Byla 2A-656-459/2017
Dėl nuostolių atlyginimo priteisimo

1Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Raimondos Andrulienės (pirmininkė ir pranešėja), Albinos Pupeikienės, Alvydo Žerlausko,

2rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo R. L. apeliacinį skundą dėl Šilalės rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. L. ieškinį atsakovei V. M. dėl nuostolių atlyginimo priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės V. M. 400 eurų nuostolių atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
    1. Ieškinyje nurodė, kad su atsakove yra seni pažįstami, dirba vienoje darbovietėje BUAB ( - ). Pradžioje jie į darbą važinėdavo atsakovės automobiliu, vėliau atsakovės automobilis ėmė gesti. Apie 2015 m. birželio 13–14 d. ieškovas su atsakove V. M. susitarė, kad jis nupirks atsakovei automobilį, jei ji vežios ieškovą į darbą ir iš darbo. Apie 2015 m. birželio 13–14 dieną ieškovas ir atsakovė nuvyko pirkti automobilio į ( - ). Šiuo metu neturi jokių duomenų, iš kokio asmens minėtą automobilį pirko, tačiau pagal pažįstamų asmenų rekomendacijas sužinojo, kad būtent ten parduodamas norimas automobilis. Kad būtų lengviau išsirinkti techniškai tvarkingą automobilį, kartu pasiėmė ieškovo draugą V. Ž. ir seserį I. L.. Tą dieną surado automobilį „Audi 90“, valst. Nr. ( - ) kurį jis nupirko, už automobilį mokėjo 400 eurų iš savo asmeninių lėšų. Automobilio pirkimo–pardavimo sutartis buvo surašyta atsakovės vardu ir jos vardu įregistruota VĮ „Regitra“. Automobilį savo namuose laikė atsakovė. Maždaug 2015 metais rugpjūčio mėnesio pabaigoje ieškovas sužinojo, kad atsakovė pažeidė kelių eismo taisykles, dėl to jai buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas ir už padarytą teisės pažeidimą paskirta nuobauda – automobilio konfiskavimas. Atsakovė savo neteisėtais veiksmais prarado automobilį, kuris buvo susisiekimo priemonė važiuoti į darbą ir grįžti iš jo.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Šilalės rajono apylinkės teismas 2016-12-19 sprendimu ieškinį atmetė.
    1. Teismas nurodė, jog nagrinėjamoje byloje šalys davė skirtingus paaiškinimus apie reikšmės bylai turinčias faktines aplinkybes. Ieškovas proceso metu įrodinėjo, jog automobilį pirko iš savo asmeninių lėšų, su atsakove jie buvo tik geri pažįstami, kadangi jis pats neturi vairuotojo pažymėjimo, automobilį leido vairuoti atsakovei, jei ji vežios ieškovą į darbą. Kadangi dėl atsakovės kaltės automobilis buvo konfiskuotas, jis patyrė materialinę žalą. Ieškovas pripažino, kad su atsakove turi bendrą vaiką, taip pat neneigė, kad su atsakove kartu gyveno, nors ir nurodo trumpesnį gyvenimo kartu laikotarpį. Atsakovė įrodinėjo, kad jie su ieškovu buvo sugyventiniai, kartu gyveno nuomojamame bute, vedė bendrą ūkį. Todėl mano, kad ieškovas automobilį pirko bendriems tikslams, kad būtų patogu važinėti į darbą, nes abu dirbo viename darbe. Kadangi jie kartu gyveno, automobilį formino jos vardu. Ieškovo nupirktu automobiliu važinėjo apie mėnesį laiko.
    2. Byloje pareikštas ieškinys dėl atsakovės civilinės atsakomybės taikymo, kurią ieškovas kildina iš atsakovės padaryto delikto – bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnio 1 dalis), t. y. laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 6.263 straipsnio 1 dalis), pažeidimo. Siekiant nustatyti, ar atsakovei kilo civilinė atsakomybė, reikia atsižvelgti į tai, ar atsakovė atliko neteisėtus veiksmus, ieškovui atsirado žalos ir nuostolių, ar yra nustatytas priežastinis ryšys tarp nuostolių ir veiksmų, ar yra asmens kaltė (CK 6.245–6.249 straipsniai).
    3. Liudytojai I. L. bei V. Ž. patvirtino, jog kartu su ieškovu ir atsakove važiavo pirkti automobilio, tačiau nežino, kokie automobilio pirkimo metu buvo ieškovo ir atsakovės tarpusavio santykiai, nežino, kiek už automobilį mokėjo, kieno vardu automobilis buvo įformintas. Liudytoja J. V. posėdžio metu patvirtino, kad ieškovė ir atsakovas yra labai seniai pažįstami, turi bendrą vaiką. Liudytoja dirba kartu su ieškovu ir atsakove, kartu su jais važinėdavo į darbą. Iš pradžių Vilma veždavo savo automobiliu, vėliau, Vilmos automobiliui sugedus, ieškovas nupirko kitą, kurį taip pat vairuodavo atsakovė. Vilma norėjo remontuoti senąjį automobilį, tačiau ieškovas nesutiko ir nupirko naują. Kai nusipirko automobilį, ieškovė ir atsakovas išsikraustė gyventi į Šilalės miestą, čia nuomojosi butą ir gyveno kaip sugyventiniai. Liudytojos nuomone, ieškovas padovanojo automobilį atsakovei, apie jokias sąlygas, kurias turėtų vykdyti atsakovė, negirdėjo.
    4. Teismas konstatavo, jog ieškovą ir atsakovę automobilio pirkimo metu siejo artimi santykiai, jie buvo sugyventiniai, t. y. kartu gyveno, tvarkė bendrą ūkį, tačiau vėliau išsiskyrė. Ieškovas ir atsakovė turi bendrą vaiką, todėl juos siejo daugiau nei draugiški santykiai. Pats ieškovas ieškinyje ir posėdžio metu nurodė, kad automobilį pirko atsakovei, jį atsakovė užregistravo savo vardu, todėl tikėtina, kad automobilį ieškovas atsakovei padovanojo.
    5. Vertindamas pateiktus įrodymus, teismas nusprendė, kad ieškovo nurodytos faktinės aplinkybės dėl to, jog ieškovas su atsakove susitarė, kad jis už savo pinigus nupirks automobilį, ir jį nupirko, savaime neįrodo fakto, jog ieškovas patyrė 400 Eur nuostolių dėl atsakovės neteisėtų veiksmų.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
  1. Apeliaciniame skunde apeliantas ieškovas prašo panaikinti Šilalės rajono apylinkės teismo

