinėje dalyje yra be jokių išlygų ir/ar sąlygų aiškiai nurodyta, kokie ginčai priklauso arbitražo jurisdikcijai, o kokių ginčų nagrinėti arbitražo teismas neturi teisės. Nė viena šalis negali reikalauti iš naujo spręsti arbitražo jurisdikcijos klausimo, kadangi jis jau yra išspręstas arbitražo sprendimu ir šalims turi res judicata galią.
  7. Atsisakymas priimti ieškinį CPK 137 str. 2 d. 6 p. pagrindu yra galimas tik tuo atveju, kai teisėjas ieškinio priėmimo stadijoje išsiaiškina atsakovo valią dėl ginčo nagrinėjimo teisme. Kadangi teismas, prieš atsisakydamas priimti ieškinį nevykdė pareigos išsiaiškinti atsakovų valią dėl ginčo nagrinėjimo teisme, konstatuotina, jog šiuo pagrindu buvo negalima atsisakyti priimti ieškinį.
  8. Teismas nepagrįstai vadovavosi arbitražo sprendimo motyvais, nes arbitražo sprendimu gali ir turi būti vadovaujamasi tik tiek, kiek tai yra susiję su atsakymu į klausimą, kuriuos ginčus turi teisę nagrinėti arbitražas. Taigi arbitražo teismui nustačius, kad jis neturi jurisdikcijos nagrinėti ginčus, dėl kurių pareikštas ieškovo ieškinys, toliau teismas turėjo spręsti ieškinio priėmimo klausimą ne vadovaujantis arbitražo sprendimo motyvais, bet išimtinai CPK 137 str. 2 dalimi.
  9. Arbitražo sprendimo 45 ir 55 punktų analizė vienareikšmiškai patvirtina išvadą, kad jeigu arbitražo teismas ir norėjo minėtuose punktuose pažymėti, kad teisė kreiptis į teismą yra atidedama iki arbitražo sprendimo, tokia išvada galėtų būti taikoma tik tų ginčų, kurie patenka į arbitražinę išlygą atžvilgiu. Be to, šia argumentacija arbitražo teismas rėmėsi tik spręsdamas arbitražo jurisdikcijos klausimą.
  10. Jei būtų pripažinta, kad arbitražo sprendimo 45 ir 55 punktuose nurodoma, jog ieškovas neturi teisės kreiptis į teismą dėl ginčų, kurių neapima arbitražinė išlyga, kol arbitrai nepriims sprendimo dėl nuostolio, sunaikinimo ar sugadinimo sumos, tokiomis arbitražo sprendimo nuostatomis negali būti vadovaujamasi, kadangi jos vienareikšmiškai prieštarauja imperatyvioms Lietuvos teisės nuostatoms. Lietuvos teisėje, t.y. CPK 137 str. 2 dalyje nėra įtvirtinta tokio ar panašaus pagrindo, kuris leistų teismui atsisakyti priimti ieškinį, kol nebus priimtas arbitražo sprendimas. Be to, tokio atsisakymo priimti ieškinį pagrindo įtvirtinimas įstatyme apskritai prieštarautų elementariai logikai, nes ginčą išsprendus arbitražui laikoma, kad ginčas yra išspręstas.

14IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme (Konstitucijos 30 str.). Taigi negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris užkirstų kelią asmeniui, manančiam, kad jo teisės ar laisvės pažeistos, kreiptis į teismą. Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos, kaip ir kiekviena subjektinė teisė, asmeniui sukelia teigiamus teisinius padarinius tik tuomet, kai jis ja naudojasi tinkamai. Teisminės gynybos prieinamumas savaime nereiškia, kad kiekvieno kreipimosi į teismą atveju turi būti pradėtas teismo procesas. Ieškinys bus priimtas ir civilinė byla iškelta tik tuo atveju, jei asmuo laikysis ir įstatymo nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos.

