Byla 2-178/2009

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Vyto Miliaus (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Marytės Mitkuvienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Briauna“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2008 m. gruodžio 15 d. nutarties, kuria ieškinio dalis palikta nenagrinėta civilinėje byloje Nr. 2-712-230/2008 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės ,,Briauna“ ieškinį atsakovui BITC Möbel AB ir uždarajai akcinei bendrovei ,,BIRC Baltija“ dėl skolos ir delspinigių priteisimo,

Nustatė

2Ieškovas BUAB ,,Briauna“ kreipėsi į Kauno apygardos teismą su patikslintu ieškiniu, kuriuo prašė priteisti solidariai iš atsakovų BITC Möbel AB ir UAB ,,BITC Baltija“ 14 769,35 Lt skolos už suteiktas patalpų nuomos paslaugas ir 531,70 Lt delspinigių; priteisti solidariai iš atsakovo BITC Möbel AB 54 972,03 Lt skolos už parduotas prekes bei 1 978,99 Lt delspinigių; priteisti iš atsakovų BITC Möbel AB ir UAB ,,BITC Baltija“ 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistų sumų už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

3Vilniaus apygardos teismas 2008 m. gruodžio 15 d. nutartimi ieškinio dalį pagal ieškovo BUAB ,,Briauna“ ieškinį atsakovui BITC Möbel AB dėl 54 972,03 Lt skolos už parduotas prekes ir 1 978,99 Lt delspinigių priteisimo paliko nenagrinėtą ir priteisė atsakovo naudai 2 000 Lt atstovavimo išlaidų.

4Teismas nutartyje nurodė, jog palieka bylos dalį, susijusią su reikalavimais pagal ieškovo UAB „Briauna“ ir atsakovo BITC Mobel AB pasirašytą tiekimo sutartį, nenagrinėtą CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu. Teismas konstatavo, jog pagal Europos Sąjungos Tarybos 2000 m. gegužės 29 d. reglamento (EB) Nr. 1346/2000 „Dėl bankroto bylų“ reikalavimus bylų, kylančių iš bankroto teisinių santykių, teismingumas yra priskirtas valstybės narės, kurioje iškelta bankroto byla, jurisdikcijai (Reglamento 4 str. 1 d., 2 d. e p.), tačiau nurodytas Reglamentas bankroto bylos sąvoką apibrėžia siauriau nei nacionalinis įstatymas, t.y. Reglamento 1 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog reglamentas taikomas kolektyvinio bankroto byloms, susijusioms su skolininko daliniu ar visišku teisės į turtą netekimu bei likvidatoriaus paskyrimu, todėl teismas nusprendė, jog tokia abstrakti šios normos konstrukcija, kartu atsižvelgiant į Reglamento preambulės nuostatas ir Reglamento 2 straipsnyje nurodytus apibrėžimus (bankroto byla, likvidatorius, byla dėl įmonės likvidavimo, teismas, teismo sprendimas), leidžia daryti išvadą, jog bankroto byla šio Reglamento prasme yra byla dėl bankroto bylos iškėlimo, bankroto eigos ir jos užbaigimo procese priimamais sprendimais. Reglamento 3 straipsnis, nustatydamas bankroto bylų jurisdikciją, pastarąją taip pat sieja su bankroto bylos iškėlimu, todėl Reglamente įtvirtintos bankroto bylos sąvokos negalima išplėsti iki bet kurių ginčų, bet kokiu laipsniu susijusių su bankroto procedūra, dėl to teismas padarė išvadą, kad nurodytas Reglamentas nereglamentuoja bylų pagal bankrutuojančios įmonės ieškinius skolininkams, kitos valstybės narės subjektams, jurisdikcijos klausimų. Šiame Reglamento straipsnyje aptariami materialinės teisės taikymo klausimai, o ne apibrėžiami procesiniai reikalavimai jurisdikcijai (Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-520/2006). Be to, teismas nurodė, jog CPK 788 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad ūkinės komercinės veiklos subjektai gali susitarti, kad ginčai, kylantys iš sutartinių santykių, bus nagrinėjami ne Lietuvos teismuose, išskyrus bylas, kurioms nustatyta išimtinė Lietuvos Respublikos teismų kompetencija, o šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas atsižvelgia į tokius susitarimus tik esant suinteresuotos šalies prašymui. Kadangi šalys tiekimo sutarties 28 punkte numatė, kad bet kokie ginčai, kylantys iš šios sutarties ar su ja susiję, bus galutinai sprendžiami arbitražo teisme pagal Stokholmo Prekybos rūmų arbitražo instituto taisykles, teismas konstatavo, jog šalys yra sudarę arbitražinį susitarimą, tačiau būtina išsiaiškinti, ar teismui yra privalomas šis susitarimas. Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kuris yra padaręs išvadą, jog esant arbitražiniam susitarimui teismas turi atsisakyti jurisdikcijos, išskyrus dvi išlygas, o būtent, jeigu šalis neprieštarauja, kad būtų nepaisoma arbitražinio susitarimo, ir jeigu teismas nustato, kad arbitražinis susitarimas yra negaliojantis, niekinis, neveikiantis, ką numato ir LR komercinio arbitražo įstatymo 10 straipsnis, nusprendė, jog pagal šalių pasirašytos tiekimo sutarties nuostatas šalys susitarė, kad kontrakto aiškinimą, galiojimą ir vykdymą bei kitus su juo susijusius klausimus reglamentuoja Švedijos įstatymai, todėl arbitražinis susitarimas galėtų būti pripažintas negaliojančiu ir netaikytinu tik pagal Švedijos įstatymus. Teismas pažymėjo, jog ieškinio priėmimo stadijoje teismas, remdamasis CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punktu, turėjo atsisakyti priimti ieškininio pareiškimo dalį dėl reikalavimų, kylančių iš tiekimo sutarties, tačiau to nepadarė, todėl atsižvelgdamas į tai, kad byla jau iškelta, pareiškimą paliko nenagrinėtą (CPK 296 str. 1 d. 9 p., CPK 782 str.).