    52016-12-19 sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, prašo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka.

    1. Ieškovas nurodo, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad vedė su atsakove bendrą ūkį. Teigia, jog tarp jų nebuvo jokio susitarimo gyventi kartu kaip sugyventiniams, vesti bendrą ūkį ar spręsti vienas kito finansines problemas.
    2. Atsakovė savo neteisėtais veiksmais prarado automobilį. Jei teismas administracinėje byloje būtų žinojęs visas aplinkybes, susijusias su automobilio įsigijimu, remdamasis suformuota teismų praktika, būtų įpareigojęs policiją grąžinti automobilį teisėtam savininkui, tačiau atsakovė nuslėpė informaciją apie tai, kaip įgijo automobilį, jį prarasdama ir taip padarydama ieškovui turtinės žalos.
    3. Ieškovas nesutinka, jog automobilį padovanojo. Teigia, jog teismas rėmėsi atsakovės draugės J. V. parodymais, nors ji yra artima atsakovės draugė ir teismas jos parodymus turėjo vertinti kritiškai.
  2. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė prašo skundą atmesti.
    1. Atsakovė nurodo, jog apeliantas pateikė argumentus dėl netinkamų teismo išvadų, vertinant įrodymus, tačiau neprašo apeliacinės instancijos teismo kitaip vertinti įrodymus, o prašo grąžinti bylą nagrinėti iš naujo. Neaišku, kokius naujus duomenis ar įrodymus turėtų išnagrinėti pirmosios instancijos teismas, todėl toks ieškovo reikalavimas nepagrįstas.
    2. Apeliaciniame skunde nėra pateikta jokių esminių argumentų, kurie sudarytų pagrindą naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

6Teismas

konstatuoja:

7IV.

8Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

9Apeliacinis skundas netenkintinas.