16Civilinis procesas pagrįstas šalių disponavimu joms suteiktomis procesinėmis teisėmis laisva valia. Dispozityvumo principas, be kita ko reiškia, jog civilinė byla gali būti iškelta tik ieškovo iniciatyva, tik jis turi teisę pasirinkti, kokiam asmeniui ar kokiems asmenims reikšti reikalavimus, kokius reikalavimus jam (jiems) reikšti, kokiomis aplinkybėmis grįsti pareikštus reikalavimus, kokiais įrodymais įrodinėti išdėstytas aplinkybes (CPK 13 str.). Teismas neturi įgaliojimų nurodinėti ieškovui, kokius reikalavimus jis turi reikšti, kad ieškinys, teismo nuomone, įgytų prasmę ir galėtų būti patenkintas. Taigi, ieškinio dalyko ir faktinio pagrindo suformulavimas yra ieškovo išimtinė teisė. Šią teisę jis turi įgyvendinti griežtai laikydamasis proceso įstatymo reikalavimų. Teismas jau pirmojoje civilinio proceso stadijoje turi įsitikinti, ar civilinė byla pagal pareikštą reikalavimą gali būti iškelta. Teismui nustačius, kad nėra bent vienos teisės kreiptis į teismą teigiamos prielaidos ar egzistuoja neigiama prielaida, civilinė byla negali būti iškelta, o iškelta byla turi būti nutraukta (CPK 137 str. 2 d. 1, 3, 4 p., 293 str., 1, 2, 3, 6 p.). Tuo atveju, kai nustatoma, jog ieškovas nesilaikė teisės kreiptis į teismą tinkamo realizavimo sąlygų, galimi dvejopi teisiniai padariniai. Jeigu nustatomas bent vienas CPK 137 straipsnio antrosios dalies 2, 5, 6, 7 ar 8 punkte įtvirtintas pagrindas, teismas ieškinį turi atsisakyti priimti. Kitais atvejais, kai ieškinys neatitinka jo formai ir turiniui keliamų reikalavimų ir (arba) kai jis neapmokėtas žyminiu mokesčiu, teismas skiria terminą ieškinio trūkumams pašalinti (CPK 115, 138 str.).

17Vertinant, ar teismas pagrįstai atsisakė priimti ieškinį kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 str. 2 d. 1 p.) arba dėl to, jog tarp šalių sudarytas arbitražinis susitarimas ir atsakovas prieštarauja ginčo nagrinėjimui teisme bei reikalauja laikytis arbitražinio susitarimo (CPK 137 str. 2 d. 6 p.), reikia atskleisti santykį tarp šių atsisakymo priimti ieškinį pagrindų bei turėti mintyje, jog pažeistos ar ginčijamos subjektinės teisės bei įstatymo saugomų interesai gali būti ginami ne tik teismuose, bet ir kitose institucijose, tarp kurių yra ir arbitražas. Todėl svarbu teisingai nustatyti, ar ginčas yra kilęs dėl teisės, ar jis priskirtinas nagrinėti civilinio proceso tvarka, ar arbitražine tvarka, ar nėra kitų procesinių kliūčių, dėl kurių teismas turėtų atsisakyti priimti ieškinį.

18Arbitražas – ginčo sprendimo būdas, kai fiziniai ar juridiniai asmenys, remdamiesi savo susitarimu, tarpusavio ginčui spręsti kreipiasi ar įsipareigoja kreiptis ne į valstybės teismą, o į jų susitarimu pasirinktą arba įstatymo nustatyta tvarka paskirtą trečiąjį asmenį ar asmenis (Komercinio arbitražo įstatymo 2 str.). Pagal šią įstatymo normą sąvoka „arbitražas“ reiškia šalių valią ginčo nagrinėjimą perduoti ne teismui, bet kitam jų pasirinktam ginčo sprendėjui. Šalių sudarytas arbitražinis susitarimas yra rašytine forma sudaryta sutartis, kuria šalys susitaria spręsti tarpusavio ginčus arbitražu, o ne teismine tvarka (CK 1.73 str. 1 d. 5 p., 6.154 str., Komercinio arbitražo įstatymo 9 str. 1 d.). Arbitražinio susitarimo tikslas yra atsisakyti bet kurios valstybės teismų jurisdikcijos ir perduoti ginčą spręsti arbitražui, t.y. arbitražinio susitarimo sudarymas kartu reiškia, kad šalys atsisako nagrinėti tarpusavio ginčus teisme. Sudarytas arbitražinis susitarimas šalims yra privalomas ir jos negali vienašališkai šio keisti, nes sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 str. 1 d.). Be to, šalys negali arbitražinio susitarimo pažeisti, t. y. kilus ginčui, rinktis vietoje arbitražo kitą, pavyzdžiui, teisminį ginčo sprendimo būdą. Arbitražinis susitarimas yra privalomas ne tik jos šalims, bet ir teismui, todėl esant arbitražinei išlygai, teismas privalo atsisakyti savo jurisdikcijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 5 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-62/2007; 2010 m. vasario 9 d. nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-64/2010). Teismas, jei į jį patenka ieškinys tokiu klausimu, dėl kurio šalys sudarė arbitražinį susitarimą, turi, vienai iš šalių prašant, nusiųsti šalis į arbitražą, jeigu nenustato, kad nurodytas susitarimas yra negaliojantis, niekinis, neveikiantis ar jo negalima įvykdyti (1958 m. Niujorko konvencijos dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo II str. 3 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartis civ. byloje Nr.3K-3-62/2007; Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. vasario 12 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-178/2009).