5Atskiruoju skundu ieškovas BUAB ,,Briauna“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2008 m. gruodžio 15 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės.

6Apeliantas nurodo, jog teismas, palikdamas dalį ieškinio nenagrinėtą, netinkamai taikė Europos Sąjungos Tarybos 2000 m. gegužės 29 d. reglamento (EB) Nr. 1346/2000 „Dėl bankroto bylų“ nuostatas, kadangi padarė klaidingą išvadą, jog Reglamento reguliuojamų teisinių santykių sritis yra siauresnė, nei nacionalinio teisės akto – Įmonių bankroto įstatymo. Negalima sutikti ir su teismo išvada, jog Reglamentas reguliuoja tiktai vidinius bankroto bylos santykius, bet nereguliuoja išorinių iš bankroto bylos kylančių santykių, tarp jų ir bankroto administratoriaus reiškiamų reikalavimų bankrutuojančios įmonės skolininkams. Apeliantas mano, jog Reglamento taikymo sritis yra žymiai platesnė, nei nurodo pirmosios instancijos teismas. Šią prielaidą pagrindžia sisteminis Reglamento nuostatų aiškinimas, o būtent, 5 straipsnis – ,,Trečiųjų šalių daiktinės teisės“, 6 straipsnis – ,,Tarpusavio įskaitymas“, 7 straipsnis – ,,Teisės į turtą išlaikymas“, 15 straipsnis, nustatantis bankroto bylų teisines pasekmes dar neišspręstoms teismo byloms. Visos išvardintos nuostatos peržengia iškeltos bylos nagrinėjimo dalyką ir yra nukreipti reguliuoti visiškai kitiems, netgi ne bankroto byloje, spręstiniems klausimams, todėl ginčo atvejis patenka į Reglamento reguliavimo sritį, kuris taikomas ne tik bankroto byloms, bet ir jų pasekmėms. Be to, apeliantas nurodo, jog teismas netinkamai aiškino ir nacionalinės teisės aktus, t.y. Įmonių bankroto įstatymas nustato, jog iškėlus bankroto bylą, administratoriaus reiškiamus ieškinius ir bet kokius reikalavimus bankrutuojančios įmonės skolininkams gali nagrinėti tik bankroto bylą nagrinėjantis teismas. Tuo tarpu Kauno apygardos teismas, pripažindamas arbitražinio susitarimo privalomąjį pobūdį, be pagrindo ignoravo šią nuostatą, tuo pažeisdamas Arbitražo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies nuostatas. Apeliantas pažymi, jog teismas, priimdamas skundžiamą nutartį pažeidė ir teismų formuojamą praktiką minėtu klausimu. Teismas, nepagrįstai nesirėmė CK 1.37 straipsnio 3 dalimi, kuri nustato, jog aplinkybė, kad šalys savo susitarimu pasirinko sutarčiai taikytiną užsienio teisę (nagrinėjamu atveju Švedijos teisę), nėra pagrindas atsisakyti taikyti Lietuvos Respublikos ar kitos valstybės imperatyvias teisės normas, kurių šalys savo susitarimu negali pakeisti ar jų atsisakyti. Be to, CK 1.11 straipsnio 2 dalis nustato, jog Lietuvos Respublikos ar kitos valstybės, su kuria ginčas labiausiai susijęs, imperatyvios teisės normos taikomos nepaisant to, kad šalys savo susitarimu yra pasirinkusios kitokią užsienio teisę, vadinasi, net jeigu Švedijos įstatymai nustatytų priešingai negu Lietuvos teisė, esant galiojančioms Įmonių bankroto įstatymo 14 straipsnio 3 dalies ir Arbitražo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies nuostatoms, ginčą sprendžiantis teismas vis tiek privalėtų taikyti imperatyvias Lietuvos teisės normas. Taigi teismas savo iniciatyva turėjo pripažinti arbitražinę išlygą niekine. Apeliantas taip pat ginčija ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo pagrįstumą bei dydį, kadangi ginčas tarp šalių dar nėra išspręstas, o teismas priteisė nepagrįstai didelę sumą, kuri turėtų būti apie 500 Lt.