10

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies teisėtumą bei pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu, todėl apeliacinės instancijos teismas vertins, ar toks pagrindas nagrinėjamu atveju egzistuoja (LR CPK 329 str., 338 str.).
  2. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 str.). Ieškovas prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių paaiškinimus, jų procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis, todėl ieškovo prašymas atmestinas.
  3. Nagrinėjamu atveju ieškovas pareiškė reikalavimą priteisti iš atsakovės 400 Eur nuostolių atlyginimo, kuriuos jis neva patyrė dėl to, jog nupirko atsakovei automobilį, kad ji vežiotų ieškovą į darbą, tačiau automobilis buvo konfiskuotas. Atsakovė neigė šias ieškovo nurodytas aplinkybes, jos teigimu, jokių susitarimų dėl automobilio naudojimo sąlygų su ieškovu nebuvo sudaryta. Taigi šalys bylos nagrinėjimo metu laikėsi skirtingų pozicijų.
  4. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 2 straipsnio nuostatas teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo tinkamai taikyti, aiškinti įstatymus tam, kad tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga. Remiantis CPK 176 straipsnio nuostatomis, įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku. Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 str.). CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais.
  5. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įrodymų vertinimas grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas: teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę, ir gali padaryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia teigti, kad labiau tikėtina, jog atitinkamas faktas buvo, nei kad jo nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2010, 2010 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2010, 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2009).
  6. Ieškovas, teigdamas, jog patyrė nuostolių, t. y. prašydamas taikyti civilinę atsakomybę atsakovei, turėjo įrodyti visas atsakomybės taikymo sąlygas: neteisėtus atsakovės veiksmus, žalą, priežastinį ryšį tarp žalos ir neteisėtų veiksmų; įrodžius neteisėtus veiksmus, kaltė taikant deliktinę atsakomybę preziumuojama (Civilinio kodekso 6.245–6.249 straipsniai).
  7. Ieškovas proceso metu įrodinėjo, jog automobilį pirko iš savo asmeninių lėšų, su atsakove jie buvo tik geri pažįstami, kadangi jis pats neturi vairuotojo pažymėjimo, automobilį leido vairuoti atsakovei, kad ši vežiotų ieškovą į darbą ir atgal. Kadangi dėl atsakovės kaltės automobilis buvo konfiskuotas, ieškovas teigė patyręs materialinę žalą. Ieškovas pripažino, kad su atsakove turi bendrą vaiką, taip pat neneigė, kad su atsakove kartu gyveno, nors ir nurodo trumpesnį gyvenimo kartu laikotarpį. Atsakovė įrodinėjo, kad jie su ieškovu buvo sugyventiniai, kartu gyveno nuomojamame bute, vedė bendrą ūkį. Atsakovė mano, kad ieškovas automobilį pirko bendriems tikslams, kad būtų patogu važinėti į darbą, nes abu dirbo viename darbe. Kadangi jie kartu gyveno, automobilį įformino jos vardu. Kolegija pažymi, jog esminė šiuo atveju yra ta aplinkybė, jog, kaip matyti iš VĮ „Regitra“ pažymos, automobilis nuo 2015-06-23 buvo registruotas atsakovės vardu. Ieškovas šios aplinkybės neneigia. Transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartis dėl automobilio „Audi 90“, valst. Nr. ( - ) pirkimo ir pardavimo taip pat buvo sudaryta atsakovės vardu, transporto priemonė sutartyje įvertinta 200 Eur. Taigi sudarius transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį ir perdavus ją atsakovei, atsakovė įgijo nuosavybės teisę į automobilį. Šalys byloje neginčijo, jog transporto priemone naudojosi atsakovė (tai papildomai patvirtina ir tas faktas, jog ieškovas neturi teisės vairuoti transporto priemones). Nei transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu, nei vėliau ieškovas ir atsakovė nesudarė raštu jokio susitarimo dėl automobilio naudojimo sąlygų, kuris paliudytų, jog atsakovė su ieškovu buvo sutarusi, kad automobilį naudos tam tikru būdu, ir dėl to ieškovas būtų turėjęs teisėtų ir pagrįstų lūkesčių dėl automobilio naudojimo sąlygų. Be to, ieškovas neginčijo automobilio pirkimo–pardavimo sutarties. Taip pat leistinais rašytiniais įrodymais nepagrindė ir prašomų priteisti nuostolių dydžio – 400 Eur, nors automobilio pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta, jog jis perkamas už 200 Eur.