19Tuo atveju, jeigu tarp šalių sudarytas arbitražinis susitarimas dėl ginčo nagrinėjimo arbitraže galioja ir atsakovas prieštarauja ginčo nagrinėjimui teisme bei reikalauja laikytis arbitražinio susitarimo, teismas turi atsisakyti priimti ieškinį (CPK 137 str. 2 d. 4 p.). Ši teisės kreiptis į teismą tinkamo realizavimo sąlyga gali būti pašalinta, jeigu šalys atsisakytų arbitražinio susitarimo (CK 6.156 str., 6.223 str. 1 d.). Tuomet jų ginčas dėl teisės būtų priskirtas teismo jurisdikcijai (CPK 5 str.). Ginčas priskirtinas teismui ir tuomet, kai šalys sudarė arbitražinį susitarimą, civilinio proceso tvarka teismai išsprendė šio susitarimo galiojimo klausimą ir po to viena iš jų kreipėsi į arbitražą, o kita pareiškė prieštaravimus dėl ginčo nagrinėjimo arbitražine tvarka, ir pagal šalių susitarimą bei teisės norminių aktų reikalavimus sudarytas arbitražinis teismas nutarė, jog jis neturi jurisdikcijos nagrinėti dalies klausimų. Tokiu atveju laikoma, kad arbitražinio teismo sprendimas, jog dalis ginčo negali būti nagrinėjama arbitražine tvarka iš esmės reiškia, kad toje dalyje arbitražinis susitarimas tarp šalių negalioja. Toks arbitražinio tesimo sprendimas saisto tiek arbitražo šalis, tiek ir teismą, sprendžiantį ieškinio dėl arbitražui nepriskirtino ginčo priėmimo klausimą. Priešingu atveju galėtų susidaryti situacija, kad arbitražo teismui iš esmės patenkinus atsakovo prieštaravimus dėl ginčo dalies priskyrimo arbitražui, t. y. išsprendus klausimą dėl ginčo priskirtinumo, šalys negalėtų savo subjektinių teisių ginti nei arbitraže, nei valstybiniame teisme civilinio proceso tvarka. Tokiu būdu būtų paneigta asmens subjektinė teisė – teisė kreiptis į teismą, be kurios įgyvendinimo asmens subjektinės teisės, jei jos galimai pažeidžiamos, nebūtų apgintos. Todėl po arbitražinio teismo tokio sprendimo priėmimo ieškinio priėmimo klausimą sprendžiantis pirmosios instancijos teismas neturi teisės atsisakyti jį priimti CPK 137 straipsnio antrosios dalies 6 punkto pagrindu ir atsakovo valios išsiaiškinimas šiuo atveju teisiškai nereikšmingas.

20Esant tokiai situacijai, negalima atsisakyti priimti ieškinio ir remiantis CPK 137 straipsnio pirmosios dalies 1 punkto pagrindu (ieškinys nenagrinėtinas teisme). Minėtą ieškinio atsisakymo pagrindą sudarančios aplinkybės išreiškia teisės kreiptis į teismą prielaidą. Tai reiškia, kad šios aplinkybės yra nepašalinamo pobūdžio ir tam tikras ginčas niekuomet nepateks į teismo jurisdikciją. Tuo tarpu arbitražinis susitarimas, kaip minėta, gali būti pakeistas, t. y. pašalinamo pobūdžio aplinkybė, kuriai atsiradus (arbitražo šalių susitarimui dėl jurisdikcijos teisme) ginčas nebepriskirtinas nagrinėti arbitraže. Todėl atsisakyti priimti ieškinį 137 straipsnio pirmosios dalies 1 ir 6 punktų pagrindu, t. y. kaip nenagrinėtiną teisme ir priskirtiną arbitražui, negalima. Šie teisės išaiškinimai sudaro pagrindą sutikti su apelianto argumentais, kad esant tokiai situacijai, kai ieškinys teismui paduodamas dėl klausimų, kuriuos atsisakė nagrinėti arbitražas, teismas negali atsisakyti priimti ieškinio CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punkto pagrindu, kadangi nėra šios procesinės kliūties ieškiniui pareikšti. Šiuo atveju negalima atsisakyti priimti ieškinio ir tuo pagrindu, kad jis nenagrinėtinas teisme (CPK 137 str. 2 d. 1 p.), kadangi ši teisės kreiptis į teismą prielaida yra taikoma tik tada, kai ginčas nepriskirtinas nagrinėti nei civilinio proceso, nei arbitražo proceso tvarka. Pažymėtina ir tai, kad teisė kreiptis į teismą negali būti sąlyginė, t. y., pavyzdžiui, priklausyti nuo to, ar prieš kreipiantis į teismą jau yra priimtas arbitražo sprendimas dėl kitos ginčo dalies ir pan. Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra procesinė teisė, kurią turi kiekvienas asmuo, manantis, kad jos subjektines teises ar teisėtus interesus pažeidė kitas asmuo (CPK 5 str. 1 d.). Konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtinta teisė kreiptis į teismą negali būti suteikta, atimta ar suvaržyta tam tikrų asmenų veiksmais ir sprendimais, kurie prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms ir yra niekiniai. Jeigu ginčas yra dėl teisės ir jis nėra priskirtinas nagrinėti arbitraže, tai reiškia, kad toks ginčas turi būti nagrinėjamas teisme civilinio proceso tvarka.

21Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti ieškovo ieškinį dėl draudimo išmokos priteisimo iš atsakovų kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 str. 2 d. 1 p.), taip pat remiantis CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punkto pagrindu. Šioje byloje jau buvo nagrinėjamas ginčo priskirtinumo, arbitražinio susitarimo galiojimo klausimai ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. vasario 9 d. nutartimi civ. byloje Nr. 3K-3-64/2010 paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria buvo atsisakyta priimti ieškovo AB „Orlen Lietuva“ ieškinį atsakovams Liberty Mutual Insurance Europe Limited, AIG UK Limited, SCOR UK Limited, Arch Insurance Company (Europe) Limited, ACE European Group Limited, AB „ If draudimas“, Allianz Global Corporate & Speciality AG, Zurich Global Corporate UK Limited, XL Insurance Company Limited, Swiss Re Denmark Reinsurance A/S, AXA Corporate Solutions Assurance, Great Lakes Reinsurance (UK) PLC dėl draudimo išmokos pritiesimo, kadangi atsakovai pareiškė prieštaravimus dėl ginčo nagrinėjimo teisme. Kasacinis teismas nurodė, kad esant arbitražiniam susitarimui, teisėjas ieškinio priėmimo stadijoje išaiškina tik atsakovo požiūrį ir valią dėl ginčo priskirtinumo teismui. Jeigu atsakovas prieštarauja ginčo nagrinėjimui teisme ir reikalauja laikytis arbitražinio susitarimo, teisėjas, vadovaudamasis CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punktu, atsisako priimti ieškinį. Atsakovai kreipėsi į ad hoc būdu sudarytą arbitražinį teismą, tačiau arbitražinis teismas, nagrinėdamas ginčo priskirtinumo tarp šalių klausimą, 2011 m. kovo 22 d. sprendimu nutarė, kad arbitražine tvarka nenagrinėtini klausimai tarp šalių dėl žalos turtui, palūkanų priteisimo ir restitucijos taikymo (t. 1, b.l. 231-257). Ieškovas civilinio proceso tvarka atsakovams pareiškė reikalavimus dėl draudimo išmokos (žalos) ir palūkanų priteisimo (b.l. 1-12). Ginčo tarp šalių, jog ieškovas teisme pareiškė reikalavimus dėl tų pačių klausimų, dėl kurių jurisdikcijos sprendė arbitražinis teismas, nusprendęs, kad šie klausimai nepriskirtinti arbitražui, nėra. Šie reikalavimai yra kildinami iš draudimo teisinių santykių, t. y. ginčas dėl teisės, todėl yra priskirtini nagrinėti civilinio proceso tvarka (CPK 5 str., CK LIII skyriaus normos).