7Atsiliepimu į ieškovo atskirąjį skundą atsakovo atstovas ginčija atskirojo skundo pagrįstumą ir prašo palikti Kauno apygardos teismo 2008 m. gruodžio 15 d. nutartį nepakeistą. Nurodo, jog pagal Tiekimo sutarties, pasirašytos tarp ginčo šalių, 28 straipsnį, visi ginčai tarp šalių, kylantys iš Tiekimo sutarties, yra teismingi arbitražo teismui pagal Stokholmo prekybos rūmų arbitražo instituto taisykles. 27 sutarties straipsnis nustato, kad Tiekimo sutarties aiškinimą, galiojimą ir vykdymą, bei kitus klausimus reglamentuoja Švedijos įstatymai. Minėta sutarties arbitražinė išlyga atitinka tiek 1958 m. Niujorko konvencijos dėl arbitražo sprendimų pripažinimo ir vykdymo nuostatas, tiek ir Arbitražo įstatymo 9 straipsnio nuostatas, tiek ir Švedijos arbitražo akto reikalavimus, todėl yra galiojanti ir privaloma sutarties šalims. Atsakovo atstovo nuomone, teismas teisingai aiškino Reglamento nuostatas, nes iš Tiekimo sutarties kilęs ginčas atsirado iš sutartinių teisinių santykių, susiklosčiusių iki bankroto bylos iškėlimo. BUAB ,,Briauna“ valdymo organai galėjo reikšti ieškinį ir anksčiau, tačiau to nepadarė, todėl tai, kad iškėlus bankroto bylą valdymo organų galios perėjo bankroto administratoriui, nėra pagrindas modifikuoti iš Tiekimo sutarties atsiradusius materialiuosius teisinius santykius, taigi ieškovas nepagrįstai ginčo santykius vertina, kaip bankroto bylos pasekmes. Tai, kad šalys susitarė ginčo santykiams taikyti Švedijos teisę, nepakeičia Reglamento nuostatų. Švedijos bankroto aktas nenumato, jog arbitražinis susitarimas tampa negaliojančiu, jei vienai iš šalių paskelbiamas bankrotas. Be to, Švedijos bankroto akto 3 skyriaus 2 dalis nustato, jog įmonės įsipareigojimai, prisiimti iki dienos, kai paskelbiama apie įmonės bankrotą, šiai įmonei galioja visa apimtimi. Taigi tarp šalių kilęs ginčas turi būti sprendžiamas arbitraže. Švedijoje taip pat tiesiogiai taikomas Reglamentas, kuris nėra aiškinamas plečiamai, todėl turėtų būti taip pat taikomas ir Lietuvoje. Pažymi, jog Reglamento reguliavimo sritis nenustato arbitražiniam susitarimui taikytinos teisės ir jokiu būdu neapriboja bei nepakeičia šios teisės taikymo, taip pat arbitražinio susitarimo pagrindu ginčo šalių įgytų teisių ir pareigų, todėl arbitražinis susitarimas yra galiojantis, byla nagrinėtina arbitraže. Analizuojat Arbitražo įstatymo 11 straipsnio pavadinimą ,,Ginčai, kurie negali būti perduoti arbitražui“ ir turinį, akivaizdu, jog ginčo perdavimas arbitražui reiškia ne arbitražo kompetencijos spręsti ginčą paneigimą, iškilus tam tikroms aplinkybėms (pvz., iškėlus vienai šaliai bankroto bylą), o netaikymą arbitražinio susitarimo, kuriuo minėtoje normoje nurodyti ginčai perduodami spręsti arbitražui. Tačiau tuo atveju, kai šalys, sudarydamos komercinę sutartį, susitaria, kad iš šios sutarties kylantys ginčai sprendžiami arbitraže, tokie ginčai yra arbitruotini ir ši jų savybė nepasikeičia vien dėl vienos sutarties šalių statuso pasikeitimo – jai iškėlus bankroto bylą. Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, atsakovo atstovas nurodo, jog tais atvejais, kai byla yra baigiama nutartimi, kuria ieškinys paliekamas nenagrinėtu, tai nesant įstatymo, reglamentuojančio tokių išlaidų išsprendimą, teismas atstovavimo išlaidų klausimą išsprendžia vadovaujantis CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta tokių išlaidų paskirstymo taisykle (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-25/2009). Be to, teismas priteisė ženkliai mažesnę sumą, nei atsakovas turėjo išlaidų (iš 9 597,64 Lt ir 37 500 Švedijos kronų priteisė tik 2 000 Lt).