  8. Ieškovas nesutinka su teismo išvada, jog jį su atsakove siejo sugyventinių santykiai. Teigia, jog tarp jų nebuvo jokio susitarimo gyventi kartu kaip sugyventiniams, vesti bendrą ūkį ar spręsti vienas kito finansines problemas. Teismas konstatavo, jog ieškovą ir atsakovę automobilio pirkimo metu siejo artimi santykiai, jie buvo sugyventiniai, t. y. kartu gyveno, tvarkė bendrą ūkį, tačiau vėliau išsiskyrė. Ieškovas ir atsakovė turi bendrą vaiką, todėl juos siejo daugiau nei draugiški santykiai. Kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, pats ieškovas ieškinyje ir posėdžio metu nurodė, kad automobilį pirko atsakovei, jį atsakovė užregistravo savo vardu, todėl tikėtina, kad automobilį ieškovas atsakovei padovanojo. Kolegija pažymi, jog ieškovas nepateikė jokių šias teismo išvadas paneigiančių įrodymų, tuo labiau kad jis pats pripažino, jog kurį laiką draugavo su atsakove, tačiau nurodė trumpesnį gyvenimo kartu laikotarpį.
  9. Nagrinėjamu atveju atsakovas taip pat kvestionuoja liudytojos J. V. parodymus. Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, jog liudytoja J. V. posėdžio metu patvirtino, kad ieškovė ir atsakovas yra labai seniai pažįstami, turi bendrą vaiką. Liudytoja dirba kartu su ieškovu ir atsakove, kartu su jais važinėdavo į darbą. Iš pradžių Vilma veždavo savo automobiliu, vėliau, Vilmos automobiliui sugedus, ieškovas nupirko kitą, kurį taip pat vairuodavo atsakovė. Vilma norėjo remontuoti senąjį automobilį, tačiau ieškovas nesutiko ir nupirko naują. Kai nusipirko automobilį, ieškovė ir atsakovas išsikraustė gyventi į ( - ), čia nuomojosi butą ir gyveno kaip sugyventiniai. Liudytojos nuomone, ieškovas padovanojo automobilį atsakovei, apie jokias sąlygas, kurias turėtų vykdyti atsakovė, negirdėjo. Ieškovas teigia, jog teismas neįvertino liudytojos ir atsakovės ryšių, t. y. kad liudytoja yra artima atsakovės draugė, ir jų įtakos liudytojos parodymams, o tai prieštarauja kasacinio teismo praktikai. Kolegija atmeta šį ieškovo argumentą kaip visiškai nepagrįstą. Šiuo atveju nėra jokio pagrindo konstatuoti, jog liudytoja būtų suinteresuota bylos baigtimi ar buvo veikiama atsakovės, todėl jos parodymus reikėtų vertinti kritiškai. Be to, liudytoja buvo įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą ir prisiekė, jog sakys tiesą byloje. Tai leidžia preziumuoti, jog liudytoja objektyviai ir sąžiningai parodė apie jai žinomas bylos aplinkybes, tuo labiau kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių liudytojų parodymų teisingumą. Be to, proceso metu buvo apklausta ne tik ši liudytoja, bet ir ieškovo iniciatyva I. L. bei V. Ž. apie tai, kokie automobilio pirkimo metu buvo ieškovo ir atsakovės santykiai, jie nurodė, kad nežino, kiek už automobilį mokėta, kieno vardu automobilis buvo įformintas. Šių liudytojų parodymai nėra priešingi ir nepaneigia J. V. parodymų, todėl nėra jokio pagrindo kvestionuoti liudytojos parodymų patikimumą.
  10. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas neįrodė ieškinio reikalavimų, todėl jie pagrįstai atmesti. Ieškovas leistinais ir patikimais įrodymais nepagrindė, jog pirko atsakovei automobilį su tam tikromis sąlygomis, kuriomis ji privalėjo automobilį naudoti, dėl to, konfiskavus automobilį, ieškovas neva patyrė žalos, taip pat ieškovas nenuginčijo pirkimo–pardavimo sutarties bei joje nurodytos automobilio vertės.
  11. Nurodytais motyvais kolegija konstatuoja, jog apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

11Vadovaudamasi CPK 326–330 straipsniais, teisėjų kolegija

Nutarė

12Šilalės rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ryšiai