22Pirmosios instancijos teismas iš esmės atsisakė priimti ieškinį, nurodydamas, kad ieškovas dar neturi teisės kreiptis į teismą kol šiuo klausimu nėra priimtas arbitražinio teismo atsitinkamas sprendimas. Kolegija sutinka su apelianto argumentu, kad Lietuvos CPK nustato baigtinį ieškinio atsisakymo pagrindų sąrašą. Tarp šių pagrindų, nustatytų CPK 137 straipsnio 2 dalyje, nėra teisės kreiptis į teismą „atidėjimo“ iki tam tikra institucija ar atskiri asmenys priims sprendimą, kuriuo suteiks teisę bylinėtis teisme. Teisė kreiptis į teismą yra absoliuti ir negali priklausyti nuo atskirų asmenų „malonės“. Ieškinio priėmimo klausimo išsprendimo „atidėjimas“ neatitinka teisės imperatyvo, pagal kurį ieškinio priėmimo klausimą reikia išspręsti operatyviai ir jį priimti, jei tam nėra procesinių kliūčių. Kai arbitražinis teismas, išsprendęs ginčo priskirtinumo klausimą, nutarė, jog ginčo dalis nagrinėtina teisme, teismas negali atsisakyti priimti ieškinio CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punkto pagrindu, juo labiau šio atsisakymo priimti ieškinį pagrindo negali taikyti kartu su teisės kreiptis į teismą prielaida, įtvirtinta CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkte, kadangi teisės kreiptis į teismą tinkamo realizavimo sąlyga negali būti tuo pačiu metu laikoma ir teisės kreiptis į teismą teigiama prielaida.

23Teisėjų kolegija sutinka ir su apelianto argumentu, kad tarp šalių nėra ginčo dėl to, jog ieškovas kreipėsi į teismą dėl tų pačių reikalavimų, dėl kurių priskirtinumo pasisakė arbitražinis teismas 2011 m . kovo 22 d. sprendime. Šis arbitražinio teismo sprendimas galioja ir, kaip minėta, saisto tiek šalis, tiek ir teismą, kuris turi užtikrinti asmenims teisę kreiptis į teismą, o ne ją nepagrįstai riboti ar atimti. Apeliantas atskirajame skunde visiškai teisingai nurodo, kad teismui nutarus, jog CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punktas šiuo atveju negali būti taikomas, ieškinio priėmimo klausimas turėjo būti sprendžiamas išsiaiškinus, ar nėra kitų ieškinio atsisakymo pagrindų, numatytų kituose CPK 137 straipsnio 2 dalies punktuose, įvertinant tai, jog ieškinio atsisakymo pagrindų sąrašas baigtinis ir negali būti aiškinamas plečiamai.

24Esant tokioms aplinkybėms, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ieškinio atsisakymą reglamentuojančias proceso teisės normas, nepagrįstai atsisakė priimti ieškinį kaip nepriskirtiną nagrinėti civilinio proceso tvarka ir priskirtiną nagrinėti arbitraže. Tokiu procesiniu sprendimu iš esmės paneigta ieškovo teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos. Todėl žemesnės instancijos teismo nutartis naikintina ir ieškinio priėmimo klausimą perduotina teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 str. 1 d., 337 str. 3 p.).

25Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 3 punktu,

Nutarė

26Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gegužės 6 d. nutartį panaikinti ir ieškinio priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui perduoti nagrinėti iš naujo.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškiniu reikalaujama priteisti neišmokėtą draudimo išmokos dalį.... 5. Atskiruoju skundu keliami klausimai dėl teismo nutarties atsisakyti priimti... 6. AB „ORLEN Lietuva“ (buvusi AB „Mažeikių nafta“) (toliau –... 7. 2009 m. birželio 9 d. AB „ORLEN Lietuva“ pateikė Šiaulių apygardos... 8. Draudėjo ir draudikų suformuotas arbitražas 2011 m. kovo 22 d. priėmė... 9. AB „ORLEN Lietuva“ 2011 m. balandžio 21 d. pateikė Šiaulių apygardos... 10. II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė... 11. Šiaulių apygardos teismas 2011 m. gegužės 6 d. nutartimi atsisakė priimti... 12. III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai... 13. Ieškovas atskiruoju skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2011... 14. IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados... 15. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį... 16. Civilinis procesas pagrįstas šalių disponavimu joms suteiktomis... 17. Vertinant, ar teismas pagrįstai atsisakė priimti ieškinį kaip... 18. Arbitražas – ginčo sprendimo būdas, kai fiziniai ar juridiniai asmenys,... 19. Tuo atveju, jeigu tarp šalių sudarytas arbitražinis susitarimas dėl ginčo... 20. Esant tokiai situacijai, negalima atsisakyti priimti ieškinio ir remiantis CPK... 21. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti ieškovo... 22. Pirmosios instancijos teismas iš esmės atsisakė priimti ieškinį,... 23. Teisėjų kolegija sutinka ir su apelianto argumentu, kad tarp šalių nėra... 24. Esant tokioms aplinkybėms, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas... 25. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 3 punktu,... 26. Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gegužės 6 d. nutartį panaikinti ir...