8Atskirasis skundas tenkinamas.

9Nagrinėjama byla turi užsienio (tarptautinį) elementą, kadangi atsakovu šioje byloje yra patrauktas užsienio juridinis asmuo – Švedijos įmonė BITC Mobel AB.

10CPK 782 straipsnyje yra nustatyta, kad bylą nagrinėjantis teismas privalo savo iniciatyva patikrinti, ar byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams. CPK 788 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad ūkinės komercinės veiklos subjektai gali susitarti, kad ginčai, kylantys iš sutartinių santykių, būtų nagrinėjami ne Lietuvos teismuose, išskyrus bylas, kurioms nustatyta išimtinė Lietuvos Respublikos teismų kompetencija, o šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas atsižvelgia į tokius susitarimus tik esant suinteresuotos šalies prašymui. Nagrinėjamu atveju, šalys Tiekimo sutartyje numatė, jog bet kokie ginčai, kylantys iš šios sutarties ar su ja susiję, bus sprendžiami arbitražo teisme pagal Stokholmo Prekybos rūmų arbitražo instituto taisykles (b.l. 9-38). Pirmosios instancijos teismas paliko ieškovo ieškinio dalį nenagrinėtą dėl to, kad ginčo šalys yra sudariusios arbitražinį susitarimą, o atsakovas prieštarauja ginčo nagrinėjimui teisme (CPK 296 str. 1 d. 9 p.). Teismas, spręsdamas dėl arbitražinio susitarimo galiojimo, turi ex officio įsitikinti, ar šalių ginčas gali būti nagrinėjamas arbitražine tvarka.

11Arbitražinis susitarimas yra sutartis, kuria šalys susitaria spręsti tarpusavio ginčus arbitražu, o ne teismine tvarka. Arbitražinio susitarimo tikslas yra atsisakyti bet kurios valstybės teismų jurisdikcijos ir perduoti ginčą spręsti arbitražui. Taigi arbitražinio susitarimo sudarymas kartu reiškia, kad šalys atsisako nagrinėti tarpusavio ginčus teisme. Sudarytas arbitražinis susitarimas yra šalims privalomas ir jos negali vienašališkai šio keisti, taip pat negali jo pažeisti, t.y. kilus ginčui, rinktis vietoje arbitražo kitą, pavyzdžiui, teisminį ginčo sprendimo būdą. Arbitražinis susitarimas yra privalomas ne tik jos šalims, bet ir teismui, todėl esant arbitražinei išlygai, teismas privalo atsisakyti savo jurisdikcijos ir turi nukreipti sutartį pažeidusią šalį įvykdyti sutartinę prievolę, t.y. kilus ginčui kreiptis į arbitražą. Teismas, jei į jį patenka ieškinys tokiu klausimu, dėl kurio šalys sudarė arbitražinį susitarimą, turi, vienai iš šalių prašant, nusiųsti šalis į arbitražą, jeigu nenustato, kad nurodytas susitarimas yra negaliojantis, niekinis, neveikiantis ar jo negalima įvykdyti (1958 m. Niujorko konvencijos dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo II str. 3 d.). Arbitražinis susitarimas gali būti laikomas niekiniu ir teismas spręsdamas ginčo priskirtinumo klausimą gali į jį neatsižvelgti, kai niekinis arbitražinio susitarimo pobūdis yra akivaizdus, t.y. turi būti akivaizdu, jog toks susitarimas prieštarauja tos valstybės viešajai tvarkai ar imperatyviajai nacionalinės teisės normai. Taigi teismas ex officio gali pripažinti arbitražinį susitarimą negaliojančiu arba gali nepripažinti arbitražinio susitarimo tik tokiu atveju, kai nėra jokių abejonių dėl atitinkamo susitarimo prieštaravimo viešajai tvarkai ar imperatyviai įstatymo normai, ir tam, kad būtų padaryta tokia išvada, nereikia papildomai aiškintis bylos aplinkybių ir rinkti bei tirti papildomų įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-62/2007).

12Arbitražinio susitarimo galiojimą lemia arbitražiniam susitarimui taikytina teisė. Paprastai šis klausimas sprendžiamas remiantis lex loci arbitri principu, t.y. arbitražinio susitarimo galiojimas nustatomas pagal arbitražo vietos valstybės teisę, išskyrus dvi išimtis. Pirma, arbitražinio susitarimo galiojimas dėl šalių veiksnumo nustatomas remiantis bendrosiomis tarptautinės privatinės teisės taisyklėmis, kitaip tariant pagal šalims taikytiną teisę, t.y. nacionalines kolizines normas ir jų pagrindu taikytinus nacionalinius įstatymus. Antra, arbitražinio susitarimo galiojimas dėl ginčo arbitruotinumo nustatomas pagal teismo vietos materialiąją teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-62/2007). Nagrinėjamu atveju šalys arbitražo vietą pasirinko Stokholme, Švedijoje, tačiau ieškovas, bankrutuojančios įmonės administratorius, kreipėsi į Lietuvos teismą ir prašo kilusį ginčą spręsti Lietuvos teisme, kadangi Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 14 straipsnio 3 dalis nustato, jog ieškiniai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir kiti administratoriaus reikalavimai bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės skolininkams nagrinėjami bankroto bylą nagrinėjančiame teisme, o pagal Reglamento ,,Dėl bankroto bylų“ reikalavimus šių bylų teismingumas yra priskirtas valstybės narės, kurioje iškelta bankroto byla, jurisdikcijai. Todėl Lietuvos teismas, spręsdamas dėl arbitražinio susitarimo galiojimo, turi taikyti Lietuvos teisę.

13Šioje byloje, sprendžiant klausimą dėl ginčo priskirtinumo kilo problema dėl to, ar bankrutuojančios įmonės administratoriaus reiškiami ieškiniai bankrutuojančios įmonės skolininkams gali būti pripažįstami bankroto bylos iškėlimo pasekmėmis. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad bankroto byla Tarybos Reglamento (EB) Nr. 1346/2000 ,,Dėl bankroto bylų“ prasme yra byla dėl bankroto bylos iškėlimo, bankroto eigos ir jos užbaigimo procese priimamais sprendimais, taigi šis Reglamentas nereglamentuoja bylų pagal bankrutuojančios įmonės ieškinius skolininkams, kitos valstybės narės subjektams, jurisdikcijos klausimų. Su tokia teismo išvada negalima sutikti.

14Užsienio (tarptautinio) elemento civilinėje byloje buvimas lemia tam tikrus proceso teisės taikymo ypatumus. Tarptautinį civilinį procesą reglamentuoja ne tik nacionalinė teisė, bet ir dvišalės bei daugiašalės valstybių sutartys. CPK 780 straipsnyje nustatyta taisyklė, kad CPK nuostatos taikomos, jeigu tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika, atitinkamų santykių nereglamentuoja kitaip. Be to, Lietuvos Respublika, kaip ir Švedija, yra Europos Sąjungos narės. Europos Sąjungos institucijos bendriems siekiams įgyvendinti pagal konvenciniu pagrindu nustatytą kompetenciją išleidžia įvairius teisės aktus, todėl tarptautinio civilinio proceso šaltinis sprendžiant ginčus tarp šalių, kurios yra Europos Sąjungos valstybių narių subjektai, yra ir Europos Sąjungos teisės aktai. Lietuvos Respublikos 2004 m. liepos 13 d. įstatymu patvirtintas Konstitucinis aktas ,,Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ skelbia, kad Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Šioje byloje aktualus Europos Sąjungos teisės šaltinis yra Tarybos Reglamentas Nr. 1346/2000 ,,Dėl bankroto bylų“. Pagal EB sutarties 249 straipsnio 2 dalį, Reglamentas yra taikomas visuotinai. Jis yra privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse.

15Atsižvelgiant į tai, kad tiek Lietuva, tiek Švedija yra Europos Sąjungos narės, o Reglamentas Nr. 1346/2000 ,,Dėl bankroto bylų“ skirtas reguliuoti bankroto bylų iškėlimo jurisdikciją ir šių bylų pagrindu priimamus bei glaudžiai su bankroto bylomis susijusius teismo sprendimus (Reglamento preambulės 6 p.), teisėjų kolegija sprendžia, jog tarp šalių kilusio ginčo priskirtinumo klausimas turi būti sprendžiamas tiesiogiai taikant Tarybos Reglamento Nr. 1346/2000 ,,Dėl bankroto bylų“ nuostatas. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas skirtas Europos Sąjungos teisės akto, 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 1346/2000 ,,Dėl bankroto bylų“, taikymui užtikrinti (ĮBĮ 1 str. 5 d.) ir iš esmės suderintas su reglamento nuostatomis, todėl ir Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo normos turi būti taikomos kartu su Reglamento Nr. 1346/2000 ,,Dėl bankroto bylų“ nuostatomis.

16Nagrinėjamu atveju, gindamas viešąjį interesą, ieškinį reiškia bankrutuojančios įmonės administratorius, kuris Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 23 punkto pagrindu imasi priemonių išieškoti skolas iš įmonės skolininkų. Tokie reikalavimai Įmonių bankroto įstatyme buvo įtvirtinti ne atsitiktinai, o siekiant užtikrinti visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus bei sudaryti teismui galimybę nustatyti priežastis, kurios galėjo sąlygoti įmonės nemokumą, kai sprendžiamas tyčinio bankroto klausimas. Taigi pirmosios instancijos teismas klaidingai nurodė, jog į Tarybos Reglamento (EB) Nr. 1346/2000 ,,Dėl bankroto bylų“ reguliavimo sferą nepatenka bankrutuojančios įmonės administratoriaus reiškiami ieškiniai, todėl nepagrįstai atsisakė taikyti Tarybos Reglamento (EB) Nr. 1346/2000 ,,Dėl bankroto bylų“ nuostatas tarp šalių kilusio ginčo priskirtinumo klausimui spręsti.

17Tokią praktiką formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 2008 m. lapkričio 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-562/2008, išaiškinęs, jog vertindamas, ar atsisakymas tokiais pagrindais taikyti arbitražinius susitarimus neprieštarauja pagrindiniams Lietuvos įstatymų principams, iškyla šalių valios autonomijos ir valstybės ribojimų, susijusių su arbitražų kompetencija, suderinamumo problema. Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnyje numatyta, kad ginčai, susiję su bankrotu, negali būti perduoti nagrinėti arbitražui. Ši bendrosios taisyklės išimtis yra imperatyvi nuostata. Lietuvos Respublikos bankroto įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad visos bylos, kuriose įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai, perduodamos bankroto bylą iškėlusiam teismui. Ši įstatymo nuostata nedaro išimties ir arbitražuose nagrinėjamoms byloms. Šitaip yra užtikrinamas visų bankrutuojančios įmonės kreditorių teisių ir teisėtų interesų gynimas, nes visi jie privalo dalyvauti, vykdant visas bankroto procedūras: iškeliant bankroto bylą, kreditoriams pareiškiant reikalavimus ir juos tvirtinant, tenkinant kreditorių reikalavimus ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2005). Įmonių bankroto įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad administratoriaus ieškiniai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir kiti administratoriaus reikalavimai bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės skolininkams nagrinėjami bankroto bylą nagrinėjančiame teisme. Nurodytas teisinis reguliavimas suponuoja, kad ne tik ieškiniai bankrutuojančiai įmonei, bet ir jos ieškiniai skolininkams yra priskiriami teismų jurisdikcijai, o tai ginčą daro nearbitruotiną. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat konstatavo, jog kreditorių teisių apsaugos tikslų maksima yra pateisinamas pagrindas taikyti sutarties šalių valios autonomijos varžymus, atitinkančius konstitucinį proporcingumo principą, pagal kurį teisės aktais nustatytos ir taikomos priemonės turi būti proporcingos siekiamam tikslui, o asmens teisės negali būti ribojamos labiau negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam, konstituciškai pagrįstam tikslui pasiekti. Taikomų priemonių proporcingumo aspektu ginčų, kurių viena iš šalių yra įmonė, kuriai iškelta bankroto byla, ginčo nearbitruotinumas ir priskirtinumas teismų jurisdikcijai atitinka siekiamus tikslus ir mažiausiu mastu pažeidžia civilinių teisinių santykių subjektų teises, nes valstybės taikomos priemonės neliečia materialinių subjektinių teisių, o tik nustato specialią ir išimtinę procesinę ginčo priskirtinumo teismų jurisdikcijai taisyklę, taip derinant sutartinių teisinių santykių laisvės ir kreditorių interesų apsaugos imperatyvus. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamu atveju, arbitražinis susitarimas neturi būti pripažįstamas, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo atsisakyti jurisdikcijos nagrinėti tarp proceso šalių kilusį ginčą, nes tokio susitarimo prieštaravimas viešajai tvarkai ir imperatyvioms įstatymų normoms yra akivaizdus. Tiek Įmonių bankroto įstatymo nuostata, jog visi ieškiniai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir kiti administratoriaus reikalavimai bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės skolininkams nagrinėjami bankroto bylą nagrinėjančiame teisme, tiek Komercinio arbitražo įstatymo nuostata, kad arbitražui negali būti perduoti ginčai, susiję su bankrotu, leidžia daryti išvadą, jog tarp šalių kilęs ginčas turi būti nagrinėjamas teisme.

18Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nagrinėjamu atveju arbitražinis susitarimas negali būti įvykdytas ir dėl to, kad įmonė, kuriai iškelta bankroto byla yra nemoki, todėl negali mokėti arbitražinės rinkliavos, o nuo žyminio mokesčio teismuose įmonė yra atleista, todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog tarp šalių kilusį ginčą spręsti bankroto bylą nagrinėjančiame teisme yra ekonomiškiau.

19Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčo priskirtinumo klausimą, netinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, ir priėmė nepagrįstą sprendimą, todėl Kauno apygardos teismo 2008 m. gruodžio 15 d. nutartis naikinama.

20Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 2 punktu, 338 straipsniu,

Nutarė

21Panaikinti Kauno apygardos teismo 2008 m. gruodžio 15 d. nutartį.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Ieškovas BUAB ,,Briauna“ kreipėsi į Kauno apygardos teismą su patikslintu... 3. Vilniaus apygardos teismas 2008 m. gruodžio 15 d. nutartimi ieškinio dalį... 4. Teismas nutartyje nurodė, jog palieka bylos dalį, susijusią su reikalavimais... 5. Atskiruoju skundu ieškovas BUAB ,,Briauna“ prašo panaikinti Kauno apygardos... 6. Apeliantas nurodo, jog teismas, palikdamas dalį ieškinio nenagrinėtą,... 7. Atsiliepimu į ieškovo atskirąjį skundą atsakovo atstovas ginčija... 8. Atskirasis skundas tenkinamas.... 9. Nagrinėjama byla turi užsienio (tarptautinį) elementą, kadangi atsakovu... 10. CPK 782 straipsnyje yra nustatyta, kad bylą nagrinėjantis teismas privalo... 11. Arbitražinis susitarimas yra sutartis, kuria šalys susitaria spręsti... 12. Arbitražinio susitarimo galiojimą lemia arbitražiniam susitarimui taikytina... 13. Šioje byloje, sprendžiant klausimą dėl ginčo priskirtinumo kilo problema... 14. Užsienio (tarptautinio) elemento civilinėje byloje buvimas lemia tam tikrus... 15. Atsižvelgiant į tai, kad tiek Lietuva, tiek Švedija yra Europos Sąjungos... 16. Nagrinėjamu atveju, gindamas viešąjį interesą, ieškinį reiškia... 17. Tokią praktiką formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 2008 m.... 18. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nagrinėjamu atveju arbitražinis... 19. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog... 20. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 21. Panaikinti Kauno apygardos teismo 2008 m. gruodžio 15 d. nutartį....